Atskyrimo nuo Seimo pažadus visiems jos užgaidų netenkinantiems politikams į kairę ir dešinę dalijusi buvusi teisėja Neringa Venckienė pati bijo kelti savo kandidatūrą Garliavoje, tad į Seimą mėgins patekti išeivijos balsais. Tokia pagrindinė žinia, kurią praėjusią savaitę paskelbė „Drąsos kelio“ partijos aktyvas, pristatydamas savąjį rinkimų į Seimą sąrašą.
Kad violetinę vėliavą iškėlusi N.Venckienė ir kiti Kedžių giminaičiai suka į politiką ir šį rudenį bandys patekti į Seimą – anokia naujiena. Susiorganizuoti politinę partiją ir dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose jie bandė dar prieš dvejus metus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, gebėjimų pritrūko. Dabar jiems į pagalbą atėjo įvairaus plauko aplinkpolitiniai veikėjai, turintys tegu nesėkmingos, bet vis dėlto dalyvavimo rinkimų kampanijose patirties, tad „Venckienės sąrašas“ veikiausiai Seimo rinkimuose dalyvaus. Tik štai jo sėkmė, apie kurią iš anksto svajingai šneka naujosios partijos veikėjai, – itin abejotina.
Pirmiausia, kaip minėta, todėl, kad N.Venckienė bijo kelti savo kandidatūrą Kauno kaimiškojoje rinkimų apygardoje ir atiduoti likimą į gimtosios Garliavos bei jos apylinkių gyventojų, gerai pažįstančių tiek pačią buvusią teisėją, tiek jos giminaičius, tiek tuos, kurie juos aršiausiai remia, rankas. Daug rašę apie Klonio gatvės minią, žurnalistai nelabai kreipė dėmesio į tai, kad tarp Kedžių ir Venckų gynėjų, be artimiausių kaimynų, tikrų Garliavos gyventojų buvo ne taip jau ir daug. Pats būdamas kilimo nuo tų vietų, peršnekėjęs su keliais pažįstamais jau senokai susidariau įspūdį, kad nors „garliavinis princas“ Drąsius Kedys su visa savo gimine ir buvo neginčijami vietos elito atstovai, bet didelės meilės garliaviškiai jiems nejautė.
Netiesiogiai tą patvirtino N.Venckienės šalininkai, prieš kurį laiką viešai užsipuolę Kauno rajono ir Garliavos valdžią, kodėl ši, užuot rodžiusi pagarbą ir paramą Klonio gatvės budėtojams, organizuoja bendruomenės šventę. Tai rimtas signalas, nes jeigu vietos valdžia, geriausiai iš visų politikų jaučianti bendruomenės nuotaikas, artėjant rinkimams nerado reikalo bent arbata ir pyragėliais su violetiniais pasidalyti, vadinasi, daugumos Garliavos ir Kauno rajono žmonių nuotaikos – toli gražu ne violetinės. Ir tarp „savų“ N.Venckienė neturi jokių šansų.
Garliava, kaip ir visa Kauno kaimiškoji rinkimų apygarda, politiniu požiūriu tradiciškai smarkiai raudona. A.Paleckio „frontavikai“ ten gauna daugiau balsų nei jaunalietuviai, o populistinės, paprastai prorusiškomis laikomos partijos – ne ką mažiau balsų nei konservatoriai. Jau antrą kadenciją Kauno rajono meras – socialdemokratas Valerijus Makūnas, kuris ir bus šios partijos kandidatas į Seimą. Konservatorių kandidatas Donatas Jankauskas irgi turi didžiulį įdirbį, dvi kadencijas paeiliui laimi rinkimus į Seimą, tad konkurencija N.Venckienei Kauno rajone būtų buvusi pernelyg stipri, nes rinkimus pirmiausia laimi organizacija, o tik paskui kandidatas.
Bet ir kitur Lietuvoje violetinės gretos nėra tokios gausios, kaip mėgsta aiškinti jų atstovai. Kai N.Venckienė keliavo po rajonus pristatinėdama savo knygą (iš esmės tai galima laikyti jos rinkimų kampanijos pradžia), kelių kolegų iš rajoninės žiniasklaidos teigimu, itin didelio dėmesio ar paramos ji nesulaukė. Tai neturi stebinti, nes netgi didžiausio emocinio pakilimo momentais – per D.Kedžio laidotuves ar po teismo sprendimo įvykdymo operacijos Garliavoje – D.Kedžio giminaičiai nesugebėdavo surinkti bent kiek įspūdingesnio žmonių būrio. Pirmu atveju buvo susirinkę mažiau nei 3 tūkst. žmonių, antru – per kelis miestus mažiau nei tūkstantis.
Tegu prie gausių mitingų ir demonstracijų nepratusioje Lietuvoje tai atrodė nemažai, bet politinės galios požiūriu – tai visiškai nereikšmingas kiekis, net jei laikoma, kad tradiciškai į gatvę išeina vienas iš dešimties pasipiktinusiųjų. Tai reikštų, kad violetiniai teoriškai gali tikėtis, pačiu geriausiu atveju, 30 tūkst. žmonių balsų, kai patekimo į Seimą riba – apie 55 tūkst. Negalima pamiršti, kad vien prijaučiančiųjų skaičius negarantuoja balsų per rinkimus. Politinė galia susideda iš rėmėjų skaičiaus, jų gebėjimo susiorganizuoti, kryptingai veikti ir vieningai balsuoti rinkimų dieną.
„Veide“ jau teko rašyti, kad didžioji violetinių dalis – iš tų, kurie per du dešimtmečius veikiausiai net nesužinojo, kur yra jų rinkimų apylinkė, nes santykius su valdžia pratę spręsti korupciniais metodais, o visus, kurie yra valdžioje ar siekia į ją patekti, laiko vagimis. Tokiems daug paprasčiau parėkauti, o po to emigruoti, nei susiburti ir nuosekliai politinėmis priemonėmis kovoti dėl savo interesų. Tai rodo ir daug didesnė nei Lietuvoje naujosios emigracijos parama Kedžiams: ji juos pirmiausia mato kaip saviškius, išsipildžiusios sovietinės gerovės svajonės apie nuosavą namą ir mersedesą simbolį, o tik paskui – kovotojus su pedofilija.
Todėl N.Venckienė ir kelia savo kandidatūrą Naujamiestyje, nes tie 7–10 tūkst. vargo emigrantų – vienintelė jos viltis išvengti prokurorų klausimų.

N.Venckienė žino, kad Garliava, kurioje Kedžių šeimyną pažįsta visi, už ją nebalsuos, tad pasislėpti nuo prokurorų Seime tikisi posovietinių ekonominių emigrantų balsais.

Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Niekada nemaniau, kad Lietuvoje tiek daug kraštutinių radikalų. Dar labiau netikėjau, kad tokie radikalūs yra mūsų intelektualai ir inteligentai. Vytautas Šustauskas, palyginti su jais, visiškas vaikas.

Anksčiau tie radikalai slėpdavosi po mandagumo ir tolerancijos kaukėmis, bet Garliavos įvykių metu tas kaukes nusiplėšė ir ėmė į šuns dienas dėti visus, kurie mano kitaip nei jie. Jei tu esi už teismo sprendimo vykdymą ir už D.Kedytės perdavimą motinai, vadinasi, tu pedofilas. Jokių kitų variantų nėra. O jei tu esi Neringos Venckienės pusėje, vadinasi, esi patvorinis. Čia vėlgi – jokių alternatyvų. Ir tokiais vertinimais svaidosi ne kažkokie užribio žmonės, o mūsų teisės korifėjai (ar tik tokiais laikomi?), politikai, visuomenininkai, disidentai, aktoriai ir t.t.
O ar negali būti taip, kad žmogus šioje istorijoje yra tiesiog per vidurį ir mano, kad teismų sprendimus vykdyti reikia, bet jis nėra pedofilas, arba mano, kad D.Kedytė turėtų augti ne su motina, bet ir ne su N.Venckiene, nes abi pusės jai pridarė pernelyg daug žalos. Gal tie, kurie aklai nestojo remti vienos pusės, ir yra sveikiausios nuovokos? Juk N.Venckienė – ne šventoji, bet tūkstančiai žmonių elgiasi taip, tarsi ji tokia būtų.
Šioje istorijoje galbūt apskritai išmintingiausia būtų užmiršti tai, kas jau įvyko, ir padarius išvadas labai stipriai irtis į priekį. Tai yra tokios pat pajėgos ir lėšos, kokios buvo panaudotos vykdant teismo sprendimą ir perduodant mergaitę motinai, turėtų būti metamos siekiant išaiškinti pedofilijos mastą Lietuvoje, taip pat ir pačius pedofilus. Natūralu, kad atsakymo “nieko nustatyti nepavyko” čia negali būti. Jei paaiškėtų, kad ne tik arkliui, kaip teigia Vytautas Landsbergis, bet ir teismui aišku, jog Laimutė Stankūnaitė yra pedofilijos klano jungiamoji grandis ir ją finansiškai remia pedofilai, mergaitė iš jos lygiai taip pat įspūdingai turėtų būti atimta, kaip ir buvo atiduota.
Ženkime toliau. Pilietininkas Darius Kuolys su visais savo šalininkais ir rėmėjais visas jėgas turėtų mesti ne vienai šiai istorijai, ne palapinėms prie Prezidentūros statyti, o tam, kad lygiai taip pat efektingai kaip Garliavos atveju būtų įvykdyti tūkstančiai neįvykdytų kitų teismo sprendimų ar apginti tūkstančiai kitų nuo teisėtvarkos nukentėjusių žmonių. Ir tada jis pamatytų, kad rėmėjų turi gerokai daugiau, nei jų esama šiandien, ir kad lietuviai nėra abejingi, arba nėra “daržovės”, kaip sako Saulius Stoma, o tiesiog kitaip supranta teisingumą ir valstybę.
Beje, užgulus ne vieną bylą, o šimtus, į viešumą pradėjus traukti nusikalstamo teisėtvarkos institucijų aplaidumo atvejus, suluošintus žmonių likimus, pirštu rodant į atsakingus asmenis, padedant žmonėms gintis (prisiminkime kadaise buvusią Dalios Budrevičienės istoriją), rezultatai iš karto pasimatytų ir tikrai įvyktų lūžis bei proveržis. O rėkaujant ant “bačkos” ir visus vadinant niekšais ar imbecilais, tūkstantąjį kartą skelbiant, kad mūsų valstybė jau žlugo, jokių permainų tikėtis neverta. Nebent vienos – kad į Seimą ateis dar daugiau rėksnių ir radikalų, bet nuo to mūsų Lietuvai bus tik blogiau. Arba nebent Garliava paskelbtų autonomiją ir joje galėtų apsigyventi visi, turintys kitokią teisingumo sampratą.

Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusį ketvirtadienį vaiką atgavusi Laimutė Stankūnaitė per šią vasarą ketina apsispręsti, kur jai kurti savo gyvenimą su aštuonmete dukterimi: susiskaldžiusioje Lietuvoje ar kitoje šalyje.
Moteris viliasi, kad po dukters perdavimo, kuris labiau priminė įkaito išlaisvinimo iš teroristų dramą, aistros šalyje pamažu aprims ir mergaitė pagaliau gyvens normalų gyvenimą: lankys įprastą mokyklą, būrelius, žais kieme su kitais vaikais, vaikščios su mama apsipirkti. Ir, svarbiausia, tai darys be kaukėtų pareigūnų palydos.
Bet atrodo, kad tai įvyks dar negreitai, nes visuomenė ir toliau lieka pasidalijusi į dvi stovyklas, o mergaitė, kaip ir jos motina, dar kurį laiką gyvens uždarą gyvenimą valstybės skirtame įslaptintame būste.
L.Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas „Veidui“ sakė, kad mergaitės pavardė bus pakeista. L.Stankūnaitė norėtų dukrai suteikti savo pavardę (dabar ši turi savo tėvo Drąsiaus Kedžio pavardę), tačiau neatmeta galimybės, kad vaikui bus duota ir nauja pavardė.
Pasak G.Černiausko, per šią vasarą turėtų paaiškėti, ar D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra galės nuo rudens lankyti įprastą mokyklą ir toliau gyventi normalų gyvenimą, ar joms vis dėlto teks išvykti į užsienį. „Mergaitės tolesnis gyvenimas priklauso nuo visos Lietuvos visuomenės: ar ši bus tolerantiška ir, visiems teismų procesams pasibaigus bei grėsmėms išnykus, leis jai mūsų šalyje normaliai gyventi, ar kaip tik sudarys kliūčių. Mergaitės ateitis priklauso nuo mūsų pačių elgesio ir požiūrio“, – pabrėžia L.Stankūnaitės advokatas G.Černiauskas.
Be abejo, tai lems ir tolesni vadinamosios Kauno pedofilijos dramos įvykiai, nes visi taškai šioje istorijoje dar toli gražu nesudėti, o klausimų tebėra daugiau nei atsakymų. Beje, penktadienį paaiškėjo, kad Andriaus Ūso baudžiamojoje byloje L.Stankūnaitės ir D.Kedžio dukrai atstovaus valstybinė institucija – Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnyba. Mergaitę neva tvirkinusio A.Ūso baudžiamąją bylą teismas pradės nagrinėti birželio 6 d., tad ši kelintus metus besitęsianti kraupi istorija po ketvirtadienio operacijos, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas grąžinti dukterį motinai L.Stankūnaitei, dar nesibaigė, o tikroji jos atomazga įvyks nebent visiems teismų procesams pasibaigus.
Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius penktadienį gavo buvusios mergaitės globėjos teisėjos Neringos Venckienės bei senelių Laimutės ir Vytauto Kedžių prašymą leisti bendrauti su mergaite. „Koks sprendimas bus priimtas, daugiausia priklausys nuo mergaitės mamos, ar ji su tuo sutiks. Jei ne, šis klausimas vėlgi bus sprendžiamas per teismą“, – teigia Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Nijolė Vizbarienė.
O štai advokatas G.Černiauskas tikina, kad mergaitės su teta ir seneliais Kedžiais kurį laiką bendrauti negalės. „Sunkiai įsivaizduoju, kad jie ryt ar poryt jau galėtų bendrauti, nes neaišku, nei kur, nei kaip tą padaryti, be to, ar nebus mergaitė toliau traumuojama ir jai daroma įtaka. Psichologai sako, kad mergaitė buvo psichologiškai traumuojama savo laikinosios globėjos ir visos aplinkos, iš kurios dabar ištrūko“, – komentuoja teisininkas.
Beje, tiek G.Černiauskas, tiek specialistai kategoriškai neigia N.Venckienės skleidžiamą versiją, esą perduota motinai mergaitė tokia rami buvo todėl, kad buvo apsvaigusi nuo vaistų. „Taip, o dar buvo atskridę marsiečiai, kurie ir padėjo mums įvykdyti teismo sprendimą. Jei tikėsime tomis kalbomis, kodėl netikėti tuo, ką aš sakau“, – ironizuoja advokatas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė priminė, kad mergaitės bendravimas su motina ir anksčiau buvo gana šiltas ir artimas, kaip ir su buvusia globėja N.Venckiene, o komentuodama oficialias medikų išvadas ji patikino, jog duomenų, kad į autobusiuką patekusi mergaitė buvo apsvaiginta vaistais, nėra.

Kai nori, gali – tokią išvadą apie policijos profesinius sugebėjimus galime daryti po sėkmingos operacijos Garliavoje, užtikrinant teismo sprendimo įgyvendinimą.
Galima ir laiką deramą pasirinkti, ir prieigas bei perimetrą blokuoti, ir reikiamą kiekį pareigūnų pasitelkti, kad būtų suvaldyta minia ir suimti visi, kurie priešinasi įstatymo vykdymui, ir stebėjimo kameras uždengti, ir pasiimti reikiamų priemonių durims bei langams įveikti. Tai yra veikti taip, kaip tokiais atvejais ir privalo veikti profesionali demokratinės valstybės policija.
Norintiems pavirkauti dėl „policijos smurto prieš mergaitę“ teks priminti, kad policininkai mergaitės iš viso nelietė, o teisėtą prievartą panaudojo tik prieš tuos, kas priešinosi įstatymui bei teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos pareigūnai sugebėjo tikrai gan delikačią (pirmiausia dėl žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio) operaciją įgyvendinti taip, kad neprireikė naudoti nei šaunamųjų ginklų, nei pipirinių dujų, be kurių prieš dešimtmetį nesugebėjo apsieiti profesionalumo stoka skųstis negalinti JAV teisėsauga kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo grąžinimo tėvui į komunistinę Kubą atveju.
Beje, ši 2001-aisiais plačiai nuskambėjusi byla galėtų būti puikus pavyzdys mūsų teisiškai dar labai nebrandžiai visuomenei, rodantis, koks turi būti požiūris į teismo sprendimus teisinėje valstybėje. Tiek tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas, tiek generalinė prokurorė Janet Reno pripažino, kad teismo sprendimas – grąžinti berniuką, kurį į laisvą Ameriką jo motina atgabeno savo gyvybės kaina, atgal į komunistinę Kubą jo tėvui – prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams. Bet įstatymo ir teisės viršenybė yra tas pamatas, ant kurio pastatyta Amerika, tad teismų sprendimams nedrįsta prieštarauti net prezidentai.
Stebint sklandų policijos darbą praėjusį ketvirtadienį ir menant jos bejėgišką trypčiojimą per pirmąją operaciją kovo mėnesį, kyla natūralus klausimas: o kas pasikeitė, kad tuomet negalėjo, o dabar – gali? Peršasi du atsakymai.
Pirmasis – kaip buvo pranešta, pastarąją, sėkmingą, operaciją suplanavo ir jai vadovavo iš Vilniaus atvykę policijos pareigūnai. O kovo mėnesį veikė kauniečiai, dar kartą patvirtindami liūdną, nors seniai teisėsaugai žinomą faktą: Kaunas yra Kaunas.
Kauno policija yra tiek persisėmusi vietinėmis „paniatkėmis“, taip suaugusi su šešėliniu pasauliu, kad bet kokie jų ryžtingi veiksmai prieš Kauno nusikalstamumą yra neįmanomi. Taip susiklostė dar nuo sovietinių laikų, kai pirmą kartą už rimtus dalykus suimtus Daktarus vežė uždaryti į Vilniaus izoliatorių, nes Kaune jie būtų jautęsi kaip namie, – taip vyksta iki šiol. Jeigu reikia semti „kavenskus“, medžiagą renka ir operaciją planuoja vilniečiai, kauniečius pasitelkdami nebent paskutiniu momentu, kaip fizinę masę. „Kavenskos“ teisėsaugos nepatikimumas pasiekęs tokį lygį, kad netgi paprastam gatvių patruliavimui kartkartėmis tenka pasitelkti Vidaus saugumo tarnybos karius, nors šie ir nėra policininkai. Bet kas belieka, jei paprasti Kauno patruliai nedrįsta sudrausminti vietinių „bachūrų“?
Šitai suvokiant kyla mintis: gal esminę teisėsaugos pertvarką Lietuvoje pradėti nuo Kauno policijos panaikinimo? Kaip buvo padaryta Gruzijoje, tiesiog likviduojant ištisus milicijos struktūrinius padalinius, o naujus kuriant vien iš naujų, niekuomet su teisėsauga nesusijusių asmenų. Nes į klausimą, kuriems galams reikalinga Kauno policija, jeigu vis tiek visą jos darbą tenka daryti vilniečiams, anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta.
Antrasis atsakymas išplaukia iš pirmojo: operacijai Garliavoje buvo galima pasitelkti Vilniaus pareigūnus todėl, kad neliko politinių trukdžių tai daryti. Operacijos dieną nuskambėję premjero Andriaus Kubiliaus, vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimai apie tai, kad teismų sprendimai privalo būti vykdomi, o politikai privalo nesikišti į teisėsaugos veiksmus, aiškiai parodė, kur šiandien sutelkta politinė valia ir kokia toji politinė valia yra. Tai kartu ir atsakymas į klausimą, kodėl būtina pirmiausia vykdyti teismo sprendimą Garliavoje, jeigu yra daug kitų neįvykdytų teismų sprendimų.
Garliavoje buvo sprendžiamas klausimas, kas šiandien valdo Lietuvą: Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių šeimyna, ar teisėtai ir demokratiškai išrinkti Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė? Visiems šešėlinio pasaulio atstovams, visiems garliavinių klano slaptiems rėmėjams Kauno teisėsaugoje ir kitiems, bandžiusiems šitą sovietukų maištą prieš Lietuvos Respubliką panaudoti saviems tikslams, pasiųstas aiškus signalas, kad Lietuvą valdo demokratiškai renkama valdžia, o ne klanai.
Šitą reikia suprasti labai aiškiai: pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį, kuriame valstybės teismų sprendimai priimami tik grupės išrinktųjų naudai ir vykdomi tik tuomet, jei neprieštarauja klano interesams. Jeigu politikai būtų sudrebėję, jeigu teismo sprendimas taip ir būtų paliktas neįgyvendintas, kitą dieną tokios klanų valdomos garliavos būtų pradėjusios kurtis visoje Lietuvoje, ypač provincijoje, kur vietos nusikalstamas pasaulis, teisėsauga ir valdžiukė neretai glaudžiai susiję ne tik verslo interesų, bet ir giminystės saitais. Operacija Garliavoje užkirto kelią klanų Lietuvos kūrimui.

Pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį.

Mūsų valdžia moka laukti tinkamo momento. Garliavinė istorija tą tik patvirtina – policininkų ir kitų pareigūnų Klonio gatvės namo šturmas surengtas tik pasibaigus Romo Kalantos susideginimo jubiliejui ir kaip tik tą dieną, kai Seime pradėti svarstyti labais svarbūs Ignalinos atominės elektrinės įstatymai. Šie svarstymai visai nublanko prieš mergaitės paėmimo šturmą.

Kas gali paneigti tikimybę, kad masinės informavimo priemonėms absoliučiai visą dėmesį skiriant „keliadai“, patyliukais Seime bus bandoma prastumti šaliai nepalankių atominės elektrinės įstatymų?

Dauguma Seimo narių vakar per posėdį sukišo galvas į smėlio maišus, įsikišo ten savo valdiškus laptopus ir „on-line“ stebėjo garliavinę spec. operaciją – su automatais, granatomis, ežiais ant kelio, benzopjūklais, ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis ir t.t. Vos ne O Bin Ladeno namo šturmas Pakistane. Tiesa, ten dalyvavo vos keliolika pareigūnų. O Garliava vakar virto mūšio lauku dėl vienos abejotinos reputacijos motinos užgaidų. Neva ji pavyzdinga mama, nori auginti savo dukrą, kuri jai šešerius metus visai nerūpėjo. Neatsimenu nė vieno fakto, kad vienai nereikšmingai operacijai būtų sutelkta beveik 300 pareigūnų. Kiek visa tai kainavo valstybės biudžetui???

Įtakingi teisininkai supranta, kad jei nusikalstamų grupuočių kėslų įgyvendinimui yra pajungiama politinės valdžios ar teisėsaugos institucijų pareigūnai, tai tokia nauja struktūra yra vadinama MAFIJA, kuri anksčiau ar vėliau yra išaiškinama ir visi jos nariai susilaukia pelnytos bausmės ir visuomenės pasmerkimo. Galima vardinti daug baudžiamųjų bylų, kuriose sprendimai priimami, ar nepriimami tik dėl kažkieno politinės valios, nors faktiškai dėl korumpuotų sluoksnių įtakos mūsų valdžiai. Tai liečia tiek ir garsias korupcines bylas, kur tikrai buvo pavogti ar iššvaistyti šimtai milijonų valstybės, visos visuomenės lėšų. Klonio gatvėje gi milijonus kainavusi vakarykštė operacija tikrai nebuvo verta tokių pinigų. O kiek teismų sprendimų antstoliai apskritai nesugeba įvykdyti? Manau, tūkstančius.

Kita vertus, šioje pedofilinėje istorijoje tikrai unikali L. Stankūnaitės asmenybė. Dalis teisininkų teigia, kad normalioje teisinėje valstybėje ji jau seniai būtų buvusi nuteista dėl bendrininkavimo nusikaltimo padaryme ir atlikinėtų bausmę, apie ją tiesiog šokinėja vos ne visa valdžia. Mes visi mokesčių mokėtojai esame priversti net išlaikyti jai Generalinio prokuroro ir sprendimu paskirtą apsaugą ir ją pačią. Tam jau išleista daugiau kaip 2 milijonų litų. Kyla daug klausimų nuo ko ji yra saugojama? Reikia suprasti – saugojama yra ne L. Stankūnaitė. Matyt, saugojamos yra įtakingų pedofilų, galimai esančių valdžioje ir spec. tarnybose, paslaptys, susijusios su abiejų mergaičių, o gal ir daugiau seksualiniu prievartavimu. Buvo viskas yra daroma, kad mergaitė būtų išplėšta iš Neringos Venckienės globos, galimai medikamentais paveikta mergaitės psichika, kad ji nieko nebeprisimintų ir, pašalinus N. Venckienę nuo atstovavimo mergaitei, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas pagaliau sprendimas, kad jokios pedofilijos nebuvo. Tikriausiai baigiamasi, kad pas mus, kaip ir Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje jau priimti pedofilų kastracijos įstatymai. Mūsų valstybėje tokio įstatymo nedrįstama net siūlyti. Gal tik koks nestabilusis P. Gražulis tai išgrįstų pasiūlyti.

Neteisinu ir Kedžių šeimos su teisėja Neringa priešakyje – jie irgi ne šventieji: vietinių pasakojimu, itin linkę į aroganciją, pasipūtę, jaučiasi visagaliais. Tačiau tai tik žmogaus būdo bruožai  – nieko nusikalstamo jie nedarė. Nebent tai, kad sovietmečiu augino nutrijas, nėrė megztinius, garino džinsus ir jais „spekuliavo“.

Klysti yra žmogiška, tačiau tautos išmintis niekada neklysta. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad mama yra ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Premjere, mažiau nei prieš valandą per gausią policijos pareigūnų operaciją Kaune, Garliavoje, buvo įvykdytas teismo sprendimas perduoti dukrą Laimutei Stankūnaitei. Ar Jūs stebėjote šitą operaciją?

Stebėti tikrai nespėjau, bet po operacijos ministro ir generalinio komisaro buvau informuotas apie įvykusią operaciją.

Kaip Jūs ją vertinate?

Galėsiu vertinti tada, kai turėsiu vaiko teisių specialistų ir psichologų, stebinčių mergaitę, išvadas apie jos būseną, situaciją. Tada bus galima įvertinti ir tarnybų veiksmus.

Jūs buvote informuotas tik po operacijos. Ar tai yra tiesa?

Taip, aš buvau informuotas tik po operacijos.

Algis Čaplikas prieš keletą savaičių man yra tvirtinęs, kad tokia operacija gali būti tik su Premjero sprendimu. Tai yra netiesa?

Gal Algis Čaplikas yra šiek tiek užmiršęs, kaip dirba Vyriausybė, specialiosios tarnybos, kaip dirba policija, kuri tokias operacijas planuoja ir realizuoja savarankiškai.

Turbūt apie mergaitės perdavimą dabar kalba visa Lietuva. Kiek teko matyti interneto komentarus, dalis žmonių reaguoja, kad, na, pagaliau tai pasibaigė, o dalis reaguoja labai stipriai ir sako, kad tai, ką jie matė yra gėdinga, kad juos tai nuvylė, nuliūdino. Kaip vertinate tokias žmonių reakcijas?

Jos yra natūralios. Tą matėm pakankamai ilgą laikotarpį po priimtų teismo sprendimų. Žmonės situaciją vertino įvairiai, todėl ir šio ryto teisėsaugos institucijų veiksmą vertins įvairiai. Lietuvoje galioja įstatymai, Konstitucija, kuriuos privalo vykdyti visi, įskaitant ir teisėsaugos institucijas.

Būdas, kuriuo tai buvo padaryta – Jūs jį pateisintumėt? Jis civilizuotas?

Tikrai nesiimu spręsti, kaip ir kokiais būdais teisėsaugos institucijos turi vykdyti teismų sprendimus. Jos yra savarankiškos, pačios planuoja visas operacijas ir tikrai nederina su Premjeru. Aš galiu vertinti tiktai rezultatus, kai žinau, koks rezultatas tokia operacija yra pasiektas. Apie rezultatą galėsime kalbėti po to, kai turėsime daugiau objektyvios informacijos apie mergaitę, jos būklę, buvimą kartu su motina. Tada galėsime daugiau komentuoti.

Bet rezultatas gali būti ir visuomenės savijauta, pasitikėjimas teisingumu, teisingumo jausmas. Ar tą rezultatą Jūs taip pat įvertintumėt?

Tikrai nesiimu vertinti tokių dalykų. Tiek visuomenės, tiek mūsų visų pareiga yra laikytis įstatymų ir gerbti atitinkamų valdžios institucijų sprendimus (šiuo atveju – teismų sprendimus), kurių tikslas ir pagrindinis uždavinys buvo rasti tinkamą sprendimą motinos ir jos dukros santykiuose.

Premjere, visa tai sutampa su rinkimų kampanija. Kaip tai gali paveikti politinius procesus?

Rinkimų kampanija lieka rinkimų kampanija, o darbai turi būti atliekami. Sutapimų galima įžvelgti įvairiausių. Tačiau nereiktų galvoti, kad jei kažkas įvyksta tą pačią dieną –  tai yra tarpusavyje susieti dalykai. Šiandien Seime pradedamas labai svarbus darbas – viso energetikos paketo svarstymas. Taigi galima būtų klausti: ar gerai, kad tai sutampa su rinkimų kampanija? Yra darbai, kuriuos turime atlikti šiandien, artimiausiu metu, ir mes tuos darbus atliekame.

Tačiau tas dirglumas politikų savireklamai  yra ženkliai išaugęs. Ši istorija gali būti panaudota politinėje kovoje,  politiniuose sąskaitų suvedinėjimuose.

Lietuvoje yra visko buvę, matome ne pirmą rinkimų kampaniją.  Svarbu, kad valstybės institucijų veiksmų dėka būtų garantuota saugi mergaitės ateitis augant su motina, rūpinantis, kad mergaitė iš trauminio periodo išeitų mažiausiai nukentėjusi. Didelis darbas laukia ir vaiko priežiūros institucijų, ir psichologų. Reiktų tuo labiausiai  rūpintis, o ne  kuri partija šioje istorijoje uždirbs daugiau taškų.

Ar tokios operacijos kaip tik nepadidins vaikui traumos? Kaip Jūs įsivaizduotumėte mažamečio vaiko savijautą iš ryto nubudus matyti tokius veiksmus?

Aš nesiimu spręsti tų dalykų, kuriuos turi spręsti vaiko teisių specialistai, psichologai. Jų išvados buvo labai svarbios sprendžiant šią sudėtingą problemą.

Premjere, minėjote, kad ketvirtadienis – svarbi diena. Seimas pradeda energetinių klausimų svarstymą. Vyriausybė vakar nepritarė referendumui dėl VAE statybos. Jūs sakote, kad Seimas jau yra pritaręs įstatymui. Premjere, kodėl nenorima atsiklausti, įsiklausyti į piliečių nuomonę šiuo klausimu?

Tai yra du atskiri klausimai. Pirma, Seime svarstomi įstatymų projektai, patys projektai, jų verslo planai – pateikta tikrai labai daug informacijos. Tikiuosi, kad diskusijos bus racionalios – bus diskutuojama remiantis skaičiais, verslo planais, projektų įgyvendinimo nuostatomis, o ne remiamasi vien tik emocijomis. Antra, vakar mes atsakėme į Seimo prašymą pateikti išvadas dėl Seimo narių grupės iniciatyvos skelbti referendumą kartu su Seimo rinkimais, užduodant vieną klausimą dėl pritarimo atominės elektrinės statybai. Mes atsakėme labai aiškiai – teisiniu požiūriu taip formuluojamas klausimas neatitinka visos teisinės logikos ir teisėkūros principų, nes dabar galioja AE įstatymas, kuris nustato prievolę Vyriausybei projektuoti, derėtis ir statyti AE. Referendume užduoti klausimą, prašant pritarti AE statybai, būtų lygiai tas pats, kas Seime paprašyti dar kartą priimti Visagino AE įstatymą. Turint galiojantį įstatymui vienintelis dalykas, kurį būtų galima svarstyti ir spręsti – tai, ar panaikinti tokio įstatymo galiojimą. Referendumo iniciatoriai to nesiūlo. Jie turi atkreipti dėmesį ir į faktą, kad Seimo nutarimą priėmus ir balsavimą įvykdžius iki liepos 16 d., referendumas turės vykti anksčiau nei Seimo rinkimai. Tai reiškia, kad reikės rasti papildomai keliolika milijonų litų jo organizavimui. Jei nutarimas dėl referendumo būtų priimtas iki gegužės pabaigos, tai pagal galiojantį referendumo įstatymą referendumas turėtų būti organizuojamas iki rugpjūčio pabaigos.

Yra teisiniai argumentai, Jūs jais remiatės, bet dar yra ir politiniai argumentai. Lietuva yra demokratinė valstybė. Suverenas ir pagrindinius sprendimus priimantis subjektas yra tauta. Tai numatyta Konstitucijoje. Iniciatoriai būtent šita dalimi ir remiasi.

Mes neturime jokių priekaištų piliečių iniciatyvai, kurią bando realizuoti įvairūs žaliųjų judėjimų atstovai, renkantys žmonių parašus tam, kad toks referendumas būtų organizuojamas. Jei jie surinks 300 tūkst. parašų, tai neabejotinai referendumas bus organizuojamas. Tačiau Vyriausybė buvo paprašyta išsakyti nuomonę dėl Seimo narių iniciatyvos. Išsakėme savo aiškią nuostatą, kad juridine prasme formuluotė yra netinkama. Atkreipiame Seimo dėmesį ir į tai, kada bus priiminėjamas nutarimas dėl referendumo. Referendumą galima organizuoti tik pagal galiojantį referendumo įstatymą, kuris nedviprasmiškai nustato, kad po to, kai Seimas priima nutarimą dėl referendumo, iki jo negali praeiti daugiau kaip 3 mėnesiai.

Premjere, Jūs manot, kad 300 tūkst. yra realus skaičius ir Jūs tikite, kad tokį skaičių parašų iniciatoriai gali surinkti?

Tai priklauso nuo pačių iniciatorių ir nuo to, kiek tokia idėja yra populiari tarp žmonių. Siekis referendumu spręsti ekonomiškai ir techniškai sudėtingą klausimą su daugeliu skaičių ir parametrų parodys tos iniciatyvos sėkmę. Prieš 20 metų (Sąjūdžio laikais ir vėliau) irgi rinkdavom parašus. Jeigu pati iniciatyva žmonėms atrodydavo nelabai svarbi, tai ir parašų nedaug surinkdavom. O jeigu idėja būdavo labai svarbi, pvz. 1989 m. rudenį per tris dienas surinkom pusantro milijono parašų prieš sovietinės Konstitucijos pataisas.

Jūs referendumą įvardijote kaip techninį – ekonominį klausimą. Būtent taip traktuojate VAE statybas?

Aš manau, kad pati atominė elektrinė yra susijusi su daugeliu labai svarbių techninių ir ekonominių parametrų, į kuriuos turi įsigilinti specialistai. Planai su visais skaičiais, visomis analizėmis yra pateikti Seimo nariams ir visuomenei. Tik turint tuos skaičius galima daryti racionalius sprendimus. Diskusijose dėl referendumo tenka girdėti, kad dalis žmonių tokio klausimo spręsti referendumu nelinkę, kadangi tai pernelyg techniškai ir ekonomiškai sudėtingas klausimas.

Baltarusijos užsienio ministerija stipriai sureagavo ir Užsienio reikalų ministro A.Ažubalio teiginius pavadino absurdiškais. Ministras savo interviu Carnegie centro leidiniui sako, kad Lietuva kartu su draugais Amerikoje  turi galvoti apie pereinamą tarybą Baltarusijoje. Jis kalba apie nusivylimą Baltarusijos opozicija ir apie tai, kad reiktų kurti alternatyvų galios centrą. Kaip Jūs vertinate šiuos ministro teiginius?

Gerai žinant situaciją kaimyninėje valstybėje, svarstymai, kaip būtų galima padėti Baltarusijos žmonėms pasiekti permainų, o Baltarusiją padaryti kuo artimesne europinėms vertybėms, Europos Bendrijai, yra visiškai suprantami.

Ministras sako, kad „kartu su Amerikos draugais turime galvoti apie pereinamą tarybą“. Ar tokie pareiškimai nepažeidžia tarptautinės teisės,  nekenkia  kaimyniniams santykiams?

Tikrai nesiimsiu vertinti ministro asmeninio interviu. Galiu pasakyti tik tai, kad mes visada laikomės ir deklaruojame labai aiškias nuostatas. Mūsų parama demokratinėms permainoms Baltarusijoje  yra visiškai aiški ir nedviprasmiška. Nemanau, kad nuo to turėtų kaip nors nukentėti kaimyniniai (techninio ar verslo lygio) santykiai.

Ačiū Jums už pokalbį.

DELFI nuotr.

Televizija TV3 tiesiogiai transliavo mergaitės perdavimo operaciją. Apie 7.20 į Kedžių namus įėjo L.Stankūnaitė, netrukus iš namų išėjo policija su skydais, girdėjosi klyksmai. Autobusiukas greitai paliko kiemo teritoriją. Mergaitė su motina buvo toje transporto priemonėje.

N.Venckienė iš karto po mergaitės paėmimo tiesioginiame eteryje patvirtino, kad globotinė buvo paimta. Ji sakė, kad tai padaryta jėga: “Man rankas užlaužė”.

Po mergaitės perdavimo žmonės pradėjo organizuotis išvykai į Vilnių – 10 val. planuojamas mitingas S.Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros.

Operacija prasidėjo apie 6 val. ryto. Policija užblokavo gatves Garliavoje ir pradėjo teisėjos globojamos mergaitės paėmimo iš Kedžių namų ir perdavimo motinai Laimutei Stankūnaitei procedūrą.

Policija per garsiakalbius įspėjinėjo žmones nesipriešinti ir palikti namus, teritoriją. Kai kurie žmonės buvo išvedami policijos pareigūnų.

Policijos departamentas išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad „policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.”

Anot departamento, policijos pareigūnai buvo pasitelkti viešajai tvarkai palaikyti ir kliūtims pašalinti, perduodant vaiką motinai.

Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

„Pagal turimą pirminę informaciją, policijos pareigūnai elgėsi teisėtai, veikė pagal galiojančius įstatymus ir atliko tik tuos veiksmus, kuriuos yra nustatęs įstatymo leidėjas. Prievarta šalinant kliūtis buvo naudojama proporcingai, prieš tai įspėjus, kad yra vykdomas teismo sprendimas, ir nurodžius vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus”, rašoma Policijos departamento pranešime.

Garliavoje ankstų rytą liejosi raudos, dužo langai, buvo pkaustomos Kedžių namo durys.
Iš viso sulaikyti 36 asmenys, vienaip ar kitaip nevykdę pareigūnų nurodymu, – praneša “Delfi”.
Žurnalistams arti namo prieiti neleidžiama, įvykiai stebimi iš toli.

Po operacijos kieme budėję žmonės pasakojo, kad policija laužė ar daužė duris ir langus, iš namų jėga išvedė Kedžius – mergaitės senelius, o keletas žmonių buvo sulaikyta.

Anksti ryte policija taip pati išplatino pranešimą “Dėl teismo sprendimo vykdymo”, kuriame policija primena,kad turi teisę panaudoti prievartą prieš prie Kedžių namų budinčius žmones, jei jie trukdys mergaitės perdavimui motinai L. Stankūnaitei.

“Policija kreipiasi į žmones ir primena, kad įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Įstatymai suteikia policijos pareigūnams teisę reikalauti, kad tiesiogiai jiems nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus, o reikalavimų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

Dar kartą žlugęs teismo nuosprendžio vykdymas Garliavos kedofilijos byloje kelia pagrįstą įtarimą, kad teisinėmis priemonėmis šios istorijos išspręsti nebeišeis. Garliavos byla tapo politine, o ten, kur teisėsauga susiduria su politika, prokurorai ir teismai tampa bejėgiais.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip antstolė, policija ir visos kitos teismo nuosprendį vykdyti ir vykdymą užtikrinti turinčios tarnybos galės paimti mergaitę ir grąžinti ją motinai Laimutei Stankūnaitei, jei žino, kad šios dukrą laikanti teisėja Neringa Venckienė yra globojama tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės, tiek europarlamentaro Vytauto Landsbergio. Kad N.Venckienė geruoju vaiko motinai niekados negrąžins, akivaizdu, nes tai reikštų tiek jos pačios, tiek jos vyro, įtakingo advokato Aido Venckaus, karjeros pabaigą: Kaune teisininkai, nesugebantys susitvarkyti savo naudai savo pačių bylų, įtakos neturi. O kam jie be įtakos reikalingi?

Žinoma, ne vien Kauno teismuose bylos laimimos įtakos ir išankstinių susitarimų dėka, bet būtent Kaune ši dar sovietmečiu išsikerojusi šešėlinio neteisingumo sistema yra giliausiai ir plačiausiai įleidusi šaknis. Neslepiama, kad operacijas prieš Kauno šešėlinio pasaulio veikėjus prokurorai ir kriminalistai atlieka sąmoningai neinformuodami savo kolegų kauniečių. Nes „Kaunas yra Kaunas“. Todėl kauniečių įsitikinimas, kad apygardos teismo teisėja ir advokatų kontoros seniūnas tiesiog negali pralaimėti teismuose savo pačių bylos yra toks gilus, kad būtent juo grindžiama teorija apie „visagalį pedofilų klaną“. Būtent šį argumentą pastaruoju metu, kai galiausiai visi teismai priėmė sprendimus ne N.Venckienės, o L.Stankūnaitės naudai, dėsto ne vienas tarsi išsilavinęs ir tarsi protauti sugebantis kaunietis. Nes „kaip gali tokie žmonės pralaimėti bylą kažkokiai mergiotei“?

Taip teigiantys netgi nesusimąsto tuo pačiu pripažįstantys, jog Kedžių – Venckų šeimyna, tai, iš esmės, mafijinis klanas, kuriam paprastiems žmonėms skirti Lietuvos įstatymai negalioja. Nes kaip dar reikėtų vadinti milijoninį turtą valdančią šeimyną, kur po vienu stogu gyvena dukra – apygardos teisėja, žentas – buvęs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos operatyvininkas, dabar advokatų kontoros seniūnas, brolis – niekada niekur oficialiai nedirbęs, bet šimtatūkstantinėmis lėšomis disponuojantis, su nusikalstamo pasaulio veikėjais bendraujantis mušeika, o jūdviejų pusseserė – Žaliakalnio nusikalstamos grupuotės veikėjo „Bakano“ sugyventinė? Tad nėra ko stebėtis, kad gavę Drąsiaus Kedžio pareiškimą, esą jo dukra buvusi tvirkinta, Kauno policininkai išdavė jam apie tai pažymą teismui net neapžiūrėdami galimo įvykio vietos. Galimas dalykas, tuo metu (dabar už pareigų neatlikimą nušalinti ir teisiami) policininkai netgi manė darą gerą darbą – padedą gerbiamos, turtingos ir įtakingos saviškių, teisininkų, šeimos atstovui galutinai atimti vaiką iš „kažkokios Petrašiūnų mergos“. Tada niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad viskas išvirs žudynėmis.

Akivaizdu, kad netgi be politikų „stogo“ tirti tokios šeimynos narių galimai padarytus nusikaltimus būtų nemenkas iššūkis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus teisėsaugai. O kaip turėjo reaguoti prokurorai, sužinoję, jog dieną po manomai Drąsiaus Kedžio įvykdytos dvigubos žmogžudystės V.Landsdbergis įsikišo, kad vaikas iš neutralios vietos būtų perduotas globoti įtariamojo žmogžudžio seseriai? Kaip teisėsauga turėjo tirti bylą, matydama, kad vienos pagrindinių jos figūrančių – N.Venckienės – pusėn neužilgo stojo ir prezidentė D.Grybauskaitė?

Taškas objektyviam ir profesionaliam tyrimui tiek teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo byloje, kurioje įtariamasis yra D.Kedys, tiek pastarojo ir L.Stankūnaitės dukros galimo tvirkinimo byloje, kurioje įtarimas Andrius Ūsas, buvo padėtas 2010 sausio 27-ąją. Tądien D.Grybauskaitė išsikvietė pasikalbėti „apie planus, kaip jie ketiną toliau dirbti“ tuometę Generalinės prokuratūros vadovybę, atsidūrusią ties atleidimo iš darbo riba. Po tris valandas D.Grybauskaitės kabinete trukusio pokalbio buvo pranešta: „Generalinės prokuratūros vadovai informavo valstybės vadovę, kad pedofilijos byla parengta ir keliaus į teismą, ji nėra nutraukiama. Tai yra tas rezultatas, kurio prezidentė ir tikėjosi, kad byla atsidurs teisme“.

Prokurorams neišdrįsus pasipriešinti D.Grybauskaitei ir tvirtai pasakyti, kad jokių „pedofilijos“ įrodymų Garliavos byloje nėra, tad kelti bylą A.Ūsui nėra už ką, buvo nueita lengviausiu keliu – permesti bylą teismui – tegu jis sprendžia. Taip gimė sveiku protu nesuvokiama situacija, tiksliausiai apibūdina teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus: „Sunku suprasti, kaip taip atsitinka, kad ponia Stankūnaitė nėra kaltinama pedofilija, tuo tarpu jos pažįstamas, velionis Andrius Ūsas yra kaltinamas. Tai arba greičiausiai Ūsas nepagrįstai kaltinamas, arba greičiausiai Stankūnaitė nepagrįstai nekaltinama“. Apie tai, kad prokurorai neturi jokių duomenų, leidžiančių teigti L.Stankūnaitės kaltę, dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys sakė jau ne kartą. Kodėl tuomet prokurorai pateikė kaltinimus A.Ūsui, jis niekada atvirai nepasakys, nes Lietuvoje seniai nebėra prokurorų, galinčių pasakyti, jog prezidentė tiesiogiai kišasi ir daro spaudimą skandalingoje ir politika virtusioje byloje.

Dabar, kai prie tvoros Garliavoje stoviniuoja ne vienas politikas, koncertuoja Landsbergio – jaunesniojo sukviesti aktoriai, o teismo sprendimo nevykdymas skelbiamas „pilietiniu veiksmu“, sunku įsivaizduoti ne tik prokurorus, bet ir teisėjus, priimančius teise, o ne tolesnės karjeros išskaičiavimu, grįstą sprendimą būk tai A.Ūso, būk tai D.Kedžio bylose. Tai bus įmanoma tik tuomet, kai politikai apsispręs – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai, ar pagaliau imsis ją keisti, pradžiai nustodami kištis į prokurorų ir teisėjų sprendimus.

Politikai turi apsispręsti – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai.

Prienų rajono Medžiukų kaimas antradienį priminė Garliavą – vietos gyventojų minia pareiškė neleisianti antstolei vykdyti teismų nutarčių perduoti dvejų metų našlaitę jos globėjams. Spaudžiami pareigūnai nedrįso išvežti vaiko, pranešė “Lietuvos rytas”.

“Elgiamės taip, kaip Drąsiaus Kedžio dukters gynėjai Garliavoje. Šis pavyzdys mus įkvėpė. Mums nerūpi jokie teismų sprendimai. Padarysime savo tvarką”, – antradienį ūžė Jūratės ir Juozo Lukoševičių sodybą Medžiukuose užgulę šio ir aplinkinių kaimų žmonės.

Sutuoktiniai Lukoševičiai beveik dvejus metus neteisėtai laiko savo namuose vaiką, nepaisydami Prienų, Kauno ir Aukščiausiojo teismų įpareigojimų atiduoti jį globėjai Agnei Bendinskienei iš Vilniaus.

Mergaitės paimti antradienį atvykusiai Alytaus antstolei Angelei Kvaraciejienei minia išrėžė: nieko nepešite. Taip ir įvyko – mergaitė liko teismo sprendimų nepaisančioje šeimoje.

Šios istorijos pradžia – 2008 metų pavasaris, kai per avariją žuvo mergaitės tėvai iš Prienų Virgilijus Laukaitis ir Birutė Kizevičiūtė. Trijų mėnesių našlaitė iš pradžių gyveno savo senelių Albinos ir Vytauto Laukaičių namuose Birštono savivaldybės Vienkiemio kaime. Netrukus Lukoševičiai mažylę parsivežė į savo sodybą Medžiukuose.

Siekti mergaitės globos ėmė dvi šeimos – Bendinskai ir Lukoševičiai.

31 metų A.Bendinskienės vyras Audrius Bendinskas yra šios mergaitės motinos pusbrolis, o J.Lukoševičius – mergaitės senelės A.Laukaitienės pusseserės sūnus.

Norą globoti vaiką pareiškė ir J.Lukoševičienė, ir A.Bendinskienė.

Visus teisinės kovos raundus laimėjo pastaroji: 2008 metų gegužę Birštono savivaldybė, o 2009 metų balandį – Kauno apygardos teismas paskyrė A.Bendinskienę laikinąja globėja.

Prienų teismas praėjusių metų liepą šią moterį pripažino nuolatine globėja. Tokią pat nutartį, atmetę J.Lukoševičienės skundus, paliko galioti Kauno apygardos ir Aukščiausiasis teismai.

Svarstykles A.Bendinskienės naudai nusvėrė aukštesnis jos ir vyro išsilavinimas, reputacija, geresnės gyvenimo sąlygos.

J.Lukoševičienė anksčiau pati įvairioms instancijoms yra tvirtinusi, kad sutuoktinis girtauja ir daužo ją iki sąmonės netekimo. Prienų teismas nusprendė, kad šis vyras gali kelti grėsmę našlaitės saugumui.

Dar 2009 metų balandį Kauno apygardos teismas įpareigojo Lukoševičius perduoti mergaitę A.Bendinskienei.

Šių metų gegužės 13 dieną Prienų teismas nurodė, kad vaikas turi būti atiduotas priverstinai. Tai įvykdyti antradienį rengėsi Alytaus antstolė A.Kvaraciejienė.

Tačiau Lukoševičių šalininkų būriai jų sodybos vartus apstojo nuo ankstaus ryto.

Minia susitikti su mergaite įleido Visuomenės sveikatinimo centro direktorę Laurą Bratikaitę, bet užstojo kelią A.Kvaraciejienei, Prienų rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistėms Skaidrei Mališauskienei ir Aldonai Krušinskienei.

Antstolei į vidų leista patekti tik po ilgų įkalbinėjimų. Žmonės jai kartojo, kad vaiko neatiduos.

L.Bratikaitei patarus palaukti, kol mergaitė pripras prie A.Bendinskienės, vakar buvo nutarta mergaitės iš Medžiukų nevežti.

Globėja esą susitikinės su mergaite neutralioje aplinkoje, dalyvaujant Lukoševičiams, psichologams, VTAS darbuotojams. Kai apsipras, bus perduota Bendinskų šeimai.

Nors antstolė tikino, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į vaiko interesus, buvo justi akivaizdus minios poveikis. A.Kvaraciejienė ir ją atlydėję du policininkai, pasak dienraščio, atrodė sutrikę, išgąsčio pilnomis akimis.

Niekas iš pareigūnų net neperspėjo protestuotojų, kad už trukdymus antstolei vykdyti pareigas, teismo sprendimų, Susirinkimų įstatymo nepaisymą jiems gresia atsakomybė.

Viena minios aktyvisčių Irena Tarasevičienė pareiškė, kad bus taip, kaip Garliavoje, kur žmonės neleido išvežti D.Kedžio dukters pas Laimutę Stankūnaitę. Esą našlaitė prisirišusi prie Lukoševičių, myli juos, o Bendinskų beveik akyse nėra mačiusi. Atsidūrusi Vilniuje mergaitė patirtų didžiulę traumą.

Anot J.Lukoševičienės, sutuoktiniai Bendinskai mergaite nesirūpino iškart po jos tėvų mirties, nerodė didelio noro su ja matytis ir vėliau.

“Mes norėjome susitikti su mažyle, bet iš trylikos paskirtų pasimatymų dėl Lukoševičių kaltės neįvyko net dešimt”, – pasakojo A.Bendinskienė.