Garsas. Literatūros ribas peržengusioje Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą įsikūrusioje Muzikos salėje pristatytas margaspalvis šalies muzikinės scenos kaleidoskopas – nuo džiazo, klasikos ar folkloro iki roko, dainuojamosios poezijos ar hiphopo sąskambių.

Keliasdešimt koncertų ir susitikimų su žymiausiais šalies atlikėjais, naujausių jų įrašų pristatymai ir keturias dienas ūžiantis muzikos įrašų kaleidoskopas – Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje buvo galima patirti seniai neregėtą susidomėjimą šalies muzikine scena.

Organizatoriai ir leidėjai kol kas dar skaičiuoja pardavimo rezultatus, tačiau jau dabar aišku, kad šiųmetė knygų mugė sulaukė gausesnio lankytojų srauto – iš viso per 66 tūkst. žmonių. Viena to priežasčių tapo naujoji muzikinė šio renginio dalis, kuri kėlė ne mažesnį susidomėjimą nei knygų lentynos. „Tai gera galimybė muzikantams ir leidėjams pristatyti savo naujausią kūrybą. Žinoma, reikia laiko, kad tai įgautų pagreitį ir pritrauktų dar daugiau dėmesio, tačiau sumanymą vertinu puikiai“, – sakė muzikantas Saulius Petreikis, mugėje pirmą kartą pristatęs pasaulio muzikos albumą „Lowlands“.

Kelių šimtų kvadratinių metrų plote spietėsi daugiau nei 20 muzikos leidėjų ir muzikantų, kurie siūlė naujausių ir klasikinių muzikos įrašų, o ypatingas dėmesys šiemet teko atgimstančiam vinilo formatui. Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje prasidėjęs vinilinių plokštelių atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Pastaruoju metu savo kūrybą tokiu būdu pristatė „Antis“, Džordana Butkutė, „Kurak“, Gytis Paškevičius, „Verslo rizikos rezervas“, „Without Letters“ ir daugelis kitų šalies atlikėjų bei kolektyvų.

„Prieš pusantrų metų įsigijau patefoną ir per šį laiką susikaupė daugiau nei penkiasdešimt plokštelių. Daugiausia jas tenka siųstis iš užsienio, nors kartais pavyksta nusipirkti ir mėgstamų atlikėjų koncertų metu ar gauti iš pažįstamų. Muzikos dabar klausausi tik tokiu būdu“, – pasakojo mugės dalyvė Kotryna.

Muzikos mugę rengusios asociacijos AGATA vadovės Agnės Masalskytės teigimu, vinilinių plokštelių pasiūlos gausą padiktavo rinkos poreikiai ir pirkėjų norai. Tai esą nebuvo kažkas specialiai sugalvota, o susidomėjimas viniliniais įrašais greičiausiai kyla iš supratimo, kad tai yra kažkas unikalaus, išskirtinio, paprastai nenukopijuojamo ar padauginamo.

„Renginys viršijo lūkesčius, nors buvo skeptikų, kurie sakė, kad Lietuvoje nėra muzikos leidybos, nėra žmonių, kurie aktyviai dirba šioje srityje. Tai, kad šalies muzikos leidyba ir atlikėjai yra gyvi ir gali būti vieningi, įrodėme su kaupu. Buvo ir abejojančiųjų, kad šiandien apskritai kas nors perka muzikos įrašus, kai beveik viską gali tiek legaliai, tiek nelegaliai rasti internete. Bet mugėje išpirko net kasetes, buvo melomanų, kurie net specialiai jų ieškojo“, – sakė A.Masalskytė.

Muzikos mugė pateikė ir keisčiausių, tačiau pasisekusių muzikinės sinergijos pavyzdžių. Štai šeštadienio vakarą savo naujausius įrašus pristatė džiazo muzikantai Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis, vėliau savo albumą „Revoliucijos garso takelis“ toje pačioje salėje pristatė hiphopo grupė „G&G Sindikatas“. O jų koncertą stebėjo ir pasirodymui scenoje jau netrukus ruošėsi klasikinės muzikos atlikėjai Judita Leitaitė ar Asta Krikščiūnaitė. Ir visa tai – vienoje gana ankštoje ir nuolat perpildytoje erdvėje. Daugelis išties skirtingos muzikos atlikėjų šiek tiek nejaukiai jautėsi jiems neįprastoje aplinkoje, tačiau visų jų koncertai ir pasirodymai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.

O kokių įdomiausių naujų lietuviškos muzikos leidybos pavyzdžių buvo galima atrasti mugėje? Šiemet sukako trisdešimt metų nuo Vytauto Kernagio suburto Dainos teatro, derinusio estradinę muziką su teatro pasirodymais, įkūrimo. Ta proga mugėje surengtas trumpas buvusių grupės narių susibūrimas bei V.Kernagio fondo iniciatyva išleisto keturių kompaktinių plokštelių rinkinio „Dainos teatrui – 30“ pristatymas, tapęs bene ryškiausiu savaitgalio renginiu.

Andriaus Kulikausko žodžiais tariant, susibūręs laikotarpiu, kai sostinės Filharmonijoje vyko „valymas“ ir buvo išardytos grupės „Saulės laikrodis“ bei „Vilniaus aidai“, V.Kernagio vadovaujamas kolektyvas tapo užuovėja talentingiems ir eksperimentuoti nevengiantiems kūrėjams. Iš „Vilniaus aidų“ atėjo bosistas Arūnas Degutis bei buvęs kolektyvo vadovas A.Kulikauskas, iš „Saulės laikrodžio“ – šviesų technikas Norvydas Birulis, klavišininkas Robertas Griškevičius.

1985–1991 m. gyvavęs kolektyvas vienijo ir daugelį kitų aktorių, muzikantų, estrados solistų. „Tais laikais būtent teatrai turėjo galimybę pakalbėti apie kitus dalykus su ironija, nes estradoje to kaip ir nelabai buvo. V.Kernagis, įkūręs Dainos teatrą, pasinaudojo ta galimybe kalbėti su potekstėmis, su ironija, nerimtai“, – teigė buvusi Dainos teatro aktorė Ilona Balsytė.

O kartais nerimti dalykai netikėtai tapdavo visiškai rimtais. I.Balsytė pasakoja, kad žymioji daina „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo sumanyta kaip parodija ir pokštas. Norėta, kad išgirdę šį vos kelių akordų kūrinį žmonės juoktųsi, o ir patiems kolektyvo nariams jis atrodė itin linksmas. „Įdomus kontrastas, kai beprotnamio kostiumus ir tramdomuosius marškinius pakeitė normalūs kostiumai, o tą dainą traukė visas Vingio parkas“, – prisimena Dainos teatro kompozitorius ir muzikantas A.Kulikauskas.

Pasak Vytauto Kernagio jaunesniojo, Dainos teatrui galima priskirti daug vardų ir vertinimų – „eksperimentinis“, „paradoksalus“, „pradininkas“ ir pan. Devintojo dešimtmečio viduryje muziką, teatrą ir kabaretą pasirodymuose sujungę menininkai buvo pirmieji Lietuvoje, į vieną sceną sugrąžinę dramą, tragediją ir estrados muziką. Iki tol scenoje veikė labai aiškūs pasiskirstymo tarp žanrų principai, o Dainos teatras tapo eksperimentu, sujungusiu visą tai į vieną visumą.

Keturių plokštelių – „Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu…“, „Povo link“ ir Marijaus Šnaro „Apie medžioklę“ rinkinys apima Dainos teatro nuo 1986 iki 1989 m. įrašytas dainas. Kolektyvo kūriniai jose yra atnaujinti ir suskaitmeninti.

Šiandien išlikęs ir vienintelis profesionaliai nufilmuotas Dainos teatro koncertas – paskutinis anšlaginis kolektyvo pasirodymas, įvykęs sostinė Profsąjungų rūmuose 1991-aisiais, kurį nesunkiai galima atrasti internete. Pasak A.Kulikausko, hipotetinis grupės koncertas įvyktų būtent šiame šiuo metu griūvančiame pastate.

Knygų mugės Muzikos salėje pristatyti ir įdomiausi šiuolaikinio lietuviško roko įrašai. Folkroko grupė „Žalvarinis“ pasakojo apie naujausiąjį albumą „Gyvas“, išleistą dar pernai. Plokštelėje – penkiolika kūrinių, akustiškai įrašytų per koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė jaunesnioji roko muzikantų karta. Šeštadienio rytą debiutinį albumą mugėje pristatė atlikėjas Benas Aleksandravičius, prisistatantis ba. pseudonimu. Pernai devyniolikmetis muzikantas vos šimto vienetų tiražu išleido vinilinę mini plokštelę „Pasikeisk“, o dabar debiutuoja pirmuoju albumu „Rasti/Pasiklysti“. Mugėje buvo iššluoti visi turėti šio albumo egzemplioriai.

Kartu su bendražygiu būgnininku Jonu Butvydu kuriantis atlikėjas lietuviškame kontekste išsiskiria vien gimtąja kalba rašomais ir sunkiai suprantamais kūrinių tekstais bei energingos ritmikos ir intensyvios muzikinės tekstūros skambesiu. Kaip jau beveik įprasta šiuolaikiniams nepriklausomiems atlikėjams, B.Aleksandravičius dėmesio visų pirma sulaukė internetinėje erdvėje: muzikanto vaizdo klipas „Sugebėk pasikeisti“ svetainėje ~youtube.com~ sulaukė kelių šimtų tūkstančių peržiūrų ir pelnė pagrindinį LRT konkurso „Klipvid“ apdovanojimą. Pernai ba. koncertavo M.A.M.A. apdovanojimų scenoje ir pretendavo atsiimti Metų proveržio statulėlę, 2014-ųjų apdovanojimuose atlikėjas sulaukė dviejų – Metų alternatyvos grupės ir Metų vaizdo klipo nominacijų.

Skambiausiai „Litexpo“ parodų rūmų skliautus užpildė šiauliečiai „Colours of Bubbles“. Kolektyvas mugėje pristatė pernai pavasarį išleistą debiutinį įrašą „Inspired by a True story“. Aštuonerius metus gyvuojanti grupė ilgą laiką buvo geriau pažįstama tik alternatyviosios muzikos gerbėjams, tačiau pastaruoju metu jų „akcijos“ pastebimai pakilo: pernai muzikantai pakviesti koncertuoti Vilniaus Katedros aikštėje, šiemet – M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose.

Grupės vadybininko Vaido Stackevičiaus pasakojimu, būtent šis pasirodymas itin padidino domėjimąsi „Colours of Bubbles“ muzika. O ją galima apibūdinti kaip šiuolaikiško britų rokenrolo tradicijų tąsą su kantri muzikos elementais. Kūriniai „Cut It Out“, „Flags“ ar „Phoenix“ jau tapo XXI a. lietuviško roko klasika. Tiesa, visa grupės kūryba įdainuota anglų kalba.

Išskirtinio dėmesio sulaukė ir Lietuvoje itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras. Antrąjį savo įrašą „Švelnesnis žvėris“ mugėje pristatė dainininkė Ieva Narkutė. Jausmingas, šiltas albumas pasakoja vienuolika meilės istorijų, apipintų švelniomis atlikėjos balsą papildančiomis klavišinių ar elektroninės muzikos aranžuotėmis.

Pernai vasarą išleistą kompaktinę plokštelę „Musė“ mugėje priminė ir aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Andrius Kaniava. Kauno valstybinėje filharmonijoje su „Sunkiosios muzikos orkestru“ įrašytos dainos – pučiamųjų ir mušamųjų vedamos kompozicijos, papildytos poetiškais ir šmaikščiais aktoriaus tekstais.

O štai šeimyninis Ainio ir Gedimino Storpirščių duetas pristatė prieš dvidešimtmetį pirmą kartą išleistą kasetę „Tarakonas iš vaikystės“, kuri dabar perleista kompaktinės plokštelės formatu.

Išskirtinį susitikimą pasiūlė ir Keistuolių teatras, mugėje pristatęs visus išleistus kompaktinius diskus, filmus, dainų rinkinius, vaikiškų spektaklių garso takelius.

Visų keturias dienas mugėje koncertavusių bei savo naujausią muziką pristačiusių atlikėjų tikrai neišvardyti, be to, melomanų laukė ir daugelis kitų įdomių pasiūlymų. Pavyzdžiui, Lietuvos džiazo federacija siūlė įsigyti leidinį „Lietuvos džiazo antologija“, grupė „Skylė“ – pirmuosius perleistus grupės albumus, tarp jų ir debiutinį tuomet dar menkai žinomo kolektyvo įrašą „Žydinčių moterų džiaugsmas“, perleistą dvigubos plokštelės pavidalu. AGATA stende savo išskirtinę kolekciją pristatė ir pirmosios Lietuvos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas Dovydas Bliuvšteinas. Šeštadienį popiet joje tebuvo likę paskutiniai įrašai.

Šiemet debiutavusi ir eksperimentine vadinta Muzikos salė ketina tapti tradiciniu Vilniaus knygų mugės palydovu. Tikimasi, kad ji išsiplėtos iki tarptautinio renginio, į kurį atvyktų ir pasaulio leidėjai, o šalies atlikėjams tai taptų galimybe pradėti tarptautinę karjerą.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Vilniaus knygų mugėje pristatyti lietuviški įrašai

„Dainos teatrui – 30“ (dainuojamoji poezija, estrada)

Ba. „Rasti/Pasiklysti“ (nepriklausomas rokas, elektronika)

„Colours of bubbles“. „Inspired by a True story“ (nepriklausomas rokas)

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. „Tarakonas iš vaikystės“ (dainuojamoji poezija, muzika vaikams)

„G&G Sindikatas“. „Revoliucijos garso takelis“ (hiphopas)

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“ (dainuojamoji poezija, popmuzika)

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“ (popmuzika, rokas)

XVII a. LDK muzika: Giovanni Battista Cocciola (klasika)

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“ (ritmenbliuzas, popmuzika)

Saulius Petreikis. „Lowlands“ (pasaulio muzika)

Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis. „Me“ ir „Lights of Darkness“ (džiazas)

Prabangi ir ypač kokybiška garso atkūrimo sistema „Nida Mk1“ įkūnija dviejų žmonių daugiau nei trisdešimties metų patirtį inžinerijos srityje ir didžiulę pagarbą muzikai. Pažvelkime, kokios šio lietuviško gaminio perspektyvos bei kas yra jos kūrėjai.

Gruodžio mėnesį Lietuvos inovacijų centras jau aštuntą kartą teiks Lietuvos inovacijų prizą, skirtą aukštųjų technologijų, tradicinės pramonės bei paslaugų įmonėms, pristatančioms rinkai naujus produktus ir paslaugas. Šiame konkurse dalyvauja ne tik stambaus verslo atstovai, bet ir naujos įmonės, dar tik siekiančios įsitvirtinti rinkoje naujomis idėjomis bei produktais.
Šiais metais paraišką dalyvauti konkurse pateikė ir bendrovė „Litexpress“, sukūrusi pirmą aukštos klasės lietuvišką garso atkūrimo sistemą „Nida Mk1“. Ją sudaro dvi originalaus dizaino kolonėlės bei aktyvinis dažnių atskyrimo filtras (angl. crossover), padedantis kolonėlėms kuo tiksliau atkurti beveik viso žmogaus ausiai girdimo diapazono garsus, – viso komplekto kaina prasideda nuo 70 tūkst. eurų. Turtingam melomanui, pasiryžusiam įsigyti šią sistemą, prireiks dar dviejų stiprintuvų bei jungiamųjų laidų, tad galutinė kaina gali pasiekti ir 110 tūkst. eurų.
„Nida Mk1“ – labai kokybiškas lietuviškas gaminys, pretenduojantis į prabangos prekių segmentą, kuriame keliasdešimties tūkstančių eurų kaina nėra neįprasta. Jei šią garso atkūrimo sistemą pavyktų „išsukti“, šalia lazerių ir biotechnologijų Lietuvos vardą garsintų ir „high end“ garso sistemos. Tad „Veidas“ pabandė išsiaiškinti, kuo išsiskiria ši lietuviška garso atkūrimo sistema, kokios perspektyvos piešiamos šiam tik išskirtiniams klientams skirtam gaminiui, kas yra genialieji „Nida Mk1“ kūrėjai – Česlovas Paplauskas bei Alexas Martinovas.

Kam skirta „Nida Mk1“?
„Pati sistema labai gera, panaudoti geriausi sprendimai ir labai geri komponentai (garsiakalbiai, „krosoveris“, medinės dalys), o tai šią sistemą daro konkurencingą su analogiškomis užsienio gamintojų sistemomis“, – pasakoja „Nidą“ išbandęs Arvydas Skernevičius, fizikas, garso inžinierius bei verslininkas, vadovaujantis muzikos salonų „Tamsta“ tinklui ir muzikos klubui „Tamsta“.
Tai ne tik subjektyvus įvertinimas – A.Skernevičius pats atliko akustinius „Nidos Mk1“ tyrimus ir pripažįsta, kad sistemos garso atkūrimo kokybė puiki, galinti patenkinti ne tik turtingus melomanus, bet ir įrašų studijose dirbančius profesionalus.
A.Skernevičiui pritaria ir radijo inžinierius Julius Ustinavičius, kuruojantis garso entuziastus vienijančią interneto svetainę „Audio.ring.lt“. Pasak jo, tai preciziškai sukonstruotas ir suderintas muzikos atkūrimo įrenginys.
Gerų žodžių apie „Nidos“ garso atkūrimo sistemos kokybę negaili ir radijo laidų apie džiazą vedėjas, Vilniaus dailės akademijos docentas Kazimieras Gudonis: „Mano „stažas“ šioje srityje jau 40 metų, todėl atsakingai galiu pareikšti, kad tiek akustinė, tiek atlikimo „Nidos“ kokybė nepriekaištinga. Be to, aš mačiau šią sistemą dar nesurinktą – net ir viduje montuojamiems elementams skiriamas didelis dėmesys.“
Tiesa, visi pašnekovai pripažįsta, kad šios garso atkūrimo sistemos kaina nėra prieinama vidutiniam Lietuvos ar net ir Vakarų vartotojui. „Bet kai paskaičiuoji, kitaip ir negali būti: sudėjus brangiausius produktus ir daug rankų darbo, pigiai neišeina“, – sako A.Skernevičius.
Iš tiesų, elitinių prabangos prekių – jachtų, lėktuvų ir garso sistemų zonoje „Nidos“ kaina nėra itin išsiskirianti, juolab kad brangiausios Vakaruose gaminamos tokios sistemos kainuoja ir po kelis šimtus tūkstančių eurų. „Panašių sistemų per metus gamintojai parduoda vidutiniškai po dešimt–dvidešimt vienetų, ir manau, kad net Lietuvoje yra potencialių „Nidos“ pirkėjų, – priduria K.Gudonis.
„Nida Mk1“ sukurta, pagaminta ir dabar belieka vadybos ir rinkodaros klausimas, kuris ne mažiau svarbus nei pats produktas. „Pagrindinė mano sistemos rinka bus JAV, kaip tik dabar vyksta derybos su vienu Amerikos atstovu „Leeds Highfidelity“. Taip pat rinką matau ir sparčiai besivystančiose Tolimųjų Rytų valstybėse bei turtingesnėse Europos šalyse“, – apie savo gaminio perspektyvas prabyla Č.Paplauskas.
Beje, keliose specializuotose užsienio svetainėse jau pasirodė pirmosios „Nida Mk1“ apžvalgos, nors pati komercinė sistemos versija baigta tik šiemet, be to, kai kurios dalys vis dar tobulinamos.
Ponas Česlovas pripažįsta, kad dabar svarbiausia – pademonstruoti sistemą galimiems pirkėjams. Tarkime, dalyvavimas vienoje didžiausių parodų Las Vegase – labai reikalingas, bet Lietuvos inžinieriui sunkiai įvykdomas uždavinys. „Vien parodos vieta (kambarys) kelioms dienoms kainuoja apie 20 tūkst. dolerių! Taip pat reikalinga reklama žurnaluose ir ekspertų apžvalgos. Sunkią ir gremėzdišką sistemą reikia išsiųsti, sumokėti už darbą ir… pusmetį laukti apžvalgininko atsiliepimo“, – apie garso atkūrimo sistemų rinkodaros subtilybes pasakoja Č.Paplauskas.
Pasak A.Skernevičiaus, šis gabus ir patyręs inžinierius turi viską, kad sukurtų gerą produktą: galvą, išsilavinimą, ausis ir geras rankas, tad belieka palinkėti, kad jam pasisektų rasti ir gerą vadybininką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Raimondo Binkausko klausytojai dažnai užmiega jau per pirmąsias dešimtį minučių, tačiau senovės kultūrų instrumentais grojantis 33 metų vilnietis to anaiptol nelaiko nepagarba.

Įsivaizduokite maždaug keturiasdešimt 30–50 metų įvairiausių profesijų ir socialinės padėties žmonių, kurie susirenka į atlikėjo pasirodymą visiškai nežinodami, kas jų laukia, bet išgirsta muzika juos taip paveikia, kad bent pusė jų jau po keliolikos minučių… užsnūsta.
Vieną šaltą sausio vakarą Vilniaus pranciškonų vienuolyno patalpose, mirguliuojant daugybės žvakių liepsnelėms, savo pasirodymą surengė netradicinės muzikos atlikėjas, garso terapijos meistras Raimondas Binkauskas. Vienoje erdvių vienuolyno salių ant grindų buvo pakloti kilimėliai, padėta pagalvėlių ir pledų, o susirinkusių klausytojų buvo paprašyta atsigulti, jei šalta – apsikloti, užsimerkti ir tiesiog klausytis.
Tokią netradicinę dovaną draugams savo gimtadienio proga nutarė padovanoti viena vilnietė. Daugeliui susirinkusiųjų tai buvo staigmena, apie kurią iš anksto žinojo tik vienas kitas svečias.
Ir nors prašymas per gimtadienio vakarėlį gultis ant grindų, kaip ir visa pasirodymo metu sukurta šiek tiek mistinė atmosfera, kai kam galėjo atrodyti keistokai, R.Binkausko muzika susirinkusiuosius paveikė taip stulbinamai, kad dauguma klausytojų po kurio laiko jau snūduriavo arba buvo labai arti to.
Buvome nustebę ir mes, nes R.Binkauskas darė, regis, tokius paprastus dalykus – mušė didžiulį gongą, pūtė kriauklę ar lazdele braukė per bronzinį dubenėlį, taip išgaudamas pačius netikėčiausius garsus, taip pat retsykiais ką nors suniūnuodavo gerklinio dainavimo technika, bet visa tai veikė taip atpalaiduojamai ir raminamai, kad visi rūpesčiai, įtampa ir stresas išgaravo akimirksniu.

Neįprasti garsai išvaduoja iš streso

Nieko keista, kad į R.Binkausko rengiamus garso terapijos seansus dažnai renkasi žmonės, kenčiantys nuo streso ir įtampos. Jam yra tekę rengti pasirodymus ir verslininkams, ir politikams: R.Binkauskas ne tik dalyvauja užsakomuosiuose renginiuose bei įvairiuose kultūros projektuose, bet ir reguliariai rengia užsiėmimus grupėms, į kuriuos gali patekti visi norintieji.
Taip pat jis atlieka individualų garso masažą. Pavyzdžiui, žmogus atsigula, o R.Binkauskas ant tam tikrų akupunktūrinių taškų deda bronzinį dubenėlį ir juo groja. Manoma, kad tuomet žmogų teigiamai veikia ne tik garsas, bet ir fizinė dubens vibracija.
Pokalbį su R.Binkausku pradėjome aiškindamiesi, kaip tiksliau apibūdinti jo veiklą. Atlikėjas pažėrė net keletą galimų apibūdinimų: sako, kad tai, kuo užsiima, galima vadinti garso terapija, nors daug kam toks pavadinimas iš karto kelia asociacijas su sveikatos problemomis, nors garso terapija skirta anaiptol ne vien ligoniams; bet galima vadinti ir garso kelione, garso sesija arba gongo maudynėmis. „Nes mes tuose garsuose tarsi nuplauname save. Šio termino autorius – vienas mano gongo mokytojų Donas Conreaux“, – teigia pats atlikėjas.
Jokios mistikos čia nėra – teigiamas garso poveikis įrodytas moksliniais tyrimais. Kaip sako R.Binkauskas, klausantis gongo, vadinamųjų Tibeto dainuojančių dubenėlių ar kitų senovės instrumentų garsų, smegenyse vyksta tam tikri procesai – jų sinchronizacija, o tai žmogų veikia labai raminamai.
„Kiekviename garse yra tyla. Savo vidinę tylą ypač padeda pajusti gongo skambesys“, – teigia Raimondas. Jis ne kartą yra pastebėjęs, kad ir jo vienų metukų sūnus, pradėjęs verkti ar kažko suirzęs, tėčiui grojant bemat nurimdavo. „Mano „kleckas“ labai mėgsta tuos garsus, kartais dalyvauja mano sesijose, leidžiu ir pačiam pagroti: pamušti gongą, paskambinti varpeliais, padaužyti į apverstų puodų dugną“, – pasakoja atlikėjas.
Beje, Binkauskų šeima ir sau rengia asmeninius garso terapijos seansus, kaip Raimondas sako, nusiraminimui prieš miegą vietoj vakaro žinių: susirenka namie visa šeima ir kuris nors vienas arba visi pagroja pasirinktais instrumentais, susikaupę pasiklauso.
„Kaip į tai reaguoja jūsų kaimynai?“ – klausiame. Raimondas šypteli: kaimynų ramybės gongo skambesys tikrai nedrumsčia, nes šeima gyvena ne daugiabutyje, o nuosavame name.
R.Binkauskas savo iniciatyva rengia meditacinius koncertus ir įkalinimo įstaigose – jo garsų terapijose jau dalyvavo Pravieniškių bei Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys. Vyras tiki, kad kaliniams tai padeda pajusti ramybę, o gal net atrasti gėrio savyje.
R.Binkauskas dalyvauja ir kultūros projektuose. Pavyzdžiui, vienoje Kauno galerijų jis kartu su dailininke Simona Juškevičiūte neseniai ieškojo garso ir tapybos harmonijos: menininkė eksponavo savo kūrybą, o garso virtuozas grojo įvairiais senaisiais instrumentais. Pasak R.Binkausko, ne vienas žiūrovas vėliau stebėjosi, kad paveikslai su muzika rezonuodavo, tarsi atgydavo.
Na, o šiandien jis puoselėja naują idėją – ketina rengti garso seansus mamoms su vaikais nuo trijų mėnesių iki trejų metų.

Visų instrumentų nebesuskaičiuoja

R.Binkauskas kadaise vos netapo teologu – studijavo teologiją universitete, tačiau mokslų nebaigė, išvyko keleriems metams į Angliją. 2005 metais jis pirmą kartą pamatė grojantį žymų gongo meistrą iš JAV D.Conreaux. Ši muzika, gongo filosofija vyrą, jau seniai besidomintį Rytų filosofija ir Rytų kovomis, konkrečiai aikido, labai sužavėjo ir net pakeitė jo gyvenimą. R.Binkauskas netrukus pradėjo pats mokytis groti šiuo senuoju instrumentu, atrado ir daugybę kitų, kol galiausiai garsas, netikėčiausios jo išgavimo priemonės tapo jo gyvenimo būdu.
„Man visą laiką atrodė, kad jau esu kažkur gongą girdėjęs. Vėliau prisiminiau, kad būdamas vaikas mėgdavau tarškenti delnais į cinkuotą vonelę. Tai buvo mano pirmieji bandymai groti“, – pasakoja R.Binkauskas.
Kaip garso terapijos praktikas, R.Binkauskas dabar yra Lietuvos muzikos asociacijos narys, tačiau specialaus muzikinio išsilavinimo jis neturi ir tvirtina, kad tai nėra būtina: čia svarbiausia improvizacija, garso ir balso išraiška, o ne teorinės žinios ar muzikinė klausa. „Manau, kiekvienas žmogus gali atrasti savyje kompozitorių. Be to, sakoma, kad ne tu groji gongu, o gongas groja tavimi“, – šypteli pokalbininkas.
Pagrindinis R.Binkausko gongas yra 96 cm skersmens bronzos ir kitų metalų lydinys. Tai, ko gero, svarbiausias, bet toli gražu ne vienintelis jo naudojamas instrumentas.
Visų instrumentų, kuriuos naudoja per savo pasirodymus ar užsiėmimus, Raimondas net nebesuskaičiuoja – jų daugybė, be to, kaskart pasitelkiami vis kiti jų deriniai. Ne visus juos ir pavadinsi instrumentais, na, bent jau tokiais, prie kokių esame įpratę. Pavyzdžiui, labai svarbus R.Binkausko pasirodymų akcentas yra Tibeto dainuojantys dubenėliai: tai autentiški iš Indijos ar Nepalo parvežti bronzos dubenys (seniausiam iš R.Binkausko turimų – daugiau nei pusantro šimto metų), kurių skambėjimą vyras išgauna dviem būdais. Pirmuoju – kai švelniai stuksena į dubens briauną medine lazdele, kuri gali būti aptraukta oda ar kokia kita medžiaga, ir taip išgauna skambesį, panašų į varpo. Antruoju ta pati lazdelė atitinkamai paspaudžiant sukama aplink dubenelio briauną: tuomet garsas būna vientisas, tęstinis. Pasak R.Binkausko, galima per dubens briauną braukti ir, tarkime, smuiko smičiumi – tuomet jis suskamba dar kitaip.
Mūsų pašnekovas daugiausia naudoja tokius senovės kultūrų instrumentus, kurie padeda atkurti gamtos stichijų garsus. „Vienas tokių instrumentų yra vadinamasis vandenyno būgnas. Tai odinis būgnas su tam tikrais metaliniais šratukais viduje, kuriems judant išgaunamas garsas, artimas jūros ošimui. Taip pat yra tokios lietaus lazdelės, perkusinis instrumentas, aš jas turiu pagamintas iš kaktuso ir bambuko: į šių lazdelių vidų įberta sėklyčių, jos byrėdamos per kliūtis išilgai kaktuso ar bambuko vamzdžio sukuria garsą, labai panašų į lietų. Vėjo garsas išgaunamas pučiant specialiai paruoštą kriauklę – vienas jos galas nupjautas, kad būtų galima pūsti panašiai kaip trimitą, arba sukant ilgą metalinę stygą“, – savo instrumentus apžvelgia R.Binkauskas, nuolat atrandantis vis naujų netikėtų variantų ir taip paįvairinantis savo pasirodymus.
Viena klausytoja, pastebėjusi, kad R.Binkauskas pasirodymo metu suka ore daiktą, panašų į didelę plastikinę žarną (nematydamas nė neįtartum, kad toks nuostabus garsas sukeliamas šitokiu būdu), paklausė, ar ji kartais ne nuo dulkių siurblio. „Bandžiau, bet su dulkių siurbliu nieko gero neišeina“, – šyptelėjęs atsakė R.Binkauskas.
Iš tiesų jei klausaisi improvizacijų užsimerkęs, beveik neįmanoma atspėti, kaip šis garso meistras išgauna vieną ar kitą garsą. Be to, R.Binkauskui puikiai sekasi sukurti harmoningą jų skambesį, net jei vieną akimirką jis pučia kriauklę, o kitą jau mosuoja plienine styga.
„Rekomenduoju klausytojams atsigulti ir užsimerkti, nes tuomet pasiekiamas geriausias efektas – taip protui leidžiama pailsėti, nereikia stebėti, analizuoti, kuo čia dabar grojama. Lieka tik garsas“, – pataria pašnekovas.

R.Binkausko muzika susirinkusiuosius paveikė taip stulbinamai, kad dauguma klausytojų po kurio laiko jau snūduriavo.

Naujausi media grotuvai su lietimui jautriu ekranu šalia visiškai mechaninių patefonų už naujo automobilio kainą.

Galingi „subwoofer’iai“, kalibruojami nuotolinio valdymo pultelio pagalba šalia stiprintuvų už keliasdešimt tūkstančių litų su dar Smetonos laikais sukurtomis radijo lempomis. Visa ši pribloškianti buitinių garso atkūrimo technologijų įvairovė nuo lapkričio 12 iki lapkričio 13 dienos bus eksponuojama Vilniuje, parodoje „AudioGourmet /2011“.

12-oje konferencijų centro „Radisson Blu Hotel Lietuva“ kambarių bus sujungta keliasdešimt įspūdingų audio sistemų namams — išgirsime įvairiausių skambesio braižo pavyzdžių. Išvysime kone šimto žymiausių gamintojų pasiekimų: elektrostatinių, plačiajuosčių, dinaminių kolonėlių, kupolinių, popierinių, šilkinių, aliuminių, berilinių, anglies pluošto garsiakalbių, kalibruojamų precizinių žematonių kolonėlių su nuotoliniu valdymu, galingų kolonėlių su įmontuotais stiprintuvais. Bus lempinių, tranzistorinių, skaitmeninių stiprintuvų, patalpos akustinių savybių kalibravimo sistemų, naujausių namų kino sprendimų bei gausybę patefonų — nuo pigiausio, iki brangiausio.

Keičiasi muzikos laikmenos

„Akivaizdu, jog įprastų CD, SACD, DVD-A laikmenose įrašytų albumų pardavimai visame pasaulyje nuolat mažėja. Ne išimtis ir Lietuva. Melomanai yra priversti „persiorientuoti“ — muzikos albumų kolekcijas dažnas jau kaupia failų talpyklose arba lieka ištikimas laikui atsparioms vinilinėms plokštelėms. Pastarųjų pardavimai, beje, nors ir nėra santykinai dideli, tačiau jau daugelį metų atkakliai auga visame pasaulyje.“ — teigė  jau trečią kartą rengiamos parodos organizatorius, portalo „Gramofonas.lt“ redaktorius Mindaugas Jokubauskas.

Egzistuoja daugybė būdų klausytis muzikos „iš kompiuterio“: galima naudoti USB, Fire-Wire, ethernet, Wi-Fi ryšį, galima muziką laikyti išorinėse tinklo laikmenose ir įprastą ar planšetinį kompiuterį bei išmanųjį telefoną naudoti tik navigacijai ir valdymui, tačiau nesunku visas šias funkcijas patikėti ir specializuotam įrenginiui. Visi šie būdai kaip tik ir bus demonstruojami parodos metu.

„Media grotuvų gausa, ko gero, taps vienu esminių parodos „AudioGourmet /2011“ akcentų“ — prognozavo M. Jokubauskas.

Tradiciniai sprendimai išlieka

Kaip atsiradus elektroniniams laikrodžiams neišnyko mechaniniai-rodykliniai, taip, atrodo, niekad neišnyks ir patefonai. Šiemet parodoje galėsime dar kartą įsitikinti, jog aukščiausios klasės modernus patefonas — tarsi skulptūra su itin tikslios mechanikos „įdaru“. Ne vienas išskirtinis patefonas dažnai tampa bene svarbiausiu subtilaus interjero akcentu, gebančiu kelti emocijas net neįjungus. Visgi, tikroji patefonų paskirtis ir žavesys atsiskleidžia jau sukantis plokštelei.

Lietuva nelieka nuošaly

„Džiaugiuosi, kad ir lietuviai nelieka tik pasyvūs vinilinių plokštelių renesanso stebėtojai. Jau turime ir gamintoją, įsitvirtinantį pasaulinėse rinkose“ — optimizmo nestokojo parodos organizatorius.

Gamintojas iš Lietuvos „REED“ / „Turntables.lt“ parodoje „AudioGourmet /2011“ demonstruos patefonus ir tonarmus, gaminamus iš egzotiškų medienos rūšių, frezuoto metalo brangakmenių (guoliams). Toks tonarmas, jau pamėgtas pasaulio melomanų, gali kainuoti panašiai, kaip geras šveicariškas laikrodis. O ir pagaminimo preciziškumas juk panašus.

Patefonai — ne vienintelis lietuviškas akcentas. Išvysime ir Lietuvoje gaminamų aukščiausios klasės, nepriekaištingos apdailos kolonėlių.

Parodos metu veiks vinilinių plokštelių „turgelis“.

Parodos „AudioGourmet /2011“ geriausio garso „degustacijos“ — puiki proga įsitikinti, kaip efektingai gali skambėti muzika.

Paroda vyks 2011 m. lapkričio mėn. 12 d. (11.00–19.00 val.) ir 13 d. (11.00–17.00 val.) viešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ konferencijų centre, Konstitucijos pr. 20, Vilniuje.

Daugiau informacijos rasite www.audiogourmet.lt

Bilietus platina www.bilietupasaulis.lt

Knygų leidėjai į sparčiai populiarėjančias elektronines knygas pradeda kreipti vis daugiau dėmesio – dabar jie pradeda leisti literatūros klasiką su orkestriniu įgarsinimu ir tokiais garso efektais, kaip žvyro girgždėjimas po personažo kojomis.

Taikant technologijas, nustatančias žmogaus skaitymo greitį naudojantis knygų skaitymo įrenginiu, elektroninės knygos skleidžia garsus, atitinkančius pasakojimą ir veiksmą. Praėjusį penktadienį Jungtinėje Karalystėje buvo išleista pirmoji „patobulinta knyga“ – Arturo Konan Doilio „Šerloko Holmso nuotykiai: Margoji juosta“. Ją skaitant girdimas lietus, griaustinis ir kraują stingdantys klyksmai. Taip pat buvo patobulintos Oskaro Vaildo ir Radjardo Kiplingo kūriniai, netrukus pasirodys atnaujintos „Džeinės Eir“ (aut. Šarlotė Bronte) ir „Romeo ir Džiuljeta“ (Viljamas Šekspyras) elektroninės knygos.

Naują technologiją pristatė bendrovė „Booktrack“, kurios vienas iš įkūrėjų yra „Facebook“ direktorių tarybos narys ir „PayPal“ bendraįkurėjas. „Booktrack“ skelbia knygas papildę „kino kokybės garsais“. Tinklalapyje nurodoma, jog tai yra „visiškai pakerinti patirtis, įtraukianti skaitytoją į autoriaus pasaulį ir sutirpinanti tikrąjį pasaulį“.Patobulintas knygas galima skaityti planšetiniais kompiuteriais. Šiuo metu jos dar nėra tinkamos elektroninėms knygų skaityklėms (pvz., „Kindle“).

Jeigu skaitytojas nori stabtelėti, tereikia paliesti ekraną ir garso takelis sustoja. „Booktrack“ skelbia, kad ši technologija gali netgi gerinti raštingumą. Niujorko universiteto komunikacijos profesorius Lielis Leibovitzas nustatė, kad technologija yra „gerokai pranašesnė“ už tradicinį skaitymą, nes taip skaitant tekstas suprantamas aiškiau, lengviau išlaikomas dėmesys, išsaugoma daugiau informacijos.