Gatvės veidas. Palyginti su senosiomis Europos sostinėmis, Vilniaus gatvės gyvenimas nebuvo toks spalvingas ir triukšmingas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tačiau tiek viduramžiais, tiek Renesanso laikotarpiu didikų dvaruose smagaus šurmulio netrūko.
„Rėžti į akis nepatogias tiesas, pašiepti visuomenės ydas ir nevykusią politiką, sugebėti pasijuokti iš savęs, o tada jau ir iš kito – tam tikras stiprybės ženklas, kuriuo anksčiau pasižymėdavo po kauke veidą slepiantis juokdarys“, – pasakoja gatvės teatro festivalių užsienyje dalyvis, bene vienintelis šio žanro puoselėtojas Lietuvoje aktorius Viačeslavas Mickevičius.
„Le Artist“ pseudonimu prisistatantis 31 metų artistas ir šiandien geba įsijausti į viduramžių ar Renesanso laikotarpio juokdario vaidmenį: žongliruoti, važiuoti vienračiu, užburti gatvės žiūrovus taip, kad šie pamiršę viską akimirksniui sustotų.
Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą.
Kratytis gana dažnai lipdomos juokdario etiketės V.Mickevičius neskuba: jo teigimu, šią profesiją daug kas interpretuoja neteisingai. „Pasakyti tiesą į akis šiandien reikia ne mažesnės drąsos nei anuomet“, – savo argumentą pateikia Jono Vaitkaus auklėtinis.
„Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą“, – patvirtina Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Karpavičienė.
Tačiau išties juokdario fenomenas Lietuvoje suklestėjo Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos Sforcos bei jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimis skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis, graikas ir pan. Vieni jų miegojo prie valdovo miegamojo, kiti lydėdavo jį kelionėse ir nuolat patarinėjo, linksmino. Jie turėjo skaityti ar groti jam valgant. Mirus juokdariui, valdovas skubiai jį pakeisdavo kitu. Juokdariai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gerai orientavosi užsienio realijose ir kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą.
Renesanso epochoje, kai žmogus išmoko pasijuokti iš savęs, valdančiųjų dvarai buvo sunkiai įsivaizduojami be juokdario vaidmens. Šiuo metu bene žinomiausias ir į istoriją įėjęs Žygimanto Senojo mylimas juokdarys – Stanislovas Stančikas, garsėjęs savo gebėjimu itin taikliai pasijuokti iš dvarui nepalankių asmenų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.
Jei tikėsime istoriniais duomenimis, XVIII a. juokdario reikšmė valdovo rūmuose menko, ir, tikėtina, persikėlė į gatvės gyvenimą.
Taigi, kaip tuo metu atrodė Lietuvos gatvės?
Siauresnės, tamsesnės ir pavojingesnės
XVII a. tyrinėjantis kultūros istorikas humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys sako, kad šurmulio, tarkime, Vilniaus gatvėse nebūdavo daug: saulei nusileidus žmonių jose praktiškai nelikdavo. Tai lėmė mūsų miesto specifika. Žiburiai atsirado tik XIX a., o XVII–XVIII a. ieškoti nuotykių tamsoje ryždavosi retas.
Keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas.
To meto visuomenės gyvenimo neapibūdinsi kaip itin liberalaus: net ir iš kitų šalių atvykę amatininkai turėdavo įsirašyti į miesto bendruomenę ir mokėti mokesčius. Viešesni visuomenės renginiai buvo bažnytinės šventės ir didikų atvykimas į Vilnių, tuomet būdavo rengiamos medžioklės, repetuojami šokiai, vykdavo iškilmingos didikų puotos.
Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas. Taigi gatvėse vis dažnesni galima pamatyti vaidinimą, ypač populiarus tampa įvairių mokslo pasiekimų demonstravimas.
Tiesa, bet kokiam viešam susibūrimui būtinas valdžios leidimas. „Netgi norint surengti teatro trupės pasirodymą ar koncertą visuomet reikia leidimo. Repertuaras turi būti iš anksto suderintas. Net jei dainininkė atlieka biso nenumatytą kūrinį, ir dar, neduok Dieve, lenkų kalba, gali tikėtis labai didelių nemalonų“, – istorija virtusius įvykius primena J.Mulevičiūtė.
Panašūs pasirodymai būdavo rengiami geležinkelio stotyje, nuomojamose salėse, o gatvėse praeivių nuotaiką skaidrindavo tik barzdotų rusų rylininkų melodijos bei gazuoto vandens ir ledų prekeiviai.
Apie ankstesnį Vilniaus gatvės gyvenimą paklaustas etnologas Libertas Klimka skaičiuoja jį nuo savo vaikystės metų. „1947 m. Vilnius skendėjo griuvėsių krūvose. Jos buvo virtusios to meto vaikų žaidimo aikštelėmis. Jose rasdavome visko, ko reikia žaisti karui“, – pokario metus prisimena pašnekovas.
Bet gyvenimas palengva tvarkėsi: J.Stalinas liepė griuvėsius sutvarkyti, tada radosi aikščių ir skverų, Vilniaus senamiesčio gatvės praplatėjo. Tiesa, šurmulio ir linksmybių gatvėse dėl to daugiau neatsirado. Kaip bene didžiausią to laikotarpio pramogą etnologas prisimena vaikų pamėgtą reginį – kartą per savaitę pasirodančius šungaudžius, kurie gaudydavo benamius šuniukus. Vaikai kaip įmanydami mėgindavo nelaimėlius išlaisvinti, bet šungaudžiai būdavo akyli.
Iš kultūrinių to laikotarpio pramogų „Veido“ pašnekovai mini visų lauktą cirką, kurio palapinė nusidriekdavo ties Baltuoju tiltu, vasaros teatrus, tačiau akivaizdu, kad šurmulio nebūdavo daug: žmonės nesijautė saugūs, bijojo dėl savo likimo (saugumiečiai iš pamokų išsivesdavo vaikus, bet kam galėdavo būti užvesta asmens byla).
Iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų.
Bėgant metams gatvės gyvenimo daugėjo, radosi neformalių judėjimų: vadinamuoju brodu su kompanija vaikštinėjo Vytautas Kernagis, Lukiškių aikštėje šurmuliavo mūsų kultūros elitas – Tomas Venclova su bendraminčiais ir kt.
L.Klimka linkęs apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų. Kartais išties susidaro įspūdis, kad kaimiečiai, atsikėlę į miestą, tvarkosi pagal savo supratimą, tačiau vis dar nejaučia Vilniaus specifikos, grožio, unikalios jo istorijos.
Nepaisant paminėtų tamsiųjų pusių, vis dėlto akivaizdu, kad situacija šiandienos miestų gatvėse nepalyginti šviesesnė nei ankstesniais dešimtmečiais.
V.Mickevičius – aktorius su gatvės juokdario kauke
Viduramžių dvasia alsuojančius pasirodymus šiandien Vilniaus skveruose didžiųjų švenčių metu miestelėnams rengiantis Rusų dramos teatro aktorius V.Mickevičius svajoja, kad ir Lietuva ateityje galėtų pasigirti savu Monmartru. Nors daugelis teatralų nėra susižavėję dainas rašančio ir jas atliekančio bardo artistine veikla gatvėje, jis pats sako, jog tai artima jo širdžiai, todėl nesiliauja svajoti, kad gatvės artistų veikla ilgainiui galėtų pakeisti miesto veidą.
Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį.
Žinoma, prie to turėtų prisidėti ir miesto valdžia. „Tarkime, šiandien dažną artistą atbaido vien popierizmas: nesu girdėjęs, kad kitoje kurioje šalyje gatvės artistams reikėtų vietos valdžios pritarimo norint rodyti savo trukius. O Vilniuje net policija nežino, kaip reaguoti į ugnimi spjaudantį gatvės juokdarį. Kitas momentas – dalis išdailintų miesto erdvių vilniečiams tapo neprieinamos. Tarkime, atnaujintame Bernardinų sode lankytojus pasitinka lentelė su užrašu, kad draudžiama važiuoti dviratininkams ir vaikščioti su šunimis. Įsivaizduokite, kokia dalis žmonių jau atkrinta. Nors vieta sutvarkyta, be žmonių ji – lyg automobilis be degalų. Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį“, – įsitikinęs V.Mickevičius.
Išties pakanka įsivaizduoti, kaip tai trauktų vietinių ir miesto svečių dėmesį. Kodėl Vilniaus ar Pilies gatvė negalėtų panėšėti į Vakarų Europos gatves? Anglija garsėja Koven Gardenu, Prancūzija – Monmartru, Barselona, Olandija taip pat turi senas, savo istorija ir gyvybe pulsuojančias gatves, kuriose rengiami įspūdingi artistų pasirodymai. Vienas labiausiai turistų ir pasaulio artistų dėmesį prikaustančių renginių kasmet vyksta Škotijoje. Kodėl nepasekus šios šalies pavyzdžiu?
„Būtent joje pirmą kartą ir išvydau profesionalų gatvės teatrą. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška mano mokykla bei galimybe tobulėti“, – pasakoja gatvės praeiviams savas žaidimo taisykles primetantis artistas.
Stebint jo pasirodymus sunku atsakyti, kas būtent praeivius priverčia stabtelėti ir išstovėti nekrustelėjus kone valandą. Žongliruojantis, balansuojantis, vienračiu važinėjantis, spjaudantis ugnimi ir pavydėtinai puikų ryšį su publika išlaikantis V.Mickevičius daugelį savo gerbėjų pirmųjų pasirodymų metu pribloškia tuo, kad neprašo pinigų.
Kiekvienam reikėtų pamatyti, kas nutinka su publika po šio žmogaus triukų: tiek seni, tiek maži nekantraudami laukia, kada galės įmesti po banknotą ar monetą. Taigi šio gatvės artisto kepurė netrukus sužvanga ir suspindi naujomis eurų monetomis ir kupiūromis.
Paklaustas, ar bent įtaria, kodėl gatvės praeiviai jam tokie dosnūs (per vieną gatvės pasirodymą Viačeslavas susižeria apie šimtą eurų), pašnekovas neslepia, kad beprotišku tempu alsuojančiame gyvenime sustabdyti savais reikalais užsiėmusį ir skubantį žmogų nėra paprasta. Tačiau jis turi savų gudrybių, kaip išlaikyti dėmesį, todėl žmogus dažnai ir pamiršta kur ėjęs, o po pasirodymo negaili pinigėlio.
Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti.
Iš keturių vaikų šeimos kilęs V.Mickevičius sako, kad didžiosiose Europos sostinėse gatvės pasirodymai išsigimsta: „Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti. Tarkime, iš tų, kurie atėjo po vieną, prašoma svaro, o iš visos šeimos – jau penkių. Žinote, tuomet visa magija ir prigęsta. Gatvės artisto honoraras – lyg Kalėdų stebuklo laukimas. O čia staiga viso to nebelieka, pasirodymas išvirsta į eilinį apsipirkimą prekybos centre… Žmones atbaido kas kelias minutes su kepure praeinantys ir už vieną ar kitą pokštą susimokėti prašantys juokdariai.“
Iš aktorinio bado (po uostamiestyje baigtų studijų, dramos teatrą uždarius dėl itin prastos būklės, Viačeslavui, kaip ir daugeliui jo bendrakursių, teko galvoti, kuo verstis) bene seniausio amato ėmęsis aktorius pripažįsta: šis užsiėmimas viliojo jį nuo mažumės. Įsiklausęs į savo tėvų (istorikų) patarimą gyvenime užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, sako šiandien suprantantis, kad jis ne dirba, o mėgaujasi mėgstama veikla.
Kandumą, aštrų protą ir liežuvį iš savo amžiną atilsį temperamentingos močiutės paveldėjęs V.Mickevičius gimė ir augo Vilniuje, tačiau kone septynetą metų su visa šeima praleido Trakų rajone, kur vertėsi tuo, ką užsiaugindavo savame ūkyje. „Prieš eidamas į mokyklą pamelždavau karves, o į parduotuvę su tėvais vykdavome kartą per pusmetį degtukų ir kavos“, – prisimena ypatingą meilę žirgams ir knygoms iki šiol puoselėjantis pašnekovas.
Ne kartą kritęs nuo žirgo, susilaužęs stuburą ir pėdos kaulus, jis medikų buvo raginamas pereiti per kabinetus ir „susiveikti“ invalidumą, tačiau į tokius pasiūlymus numojo ranka. Nepaprastai įdomų gyvenimą susikūręs V.Mickevičius sako šiandien gyvenantis iš teatro, renginių vedimo ir gatvės cirko.
Savo pasirodymus miesto gatvėse vadindamas Dievo dovana, jis linki kiekvienam aktoriui išmėginti šį kelią „Jei tikėsime, kad yra karjeros laiptai, tai gatvė – kiekvieno aktoriaus karjeros liftas“, – juokauja rusiško kraujo turintis Viačeslavas.
Pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.
Savo dainų tekstais ir pasirodymais jis pasakoja aplinkiniams unikalias istorijas ir svarsto, kad dainuoti apie vidinius savo išgyvenimus bei patiriamas būsenas neverta: jos įdomios tik jam pačiam. O štai socialinė tematika ir vadinamosios nepatogios dainos randa atgarsį daugelio žmonių širdyje. Taigi pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.
Priešingai nei daugelis jaunų žmonių, Viačeslavas šiandien nesiblaško: jis žino, kad gerasis vyrų amžius teatre prasideda tik nuo penkiasdešimties (būtent tada galima tikėtis daugiausiai vaidmenų). O gatvėje vaidinti, jo nuomone, galima dar ilgiau. Kaip pavyzdį jis mini kone 70 metų sulaukusį italą Dino Lampa ir žada sekti jo pėdomis.
Įsipareigoti ir susituokti lietuvis neskuba: žavėdamasis savo tėvų santuoka prasitaria, kad ir pats norėtų moters visam gyvenimui. Bet atsitrenkti į tokią, kuri daug skaitytų ir suprastų jį vos iš poros žodžių esą nėra lengva.
Silpnybę XIX a. ir viskam, kas su juo susiję, jaučiantis menininkas daug ką tinkamo savo namams randa sendaikčių turguose, o tuomet telieka daiktus atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui.
Buvusiame tėvų sodo namelyje (12 km už Vilniaus) šiandien įsikūręs aktorius tikina kartais nė nežinantis, kur dėti savo algą, – jo poreikiai gana kuklūs. Pamatęs, kad drabužiai išeina iš mados, o mašinos sugenda, V.Mickevičius vis dažniau investuoja į gyvenamąją erdvę ir jo gatvės pasirodymams būtiną atributiką.
„Reiklus sau, nuolat atnaujinantis ir peržiūrintis savo repertuarą ir pastebintis, ką daro jo kolegos kituose kraštuose“, – paklaustas, ko reikia norint būti geru gatvės artistu, vardija Viačeslavas.
Amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra labai gerai pasakęs apie lobių ieškotojus: negalima nustoti kasti, net jei ir labai pavargote, – gal kaip tik šią akimirką iki aukso skrynios tetrūksta vienintelio kastuvo grybšnio. „Kartais visiems mums atrodo, kad labai pavargome, nebeturime jėgų, bet tokiomis akimirkomis iki tikslo, iki didžiojo lūžio būna likusios penkios minutės“, – neabejoja V.Mickevičius.
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.
Loading ...