Penktadienį Vokietijos prezidentu buvo prisaikdintas Joachimas Gauckas. Iš mėgstamiausio Vokietijos ideologo ir aktyvisto per savaitę jis sugebėjo tapti ir mėgstamiausiu šalies politiku.

Joachimas Gauckas – bene pirmas Vokietijos istorijoje prezidentas, paskui kurį pasiryžusios sekti minios. Jo knygos puikuojasi perkamiausiųjų dešimtukuose, o jo mintys užrašomos tarp legendinių citatų. Apklausos liudija, kad šiuo metu jis yra pati populiariausia Vokietijos politinė figūra, negana to, apie J.Gaucką su nemenku patosu rašo net prancūzų, britų ar skandinavų spauda.
Tai išties unikalu, nes apie Vokietijos prezidentus pasaulis paprastai išgirsta tik tuomet, kai šie įklimpsta korupcijos skandaluose ar pasitraukia į vienuolyną. Realių galių neturintis ir tik reprezentacinį vaidmenį atliekantis politikas, kad ir kas jis būtų, paprastai yra mažai kam žinoma, neryški ir nepastebima figūra, palyginti su visur ir visada matoma kanclere Angela Merkel.
Užtat šį sykį Vokietijos prezidentu kone vienbalsiai išrinktas žmogus, jau vadinamas visos Vokietijos viltimi. Regis, bent kol kas jo žvaigždė šviečia net ryškiau nei A.Merkel, nors naujasis Vokietijos prezidentas tikina neketinąs savo šešėliu užstoti jos spindesio, o tik “norįs daryti tai, kas geriausia šaliai”. Ne veltui Vakarų spauda jam jau prilipdė vokiečių ganytojo etiketę ir tikisi, kad savo populiarumą jis panaudos sugrąžindamas šios šalies piliečiams tikėjimą svarbiausiomis vertybėmis, pirmiausia – demokratija.
Žilaplaukis 72-ejų metų protestantų pastorius tokio vaidmens ir nesikrato. Jis žada suvienyti ir politikus, ir visuomenę, ir pagaliau šiuolaikinę Vokietiją. Ir ne tik tuo, kad dabar Vokietijoje du svarbiausi asmenys – jis ir A.Merkel – yra kilę iš vadinamojo Rytų bloko ir padeda savotišką galutinį tašką dviejų Vokietijų politiniam suvienijimui, bet ir tuo, kad ketina tapti vokiečių širdžių vienytoju.

Ketina tapti vienytoju

J.Gaucko nuomone, Vokietijos žmonės jau pavargo nuo vartojimo, pirkimo ir net nuo futbolo – jie jaučia poreikį atsigręžti į kitus žmones, tad tereikia juos suburti ir leisti vėl patikėti pamatinėmis vertybėmis. Patirties vienijant ir kovojant dėl vertybių J.Gauckas turi nemažai. “Tai figūra, neatsiejama nuo 1989 m. taikios VDR revoliucijos. Jis už savo įsitikinimus ir idealus kovojo drąsiai ir be jokios baimės. Jis kalba iš širdies gelmių, ir tai, ką yra padaręs Vokietijos labui, – nepamirštama”, – primena demokratas iš Saksonijos Holgeris Zastrowas.
Keturių vaikų tėvas J.Gauckas, pats gimęs Rostoko mieste, vadinamas vienu įdomiausių šiandien gyvenančių vokiečių, galinčių gyvai ir įkvepiamai papasakoti, kokie vokiečiai buvo vieningi prieš 20 metų ir kaip šito stinga dabar.
Jis aiškina, kad žmonių sąmoningumas pabunda tuomet, kai jie išgyvena sukrėtimą, o kaip tik dabar vokiečiai ir patiria šoką – jis susijęs ir su ekonominėmis, ir su žmogiškomis priežastimis. “Mano paties sąmonė pabudo tuomet, kai būdamas 11 metų buvau kareivių išvesdintas iš namų ir išsiųstas į Sibirą, nes mano tėvas jūreivis buvo apkaltintas tariamu šnipinėjimu. Mūsų šeimą penkeriems metams išskyrė fiziškai, tačiau suvienijo dvasiškai – visi tapome nepaprastai atsidavę ir vieni kitiems, ir Vokietijai”, – prisimena J.Gauckas.
Nuo pat paauglystės jis tapo opozicijos aktyvistu, ir net suprasdamas, kad tai gali sužlugdyti jo siekį įgyti išsilavinimą, pasiryžo tapti vienu idėjinių pasipriešinimo judėjimo vadovų, kuriuo išliko visą gyvenimą, o 1989-aisiais pats vadovavo masinėms opozicijos eitynėms.
Vėliau, prasidėjus Vokietijos susivienijimui, J.Gauckas vadovavo “Stasi” bylų ir nusikaltimų pagarsinimui, tuo pelnydamas ne tik draugų, bet ir priešų pagarbą. Paradoksas, tačiau priešų J.Gauckas turi iki šiol, bet jie ir vėl jam atiduoda savo balsus. Štai prezidentą rinkusioje parlamentinėje asamblėjoje už jį noriai balsavo ir A.Merkel, ir opozicinio flango politikai, nusprendę nepaisyti net to, kad jis kritikuoja kai kuriuos partijoms gyvybiškai svarbius projektus ar sumanymus. Pavyzdžiui, J.Gauckas nepritaria prieštaringai vertinamam žaliųjų projektui dėl naujos Štutgarto geležinkelio linijos tiesimo, nelinkęs jis liaupsinti ir vadinamojo “Okupuok” judėjimo, o socialdemokratai baiminasi, kad J.Gauckas už “drąsą” vėl nepradėtų girti jų partiečio, musulmonus imigrantus niekinančio Thilo Sarrazino.