Branduolinės energetikos projektų konsultantas dr. Gintaras Gavėnas  įsitikinęs, kad mūsų šalis, be importo, neturi alternatyvų branduolinei energetikai renkantis bazinį elektros gamybos būdą, todėl turėtų išnaudoti per daugelį dešimtmečių susikurtą palankią aplinką jai plėtoti.
Taigi pokalbis su G.Gavėnu.

VEIDAS: Kokią įtaką Lietuvos energetikai turi delsimas apsispręsti dėl atominės elektrinės statybos?
G.G.: Žiūrėkime iš verslo perspektyvos: viena panašaus dydžio įmonė turi strategiją, kita – ne, viena organizacija turėdama strategiją ją įgyvendina, kita – ne. Kurios įmonės veikla bus sėkmingesnė?
Nuo 1993 m. Lietuva turėjo šešias energetikos strategijas. Ar tai buvo energetikos strategijos, ar politinės deklaracijos, keičiamos sulig kiekvienais rinkimais? Strateginio dokumento patvirtinimas dar neužtikrina sėkmės, nes esmė yra įgyvendinimas. Energetikos sektoriuje, pasižyminčiame ilgalaikiu planavimu, didelėmis investicijomis, ilgu atsipirkimo laikotarpiu, ypač svarbus nuoseklumas, arba, verslo terminais kalbant, strateginė drausmė.
VEIDAS: Kokie bendrovės „Hitachi“ Lietuvai pasiūlyto atominės elektrinės projekto aspektai kelia abejonių? Ar tai susiję tik su kaina ir politinėmis peripetijomis, ar yra ir techninių aspektų?
G.G.: „Hitachi“ pasiūlyta verdančio vandens sluoksnio technologija yra viena iš kelių labiausiai paplitusių pasaulyje. Ji ne kartą išbandyta ir pritaikyta realiomis sąlygomis, todėl statant neturėtų kilti netikėtumų. Viena akivaizdu – Lietuvai pasiūlytas sprendimas patrauklus finansiniu požiūriu. Juk nė vienas konkurse dalyvavęs branduolinės technologijos tiekėjas nesiūlė dalinio investavimo – jie norėjo tik parduoti reaktorių.
Visagino AE projektas yra regioninis, o Lietuvai tenkanti pagamintos elektros energijos dalis net nepatenkina viso šalies poreikio, todėl lieka vietos ir atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai. Be to, neapsieisime be elektros importo – iš Šiaurės šalių biržos ir Rusijos. Tai yra labai gerai, nes importuojamos elektros kaina kelia reikalavimą vietos gamintojams gaminti už rinkai priimtiną kainą, o valstybei nebereikia dotuoti neefektyvių ar nepažangias technologijas naudojančių įmonių.
VEIDAS: Ar dėl to, kad Lietuvoje veikė Ignalinos AE (IAE), mūsų šalis yra objektyviai geriau pasirengusi sėkmingam tokio projekto įgyvendinimui?
G.G.: Taip, labai svarbu, kad Lietuva šiandien yra branduolinė šalis ir jos “startinė” pozicija VAE atžvilgiu ne tokia pati kaip Latvijos ar Estijos. Juk Lietuva turi Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (VATESI), dešimtmečius užtikrinusią saugos reikalavimų laikymąsi, yra sukurta teisės aktų sistema, reglamentuojanti branduolinę saugą. Be to, mes jau saugome atidirbusį IAE kurą, turėsime išmontuoti ir palaidoti IAE radioaktyvius mazgus, todėl esame pasirengę tvarkytis su branduolinėmis atliekomis. Daugeliui šalių reikėtų didelio darbo ir investicijų norint tai pasiekti.
Pasak prof. Friedberto Pflugerio, branduolinė energetika nei išgyvens didelį renesansą, kaip buvo manoma anksčiau, nei sumenks – ji bus plėtojama konkrečiose šalyse, turinčiose tam potencialo, išteklių, žinių. Todėl man kyla klausimų: ar įsivaizduojame Lietuvos energetiką, besiremiančią dujas deginančiomis elektrinėmis, kai net naujasis modernus blokas Elektrėnuose yra visiškai nekonkurencingas? Ar įsivaizduojame energetiką akmens anglių pagrindu, kuriai būdinga didelė CO2 tarša? Ar turime realių galimybių išplėsti hidroenergetiką?
Atsinaujinančių išteklių energetikos rūšys yra patrauklios, bet kol kas turi rimtų trūkumų, todėl negali būti naudojamos baziniam elektros poreikiui tenkinti. Pavyzdžiui, negalime pasikliauti vėjo energija, nes nenorime likti be elektros, kai nepučia vėjas. Dėl to reikia investuoti dukart: ne tik į vėjo energiją per supirkimo tarifą, nes jos gamyba nėra konkurencinga, bet ir į balansuojančius šaltinius, pavyzdžiui, dujomis kūrenamas elektrines.
Šiandien jau niekas nebenori kalbėti apie saulės energetiką, nors jai, kaip papildančiai gamybą piko metu, ateis laikas po 8–10 metų, kai patobulėjus technologijai ji taps konkurencingesnė.
VEIDAS: Ar Lietuvos sąlygomis yra alternatyvių atominei elektrinei energetikos plėtojimo galimybių, kurie leistų pasiekti užsibrėžtus tikslus: tvarų elektros tiekimą, konkurencingą kainą, šaltinių diversifikavimą?
G.G.: Kai kalbama apie bazinę elektros energijos gamybą, vargu ar yra branduolinės energetikos alternatyvų. Dujomis kūrenamos elektrinės galėtų būti konkurencingos tik gerokai atpigus dujoms. Suskystintų gamtinių dujų terminalas, mano nuomone, neleis dujoms brangti, bet vargu ar jas atpigins. Būtų daugiau vilčių, jei galėtume įsivežti pigių amerikietiškų skalūnų dujų, tačiau pagal rinkos dėsnius jos Europoje nebus tokios pigios kaip JAV.
Akmens anglimis kūrenamos elektrinės su CO2 gaudyklėmis yra ekonomiškai nekonkurencingos, todėl iki šiol nepaplito. Jų gaminama elektra brangesnė už atominių elektrinių.
Vienintelė branduolinės energetikos alternatyva yra importas. Ironiška, bet ir dalis importuojamos elektros yra pagaminta atominėse elektrinėse. Todėl kyla klausimas: jei kitos šalys gali statyti ir eksploatuoti atomines elektrines, kodėl negalime mes? Kodėl turėtume remti tų šalių ūkį, o ne kurti darbo vietas Lietuvoje?
Kogeneracinės elektrinės, deginančios medienos atliekas ir šiukšles, yra puikus būdas aprūpinti miestus pigesne šiluma ir kartu sprendžia aplinkosaugos klausimus, tačiau jų gaminamas elektros kiekis Lietuvos poreikio nepatenkins.
VEIDAS: Esate užsiminęs, kad šiuo metu pasaulis tarsi išgyvena atominės energetikos „žiemą“, nulemtą katastrofos Fukušimoje. Ar, jūsų manymu, šiomis sąlygomis naujos AE statyba Lietuvoje apskritai įmanoma?
G.G.: Naujos AE statybai reikia trijų veiksnių: technologinio, finansinio ir politinio. Technologiniam veiksniui, dalyvaujant „Hitachi“, prielaidos yra; finansiniam aspektui regioninis projektas prielaidų turi; bet politinis veiksnys kol kas yra problemiškas.

Kokias galimybes Lietuvos verslui atvertų Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba ir ar mūsų įmonės apskritai pajėgios dalyvauti tokio masto projekte?

Turiu penkerių metų patirtį, sukauptą vadovaujant Olkiluoto-3 atominės elektrinės Suomijoje statybos mechaninės dalies ir slėginių įrengimų techninei priežiūrai. Nėra abejonių, kad verslui atominės elektrinės statyba atveria milžiniškas galimybes. Štai atominės Suomijoje statyboje dalyvavo apie 2 tūkst. įmonių, iš jų apie 800 – Suomijos įmonės. Be to, skaičiuojama, kad per visą statybos ciklą aikštelėje pabuvos 15 tūkst. darbuotojų. Iš viso Suomijos verslas tikisi atsiriekti apie 25 proc. šio projekto vertės.
Na, o ko galime tikėtis Lietuvoje ir ar galime lygiuotis į suomius? Lietuvoje atlikta studija prognozavo, kad statant VAE mūsų įmonės galėtų gauti maždaug 30 proc. projekto vertės darbų. Aš vertinu Lietuvos įmonių galimybes truputį kukliau. Mat, jei lygintume su Suomija, skiriasi mūsų pramonės struktūra: ten daug daugiau metalo apdirbimo ir tiksliosios mechanikos įmonių, yra vietinė metalurgijos pramonė, veikia galingas nerūdijančio plieno kombinatas. Suomijoje taip pat neblogai išplėtotas branduolinės energetikos tiekėjų sektorius, susibūręs į galingą asociaciją, pristatančią įmones didžiausiose pasaulio branduolinės energetikos parodose. Tačiau žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias, tiesa, Lietuvos įmonės sulauks konkurencijos iš kaimyninių šalių, ypač Lenkijos ir Čekijos, kurių įmonės jau dalyvavo Olkiluoto-3 statyboje ir įgijo atitinkamos patirties.
Lietuvos verslas tikrai pajėgus dalyvauti VAE projekte, tačiau ne visame projekte vienodu mastu. Lengviau bus aptarnavimo srities įmonėms – teikiančioms apgyvendinimo (intensyvios statybos metu aikštelėje bus per 4 tūkst. darbininkų ir inžinierių), maitinimo (statybos aikštelėje visą parą veikia kelios valgyklos) paslaugas. Čia visus užsakymus pasidalys vietinis verslas, na, ir nebent kas nors iš kaimynų Latvijoje prisidės. Daug darbo gaus statybininkai, montuotojai, suvirintojai, izoliuotojai, transportininkai. Su didesne konkurencija susidurs projektavimo ir inžinerijos įmonės, nes šioje srityje bus būtina darbo prie  sudėtingų arba branduolinių projektų patirtis. Na, o specialios įrangos montavimą ir derinimą reaktoriaus pastate bei turbinų salėje atliks patys gamintojai.
Kokius „namų darbus“ privalo atlikti įmonės, ketinančios dalyvauti VAE statyboje? Visų pirma reikia pabrėžti, kad įmones atrinks profesionalūs projekto valdytojai ir pirkimo organizatoriai, todėl nereikėtų tikėtis, kad ir čia galios „giminių šalies“ metodai. Pagaliau juk ir mes visi norime, kad VAE būtų saugi ir patikimai pastatyta. Todėl įmonių, kandidatuojančių dalyvauti statyboje, atranka bus vykdoma griežtai ir profesionalai. Yra metodų, kaip patikrinti patirtį, kvalifikaciją, gebėjimą dirbti tarptautiniame projekte. Mano ausį žeidžia tūlo verslininko kalba, kokių sertifikatų jie turi ar ketina įsigyti. Sertifikatas yra tik įmonės gebėjimo dirbti pagal tarptautinius reikalavimus, standartus, gerąsias praktikas paliudijimas. Mano patarimas – ne įsigyti sertifikatus, bet išbandyti save dirbant sudėtinguose projektuose, tegu ir ne atominės energetikos, ypač sveikintina būtų tarptautinių projektų patirtis.
Noriu pabrėžti, kad VAE statyba bus tikras tarptautinis projektas, kuriame visi brėžiniai, techniniai aprašymai, reikalavimai, ataskaitos bus anglų kalba. Žinoma, statybininkui, suvirintojui, montuotojui ar vairuotojui nedaug tereikės angliškų žodžių mokėti (nors smagu būtų pasikalbėti apie krepšinį su kolegomis ispanais ar kroatais), bet visų grandžių vadovams ir techniniams vadovams mokėti angų kalbą yra būtina. Tuolab kad reikės ne tik skaityti instrukcijas, bet ir rašyti ataskaitas, o jų bus labai daug.

Žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias.