"Scanpix" nuotr.

Energetinių išteklių kainos jau nustojo būti vien ekonominiu reiškiniu. Energetinis karas, kaip poveikio priemonė, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje geopolitinių procesų sampratoje. Tačiau kartu atsiranda ir supratimas bei sutarimas, kaip reaguoti į šį iššūkį. Valstybės, kurioms tenka importuoti energetinius išteklius, viliasi išsigelbėti diversifikuodamos rinką: kuo daugiau alternatyvių tiekėjų tampa rinkos žaidėjais, tuo mažiau tikėtina, kad energetinių išteklių eksportas ar jų kainos gali būti panaudota kaip „ginklas“.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Verta priminti, kad energetinį karą iš esmės sugalvojo Rusija. Ji gana aktyviai manipuliavo dujų kainomis, vienas valstybes skatindama už lojalumą, o kitas bausdama už nepaklusnumą.

Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų.

Kitu aiškiu tokio karo elementu tapo Maskvos nesutarimai su Ukraina: Rusija kelis kartus demonstratyviai buvo užsukusi dujų čiaupą šiai valstybei ir versdavo nerimauti ne tik Kijevą, bet ir Europą, kuri dalį rusiškų dujų tranzitu gauna per Ukrainos teritoriją. Po Rusijos ir Ukrainos santykių paaštrėjimo, kurio priežastimi tapo Maskvos įvykdytas Krymo pusiasalio užgrobimas ir vadinamųjų separatistų Ukrainos Donbaso regione skatinimas, Rusija buvo pažadėjusi nuo 2019 metų palikti Ukrainą be dujų tranzito (ir atitinkamų įplaukų į biudžetą). Padaryti tai turėtų leisti naujo dujotiekio projekto realizavimas, tačiau šiandien šis klausimas vis dar lieka atviras.

Atrodo, Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų. Prisiminkime, kad pirmiausia realizuoti šį tikslą turėjo padėti „Pietų srauto“ dujotiekio projektas, kurį Maskva pati nutraukė. Tokio žingsnio priežastis – nepasitenkinimas ES energetinės rinkos reguliavimo principais, neparankiais Rusijai ir jos energetikos milžinei – korporacijai „Gazprom“.

Nutraukusi „Pietų srauto“ projektą Maskva siekė parodyti, kad ji ir pati turi alternatyvų. „Pietų srauto“ projektą turėjo pakeisti vadinamasis „Turkų srauto“ projektas, kurį realizavus rezultatas būtų toks pat – naujas dujų tranzito į ES teritoriją maršrutas. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad tai irgi yra ne vien ekonominis, bet ir politinis projektas. „Turkų srauto“ realizavimo darbai judėjo gana lėtai, o po incidento, kai Turkija numušė Rusijos bombonešį „Su-24“, dalyvavusį karo operacijoje Sirijoje, šis projektas taip pat buvo nutrauktas.

Nesusipratimai dėl naujo dujotiekio projekto ne vienintelis dalykas, kuris turėtų versti nerimauti Rusiją šioje srityje.

Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Energetinio saugumo iššūkis šiandien gana plačiai pripažįstamas. Apie tai byloja, pavyzdžiui, tai, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, be kitų savo struktūrinių padalinių, yra įsteigusi ir Energetinio saugumo centrą. Simboliška ir tai, kad toks centras buvo įsteigtas Vilniuje. Lietuva, ilgą laiką buvusi priklausoma nuo Rusijos valstybinės bendrovės „Gazprom“ eksportuojamų dujų, gana aktyviai kėlė energetinio saugumo klausimą skirtingais lygmenimis. Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Be to, vien tai, jog toks NATO centras buvo įsteigtas, rodo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija energetinį saugumą supranta kaip integralią bendros saugumo sampratos dalį. Tai turėtų būti gana aiškus signalas Rusijai, itin pamėgusiai nekonvencines agresijos ir poveikio priemones.

Beje, ir pačios Lietuvos pavyzdys rodo, kad energetinio saugumo klausimai yra išsprendžiami. Čia būtina paminėti strateginį suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje projektą, kuris iš esmės išsprendė Lietuvos priklausomybės nuo rusiškų dujų klausimą. Neatsitiktinai ir laivas-saugykla, pastatytas Lietuvos vyriausybės užsakymu Pietų Korėjoje, buvo pavadintas „Independence“ – t. y. „Nepriklausomybė“.

Suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Suskystintų dujų alternatyva atveria daug galimybių. Anksčiau pasaulyje savo sąlygas diktavo dujotiekių infrastruktūra, o ir patys dujotiekiai tapdavo įtakos šaltiniu ir priemone (prisiminkime kad ir šiame straipsnyje minėtą Rusijos manipuliavimą „Pietų srauto“ ir „Turkijos srauto“ projektais), o suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Svarbia naujiena tapo tai, kad suskystintas dujas į Europą pradėjo pardavinėti ir transportuoti ir JAV. Pavyzdžiui, amerikietiškos dujos jau yra pasiekusios suskystintų dujų terminalą Rafnes Norvegijoje. Tai nutiko dar kovo pabaigoje. Ši naujiena gali atrodyti gana netikėta, nes Norvegija pati išgauna dujas. Pažymima, jog prieš porą metų idėja eksportuoti dujas iš JAV į Norvegiją galėjo pasirodyti visiškai absurdiška, tačiau pakitusios (t.y. kritusios) energetinių išteklių kainos pavertė realybe ir tokį projektą.

JAV suskystintos dujos yra pasiekusios ir Europos Sąjungos teritoriją. Balandžio pabaigoje pirma amerikietiškų suskystintų dujų partija buvo pristatyta į Portugaliją. Kartkartėmis vis užsimenama apie galimybę tiekti amerikietiškas dujas ir Klaipėdos terminalui. Regioninis energetinis saugumas turėtų dar sustiprėti, kai dujas pradės priiminėti galingas suskystintų dujų terminalas Lenkijoje, Svinouiscio uoste.

JAV suskystintų dujų gamybos kompanijos gana aktyviai veržiasi į Europos rinką, o pačioje rinkoje kyla natūrali konkurencinė kova. Tikėtina, kad, be JAV, svarbiausiais jos dalyviais tampa Rusija ir Kataras (pastarasis būtent suskystintų dujų sektoriuje). Suprantama, čia paminėti tik pagrindiniai žaidėjai. Šalia atsiranda ir kitų konkurencinės kovos dalyvių, pavyzdžiui, Iranas, kuriam panaikintos sankcijos. Pažymima, kad Teheranas norėtų pardavinėti į Europą ne tik naftą, bet ir dujas.

Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Žinoma, Rusija turi Europoje savo lobistų. Vienas jų, pavyzdžiui, yra dujų prekybos ir saugojimo įmonės „Wingas“ vadovas Gerhardas Königas. Kita vertus, vargu ar jis turi didelį pasirinkimą, nes nuo šių metų pradžios vienintelė šios įmonės savininkė yra Rusijos milžinė „Gazprom“. G.Königas aktyviai pasisako už tai, kad „ekonomika būtų atribota nuo politikos“, ir tikina, kad „Europai reikalingas „Gazprom“. Kartu „Wingas“ vadovas nuogąstauja, kad Europoje į rusiškas dujas žiūrima ne vien pozityviai. Tačiau čia galima tik dar kartą priminti, kad ne kas kitas, o Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Kita vertus, vargu ar Rusija gali būti visiškai išstumta iš Europos rinkos. Neseniai buvo pranešta, jog prie dujų eksporto į Europą bus leista prisijungti dar vienai rusiškai valstybinei korporacijai – „Rosneft“. Iki šiol dujų eksporto monopolis priklausė vienam „Gazprom“.

Tačiau Europos vykdoma rinkos diversifikacija vis dėlto gali stipriai pagadinti nervus Rusijai. Konkurencinė kova tampa įnirtingesnė. Europa jau yra nušokusi nuo rusiškų dujų kabliuko. Be to, JAV ir Europos Sąjunga visai neseniai yra sutarusios plėtoti Pietinį dujų koridorių, kuris leistų eksportuoti dujas tiesiai iš Azerbaidžano, apeinant Rusiją. Maskvai tai yra nemaloni žinia. Galima tik dar kartą paminėti, jog Rusijos biudžetas didžiąja dalimi priklauso nuo energetinių išteklių prekybos, tačiau ši rinka po truputį slysta iš Kremliaus rankų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 11 d.

Šią savaitę Maskvoje Lietuvos ekspertai pratęs niekaip nesibaigiančias derybas su koncernu „Gazprom“.

Užkliuvo už varčios – ir vėl iš pradžios: „Gazpromo“ pasiūlymai prezidentės Dalios Grybauskaitės neįtikino. Šalies vadovė pareiškė, kad du trečdaliai raštu išdėstytų sąlygų Lietuvai nepriimtinos, nes siūlomos dujų kainos nuolaidos būtų „mūsų pačių sąskaita“.
Neoficialiais duomenimis, siūloma kaina (370 JAV dolerių, arba maždaug 930 Lt už tūkst. kubinių metrų) per trejus metus, kai žadama ją taikyti, leistų Lietuvai sutaupyti apie 2 mlrd. Lt, tačiau tektų atsisakyti daugiau nei 4 mlrd. Lt vertės pretenzijų Stokholmo arbitraže, kuriam Lietuva apskundė „Gazpromą“ dėl nepagrįstos gamtinių dujų kainodaros 2008–2012 m.
Tiesa, niekas negali garantuoti, kad būtent tokia suma Lietuvai ir būtų priteista. Štai energetikos ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas skaičiuoja, kad, lyginant Lietuvai tiektų dujų kainas su kainomis Latvijoje ir Estijoje, per metus susidarytų maždaug 0,5 mlrd. Lt permoka, o per penkerius metus (nuo 2008-ųjų iki 2012-ųjų) išeitų apytiksliai 2,5 mlrd. Lt siekiantis nuostolis Lietuvos ūkiui.
Dar vienas aspektas: neaišku, kam toji vienokia ar kitokia iš „Gazpromo“ priteista milijardinė suma galiausiai būtų nukreipta. Visi žinome, kad šalies biudžetas skylių nestokoja, todėl nėra garantijos, kad kompensacija pasiektų galutinius dujų vartotojus. Pagaliau žalą, tokiu būdu patirtą daugiausiai dujų „suvalgančių“ pramonės ar energetikos įmonių, sudėtinga būtų apskaičiuoti, nes jos didžiąją dalį dėl brangstančių gamybos išteklių patirtų nuostolių jau permetė savosios produkcijos vartotojams.
Vis dėlto įprasta tarptautinė praktika, pasak V.Jankausko, būtų išskaičiuoti gautą kompensaciją iš ateities dujų tiekimo sandorių kainos. Toks sprendimas, ypač jei jo nereikėtų lūkuriuoti metų metus, veikiausiai tenkintų pramonę, tačiau nebūtų objektyvus vartojimo grandinės pabaigoje esančių buitinių vartotojų atžvilgiu, nes jie kompensaciją už praeities permokas pajustų menkiausiai.
Antra vertus, analogiškas likimas mūsų lauktų ir šią savaitę tęsiamų Lietuvos derybų su „Gazpromu“ sėkmingos pabaigos atveju, tiesiog dujos (ir iš dalies šiluma) tuomet atpigtų greičiau.

Kodėl piniginės nepajus dujų pigimo

Bet ar tikrai pajustume šį pigimą? Jau nuspręsta, kad nuo 2015 m. pradžios į dujų perdavimo tarifus sugrįš vadinamoji terminalo dedamoji, kurios visi šalies dujų vartotojai negalės išvengti – nepriklausomai nuo to, ar vartos vamzdynais, ar per SGD terminalą importuotas gamtines dujas. Dėl konkretaus šios dedamosios dydžio dar turės apsispręsti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Nepamirškime ir naujo gamtinių dujų akcizo mokesčio, kuris vykdant ES direktyvą turėtų būti įvestas jau šįmet. Pernai Finansų ministerijos parengtos Akcizų įstatymo pataisos numatė, kad už tūkstantį kubinių metrų dujų buitiniams vartotojams teks mokėti 35 Lt, o verslui – 18 Lt akcizą. Tiesa, premjeras žadėjo neskubėti šio mokesčio įvesti, nors pagal ES reikalavimus jis turėtų būti pradėtas rinkti jau gegužę.
Visa tai sudėjus tampa aišku, kad netgi Vyriausybei sėkmingai suderėjus dėl 20 proc. pigesnių dujų buitiniai vartotojai tokio ženklaus skirtumo nejus.
Gal dujų pigimą pajustų bent centrinio šildymo sąskaitas apmokantys Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai? Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas skaičiuoja, kad dujomis šildomuose didmiesčiuose – Vilniuje ir Kaune standartinio 60 kvadratinių metrų ploto buto, esančio senos statybos name, sąskaita už centrinį šildymą per mėnesį sumažėtų 50 Lt, o per pusmetį trunkantį šildymo sezoną – 300 Lt. Palyginimui: visai neseniai šilumininkai skelbė, kad dėl šiltos šių metų žiemos analogiško buto gyventojai per šildymo sezoną sutaupys maždaug 350 Lt, tai yra daugiau, nei sutaupytų atpigus dujoms. O biokuro katilinėmis šildomi miesteliai jokio pigimo šildymo sąskaitose apskritai neišvystų – išskyrus, žinoma, privačių namų, šildomų dujomis, savininkus.
Be to, didelė tikimybė, kad norėdama tesėti įvairius rinkėjams duotus pažadus Vyriausybė susigundys naikinti lengvatinį PVM, taikomą šildymo sąskaitoms. Šiuo metu joms galioja 9 proc., o ne įprastinis 21 proc. PVM tarifas. Nors pingant dujoms mažėja ir konkreti PVM skaitinė išraiška, tačiau daugiau nei dvigubai pakilusį šio mokesčio tarifą vis dėlto pajustume.

Kur investuoti ieškinio milijardus

Jei Lietuva Stokholmo arbitraže vis dėlto prisiteistų iš „Gazpromo“ savo permokėtus milijardus, kaip tikslingiausia būtų juos panaudoti? V.Stasiūnas įsitikinęs, kad laikinas dujų kainos sumažinimas tebūtų vienas iš būdų šiuos pinigus „pravalgyti“. Efektyviau būtų juos panaudoti modernizuojant daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas. Būtent dėl netvarkingų namų vidaus sistemų šilumininkų sąskaitos gyventojams tampa nepakeliama našta. Tam reikalingos lėšos apytiksliai skaičiuojamos buto ploto kvadratiniam metrui numatant po 50 Lt. Taigi standartinio buto savininkui tokie darbai atsieina maždaug 3000 Lt, o mėnesio sąskaitų ekonomija, sutvarkius vien pastato vidaus sistemas, siekia 100 Lt. Tad investicija daugiabučio namo gyventojams sugrįžta per penkerius metus. Vilniuje tokia galimybe pasinaudojo jau 200 daugiabučių.
Kitas būdas valstybei protingai investuoti pinigus, anot V.Stasiūno – pertvarkyti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkį taip, kad didžioji jos dalis būtų gaminama iš biokuro. Tačiau ar brangstant biokurui ir pingant gamtinėms dujoms tokios investicijos turėtų perspektyvą?
„Būtų tikras stebuklas, jei šilumos gamybos savikaina dujinėse jėgainėse ir antrarūšį kurą – biomasę bei komunalines atliekas deginančiose jėgainėse susilygintų. Vakarų Europos patirtis tokio stebuklo dar nėra mačiusi“, – tvirtina šilumininkų atstovas.
Jo įsitikinimu, lengvatinis PVM šildymui turėtų galioti tol, kol šilumos gamyba didžiuosiuose miestuose nebus atpiginta ir neįsibėgės namų renovacijos procesai.
Stebuklais netiki ir „Lietuvos energijos gamybos“ Verslo plėtros departamento direktorius Adomas Birulis, neseniai „Veidui“ skirtame komentare nurodęs, kad optimistinis scenarijus, jog iš dujų gaminama elektra vėl taptų konkurencinga rinkoje, per artimiausius kelerius metus mažai tikėtinas. Kad apsimokėtų gaminti elektrą naujajame Lietuvos elektrinės kombinuoto ciklo bloke, dujų kaina turėtų neviršyti 900 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos laikinos kainos (930 Lt) tik priartėja, bet nepasiekia šios ribos.
Stambiausias šalies dujų vartotojas – koncernas „Achemos“ grupė per pusę darbo savaitės taip ir nerado galimybės nuosekliau atsakyti „Veidui“, kaip jo rezultatus veikia dujų kainų skirtumai, tačiau koncerno prezidentas Valdemaras Vareika neseniai skelbė, kad šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos nuolaidos „Achemos“ gamyklos apyvartą galėtų pakelti 15 proc. Papildomai uždirbtų ir „Lietuvos geležinkeliai“, ir Klaipėdos uostas, nes daugiau Jonavoje pagamintų trąšų būtų eksportuojama. Šiuo metu dalis šios gamyklos cechų sustabdyta, juos paleidus darbo vėl turėtų maždaug šimtas darbuotojų.
V.Jankausko žiniomis, pačios „Achemos“ derybos su „Gazpromu“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties sustabdytos ir veikiausiai nebus atnaujintos tol, kol vienaip ar kitaip nebus išspręsti aktualūs klausimai derybose su Lietuvos Vyriausybe.

Dar vasarą prasidėjo Vyriausybės derybos su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl dujų tiekimo Lietuvai. Koncernas, daugelyje ES šalių prarandantis rinkos lyderio pozicijas, suinteresuotas pasirašyti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su Lietuva, tačiau tokia sutartis daugeliu atžvilgių būtų nenaudinga Lietuvai.

Premjeras derybų su „Gazprom“ pradžioje akcentavo, kad jų tikslas – teisinga dujų kaina Lietuvai. Matyt, to norėtume kiekvienas, tačiau būdai tą pasiekti – skirtingi. Mainais už sudaromą ilgalaikę (t.y. 2013-2020 m.) dujų tiekimo sutartį, koncernas suteiktų nuolaidą Lietuvai tiekiamoms dujoms, tačiau ko verti tokie monopolininko pažadai?

Akivaizdu, kad nesant konkurencijos, bet kokia monopolininkė yra linkusi diktuoti jai palankiausias kainas. Lietuva vis dar yra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo – „Gazprom“. Būdama rinkos monopolininke, įmonė diktuoja kainas, kurios Lietuvos atveju yra didžiausios Europos Sąjungoje (ES). Ankstesnė Vyriausybė ne kartą akcentavo galimai neteisėtus „Gazprom“ veiksmus ir galiausiai kreipėsi į Stokholmo komercinį arbitražą dėl neteisingos dujų kainos nustatymo Lietuvai.

Be to, 2012 m. rudenį Europos Komisija, reaguodama į padėtį Rytų ir Vidurio Europoje, pradėjo tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos, nes įtariama, kad koncernas naudojosi monopoline padėtimi, o kainos už dujas buvo nustatomos neteisingai. Šios savaitės pradžioje Europos Konkurencijos tarnyba oficialiai patvirtino tirianti Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ veiklą Lietuvoje, tyrimo išvados turėtų paaiškėti šį pavasarį.

Nepaisant visų šių aplinkybių, dabartinė Vyriausybė derybų su „Gazprom“ kontekste neneigia galimybės atsiimti ieškinį mainais už nuolaidą pasirašius ilgalaikę sutartį. Visi šie faktai skatina kritiškai vertinti ilgalaikės sutarties dėl dujų tiekimo perspektyvas. Ar tikrai pasirašę ilgalaikę dujų tiekimo sutartį mokėsime už dujas mažiau? O gal priešingai – liksime monopolininkės gniaužtuose, kas galiausiai reikštų, jog už dujas tektų mokėti netgi brangiau?

Priežasčių, kodėl turėtume nepasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties daug. Pirma, dujų kaina mažiausia yra tose šalyse, kur užtikrintas mišrus dujų tiekimas, t.y. dujos tiekiamos iš kelių tiekėjų, statomi suskystintų dujų terminalai ir pan. Pasirašius ilgalaikę sutartį būtume priklausomi nuo vienintelio tiekėjo, o dujų kaina ir vėl būtų susieta su naftos kainomis. Atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos linkusios kilti, už dujas mokėtume daugiau.

Antra, konkurencinės rinkos pranašumas yra tas, jog galima rinktis tiekėją, kuris pasiūlo mažesnę kainą. Štai Didžiojoje Britanijoje 2009 m. dujų kaina sumažėjo 35 proc., dėl to, kad rinkoje atsirado dar vienas tiekėjas – JAV, kurios pradėjo dujų eksportą. Ilgalaikės sutarties pasirašymas užkirstų kelią rinktis tą tiekėją, kuris pasiūlo konkurencingiausią kainą.

Premjeras Algirdas Butkevičius tikina, kad šiuo metu vyksta derybos su Rusijos dujų monopolininku “Gazprom” ir jos esą baigsis iki šildymo sezono pradžios. Bet štai prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipia dėmesį, kad jokių derybų nėra, yra tik “Gazpromo” pateikti norai, daugumos kurių neįmanoma įgyvendinti. Premjeras vis dėlto mano, kad jei norime pigesnių dujų, kažkokių nuolaidų “Gazpromui” turėtume padaryti. O kokios nuomonės šiuo klausimu yra Lietuvos gyventojai?
Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustųjų mano, kad vieną kitą smulkią nuolaidėlę padaryti galime, bet strateginių interesų atsisakyti neturėtume. Dar daugiau nei penktadalis įsitikinę, kad “Gazpromui” negalima daryti jokių nuolaidų, ir tik 1,2 proc. apklaustųjų mano, kad dėl pigesnių dujų Lietuva “Gazpromui” turėtų daryti dideles nuolaidas.
Kartu respondentų teiravomės, kokio kuro Lietuva savo šildymo ūkyje turėtų naudoti daugiausiai. Susumavus atsakymus paaiškėjo, kad du trečdaliai apklaustųjų pasisako už biomasę, malkas ir atsinaujinančius šaltinius, o ketvirtadalis – už dujas.

Formaliai šiuo metu vyksta Lietuvos derybos su koncernu “Gazprom”. Jūsų nuomone, ar norėdama pigiau pirkti dujas Lietuva turėtų daryti didelių nuolaidų “Gazpromui” ir gal net atsisakyti strateginių savo interesų? (proc.)

Vieną kitą nuolaidėlę padaryti galime, bet strateginių interesų atsisakyti – ne    76,6
Ne, jokių nuolaidų    21,2
Taip    1,2
Nežinau / neturiu nuomonės    1

Jūsų vertinimu, kokio kuro Lietuva savo šildymo ūkyje turėtų naudoti daugiausiai? (proc.)

Biomasės    37
Kita (elektros, atsinaujinančių šaltinių, malkų)    28,4
Dujų    24,6
Akmens anglių    3,4
Geriausia šilumą gaminti deginant šiukšles    2,6
Nežinau / neturiu nuomonės    2,2
Mazuto / orimulsijos    1,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su energetikos ministru Jaroslavu Neverovičiumi akivaizdžiai ketina užkirsti kelią premjero Algirdo Butkevičiaus pastangoms susitarti su „Gazpromu“ Lietuvos nuolaidų sąskaita.

Praėjusi savaitė prasidėjo juokinga, bet kartu labai simboline žinia: premjero spaudos tarnyba pranešė, kad Algirdas Butkevičius negalėjęs, kaip planuota, nuvykti pas prezidentę Dalią Grybauskaitę informuoti jos apie derybas su „Gazpromu“, nes „ruošiasi kelionei į Vatikaną“.
Įsivaizduojate situaciją: „Gazpromas“ per derybas su Vyriausybe iškelia Lietuvai nepriimtinus reikalavimus, tuo pat metu Rusijos muitinės pradeda Lietuvos vežėjų ir prekių blokadą, pasienyje su Baltarusija prasideda didžiulės Rusijos karinės pratybos, o premjeras neturi tam laiko, nes gal lagaminus žmonai krauti padeda, gal rekolekcijomis prieš audienciją pas popiežių užsiėmęs. Tik štai niuansas – A.Butkevičiaus audiencija pas popiežių buvo ketvirtadienį, o nuvykti pas prezidentę aptarti derybų su „Gazpromu“ premjeras nerado laiko antradienį…
Kažkodėl kyla įtarimas, kad A.Butkevičius tiesiog pabijojo susitikti akis į akį su D.Grybauskaite, kurios itin griežta nuostata dėl Vyriausybės bandymo atvirai nuolaidžiauti „Gazpromo“ spaudimui jam buvo gerai žinoma. Tad, prisidengęs kelione į Romą, vietoj savęs premjeras pas D.Grybauskaitę pasiuntė energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, kuris, kiek žinoma, neblogai sutaria su prezidente.
Pastarųjų nuomonė dėl „Gazpromo“ reikalavimų Lietuvai, sprendžiant iš vėlesnių pareiškimų, visiškai sutapo. J.Neverovičius diplomatiškai, kaip derybininkas, nurodė, kad „Gazpromas“ turėtų daug racionaliau vertinti mūsų argumentus ir daug objektyviau – aplinkybes rinkoje ir atitinkamai daryti išvadas“, o D.Grybauskaitė diena vėliau kirto kaip kirviu: „Gazpromo“ reikalavimai neįvykdomi ir išeinantys už Vyriausybės kompetencijos ribų“. Rusijos dujų koncernas, pasak jos, visiškai nerodantis noro derėtis su Lietuva, tad derybos iš esmės net nevykstančios.
Atsižvelgus į tą pačią dieną, kai „Gazpromo“ delegacija lankėsi pas A.Butkevičių, padarytą D.Grybauskaitės pareiškimą, kad „Gazpromo“ pažadai mažinti dujų kainą Lietuvai yra pavėluoti, galima drąsiai teigti, jog prezidentė, matydama Vyriausybės, pirmiausia jos vadovo A.Butkevičiaus, trypčiojimą ir akivaizdų norą nusileisti „Gazpromo“ reikalavimams, kad iki metų pabaigos (tiksliau, iki prezidento rinkimų kampanijos pradžios) gautų bent simbolinę dujų kainos nuolaidą, kurią būtų galima propagandinėmis priemonėmis išpūsti iki didžiosios socialdemokratų pergalės, nutarė perimti iniciatyvą. „Yra noras kažką nuslėpti, daryti nuolaidas, kurios galbūt ne visai atitinka Lietuvos interesus. Energetika ir dujos taip pat yra nacionalinis saugumo interesas, ir čia aš tiesiogiai kišiuosi ir tiesiogiai domėsiuosi, kaip tai atlieka Vyriausybė“, – pareiškė D.Grybauskaitė.
Šį jos pareiškimą išgirdęs A.Butkevičius ir prarado norą tiesiogiai kontaktuoti su valstybės vadove, mieliau išvažiuodamas pasimelsti į Vatikaną ir kartu su žmona pasižvalgyti po Romą. Iš esmės, išsigandęs D.Grybauskaitės rūstybės, A.Butkevičius norėjo pasidaryti sau savaitėlę atostogų kaip galima toliau nuo Lietuvos, nes į kelionės pas popiežių programą kažkodėl dar buvo įtrauktas ir krepšinio varžybų stebėjimas Slovėnijoje.
Tiesa, pastarojo malonumo teko atsisakyti, nes, sutikite, labai keista, kad, Rusijai pradėjus prekybos karą su Lietuva, šios premjeras, užuot sprendęs vežėjų ir eksportuotojų reikalus, ploja krepšinio tribūnoje. Nors vis dėlto grįžimą į Lietuvą A.Butkevičius uždelsė maksimaliai – matyt, tikėdamasis, kad iki kitos savaitės arba D.Grybauskaitės pyktis atlėgs, arba viskas savaime, vien J.Neverovičiaus pastangomis, išsispręs.
D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus požiūrio į derybas su „Gazpromu“ susikirtimas yra principinis ir nesutaikomas. D.Grybauskaitė, kaip ir visi ekspertai, mato, kad šiuo metu Lietuva, tikriausiai pirmą kartą per du dešimtmečius, „Gazpromo“ atžvilgiu yra atsidūrusi stipriojo pozicijoje. Lietuvos derybininkams šiuo metu reikia tik sėdėti, nutaisius abejingą veido išraišką, ir aiškinti „Gazpromo“ delegacijai: “Siūlote mažinti dujų kainas? Kiek? Mums tinka 40 proc. mažiau. Jums netinka? Gerai, tai mes palauksime, kaip baigsis ieškinys dėl penkių milijardų litų Stokholmo arbitraže, pažiūrėsime, kokio dydžio baudą “Gazpromui” metų pabaigoje įkirs Europos Komisijos antimonopolinė tarnyba, o paskui jau su jumis šnekėsimės. Tiesa, tuo metu pas mus jau SGD terminalas veiks. Sakote, žiemą šildymas kainuos? Na, ir ką? Per krizę po 500 JAV dol./1000 m3 dujas pirkome ir atlaikėme, o dabar ekonomika treti metai auga, tad jau kaip nors.”
Iš tiesų, manyti, kad šiuo metu Lietuva turi skubiai tartis su „Gazpromu“ dėl dujų kainų nuolaidų, kai ir biudžeto, ir žmonių pajamos nelyginti didesnės nei 2008–2009 m. žiemą, kai „Gazpromas“ per patį krizės įkarštį iškėlė dujų kainas iki maksimumo, gali tik visiški socialdemokratai. Arba tie, kurie tikisi, kad gąsdinant A.Butkevičių, esą „žmonės nebeturi kantrybės tiek mokėti už šilumą“, galima įkalbėti jį nusileisti Rusijos energetikų reikalavimams.
Pats A.Butkevičius, dvejus metus aiškinęs, kad ketina nesunkiai gražiuoju susitarti su Rusija, nes jis ne konservatorius, irgi nelabai turi kur dingti, nes būtent dėl šio jo noro – susitarti bet kokia kaina – „Gazpromas“ ir kelia Lietuvai nepriimtinus reikalavimus. Bet prisipažinti, kad visi jo geri norai ir ketinimai sudužo į rusiškos tikrovės sieną, dabartinis premjeras nepajėgus. Juo labiau kad žlungant viltims skubiai susitarti su „Gazpromu“ kartu žlunga ir paties A.Butkevičiaus viltys kitais metais laimėti prezidento rinkimus ir pagaliau pabėgti iš apkartusio Vyriausybės vadovo posto, kuriame iš jo visą laiką reikalaujama priimti kokius nors sprendimus. Juk spręsti A.Butkevičius nepratęs, nes bet kiekvienas sprendimas gresia sukelti kažkieno nepasitenkinimą. O štai iš prezidento, kaip jam atrodo, nereikia nieko, išskyrus susirūpinimo reiškimą ir begalinius posėdžius darbo grupėse.
Vis dėlto A.Butkevičiaus maldos Vatikane tikriausiai buvo nepakankamai nuoširdžios, mat kol jis meldėsi, visi ekspertai Lietuvoje – ir iš Energetikos instituto, ir iš Šilumos tiekėjų asociacijos, ir iš Pramonininkų konfederacijos – kalba vienu balsu: tarkis su „Gazpromu“, kiek nori, bet šiais metais šilumos kainų sumažėjimo nebus. Fiziškai neišeina. Kitų metų žiemą – gali būti. Bet kitų metų žiemą prezidento rinkimai jau bus praėję.

Šiuo metu Lietuva, tikriausiai pirmą kartą per du dešimtmečius, „Gazpromo“ atžvilgiu yra atsidūrusi stipriojo pozicijoje, tad gali neskubėti, o štai Rusijos dujų monopolininkas ilgai laukti negali.

Vyriausybė toliau pasiryžusi laukti Maskvos pasiūlymų, o Prezidentė „Gazprom“ vadovo vizito į Lietuvą linkusi nesureikšminti.

Draugiškų „Gazprom“ dovanėlių Lietuvai tikrai nebus – tai paaiškėjo praėjusį penktadienį, pasibaigus daugiau kaip dvi valandas trukusiam Rusijos pusės inicijuotam Aleksejaus Milerio ir Algirdo Butkevičiaus darbiniam susitikimui. Ekspertų prognozės, kad trokštamas dujų kainų sumažinimas rusų atvežamose lauktuvėse bus kietai įvyniotas į vadinamąjį „package deal“, arba papildomų „Gazprom“ reikalavimų rezginį, pasitvirtino.
Premjeras A.Butkevičius anksčiau teigė, kad Lietuva derybose dėl dujų kainos nedarys nuolaidų nei dėl trečiojo ES energetikos paketo, nei dėl ilgalaikės dujų tiekimo sutarties, nei dėl ieškinio Stokholmo arbitraže, tačiau sieks penktadaliu mažesnės dujų kainos. Dabar tapo aišku, kad vykdant šį pažadą tektų susitaikyti su nuolaidomis vis dar vieninteliam į Lietuvą tiekiamų gamtinių dujų pardavėjui kituose rinkos baruose.

Pasisiūlė supirkti akcijas

„Manome, kad galima kalbėti apie esminį kainos sumažinimą, bet tik kompleksinio susitarimo rėmuose. Šis susitarimas apima investicinius, komercinius klausimus ir tranzitą“, – teigė A.Milleris.
Būtent rusiškų gamtinių dujų tranzito į Kaliningradą klausimo iš anksto tikėjosi Vyriausybės derybininkai, todėl tikėtina, kad šio aspekto gynybinės pozicijos lietuvių buvo „geriausiai sutvirtintos“. „Mūsų tikslas iš tranzito kuo daugiau uždirbti. Koks žioplys, turėdamas infrastruktūrą, galėtų nenorėti pasiimti jos uždirbamo pelno?“ – ironiškai klausė A.Butkevičius, žurnalistų tardomas apie būsimųjų derybų nuostatas.
Ne mažiau optimistiškai šiuo klausimu jis liko nusiteikęs ir išėjęs iš derybų kabineto: „Dėl tranzito lieka tik pasirašyti sutartį, kuri tikriausiai bus pasirašyta artimiausiu metu, vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir Pasaulio prekybos organizacijos teise. Čia, manau, kad neturėtų kilti jokių problemų, nes gauti pajamas už tranzitą yra ir mūsų interesas“.
Kitas lengvai nuspėjamas punktas, slypintis „komercinių klausimų“ formuluotėje, yra galimybė iki kitų metų pabaigos perpirkti „Gazprom“ turimas dujų perdavimo operatorės „Amber Grid“ akcijas. Po susitikimo A.Butkevičius neslėpė, kad jei „Gazprom“ tokiam sandėriui pasiryžtų, Lietuvos valstybė greičiausiai šį akcijų paketą įsigytų. Kol kas „Amber Grid“ akcininkų struktūra identiška „Lietuvos dujų“ akcijų pasidalijimo proporcijoms: „E.On“ valdo 38,9 proc., „Gazprom“ – 37,1 proc., o Vyriausybės įgaliota Energetikos ministerija – 17,7 proc. akcijų. Akivaizdu, kad įsigijusi „Gazprom“ valdomą „Amber Grid“ akcijų dalį Energetikos ministerija taptų dujų perdavimo bendrovės kontrolinio paketo valdytoja.
Žinoma, „Gazprom“ laisvas ieškotis ir kito, palankesnio savosios akcijų dalies pirkėjo. Pavyzdžiui, anksčiau plačiai aptarinėta jo tarpusavio akcijų mainų su „E.On“ galimybė. Tačiau jei per metus naujo „Amber Grid“ akcijų dalies savininko nepavyktų rasti – iškiltų grėsmė jų apskritai netekti. Mat tokiu atveju pagal Trečiojo energetikos paketo nuostatas „Gazprom“ būtų priverstas rinktis, ką pasilikti: dujų tiekėjos („Lietuvos dujų“) ar jų transportuotojos („Amber Grid“) akcijas. Kadangi gamtinių dujų gavybos ir prekybos milžinei vertingesnis turėtų atrodyti dalyvavimas „Lietuvos dujų“ valdyme, o privaloma tvarka išpirkti „Amber Grid“ akcijų dalies mūsų valstybė nėra įsipareigojusi, Lietuvai atsirastų bent teorinis šansas šias akcijas perimti dykai. Nors visi suvokia, kad toks įvykių scenarijus mažai tikėtinas, Vyriausybės pasisiūlymą pirkti „Amber Grid“ akcijas formaliai galima traktuoti kaip mažutę geranorišką paslaugą ES reikalavimų į kampą spraudžiamiems bendro verslo partneriams.
Beje, Lietuvai penktadienio susitikime atstovavę derybininkai tvirtina, kad principinis Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo klausimas jame, kaip ir tikėtasi, nebuvo svarstomas.

Sunkiausi mūšiai dar laukia

„Pokalbis ilgas, bet konstruktyvus. Reikia luktelėt ir tada žinosime daugiau“, – po dviejų akistatos valandų lakoniškai jos rezultatus komentavo A.Butkevičius.
„Pasikeitėme nuomonėmis dėl kompleksinio susitarimo galimybės. Mes remsimės abipusės bendradarbiavimo naudos principu. Tai turi būti naudinga Lietuvai, tai turi būti naudinga “Gazprom“. Galiu pasakyti, kad derybose pasiekta pažanga, nors derybas dar reikės baigti. Abi pusės tikisi, kad tai ilgai netruks“, – po susitikimo vertino A.Milleris.
Tai reiškia, kad Vilnius vėl pasiryžęs laukti oficialių raštiškų „Gazprom“ pasiūlymų, o išnagrinėję juos ekspertai pratęs kompleksines derybas dėl dujų kainų.
Iki susitikimo Lietuvos derybininkai viešoje erdvėje leido suprasti, kad įteikę savuosius pasiūlymus „Gazprom“ jie savo darbą nuveikė ir žiovaudami telaukia pranešimų apie siūlomas naujas kainas iš Maskvos. Netgi tikėjosi, kad A.Milleris atskraidins tuos pasiūlymus tarsi baltas taikos balandis.
„Galime konstatuoti, kad ekspertinių pokalbių, ekspertinių derybų etapas pasibaigė. Manau, jau atėjo laikas, kai mūsų partneriai turėtų pradėti priimti sprendimus. Iš mūsų pozicijų žiūrint, norėtųsi kainų racionalizavimo kuo greičiau”, – prieš gerą mėnesį tvirtino J.Neverovičius.

Rusijos dujų monopolininkui sunkiai sekasi prisitaikyti prie besikeičiančios globalios dujų rinkos.

Rusijos dujų monopolininkas koncernas „Gazprom“ vis dažniau pavadinamas milžinu molinėmis kojomis, mat susiduria su vis didesniais sunkumais ir neadekvačiai į juos reaguoja. Per praėjusius metus „Gazpromo“ pajamos už dujų pardavimą smuko 5 proc., o grynasis pelnas – net 15 proc. Ir visa tai net nepaisant kylančių dujų kainų, kurios nesugebėjo kompensuoti praradimo. 2012 m. Rusijos dujų monopolininkas prarado pelningiausios pasaulio kompanijos titulą: jį aplenkė korporacijos „ExxonMobil“ ir “Apple”, uždirbusios atitinkamai 44,8 mlrd. ir 41,7 mlrd. JAV dolerių.
Be to, kaip pabrėžia įtakingas JAV finansų leidinys „Forbes“, „Gazpromo“ akcijų vertė kasmet vis labiau menksta. Tarkime, 2008 m. viena “Gazpromo” akcija kainavo kone triskart brangiau nei 2011 m. Menksta ir kiti skaičiai: pavyzdžiui, 2001 m. “Gazpromas” perdirbo 556 mlrd., o pernai – 509 mlrd. kub. metrų dujų. Negana to, buvęs energetikos viceministras, dabar opozicijos politikas Vladimiras Milovas teigia, kad tikrasis praėjusiais metais perdirbtų dujų kiekis dar mažesnis – 478 mlrd. kub. m.
Kokios pagrindinės šio nuosmukio priežastys? „Investkafe“ analitikas Grigorijus Birgas konstatuoja, kad dėl sumažėjusio pelno visų pirma kaltas sumenkęs eksportas į Europą. „Gazpromo“ atstovai taip pat pabrėžia, kad dėl visko esą kalta Europą apėmusi ekonominė krizė. Tačiau, kaip atskleidžia „Der Spiegel“, Rusijos dujų monopolininko tiekiamų dujų paklausa sumenko labiau nei bendra dujų paklausa. Štai, tarkime, Italijoje per pirmuosius tris praėjusių metų ketvirčius dujų paklausa sumažėjo 2,6 proc., tačiau per tą patį laikotarpį iš „Gazpromo“ importuotų dujų kiekis sumažėjo 11 proc. Nyderlanduose dujų paklausa krito 9 proc., tačiau iš „Gazpromo“ buvo nupirkta net 42,6 proc. mažiau dujų. Lenkijoje situacija panaši: dujų paklausa sumenko 6,2 proc., o iš „Gazpromo“ importuota 11,5 proc. mažiau.
Kompanijos „Solida“ analitikas Dmitrijus Lukašovas teigia, kad daug mažiau rusiškų dujų perka tie, kurie jas naudoja elektros energijai gaminti. Tai paprasčiausiai nebeapsimoka. 2012 m. vasarą iš „Gazpromo“ gaunamų dujų kaina buvo triskart didesnė nei dujų kaina JAV rinkoje ir didesnė nei anglių. Būtent prie elektros gamybos naudojant anglis pereinama dujų sąskaita. “Bloomberg” duomenimis, praėjusių metų lapkričio pradžioje Vokietijos įmonės, elektros gamybai naudojančios dujas, vidutiniškai patirdavo 11,7 euro nuostolį vienam elektros megavatui pagaminti. O įmonės, tam naudojančios anglis, vidutiniškai galėdavo tikėtis 14,22 euro pelno vienam megavatui pagaminti.
Štai Vokietijos bendrovė RWE, kuri yra didžiausia anglių vartotoja Europoje, per pirmuosius devynis praėjusių metų mėnesius 72 proc. savo gaminamos elektros energijos pagamino degindama anglis. Per tokį patį 2011-ųjų laikotarpį šis rodiklis siekė 66 proc.
Tendencija akivaizdi – ieškoma pigesnės alternatyvos rusiškoms dujoms. Čia galima kalbėti ne tik apie amerikietiškas anglis, nes JAV pramonė perėjo prie pigių dujų. Per praėjusius metus JAV anglių eksportas į Europą išaugo 31,5 proc. Žaliesiems tai kelia nerimą, nes būtent anglys iš viso iškastinio kuro į atmosferą išskiria daugiausiai anglies dvideginio. Tačiau, kaip teigia Europos Sąjungos agentūros, užtikrinančios energetikos reguliatorių bendradarbiavimą, vicepirmininkas Walteris Boltzas, ekonominė realybė verčia įmones ieškoti alternatyvų dujoms ir rinktis anglis.

Priverstas daryti nuolaidų

2012 m. „Gazpromas“ į tolimąjį užsienį eksportavo 138,8 mlrd. kub. m dujų, kurių vidutinė kaina siekė 402 dolerius už 1 tūkst. kub. m. Šis rodiklis yra 7,3 proc. mažesnis nei prieš metus. Remiantis pirminėmis prognozėmis, „Gazpromo“ dalis Europos dujų rinkoje smuko dviem procentiniais punktais – iki 25,6 proc. Verta atminti, kad dar prieš dešimtmetį Rusijos dujų monopolininkas buvo atsiriekęs beveik pusę Europos dujų rinkos. Koncerno atstovas Sergejus Kuprijanovas teisinasi, kad „Gazpromo“ tikslas nėra bet kokia kaina išlaikyti savo dalį Europos dujų rinkoje, tik siekiama išlaikyti maksimalias įmanomas pajamas ir kartu neatpiginti dujų.
Vis dėlto „Gazpromas“ priverstas daryti nuolaidų klientams, nors to ir nenori. „Businessweek“ pabrėžia, kad iki praėjusių metų lapkričio koncernas savo klientams sutiko padaryti nuolaidų, kurių bendra vertė siekia 4,25 mlrd. dolerių. Europa – pati svarbiausia „Gazpromo“ partnerė. 2011 m. Europos dujų vartotojai koncernui sumokėjo 57 mlrd. dolerių, o tai, „Businessweek“ duomenimis, sudaro apie 40 proc. „Gazpromo“ pajamų.
Tiesa, minėtos nuolaidos daromos dažniausiai didiesiems Vakarų Europos vartotojams, o tai pagrįstai piktina alternatyvų rusiškoms dujoms kol kas neturinčias buvusias sovietinio bloko šalis. „Mes kenčiame nuo gerokai per didelio kainų skirtumo, palyginti su konkurentais Vakaruose“, – skundžiasi „Dalkia Energia“ koncerno Budapešte vadovas Gerardas Bourlandas.
Štai Lenkijos bendrovei „PGNiG“ pavyko nusiderėti, kad 1 tūkst. kubinių metrų dujų jai kainuotų ne 500, o 450 dolerių, o Vokietijos rinkos lyderė „E.ON“ 2012 m. sugebėjo išsiderėti nuolaidų, leidusių sutaupyti 1 mlrd. eurų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Vėlinių koalicijos“ kandidato į premjerus Algirdo Butkevičiaus energetikos programa rodo arba visišką reikalo neišmanymą, arba sąmoningą Lietuvos energetinės nepriklausomybės atsisakymą „Gazpromo“ interesų labui.

Nors didžiausias skandalas formuojant naują valdančiąją koaliciją kilo dėl socialdemokratų siekio įtraukti į ją už sukčiavimą stambiu mastu teisiamus Darbo partijos vadovus, kurie neslepia savo norų užimti ar ministrų, ar Seimo vadovų postų, tai tik žiedeliai, palyginti su tuo, kokią Lietuvos energetikos ateitį piešia socdemų lyderis Algirdas Butkevičius.
Glaustai dėstant, kandidatas į premjerus pasisako už atominę energetiką, bet ketina atsisakyti atominės elektrinės statybos kartu su „Hitachi“; suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje statyti, bet atsisakyti reikalavimo, kad didieji vartotojai 25 proc. dujų turi pirkti iš terminalo, taip pat atsisakyti dalį terminalo statybos sąnaudų dengti įskaičiuojant jas į dujų perdavimo kainą; įgyvendinat ES III energetikos paketo reikalavimus ir atskiriant dujų tiekimą nuo skirstymo, atsisakyti dabartinės Vyriausybės kietos pozicijos „Gazpromo“ atžvilgiu, santykius aiškinantis per Europos Komisiją ir Stokholmo arbitražą, bet „sudaryti darbo grupę iš Vyriausybės pusės Lietuvoje, pakviečiant atstovų ir iš „Gazpromo“ pusės“, ir „diplomatiškai derėtis“.
Išvertus į suprantamą kalbą, A.Butkevičius siūlo išvyti „Hitachi“ (kuri dabar, įsigijusi teisę statyti Didžiojoje Britanijoje dvi naujas atomines elektrines, kurioms reikės nuo keturių iki šešių branduolinių reaktorių, nebeturi jokio strateginio intereso bet kokiomis sąlygomis toliau dalyvauti Visagino AE projekte, tad bet koks naujosios Vyriausybės bandymas peržiūrėti jau sutartas projekto sąlygas bus pakankama priežastis mandagiai pasiųsti „Vėlinių koalicijos“ dalyvius po velnių ir išeiti) ir kartu palaiminti Rusijos atomines statybas Baltarusijoje ir Kaliningrade, nes jis juk už atominę energetiką!
Elektra Lietuvoje toliau būtų gaminama vien iš „Gazpromo“ dujų, nes jokioms kitoms vietos rinkoje nebūtų: panaikinus privalomą 25 proc. dujų pirkimą iš terminalo, joks stambusis vartotojas – nei „Lietuvos dujos“, nei šilumos tiekėjai, nei „Achema“ – jų pirkti negalės, nes „Gazpromas“ dujas jiems parduoda pagal ilgalaikes sutartis ir laisvai rinktis pardavėjo negalima. Terminalas stovės nenaudojamas, o kokia nors energetikos ministrė Birutė Vėsaitė aiškins, kokie negeri buvo konservatoriai, nupirkę tokį niekam nereikalingą daiktą. O štai „Gazpromas“ geras, nes mainais į ES III energetikos paketo įgyvendinimo atidėjimą ir ieškinio Stokholmo arbitraže už, naudojantis monopolininko padėtimi, nepagrįstai iškeltas dujų kainas atsisakymą keliais doleriais sumažino 1000 m3 dujų kainą – kaip kokiai Moldovai, kurią dabar „Gazpromas“ prievartauja taip pasielgti.
Tuo pat metu kažkas iš įtakingų socialdemokratų aplinkos netyčia padarys gerą biznį – kaip kokia Kristina Brazauskienė, 2004-aisiais galėjusi išsipirkti beveik 39 proc. „Draugystės“ viešbučio akcijų iš paslaptingos „ORDOS Limited“ už juokingus 3,3 mln. Lt, nors tada vien į viešbučio rekonstrukciją buvo investuota dešimteriopai didesnė suma. Tai, kad tuo pat metu Algirdo Brazausko Vyriausybė pardavė „Lietuvos dujas“ už 200 mln. Lt, nors, kaip iš karto po sandėrio paaiškėjo, bendrovės vertė viršijo 2 mlrd. Lt, savaime suprantama, visiškas atsitiktinumas.
Jei kas nors iš naujosios valdžiukės tikrai turi iliuzijų, kad su „Gazpromu“ galima susitarti „po senovei“, draugiškai, už kokias nors politines nuolaidas gaunant kainų nuolaidų, tegu galvoja iš naujo. „Gero ruso“ laikai seniausiai praėjo, „Gazpromui“ pastaruoju metu tragiškai trūksta pinigų, nes visa Europa sėkmingai laužia jį teismuose už monopolinę kainodarą ir susigrąžina milijardus eurų. Taip daro ne tik galingoji Vokietija, bet ir mažytė Čekija, kurios „RWE Transgas“ laimėjo 1,3 mlrd. dolerių vertės bylą prieš „Gazpromą“.
Aiški teisinė kalba – vienintelė, kurią pripažįsta „Gazpromas“, o diplomatinės derybos dėl kainos su juo, vienoje pusėje sėdint Vyriausybės, kitoje – „Gazpromo“ atstovams, apie kurias svaičioja A.Butkevičius, neįmanomos vien todėl, kad pagal privatizavimo sutartį tokias derybas turi vesti „Lietuvos dujų“, o ne Vyriausybės atstovai. „Neseni „Gazprom Export“ vadovų vizitai į Vyriausybę buvo susiję ne su derybomis dėl dujų kainų, o su ES III energetikos paketo taikymo sąlygomis ir ieškiniais Stokholmo arbitraže.
„Gazpromas“ paprasčiausiai neturi jokio intereso mažinti dujų kainą Lietuvai, jeigu turi nors kokią teisinę galimybę jos nemažinti. Tai, kad pernai dujų kaina „Achemai“ buvo sumažinta, susiję su paprastu dalyku – suskystintų dujų terminalo statyba Klaipėdoje: „Gazpromas“ buvo priverstas nuleisti kainą, kad „Achema“ netaptų savanore terminalo kliente. Jei terminalo nebus, nebus ir kainų nuolaidų – užtai gali atsirasti pasiūlymas koncerno akcininkams jas parduoti už siūlomą kainą, kol dėl brangstančių dujų įmonė nebankrutavo.
Visa tai abėcėlinės Lietuvos energetikos politikos tiesos, kurias kas jau kas, bet į premjerus taikantis buvęs finansų ir susisiekimo ministras A.Butkevičius turėtų žinoti kaip klebonas „Tėve mūsų“. Ir jis jas žino, kaip parodė žodžiai iš karto po pirmojo rinkimų turo, pareiškiant, kad reikia „tęsti konsultacijas su kitomis Baltijos šalimis ir investuotoju Japonijos kompanija “Hitachi”. Tai, kad tos pačios dienos vakarą A.Butkevičius persigalvojo ir jau teigė, kad „projektui sakome ne“, daugelis palaikė tik makaronais rinkėjams, nes dar laukė antrasis turas. Akivaizdu, jie apsiriko.
Atrodo, kad A.Butkevičius po pirmojo, drąsaus ir valstybiško, pasisakymo apie Visagino AE projekto tęstinumą, sulaukė skambučio (tarkime, iš kokio nors Rymanto) ir suprato, kad energetikos klausimas sprendimus priima kiti žmonės, kuriems prieštarauti neverta.

A.Butkevičius siūlo išvyti “Hitachi”, finansiškai sunaikinti LNG terminalą ir atsiduoti „Gazpromo“ malonei įgyvendinant ES III energetikos paketo reikalavimus.

Rusų koncernui “Gazprom” parduodant “Lietuvos dujas” tikėtasi pigių dujų, dujotiekio į Lenkiją ir stabilumo, tačiau nė vieno iš šių tikslų pasiekti nepavyko.  O ką duos pradėta kova su šiuo rusų koncernu?

Pasirinkusi kelią ne nuolaidžiauti „Gazpromui“, o susigrumti su juo, mūsų Vyriausybė šiuo metu smūgiuoja „Gazpromui“ keturiais frontais: pradėtas magistralinių dujotiekio tinklų atskyrimas nuo “Lietuvos dujų” įgyvendinant trečiąjį Europos Sąjungos energetikos paketą; Europos Komisija tiria galimai monopolinę „Gazprom“ veiklą ES; Lietuvos teismuose nagrinėjama byla dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos; o praėjusį trečiadienį paduotas ieškinys dar ir į tarptautinį Stokholmo arbitražą prašant priteisti 5 mlrd. Lt, kuriuos Lietuvos vartotojai permokėjo mokėdami už dujas brangiausiai visoje Europoje. Bet ar turėsime naudos iš šios kovos?

Dujų kaina išaugo šešis kartus

Už 216 mln. Lt pardavusi kontrolinį „Lietuvos dujų“ akcijų paketą – 2002 metais vokiečių koncernui „E.ON Ruhrgas International“, o 2004 metais – rusų dujų tiekėjui „Gazprom“, tuometinė socialdemokratų Vyriausybė tikėjosi užsitikrinti stabilų dujų tiekimą mažomis kainomis. Tačiau padarius esminę klaidą – kartu atidavus magistralinius tinklus ir leidus užimti monopolinę padėtį tiekiant ir skirstant dujas, tokie lūkesčiai neišsipildė nė per nago juodymą.
„Įmonės “Lietuvos dujos“ statusas turėjo būti kitas – nuo pat pradžių reikėjo atskirti infrastruktūrą nuo dujų pardavimo. Kadangi dabar įmonė savo rankose turi visus svertus – ir tinklus, ir pardavimą, jų galimybė uždirbti gerokai didesnė“, – komentuoja Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius.
Kaip praėjusią savaitę pabrėžė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, “Gazprom” dujų kaina Lietuvai nuo 2004 metų išaugo net šešis kartus – nuo 84 JAV dolerių iki 497 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Maža to, už dujas mokame brangiausiai ES – brangiau už estus, latvius ar vokiečius. Energetikos ministerija (EM), paskaičiavo, kad Lietuvos vartotojai per šį laikotarpį permokėjo net 5 milijardus litų, nes „Gazprom“ savavališkai ėmė keisti sutartyje įtvirtintą palankią Lietuvai dujų kainos formulę.
„Jei dujų kainos augimas būtų susiję su tarptautiniais kainų kilimais, būtų viena, bet mes žinome, kad taip nėra – trečdalis kainos yra viršpelnis. Lūkesčiai, susiję su „Lietuvos dujų“ privatizavimu absoliučiai neįgyvendinti – jokios stabilios dujų kainos, jokio racionalaus požiūrio į vartotoją. Demonstruojamas tik monopolistinis požiūris“, – mano Seimo narys, konservatorius Arvydas Anušauskas.
Vienas „Veido“ kalbintas buvęs įtakingas Ūkio ministerijos valdininkas pasakojo, kad privatizavimo sutartyje ir jos priede – ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje, kuri galioja iki 2015 metų, buvo surašytos valdymo nuostatos. Esą viena jų teigė, kad valdyboje nebuvo galima priimti sprendimo, jei Vyriausybės atstovas nebalsuoja teigiamai. Vis dėlto dujų kainos skaičiavimo formulė buvo pakeista, nors toks pakeitimas buvo neteisėtas. Iš pradžių kainos buvo susietos su mazutu, o vėliau – su naftos produktų kaina.
Kyla klausimas, kodėl visuomet savo atstovą valdyboje turėjusi valstybė nereagavo iškart, kai buvo pakeistos kainos formulės, nenaudingos Lietuvai?
„Visų pirma, mūsų atstovas „Lietuvos dujų“ valdyboje turėjo balsuoti prieš. Kodėl jis nebalsavo? Gal jam tėvai nebuvo įdiegę ryžtingo kovotojo charakterio bruožo. Tuo metu atstovas valdyboje buvo Vladas Gagilas – buvęs Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento direktorius. Kai atėję konservatoriai jį išvarė iš darbo, jis nuėjo pas V.Valentukevičių (“Lietuvos dujų” vadovas) ir tebedirba „Lietuvos dujose“, – „Veidui“ pasakojo prisistatyti nenorėjęs šaltinis.
Įdomu, kad V.Gagilas yra ne vienintelis „Lietuvos dujas“ Ūkio ministerijoje kuravęs aukštas valstybės pareigūnas, vėliau radęs prieglobstį šioje įmonėje. „Lietuvos dujose“ dirba ir buvęs Ūkio ministerijos Dujų ir vietinių išteklių skyriaus vedėjas Nemunas Biknius. „Kodėl tie, kurie turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti šią „Lietuvos dujas“ nukeliavo ten?“, – atkreipė dėmesį „Veido“ pašnekovas.
Parduodant „Lietuvos dujas“ be mažų ir stabilių dujų kainų būta ir daugiau lūkesčių – pavyzdžiui, dujotiekis į Lenkiją. „Privatizavimo sutartyje numatyta, kad „Lietuvos dujos“ ir akcininkai stengsis užtikrinti gamtinių dujų tinklų sujungimą su Europos tinklais. Ar buvo bendrovė suinteresuota tokiu veiksmu? Yra priežasčių, pasiteisinimų, bet faktas, kad praėjo aštuoneriems metams po privatizavimo, o veiksmas neatliktas. Griežtų terminų nebuvo numatyta, bet taip pat nebuvo numatyta, kad galima delsti”, – tvirtina Lietuvos bylai arbitraže atstovaujantis advokatas Vilius Bernatonis.
Vis dėlto V.Lukoševičius atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimas investuoti į jungtį su Lenkija buvo esminis, kartu nurodyta ir išlyga, kad tai turi būti atsiperkantis, ekonomiškai pagrįstas projektas. „Lietuvos dujos“ motyvavo, kad ekonominio pagrindo nebuvo.
„Tuometinė valdžia tikėjosi daugiau pagalbos aprūpinant ištekliais vartotojus, vylėsi, kad daugiau bus investuojama į dujotiekius, prieinamumą, patikimumą, o „Lietuvos dujos“ nuėjo pelno siekimo keliu.  Sutartyje nebuvo įsipareigojimų, susietų su sankcijomis, atsakomybe. Pagrindinis rūpesnis buvo, kad būtų prieinamos pigesnės dujos ir stabilus, patikimas dujų tiekimas”, – atkreipia dėmesį V.Lukoševičius.
Pasak eksperto, parduodant įmonę, reikėjo susidėti saugiklius – pavyzdžiui, įpareigoti ją dujotifikuoti teritorijas, nes „Lietuvos dujos“ nelabai rūpinosi dujų tinklų prieinamumu ten, kur vartotojų mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę Europos dujų rinką sudrebino Europos Komisijos pradėtas tyrimas dėl Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ dominuojančios pozicijos regiono dujų rinkoje. Ar toks spaudimas gali sumažinti dujų kainas lietuviams ir kitiems europiečiams?

Prieš savaitę Europos Komisija pradėjo aiškintis, ar Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ nesinaudoja dominuojančia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos šalių rinkose, taip pažeisdamas antimonopolines Europos Sąjungos taisykles. Kitaip tariant, ES imasi tirti „Gazpromo“ veiklą aštuoniose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje.
Penkiose iš jų – trijose Baltijos šalyse, Bulgarijoje ir Slovakijoje „Gazpromas“ yra vienintelis dujų tiekėjas. O Lenkijai ir Vengrijai jis tiekia apie 80 proc. visų reikalingų dujų.
Tyrimas atliekamas dėl trijų galimų konkurenciją ribojančių veiksmų: nurodoma, kad „Gazpromas“ galėjo skaidyti dujų rinką trukdydamas laisvam dujų tiekimui per ES šalių teritoriją, taip pat galėjo trukdyti diversifikuoti dujų tiekimą ir, susiedamas gamtinių dujų kainą su naftos kainomis, galėjo nustatyti neteisingas kainas savo klientams. (…)

Kai kurioms šalims „Gazpromas“ yra vienintelis dujų tiekėjas, tačiau iš viso šis koncernas tiekia ne daugiau kaip 36 proc. visų Europai reikalingų dujų. O štai be Europos rinkos „Gazpromo“ popieriai būtų labai prasti, mat čia eksportuojama apie 80 proc. visų turimų dujų išteklių.
Tačiau europiečiai nebenori mokėti už Rusijos dujas brangiau, nei jų galima nusipirkti rinkoje. Juk biržose CEGH ir EEХ dujų kaina pernai gruodžio pirmojoje pusėje buvo 336 doleriai už 1 tūkst. kub. m, o vidutinė „Gazpromo“ kaina lapkritį siekė apie 440 dolerių už 1 tūkst. kub. m. Pirmuoju atveju dujos pardavinėjamos dienos kainomis, antruoju – sudaromos ilgalaikės sutartys nustatant vidutinę dujų kainą.
Tad ES užsimojo pakeisti sutartis su „Gazpromu“ ir vietoje ilgalaikių sandorių pereiti prie kasdienių. „Gazpromas“ dėl to su ES derėjosi visus praėjusius metus, nes balansavo tarp dviejų blogybių: dalies rinkos praradimo arba finansinių nuostolių, kurie būtų neišvengiami prekiaujant dienos kainomis. Galiausiai „Gazpromas“ sutiko biržos kainomis pardavinėti maždaug 7 proc. į Europą eksportuojamų dujų.
„Antrojoje metų pusėje Rusijos dujos smarkiai pabrango ir „Gazpromo“ eksportas ėmė mažėti. Bendrovės vadovybė buvo priversta leistis į kompromisus“, – minkštėjančią koncerno poziciją aiškina „East European Gas Analysis“ analitikas Michailas Korčemkinas.
Jo įsitikinimu, jei Rusija nebūtų sutikusi bent dalies dujų pardavinėti dienos kainomis, jai nebūtų pavykę pratęsti daugybės „Gazpromo“ sutarčių su atskiromis ES valstybėmis, kaip tai įvyko ir pasibaigus ilgalaikėms sutartims su Kroatijos bei Turkijos dujų pirkėjais.
Analitikai mano, kad stiprėjant ES spaudimui ši vadinamoji neatidėliojamų atsiskaitymų dalis (t. y. dujos, parduodamos dienos kainomis) „Gazpromui“ dar labiau išaugs. Pavyzdžiui, „Societe Generale“ vyresnysis analitikas Thierry įsitikinęs, kad jau visai netrukus ši dalis nuo 7 proc. padidės iki 10 proc. O „Barnes & Noble“ analitikas Andrejus Pliščiukas aiškina, kad norint susigrąžinti klientų palankumą „Gazpromui“ neatidėliojamų atsiskaitymų dalį teks padidinti iki 15 proc. nuo viso į Europą eksportuojamo dujų kiekio, ir tai esą anaiptol ne riba. „Galbūt bendrovei „Gazprom“ teks padaryti dar vieną nuolaidą savo pagrindiniams vartotojams – Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai, kad išsaugotų savo dalį šiose rinkose“, – vertina analitikas. (…)

ES liks kvailio vietoje?

Analitikas Denisas Diominas įsitikinęs, kad ilgalaikėje perspektyvoje neatidėliojamų atsiskaitymų dalies didėjimas kaip tik pagerins „Gazpromo“ finansinius rezultatus. „Net gerokai padidinus neatidėliojamų atsiskaitymų pardavimus, „Gazpromo“ pajamos nesumažės. Priešingai – koncernas galės didinti apyvartą“, – skaičiuoja analitikas.
Tad D.Diominas mano, kad „Gazpromo“ kainų politikos pokyčius diktuoja ne desperacija, o išskaičiavimas ir suvokimas, jog prekybos dujomis modelis anksčiau ar vėliau pasikeis ir, kaip ir nafta, dujos bus pardavinėjamos rinkos kainomis.
Be to, ES neturėtų būti nusiteikusi itin optimistiškai ir dėl dar kelių priežasčių. Pavyzdžiui, Europa net ir norėdama nelabai turėtų kuo kompensuoti iš „Gazpromo“ gaunamas dujas, jei būtų nuspręsta kelti ultimatumus. Nors rusiškos dujos kainuoja bent 100 JAV dolerių už 1 tūkst. kub. m brangiau nei dujos Europos biržose, ES bent jau šiuo metu neturi alternatyvų – juk šiuo metu nėra net tiesiama jokių kitų dujotiekių.
Rusija tai puikiai suvokia, tad ES spaudimui, kuris prasidėjo „Gazpromo“ antrinių bendrovių biuruose Europoje pernai rugsėjį atliktomis kratomis, taip paprastai nepasiduos. (…)

„Miegantis“ ES koziris

Vis dėlto „Gazpromas“ suvokia, kad anksčiau ar vėliau su ES teks skaitytis kur kas rimčiau. Štai tada galbūt dujos kainuos pigiau ir Lietuvai, ir kitoms kol kas nuo Rusijos visiškai priklausomoms valstybėms.
Šis papildomas ES koziris – tai nuosavi dujų ištekliai. Kol kas jie glūdi nepanaudojami – nemažoje dalyje ES šalių draudžiama jų gavyba, be to, nėra šioms dujoms tiekti reikalingų dujotiekių. Bet tai – tik laiko klausimas. Kaip tvirtina JAV analitikas Jenas Alicas, pernai JAV energijos departamentas paskelbė, kad Lenkijoje esama 171 trln. kub. metrų gamtinių dujų rezervo, – tai bemat sukėlė nemenką „Gazpromo“ susierzinimą. Tiesa, šiemet Lenkijos geologijos institutas patikslino, kad šis skaičius kur kas mažesnis ir siekia 24,8 trln. kub. m. Bet ir šio kiekio visiškai pakaktų kaimyninės šalies poreikiams tenkinti. O juk dar yra Ukraina, kuri galėtų dujas pardavinėti ES valstybėms, jei tik nuspręstų ir rastų lėšų gamtinių dujų gavybos bei perdavimo procesui.
Didžiules gamtinių dujų atsargas turi ir Vokietija, ir nors šios šalies politikai irgi nesiryžta sušvelninti draudimų dėl dujų gavybos, galima neabejoti, kad anksčiau ar vėliau „Gazpromo“ eksportuojamų dujų dalis Europoje sumažės. O jei dar JAV pavyzdžiu kai kuriose Europos šalyse įvyktų ir skalūninių dujų gavybos proveržis, Rusijos viešpatavimas diktuojant savas dujų kainas baigtųsi.

Apie „Gazpromą“ skaičiais
Metinė apyvarta – apie 60 mlrd. JAV dol.
Eksportas į Europą 2012 m. sudarys apie 164 mlrd. kub. m.
Eksportas į Europą sudaro 80 proc. viso „Gazpromo“ eksporto.
Biržose vidutinė dujų kaina už 1 tūkst. kub. m – apie 340 JAV dol.
Vidutinė „Gazpromo“ dujų kaina už 1 tūkst. kub. m – apie 440 JAV dol.
Lietuva už dujas „Gazpromui“ moka 10–20 proc. brangiau nei kitos ES šalys.

Iš „Gazpromo“ perkama visų Europai reikalingų dujų dalis – 36 proc.
Baltijos šalyse, Bulgarijoje ir Slovėnijoje – 100 proc.
Lenkijoje ir Vengrijoje – 80 proc.
Čekijoje – apie 70 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Premjere, vakar įvyko neskelbtas Jūsų susitikimas su „Gazprom eksport“ vadovu A.Medvedevu ir Europos Komisijos energetikos generalinio direktorato vadovu. Apie ką kalbėjotės?

Susitikimas įvyko „Gazprom eksport“ vadovo iniciatyva. Tai jau antras susitikimas iš eilės. Kalbėjomės apie tuos pačius dalykus – dujų sektoriaus pertvarką ir vadinamos nuosavybės atskyrimo direktyvos įgyvendinimą Lietuvoje. Lietuva yra apsisprendusi, kad tokia direktyva turi būti įgyvendinta iki 2014 m. pabaigos, kuomet pradės veikti suskystintų dujų terminalas. Terminalas be tokios direktyvos įgyvendinimo – be nuosavybės atskyrimo, be vamzdžių išlaisvinimo – negalėtų veikti. „Gazpromas“ visus praėjusius metus pyko dėl tokio mūsų apsisprendimo, tačiau dabar jau keičia nuostatą. Vakar sutarėme, kad iki 2014 m. pabaigos ši direktyva tikrai turi būti įgyvendinta. Tam pritaria ir „Gazpromo“ atstovai. Toliau derinamės, kaip, atsižvelgiant į visų akcininkų interesus, būtų tokia nuostata įgyvendinta. Tokių susitikimų bus ir daugiau. Pokalbiai pakankamai geranoriški, todėl, tikiuosi, to geranoriškumo pamatysime ir kituose mums svarbiuose reikaluose, pavyzdžiui, dujų kainose.

Tai galima sakyti, kad ta įtampa tarp Lietuvos ir „Gazpromo“ nuslūgusi, jeigu vyksta tokie pokalbiai?

Aš sakyčiau, kad pokalbiai įgauna žymiai daugiau konstruktyvumo, normalaus dialogo. Galbūt ir dėl Europos Komisijos atstovų dalyvavimo. Taip pat norėčiau pastebėti, kad prie konstruktyvaus ir atviro dialogo prisideda ir mūsų aiškūs žingsniai statyti terminalą. Nuosavybės atskyrimo direktyva turi būti įgyvendinta pagal labai konkretų grafiką, kurio pirmieji veiksmai buvo numatyti jau kovo 31 d. Štai tokie labai konkretūs, apgalvoti, juridiškai tvarkingi žingsniai paskatina „Gazpromą“ nuosekliai, konstruktyviai ir dalykiškai kalbėtis.

Ką reiškia Europos Komisijos atstovo dalyvavimas?

Europos Komisijos dalyvavimas tikrai naudingas. Jie turi nemažai patirties derinant tokių nuostatų įgyvendinimą ir su pačia „Gazprom“ kompanija, kuri dar pirmo pokalbio metu deklaravo, kad labai gerai sutaria su Europos Komisija. Mes taip pat gerai sutariame.  Džiaugiamės, kad dalyvavo ir Europos Komisijos atstovas Philipas Lowe. Galbūt dėlto gana greitai sutarėme, kokiu keliu toliau eisime. Aš tikiu, kad jų dalyvavimas mums padės pasiekti svarbiausių rezultatų, kurie leistų turėti pertvarkytą dujų sektorių, sudarantį galimybes veikti alternatyviam dujų tiekimui per suskystintų dujų terminalą.

Premjere, praeitą savaitę su darbo vizitu lankėtės Japonijoje. Japonijos kompanija yra partnerė rengiant projektą dėl naujos atominės elektrinės. Kokie yra šio vizito rezultatai?

Su Vyriausybės vadovais ir svarbiausiais bankais aptarėme šio projekto įgyvendinimą. Visur girdėjome tvirtą paramą. Su „Hitachi“ kompanija aptarėme kai kuriuos svarbius derybinius elementus. Kitą savaitę Lietuvoje vyksiančioje Baltijos Ministrų Taryboje tikimės aptarti šio svarbaus projekto įgyvendinimą ir su Baltijos šalių premjerais. Tikimės, kad artimiausiu metu koncesijos sutartis bus galutinai  parengta ir pasirašyta. Lankydamiesi ir pačioje „Hitachi“ įmonėje, ir „Hitachi“  pastatytoje atominėje elektrinėje pastebėjome, kad branduolinės „Hitachi“ technologijos tikrai yra aukščiausios kokybės. Po Fukušimos katastrofos yra daug investuojama į papildomas branduolinės saugos priemones. Taigi, tokios kompanijos atėjimas į Lietuvą ir tokio projekto realizavimas Lietuvoje duotų labai daug naudos. Iš pokalbių su Japonijos bankais buvo galima spėti, kad jie yra suinteresuoti paremti ir kitas Japonijos kompanijas, kurių po „Hitachi“ kompanijos įsitvirtinimo Lietuvoje kaip Europos Sąjungos rinkos dalyje, galėtų būti ir daugiau. Tai reiškia, kad turėtume ir naujų darbo vietų, ir geresnių modernios ekonomikos perspektyvų.

Rytoj Jūs lankysitės Briuselyje. Koks Jūsų apsilankymo tikslas? Su kuo Jūs susitiksite?

Visų pirma, Briuselyje lankysiuosi ketindamas susitikti su visa eile  Europos Sąjungos vadovų. Pradedant Europos Komisijos prezidentu J.M.Barosso, baigiant visa eile komisarų: ir su komisaru G. Oettingeriu,  ir komisaru J. Lewandowskiu, atsakingu už biudžetą, ir komisare užsienio reikalams ledi  C. Ashton, ir visa eile kitų. Tai gera proga aptarti daugelį svarbių dalykų su aukščiausiais Europos Komisijos vadovais. Tai ir naujoji finansinė perspektyva 2014–2020 m., ir mūsų energetikos projektai, ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas,  ir ekonomikos bei finansų krizių perspektyvos Europos Pietuose, ir Europos Šiaurės pranašumai. Tų temų tikrai labai nemažai. Taip pat prieš Europos Vadovų Tarybą, kurioje dalyvaus Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvausiu Europos Liaudies partijos, kurios nariais esame, Tarybos posėdyje, kuriame susirenka visi ministrai pirmininkai, priklausantys konservatorių–krikščionių demokratų aljansui.

Premjere, Seimo antikorupcijos komisija tęsia tyrimą dėl vidaus reikalų ministro sprendimo atleisti FNTT direktorių ir jo pavaduotoją. Jūsų pozicija dėl FNTT? Kada bus įgyvendintos komisijos išvados, kurias ketina rytoj skelbti, ir kada apskritai šita istorija baigsis?

Man sunku komentuoti Seimo tyrimą. Gerai, kad toks tyrimas vyksta. Aš paprašęs informacijos iš vidaus reikalų ministro, kad būtų paaiškinta, kodėl buvo imtasi būtent tokių veiksmų, taip pat papildomai gavęs informacijos ir paaiškinimų iš VSD, kokia informacija buvo pateikta visiems valstybės vadovams apie FNTT vadovus, padariau savo asmeninę išvadą, kad ministras, atimdamas leidimus dirbti su slapta informacija ir atleisdamas iš pareigų abu vadovus, pasielgė šiek tiek skubotai. Sprendimai nėra labai aiškiai motyvuoti. Mano manymu, yra galimybė, kad juose yra klaidingų nuostatų. Klaidų visiems pasitaiko. Todėl aš vakar viešai sakiau, kad būtų geriausia, kad pats ministras pasižiūrėtų, kaip būtų galima tokias klaidas kuo greičiau ištaisyti, kad leidimai dirbti su slapta informacija būtų grąžinami ir pareigūnai būtų sugrąžinami į pareigas. Toks pareigūnų, užėmusių tikrai aukštas pareigas – ne eilinių pareigūnų, o vadovų – atleidimas iš pareigų kelia labai daug klaustukų, ar tikrai toks atleidimas nėra klaidingas.

Ačiū už pokalbį.

Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Kas ką spaudžia

Ir pasakyk dabar, kas tokiai jų baigčiai turėjo lemiamos įtakos: „Gazprom Export“ kišenė, pačios „Achemos“ suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ar rusų siekis atitraukti „Achemą“ iš potencialių „Klaipėdos naftos“ plėtojamo dujų importo terminalo klientų rato. Nors laiške minima maksimali gamyklos 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų poreikio kartelė jau senokai nebuvo pasiekta (2011-aisiais „Achema“ jų sudegino 1,35 mlrd. kubinių metrų), stambiausia Lietuvos gamtinių dujų vartotoja pamažu didino savo dalį bendrame šalies dujų poreikių balanse: 2011-aisiais ši dalis jau priartėjo prie 40 proc., tai yra pagal apimtis beveik prilygo „Lietuvos dujų“ tiekimams.
Kadangi Jonavos trąšų gamintojai, priešingai nei šalies šilumos tiekėjai, prie biokuro katilinių pereiti nežada, laikinas „Gazpromo“ reveransas „Achemai“, partneriams derantis dėl naujos ilgalaikės sutarties pasirašymo, atrodo visai suprantamas. Nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas jį įvertino kaip rusų spaudimą, labiau gali būti, kad tokiu būdu pati ministerija kartu su „Klaipėdos nafta“ yra „Achemos“ grupės spaudžiama dėl palankesnių dalyvavimo jų plėtojamame SGD terminalo projekte sąlygų.
Štai antra pagal dujų suvartojimo apimtis šalies įmonė – tos pačios ministerijos kuruojama „Lietuvos energija“ – klusniai pasirašė dujų tiekimo per SGD terminalą sutartį, o „Achema“ spyriojasi, nenori sekti tokiu dailiu pavyzdžiu, ir gana. Trečia pagal apimtis šalies dujų pirkėja „Vilniaus energija“, dėl šilumos kainų vilniečių remiama prie sienos, verčiau nekeldama jokių sąlygų pasisiūlė statyti biokuru kūrenamą jėgainę.

Malonių laiškų artelė

Aiškindamasis dėl konkrečios įmonės protegavimo, A.Kubilius teigia veikiantis vos ne kaip privataus šalies verslo atstovybės vadybininkas: nuolat raitantis ir siuntinėjantis užtarimo laiškus dėl kiekvienos problemų turinčios lietuviškos bendrovės į kairę ir į dešinę. Jeigu A.Kubiliaus komanda taip pat uoliai rašytų laiškus su rezoliucijomis į už kelių kvartalų esančią Finansų ministeriją – interesantų eilė prie Vyriausybės dieną naktį raitytųsi per visą V.Kudirkos aikštę.
Aktyvaus veikėjo, nenuilstamai kovojančio dėl Lietuvos verslo interesų, portretą gadina viena menka detalė: analogiško laiško, prašančio tarpininkauti dėl „Lietuvos dujų“ pervedimo į „Gazprom Export“ sistemą, vis dėlto trūksta. „Jei dėl to būtų kreipusis bendrovė „Lietuvos dujos“, būtų prašoma ir dėl jos“, – abejingai teisinasi Ministro Pirmininko spaudos tarnyba. Tarsi pati Vyriausybė nebūtų „Lietuvos dujų“ akcininkė, neturėtų atstovo jos valdyboje ir apskritai bendrovę tokiu pavadinimu, esančią turbūt už jūrų marių, prisimintų tik tuomet, kai norisi ką nors iškeikti arba paduoti į teismą.
Mums nuolat primenama, kad „Lietuvos dujose“ Vyriausybei tepriklauso niekingos, nieko nelemiančios „keliolika akcijų“. Taip ir norisi klausti: kiek akcijų tokiu atveju Vyriausybei priklauso „Achemos“ grupėje?
Verta dėmesio ir pasirengimo „Gazprom Export“ generalinio direktoriaus vizitui Vilniuje eiga. Nežinia, ar vizitas apskritai būtų įvykęs, jei viename iš laikraščių nebūtų buvusi išspausdinta A.Medvedevo laiško A.Kubiliui kserokopija, dėl visa ko nutekinta „iš neoficialių šaltinių“. Sprendžiant iš to, kaip mūsų oficialūs atstovai dievažijosi nieko apie tokį laišką negirdėję, neoficialūs šaltiniai, ankstesnės derybų su Lietuvos Vyriausybe patirties pamokyti, šįkart pasielgė labai apdairiai.

Ivaną – į dujų terminalą

Buvo dėl ko stengtis. Vizito rezultatai bent jau lietuvius tikrai nustebino. Ne tuo, kad A.Medvedevas pranešė apie „Achemai“ sumažintas dujų kainas, o „Lietuvos dujoms“ (taigi ir paprastiems sąskaitų mirtingiesiems…) jų nuleisti nepažadėjo: aiktelėti būtų privertęs nebent priešingas dėlionės variantas. Juk Lietuvos Vyriausybė dėl nuolaidų gyventojams su dujų tiekėju nebesidera iš principo, palikdama šią nedėkingą misiją „Lietuvos dujoms“. Nors anksčiau pati negalėjo suvokti, kaip „Gazpromas“ galėtų derėtis pats su savimi.
Užtat A.Kubilius su malonumu ėmėsi dalyti kol kas „Lietuvos dujoms“ tebepriklausančius vamzdynus. Ir labai nustebino savo rinkėjus, gera valia pasiūlydamas „Gazpromo“ atstovui perimti trečdalį dujų perdavimo tinklų bendrovės, atsirasiančios pagal ES direktyvas išskaidžius Lietuvos dujų sektorių, akcijų. Kitaip sakant – pats pakvietė mitologinį Ivaną prisėsti ant magistralinio dujų vamzdžio kraštelio: su sąlyga, kad šis elgsis gražiai, duos pinigų ir nesukios jokių sklendžių.
„Mes matytumėm „Gazpromą“ kaip finansinį investuotoją, neturintį lemiamo balso sprendimuose, dalyvaujant mūsų perdavimo srities operatorių eteryje perdavimo tikslais“, – pareiškė premjeras (kalba netaisyta) kitokiame – radijo laidos eteryje. O tikslus paaiškino taip: „Gazpromas“ vis tiek lieka svarbus strateginis partneris. Todėl visiškai natūralu, jog „Gazpromui“ rūpi perdavimas į Kaliningrado sritį ir tranzitas į Kaliningrado sritį. Čia aš nematau tame nieko blogo.“
Užtat mes čia įžiūrime mažytę problemėlę. Vėlgi ne tą, kad ištisą Seimo kadenciją, nepaisant ramiai vykstančio dujų tranzito į Kaliningradą, kasdien per visus eterius buvome priversti klausytis konservatorių pamokslų apie būtinybę vyti kuo toliau Ivaną nuo dujų vamzdžio ir nebeprileisti jo artyn per patrankos šūvį. Palikim panašių citatų rankiojimo užduotį naiviam politologui, prieš porą savaičių taikliai pastebėjusiam, kad „tiesi, ori, savarankiška ir garbinga laikysena visada kainuoja“.
Mūsų regima problemėlė konkretesnė: vos savaitę prieš A.Kubiliaus pasiūlymą A.Medvedevui, Vyriausybės nutarimu priskiriant atsakomybę už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą „Klaipėdos naftai“, šios vadovas Rokas Masiulis tvirtino, kad po dešimties metų, iš „Hoegh LNG“ išsipirkus laivą-saugyklą ir perėmus terminalo valdymą, „terminalas galėtų būti perleistas Lietuvos kontroliuojamam gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui, kuris iš „Lietuvos dujų“ perimtų ir magistralinį dujotiekį“.
Bent jau mes šią atsakingų už Lietuvos energetikos ateitį vyrų suregztą viražų šaradą suvokiame taip: po poros metų „Gazpromui“ įteikiame trečdalį Lietuvos magistralinių dujotiekių, o po dvylikos – trečdalį SGD terminalo akcijų. Ir vėl nėra ko stebėtis: dažniausiai visada taip baigiasi, kai už tiesią, orią, savarankišką ir garbingą laikyseną paprašoma susimokėti. Ne tik sąskaitų kvitus gaunančių mirtingųjų, bet ir vyriausybių.
„Aišku, mes pasiruošę kalbėtis su „Gazpromu“ dėl tinkamos kompensacijos už magistralinius dujotiekius“, – tvirtina ministras A.Sekmokas. Pasak jo, šiuo metu diskutuojama dėl principų, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama minėtų dujotiekių vertė.
O štai A.Medvedevo pažadai siekti dujų tiekimo galimybės suskystintų gamtinių dujų terminalui, jeigu toks bus pastatytas, nušvinta visiškai naujoje šviesoje. „Esu tikras, kad mūsų siūlomos tiekimo sąlygos gali būti pačios patraukliausios“, – Vilniuje tvirtino „Gazprom Export“ generalinis direktorius.
Visi šie gluminantys perversmai – vien po pirmojoVyriausybės derybų su „Gazpromu“ raundo. Ko tikėtis iš antrojo?

10 gruodžio, 2009 m., Vilnius
Rusijos koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkui, ponui Aleksejui Mileriui
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau,
Prisimindamas mūsų konstruktyvų susitikimą Vilniuje, norėčiau dar kartą išreikšti pasitenkinimą mūsų tvirtais ryšiais dujų tiekimo srityje. Mūsų santykių patikimumas – didelė vertybė, kurią Jūs ir mes aukštai vertiname.
Mūsų susitikimo metu mes apsikeitėme nuomonėmis apie šių dienų ekonomines aktualijas. Aš Jums priminiau bendrovės „Achema“ pasiūlymus.
Norėčiau dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį į šios stambiausios Baltijos šalyse ir vienos stambiausių Europoje azotinių trąšų gamintojos pasiūlymus.
„Achema“ yra ne tik stambiausia regiono trąšų gamintoja, bet ir dujų pirkėja. Dirbdama pilnu pajėgumu, ši įmonė sunaudoja 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Pastaruoju metu, pasaulinės finansų krizės sąlygomis, „Achema“ sumažino trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimą iki 750 mln. kubinių metrų.
Įmonė siūlo lankstesnes, inovatyvias bendradarbiavimo formas, kurios įgalintų padidinti trąšų gamybos apimtis. Tokiems „Achemos“ planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė.
„Achema“ svarsto galimybes savo veikloje panaudoti procesingą. Įmonės požiūriu šis pasiūlymas gali būti įdomus bei ekonomiškai patrauklus ir „Gazprom“. Naudojantis procesingo galimybėmis, įmonė galėtų ženkliai padidinti trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimo kiekius.
Kaip mane informavo įmonės vadovybė, tam, kad būtų užtikrinta lanksti ir efektyvi trąšų gamyba, būtų abipusiai naudinga pakeisti šiuo metu esančią dujų tiekimo „Achemai“ schemą.
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau, būčiau nuoširdžiai dėkingas, jeigu Jūs tarpininkautumėte „Achemai“, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. būtų pervesta iš sistemos „Mežregiongaz“ į sistemą „Gazprom Export“. Esu tikras, kad toks sprendimas pasitarnautų mūsų tolimesniam sėkmingam bendradarbiavimui.
Naudodamasis proga, norėčiau Jus pasveikinti su artėjančiomis šventėmis ir palinkėti kuo geriausios sėkmės, o taip pat išreikšti viltį savitarpio supratimui bei vaisingam bendradarbiavimui ateityje.
Su gilia pagarba – Andrius Kubilius

A.Brazauskas B.Lubio užsakytu lėktuvu skrido į Maskvą
2001-ųjų birželį, likus kelioms dienoms iki Algirdo Brazausko paskyrimo premjeru, žurnalistai susidomėjo, ką vienintelis pretendentas į šį postą veikia Maskvoje. Pagal oficialiąją versiją, A.Brazauskas ten skrido 70-mečio jubiliejaus proga pasveikinti savo seno draugo, vieno buvusių „Gosplano“ vadovų Leonido Bobykino. Tačiau išaiškėjo, kad premjeras į Maskvą skrido verslininko Bronislovo Lubio užsakytu lėktuvu ir Rusijos sostinėje galimus „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijus aptarinėjo su dujas tiekiančios bendrovės „Itera“ vadovu Igoriu Makarovu. Ši bendrovė savo ruožtu buvo susijusi su Rusijos dujų pramonės milžino „Gazprom“, siekusio dalyvauti „Lietuvos dujų“ privatizavime, vadovais.
Būtent B.Lubys kartu su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija paskelbė kuriantys konsorciumą „Lietuvos dujoms“ perimti. Keli Seimo nariai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydami pateikti informacijos apie dujų tiekimo įmones „Itera“, „Itera Lietuva“ bei politikų ryšius su verslo grupėmis, ketinančioms dalyvauti bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavime.
Skandalas dėl skrydžio į Rusiją gerokai apkartino A.Brazausko vadovavimo Vyriausybei pradžią, nes daliai visuomenės atgaivino nuogąstavimus dėl „lankstymosi Maskvai“.