Praėjusią savaitę gerų žinių sulaukė dujų vartojai Europoje. Tuo metu, kai Lietuvos premjeras po susitikimo su „Gazprom export“ generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu per Lietuvos radiją skundėsi, kad Lietuva už dujas moka 11 proc. brangiau nei estai ir net 20% brangiau nei latviai, Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ paskelbė, kad 10 proc. sumažino tiekiamų dujų kainas partneriams Europoje.

Tiesa, gerų žinių sulaukė ir “Achema”, nes po susitikimo su A.Kubiliumi tas pats A.Medvedevas pranešė, kad “Gazprom export” ir bendrovė “Achema” susitarė dėl mažesnės dujų kainos ir pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį. Nors sutarties galiojimo laikas tarp “Achemos” ir “Gazprom” viešai nebuvo paskelbtas, bet žinoma, kad sutartis galios ne trumpiau kaip iki 2020 metų. Suprantamas ,,Achemos’’ noras turėti ilgalaikį kontraktą ir mažesnę dujų kainą, nes įmonės produkcijos konkurencingumas visiškai priklauso nuo dujų kainos. Svarbus faktas, kad ši įmonė yra didžiausias ir pastovus dujų vartotojas Lietuvoje, kuris suvartoja iki 50 proc. viso Lietuvos dujų poreikio.

Premjero pastangas galima palyginti su vienu šūviu, bet į tris zuikius: pirmas – tarpininkavimas derybose padėjo sumažinti dujų kainą ,,Achemai’’; antras – tai praktiškai sunaikino suskystintų dujų terminalo projektą, nes pasitraukė didžiausias dujų pirkėjas; trečias – sužlugdė viltį sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes Vyriausybė nebeleis šilumos ūkiui pereiti prie biokuro. Šilumos įmonių perėjimas prie biokuro mažintų dujų vartojimą ir galutinai palaidotų ne tik terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir dujotakio jungtį su Lenkija. Nei vienas iš šių projektų ekonomiškai nebeatsipirktų, ypač žinant, kad naujasis terminalas, esant bet kokioms suskystintų dujų kainoms turės nuolat veikti minimaliu našumu ir taip patiekti į dujų sistemą ne mažiau kaip 0,5 milijardo gamtinių dujų per metus.

Atrodo, kai Lietuvoje kalbama apie dujas logika ir skaičiai, ekonomika ir matematika praranda prasmę. Visi skaičiai tarsi tampa dujomis ore, kurių nepasversi ir nesudėsi. Dabartinėje ,,politekonomikoje” viskas pateisinama terminu – ,,nacionalinis interesas ir energetinė nepriklausomybė”.

Visgi, bandykime paskaičiuoti. Lietuva per metus suvartoja 2,5 – 3 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų, kurias perkame iš vienintelio tiekėjo ,,Gazprom” kompanijos ir sumokame per metus apie 2,8 milijardo litų.

Pagrindiniai dujų vartotojai : Achemos koncernas, kuris suvartoja iki 1,5 milijardo kubinių metrų, ir šilumos ūkis, kuris gamindamas šilumą ir elektrą sudegina apie 1 milijardą kubinių metrų dujų. Likusį kiekį suvartoja elektros gamintojai ir buitiniai dujų vartotojai.

Kaip supratome, ,,Achema” dujomis dešimtmečiui jau apsirūpino ir sutartimi įsipareigojo dujas pirkti iš Rusijos.

Kartu žinome, kad Lietuvos Vyriausybė aktyviai siekia įgyvendinti du didelius dujų infrastruktūrinius projektus: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba ir naujo dujotakio iš Lenkijos į Lietuvą statyba.

Taigi, planai ir veiksmai aiškūs, ypač po praėjusios savaitės Vyriausybės pasitarimo, kai premjeras A.Kubilius pareiškė: ,,Kuo daugiau vamzdžių, kuo daugiau alternatyvų, tuo yra geriau”.

Skaičiuojame: suskystintų dujų terminalo statybos kaina – apie 1 milijardas litų, o planuojamas metinis terminalo pajėgumas – apie 2-2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai yra praktiškai visų metų Lietuvos dujų importo kiekis.

Planuojamas 562 kilometrų ilgio dujotakis iš Lenkijos į Lietuvą kainuos apie 1,6 mlrd. litų, iš kurių Lietuvos dalis būtų 438 milijonai litų. Projektinis pajėgumas –2,3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tai yra, vėlgi, praktiškai metinis Lietuvos dujų poreikis. Projektas įmanomas, jei Europos Komisija finansuos ne mažiau 60-70 proc. projekto vertės.

Lietuvos Premjeras nuleido negirdomis Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės “Gaz-System” atstovo Rafalas Wittmanno pareiškimą, kad pastačius suskystintų dujų terminalus Lietuvoje ar Latvijoje, dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos investicija būtų rizikingesnė, o Lenkijos vartotojai nefinansuotų projekto, jei jis ekonomiškai nepagrįstas. “Gaz-System” ir bendrovė “Lietuvos dujos” dėl dujotiekio statybos ketina apsispręsti per 1-2 metus, išanalizavusios šio projekto ekonominę naudą.

Turime įvertinti ir Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 METŲ VEIKLOS STRATEGIJOJE numatytus energijos taupymo, biokuro plėtros, dujų vartojimo mažinimo bei konkurencijos didinimo energetikos sektoriuje, priemones. XII skirsnyje ,,ENERGETIKA’’ numatyta:

1.Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc.

2.Energijos taupymas bus vienas iš Vyriausybės energetikos politikos prioritetų. Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų.

3. Per 2009 m. peržiūrėsime ir pradėsime intensyviai įgyvendinti miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą. Jos įgyvendinimas leis didinti miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro.

Tiesa, šių priemonių įgyvendimo rezultatai iki šiol – apverktini. Jei vis dėlto Vyriausybės planai bus įgyvendinti ir ekspertų nuomonės dėl biokuro bus išgirstos, tai dujų naudojimas šilumos ūkyje sumažės nuo 1 mlrd. iki 0,4 mlrd. kub. metrų per metus. Ir tai yra vientelė reali priemonė sumažinti šilumos tarifą.

Suskaičiavus visas Lietuvos Vyriausybės iniciatyvas, matome, kad šiuo metu planuojami statyti nauji dujų tiekimo pajėgumai siekia 5 mlrd. kub. metrų per metus. Faktas ir tai, kad šiuo metu esantys ,,Lietuvos dujų” pajėgumai viršija 5 mlrd. kub. metrų per metus.

Naujai įnicijuojamų projektų kaina sieks 2 milijardus litų. Tuo tarpu realus Lietuvos dujų poreikis, ypač po “Achemos” ilgalaikės sutarties pasirašymo su “Gazprom”, sumažėjo iki 0,9 mlrd. kub. metrų per metus.

Planuojame turėti 10 mlrd. kub. metrų dujų importo ir tiekimo pajėgumų per metus, kai nepadengtas poreikis nesiekia net 1 milijardo.

Tai galima palyginti su 4 asmenų šeima, kuri sau perka ne lengvąjį automobilį, bet didelį autobusą, ir dar prailgintą. Taip, laisvė pasivaikščioti po autobusą bus didelė, bet kas apmokės ir išlaikys tokią nepriklausomybę?

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, ,,vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti. Dabar suprantama, kodėl per beveik ketverius metus Vyriausybė savo biokuro programoje numatytus tikslų sugebėjo įgyvendinti tik pusę procento. Per 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW biokuro įrenginių. Palyginimui, iki 2008 metų Lietuvoje buvo įrengta 400 MW biokuro įrenginių skirtingose savivaldybėse, kuriose šiuo metu ir yra mažiausia šilumos kaina gyventojams.

“Achemai” pasitraukus iš suskystų dujų terminalo Klaipėdoje klientų rato, Vyriausybei liko vienintelis kelias norint išlaikyti terminalo projektą gyvybingą ir įgyvendinti kažkam pažadėtą verslo planą – sužlugdyti didžiuosiuose miestuose šilumos ūkio perėjimą nuo dujų prie biokuro. Ką, deja, premjeras ir Eenergetikos ministerija sėkmingai daro.

Kažkaip norėtųsi premjero paklausti apie atsakomybę…

Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos koncerno „Gazprom“ atstovų susitikimas su mūsų Vyriausybės atstovais, nors ir nedavė aiškumo dėl būsimų dujų kainų, bet, sprendžiant iš daugelio požymių, gali tapti persilaužimo tašku dvejus metus trunkančiame Lietuvos ginče su Rusijos dujų monopolininku.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad tai pirmas „Gazpromo“ ir Vyriausybės atstovų susitikimas nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Beveik metus derybos „kabojo ore“ – nors ir nebuvo oficialiai nutrauktos, bet faktiškai nevyko, akivaizdžiai abiem pusėms aiškinantis galimybę ir tikimybę išspręsti ginčą savo naudai ne taikiu susitarimu, bet Stokholmo arbitraže. Šis, kaip pamename, birželio mėnesį vieną „Gazpromo“ skundą prieš Energetikos ministeriją dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos atmetė nesvarstydamas.
Rudeniop „Gazpromas“ pateikė arbitražui jau akivaizdžiai profesionaliau surašytą ieškinį, tad šis nagrinėti priimtas. Šių metų vasarą turėtų būti žinoma, kaip Stokholmo arbitrai vertina Energetikos ministerijos pastangas per teismą nušalinti „Lietuvos dujų“ vadovybę, kuri, kaip teigia Vyriausybė, nevykdo savo tiesioginių pareigų – nesidera su „Gazpromu“ dėl dujų kainos Lietuvai.
Bet, regis, „Gazpromas“ nutarė pradėti spręsti ginčą su Lietuva nebelaukdamas Stokholmo arbitražo išvadų, kurios gali būti ne tokios palankios Rusijos monopolininkui, nei jo atstovai anksčiau mėgo vaizduoti. O pralaimėta byla „Gazpromui“ gali padaryti nepalyginti didesnių nuostolių, nei visa tų 3 mlrd. kubinių merų dujų, kurias jis kasmet parduoda Lietuvai, kaina. Mat iš esmės konfliktas vyksta ne tiek tarp Lietuvos ir „Gazpromo“, kiek tarp „Gazpromo“ ir Europos Komisijos, kuri visiškai remia Vilnių. Nes visas konfliktas su Rusijos monopolininku kilo todėl, kad Lietuva, priminsime, pradėjo vykdyti ES III energetikos paketą dėl privalomo dujų ir vamzdynų, kuriais jos tiekiamos, valdytojų atskyrimo, Briuselio žargonu vadinamo „unbundlingu“ (atskira prekės ir su ja susijusios paslaugos kainodara).
„Gazpromas“ labai norėtų priversti Europą arba visiškai atsisakyti „unbundlingo“, arba kiek galima toliau nutęsti jo įsigaliojimą, kad per tą laiką gautų kaip galima didesnį pelną. Tad prieš antradienį vykusį premjero Andriaus Kubiliaus ir „Gazprom export“ prezidento Aleksandro Medvedevo susitikimą skleisti gandai, neva vežamas pasiūlymas sumažinti dujų kainą Lietuvai mainais į „unbundlingo“ stabdymą.
Nežinia, ar toks „Gazpromo“ siūlymas buvo svarstomas, bet faktas, kad po derybų A.Medvedevas aiškiai pasakė, jog derybos dėl ES III energetikos paketo įgyvendinimo vyksta atskirai nuo derybų dėl dujų kainos. „Gazpromas“ pateiks Lietuvai savo klausimyną, kaip kadaise jau padarė antras didysis „Lietuvos dujų“ akcininkas – Vokietijos koncernas „E.ON Ruhrgas International“, prieš tris mėnesius pasirašęs su Vyriausybe sutartį dėl „unbundlingo“ įgyvendinimo iki 2014 m. spalio 31 d.
Antras vertas paminėjimo faktas – pakeistas „Gazpromo“ derybininkas su Lietuva. Anksčiau tiek Lietuva, tiek Latvija ir Estija „Gazprome“ priklausė tam pačiam padaliniui, kuris užsiiminėjo dujų sutartimis su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, o derybas kuruodavo „Piterio kagėbistų“ klano atstovas, „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas. Atitinkamas buvo ir nesiskaitymo su „pribaltais“ lygis, leidęs V.Golubevui 2011 m. sausį pareikšti, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 15 proc. sumažinta nebus „dėl šios šalies ypatumų taikant ES III energetikos paketą“.
Paprasčiau sakant, V.Golubevas atviru tekstu pasakė, kad „Gazpromas“ baudžia Lietuvą už Europos Komisjos direktyvų taikymą, o tai savo ruožtu leido Vyriausybei prabilti apie „Gazpromo“ energetinį šantažą ir kreiptis pagalbos į Briuselį, kuris nedelsiant „pasirašė“ už Lietuvą. Ir taip kategoriškai, kad net patį Vladimirą Putiną į bejėgišką pasiutimą įvarė.
Tad dabar į Vilnių jau atvyko dujų eksportą į Europą kuruojantis senas tarptautinio verslo liūtas, „Gazprom export“ prezidentas A.Medvedevas. Taigi tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys „Gazprome“ oficialiai „pervestos į Europą“, o santykiai irgi europietiški – dalykiški, be pūtimosi ir nusišnekėjimų, pasitariant su advokatais, nes suvokta, kad Vilniuje irgi nebe medžioklėje reikalus tvarkantis AMB sėdi, o žmonės, sugebantys su juristais prieš derybas pasitarti.
Nors vieną klaidą A.Medvedevas vis dėlto padarė. Juridiškai (su atsižvelgimu, kad kiekvienas jo žodis gali atsiliepti Stokholmo arbitraže) teisingai išaiškinęs, kad „Gazpromas“ visiškai nesieja dujų kainodaros Lietuvai su „unbundlingo“ įgyvendinimu, tik su perkamų dujų apimtimis, kad jokios diskriminacijos dėl ES direktyvų taikymo Lietuvai nėra, jis prasitarė, jog „Gazpromo“ kontroliuojamos „Lietuvos dujos“ pernai net nepradėjo derybų dėl dujų kainos: „Kai kurie kolegos Lietuvoje neteisingai traktuoja tiekiamų dujų kainą – jokios diskriminacijos jūsų šaliai nėra ir negali būti. Kol kas jokių derybų su Lietuva paprasčiausiai nebuvo.“
„Gazprom export“ delegacijos nariai irgi leptelėjo, jog „anksčiau surengti susitikimą su Lietuvos atstovais trukdė tai, kad „Lietuvos dujos“ iki šiol nėra pateikusios „Gazpromui“ jokios paraiškos dėl kainų mažinimo“. Ką tai reiškia, turint galvoje, kad pagal privatizavimo sutartį derybas su „Gazpromu“ dėl dujų kainos veda ne Vyriausybė ar ministerija, o „Lietuvos dujos“? Ogi tai, kad Energetikos ministerija, reikalaudama nušalinti savo pereigų nevykdančius „Lietuvos dujų“ vadovus, buvo absoliučiai teisi ir Stokholme ginčytis nebėra dėl ko. Tad nereikėtų nustebti, jeigu šiemet „Lietuvos dujos“ pakeis vadovus, tik jau nebe Energetikos ministerijos, o „Gazpromo“ iniciatyva.
Trečias pabrėžtinas faktas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje net nepastatytas ėmė mažinti dujų kainą: tiek Lietuvos, tiek Rusijos ekspertai neabejoja, jog dujų kaina „Achemai“ buvo „Gazpromo“ sumažinta tam, kad pasirašiusi ilgalaikę sutartį ši prarastų interesą pirkti dujas iš terminalo, kaip jau pažadėjo daryti „Lietuvos energija“ ir ketina daryti „Vilniaus energija“. Kad taip bus, dar pernai sausio mėnesį prognozavo „Eastern European Gas Analysis“ prezidentas Michailas Korčemkinas. Ir pasirodė visiškai teisus. O kas bus su dujų kainomis, kai terminalas pradės veikti?

BFL

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Pone Premjere, vakar paviešinta, jog Jūs esate gavęs Rusijos dujų bendrovės „Gazprom“ kvietimą susitikti. Kiek Jums pačiam buvo netikėtas šitas kvietimas?

Turiu pasakyti, kad mes visada esame atviri pokalbiams. Iš tikrųjų „Gazpromas“ yra svarbi kompanija, todėl būtų keista, jeigu jiems prašantis susitikimo mes tokio susitikimo nesiektumėme ir neorganizuotumėme. Susitinku ir su daugeliu kitų kompanijų: ir su „E.ON“ kompanijos atstovais, ir su, štai, paskutinę savaitę, „Lotos“ kompanijos atstovais, su tokiomis kompanijomis kaip „Hitachi“. Tai būtų keista, jeigu nesusitiktumėme su „Gazprom“ kompanija. Mes siūlėme tuos susitikimus daryti intensyvesnius praėjusiais metais, ir iš tikrųjų tartis dėl kainų politikos ir dėl dujų sektoriaus pertvarkos, dalyvaujant ir Europos Komisijos atstovams. Noriu pastebėti, kad tokie susitikimai su „E.ON“ kompanija, kuri taip pat yra Lietuvos dujų akcininkė, jie vyksta nuolat ir yra tikrai konstruktyvūs ir rezultatyvūs. Tai šiuo atžvilgiu gerai, kad “Gazprom” taip pat keičia savo požiūrį. Ir aš tikiu, kad tikrai konstruktyviai galėsime aptarti daugelį svarbių klausimų.

Kodėl tas požiūris keičiasi būtent dabar? Neturite versijų?

Man sunku pasakyti. Iš tikrųjų situacija dujų rinkose tiek pasaulyje, tiek ir Europoje pakankamai sparčiai keičiasi. Tenka pastebėti, kad nemažai labai stambių kompanijų arba valstybių, nesutikdamos su „Gazpromo“ dujų kainų politika, yra padavę „Gazpromą“ į tarptautinį arbitražą. Tą yra padarę ir vokiečių kompanijos „E.ON“ ir „RWE“. Tą yra padarę, berods, ir Lenkijos kompanijos. Prieš tai jau tokius arbitražus yra laimėję Italijos kompanijos. Prieš keletą savaičių „Gazpromas“ yra paskelbęs apie pakankamai ženklią kainų peržiūrą ir nuolaidas pakankamai dideliam kiekiui vartotojų ir kompanijų Europoje. Na, išskyrus tas pačias kompanijas, kurios yra padavusios į arbitražą. Tai galima daryti irgi įvairių prielaidų ir išvadų, kaip „Gazpromas“ mato savo tolesnę kainų politiką. Bet susitiksime, aptarsime, ir manau, kad tikrai konstruktyvumas ir racionalumas yra vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant bet kokius, kad ir sudėtingus, klausimus.

Premjere, kaip Jūs vertinate opozicijos kaltinimus ir spaudimą Seimo Pirmininkei dėl „Snoro“?

Aš galėčiau labai paprastai, žmogiškai pasakyti, kad iš tikrųjų man kai kurie dalykai tiesiog kelia pasipiktinimą, nes visiškai nepagrįstas, drįsčiau pasakyti, negarbingas ir vietomis net ir, mano įsitikinimu, nepadorus I. Degutienės puolimas. Kai, sakykime, opozicijos lyderis V. Mazuronis reikalauja, kad I. Degutienė atneštų ir jam pateiktų 36-rių metų savarankiškai gyvenančio sūnaus verslo dokumentus. Trūksta žodžių, kaip galėčiau vertinti tokį elgesį. Aš tikrai tikiu tuo, ką ir pati I. Degutienė pasakė, kad tikrai nesijaučia kaip nors nusikaltusi ir sūnus vakar labai tiksliai išaiškinęs visas aplinkybes. Tikiu ir banko bankroto administratoriumi. Galų gale, aš manau, kad Prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakys į visus klausimus. Bet mane labiausiai neramina tai, kad mes matome labai daug požymių, kad opozicija, opozicijos atstovai labai įnirtingai dirba ne viešajam interesui, ne mokesčių mokėtojų labui, o dirba arba A. Baranausko grupuotės naudai, arba tų stambiųjų kreditorių, kurių reikalavimai nėra patenkinti 2 mlrd. litų sumai, kuri viršija draudimo sumas, ir dirba jų naudai siekdami, kad (iš tikrųjų to neslepia ir patys kreditoriai) jų nepadengtus kreditus turėtų padengti mokesčių mokėtojai. Tai yra ir Jūs, ir paprasti mokytojai, ir gydytojai, kurie moka mokesčius į biudžetą. Tą labai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad vakar opozicijos keliasdešimt atstovų kartu su advokatais, kurie gina tuos pačius stambiuosius kreditorius, pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kurio esminė nuostata yra siūlymas pripažinti negaliojančiu nustatytą vadinamąją kreditorių eilę. Ta eilė yra nustatyta Bankų įstatyme, kuris buvo priimtas dar socialdemokratų valdymo metu, o dabar jie – visi keturiasdešimt – pasirašo tokį kreipimąsi. Ir noriu pasakyti, kad būtent pakeitus kreditorių eilę, t.y., iš antros eilės išmetus, kaip siūloma, Indėlių draudimo fondą, t.y., smulkiuosius indėlius, bus pasiektas rezultatas, kad stambiųjų kreditorių, net ne Lietuvos rezidentų, kai kurių, susijusių su Antonovu ar Baranausku, kredito reikalavimai bus perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių. Ir tokį reikalavimą atstovauti Konstituciniame Teisme yra pasiruošę Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys, kartu su jau žinomais teisininkais: Dovile Burgiene, Anatolijumi Novikovu ir kitais, kurie yra pasamdyti tų pačių stambiųjų kreditorių, kurie gauna už tai gerus, matyt, pinigus. Na, ir štai, opozicija, parlamentarai įsijungė į tą pačią gretą, nežinia, už kokius atlyginimus. Ir ruošiasi daryti viską, kad mokesčių mokėtojai prisiimtų ant savo pečių naštą – sumokėti dar porą milijardų tiems kreditoriams, kurių reikalavimų negalima patenkinti, jeigu nebus tam pakankamai „Snoro“ banke turto, kuris bankroto procedūros metu turėtų būti išparduotas.

Premjere, vakar Vyriausybė taip pat pritarė ir Nelegalaus darbo įstatymui. Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų darbą. Taip pat buvo prieš šio įstatymo svarstymą kalbama, kad bus nutrauktos įvairios pašalpos žmonėms, kurie bus pagaunami dirbantys nelegaliai. Aišku, ir baudos tos pačios išlieka. Kiek šis įstatymas padės stabdyti nelegalų darbą ir kokie jo mastai šalyje?

Nelegalus darbas yra viena iš šešėlinės ekonomikos sričių. Ir su šešėliu mes turime kovoti visur. Mes tą ir darome. Ar tai būtų kontrabanda, ar tai būtų nelegali prekyba turguose, ar tai būtų atlyginimai vokeliuose, ar, galų gale, nelegalus darbas. Aš tikiu, kad Seimas, ilgai neatidėliodamas, priims minėtą įstatymą. Ir atitinkamos tarnybos turės papildomų instrumentų iš tikrųjų kovoti už tai, kad verslas Lietuvoje veiktų sąžiningai, nekonkuruotų nesąžiningomis priemonėmis vienas su kitu ir nežlugdytų vieni kitų, kad sąžiningai visi mokėtų priklausančius mokesčius, iš kurių yra išlaikomos mokyklos, ligoninės, mokamos pensijos.

Premjere, ta padėtis darbo rinkoje – ji pakankamai sudėtinga. Pasigirsta viešumoje teiginių, tvirtinimų, kad belikę vos 300 tūkst. nevalstybinio sektoriaus žmonių. Kiek, jūsų požiūriu, dramatiška padėtis rinkoje?

Duomenys iš tikrųjų yra žinomi, kad bedarbystė lieka pakankamai didelė, didesnė nei 10 proc., tai 11-12 proc. Jinai pamažu mažėja, bet tikrai lėtai. Bedarbystės priežastis yra ta 2008-2010 metų pasaulinė krizė, kuri paveikė ir Lietuvos ekonomiką. Na, galima pasidžiaugti, kad verslas tikrai pakankamai neblogai atlaikė visą krizę ir atsigauna. Matėme praėjusiais metais pakankamai spartų ir eksporto, ir vidaus vartojimo augimą. Ir galime tikėtis, kad, nors ir šiek tiek lėčiau, bet ekonomika augs, ir tai reiškia, kad bus kuriamos naujos darbo vietos. Na, aš ir tikėčiausi, kad kaip tik tokiu keliu einant ir toliau, nuosekliai įgyvendinant ir tvarkingą finansų politiką, ir skatinant verslą plėtotis ir vystytis ar žemės ūkyje, ar statybose ar moderniųjų technologijų srityse, mes ir įveiksim tą tikrai labai skaudžią problemą, su kuria susiduria daugelis Lietuvos gyventojų.

Ir pabaigai, Premjere, rytoj – Pasaulinė tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ir komentuojamas plačiai čia, Lietuvoje, ir kritikos yra: aštuonių Lietuvos socialdemokratų pasirašytas prisijungimas prie Europinės deklaracijos, daugiau kairiųjų politikų Vanzė deklaracijos, kurios esmė ir esminė mintis – kad negalima lyginti nacizmo ir sovietinių nusikaltimų. Kaip jūs vertinate šią deklaraciją ir mūsų politikų prisijungimą prie jos?

Pirmas dalykas, iš tikrųjų gerai, kad priminėte, rytoj – tikrai skaudi diena, Tarptautinė Holokausto atminties diena. Reikia prisiminti, kad, berods, 2005 metais ją įvedė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ir ji skirta nacių nusikaltimų aukų prisiminimui, berods, kad kaip tik 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla. Ta proga iš tikrųjų tenka prisiminti, kad nacistinių nusikaltimų, Holokausto tikrai mes nelyginame su kokias nors kitais nusikaltimais. Nacistiniai nusikaltimai, Holokaustas yra unikalus nusikaltimas, siaubingas nusikaltimas. Deja, tenka ta proga prisiminti ir tai, kad Lietuvoje nebuvo išvengta to, kad ir kai kurie lietuviai susitepė krauju. Lygiai taip pat turime pasakyti, kad ir sovietiniai, stalinizmo nusikaltimai savo brutalumu, savo nežmogiškumu yra tai, ko niekas negali užmiršti. Taigi kiekvienas nusikaltimas yra unikalus, o patirtas skausmas yra neišmatuojamas. Prisimindami sausio 27 dieną, Tarptautinę Holokausto atminties dieną, galime prisiminti ir tą faktą, kad pirmasis nacių teismas Europoje buvo surengtas Lietuvoje 1934 metais, garsusis Neumanno-Sasso procesas. Šiuo požiūriu iš tikrųjų sausio 27-oji yra diena, kai būtina stabtelėti ir prisiminti tai, kas tragiško vyko XX amžiuje.

Bet Premjere, dėl tos minties lyginimo – nacizmo ir sovietų nusikaltimų. Iš principo, ar galima negretinti tų dalykų, kurie savo brutalumu buvo labai panašūs?

Matote, juos sugretina pati istorija. Jie vyko XX amžiaus viduryje. Stalinizmo nusikaltimai galbūt prasidėjo net ir šiek tiek anksčiau, dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, prisiminkime ir Holodomorą, ir visus persekiojimus, ir „gulagus“, ir visus teismus. Šiuo požiūriu, iš tikrųjų, istorijos laikmetis juos sugretina. Juos sugretina taip pat ir tai, ką žymus britų istorikas Timothy Snyderis savo neseniai išleistoje knygoje yra pavadinęs „kraujo žemės“ ar „kruvinos žemės“. Tai yra ta teritorija, kuri apima Lietuvą, Lenkiją, didelę dalį Baltarusijos, Ukrainos, kur dėl vieno ir kito tirono brutalių nusikaltimų, kaip skaičiuoja Timothy Snyderis, XX a. vid. laikotarpyje buvo sunaikinta  daugiau nei 14 mln. gyventojų, tarp jų – labai daug žydų, bet taip pat nemažai ir kitų tautybių žmonių.

Per Rusijos žiniasklaidą Lietuvą pasiekė žinia, kad koncernas „Gazprom“ ketina parduoti prieš dešimtmetį įsigytą Kauno termofikacinę elektrinę.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad investuotojui dėl pernelyg didelių dujų kainų sunku konkuruoti su kitais šilumos ir elektros gamintojais. Todėl ministro toks sprendimas nestebina. Vis dėlto Kauno miesto taryba „Gazpromo“ taip lengvai paleisti neketina. Mat ši bendrovė laimėjo konkursą pirkti minėtą elektrinę, pasiūliusi 2 mln. Lt mažesnę kainą nei konkuruojanti suomių bendrovė, bet beveik šimtąkart didesnes (400 mln. Lt) investicijas. O per dešimtmetį investuota tik apie 50 mln. Lt.
Kauno meras Andrius Kupčinskas laikosi nuostatos, kad bendrovė negali atsikratyti elektrinės, neįvykdžiusi įsipareigojimo investuoti. „Tai nebūtinai turi būti investicijos į sukriošusią elektrinę, bet, pavyzdžiui, į miesto šilumos vamzdynus“, – teigia A.Kupčinskas. Per dešimtmetį turtas buvo nugyventas, todėl neatlikus investicijų kyla grėsmė visam Kauno šilumos ūkiui.
Pagal savivaldybės sutartį su „Gazpromu“ iki 2018 m. iš šio energijos tiekėjo elektrinės miestas įsipareigojo pirkti 80 proc. energijos. Taip užkertamas kelias į rinką ateiti kitiems investuotojams, galbūt gaminantiems energiją iš alternatyvių šaltinių. Todėl prieš leisdama parduoti elektrinę miesto taryba stengsis panaikinti šį monopolines sąlygas sudarantį sutarties punktą. Pasak A.Kupčinsko, jau sausį „Gazpromui“ turėtų būti pateikti konkretūs pasiūlymai, kaip taikiai susitarti dėl galimybės parduoti elektrinę.

Scanpix

Lenkijos valstybinė naftos ir dujų kompanija “Polskie Gornictwo Naftowe i Gazownictwo SA (PGNiG) pradėjo derybas su “Gazprom”, rašo “RBK daily”. Dabar kompanija siekia ne gauti vienkartinę dujų kainos nuolaidą, o iš esmės pakeisti dujų kainos skaičiavimo formulę, kad ji nepriklausytų nuo naftos kainų svyravimų.

Taigi PGNiG dabar reikalaus, kad būtų grąžinta pagrindinė formulė, galiojusi iki 2006 m. lapkričio.

Po 2006 metų formulė buvo pakeista, nes Lenkijai reikėjo papildomo dujų tiekimo. Galiausiai kaina už dujas šoktelėjo 11 proc. Lenkijos analitikų skaičiavimais, jeigu būtų sugrįžta prie senosios formulės, PGNiG išlaidos dujų pirkimams sumažėtų 10 proc. ir kompanija galėtų sutaupyti apie 300 mln. JAV dolerių.

Jeigu derybos bus nesėkmingos, Varšuva neatmeta galimybės kreiptis į tarptautinį arbitražą. “Gazprom”, kaip ir “PGNiG”, komentuoti situaciją atsisakė.

2010 metais Lenkija importavo iš Rusijos 9,9 mlrd. kubinių metrų dujų, dar apie 900 mln. kubinių metrų ji pirko Europoje. Kasmet šalyje suvartojama apie 13,7 mlrd. kubinių metrų dujų, 30 proc. šio kiekio šalis išgauna pati.

Tokio pažeminimo koncernas „Gazprom“ dar nebuvo patyręs per visą savo egzistavimo laikotarpį. Europos Sąjungos antimonopolinės tarnybos kratos, vienu metu užgriuvusios dvi dešimtis „Gazpromo“ antrinių įmonių ar partnerių, parodė, kad Rusijos dujų monopolininko aukso amžius Europos Sąjungoje eina į pabaigą.
Tiesa, birželį „Gazpromas“ gavo netikėtą ir skausmingą smūgį iš Kinijos, kai Maskvoje apsilankęs prezidentas Hu Jintao atisakė pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą dėl dujotiekio „Altaj“ iš Vakarų Sibiro į Kiniją tiesimo, nes jo netenkino Rusijos užsiprašyta kaina, lygi tai, kokia „Gazpromas“ pardavinėja dujas Europai. Kinų požiūriu, dujų kaina turėtų būti maždaug trečdaliu mažesnė.
Vis dėlto kinų smūgis „Gazpromui“ buvo atliktas tipiška rytietiška maniera – tyliai, nepastebimai, su daug meilių šypsenų. Tai leido Kremliui apsimesti, kad nieko neįvyko, „derybos su Kinija vyksta pagal planą“, o Rusijos žiniasklaidoje ši tema apskritai nebuvo nušviesta.
Priešingai nei kinai, Europos Sąjungos antimonopolinė tarnyba smogė viešai, galima sakyti, demonstratyviai, kone Holivudo stiliumi. Trūko tik kaukių, automatų ir prieš televizijos kameras ant grindų suguldytų „Gazpromo“ atstovų Europoje. Tačiau šito nereikėjo, nes lig šiol kone neliečiamojo statusą Europoje turėjęs „Gazpromas“ ir taip buvo pakankamai šokiruotas, kad visą parą nesugebėtų padaryti aiškaus pareiškimo apie tai, kas įvyko.
Žinia, labiausiai netikėtai nutinka dalykai, kurių, sveikai mąstant, reikėjo laukti, bet kurių visi kažkodėl tikisi išvengti. Europos antimonopolinė tarnyba dujų koncernus pradėjo tikrinti dar 2007-aisiais, kai kurie jų, Vokietijos E.ON ir Prancūzijos “GDF Suez”, už rinkų pasidalijimą suplojo nei daug, nei mažai – 1,16 milijardo eurų baudą. Tad buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau po visų europinių dujų koncernų ateis ir „Gazpromo“ antrinių įmonių bei partnerių eilė, juoba kad Rusijos monopolininkas tiekia Europai trečdalį dujų ir neslepia norų turėti būtent monopolininko statusą. Svarbiausia, daro tai įžūliai ir demonstratyviai, niekindamas ES teisės normas.
Negali būti, kad „Gazpromo“ vadovai nežinotų apie Europos Komisijos III energetikos direktyvą, reikalaujančią atskirti dujų pardavimą nuo dujų transportavimo vamzdynais, kuri turi būti įgyvendinta iki 2014 m. Taip pat jie negali nežinoti, kad didieji Europos dujų koncernai, tokie kaip ENI ar “GDF Suez”, rengdamiesi direktyvos įgyvendinimui, arba pardavinėja vamzdynus, arba suteikia teisę naudotis jais visiems dujų tiekėjams.
Nepaisant to, sausio mėnesį „Gazpromo“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris dabar plačiai prisimintame interviu Vokietijos žurnale „Der Spiegel“ nurodė, kad dirbdamas Europoje koncernas vadovaujasi sava strategija: „Matome save kaip globalią energetinę, vertikaliai integruotą bendrovę, valdančią visą dujų verslo grandinę – nuo geologinės žvalgybos ir gavybos, per transportavimą, saugojimą, rinkodarą ir paskirstymą – iki galutinio tiekėjo. Mūsų tikslas – sukurti tokias grandines visuose žemynuose. Jų dalis yra E.ON, “Ruhrgas”, BASF ir italų partneriai, tokie, kaip ENI.“
Paprasčiau tariant, A.Mileris tiesiai šviesiai pasakė, kad jiems nusispjaut į ES teisės normas ir verslo principus, reikalaujančius maksimalios demonopolizacijos ir lygių konkurencijos galimybių užtikrinimo: „Gazpromas“ darys taip, kaip pats užsimanys. Ir visai galutinai A.Mileris pribloškė pareikšdamas, jog kažkas turėjo prastus ekonomikos mokytojus, jei mano, kad dujų kaina turinti priklausyti nuo prekės pasiūlos ir paklausos santykio, kaip bet kurioje laisvojoje rinkoje.
Sunku pasakyti, ko šiame A.Milerio atviravime būta daugiau – nuoširdaus nesupratimo, kaip tvarkosi Europa, ar grynai rusiško įsitikinimo, esą Europoje „viskas suimta, už viską sumokėta“, tad jos taisyklės „Gazpromui“ negalioja. Iš tiesų Rusija ilgą laiką buvo pratinama, kad Europoje jai galioja kitokios elgesio taisyklės, mat ji esąs „specialus atvejis“. O „Gazpromo“ pinigais sodriai patepti Europos politikai, tokie kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis (nors, manoma, „Gazpromo“ milijardų žavesiui neatsispyrė ir italai, ir prancūzai, ir suomiai), to „specialaus atvejo“ statusą pratęs visiems laikams.
Tačiau to, ką Europa gali sau leisti būdama ekonominio klestėjimo viršūnėje, norėdama padėti atsistoti ant kojų ilgametei rimtai partnerei, kokia Europos sostinėse matoma Rusija, ji negali sau leisti ekonominės krizės akivaizdoje. Juoba kad Rusija, kaip teigia jos vadovas Vladimiras Putinas, jau „pakilo nuo kelių“. Jeigu taip, vadinasi, atėjo laikas žaisti pagal rimtų žaidėjų taisykles, kuriose niekam nedaroma jokių išimčių.
Apie tai, beje, Europos Komisija priminė ne tik „Gazpromui“ ir Rusijai. Po demonstratyvių antimonopolinės tarnybos reidų, vykusių praėjusį antradienį, ketvirtadienį Briuselyje būta daug mažiau žiniasklaidos dėmesio sulaukusio, bet ne mažiau svarbaus įvykio. Konferencijoje, skirtoje ES vidaus energetikos rinkai, energetikos komisaras Guentheris Oetingeris pranešė, kad Komisija pradeda oficialią teisinę procedūrą prieš tas valstybes nares, kurios ligi šiol savo nacionalinėje teisėje neįgyvendino Europos Komisjos III energetikos direktyvos reikalavimų. Tokių valstybių, pasak komisaro, septyniolika, ir nors jų sąrašo viešai paskelbta nebuvo, visi gerai supranta, apie ką kalba.
Europa „Gazpromo“ monopolizmą puola ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, spausdama tas valstybes, kurios dėl labai šiltų santykių su „Gazpromu“ ar jo atstovais neskuba teisiškai atskirti prekybos dujomis nuo jų paskirstymo, taip sudarydamos prielaidas toliau pelnytis monopolininkui. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva šiuo atveju atsidūrė tarp valstybių, kurios geriausiai perprato naujausius Europos politinius vėjus.

Lietuva yra brangiausiai už dujas mokanti koncerno “Gazprom” klientė, ir niekas nepasikeis tol, kol neturėsime suskystintų dujų terminalo ir atskirtų dujų importuotojų bei tiekėjų ūkių.

Akivaizdu, kad mūšis dėl šio sezono dujų – taigi ir šilumos, ir degalų, ir visų iš to išplaukiančių pasekmių visų žmonių kasdienybei – laimėtas nebus. Koncernas “Gazprom”, kaip ir reikėjo tikėtis, nepabūgo Lietuvos grasinimų dėl pažeistų teisinių sutarčių, jokių argumentų prispausti dujų tikėjui, nuo kurio esame visiškai priklausomi, mes neturime, o dvišalį ginčą perkėlus į Briuselį greito rezultato tikėtis būtų naivu.
Kelias, kurį energetinių santykių su Rusija srityje yra pasirinkusi dabartinė politinė Lietuvos vadovybė, vertinant iš ilgalaikių perspektyvų, gali būti vadinamas pirmąja per visą nepriklausomybės laikotarpį iš tiesų nuoseklia Lietuvos kova dėl energetinės nepriklausomybės: jokio flirto su Rusija, jokių nuolaidų šiai įtakingai partnerei planuojant savo naujus strateginius objektus – jungtis su Vakarais, suskystintų dujų terminalą, naują atominę elektrinę. Bėda ta, kad visos Lietuvos naujovės vis dar tebeplanuojamos popieriuje, o kol jų nėra realybėje – nėra ir alternatyvų rusiškoms dujoms, kurios dėl mūsų naujųjų energetinių ambicijų brangsta lyg ant mielių.
Ar jau dabar pradėjusi abipusių kaltinimų kovą, o ne derybas su “Gazpromu” Lietuva nepastatė vežimo pirma arklio? Ar racionalu pyktis su vieninteliu dujų tiekėju – tegul ir iš tiesų įžūliu bei nesąžiningu, kol neturi jokių kitų išeičių?

Derėtis į Maskvą nevyks

Lietuvos santykiams su “Gazpromu” per pastaruosius metus pasiekus kone virimo temperatūrą (abi pusės kaltina viena kitą verslo sutarčių laužymu ir teisybės ieško ne dvišalėse derybose, o tarptautinėse organizacijose), dabar Lietuva už dujas moka daugiausiai iš visų rusiškas gamtines dujas perkančių valstybių.
Tačiau vargu ar mūsų padėtis kada nors smarkiai skyrėsi: juk niekada rimtai ir nesiderėjome su “Gazpromu” dėl kainų ir nelyginome, kaip atrodome tarptautiniame kontekste. Juolab kad “Gazpromas” niekada neskelbia savo kainų viešai, nes tai esanti komercinė paslaptis ir tik jo dvišalių derybų su kiekvienu partneriu atskirai reikalas. Ir tik dabar, Lietuvai pirmą kartą rimtai užsimojus diversifikuoti savo energijos šaltinius ir tapti bent kiek mažiau priklausomai nuo vienintelio – rusiško dujų vamzdžio, Energetikos ministerija patvirtino viešai: už dujas mes mokame daugiausiai Europoje.
Kodėl? Dabar Pensilvanijoje, JAV, gyvenantis ir dirbantis dujų rinkos analitikas, konsultacijų bendrovei “East European Gas Analysis” vadovaujantis Michailas Korchemkinas stebisi, kad mums dar kyla tokių klausimų. Net nesileisdamas į geopolitinius motyvus – ar taip esame baudžiami už savo energetinės nepriklausomybės ambicijas, jis duria pirštu į paprasčiausią faktą: Lietuvoje dujas ir importuoja, ir magistraliniais tinklais tiekia tas pats “Gazpromas”. “Ar galėtų būti kitaip, kai “Gazpromas” yra ir dujų importuotojas, ir pirkėjas? Juk kompanija visiškai nesuinteresuota mažinti kainos”, – pabrėžia ekspertas.
Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virginijus Valentinavičius mano, jog “Lietuvos dujų” privatizavimo istorija aiškiai ir rodo, kad derybų su “Gazpromu” kelias niekur neveda. Kaip yra pastebėjęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, 2002 m. Lietuva už 70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų tegavo 216 mln. Lt, o tais pačiais metais savo nacionalines dujų bendroves privatizavusios Čekija ir Slovakija už panašius paketus gavo keliolika kartų daugiau. “Iš tikrųjų ta kaina buvo kukloka ir būta didelių lūkesčių, kad Lietuva mainais mažiau mokės už dujas, tačiau dujos nuo to laiko pabrango keturis kartus”, – atkreipia dėmesį ministras.
Taigi dabar į Maskvą derėtis dėl dujų kainos Lietuvos vadovai nesirengia. Prezidentūra perduoda, kad Dalios Grybauskaitės vizitas į Maskvą įvyks tuomet, kai tam bus abipusis interesas bei poreikis ir kai abi šalys bus jam pasirengusios, o apie dujų kainą Lietuvai prezidentė su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu jau yra kalbėjusi pernai vasarį per dvišalį susitikimą Helsinkyje.
V.Valentinavičius paaiškina, kad Lietuva jau yra pasirinkusi teisinį savo interesų gynimo kelią ir grįžti prie politinių derybų dėl dujų kainos būtų žingsnis atgal. “Nėra didelė paslaptis, kokių energetinės politikos nuolaidų būtų reikalaujama”, – pabrėžia premjero patarėjas.
Pasak energetikos ministro patarėjo Kęstučio Jauniškio, dėl didelių dujų kainų “Gazpromą” tarptautiniam arbitražui ketina apskųsti ir Vokietija bei Italija. “Paaiškėjus, kad atskiroms šalims su “Gazpromu” susitarti nepavyksta, Europos Komisija svarsto galimybę derybas dėl dujų kainų su trečiosiomis šalimis perkelti į ES lygį”, – informuoja K.Jauniškis.

Alternatyvų ieško savarankiškai

Ir ekspertai, ir verslininkai tokią Lietuvos vadovų poziciją vertina skirtingai. Vieni palaiko – esą užteks nuolaidžiauti “Gazpromui”, kuris mainais Lietuvai nieko neduoda, o kiti bara dėl arogancijos nesirenkant derybų su partneriu kelio.
“Artėjant naujai krizei Europoje mūsų Vyriausybei energijos išteklių kaina turėtų būti svarbiausias dalykas, svarbesnis už abejotinas politines strategijas kažko iš “Gazpromo” reikalauti tik per Briuselį. Su verslo partneriais turi būti deramasi – kaip kitaip gali pasiekti sau palankių kainų”, – tvirtina “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys tvirtina, kad konfliktinė Lietuvos pozicija pramonininkams visiškai nesuprantama. “Gal reikėtų bent jau pradėti derybas, ir tik tada, jei jos nepavyktų, ieškoti kitų galimybių – tartis premjerui su premjeru, galbūt pasitelkti tą pačią Europos Komisiją. O mes tik gąsdiname ir davinėjame į teismus. Ko taip pasieksime?” – piktinasi pramonininkų atstovas.
Tačiau ekonomistas Valdemaras Katkus primena, kad net ir su Rusija flirtuojančios Italija, Vokietija santykiams su “Gazpromu” dabar renkasi tarptautinį arbitražą, o ne tiesiogines derybas: “Visų patirtis rodo, kad derybos neefektyvios.” Jis pabrėžia, kad vienintelis teisingas Lietuvos kelias yra kuo greičiau pasistatyti suskystintų dujų terminalą ir atskirti dujų importą nuo jų tiekimo.
Kviečių krakmolą ir pašarus gaminančios AB “Amilina” generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas taip pat nekritikuoja dabar Lietuvos pasirinktos pozicijos: “Mes vieni didžiausių dujų vartotojų Lietuvoje, bet suprantu, kad nieko išsiderėti dabar ir negalėtume. Kokių nuolaidų mums galėtų duoti “Gazpromas”, jei mes esame visiškai nuo jo pirklausomi?”
Todėl verslininkas racionaliu elgesiu laiko tik alternatyvų stiprinimą – nuosavą dujų terminalą, dujotiekius į Vakarus. O pati “Amilina”, nelaukdama kitų malonės, reorganizuoja savo gamyklas taip, kad jau po trejų metų joms pakaks nuosavų biomasės katilinių.

“Gazpromo” dujų kainos skirtingoms šalims
(2010–2011 m. vidurkis JAV doleriais už 1 tūkst. kub. m)
Šalis    Dujų kaina
Baltarusija    250
Ukraina    266
Vokietija    271
Nyderlandai    302
Austrija    304
Rumunija    304
Prancūzija    306
Estija    309
Latvija    310
Italija    331
Lenkija    336
Vengrija    348
Lietuva    356
Šaltiniai: Lietuvos energetikos ministerija, Rusijos naujienų agentūra “Interfax”, Ukrainos portalas from-ua.com

Lietuvos ir “Gazpromo” konfliktas (chronologija)
2010 m. gegužę Lietuvos Vyriausybė pritarė naujai Gamtinių dujų įstatymo koncepcijai, pagal kurią, įgyvendinant ES trečiąjį energetikos paketą, planuojama iki 2012 m. atskirti dujų tiekimo ir perdavimo tinklus. Iki šiol vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai yra “Gazpromas”, kuriam priklauso 37,1 proc. perdavimo tinklus valdančių “Lietuvos dujų” akcijų; dar 38,9 porc. akcijų valdo Vokietijos bendrovė “E.ON Ruhrgas International”, o Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,7 proc. akcijų.
2010 m. liepą Lietuvos Vyriausybė nusprendė Klaipėdos jūrų uoste statyti suskystintų dujų terminalą, kuris vertinamas kaip stipri alternatyva “Gazpromo” dujų vamzdžiui.
2010 m. rugpjūtį “Gazpromas” atsiuntė laišką premjerui A.Kubiliui, kuriame grasinama dėl dujų sektoriaus pertvarkos Lietuvą skųsti tarptautiniam arbitražui, nes rengiami įstatymų projektai nėra suderinti su “Lietuvos dujų” akcininku koncernu “Gazprom”. Vyriausybė tokį žingsnį pavadino spaudimu.
2010 m. gruodį “Gazpromas” paskelbė nuo 2011 m. 15 proc. mažinantis dujų kainą Latvijai ir Estijai, o Lietuvai nuolaida nebus taikoma dėl numatomos dujų ūkio pertvarkos.
2011 m. sausį Lietuva pateikė skundą Europos Komisijai dėl piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi – esą “Gazpromas” ekonominiais ir politiniais instrumentais trukdo Lietuvai įgyvendinti europines direktyvas.
2011 m. vasarį energetikos ministras A.Sekmokas pareikalavo, kad dėl interesų konflikto atsistatydintų “Lietuvos dujų” vadovybė, nes bendrovė esą tapo “Gazpromo” filialu ir neatstovauja Lietuvos interesams.
2011 m. kovą A.Sekmokas pareiškė, kad tiekdamas Lietuvai brangesnes nei kitiems savo klientams dujas “Gazpromas” pažeidė “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, kuria buvo įsipareigojęs tiekti mums dujas už teisingą kainą, ir pasiūlė dėl tokios susiderėti per 60 dienų. Ministerija taip pat kreipėsi į teismą, prašydama pradėti “Lietuvos dujų” ir jos valdymo organų veiklos tyrimą.
2011 m. balandį “Gazpromas” pareiškė, kad bylinėsis su Lietuva dėl esą nepagrįstų kaltinimų ir neketina mažinti dujų kainos.
2011 m. gegužę Europos Komisija oficialiai išreiškė paramą Lietuvos pozicijai įgyvendinant nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje.
2011 m. birželį “Gazpromas” kreipėsi į Stokholmo arbitražą, prašydamas uždrausti Lietuvos teismams spręsti bylą dėl “Lietuvos dujų” veiklos tyrimo. Po kelių savaičių šis ieškinys buvo atmestas.
2011 m. rugsėjį A.Sekmokas pripažino, kad derybose su “Gazpromu” proveržio nėra, ir pareiškė, jog klausimą dėl dujų kainos reikia spręsti ES lygiu, nes to paties siekia ir kitos šalys.

"Veido" archyvas

Seimui atvėrus kelią “Lietuvos dujų” išskaidymui, ekspertai prognozuoja, kokių žingsnių atsakant į įstatymą gali imtis įmonės akcininkai – E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom”.

Ekonomikos analitikas ir konsultantas Valdemaras Katkus sako, kad vokiečiai nori magistralinio dujotiekio, o energetikos specialistas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas prognozuoja, kad “Lietuvos dujos” turi kozirį, kaip galėtų išvengti skaidymo, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

V.Katkaus žiniomis, vokiečių bendrovė neatmeta galimybės perimti Lietuvos magistralinius dujotiekius. “Lyg ir yra vidinių susitarimų, kad vamzdynai gali priklausyti vokiečiams”, – informuoja jis.

V. Jankauskas svarsto, kad jei Vyriausybė nenusiteikusi išpirkti ar “atimti” akcijų iš “Lietuvos dujų” akcininkų, greičiausiai vyktų akcijų mainai.

“Gazprom” gali pasilikti tiekimo įmonę, o Lietuva su vokiečių kompanija galbūt pasiliks vamzdynus. Bet tam reikėtų turėti “E.ON Ruhrgas” paramą, o panašu, kad jie Vyriausybės nepalaiko”, – svarsto jis.

V.Jankausko nuomone, teoriškai “Gazprom” galėtų įstatymo reikalavimus nesunkiai apeiti. “Dujotekana” ar kokia kita bendrovė gali tapti pagrindine dujų tiekėja. Tada “Gazprom” formaliai nebus dujų tiekėjas, o reikalavimas atskirti perdavimą ir tiekimą – įvykdytas”, -svarsto jis ir primena, kad panašų metodą “Gazprom” numatė 2004 metais “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje įrašydamas nuostatą, kad Vyriausybei priėmus sprendimą reguliuoti dujų kainą dujos gali būti pardavinėjamos ne per “Lietuvos dujų”, o per kitus ūkio subjektus.

“Jau tada “Gazprom” buvo apsidraudęs – jei bandysite mus spausti, pardavinėsime per kitą įmonę. Panašu, kad šiandien, kol neturime iš kur daugiau nusipirkti dujų, galime kelti kokias tik norime sąlygas, bet kalbėti turėsime su tuo pačiu vieninteliu tiekėju”, – gerų perspektyvų neįžvelgia V. Jankauskas

Dienraščio “Lietuvos rytas” teigimu, nė vienas ekspertas nedrįso įvertinti, kokia gali būti nuo “Lietuvos dujų” atskirtų dujotiekių rinkos kaina.

“Buhalterinė “Lietuvos dujų” magistralinių dujotiekių vertė yra 1,3 mlrd. litų. Bet jos kaina rinkoje gali būti ir didesnė, ir mažesnė už buhalterinę vertę”, – sakė V.Jankauskas, svarstantis, kad rasti naują investuotoją, norintį sumokėti už Lietuvos dujų vamzdynus, bus nelengva.

“Lietuvos energetikos sektorius pernelyg politizuotas, jame sudaryta neigiama nuomonė apie privatų kapitalą. Daug kartų buvo ribojamas dujų įmonių pelnas, joms neleista perskaičiuoti įkainių. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors lengvai sutiktų investuoti. Juolab kad krizė dar nesibaigė”, – kalbėjo V.Jankauskas.

Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų, Rusijos koncernui “Gazprom” – 37,06 proc., Vokietijos “E.ON Ruhrgas International” (38,9 proc. akcijų).

"Veido" archyvas

Rusijos dujų monopolijos “Gazprom” eksportas į Europą pirmąjį šių metų pusmetį išaugo 26 proc., ketvirtadienį sakė “Gazprom” vadovas Aleksejus Mileris.

“Eksportas į Europos šalis išaugo 26,6 mlrd. kubinių metrų, arba 26 proc.”, – teigė A. Mileris.

Anksčiau “Gazprom” padidino šių metų pajamų už į Europą eksportuojamas dujas prognozę nuo 53-55 mlrd. JAV dolerių iki 60 mlrd. JAV dolerių.

“Šie metai bus rekordiniai”, – tikino “Gazprom” viceprezidentas Aleksandras Medvedevas.

Pernai “Gazprom” pelnas už dujų eksportą išaugo nuo 42,5 mlrd. JAV dolerių iki 43,9 mlrd. JAV dolerių.

REUTERS

Taip pasiūlė Seimo Ekonomikos komitetas – atskirti dujų tiekimą ir dujotiekių valdymą siūloma tik nuo 2013-ųjų, rašo “Lietuvos rytas”.

“Greičiau kaip per dvejus metus išskaidyti įmonių neleidžia Europos teisė”, – komiteto nariams teigė “Lietuvos dujų” strateginio vystymo skyriaus viršininkas Saulius Bilys.

Iki šiol Vyriausybė griežtai reikalavo išskaidyti “Lietuvos dujas” iki 2012-ųjų kovo 3 dienos. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas ne sykį teigė, kad iki šios datos baigti dujų ūkio pertvarką įpareigoja ES direktyvos. Seimo Ekonomikos komitetas nusprendė, kad įstatyme bus įrašyta, jog pertvarką privalu baigti vėliau – iki 2013-ųjų liepos 31 dienos. Maža to – šią datą Vyriausybė galės savo nuožiūra nukelti dar vėlesniam laikui.

Ekonomikos viceministras Arvydas Darulis, atsakingas už derybas “Gazprom”, dėkojo parlamentarams. Esą komiteto įrašyta naujovė bus labai stiprus argumentas derantis su “Gazprom” dėl 15 proc. mažesnių dujų kainų.

“Derybų metu galėsime pasinaudoti šia įstatymo nuostata”, – žadėjo jis.

To nesuprato kai kurie komiteto nariai.

“Mums nebuvo paaiškinta, kaip tai padės spausti “Gazprom”, – sakė konservatorius Kęstutis Masiulis.

Tačiau pati ministerija iškart atsakė: antradienį A.Sekmokas bandys įtikinti valdančiosios koalicijos partnerius, kad ilgesnio termino nereikia.

“Ministerijos nuomone, laikas, skirtas įmonei persitvarkyti, galėtų būti trumpesnis nei 24 mėnesiai. Tai aiškiai įrodo ir elektros sektoriaus pertvarka: ji truko tik metus”, – sakė A.Sekmoko atstovas Kęstutis Jauniškis.

Tačiau net jei Seimas ir nepaklustų energetikos ministro diktatui, vargu ar toks parlamento sprendimas patenkintų didžiuosius “Lietuvos dujų” akcininkus. Bendrame laiške parlamentarams “Gazprom” valdybos pirmininkas Valerijus Golubevas bei “E.ON Ruhrgas” valdybos narys Peteris Frankenbergas juos mėgino įtikinti atidėti pertvarką daugiau kaip trejiems metams.

Gamtinių dujų įstatymas, kurį Seimas planuoja priimti šią savaitę, turėtų uždrausti dujų pardavėjams valdyti magistralinius dujotiekius.

BFL

Kad ir stengėsi specialiai dėl naujos elektrinės statybos 2008 – aisiais įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės “Kauno elektrinė” vadovas Rimandas Stonys įtikinti miesto tarybos narius didžiule nauda, kurią kauniečiai gaus, jei “Gazprom” Kaune įgyvendins savo ambicingus planus, ketvirtadienį savivaldybės politikai nusprendė netvirtinti žemės sklypo Taikos prospekte detaliojo plano.

Balsuojant tarybos narių nuomonės šiuo klausimu pasiskirstė maždaug apylygiai: 19 nepritarė detalaus plano patvirtinimui, 15 pritarė, o 2 – susilaikė. Be pagrindinio dokumento – detaliojo sklypo plano – pradėti iki vieno milijardo litų esą kainuosiančios statybos jokiu būdu negalima.

Sprendimą nulėmė tarybos Miesto plėtros, investicijų ir turizmo komiteto nuostata: kadangi nėra strateginio sprendimo dėl tolesnių veiksmų šiame žemės sklype, tai taryba turėtų detaliojo plano netvirtinti.

Taikos prospekte esančiame sklype yra 2003-iaisiais “Gazprom” parduota Kauno termofikacijos elektrinė. Dalis valstybinės žemės sklypo daugiau nei prieš porą metų pagal subnuomos sutartis perduota naujajai “Kauno elektrinės” bendrovei. Detaliajame plane numatyta 313991 kv. m žemės sklypą dalinti į keletą mažesnių sklypų.

Investuotojų atstovas R. Stonys įtikinėjo Kauno politikus, kad nauja moderni elektrinė miestui būtina, nes Kauno termofikacinės elektrinės ūkis baigia atitarnauti. O kai bus pastatyta nauja elektrinė, tai miestiečiams šiluma bus parduodama penktadaliu pigiau nei dabar.

Visos detaliojo plano rengimo procedūros atliktos, yra derinimai, įvyko viešas svarstymas su visuomene dėl Kauno elektrinės plėtros, įrengiant kombinuoto ciklo jėgainę (apie 350 MW elektrinės bei šiluminės galios), perspektyvos. Pretenzijų ar pasiūlymų raštu iš visuomenės negauta.

Tiesa, kol kas neatsiskaityta su pretendentais į planuojamoje teritorijoje turėtą žemę (dvi valdas). Bet jei ruošiamasi investuoti milijardą, tai ši smulki problemėlė, reikia tikėtis, būtų pačių verslininkų, besinaudojančių valstybine žeme, lėšomis išspręsta, o ne palikta spręsti valstybei, mokesčių mokėtojų pinigais.

Kauno miesto tarybos nariai socialdemokratai per posėdį stengėsi įkalbėti kolegas patvirtinti detalųjį planą ir netrukdyti investicijoms ateiti į miestą. Jiems pritarė ir kiti valdančiosios koalicijos atstovai iš Liberalų ir centro sąjungos, Lietuvos liberalų sąjūdžio bei “Vieningo Kauno” frakcijų. Opozicijoje esantys konservatoriai palankumo nerodė.

“2003 – aisiais, parduodant “Gazprom” Kauno šiluminę elektrinę, buvo įtvirtintas monopolis. Pažadų daug buvo, sutartyje įspūdingos investicijos surašytos, deja, sutartis neįvykdyta. Dabar vėl pučiami muilo burbulai, o kaip bus iš tikrųjų, – galima nuspėti. Žada investuoti milijardą, bet juk ankstesni įsipareigojimai, kur įvardinta daugiau nei perpus mažesnė suma – neįvykdyti. “Kauno energija” laimėjo bylą prieš Termofikacinę elektrinę arbitražo teisme. Vadinasi, ir teismas pripažino, kad iki šiol neinvestuota tai, kas buvo sutarta”, – priminė politikams buvęs Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas.