Pasaulis keičiasi, vaikai irgi. Jų auklėtojams kas belieka – taip pat tenka keistis. Šiandieną sumanęs nudobti vaikelį dėl to, kad šis silpnas, būtų įvertintas kaip sutrikusios psichikos, pavojingas visuomenei. Antikoje toks sprendimas nieko nestebino.

Tarp daugelio istorinių reliktų yra ir mylinčio bei rūpestingo vyro laiškas žmonai. I m. e. amžiuje, išvykęs į kelionę, jis rašė: „Kai tik su manimi atsiskaitys – tuoj pat išsiųsiu tau pinigus. Jei, meldžiu to dievus, sėkmingai pagimdysi, berniuką palik, o mergaitę – išmesk.“ Tik 374 m. bažnyčiai paveikus priimtas įstatymas, draudžiantis žudyti vaikus.

Nuo to laiko vaikų ugdymo metodai irgi tobulėjo. Dar viduramžiais parašyta ne viena knyga, mokanti, kaip teisingai ugdyti vaikus. Daugeliui šių raštų nesvetima mintis: pagailėsi rykščių – sugadinsi vaiką. Manyta, kad mušimas ne tik auklėja, bet ir stiprina vaikų atmintį. Todėl, kad jie ką nors geriau įsidėmėtų, būdavo primušami. Netgi karališkų šeimų vaikai neišvengdavo tokio auklėjimo. Jau tapęs Prancūzijos valdovu Liudvikas XII pasakodavo, kad dažnai nubusdavęs bijodamas rykščių. Karūnavimo dieną jį irgi išpėrė, mat tuo metu jaunajam karaliui tebuvo aštuoneri.

Renesansas pakeitė požiūrį į žmogų. Pradėta kalbėti ir apie tai, kad nedera vaikų žiauriai mušti, siūlyta tai daryti saikingiau. Kita vertus, anot parašiusio knygą „Rykščių istorija“ Jameso Glasso Bertramo, vaikai fiziškai bausti ne dėl jų blogo elgesio ar neklusnumo, o tiesiog dėl tvirto įsitikinimo, kad juos reikia mušti.

Įsigalint nuostatai saikingiau kulti vaikus, pasitaikydavo ir vienas kitas nukrypimas nuo „saiko“, vertintas kaip nekalta klaida. Regis, toks požiūris galėjo gyvuoti, tačiau vis atsirasdavo koks smalsus mokslininkas, besidomintis baudžiančio ir aukos seksualiniais išgyvenimas ir motyvais. Prancūzas Donatienas Alphonse’as François de Sade’as ne tik plakdavo ir kitaip kankindavo savo partneres, bet ir savo knygose tai aprašė. O drauge atsirado agresyvaus, prievartinio lytinio elgesio samprata, įvardyta sadizmu. Austras Leopoldas fon Sacher-Mazochas aprašė polinkį į skausmą, savęs kankinimą, ir atsirado mazochizmo, kaip lytinio nukrypimo, samprata.

Visapusiškiau tiriant šiuos įdomius reiškinius paaiškėjo, kad jie susiję su vaikiška patirtimi, fizinėmis bausmėmis, išgyventomis vaikystėje. Todėl psichoanalitikai irgi atkreipė dėmesį į vaikų mušimą. Sigmundas Freudas dar 1919 m. straipsnyje „Vaiką muša“ svarstė lytinių iškrypimų suaugus ir fizinių bausmių vaikystėje sąsajas. Biologas Desmondas Morrisas pastebėjo, kad lupamas vaikas dažnai atsiduria pozoje, kuri beždžionių bandoje išreiškia seksualinį nuolankumą, o jį baudžiantis suaugusysis tampa tarsi dominuojančiu patinu, kuris išgyvena ne tik agresijos, bet ir seksualinio dominavimo jausmus.

Panašios mokslininkų įžvalgos ir jas patvirtinantys tyrimai akivaizdžiai gadino vaikų mušimo malonumą ir po truputį griovė mušimo praktiką. Ją žlugdė ir visuomenės permainos. Vergams ar baudžiauninkams rimta paskata dirbti buvo bizūnas. Rinkos ekonomika dirbti skatina stygiumi. Nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradėta kalbėti apie laimės ekonomiką, kurios šalininkai teigia, kad atėjo laikas keisti ekonominį mąstymą, pastatyti jį nuo galvos ant kojų, vadovautis nuostata, kad laimingas yra ne tas, kuris turtingas, kad laimingumas – ekonominė vertybė, nes laimingas sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti. Atrodo, kad jie teisūs, nes XIX a. išsivysčiusioje šalyje vienas darbuotojas pagamindavo tiek, kiek penki atsilikusioje. Dabar jis gamina tiek pat, kiek trys šimtai darbininkų iš atsilikusių šalių. Todėl tokio darbuotojo savijauta, jo laimės jausmas tapo itin svarbiu visos valstybės gerovės veiksniu. Suprantama, kad laimingą žmogų reikia išugdyti, ir diržas siekiant šio tikslo nėra efektyvi priemonė.

Dėl minėtų ir daugybės kitų priežasčių vaikų mušimas nyko iš oficialios ugdymo institucijų praktikos. Didžiojoje Britanijoje praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje atsisakyta vaikų mušimo mokyklose. Buvo priimta JT Vaiko teisių konvencija, kurioje skelbiama, jog „valstybės dalyvės (t.y. pasirašiusios konvenciją) užtikrina, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Vadovaudamosi požiūriu, kad fizinėmis bausmėmis žeminamas vaiko orumas, daug šalių pasirinko teisinį fizinių bausmių vaikams užkardymo kelią – uždraudė fizinių bausmių naudojimą ugdymo tikslams. Tai padarė Švedija, Suomija, Austrija, Kipras, Vokietija, Ispanija, Danija, Latvija, Kroatija, Bulgarija, Turkmėnija, Izraelis, Urugvajus, Naujoji Zelandija, Venesuela, Kosta Rika, Malta, Lenkija, Estija, Argentina, Bolivija ir daug kitų šalių. Įstatymai veikia piliečių elgesį ir mąstymą. Švedijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje, tai yra šalyse, kuriose įstatymai draudžia fizines bausmes vaikų atžvilgiu, apklausus tėvus paaiškėjo, kad 85–95 proc. jų pritaria vaikų auginimui be smurto.

Kita vertus, ne vienoje šalyje ir trūksta įstatymų, ginančių vaikus, ir vis dar paplitusios nuostatos, pateisinančios jų fizinį baudimą.

Kai kurie Lietuvos piliečiai į fizines bausmes irgi žvelgia kaip į visai tinkamą ugdymo priemonę ir meiliai vadina vaikų mušimą „beržine koše“, „auklėjimu dirželiu“, „įkrėtimu į kailį“ ar panašiai, o bandymus drausti taip drausminti vaikus laiko neleistinu prigimtinių tėvų teisių suvaržymu. Savitai mąstančių (gal iš viso nemąstančių) buvo visada ir visur. Ar prasminga su jais ginčytis?

Nesenai, šių metų sausio pabaigoje, visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad ginčytis, diskutuoti ir įrodinėti tikrai verta, nes yra su kuo ir yra dėl ko. Buvo apklausta 1002 vyresni nei 18 metų žmonės iš 19 miestų ir 31 kaimo. Klausta, ar vaikystėje jie fiziškai bausti, ir kitų įdomių dalykų.

Kad dažnai buvo baudžiami, atsakė 5,8 proc., retkarčiais – 31,5 proc. Labai retai (1–2 kartus) bausti 25 proc. Niekada nebaustų buvo apie trečdalį (34,5 proc.). Dar keletas procentų apklaustųjų į šį klausimą nenorėjo atsakyti.

Ne vienam skaitytojui skaičiai ir procentai atrodo neįdomūs. Todėl tiesiog apibendrintai galima pasakyti, kad du iš penkių Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai ragavo beržinės košė, trys iš penkių jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, lygių teisių visuomenėje berniukams kliuvo pastebimai labiau nei mergaitėms.

Nenuostabu, kad savą patirtį žmogus linkęs laikyti visiems tinkama ir netgi pageidautina. Manančiųjų, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o jį išauklės, buvo vos daugiau nei pusė (52,1 proc.) Taigi pirmas įdomus pastebėjimas – dalis išvengusiųjų fizinių bausmių norėtų jas taikyti savo vaikams. Taigi aplinkinių palankus požiūris į tuos, kurie muša vaikus, skatina net tuos, kurie patys nebuvo tėvų fiziškai baudžiami, ne vadovautis savo protingų tėvų požiūriu, o perimti kaimynų nuomonę.

Kitas ne mažiau įdomus pastebėjimas – nemenkas skaičius apklaustųjų nežinojo, ką į šį klausimą atsakyti (8,1 proc. ). Taigi Lietuvoje toks klausimas vis dar labai keblus.

Likusieji apklaustieji, kurių galėtų būti ir daugiau, pasisakė prieš fizines bausmes vaikams. Džiugu, kad tarp jų pastebimai daugiau išsilavinusių ir jaunų žmonių. Jaunas ir išsilavinęs turėtų būti ir knygų skaitęs. Todėl tikėtina, kad jam į rankas pakliuvo kurio nors autoriaus, rašiusio apie fizinį vaikų baudimą, įžvalgos: vaikams taikomos fizinės bausmės susijusios su jaunimo elgesio problemomis, su agresyvumu ir nusikaltimais, su polinkiu į suicidą. Deja, šiandieną, kai skaitoma vis mažiau, su mokslinių tyrimų aptarimais susipažįsta tikrai mažai tėvų, o jei ką nors apie baudimą ir išgirsta, tai neretai išdidžiai atsako: „Mane lupo, o aš doru žmogumi išaugau.“

Išgirdus tokį samprotavimą pagrįstai galima atsikirsti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušami.“

Dauguma tėvų norėtų išugdyti savybes, kurios leistų vaikams laimingai gyventi. Bet Lietuvoje apie šį tikslą, regis, per retai susimąstoma. Todėl tenka atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, ar jiems pasisekė.

Gretinant esamą suaugusio žmogaus laimingumo lygį ir vaikystėje patirtus auklėjamuosius poveikius galima spręsti apie šių poveikių įtaką gebėjimui kurti sėkmingą gyvenimą, gerą savijautą. Suprantama, „laimės lygio“ rodiklis priklauso ne tik nuo vaikystės patirties. Bet kai tiriamas ne vienas žmogus, o didesnės jų grupės, ryšys tarp ugdymo vaikystėje ir suaugusiojo laimės atsiskleidžia ganėtinai aiškiai. Jau minėtame tyrime apklaustieji buvo suskirstyti į skirtingo laimingumo grupes.

6,5 proc. tų, kurie buvo priskirti prie aukščiausio laimingumo grupės, kurie nurodė, kad „metai buvo laimingi, ateityje gerovė stiprės“, prisimindami savo vaikystę teigė, kad juos dažnai fiziškai baudė. Atsakiusiųjų, kad baudė kartais, buvo 25 proc. Atsakiusių, kad baudė retai (1–2 kartus), – 23,1 proc. ir 44,4 proc. – atsakiusiųjų, kad fiziškai jie nebuvo baudžiami. Žemiausio laimingumo lygio grupės apklaustieji, kuriems „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu“, atsakymai pasiskirsto atitinkamai: 7,8 proc.; 36,6 proc.; 26,1 proc.; 29,5 proc. Jei kam įdomu – tai skirtumą patvirtina ir matematiniai skaičiavimai, įrodantys, kad jis statistiškai reikšmingas.

Dvi skaičių eilutės – ir diskusija baigta. Nes išvada nekelia jokių abejonių: norint, kad vaikas užaugtų laimingu žmogumi, geriau jo nelupti. O mėgstamą patarlę reikia iš esmės pakeisti ir sakyti: „Už vieną nemuštą – dešimt muštų duoda.“

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Šiandien Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Gediminas Navaitis įregistravo Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio pataisas. Šiomis pataisomis siekiama uždrausti rūkyti automobilio salone tuo metu, kai jame vežami vaikai arba nėščios moterys.

Tabako kontrolės įstatymas numato tabako gaminių vartojimo apribojimus švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, darbo vietose, viešajame transporte, viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, interneto kavinėse, lošimo namuose ir patalpose, kuriose vyksta sporto varžybos ar kiti renginiai. Tačiau šis įstatymas nenumato draudimo rūkyti transporto priemonės salone, kai jame vežami vaikai ar nėščios moterys. Kanadoje, kai kuriose JAV valstijose ir Australijoje yra uždrausta rūkyti automobilyje, jei juo vežami vaikai.

„Siūloma pataisa gina vaikų teises ir saugo juos nuo pasyvaus rūkymo. Vaikai nuo jo kenčia labiau nei suaugusieji. Dar negimę kūdikiai, kurių motinos buvo prirūkytoje patalpoje, lėčiau vystosi. Vėliau, dėl pasyvaus rūkymo, pastebimai padidėja tikimybė, kad vaikais sirgs kvėpavimo takų ligomis, juos kamuos užsitęsęs kosulys“, – teigia G. Navaitis.

Daugiau nei 80 Seimo narių per pirmąjį šių metų ketvirtį cento tikslumu panaudojo visą parlamentinei veiklai finansuoti skiriamą sumą – 6402 litus. Didžiosios dalies likusių parlamentarų išlaidos viršija 6 tūkst. litų.

Tuo tarpu Seimo narius, nepriartėjančius prie maksimalios sumos, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų: Seimo pirmininkė Irena Degutienė išleido 541 litą, Algirdas Butkevičius – 1024 litus, Loreta Graužinienė – 2330 litų, Gediminas Kirkilas – 2205 litų, Andrius Kubilius – 2100 litų, Eligijus Masiulis – 2700 litų, Emanuelis Zingeris – 3217 litų.

Gediminas Navaitis, išleidęs 3072 litų, irgi patenka tarp mažiausiai išleidusių, tačiau parlamentaras pernai birželį paskelbė išvis šių lėšų atsisakantis.

Tuo tarpu parlamentaro G.Navaičio ataskaitos rodo, jog šias lėšas jis naudojo visus metus – 2009 metų paskutinį ketvirtį išleido 1186 litus, trečią ketvirtį – 1941 litą.

Kaip rodo Etikos ir procedūrų komisijos paskelbtos ataskaitos, didžioji parlamentinei veiklai skiriamų lėšų suma, kaip ir anksčiau, atitenka transporto nuomai ir eksploatavimui. Už visas parlamentinei veiklai skiriamas lėšas transporto priemonę nuomojasi Seimo narys Linas Karalius.

Iš viso per pirmą šių metų kanclerį Seimo nariai išleido 847 tūkst. 796 litus, maždaug 400 tūkst. litų mažiau nei praėjusių metų ketvirtį (1,25 mln. litų), tačiau sumažėjimą lėmė ne tiek parlamentarų taupumas, kiek sumažėjusi skiriama suma bei smukęs vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU).

Nuo šių metų sausio 1 iki gruodžio Seimo nariui išlaidoms, susijusioms su parlamentine veikla, kiekvieną mėnesį atsiskaitytinai skiriama 1 VMDU dydžio suma. Iki tol ši suma siekė 1,5 VMDU.