Pagaliau po ilgų derinimų prasideda labiausiai nuošliaužų suniokoto Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito gelbėjimas. Tačiau ne mažesni pavojai slypi ir pietrytiniame šlaite, o specialistai pastebi vis naujų įtrūkimų Kunigaikščių rūmų sienose. Tarsi to būtų maža – praėjusią savaitę kalno žaizdas skaudžiai plovė galinga liūtis, o kas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą kiaurai kalną išraustuose tuneliuose, apskritai niekas nežino. Bet kol vieni kuria tolesnius kalno gelbėjimo planus, ekstremalią situaciją paskelbusi sostinės savivaldybė skelbia kaltųjų, dėl kurių į kalno šlaitus teks įkasti milijonus eurų, paiešką.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Kalnas pradedamas tvarkyti

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinis muziejus pranešė, kad ekspertams įvertinus parengtą projektą pasirašyta sutartis su rangovu ir prasideda Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito, kur yra didžiausios nuošliaužos, tvarkymas. Darbus, kurie kainuos 2 mln.860 tūkst. eurų, atliks bend-rovė „Rekreacinė statyba“.

„Restauratoriams teks atlikti daug darbų. Bus tvirtinamas šlaitas, įrengiamas gruntinio vandens drenažas, šlaito vejos laistymo ir šlaito stebėsenos sistemos. Pagal kalendorinį darbų planą šis šlaitas į kitų metų vasaros pabaigą jau turėtų būti apaugintas žole, bet kaip seksis, bus matyti tik dirbant“, – sako projekto vadovas architektas Rimas Grigas.

Pasak architekto, vadovavusio šiaurės vakarų šlaito tvarkybos projektą rengusiai architektų, geotechnikų, hidrotechnikų, konstruktorių ir inžinierių  grupei, tyrimai rodo, kad pažeistame šlaite supiltinio grunto sluoksnis siekia nuo vieno iki keturių metrų. Šis nestabilus technogeninis gruntas bus šalinamas, o jo vietoje bus pilamas naujas. „Grunto reikės nukasti vidutiniškai apie metrą. Kalno apačioje tokio grunto yra apie keturis metrus, bet tiek nukasti nebūtina, nes ten jis gana tvirtas“, – pasakoja projekto vadovas.

Pasak jo, grunto, kurį reikės nukasti šiaurės vakarų šlaite, gali būti apie 3 tūkst. kubinių met-

rų. Nors kalno geologinė struktūra gana aiški ir gerai ištirta – nuo 1956 m. buvo atlikta daugiau kaip 280 gręžinių ir paimta daugiau nei tūkstantis grunto pavyzdžių laboratoriniams tyrimams, visada lieka vietų, kuriose reikia papildomų tyrimų, todėl darbų metu jų apimtis ir pobūdis gali būti tikslinami.

„Pažeista šlaito dalis bus tvarkoma be invazinių priemonių, nenaudojant naujų gelžbetoninių konstrukcijų. Pašalinę pažeistą gruntą, tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuosime terasas, ant jų pilsime augalinio grunto sluoksnį, o po to bus klojama augalinė danga“, – konkrečius darbus, kuriuos reikės atlikti, vardija R.Grigas.

Jo teigimu, tai laiko patikrintas kalno šlaitų tvirtinimo būdas, tačiau pasitelktos jau šiuolaikinės technologijos. „Pats principas niekuo nesiskiria nuo seniai naudojamų, bet anksčiau sutvirtinimus pindavo iš vytelių ir dėdavo sluoksniais pramaišiui su moliu ar žvyru, o dabar bus naudojamos naujos ilgaamžės medžiagos, tinkladėžių gamintojas duoda 120 metų garantiją“, – pasakoja projekto vadovas.

Tvarkybos darbų projekte išskirtos trys dalys – šiaurės vakarų pusėje pažeistas kalno šlaitas, piliakalnio aikštelė ir pietvakarinis piliakalnio šlaitas. Gedimino kalno aikštelėje numatoma modernizuoti kritulių surinkimo sistemą bei izoliuoti aikštelę nuo kritulių, o šiaurės vakarų šlaite – stabilizuoti ir drenuoti pažeistą šlaitą, atkurti pirminio šlaito paviršių su augaline danga, o besikaupiančius kritulius nuleisti į miesto lietaus nuotekų tinklus. „Tad dabar kalno šiaurės vakarų šlaite prasidedantys darbai – tik pirmasis etapas“, – pabrėžia Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris Gedimino kalnu rūpinasi nuo 2012 m. pabaigos, architektė Asta Meškauskienė.

Gelbėtojai telkia jėgas ar ieško kaltųjų?

Kalno šlaitas per kelerius pastaruosius metus nuslinko keletą kartų, tačiau Gedimino kalno būkle ypač susirūpinta po pernai vasarį ir spalį įvykusių didelių nuošliaužų. Dar praėjusių metų pavasarį kultūros ministro sudaryta komisija konstatavo, kad kalno šiaurės vakarų ir vakarų šlaitai yra avarinės būklės, ir rekomendavo neatidėliojant pradėti tvarkybos darbus, o po to Lietuvos nacio-

nalinis muziejus organizavo kalno šiaurės vakarų šlaito avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo, remonto darbų, kurie dabar ir prasideda, projekto parengimą.

„Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad keltuvo vibracijos į kalną nekelia pavojaus šlaito stabilumui ir paties keltuvo eksploatacijai. Nuošliaužos dydį ir pažeisto grunto zonas parodė Gedimino kalno kalvos 2,5 D paviršiaus modelis. Taip pat buvo nustatytos šlaitų nuošliaužų priežastys, šlaito gamtinis drėgnis, technogeninio grunto storis ir patikslinta geologinė kalno sandara. Be to, buvo įvertintas šiaurinės atraminės sienos mūras, jo stiprumas ir stabilumas, atliktas šiaurės vakarų šlaito stabilumo modeliavimas, kiti tyrimai bei matavimai ir įrengta šiaurinio šlaito ir pastatų stebėsenos sistema“, – vardija R.Grigas.

Jau vykstant šiems darbams kovo mėnesį didelė nuošliauža atsirado pietrytiniame šlaite, o ekspertai atkreipė dėmesį į grėsmę, kylančią Aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmų liekanoms, – sienoje matyti nesenas įtrūkimas. Nerimui stiprėjant, praėjusios savaitės pradžioje Vyriausybė paskelbė, kokie neatidėliotini darbai turi būti padaryti artimiausiu metu, o ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybė dėl Gedimino kalnui kilusio pavojaus paskelbė ekstremalią situaciją. Ekstremalių situacijų komisija Operacijų centro vadovu paskyrė kultūros viceministrą Renaldą Augustinavičių, o gelbėjimo darbų vadove – Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę. Paskelbus ekstremalią situaciją Gedimino kalno tvarkymui galima panaudoti pinigus iš valstybės rezervo. Preliminariai skaičiuojama, kad papildomai tam gali prireikti iki 5 mln. eurų.

Paskelbus ekstremalią situaciją taip pat pranešta, kad sostinės meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas nustatyti priežastis bei asmenis, kaltus dėl tragiškos dabartinės Gedimino kalno būklės. Spaudai išplatintame pranešime rašoma, kad miesto vadovui kyla įtarimų, ar dabartinei kalno būklei susidaryti įtakos neturėjo 2003 m. Gedimino kalne įrengtas funikulierius ir kalno papėdėje 2002–2009 m. vykę Valdovų rūmų atstatymo darbai.

Kreipimesi meras teigia abejojantis, ar atsakingos institucijos, kurios turėjo rūpintis ir Gedimino kalno priežiūra bei atlikti stebėseną, o nustačius kylančias grėsmes skubiai imtis atitinkamų priemonių, tinkamai atliko savo darbą. Jis teigia, kad būtina nustatyti asmenis, „savo veiksmais prisidėjusius prie milijoninių išlaidų siekiant išsaugoti Gedimino kalną“, ir prašo ištirti aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos dabartinei kalno būklei, bei „nustatyti, ar įvairiais laikotarpiais šalia kalno vykdyta ūkinė veikla neprisidėjo prie Gedimino kalno šlaito slinkimo“. Tačiau meras nė žodžiu neužsimena, kad po 2008 m. kovą rytiniame šlaite susiformavusios nuošliaužos kalno sutvarkymu rūpinosi ne kas kitas, o Vilniaus pilių direkcija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.

„Pagal tuo metu galiojusią tvarką kreipėmės į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Kultūros paveldo departamentą. Avarinės būk-lės nustatymo komisiją, kurios akto pagrindu būtų rengiamas šlaito sutvarkymo ir avarinės būklės likvidavimo projektas, turėjo sudaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija, vyko susirašinėjimas tarp institucijų, bet komisija taip ir nebuvo sušaukta“, – sako laikinai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai vadovaujanti Antanina Jarukaitienė, primindama, kad nuo 1995 m. Vilniaus m. tarybos sprendimu Gedimino kalnas įėjo į Valdovų rūmų statybos teritoriją.

„Vilniaus pilių direkcijos vadovas Saulius Andrašiūnas, neapsikentęs vilkinimo ir remdamasis Vilniaus m. tarybos sprendimu, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti nuošliaužą. Rezervato direkcija parengė projektą, o Panevėžio statybos trestas atliko tvarkybos darbus“, – pasakoja A.Jarukaitienė.

Sostinės mero kreipimesi į Generalinę prokuratūrą neužsimenama ir apie tai, kad nuo 1995 m. kalnas ir jame vykstantys procesai buvo nuolat stebimi, bet 2008 m. stebėjimas kažkodėl buvo nutrauktas.

„Bėgdamas iš paskos negali užbėgti už akių būsimoms problemoms. Prevencinių darbų gali imtis, kai atliekami tyrimai, stebėsena. Kai pasibaigus blokadai buvo atgaivinti tvarkybos darbai ir įrengta šlaitų stebėsenos sistema, paaiškėjo, kad kalnui reikia pagalbos. Todėl 1995–1998 m. buvo padaryti gelžbetoniniai sustiprinimai, kurie dabar atsivėrė šiauriniame šlaite, ir perimetru stiprinamos atkurtos gynybinės sienos. 1995 ir 2008 m. buvo matyti – kartu su medžiais šlaitas slinko. Bet kalnas buvo stebimas iki 2008 m., o paskui to neliko. Gal pavaldumas keitėsi, gal krizė prisidėjo, pinigų nebuvo… – užsimindamas apie tuo metu atėjusią krizę, savaitraščiui „Veidas“ sakė R.Grigas ir pridūrė: – Daug darbų buvo atlikta, todėl pasvarstymai, kad kalnas griūva dėl funikulieriaus ar Valdovų rūmų, kurie pradėti statyti 2002 m., poveikio, man atrodo nerimti.“

„2010 m. buvo atlikta deformacijų stebėjimo bei atliktų šlaitų tvirtinimo darbų archyvinės medžiagos analizė ir konstatuota, kad šlaituose ir statiniuose vyko deformacijos, siejamos su šlaitų erozija, solifliukcija, augalijos būkle bei antropogenine veikla“, – priduria A.Meškauskienė.

R.Grigas sako, kad kalno stebėsenos sistema buvo atnaujinta šių metų vasarį, tačiau kol kas ne visa reikiama apimtimi: „Stebimi pastatai ir šiaurės vakarų šlaitas. Projektas parengtas ir likusiai kalno daliai, tad tikimės, kad iki rudens bus atnaujintas viso kalno stebėjimas. Kai stebi, jei reikia, galima imtis priemonių – tyrimus, avarijos grėsmės pašalinimo ar tvarkybos darbus atlikti. Bet plika akimi nepamatysi, kad šlaitas per mėnesį pajuda centimetrą ar du.“

Tad ar telkiant jėgas kalno gelbėjimui ir ieškant kaltųjų, bus atsakyta į klausimą, kieno valia nuspręsta, kad jo stebėjimas 2008 m. buvo nutrauktas?

Kalną griauna gamta ir žmonių veikla

Lietuvos ir jiems talkinančių Lenkijos valstybinio geologijos instituto – Nacionalinio tyrimų instituto specialistų tvirtinimu, pagrindinė Gedimino kalno problema yra vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir, pasiekęs nelaidų grunto sluoksnį, išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą.

„Visus dabartinius Gedimino kalne vykstančius procesus lemia į kalno viršutinę aikštelę patenkantis vanduo. Kalnas kaip geologinė struktūra yra stabilus ir nejuda, o paviršinės nuošliaužos susidaro dėl ant kalno supilto grunto. Supiltinis gruntas yra imlus drėgmei, leng-vai įmirksta ir tuomet ima slinkti“, – aiškina Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Pasak jo, pastarąją šlaito deformaciją, kuri prasidėjo 2016 m. vasarį, sukėlė nepalankios oro sąlygos – labai staigus atšilimas po labai šalto laikotarpio ir didelis kritulių kiekis. „Labai didelė šlaito deformacija vyko 2016 m. spalio mėnesį. Šlaitas buvo uždengtas plėvele, kuri turėjo saugoti nuo kritulių, bet po kelių liūčių buvo nuplėšta, krituliai susikaupė kalno viduje ir šlaitas nuslinko. Po tos nuošliaužos net matėme, kaip šaltinėlis teka“, – pasakoja inžinierius hidrogeologas.

Jis priduria, kad iš esmės visi kalnai yra nestabilūs, nes juos veikia įvairūs gamtoje vykstantys procesai, o pagrindiniai veiksniai, sukeliantys kalnų ir upių šlaitų deformacijas, yra šlaito nuolydis. „Gedimino kalnas labai status, jo statumas vidutiniškai yra 45–50 laipsnių. Kadangi šlaitai statūs, o viršutinis sluoksnis labai nestabilus, jis ir slenka. Ir istoriniais laikais formavosi nuošliaužos. Remiantis įvairiais šaltiniais skaičiuojama, kad nuo XIV a., kai kalnas funkcionavo kaip gynybinė piliavietė, jis prarado apie trečdalį savo tūrio, sumažėjo visu trečdaliu“, – sako J.Satkūnas ir priduria, kad keltuvas reikšmingos įtakos šlaitų stabilumui negali turėti, – tai atlikę matavimus nustatė VGTU mokslininkai.

„Žemėje nuolat vyksta žmogui nematomi procesai, – tęsia jo mintį R.Grigas – Gamtos sąlygos – lietus, sniegas, šaltis skatina eroduoti šlaitus, o grunto deformacijos daro įtaką vandens nuotekų sistemai, todėl ji ilgainiui irgi gali deformuotis, ir reikia nuolatinės inžinerinių tinklų priežiūros. “

Supiltinis gruntas, kaip aiškina A.Meškauskienė, atsirado tada, kai pagal Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (vėliau jis vadinosi Paminklų restauravimo institutu, Projektavimo ir restauravimo institutu – B.Ž.) 1983 m. parengtą Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo projektą buvo atkurta viršutinė gynybinė siena. „Vieni svarbiausių darbų buvo kalno viršuje gelžbetoninio rostverko ant gręžtinių polių įrengimas buvusios gynybinės-atraminės sienos vietoje, nes autentiškos gynybinės sienos fragmentai yra išlikę tik abipus vakarinio ir prie pietinio bokštų. Taip pat nurodytos pavojingos, erozijos pažeistos šlaitų vietos, o pietrytinė jo dalis išskirta kaip labai pavojinga. Šių darbų metu buvo supilta daugiau nei 10 tūkst. kub. metrų grunto“, – aiškina architektė.

R.Grigas patikslina, kad didžioji dalis supiltinio grunto ant kalno atsirado apie 1985–1990 m. „Dar praėjusio amžiaus pabaigoje ne tik specialistai, bet ir tuometinė valdžia suprato, kad tokiems eroduojantiems kalno šlaitams ir piliakalnio aikštelei vanduo ir nekontroliuojami pėsčiųjų srautai labai kenkia, todėl bandė juos sustiprinti. Pagal minėtą architekto Giedručio Lauciaus ir inžinieriaus Jakovo Mendelevičiaus projektą buvo atkurtos Aukštutinės pilies gynybinės sienos, suprojektuoti aptvėrimai aplink kalną, o šlaitai sutvirtinti gelžbetoninių elementų tinklu, inkaruotu į gilesnius kalno sluoksnius. Kai 1985 m. buvo pradėti kalno tvarkymo darbai, pradėti šalinti ir medžiai, nes po jais nesiformuodavo velėna ir po kiekvienos didesnės liūties reikėdavo iš piliakalnio papėdės išvežti po porą sunkvežimių žemės. Deja, prasidėjus blokadai darbai buvo nutraukti“, – pasakoja architektas.

1995 m. atnaujinus darbus buvo pastebėti tam tikri konstrukciniai iki blokados atliktų darbų defektai ir imtasi priemonių jiems ištaisyti. „Kaip tik tuo metu buvo sugalvota įdiegti kalno šlaitų stebėsenos sistemą, kuri vėliau padėjo laiku reaguoti į vykstančias deformacijas, o 1995–1998 m. technikos mokslų daktaras Antanas Astrauka parengė gynybinių sienų sutvirtinimo gelžbetoniniais poliais ir inkarais projektus, kurie buvo įgyvendinti. Nemažai darbų buvo padaryta, ir jeigu ne jie, gal seniai jau viskas būtų nučiuožę“, – mintimis dalijasi R.Grigas.

Į neramų klausimą, ar Gedimino kalnas vieną dieną nenuslinks, kaip XIX a. pirmoje pusėje kelis kartus nuslinko dalis Bekešo kalno, nusinešdama ir bokštą, jis atsako, kad dėl to jaudintis nereikėtų, nes, nors ir stūksantys greta, šie kalnai yra skirtingi: „Bekešo kalno struktūra – daugiausia smėlis, ir upė visai šalia, o Gedimino kalno geologinė struktūra gera. Jeigu jam padėsime, kalnas negrius, nes tai, ką matome, – paviršiuje vykstantys procesai.“

Architektui pritaria ir humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos docentė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Birutė Rūta Vitkauskienė, rengianti istorinę monografiją apie Vilniaus Aukštutinę pilį ir kalną. „Nors kartais sakoma, kad Gedimino kalnas supiltas žmonių rankomis, jis yra geologinis, gamtos sukurtas kalnas, paskutinio ledynmečio kūrinys. Ledynai ir ledų tirpsmas Vilniuje sukūrė tokį unikalų reljefą, bet tokie kalnai stačiais šlaitais – ledynmečio sustumtas ir suslėgtas molis, smėlis, žvyras – apskritai yra eroziniai, o Lietuvoje jie turi tendenciją nuslinkti dėl mūsų klimato – smarkių liūčių, sniego, ledo tirpsmo. Be to, prie Vilniaus kalvyno reljefo formavimo nuo seniausių istorinių laikų prisidėjo žmogaus veikla. Nestabilus paviršinio supiltinio grunto sluoksnis galėjo atsirasti labai seniai: archeologų radiniai rodo, kad žmonės ant Gedimino kalno gyveno jau V–VI a. Gal jie lygino viršūnę, o žemes pylė ant šlaitų“, – svarsto mokslininkė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Neseniai internete aptikau gražų filmuką: ant Gedimino kalno stūkso atstatyta pilis. Iškart paspaudžiau mygtuką, kad patinka, ir pasidalijau su tinklo draugais. Gal kada nors Aukštutinė pilis bus pastatyta iš naujo – jei tik visas kalnas nenušliauš žemyn.

Arūnas BRAZAUSKAS

Akivaizdu, kad inžinerijos požiūriu tai būtų visiškai naujas statinys. Šlaitui sutvirtinti būtų panaudoti ne stuobriai, o gelžbetonis. Nesuklystume, jei vaizduotėje kylančią pilį pavadintume hibridu. Ten būtų ir molio, ir kompozitinių medžiagų – žinoma, jeigu šioms užtektų pinigų. Pilis būtų elektrifikuota, ko nebuvo Gedimino laikais.

Hibridais biologijoje vadinami mišrūnai – gyvūnai ar augalai, atsiradę sukryžminus nevienodo paveldimumo organizmus. Pavyzdžiui, arklį ir asilą (mulas), liūtą ir tigrą (ligeris – taip, yra toks padaras). Tokie mišrūnai nevaisingi, neduoda palikuonių.

Lingvistikoje hibridai – žodžiai, sudurstyti iš skirtingų kalbų fragmentų. Būna vykusių ir nevykusių atvejų. Tarkime, jei „kvailinimą“ keisime „kvailizacija“, skambės nekaip.

Užtat keliais rieda hibridiniai automobiliai, ir dauguma savininkų jais džiaugiasi. Gal ir naujoji Gedimino pilis bus tobulas technikos objektas.

Automobilis veža iš taško A į tašką B, o pilis „veža“ į praeitį. Pamenu, 2010-aisiais su minia lietuvių Lenkijoje žygiavau į Žalgirio mūšio inscenizaciją. Bendražygė pasakė, kad Vytautas ant žirgo jai, lietuvei, kelia žvėrišką pasididžiavimą. („Aš krioksiu!“ – taip kita proga pasakė kita lietuvė.)

Vytauto vaizdas buvo hibridinis – „didysis kunigaikštis“ atvažiavo automobiliu ir žirgelį atsivežė priekaboje. Tačiau jausmus kelia raitelis ant žirgo, o ne jo pasirodymo aplinkybės.

Jausmų programavimas – viena iš hibridinio karo užduočių. Apie šį karą dabar daug svarstoma, tik ar visuomet suvokiama, kaip jis „daromas“? Kodėl klastingi kovos būdai vadinami hibridiniais? Todėl, kad tai, atrodo, nesuderinamų dalykų mišrainė. Pavyzdžiui, karo ir taikos. Grobimas vykdomas taip, kad išoriškai tai neatrodytų agresija – tokiu būdu Rusija aneksavo Krymą.

Apie taktines hibridinio karo detales yra prasitaręs Rusijos prezidentas V.Putinas, kai tarsi padarė loginę klaidą: pasakė, kad Rusijos „mandagieji žmonės“ slėpėsi už moterų ir vaikų. Kovinių grupių, užmaskuotų kaip turistai, siuntimas – hibridinio karo abėcėlė. Tuntus tokių kovotojų galima permesti su migrantų srautais.

Priešininko „kvailizacija“ – kitas dalykas iš karo pradžiamokslio. Tai propaganda, kurios tikslas – pakeisti pažiūras. Pavyzdžiui, nea­pykantą priešininkui paversti simpatija jam. Tam labai tinka istoriniai vaizdai, kurie kelia „žvėrišką pasididžiavimą“: Vytautas ant žirgo, Gedimino pilies siluetas.

Net ir patyręs internautas gali apstulbti pamatęs, kaip priešininkas naudoja Lietuvos istorinius simbolius. Geležinis vilkas Gedimino pilies fone, o greta – nuorodos į turinį rusų kalba. Šalia medžiagos apie 1941-ųjų birželio sukilimą veriasi langelis su svarstymais apie globalinę krizę, kuriuos parašė Rusijos istorikas, kita proga išvadinęs Lietuvą „menku šuneliu“.

Visa tai panašu į gerai sustyguotą orkestrą, kuriame esama ir duslių mušamųjų (vaizdelis – „Stalino saulę“ atvežusieji Petras Cvirka, Salomėja Nėris vienoje gretoje su „Briuselio saulės“ nešėjais Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu), ir šaižių birbynių – „lietuviškos abėcėlės“ sektantai gąsdina dėl repolonizacijos.

Vaidintojai su istorinėmis Lietuvos kariuomenės uniformomis kviečia pasipriešinti Europos Sąjungos vergijai, jiems diriguoja keli Kovo 11-osios akto signatarai. Toks „kvailizacijos“ spektaklis vyksta esamuoju laiku. Hibridiniame vaizde tikras tiktai nenuplaunamas signataro statusas.

Kitais metais planuojama ištirti po tvarkomu Gedimino kalnu esančius nacių bunkerius, kurie ateityje gali būti naudojami turizmo tikslais, antradienį pranešė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

“Kitais metais lieka užduotis atrasti tuos nacių ir kitų militarinių grupuočių – aš girdėjau apie nacių – bunkerius. Mes turime preliminarius brėžinius, kur jie yra, bet tyrėjai labai bijo brutaliai įsiveržti į kalną su kažkokiais zondais, kad neišjudintų sluoksnių”, – žurnalistams sakė kultūros ministras.

Tuomet, anot ministro, bus siekiama išsiaiškinti, kuo bunkeriai yra užpilti.

“Tada lauks du darbai: arba užtvirtinti tą užpylimą, arba kaip tik išvalyti tuos bunkerius ir pritaikyti turizmui. Aišku, antra galimybė yra labai viliojanti – turėti galimybę ten įeiti po žeme į kažkokius bunkerius ar ekspozicijas ten parengtas, bet rizikos irgi labai daug”, – tvirtino A.Gelūnas.

Iš valstybės, pasak ministro, Gedimino kalnui tvarkyti yra skirta 1,4 mln. litų. Iki Naujųjų metų už 460 tūkst. litų ketinama baigti tam tikrus tyrimo, zondavimo ir tvarkybos darbus. Likusius darbus planuojama atlikti per 2011-uosius.

Didžiausia problema, A.Gelūno teigimu, tvarkant kalną kilo dėl to, kad nebuvo turima apibendrintos kalno tyrimo medžiagos nuo 1950 metų. Šiuo metu šis tyrimas yra atliekamas.

Apie tai, kad Gedimino pilies kalnui gresia pavojus, geologai įspėjo prieš dvejus metus. Pastarąjį kartą kalnas tvirtintas prieš 14 metų.

Siekiant stabdyti Gedimino kalno slinkimą, svarbiausius darbus reikia atlikti iki metų pabaigos, sako ekspertai.

Tokią išvadą padarė Kultūros ministerijos sudaryta Gedimino kalno avarinės būklės nustatymo komisija.

“Labai tikimės, kad spalį pradėsime ir lapkritį atliksime pagrindinius slinkimo stabdymo darbus apatinėje terasoje. Prasideda sniego, šalčių periodas”, – BNS pirmadienį Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėja Irma Grigaitienė.

“Investicinį projektą Kultūros paveldo departamentas jau paruošė. Dabar tariamės, kaip tvarkingai paimti investicines lėšas”, – teigė ministerijos atstovė.

Kultūros ministras yra sakęs, kad šiemet kalno tvarkymo darbams ketinama skirti iki pusės milijono litų.

I.Grigaitienė pirmadienį taip pat apkaltino Vilniaus miesto savivaldybę, kad ji vilkina klausimą dėl kalno priskyrimo Nacionalinio muziejaus teritorijai.

Tuo metu savivaldybė teigia, kad procesas stringa teismui priėmus sprendimą dėl žemės sklypo Vilniaus pilių valstybiniam kultūriniam rezervatui – esą teismas pavedė vadovautis Seimo nutarimu patvirtinta schema, kuri esanti “netiksli ir problematiška”.

Ekspertai skaičiuoja, kad kalno tvarkymo darbams 2011-aisiais reiktų apie 1 mln litų, o 2012-aisiais – apie 1,75 mln. litų.

Apie tai, kad Gedimino pilies kalnui gresia pavojus, geologai įspėjo prieš dvejus metus. Ypač pavojinga vieta – vakarinis šlaitas, kuris jau keletą kartų yra slinkęs. Dar viena bėda – medžiai, kurie šlaitą ne stiprina, o priešingai – pučiant stipriam vėjui išjudina.

Teigiama, kad nuošliaužos formuojasi ir dėl vandalų, kurie nulaužė šviestuvus, laipioja šlaitais, ridena akmenis iš sienų.

Paskutinį kartą kalnas tvirtintas prieš 14 metų.

Slenkančio Gedimino kalno tvarkymo darbus tikimasi pradėti dar šiais metais, pirmadienį po susitikimo su įgaliotomis institucijomis teigė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Anot ministro, šiais metais kalno tvarkymo darbams ketinama skirti 300-500 tūkst. litų, tačiau, kad jie būtų pradėti, reikia parengti investicinį projektą.

“Galbūt ateičiai galima gauti lėšų ir iš Europos Sąjungos, bet skubiausiems darbams tiesiog mes esame sutaupę iš kito investicinio projekto ir rengiame dabar kalnui atskirą investicinį projektą, kad iš sutaupytų lėšų galėtume pradėti darbus”, – žurnalistams pirmadienį sakė A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo metu labiausiai reikia pašalinti kalno viršuje besikaupiantį lietaus vandenį, kad šis nesisunktų į kalno vidų, tiksliai nustatyti, kokį pavojų kelia kalne esančios ertmės, bei tas ertmes pašalinti.

Anot ministro, kalno tvarkymo darbams 2011-aisiais ir 2010-aisiais reikėtų apie 2,5 mln. litų. Dėl to, pasak A.Gelūno, kalbamasi su Ūkio ir Finansų ministerijomis.

Premjeras Andrius Kubilius, pirmadienį paklaustas, ar šie pinigai bus rasti, tikino, jog Gedimino kalnas bus gelbėjamas.

“Mes visas problemas sprendžiame. Esame labai aiškiai sutarę, kad Gedimino kalnas yra tikrai svarbi problema, ir tikrai neleisime jam sugriūti”, – po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė A.Kubilius.

Kultūros ministras taip pat pabrėžė tikįs, kad Gedimino kalnas bus priskirtas Nacionalinio muziejaus teritorijai – esą tokių vilčių suteikė ir susitikimas su įgaliotų institucijų atstovais.

“Aš įsivaizduoju, kad per artimiausias kelias savaites būtų tas sklypas identifikuotas kaip Nacionalinio muziejaus teritorija, kur jie galės imtis skubių tvarkymo darbų”, – kalbėjo A.Gelūnas.

Minėtą būtiną darbams pradėti projektą, ministro teigimu, tikimasi parengti per 1-1,5 mėnesio.

“Naujo projekto rengimas yra labai sudėtingas darbas (…) Orai jau vėsta, lietaus daugiau nusimato, taigi, sakykime per mėnesį-pusantro, manau, kad viskas turėtų pradėti veikti”, – kalbėjo pašnekovas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Gedimino kalno šlaitų apsaugą rugpjūčio pabaigoje yra įvardinusi kaip vieną svarbiausių prioritetų.

Pastarąjį kartą Gedimino kalnas tvirtintas prieš 14 metų, tvarkant Aukštutinę pilį.

Dar viena kita didesnė liūtis – ir valstybės simbolį Gedimino kalną su pilimi gali ištikti liūdnas likimas. Katastrofiškai vandens paplauti kalno šlaitai grasina bet kurią dieną nuslinkti, kartu nusinešdami ir pilies liekanas kartu su valstybės vėliava.

Šalta žiema ir gausios vasaros liūtys grasina Gedimino kalnui: įgriuvo į pilį vedantis kelias, plika akimi matyti besiformuojančios nuošliaužos, atsivėrė sutvirtinimų fragmentai, skyla pilies sienos.

Apie tai, kad Gedimino pilies kalnui gresia pavojus, geologai įspėjo jau prieš dvejus metus. “Kalne vyksta aktyvūs geologiniai procesai. O tai kelia didelį nerimą”, – nuogąstauja Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas dr. Jonas Satkūnas.

Priminsime, kad Gedimino pilies kalno šlaitai buvo nuslinkę jau ne kartą. 1396 m. nugarmėjęs vakarinis šlaitas sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus, nusinešdamas 15 žmonių gyvybes. O istorikas Mykolas Balinskis yra aprašęs, kaip šlaitai griuvo XIX a. Ir netgi mūsų karta yra tokių procesų liudininkė: rytiniame kalno šlaite po didelių liūčių nuošliauža susidarė 2004 m. kovą. Antrąkart šlaitas toje pačioje vietoje nušliaužė lygiai po ketverių metų. Tąkart nuošliauža buvo gerokai didesnė, tačiau, laimei, Aukštutinės pilies liekanoms nepakenkė. Derėtų priminti, kad nors nuošliaužos padariniai buvo likviduoti, esminių priemonių šlaitui sutvirtinti imtasi nebuvo. Todėl ši vieta vis dar išlieka labai pavojinga.

Be to, nuošliaužos formuojasi ir kituose kalno šlaituose. Ypač pavojinga vieta – vakarinis šlaitas, kuris jau keletą kartų yra slinkęs. Archeologas dr. Vytautas Urbanavičius, daugybę metų tyręs pilių teritoriją, sako, kad Gedimino bokštas buvo pastatytas aikštelėje, o dabar jis – kone ant šlaito krašto.

Šiauriniam šlaitui, kurio apačioje stovi Žemutinės pilies pastatai su milžiniškomis muziejų kolekcijomis, pasak J.Satkūno, pavojus kyla dėl geologinės kalno sandaros: jis tarsi susluoksniuotas iš smėlio ir priemolio gyslų. Todėl gruntinis vanduo, ypač po liūčių, kaupiasi ant priemolio ir nuo jo nuteka pro šiaurinį šlaitą. Dėl to šlaitas nuolat plaunamas.

Dar viena bėda – medžiai. Pasirodo, jie šlaitą ne stiprina, o priešingai – pučiant stipriam vėjui išjudina.

Judantis gruntas jau pakenkė pilies liekanoms – sienose atsiveria plyšių, ypač didelių matyti pietinėje buvusių rūmų sienoje. “Liūčių daugėja, todėl galime tikėtis, kad bus stiprių deformacijų”, – prognozuoja J.Satkūnas.

Pasak geologo, šlaito deformacijos – natūralus procesas, vykstantis stačiuose šlaituose, kur viršijamas kritinis šlaito nuolydžio pastovumo kampas. Kokios nuošliaužos gali būti didelės, primena 2000-ųjų pavyzdys, kai nuslinko Dvarčios upelio šlaitas. Nuošliaužos tūris sudarė 24 tūkst. kubinių metrų. Buvo sugriauti “Dvarčionių keramikos” sandėliai, suardyti inžineriniai tinklai, o nuostoliai siekė 5,7 mln. Lt.

Buvo stiprinamas

Anksčiau dėl nestabilaus grunto Gedimino kalnas nuolat būdavo stiprinamas. Pavyzdžiui, XVI a. statant Valdovų rūmus prie kalno buvo sumūryta net triguba specialiomis arkomis sujungta metro storumo atraminių sienų sistema, kuri ir šiandien remia šlaitą.

Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį buvo sumanyta kalną suveržti betoniniu žiedu. Idėja nebloga, bet sovietmečiu darbininkai kokybišku darbu nepasižymėjo – įgręžė per plonus polius ir per sekliai. Ir viską užpylė prastu betonu.

“Blogiausia, kad kalnas nebuvo apjuostas vientisu žiedu, kaip buvo numatyta projekte – jo kraštai tik priglausti prie išlikusių akmeninių įtvirtinimų. Taigi vienoje pavojingiausių vietų, kur stovi valstybės simbolis Gedimino bokštas, kalnas liko nesutvirtintas”, – pasakoja V.Urbanavičius.

1994 m. sovietmečio broką teko taisyti ir žiedą tvirtinti iš naujo. Tačiau jo kraštai taip ir liko nesujungti. Po praėjusios savaitės liūties paslinkus šlaitui, žiedas atsivėrė ir dabar akivaizdžiai matomas.

1994 m. aplink bokštą buvo padarytos pralaidos vandeniui nutekėti, kad jis sparčiai nesiskverbtų į gruntą ir nejudintų bokšto pamatų. Tačiau gruntą vis tiek veikia įšalas, atodrėkis ir nėra jokių garantijų, kad vieną dieną Gedimino pilies bokštas su visa valstybės vėliava nežnektelės žemyn.
Ir tai dar ne visos Gedimino kalno bėdos.

Karo palikimas

“Mano galva, visų pirma reikėtų likviduoti Antrojo pasaulinio karo inžinerinius įrenginius”, – įsitikinęs V.Urbanavičius. Archeologas pasakoja, kad per karą vokiečiai kalno papėdėje, buvusiame Vilniaus pilininko, arba horodničiaus, namelyje, įrengė komendantūrą. Joje buvo ir nepriklausoma elektros stotis – jeigu miestas būtų subombarduotas ir elektros tiekimas nutrūktų. O kalne kareiviai išrausė zigzago formos tunelį, kurio vienas galas išėjo į dabartinį Sereikiškių parką, o kitas rėmėsi į Šv. Onos ir šv.  Barboros bažnyčią, kurios pamatai tebėra Nacionalinio muziejaus kieme. Tunelyje buvo galima pasislėpti nuo bombardavimų. Esama duomenų, kad tunelyje galėjo būti ir šešios didžiulės patalpos.

Archeologai tik kartą turėjo progos prisiliesti prie šio įrenginio: tunelio prieigas šiaurinėje pusėje 1956 m. tyrė Adolfas Tautavičius. Tik prieigas, nes giliau pasistūmėti archeologams neleido NKVD, mat pietinėje kalno pusėje buvo jų sprogmenų sandėlis. Archeologai tuomet pamatė gana nemalonų vaizdą: įėjimas į tunelį buvo suniokotas bombos. Viduje buvę du vokiečių kareiviai, nebegalėdami išsilaisvinti, mirė.

Netrukus tunelis per ventiliacijos angą buvo užpiltas. Kiek tas užpilas pasklido po tunelį ir patalpas, dabar sunku pasakyti. Tikėtina, kad ten gali būti likę tuščių tarpų. Kadangi sienos buvo sutvirtintos rąstais, gruntiniai vandenys galėjo juos supūdyti ir vieną dieną kalnas gali žnektelėti. Tačiau geologas J.Satkūnas atkreipia dėmesį ir į kitą galimą įvykių scenarijų: būna, kad tokiuose dideliuose kloduose ertmės savaime užsipildo, todėl padarinių paviršiuje galime ir nepastebėti.

Šiaip ar taip, V.Urbanavičiaus pasiūlymas suintriguoja. “Aš atkasčiau tunelį, sutvirtinčiau sienas gelžbetoniu ir pritaikyčiau jį šiuolaikiniams žmonėms. Kartu išgelbėtume ir kalną”, – siūlo archeologas.

Kalnas be šeimininko

Geologijos tarnybos vadovas įsitikinęs: liūčių daugėja, nuošliaužos gali intensyvėti, todėl jau šiandien būtina sukurti šlaitų stebėsenos sistemą ir skubiai rengti kompleksinį kalno tvarkymo projektą. Tai padaryti buvo siūlyta ne kartą. Ir ne tik geologų, bet ir archeologų, muziejininkų, tačiau darbai nejuda. Kodėl?

Pasirodo, nors pilių teritorijoje veikia galybė institucijų – Lietuvos nacionalinis ir Dailės muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, Pilių tyrimo centras “Lietuvos pilys” – nė vienai jų Gedimino kalnas nepriklauso. Iki liepos jis formaliai buvo Vilniaus apskrities nuosavybė, o dabar – Nacionalinės žemės tarnybos. Beje, derėtų prisiminti ir dar vieną juridinį kazusą: šis kalnas yra piliakalnis, o visi piliakalniai yra valstybės nuosavybė, taigi mūsų visų. Vadinasi, niekieno.

“Ši situacija – devintasis pasaulio stebuklas”, – apibendrina padėtį Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė Diana Varnaitė.

Tiesa, viena įstaiga su kalnu vis dėlto elgiasi šeimininkiškai. “Kadangi mums priklauso beveik visi pastatai, tvarkome ir aplink juos esančią teritoriją”, – tvirtina Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Muziejininkai rengia talkas ir rudenį grėbia lapus, pjaunama žolė, šluojamos šiukšlės, kalnas saugomas nuo vandalų, kurie ropščiasi šlaitais, laužo šviestuvus, daužo butelius, šiukšlina. Jų nesulaiko nei tvoros, nei rakinami vartai. Bet blogiausia, kad vandalai ardo šlaitus.

“Antrus metus rašome raštus Pilių direkcijai ir Kultūros ministerijai, kad skirtų lėšų kalnui tvarkyti. Tačiau niekas mūsų negirdi, – tikina direktorė, dabar skambinanti pavojaus varpais dėl katastrofiškos kalno ir griuvėsių būklės. – Lėšų reikia bent pirminiams darbams. Pirmiausia specialistams suburti – inžinieriams ir geologams, kurie parengtų planą, kaip gelbėti kalną”. B.Kulnytė pasiryžusi prisiimti šį rūpestį: aplink muziejaus pastatus suformavus sklypą, muziejus galėtų tvarkyti teritoriją teisėtai. “Dabar visi rūpestį tik bruka nuo savęs”, – priduria vadovė.

Tuo tarpu Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė tikisi, kad Nacionalinė žemės tarnyba būtent rezervatui perduos pilių žemę. Anot vadovės, jau baigiama rengti rezervato tvarkymo schema, bet dirbti bus galima pradėti tik tada, kai bus lėšų.

Tačiau abejotina, ar toks sprendimas toliaregiškas, juk, kaip ir anksčiau, žemė bus vieno šeimininko, o pastatai – kito. O kur du šeimininkai – vaikas be galvos.

B.Kulnytė turi kitą pasiūlymą: “Jei turėsime proto, šitą raizgalynę išpainiosime ir vienintelį rezervatą Europoje urbanizuotoje vietovėje pertvarkysime į nacionalinį pilių parką. Tada atsiras ir sklypų, ir kalno šeimininkai”. O Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovė neabejoja, kad susiklosčius tokiai situacijai reikės Vyriausybės pagalbos.