Ryškiausia gegužės mėnesį į kino teatrus atkeliausianti juosta yra savita „Oskaro“ nominanto Ryano Goslingo „Dingusi upė“. Tiesa, užsienio kino kritikai neturi vieningos nuomonės, ar tai – geras filmas, ar tik, kaip rašė „The Telegraph“, „brangiai atrodanti katastrofa“. Pats pasirinktas žanras gana rizikingas, tai – makabriškumo ir siurrealizmo nestokojanti juodoji pasaka suaugusiesiems, pasakojanti apie nuošalioje vietovėje gyvenančią skurdžią šeimą, bandančią išsaugoti namus, ir atrastą paslaptingą vandeniu užlietą miestą.

Neabejotinai vertinga kino premjera – pasaulyje pripažinto fotografo, fotožurnalisto Sebastião Salgado istorija „Žemės druska“, kurią režisavo dokumentinio kino legenda iš Vokietijos Wimas Wendersas ir S.Salgado sūnus Juliano Ribeiro Salgado. Juosta Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ įvertinta specialiuoju žiuri prizu.

Sulaukėme naujienos ir iš mūsų regiono – bendros estų ir suomių karinės dramos „1944”, režisuotos Elmo Nüganeno, pasakojančios apie už nacistinę Vokietiją kovojantį Karlą ir Raudonosios armijos seržantą Jurijų, privertus aplinkybėms kovojančius priešiškose stovyklose. Ši dviejų jaunų vyrų istorija atspindi daugybės Baltijos valstybių gyventojų patirtį, kai jie buvo priversti kovoti prieš savo tautiečius, esančius kitoje barikadų pusėje. Estijoje filmas pateko į visų laikų žiūrimiausių filmų penketuką ir yra vadinamas vienu sėkmingiausių nacionalinių kino projektų. Pasirodys ir kita karinė drama – režisieriaus Sergejaus Mokritskio „Mūšis dėl Sevastopolio“, bandanti atkurti legendine snaipere vadinamos Liudmilos Pavličenko (akt. Yuliya Peresild) istoriją.

Pasiilgusiems paprasto, bet šilto ir gražaus filmo galima rekomenduoti filmą „Mūsų gyvenimas“ (rež. Richardas Loncraine), kuriame pasirodo labai stiprus duetas – „Oskarų“ laureatai Morganas Freemanas ir Diane Keaton. Čia jie yra Niujorke gyvenanti pora, nusprendusi pakeisti savo gyvenimą ir parduoti mylimą butą. Istorija paprasta, bet galima tikėtis, kad šie aktoriai sukurs puikų reginį.

Pasidžiaugti turės galimybę ir jaunieji žiūrovai: gegužę pasirodys kompiuterinės animacijos komedijos „Didysis skrydis“ ir „Septintasis nykštukas“, taip pat filmas apie legendinių superherojų nuotykius  „Altrono amžius“ ir mokslinės fantastikos juosta „Rytojaus žemė“.

Paminėtina, kad pasirodys ir futuristinis trileris „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“.

“Viešpatavimas”, “Violeta”, “Meškų žemė” ir “Monako princesė” – kinomanai, užsirašykite tai į savo užrašų knygutes, nes būtent šios kino premjeros yra svarbiausios gegužę.

Šį mėnesį kino teatruose bus rodoma gana daug masiniam žiūrovų skoniui pataikaujančių vidutinės kokybės filmų, puikiai suvartojamų derinant juos su spragėsiais ir “Coca-Cola”, bet sulauksime ir keleto įmantresniam skoniui tinkamesnių kino juostų.
Dvi biografinės dramos apie garsias talentingas moteris ne tik papasakos apie jų gyvenimą, bet ir atskleis jų laikmetį. Pirmasis trimatis dokumentinis filmas “Meškų žemė” džiugins nuostabiais gamtos vaizdais ir leis pasijusti tarsi Kamčiatkoje. Na, o mokslinės fantastikos juosta “Viešpatavimas” privers susimąstyti, kur link žmoniją veda sparti technologinė pažanga.

“Violeta”: skausmas, subrandinęs talentą
“Moteriai gimti negražiai – mirtina nuodėmė”, – tokiais intriguojančiais žodžiais prasideda režisieriaus Martino Provosto filmas “Violeta” (“Violette”), kartu stebint, kaip filmo herojė bėga nuo policijos nešina lagaminu, pilnu juodosios rinkos prekių, Antrojo pasaulinio karo metais nepritekliaus kamuojamoje Prancūzijoje. Ši biografinė drama, atkurianti talentingos, bet labai sudėtingo charakterio prancūzų rašytojos Violette Leduc (akt. Emmanuelle Devos) gyvenimą, neabejotinai yra vienas stipriausių gegužės filmų.
Tai tikrai nebus graži Pelenės istorija, kai talentinga rašytoja pakyla iš skurdo ir užima garbingą vietą tarp Prancūzijos intelektualų elito. Veikiau tai jautrios ir stipriai gyvenimo įskaudintos moters liguistas, desperatiškas bandymas rasti ką nors, kam ji būtų reikalinga. Pavainikė ir dar pabaisa – juk būtent tokią save kiekvieną rytą veidrodyje mato Violeta.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Matuojant Holivudo standartais, gegužės mėnuo jau priskiriamas prie vasaros sezono, kai didžiosios studijos pradeda leisti į ekranus galingiausius kozirius. Ši tradicija pamažu prigyja ir Lietuvos kino rinkoje.

Kad ir kaip nesinori pripažinti, kalendorinį pavasarį komerciniame repertuare užbaigsime tik su vieninteliu bent iš dalies originaliu filmu, nes visi kiti pasiūlymai susiję su išlinksniuotais tęsiniais, kadaise matytų atrakcijų perdirbiniais ar nebūtinai pasiteisinusių idėjų atkartojimais.
Gal ir neverta stebėtis, nes ne tik Holivudo fabrikų viršininkai, bet ir Rusijos prodiuseriai ar net nepavargstantis akrobatas Jackie Chanas bando prisitaikyti prie žiūrovų skonio, nes jų svarbiausias tikslas – kuo mikliau surinkti kiek įmanoma daugiau pajamų!

Kanai vis arčiau mūsų
Dėl 66-ojo Kanų festivalio atidarymo ceremonijos filmo nereikės skristi į Prancūzijos Rivjerą, nes australų didmeistrio Bazo Luhrmanno įspūdingoji romantiška drama “Didysis Getsbis” pagal kultinio amerikiečių rašytojo Scotto F.Fitzgeraldo romaną jau po dviejų dienų atkeliaus į Lietuvą. “Mulen Ružo” režisierius turi akį pribloškiamai stilingiems vaizdams, turi puikią klausą energingam muzikiniam fonui (dainas specialiai parašė populiariausi šiandieniniai atlikėjai Jay Z, Beyonce, Andre 3000, Kanye Westas, Lana del Rey, Will.I.Am ir kt.) ir žino, kaip realizuoti ekstravagantiškus sumanymus, kuriuos paryškins dar prieš filmavimą suplanuoti 3D efektai. B.Luhrmanno parinktas aktorių kolektyvas nekelia abejonių, kad matysime ne tik originalią viziją, bet ir pagirtiną vaidybą.
Chameleoniškai išrankus ir sunkiausius lūkesčius įveikiantis Leonardo DiCaprio (dar prieš “Titaniko” triumfą aktorius įsimintinai pasirodė B.Luhrmanno “Romeo ir Džuljetoje”) nenuvilia lūkesčių jau daugelį metų, o talentingoji gražuolė Carey Mulligan stebina sulig kiekvienu nauju pasirodymu.
Kiekvienas festivalis trokšta atsidaryti vizualiu, magišku, triukšmingu ir nepamirštamu reginiu, todėl Kanai ne veltui pasirinko “Didįjį Getsbį”, net ir žinodami, kad filmo premjera JAV nelauks raudonojo kilimo krikšto. Taigi nepaisant pažįstamo, skaityto ir matyto siužeto, “Didysis Getsbis” yra būtent tas filmas, kurį gegužės mėnesį būtina pamatyti, ir tikriausiai ne vieną kartą.

Ir vėl alkoholizmo reklama Las Vegase
Nesunku prognozuoti, kad lietuviški įpročiai pasirinkimo prioritetą skirs tuštiems ir žiūrovams pataikaujantiems niekaliukams. Negaišime laiko priekaištams, kurie nepakeis įsišaknijusių tradicijų, bet taip jau išsiauklėjome, kad alkoholinių pagirių nuotykiai pas mus lankomi su polėkiu ir pasimėgavimu. Komedijos “Pagirios 3: velniai žino kur” reklama anonsuoja išgertuvių pabaigą, tačiau visi žinome, kad esant reikalui režisierius Toddas Phillipsas vėl susikvies girtuoklius bičiulius Bradley Copperį, Zachą Galifianakį ir Edą Helmsą prie butelaičio velnio lašų. Kol pageidaujate žiūrėti, tai jie jums leis.
Trečiajai serijai jau nereikia sklaidos ir ypatingų idėjinių pastangų, nes visi norintieji puikiai žino, ką gaus, ir vėl mėgausis identiškai tiražuojamais nešvankiais (ne)juokingais pokštais. Pirmosios “Pagiros” Lietuvoje pardavė 56 tūkst. bilietų, antrosios sudomino net 76 tūkst. žiūrovų, tai kas laukia trečių “Pagirių”, kurių reklaminis klipas neišprovokuoja net minimalios šypsenos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gegužės mėnesio pabaigos bankų veiklos rodiklių analizė jau leidžia daryti atsargias išvadas apie sistemos veikimą žlugus vienom stambesnių žaidėjų ir ritantis nerimo bangoms Europos finansų rinkose.

Siekdama  išsiaiškinti, kokie procesai bankininkystėje vyksta ilgesniu laikotarpiu, asociacija taip pat nagrinėjo pokyčius lyginant su 2011 metų gegužės mėnesio rodikliais, iš kurių buvo „išdistiliuoti“ „Snoro“ veiklos rezultatai.

Galima konstatuoti, kad Lietuvos bankų sistema ketvirto pagal dydį banko netektį absorbavo, o gana konservatyvi daugelio bankų veiklos strategija, pagrįsta nuostata „atsarga gėdos nedaro“ leido sukaupti nenumatytiems atvejams reikalingus kapitalo rezervus.  Turint galvoje itin sudėtingą bankų situaciją kai kuriose Europos rinkose, toks bankų elgesys sistemai leidžia veikti stabiliai ir užtikrintai.

Tačiau tai nereiškia, kad bankai rinkoje elgias tarsi pasyvūs stebėtojai. Palyginti su balandžiu, bendrasis bankų paskolų portfelis padidėjo 252,6 mln. litų iki 53,9 milijardo litų, o vien privačioms įmonėms suteiktų paskolų suma išaugo 266,4 mln. litų. Per metus, palyginti su 2011 metų geguže, paskolų apimčių augimas siekė 734,9 mln. litų ir tai paneigia teiginius, kad bankų paskolų čiaupas yra stipriai užsuktas. Tiesa, reikia pripažinti, kad privatūs asmenys ir toliau labai atsargūs skolindamiesi – per mėnesį fizinių asmenų paskolų portfelis susitraukė 36,3 mln. litų iki 23,1 milijardo, o per metus sumažėjo beveik  718 milijonų. Tai atspindi pokyčius realioje rinkoje, kurie daugeliu atvejų yra neblogi, tačiau vartotojų nuotaikos prastos dėl skeptiško požiūrio į atsigavimo galimybes nuolat skambant niūrioms pranašystėms. Todėl fiziniai asmenys, prieš priimdami sprendimus skolintis, verčiau linkę palaukti aiškesnių ženklų ar giedresnių ekonomikos prognozių namų ūkiams.
Tęsiant žiniasklaidos pamėgtas analogijas su vandens čiaupais reikėtų konstatuoti, kad šiandien verslo higienai būtinų paskolų bankai suteikia vis daugiau, tačiau pinigų fontano perspektyvos abejotinos.
Jau tapo tradicija, kad nepaisant dramatiškų pokyčių aplinkinėse rinkose ir sistemos viduje, bankuose laikomų indėlių suma nuosekliai didėja. Šios tradicijos niekas nepakeitė – indėlių portfelis dramatiškai sumažėjo praėjusių metų lapkritį, tačiau iki gegužės bendra jo suma praktiškai atsistatė. Kitaip tariant, indėlininkams sugražinti pinigai pamažu sugrįžo į sistemą ir pasiskirstė veikiančiuose bankuose. Vien per gegužę bendrasis bankų indėlių portfelis padidėjo 521 milijonu litų iki 43,7 milijardo. Per metus nuo 2011 metų gegužės augimas siekė 5,3 milijardo litų – tai yra beveik tiek  pat, kiek indėlių apimtys sistemoje sumažėjo praėjusių metų lapkritį žlugus „Snoro“ bankui.
Tokios indėlių portfelio kaitos tendencijos perša dvi išvadas – vieną gerą, o kitą verčiančią susimąstyti. Puiku, kad tiek įmonės, tiek gyventojai  neprarado giluminio tikėjimo bankų sistemos stabilumu ir  pinigus toliau patiki bankams. Pasitikėjimas sistema ir jos priežiūra suvaidino labai reikšmingą vaidmenį tiek 2008 metų finansų krizės laikotarpiu, tiek „Snoro“ istorijoje. Tai, kad rinkoje nekilo panika ir bankams pavyko išgyventi be valstybės paramos nemaža dalimi lėmė pasitikėjimas. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad indėlių struktūra šiuo metu nėra palanki nei bankams, nei jų klientams. Problema ta, kad didžioji dalis indėlių bankų portfeliuose nors yra klasifikuojami kaip terminuoti pagal turinį yra iki pareikalavimo. Vadinasi, bankai negali naudotis indėliais kaip ilgalaikio skolinimo įrankiais, o bankų klientai negali tikėtis didesnių palūkanų už bankams patikėtas lėšas.  Taigi, egzistuojanti indėlių portfelio struktūra, iš vienos pusės, riboja bankų ilgalaikio skolinimo išteklius, o vartotojai, iš kitos pusės, neturi galimybių už indėlius gauti gerokai didesnių palūkanų.
Asociacijos nuomone, tokią situaciją lemia egzistuojanti teisinė aplinka,  pagal kurią Lietuvoje skirtingai nei daugelyje Europos Sąjungos šalių nėra tikros terminuotų indėlių kategorijos. Viena iš indėlio sutarties šalių, nepriklausomai nuo priežasčių ir motyvų, bet kuriuo momentu vienašališkai gali nutraukti terminuotojo indėlio sutartį, nepatirdama didesnių nuostolių. „Ilgesni“ pinigai, kurių poreikis bankams ateityje dar labiau didės įgyvendinant Bazelio III reikalavimus, leistų mokėti didesnes palūkanas, tačiau ilgalaikio indėlio atsiėmimo anksčiau laiko taisyklės privalo būti griežtesnės nei trumpalaikių indėlių.  Siekiant keisti indėlių portfelio struktūrą egzistuojančią tvarką reikėtų peržiūrėti ir keisti taip, kad tiek bankams, tiek jų klientams būtų naudingi ilgesnio termino indėliai.
Nepaisant vis pasigirstančių nekilnojamojo turto rinkos dalyvių pareiškimų apie mažėjančią namų ūkio būsto paskolų paklausą,  bankų duomenys rodo, kad būsto paskolų rinka išlieka  stabili.  Naujų būsto paskolų per gegužę išduota už 122 milijonus litų ir tai yra pagyvėjimas, lyginant  tiek su balandžiu, tiek su pirmaisiais metų mėnesiais.  Namų ūkiai ir toliau yra linkę mažinti  skolų naštą.  Gegužę bendrasis būsto paskolų portfelis sumažėjo 15,5 milijono litų, o per metus nuo 2011 metų gegužės jo traukimasis siekė 234,9 milijono litų
Apibendrinant galima konstatuoti, kad gegužė bankų sistemoje praėjo ramiai. Optimizmo suteikia pagyvėjimo ženklai skolinimo rinkoje. Stabilizavus sistemą galima galvoti apie tam tikrus vidinius pokyčius, kuriuos diktuoja tiek aplinka, tiek rinkos poreikiai – indėlių struktūros ir jos teisinio  reglamentavimo peržiūrėjimas galėtų būti žingsnis, kuris teigiamai paveiktų sistemos aktyvumą ir  stabilumą.

Daugiau informacijos:

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. Stasys Kropas
Tel.: (5)  249 6669
info@lba.lt

K. Zickytes nuotr.

Jaunieji aktoriai, studijuojantys scenos mokslus sostinės aukštosiose mokyklose, savo kursinius ir diplominius spektaklius suteiks progą išvysti visiems miestiečiams. Tuo rūpinasi teatro debiutų festivalis „Tylos!“, šįmet gegužės 7–11 d. vyksiantis po Vilniaus mažojo teatro stogu. Per penkias festivalio dienas ketinama parodyti septynis spektaklius, kuriuose vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos įvairių vaidybos kursų bei Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno specialybės studentai.
Akademijos studentai festivalio programoje klasiką derina su šiuolaikine dramaturgine medžiaga. Štai ketvirtakursiai rodys studentų mėgstamus statyti „Brolius Karamazovus“, magistrantai – Agniaus Jankevičiaus režisuotą Davido Gieselmanno „Poną Kolpertą“ ir bendrakursio Tado Montrimo pastatytą latvio Hario Gulbio pjesę „Teateina visi pas mane“.
Aktorės Eglės Gabrėnaitės vadovaujamas Vilniaus kolegijos būsimųjų miuziklo artistų kursas, kaip jam ir dera, nepamiršo muzikos. „Lietuviškoje istorijoje“ jaunatviškai valiūkiškai, neprisirišant prie idealizuotų romantinių įvaizdžių, pristatomas lietuviškas folkloras. Pasak režisieriaus Ramūno Cicėno, tai spektaklis be „lino, gintaro ir klumpių“, užtat su širdingai plyšaujančia armonika.
Antrasis Vilniaus kolegijos studentų darbas – Giedriaus Nako miuziklas, pastatytas pagal Aristofano komedijos „Lisistratės“ siužetą. Pagrindinė pjesės veikėja Lisistratė, pavargusi nuo visur aplink vykstančių karų, sugalvoja būdą, kaip priversti vyrus mesti ginklus ir gyventi taikiai. Tačiau „susilaikymas nuo vyrų“ nėra taip paprastai įgyvendinamas, kaip atrodo… Trupė spektaklio nerekomenduoja žiūrėti vaikams.

Pjesės tapo spektakliais

Nacionalinis dramos teatras gegužę atveria duris jaunajai dramaturgijai. Jo eksperimentinėse erdvėse bus rodomi spektakliai, pastatyti pagal pernykščio „Versmės“ festivalio laureačių Teklės Kavtaradzės ir Gabrielės Labanauskaitės pjeses. Pastarosios “Raudoni batraiščiai” – apie skustagalvių paprotį įsiverti raudonus batraiščius pirmąkart praliejus kraują ir jaunimo troškimą identifikuotis su tam tikromis grupėmis, kuriose jautiesi saugiai. Spektaklį režisuoja Yana Ross, vaidina Adrija Čepaitė ir būrys jaunųjų aktorių.
T.Kavtaradzės „Namisėda“ – apie paauglę, nusprendusią pabėgti iš namų, kad įgyvendintų savo svajonę: parašytų nors vieną įdomią istoriją. Ji užeina į pirmą pasitaikiusį barą ir jame sutinka „kaubojų“ – barmeną aptriušusiame Laukinių Vakarų stiliaus bare… Kuo baigsis ši pažintis – sužinosite apsilankę Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje, kuriame vaidina Algirdas Gradauskas, Raminta Verseckaitė, Paulius Tamolė, Gintarė Sabaliauskaitė ir Dainius Jankauskas.

Dar vienas „Oneginas“

Ar jaunų žmonių sprendžiamos problemos bėgant laikui kinta? Vasilijus Barchatovas, Nacionaliame operos ir baleto teatre režisuojantis Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, tuo abejoja ir savąją traktuotę vadina „belaike“, nors ir apipavidalinta XX a. pradžios kostiumais. Nė trisdešimties nesulaukęs režisierius, stažavęsis Berlyno „Komische Oper“ teatre, jau sukūrė penkiolika spektaklių prestižiniuose Rusijos teatruose.
Svarbiausiu premjeros scenografijos akcentu jis pasirinko stoties peroną: čia Oneginas parvyksta iš savo kelionių, čia netikėtai aukštuomenės puotoje sutinka rafinuota dama tapusią Tatjaną ir čia jai išvykus lieka vienas tarp kažkur skubančių, išvykstančių ir atvykstančių, savo reikalais besirūpinančių žmonių… Onegino vaidmenį operoje rengia Vytautas Juozapaitis, Tatjanos – Sandra Janušaitė, o kone labiausiai visų laukiamas – Merūno Vitulskio romantiškasis Lenskis.
Kita rengiama premjera vyresniems žiūrovams neišvengiamai primins garsų televizijos filmą „Stiklinė vandens“, kuriame Anglijos karalienę Aną suvaidino rusų kino žvaigždė Natalija Belochvostikova, o jos favoritę hercogienę Marlboro – puiki aktorė Ala Demidova. Prieš ketverius metus spektaklis pagal tą pačią Eugene’o Scribe’o pjesę buvo pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre. O dabar laukia režisieriaus Raimundo Banionio versija, kurią Kauno dramos teatro rekonstrukcijos pabaigos belaukiant ketinama rodyti Birštono kultūros centre. Kai pagrindinė teatro scena vėl atvers duris, „Priežastys ir pasekmės“ bus vaidinamos joje. Ir vėl drebės aktorių rankose karalienei nešama lemtingoji taurė vandens…

Penkios gegužės mėnesio premjeros
18, 19, 20 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre – „Eugenijus Oneginas“. Rež. Vasilijus Barchatovas
19, 20 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Vėjas tuopų viršūnėse“. Rež. Andrejus Ščiuckis
19, 20, 22 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudoni batraiščiai“. Rež. Yana Ross
19, 20, 23, 25 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Namisėda“. Rež. Gabrielė Tuminaitė
27, 30 d. 18 val. Birštono kultūros centre – „Priežastys ir pasekmės“. Rež. Raimundas Banionis

Nesibaigiantys debatai dėl to, ar minėti, o jei minėti – tai kaip, Gegužės pirmąją, dar kartą verčia savęs paklausti: o ką tądien išties vertėtų apmąstyti?

Nemažai tautiečių tas mintis kreipia į sovietinę praeitį: vieni – nes buvo baisu, kiti – esą buvę puiku. Išties būtent tada dar XIX a. pabaigoje pradėta minėti diena ir buvo praradusi savo pirminę esmę. Sovietiniais laikais tą dieną privalomai minėdavome, kokie „laimingi“ sovietinių respublikų žmonės, už kuriuos anoji valdžia taip viską apgalvoja, kad žmogui lieka tik prievartinis darbas ir prievartinė „šventė“. Vis dėlto atmetus tą tobulos darbininko ir valdžios (tuomečio darbdavio) „draugystės“ formą bei turinį kirba mintis: o ar tikrai dabar Lietuvoje, nors ir priešingai, bet iš esmės lygiai taip pat nevaisingai – atmetimu ir tyla, sprendžiame tą amžiną buvimo greta ir kartu klausimą?
Kas iškart ateina į galvą vos prisiminus žodžius „samdomas darbuotojas“ ir ką nuolat perša viešoji nuomonė, – tai kažkas, kas tiek nevykęs, kad nesugeba sukurti savo verslo. Minties kvailybė tokia gili ir paremta tokiu nuosekliu tikėjimu, kad panašiai mąstančių jokie loginiai argumentai neveikia. Vis dėlto lieka dar daugybė sveiko proto žmonių, tad jie supranta, kad kaip samdomas darbuotojas be samdančiojo, taip ir darbdavys be dirbančiojo – tarsi namas be stogo. Na, kažkas nebaigta. Taigi esminė problema, kuri ir turėtų užpildyti Gegužės pirmosios dienos turinį, yra buvimo kartu, bendradarbiavimo klausimas.
Bandydami išlaikyti objektyvesnę ir ne tokią šališką poziciją pažiūrėkime, kaip Lietuvos verslo ir darbo santykius vertina Pasaulio ekonomikos forumas, kasmet nustatantis šalies vietą pasaulio konkurencingumo žemėlapiuose. Ar darbuotojai, jų žinios, įgūdžiai ir kūrybiškumas yra panaudojami tinkamai, taip, kad duotų didžiausią naudą tiek jiems patiems, tiek verslui, tiek visam valstybės ūkiui, parodo darbo rinkos efektyvumas ir jos lankstumas.
Efektyviai naudotis turimu žmogišku turtu įmanoma tuo atveju, jei darbo rinka lanksti, darbuotojai santykinai lengvai, pernelyg nedidinant verslo sąnaudų gali keisti veiklos sritis, darbo užmokestis svyruoja, tačiau jo svyravimai nesukelia rimtesnių socialinių problemų. Efektyvi darbo rinka taip pat turi užtikrinti aiškų ryšį tarp darbuotojo pastangų ir paskatų, žmogaus padėtį sistemoje turi lemti jo gabumai, negalima diskriminacija. Laikantis tokių nuostatų darbuotojai dirba efektyviai ir šalis sugeba pritraukti daugiau talentingų žmonių, kurių stygius vis labiau jaučiamas visame pasaulyje.
Kaip konkrečiai vertinama Lietuvos darbo rinka? 2011–2012 m. konkurencingumo reitinge bendras darbo rinkos efektyvumas įvertintas prasčiau, ir Lietuva, pagal šį rodiklį 2010 m. buvusi 48 vietoje, dabar tarp 142 analizuojamų valstybių užima 54 vietą. Prasčiausia padėtis dėl darbuotojų ir darbdavių tarpusavio bendravimo (73 pozicija, per metus nukrista per 6 pozicijas), atleidimo ir samdos sąlygų – 117 vieta (nuosmukis per 10 pozicijų), protų nutekėjimo (117 vieta, nuosmukis per 10 pozicijų). Kalbant apie darbo rinką geriausiai vertinamas darbo užmokesčio lankstumas (8 pozicija pasaulyje, pernai pagerėjo vienu punktu) bei darbo užmokesčio ir produktyvumo santykis (22 pozicija, nuosmukis per 4 punktus).
Vertinant Lietuvos darbo rinkos situaciją į akis krinta gana didelės disproporcijos tarp atskirų rodiklių. Ne vienus metus konkurencingiausia pasaulio valstybe pripažįstama Šveicarija ypač akcentuoja būtent gerai subalansuotą darbo rinką ir nors pagal darbo užmokesčio lankstumą teužima 18 vietą (čia pirmauja Uganda, šiaip jau bendrame reitinge galinti „didžiuotis“ vos 121 vieta), tačiau pagal darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą – pirmą. Matyt, neatsitiktinai Šveicarijoje ir verslo sumanumas gali pasigirti labai aukšta trečia vieta, nes, be kita ko, suvokiama, kad produktyviai gali dirbti tik gerbiama, galinti kūrybiškai atsiverti, adekvačiai apmokama darbo jėga.
Tiesiog tragiška 117 Lietuvos vieta, kuri jai suteikta už „protų nutekėjimą“, beje, tikėtina, savotiškai koreliuoja su labai aukšta darbo užmokesčio lankstumo vieta: jei bet kokios ekonomikos problemos permetamos darbui, o konkurencingumas ir eksportas skatinamas visų pirma vidine devalvacija (kitas darbo užmokesčio lankstumo pavidalas), tai didėjančios disproporcijos ateityje vis labiau badys akis.
Beje, pristatydami 2011–2012 m. konkurencingumo reitingą jo kūrėjai specialiai atkreipė dėmesį į tai, jog siekiant aukšto konkurencingumo darbo rinka turi būti organizuota taip, kad nebūtų prielaidų neramumams, panašiems kaip arabų šalyse, kuriose juos daugiausia ir lėmė darbo rinkos disproporcijos.
Lietuvoje realusis dirbančiųjų darbo užmokestis mažėja trejus metus iš eilės. Tai didina emigraciją, taigi vėl užsuka protų ir rankų nutekėjimą ir gilina socialines disproporcijas. Jau anekdotu tampąs minimalios algos klausimas niekaip nepajuda iš vietos. Graudu skaityti intelektine impotencija grįstus Finansų ministerijos išvedžiojimus, kad, tą minimalią algą pakėlus iki 900 Lt ir nekeičiant neapmokestinamojo pajamų dydžio, nacionalinio biudžeto išlaidos padidėtų 85,6 mln. Lt. Ko ji nepasako? Na, kukliai (?) nutyli, kiek sumažėtų tokias pajamas gaunantiems žmonėms išmokamos įvairios socialinės išmokos. O tai ne dešimtys, bet, tikėtina, šimtai milijonų litų.
O dabar pažiūrėkime į dar vieną lentelę, kuri irgi slepia stiprėjančios vidinės darbo ir kapitalo kovos ištakas. Akivaizdu, kad mažas pajamas gaunantys žmonės kažkodėl proporcingai pajamoms apmokestinami gerokai daugiau nei turtingesni jų tėvynainiai. Beje, papildant duomenis reikia paminėti, kad 2009–2010 m. apmokestinamos kapitalo kilmės pajamos mažėjo, vis dėlto šios grupės žmonių gaunamos neapmokestinamos pajamos išliko labai didelės. Pavyzdžiui, 2009 m. neapmokestinamos kapitalo pajamos siekė 2,2 mlrd. Lt, 2010 m. jau viršijo 2,45 mlrd. Lt. Analogiškos neapmokestinamos darbo pajamos 2009 m. sudarė tik 461,5 mln. Lt, o 2010 m. – 692 mln. Lt. Pernai atotrūkis labai smarkiai padidėjo.
Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali gauti laisvos visuomenės veidą. Laisvė, jau sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, gauna dar vieną pavidalą – ji gali tapti laisva rinka. Tik ar gali rastis laisva rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?

Metai    2003    2007    2010
P    GPM    P    GPM    P    GPM
Darbo pajamos    85,8    91,8    80,2    85,1    84,1    83
Kapitalo pajamos    5    2,9    10,6    7,7    5,7    7,6
Individualios veiklos pajamos    4,6    1,7    5,9    3,7    3,9    3,0
Kita    4,5    3,6    3,2    3,5    6,3    6,5

Pastaba:
P – pajamos, GPM – gyventojų pajamų mokestis. Visi skaičiai išreikšti procentais.

Saulėtos gegužės linksmybės su supermenų olimpiada, ironiška diktatūra, stilinga vampyriada ir meksikietiško kalėjimo spartakiada.

Kalendorinis pavasaris lietuviškame repertuare baigsis šmaikščiai, nostalgiškai ir efektingai. Didžiausią paklausą spinduliuojantys žanrai turės bent po vieną atstovą. Žiūrovus linksmins, šokiruos ir stebins ateiviai, vampyrai, vikingai, vaiduokliai, superherojai, nėščios mamytės, žemiški stipruoliai ir tironiškiausius prezidentus parodijuojantis linksmuolis. Populiarieji aktoriai drąsiai kaitalios įvaizdį ir painiosis netikėčiausiose situacijose. Gegužės finansinių rezultatų kreives viltingai koreguos repertuare iškilsiantys trys keturi vienodo galingumo lyderiai.
Tuo pačiu metu Kanų festivalis parodys elitinių režisierių kūrinius, pristatys ryškiausius naujokus ir kvies patikrinti, kokius filmus žiūrėsime vasarą ir rudenį. Kanų mugėje debiutuos auksinių bilietų į oficialią programą negavusios dvi naujausios lietuviškos premjeros – Kristinos Buožytės “Aurora” ir Dovilės Gasiūnaitės “Narcizas”. Šio filmo vieninteliai proginiai seansai Vilniuje ir Kaune suplanuoti tik gegužės 10–11 d., o komerciniame repertuare trejus metus filmuotam kūriniui kol kas neatsirado vietos.
Tuoj po to geriausius metų lietuviškus filmus ir jų autorius pagerbs “Sidabrinės gervės”, atplasnosiančios į gegužės 13 d. renginį.

Be provokacijų ir improvizacijų
Ali G, Borato ir Bruno alter ego Sacha Baronas Cohenas ilgiau nei metus įmantriai reklamuoja Vadijos Respublikos amžinąjį prezidentą Aladiną, kurio pasirodymas “Oskaruose” prisijaukino, ko gero, daugiau viešumo ir apkalbų negu “Artistas”. Reikia pripažinti, kad aktorius ir scenaristas fantastiškai padirbėjo kurdamas gudraus politikos veikėjo asmenybę ir išgalvotą biografiją. Dar linksmesnius kuriozinius sąmojus jis beria socialiniuose tinkluose. Apgalvoti rinkodaros triukai skatina būtinai pamatyti pasaulio tironus ir valdovus pašiepiančią satyrinę komediją “Diktatorius”, tačiau milžiniški lūkesčiai jam gali pakenkti.
Svarbu žinoti, kad filmą kontroliavo pinigus investavusi Holivudo studija. Akivaizdu ir tai, kad niekas neleido panaudoti genialiausių S.B.Coheno triukų – radikalių improvizacijų, nesuplanuotų pokštų ir protingų provokacijų, išpopuliarinusių Kazachstano žurnalistą Boratą. Taigi “Diktatoriaus” humoras bus uždarytas į scenarijaus rėmus. Nepamatysime kažko panašaus į nerealų generolo Aladino šou su Kim Jong-Ilo pelenų pabarstymu ant raudono “Oskarų” kilimo.

Grynas vampyras
“Šiandien visi kuria filmus apie vampyrus, bet niekas jau neatrodo kaip tikras vampyras”, – ištarė Johnny Deppas, tada pasikvietė geriausią bičiulį Timą Burtoną ir investavo asmenines lėšas į ironišką gotikinę komediją “Nakties šešėliai”. Etatinis Karibų piratas geidė chameleoniškai pasikeisti, laikėsi griežtos dietos, kentėjo grimo procedūras ir įgyvendino savo svajonę. Dėl meilės ir pavydo nukentėjusio vampyro Barnabio įvaizdis intriguoja ir baugina. T.Burtonas visuomet sugeba garsius aktorius paversti neatpažįstamais monstriukais ir skatina atskleisti nematytus talentus.
Su finansiškai sėkminga “Alisa Stebuklų šalyje” išradingasis režisierius šoko tango pagal Holivudo studijos pučiamą dūdelę, o dabar paleido lakią fantaziją pagal pačiam patinkančias melodijas. “Nakties šešėlių” stilius bus artimesnis “Svyniui Todui” ir “Raiteliui be galvos”, o intelektualus humoras painiosis su šiurpiais siaubukais, lengvais pasmurtavimais ir raganiškais užkeikimais. Smagiausia, kad aistras ir emocijas čia valdys ne vienas J.Deppas, bet ir kiti spalvingus personažus įkūniję aktoriai. Pirmosios peržiūros jau paskleidė gerą gandą, kad Michelle Pfeiffer labai seniai nevaidino taip užburiančiai.

Visi viename
Lietuvos kinomanai neskuba susidraugauti su superherojais ir nešėlsta dėl spalvingų komiksų kaip amerikiečiai. Visais įmanomais skanėstais pagardintas ir pardavimo rekordus gerinti pasišovęs fantastinis veiksmo trileris “Keršytojai” mėgins įtikinti abejojančius ir neapsisprendusius žiūrovus. Režisieriaus Josso Whedono (jo siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” vis dar sukinėjasi repertuare) sumąstyta 3D komiksinė atrakcija siūlo viską, ko galėtų geisti supermenų kautynes mėgstantys žiūrovai.
Už vieno bilieto kainą dinamiškame vaizdo efektų reginyje pamatysite beveik visus stipriausius ir įsimintiniausius galiūnus: sarkastišką egoistą Geležinį žmogų, pykčio agresijos nesuvaldantį žaliąjį milžiną Halką, narsųjį kapitoną Ameriką, hamletiškas problemas kedenantį Torą, akrobatišką Juodąją našlę.
220 mln. JAV dolerių vertės filmas, be jokių abejonių, išlaiko pribloškiamo įspūdingumo testą, nes bataliniai mūšiai pagal Michaelo Bay’aus transformeriškas vizijas nenusileidžia pramoginio kino pirmūnams. Režisieriui pavyko išspręsti sudėtingiausią rebusą ir teisingai paskirstyti laiką kiekvienam superherojui pagal nuopelnus. Vis dėlto jis neįtikina, kodėl reikėjo tiek daug komiksinių serialų surišti į vieną didžiulį tęsinį, kuris išėjo per ilgas (beveik 2 val. 30 min.), nors ir nenuobodus.

Trys skirtingo pajėgumo vyrai
Po dešimties metų užmaršties grįžtantys “Vyrai juodais drabužiais 3″ tikisi, kad jų gerbėjai nepamiršo, ką režisierius Barry Sonnenfeldas rodė 1997 ir 2002 m. Privalu žinoti bent jau esmę, nes kai kurios tęstinės scenaristų idėjos nepasiduoda logiškiems paaiškinimams. Vykdomasis prodiuseris Stevenas Spielbergas neabejojo, kad stilingas, energingas ir gana linksmas ateivių gaudymo šou atspariai atmušinės bet kokią kritiką. Filmo tema groja nostalgijos natomis, “Titaniko” ir “Amerikietiško pyrago” paklausa įrodo, kad lietuviai mėgsta atsigręžti atgal.
Sugrįžimai į praeities laikotarpį paskatino scenaristus prisigalvoti smagių retro stiliaus pokštų. Ar jie skambės veiksmingai, priklausys nuo priklausomybės skystam holivudiniam humorui. Žiūrėti nebūtina, bet tikriausiai seniems įpročiams bus neįmanoma atsispirti.
2011 m. rudenį sveikinome “Profesionalus”, o dabar pasitinkame “Profą”. Nors galime ir nepasitikti. Bėk, šaudyk, daužyk ir niekam nesakyk stiliumi lekiantis kriminalinis veiksmo trileris nenustebins originaliomis idėjomis. Viskas jau matyta ir atkartota ankstesniuose Jasono Stathamo filmuose.
Daug labiau intriguoja skandalingojo Melo Gibsono prisikėlimas komiškame kriminaliniame trileryje “Sumautos atostogos Meksikoje”, kurį kino teatruose nuspręsta rodyti tik rinktinėse šalyse. Neapykantą pagrindiniam aktoriui liejantys amerikiečiai filmą pamatys per kabelines televizijas. Jeigu 1999 m. nepraleidote progos įvertinti vieno stipriausių M.Gibsono vaidmenų stilingame keršto trileryje “Sumokėti viską”, tai JAV ir Meksikos pasienyje įkliuvusio klouno nuotykiuose atrasite tęstinių panašumų, pažįstamų charakterio bruožų ir prisiminimuose gvildenamų užuominų.
Įgrūstas į meksikietišką kalėjimą amerikietis be menkiausios sąžinės maištauja prieš tokius pačius korumpuotus nusikaltėlius, gangsterio atsiųstus smogikus, vietinės mafijos bosus. Pašėlusiam ir brutaliam filmui tikrai prireiks stiprių nervų. Nuo vaikiškų akių būtų geriau nuslėpti.

Mamoms, tėčiams ir vaikučiams
Ko laukti iš filmo, kurio nekantriai laukia mamytės ir tėveliai? Puikaus finansinio rezultato! Pilna klišių ir trafaretų šeimyninė romantinė dramedija “Ko laukti, kai laukiesi” atsidarys su sėkmės garantija. Lietuviškais skaičiais tai reiškia mažiausiai 25 tūkst. parduotų bilietų. Ne grožinės literatūros patarimų knygą tuo pačiu pavadinimu perskaitę, šeimos pagausėjimo ir naujos gyvybės stebuklo laukiantys būsimieji tėvai norės pažiūrėti į save apykvailės komedijos veidrodyje. Žymių ir geidžiamų aktorių kolektyvas ištrins paskutines abejones dėl prasmingumo praleisti dvi valandas kine. Juokinantis, graudinantis ir provokuojantis filmas pasiūlys su nėštumu, laukimu, gimdymu, kūdikių priežiūra susijusių įvairiausių situacijų ir anekdotų. Tik iš tikrųjų tai patyrusios ir išgyvenusios poros galės pakomentuoti, kiek autentiškumo liko režisieriaus vizijoje. Bet kiek merginų panorės pastoti, kai pamatys Cameron Diaz su balionu pilve?
Dauguma lietuviškai dubliuotų animacinių nuotykių (“Loraksas”, “Piratai”) jau nusilpo ir Lietuvos kino rinka laukia išganingojo “Madagaskaro” atėjimo po pasaulinės premjeros Kanų festivalyje. Islandų animatorių patraukliai ir gražiai nupieštas “Legendinis vikingas Toras” privalės pademonstruoti savo galią per dvi savaites, nes po to jį negailestingai suvalgys liūtas, zebras, žirafa ir begemotė.

Niekaliukai
Kai visą mėnesį bus rodoma tiek daug savotiškai nepajudinamų filmų, tai labai lengva įžvelgti silpniausius ir pažeidžiamiausius.
Taigi mistinė detektyvinė fantazija “Varnas” nevykusiai kopijuoja Davido Fincherio kultinį trilerį “Septyni” ir naiviai bando įsivaizduoti, ką paskutiniais gyvenimo mėnesiais veikė legendinis rašytojas Edgaras Allanas Poe (miręs 1849 m. mistinėmis aplinkybėmis).
Ir dar vienas filmas, kurį galima pavadinti beviltiška nesąmone, – tai “Černobylio dienoraščiai”, kurio kūrėjai visai nusivažiavo ir kerštingais vaiduokliais pavertė… Černobylio atominės elektrinės sprogimo be žinios nublokštus žmones. Nesąžininga, baisu ir neskoninga.

Edvinas Pukšta

Mėnesio kalendorius
Gegužės 4 d.
“Keršytojai”
“Sumautos atostogos Meksikoje”
“Varnas”

Gegužės 11 d.
“Nakties šešėliai”
“Profas”

Gegužės 18 d.
“Diktatorius”
“Ko laukti, kai laukiesi”
“Legendinis vikingas Toras”

Gegužės 25 d.
“Vyrai juodais drabužiais 3″
“Tyla sniege”
“Černobylio dienoraščiai”

Vyriausybė vienam mėnesiui – iki gegužės 1 dienos – pratęsė terminą, per kurį kasos aparatus įsigiję turgaus prekiautojai galės už juos tikėtis šimtaprocentinės kompensacijos.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės teigimu, šiuo metu kasos aparatus yra nusipirkę apie 400 žmonių – kelis kartus mažiau negu buvo prognozuota, todėl lėšų kompensacijoms pakanka.

I.Šimonytė trečiadienį Vyriausybės posėdyje sakė, kad šis sprendimas leis kasos aparatus suskubusiems nusipirkti žmonėms gauti didžiausias kompensacijas.

“Akivaizdžia matome iš paskutinių savaičių dinamikos, tas procesas yra smarkiai paspartėjęs. Žmonės galbūt kažko lūkuriavo, buvo netikri, kažkuo gąsdinami ar bauginami, ar dar dėl kažkokių priežasčių nesuskubo, tai tikrai siūlome pratęsti šį laikotarpį iki gegužės 1 dienos. Tuomet žmonėms nereikės verstis per galvą”, – trečiadienį Vyriausybės posėdyje teigė I.Šimonytė.

Premjeras ir ministrai teigia, jog Vyriausybė neatsitrauks nuo sprendimo nuo gegužės turguje įvesti kasos aparatus.

Prašymų Valstybinei mokesčių inspekcijai išmokėti kompensacijas už įsigytus kasos aparatus per pastarąsias kelias dienas padvigubėjo – kovo 28-ąją buvo pateikti 209 prašymai, o trečiadienį – jau 429, pranešė Ministro pirmininko Spaudos tarnyba.

Iš viso iki šiol jau yra pateikta kompensacijų prašymų už daugiau nei 400 tūkst. litų, kurie artimiausiu metu bus patenkinti.

Individualia veikla užsiimantiems gyventojams 100 proc. kasos aparato įsigijimo išlaidų kompensuojama, jei aparatas bus įsigytas, užregistruotas VMI ir pateiktas prašymas kompensacijai iki balandžio pabaigos. Vėliau kasos aparatų įsigijimo išlaidos bus kompensuojamos tik iš dalies.

Įvesti kasos aparatus apsispręsta įtarus, kad didžiulė maisto prekių turgavietėse apyvartos dalis nuslepiama ir nemokami mokesčiai. Finansų ministerijos apskaičiavimu, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka vidutiniškai keturis kartus daugiau nei be jo.