Ulrike Lunacek / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų Ulrike Lunacek tapo pirmąja savo homoseksualios orientacijos neslepiančia politike Austrijoje. Europos Parlamento (EP) pirmininko pavaduotoja teigia, kad gėjai, lesbietės ir translyčiai asmenys kasdien yra tarp mūsų. Jų yra kiekvienoje politinėje partijoje, nepriklausomai nuo ideologijos, kiekvienoje ministerijoje, sporto ar religinėje organizacijoje, mokykloje, universitete, įmonėje.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Visais istoriniais laikotarpiais, visoje mūsų planetoje tos pačios lyties porų buvo ir yra. Problemų atsiranda tada, kai imama neigti šį faktą ir nenorima, kad tokie žmonės apskritai egzistuotų”, – sako EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narė, viena iš LGBTI teisių grupės vadovių, dalyvausianti šeštadienį Vilniuje vyksiančiose „Baltic Pride 2016” eitynėse „Už lygybę“.

Mintimis apie tai, ką politikui reiškia būti LGBTI aktyvistu ir kaip politikai gali prisidėti prie LGBTI teisių plėtros, ji dalijasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

– Ar ginti LGBTI teises tampa lengviau, jei esi politikas?

– Nemanau, kad LGBTI aktyvistui būtina būti politikui. Aš savo veiklą pradėjau nuo pilietinės visuomenės ir, prieš tapdama politike, beveik dvidešimt metų buvau aktyvistė. Tad neabejoju, kad pilietinė visuomenė yra būtinas demokratijos komponentas. Pilietinė visuomenė spaudžia politikus judėti pirmyn.

Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

Būnant politiku, ginti LGBTI teises nebūtinai lengviau ar sunkiau. Bet, žinoma, kur kas lengviau prisijungti prie partijos veiklos, kai jau esi viešai paskelbęs apie savo orientaciją. Kai 1995-aisiais aš pirmą sykį kandidatavau rinkimuose į parlamentą, man sakė, kad buvau neįtikėtinai drąsi, viešai paskelbdama, jog esu lesbietė. Bet aš niekuomet to neslėpiau, nes paprasčiausiai nemačiau prasmės. Juk negali nuspręsti, ką įsimylėsi, tad kodėl tai turėtų būti problema? Toks yra mano požiūris.

Taip, turiu pripažinti, kad tą akimirką drąsos man tikrai prireikė, tačiau tai buvo nepalyginamai lengviau nei grėsmė visą laiką baimintis šantažo. Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

– Jei kalbėtume apie visuomenę, kas turėtų būti pirmiau: politinis sprendimas ar visuomenės nuomonė? Vis dar dažnai pasigirsta, kad mūsų visuomenė daug kam nepasiruošusi: LGBTI eitynėms, tos pačios lyties asmenų santuokoms ar partnerystei. Tačiau jų įteisinimas yra visų pirma politinis sprendimas. Tad ar politikai turėtų žengti visuomenės priekyje ir priimti tokius sprendimus, ar jiems reikėtų įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir šiuos pokyčius vykdyti lėtai bei palaipsniui?

– Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Pavyzdžiui, Maltoje nuo 2014-ųjų įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, iš esmės visiškai prilygstanti santuokai. Tačiau ji yra labai konservatyvi ir katalikiška šalis, kurioje net iki 2011 metų buvo draudžiamos skyrybos. Tad šiuo atveju pirmiausia įvyko politinis sprendimas. Bet tokių pokyčių įteisinimas nėra tas pats kaip, tarkime, euro įvedimas, kai yra aiškūs finansiniai kriterijai ir pagal juos sprendžiama, ar šalis tam pasirengusi, ar ne. Tai sudėtingiau, be abejo, reikia ir politikų, nebijančių pokyčių.

„Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kad LGBTI bendruomenės atstovai būtų matomi, žmonės galėtų juos pastebėti tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime ir sakyti: „Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu. Įstatymai privalo būti priimti, bet lygiai toks pat reikšmingas matomumas. Be to, LGBTI bendruomenei būtina turėti heteroseksualių sąjungininkų. Tuomet visuomenei bus lengviau suprasti, kaip LGBTI asmenims svarbu gyventi tokį patį šeimyninį gyvenimą, kuris būtų įteisintas įstatymais.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, juk jums prireikė tiek drąsos per visą sovietų okupacijos laikotarpį kovoti už savo laisvę. Jūs kovojote už susirinkimų, žodžio laisvę, net už laisvę galvoti ir pasakyti tai, ką galvoji. Tad neabejoju, kad laisvės mylėti ir nebijoti to parodyti užsitikrinimas taip pat būtų puiki lietuviškos tradicijos dalis – jūs siekėte laisvės ir ją išsikovojote.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą.

O eitynės taip pat atspindi susirinkimų laisvę. Tai yra vienas iš tarptautinės ir europinės teisės, prie kurios Lietuva prisijungė, pamatinių teisių pagrindų. Susirinkimų teisė yra acquis communautaire dalis ir privalo būti gerbiama, jei tik tie susirinkimai yra taikūs. O Vilniuje iš eitynių dalyvių pusės niekuomet nebuvo jokių smurto apraiškų.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą. O solidarumas reiškia, jog reikia ateiti ir reikšti savo palaikymą, net ir tuo atveju, jei sunku suvokti, kaip kažkas gali įsimylėti tos pačios lyties žmogų.

– Lietuvoje politikai, kurie iš esmės sutiktų palaikyti LGBTI teises, neretai tiesiog bijo tai daryti, nes nenori prarasti rinkėjų. Kaip spręsti tokią problemą?

– Žinote, kai buvau paauglė, net nenutuokiau, kad žodis „lesbietė“ apskritai egzistuoja, Austrijoje buvo draudžiamos bet kokios homoseksualumo apraiškos. Dabar viskas paprasčiau. Gausu filmų ir knygų, pateikiančių teigiamą homoseksualių žmonių įvaizdį. Be to, vieši asmenys nebeslepia savo homoseksualumo. Jūsų kaimynėje Latvijoje užsienio reikalų ministras viešai prisipažino esąs gėjus. Tokie pavyzdžiai padeda parodyti rinkėjams, kad viskas gerai, jei žmogus yra homoseksualus arba palaiko LGBTI teises.

Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

Lenkijoje LGBTI asmenų artmieji ir draugai sukūrė organizaciją „Akceptacja‟, kurioje tėvai pasakoja apie savo išgyvenimus priimant ibei susitaikant su savo vaikų  homoseksualumu ar transseksualumu. Tai – puikus matomumo pavyzdys. Tad politikai galėtų kviesti tokius žmones pasidalinti patirtimi ir papasakoti savo istorijas. Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

– Kaip dar galima šviesti visuomenę?

– Viskas prasideda jau mokykloje. Būtina kalbėti apie gėjus ir lesbietes kaip apie įprastą dalyką: egzistuoja lesbiečių ir gėjų poros, o kai kurios iš jų turi vaikų. Juk jei apie kažką nekalbėsi, tai neišnyks. Tad kodėl nesuteikus tokioms poroms saugumo?

Be to, Lietuvoje veikiantis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas užkerta galimybę suteikti vaikams informaciją apie įvairias šeimas, tarp jų – ir LGBTI šeimas. Tad šio įstatymo pokyčiai neabejotinai prisidėtų prie švietimo.

– Tačiau kai kurie politikai siekia rinkėjų palankumo tvirtindami, kad gina tradicines šeimos ir katalikiškas vertybes, bando apsaugoti vaikus nuo neigiamos įtakos.

– Kokią neigiamą įtaką jie turi omenyje? Žmonės neretai būna susidarę klaidingą įspūdį, kad homoseksualumas, ypač vyrų, yra kažkokiu būdu susijęs su prievarta. Tačiau pedofilijos atvejų pasitaiko nepriklausomai nuo orientacijos. Aš viliuosi, kad žmonės, kurie gina tradicines vertybes, nepateisina smurto prieš vaikus.

Jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo?

Šeimą apibūdina ne lytis, o meilė ir tarpusavio ryšys. Meilė, rūpestis vienas kitu, sunkių laikų išgyvenimas drauge yra tikrosios šeimos vertybės. Jei du vyrai ar dvi moterys nori susituokti, tai yra labai tradiciška. Santuoka apskritai yra labai tradicinis ir konservatyvus dalykas. Tad jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo? Tai supranta net konservatyvių pažiūrų politikai, pavyzdžiui, (Jungtinės Karalystės premjeras) Davidas Cameronas.

Mano tėvai buvo itin konservatyvūs, bet priėmė mane tokią, kokia esu. Net Katalikų bažnyčioje gausu gėjų ar lesbiečių. Jėzus Kristus palaikė žmones, nustumtus į visuomenės paraštes. Jis siekė, kad visuomenėje visi jos nariai jaustųsi gerai. Manau, jei Jėzus Kristus gyventų mūsų laikais, jis taip pat dalyvautų eitynėse.

Neseniai su feisbuko paveikslėlių srautu atplaukė geibaus jaunuolio nuotrauka. Neprigimtinai rožinius plaukus jis buvo pasikirpęs asimetriškai, panėšėjo į merginą ir nepanėšėjo į macho – vyrišką vyrą, kokie dar vadinami alfa patinais.

Arūnas Brazauskas

Vienas komentuotojas, beje, ne toks jau neviešas asmuo, patraukė per dantį jaunuolio išvaizdą, jo pilietiškumą, norą ginti tėvynę, gebėjimą būti geru vyru, tėvu, lietuviu – tarsi apie tai būtų galima spręsti iš nuotraukos.

Komentuotojas „trolino“: „Labai džiugu, jog integruojamės į Vakarus, nes tokių vyrų tik daugės, ir tapsim labai pažangūs bei atlaikysim visas geopolitines negandas.“ Jis atviravo: „… kuo daugiau tokių vaizdų, tuo labiau man patrauklesnis atrodo nacionalsocializmas. Geriau jau mirti kovoje po tokių ideologijų vėliavomis, nei gyventi apsuptam šitų rožinių padarėlių. Tuo labiau, jog jeigu jie įgis daugumą, tai patirsim tokią diktatūrą ir priespaudą, kad kitos istorinės tironijos atrodys kaip kurortai.“

Štai jums ir rašinys „Kaip suvokiamas vyriškumas?“ – tokia tema buvo pasiūlyta šiųmečiams abiturientams. Trūkstamus spaudos ženklus toliau atstos mano pastabos.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis.

Nereikia, kad „padarėliai“ taptų dauguma. Europoje iki XVIII a. pabaigos „rožiniai padarėliai“ buvo valdovai. Jų išvaizda bjuro nuo kryžiaus žygių laikų: barzdos ir paprasti durtiniai išėjo iš mados, ausyse atsirado auskariukai, ant galvų imta maukšlinti įmantriai subanguotus, sugarbanotus perukus. Užėjo mada rausvinti ir pudruoti glotniai nuskustus skruostelius, klijuoti ant veido dirbtinius apgamėlius. Visos šios grožybės nebuvo susijusios su lytine orientacija – „rožiniai padarėliai“ buvo bajorai, keli procentai ponų, kurie viešpatavo. O prastuomenė neturėjo išteklių prilygti „rožiniams padarėliams“. Revoliucijos supaprastino madas, perskirstė politinę galią, bet neatšaukė galantiškumo – tiesa, galanterijos prekės dabar labiau skirtos moterims.

Žmogus, kuris po nacionalsocializmo vėliavomis tikisi kovoti su tironija, atrodo trenktas. Po tomis vėliavomis vyko linčiavimas. Hitlerio nurodymu per Ilgųjų peilių naktį buvo išžudyti keli šimtai jo politinių priešininkų, tarp jų ir homoseksualas Ernstas Roehmas, smogiamųjų būrių vadas, bei tos pačios orientacijos jo parankiniai. Išties nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. Reiche būta žudynių savaitės. Nužudyti ir keli iškilūs politikai, užėmę aukštus postus prieš įsigalint naciams. Hitleris prisiėmė visą atsakomybę, pasiskelbė aukščiausiu vokiečių tautos teisėju ir pareiškė, kad tokiu būdu siekta užkardyti sąmokslą.

Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais nugalėjusios nacius, anaiptol nešvytėjo žmogaus teisių srityje. Nuo 1882 iki 1959 m. ten buvo nulinčiuota apie 5 tūkst. žmonių, tarprasinės santuokos galutinai legalizuotos tik 1967 m. Maždaug tuo metu, kai Hitleris pasiskelbė aukščiausiuoju teisėju, JAV imta persekioti linčiuotojus, bet pirmųjų nuosprendžių teko palaukti iki 1946 m. Vyrų homoseksualūs santykiai Prancūzijoje dekriminalizuoti 1791 m., o Floridoje – 2003 m. Viešas homoseksualumo demonstravimas Niujorke iki kokių 1969-ųjų grėsė nemalonumais „per valdiškus namus“.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis. Vakarų pasaulis margas teisiniu požiūriu. Vargu ar hitlerjugendas sulauks, kad Lietuvoje iš darbo būtų atleisti valstybės tarnautojai gėjai, kaip tai nutiko XX a. Kanadoje, tačiau jam yra vilties įsikibti į tas kelias JAV valstijas, kuriose LGBT raiška varžoma kaip Rusijoje. Alternatyva – hitlerinio ar islamistinio pavyzdžio smurtas kaip Orlando mieste Floridoje š.m. birželio 12-ąją. Gal ir gerai, kad hitlerjugendas išsiviešina feisbuke.

BFL

Ukrainoje prieš savaitę vykusios pirmosios masinės seksualinių mažumų eitynės praėjo be incidentų, tačiau po tragiškiausių JAV istorijoje žudynių naktiniame gėjų klube Floridoje dėmesys tokioms eitynėms išaugo visose šalyse, kur jos planuojamos. Taip pat – ir Lietuvoje, kur tokios eitynės šį šeštadienį vyks trečią kartą. Po nelaimės JAV paramą Vilniuje vyksiančiam renginiui išreiškė nemaža dalis Lietuvos visuomenės veikėjų, žurnalistų, taip pat Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir daugelis Vakarų šalių ambasadų.

Diplomatai pareiškė užuojautą žudynių gėjų klube Orlande, JAV, aukų artimiesiems ir nurodė palaikantys pastangas stiprinti visuomenės sąmoningumą LGBT bendruomenėms aktualiais klausimais trijose Baltijos šalyse. „Žmogaus teisės yra universalios ir taikomos visiems, nepaisant seksualinės orientacijos, lytinio tapatumo ar išraiškos“, – pabrėžiama ambasadų deklaracijoje.

Renginio organizatoriai aiškina eitynėmis siekiantys didinti seksualinių mažumų matomumą visuomenėje bei jos pakantumą. O kritikai šį renginį vadina homoseksualizmo propaganda, neatitinkančia krikščioniškų vertybių.

Gėjų eitynės nėra įprastas renginys, taigi ir saugumo iššūkiai ne visai įprasti. Bet palyginti su pirmosiomis eitynėmis, aplinka darosi ramesnė, iššūkių mažėja.

Tarp aršiausių renginio kritikų tradiciškai yra buvęs Kauno meras ir Seimo narys Vytautas Šustauskas bei dabartinis Seimo narys Petras Gražulis. Nors jie perspėja, kad ramiai eitynių nestebės, o P.Gražulis net aiškina, kad yra „kai ką sugalvojęs“, policijos pareigūnai renginio metu neramumų nelinkę prognozuoti.

„Gėjų eitynės nėra įprastas renginys, taigi ir saugumo iššūkiai ne visai įprasti. Bet palyginti su pirmosiomis eitynėmis, aplinka darosi ramesnė, iššūkių mažėja. Praktika rodo, kad kai kurie žmonės iš to linkę darytis politinę reklamą ir lygioje vietoje sukelti problemų. Kita vertus, mūsų žmonės tokioms eitynėms darosi tolerantiškesni, šis renginys tapo ne toks įdomus, o jeigu visuomenė mažiau tuo domisi, automatiškai ir mums darbas paprastėja. Kiek šiemet eitynėse dalyvaus policijos pajėgų, negalėčiau atskleisti, bet galiu pasakyti, kad kasmet jų skaičius mažinamas. Palyginti su pirmuoju renginiu, pajėgų stipriai sumažinome, nes nematome tokio didelio poreikio“, – teigia Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininkas Dainius Daukantas.

Eitynių dalyviai šį šeštadienį žygiuos Gedimino prospektu nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo. Planuojama, kad renginyje dalyvaus iki tūkstančio žmonių.

Priminsime, kad pirmasis LGBT paradas Baltijos šalyse įvyko dar 2004 m. Taline, pas­kui 2005 m. buvo surengtas Rygoje. Valdžios institucijų leidimą organizuoti eitynes 2010 m. gavo ir Lietuvos LGBT bendruomenė.

„Baltic Pride“ organizuoja Lietuvos asociacija LGL, Latvijos organizacija „Mozaīka“ ir Estijos LGBT. Vieni reikšmingiausių festivalio rėmėjų – asociacija „ILGA-Europe“, švedų RFSL federacija bei „Amnesty International“.

Bulgarijos LGBT bendruomenės aktyvistai Devas Georgiefas ir Glorija Filipova / V.Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Birželio 18-ąją vaivorykštinės LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės eitynės vyks ne tik Vilniuje, bet ir Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Abi šalys išlieka vienomis priešiškiausių seksualinėms mažumoms Europos Sąjungoje. Apie kylančius iššūkius, visuomenės reakcijas ir labai lėtus pokyčius Bulgarijoje pasakoja šios šalies LGBT bendruomenės aktyvistai Glorija Filipova ir Devas Georgiefas.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Tolerancijos trūksta ir mums, ir bulgarams

„Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, tiek Lietuva, tiek Bulgarija išlieka vienos priešiškiausių seksualinėms mažumoms tarp Europos Sąjungos (ES) narių. 2015 metų apklausa rodo, kad dviejų tos pačios lyties asmenų intymiems santykiams visiškai nepritaria du trečdaliai respondentų Lietuvoje ir kiek mažiau Bulgarijoje (ES vidurkis – 27 proc.). Bemaž pusė lietuvių ir du iš penkių bulgarų jaustųsi itin nejaukiai, jei jų kolega darbovietėje būtų gėjus, lesbietė ar biseksualus asmuo (ES vidurkis – 13 proc.). Tokių asmenų aukščiausiame valstybės poste nenorėtų matyti po beveik 60 proc. respondentų abiejose šalyse (ES vidurkis – 21 proc.).

Sausus statistikos duomenis vaizdžiai iliustruoja ir lietuviams kiek tolerantiškesniems pasijusti leidžia keletas detalių.

Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

Antai jei į atlikėjo Ten Walls akibrokštą pernai prezidentė Dalia Grybauskaitė sureagavo kviesdama atviriau diskutuoti apie mūsų uždarumą ir homofobiškumą, Bulgarijos partijos GERB pirmininkas Bojko Borisovas prieš 2014-ųjų parlamento rinkimus pareiškė: „Pas mus visi normalūs. [Partijoje] nėra gėjų“ (bulg. Всички са нормални. Нямаме гейове). GERB rinkimuose gavo daugiausia balsų, o B.Borisovas tapo ministru pirmininku.

Bulgarijoje tėra vienas politikas – Viktoras Lilovas, viešai prisipažinęs esąs homoseksualus.

Politinės partijos Lietuvoje dalyvavimo „Baltic Pride“ eitynėse klausimą svarsto net prezidiumo posėdžiuose. Kai kurie politikai eitynėms nepritaria, tai viešai demonstruoja. Bulgarijoje „Sofia Pride“ nesulaukia jokio šalies politikų dėmesio. Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

„Kasmet nuo 2008 metų rengiamose eitynėse dalyvauja daugelio ES šalių ambasadų atstovai, sveikina susirinkusiuosius, sako kalbas. Bėda, kad apie renginį informuojanti žiniasklaida jų pasisakymus ignoruoja, vėliau reportažuose atrodo, lyg ten jų nė nebuvo, – apgailestauja Glorija ir Devas. – Ar dalyvauja Bulgarijos politikai? Ką jūs, aišku, kad ne.“

Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises.

Anot jų, šiemet eitynėse dalyvaus nemažai tradicinės seksualinės orientacijos žmonių – artimųjų, kurie savo dalyvavimu nori parodyti visapusišką palaikymą ir supratimą. „Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises“, – šypsosi Devas.

Net lesbietės abejoja dėl eitynių

Pernai „Sofia Pride“ sutraukė kiek daugiau nei pusantro tūkstančio dalyvių (Sofijoje gyvena maždaug 2 mln. žmonių). „Sunku pasakyti, koks buvo tikslus dalyvių skaičius. Prieš renginį turėjome 1500 apyrankių, jas visas išdalinome, dalis žmonių prisijungė vėliau ir apyrankių nebegavo. Šiemet dalyvių tikimės dar daugiau“, – skaičiuoja Glorija.

Susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Vis dėlto nei ji, nei Devas neslepia pačioje Bulgarijos LGBT bendruomenėje kylančių nesutarimų dėl eitynių reikalingumo. „Štai aną savaitę buvau susitikusi su lesbiečių pora, viena jų laukiasi dvynukų, o kita dėl to labai jaudinasi, išgyvena, nes vaikams gimus neturės į juos jokių teisių (Bulgarijoje tos pačios lyties asmenų šeimos teisiškai nepripažįstamos – aut. past.). Moterys pasakojo man apie savo rūpesčius ir problemas, kiek daug iššūkių joms kyla tokioje netolerantiškoje visuomenėje. Bet kalbai pasisukus apie „Sofia Pride“, viena pareiškė, kad eitynės visiškai nereikalingos, ir ji tokiai idėjai nepritarianti. Įdomus paradoksas – žmonės nori pokyčių, bet nenori juose dalyvauti, tikisi, kad jie kažkaip savaime atsiras, – stebisi pašnekovė. – Pokyčiai vyksta labai lėtai, nes visuomenėje esame nematomi. Žiniasklaida mumis visiškai nesidomi, daugiausia dėmesio sulaukiame tik prieš eitynes. Turime išnaudoti šį laiką, inicijuoti pokalbius apie mūsų bendruomenę ir jos problemas. Deja, daugybė žmonių to iki šiol nesupranta.“

Merginos teigimu, situacija per pastaruosius keletą metų pagerėjo – visuomenė nebėra aršiai nusiteikusi prieš renginį (2008-aisiais vykusių pirmų eitynių dalyvius agresyvios grupuotės apmėtė Molotovo kokteiliais, buvo sulaikyta 60 asmenų). Tačiau susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Mama bijo kaimynių reakcijos

Glorija ir Devas yra bendraamžiai – 24-erių. Paklausti, kaip situacija LGBT žmonių atžvilgiu Bulgarijoje pasikeitė per pastaruosius dešimt metų, abu ėmė juoktis.

Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali.

„Prieš dešimt metų man buvo keturiolika, tuo metu nepažinojau nė vieno homoseksualaus asmens ir pati vos pradėjau suvokti, kad man patinka merginos, – prisimena Glorija. – Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis persikrausčius į Sofiją, kai pasikeitė aplinkinių ratas, atsirado naujų pažįstamų. Apskritai Bulgarijoje būti kitokiu įmanoma turbūt tik sostinėje. Esu iš Perniko, nedidelio miesto šalia Sofijos. Randai ant mano riešų iki šiol ryškūs. Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali. Štai sėdžiu prieš jus ir pasakoju apie eitynių organizavimą. Ryte dalyvavau radijo laidoje, kurioje kalbėjau apie feminizmą. Tiesa, dabar mama jaudinasi, ką reikės sakyti kaimynėms, jei šios atpažino mano balsą. Ji dirba kirpykloje, kur suplaukia visi miestelio gandai ir tikriausiai išgirs įvairiausių komentarų apie savo dukrą…“

Devas teigia, kad mokykloje buvo vienintelis, atvirai prisipažinęs, kad yra transseksualas: „Juokingiausia, kad baigus mokyklą daugybė žmonių prisipažino esantys ne tokie, kokiais visi manė juos esant. Aš to neslėpiau, bet geriausiai pasijutau po mokyklos išvažiavęs studijuoti į Ameriką. Ten sutikau daugybę į save panašių žmonių. Tiesa, dabar, bendraudamas su paaugliais, matau, kad jie žymiai atviresni, drąsesni.“

„Prie to turbūt labiausiai prisideda internetas. Žmonės gali laisvai bendrauti, dalintis savo istorijomis. Neseniai su draugais juokavome, kad Tumblr (socialinis tinklas, kurio vartotojai kuria mini dienoraščius – aut. past.) masiškai gelbėja gyvybes“, – šypsosi Glorija.

Organizatorių nuotr.

Pas kaimynus – dar blogiau

Paklausti, kaip LGBT bendruomenės situaciją Bulgarijoje įsivaizduoja po dar dešimties metų, pašnekovai kiek pasimetė.

„Nelengva net įsivaizduoti. Problemų yra tiek daug, o mes vis dar įstrigę diskusijose, ar mums reikia tų eitynių, tai ką kalbėti apie rimtesnius klausimus. Vis dėlto svarbu pripažinti, kad daugybę pokyčių atnešė Bulgarijos įstojimas į Europos Sąjungą (2007 m. sausio 1 d. – aut. past.). Pas mus situacija tikrai kur kas geresnė nei kaimyninėse Makedonijoje ar Serbijoje – tel dėl eitynių organizavimo kyla kone tikri karai. ES gali mus priversti, įpareigoti keistis bent jau teisinėje sistemoje. Deja, vis tiek užtruks, kol pasikeis ir žmonių mąstymas“, – teigia jaunuoliai.

Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Kaip LGBT renginiai ir eitynės Lietuvoje ir Bulgarijoje galėtų atrodyti po keliasdešimties metų, galima pamatyti apsilankius… Izraelyje. Jo sostinė Tel Avivas tituluojamas ir pasaulio gėjų sostine. Lankiausi ten vykusiame „Tel Aviv Pride 2016“. Renginys nustebino ne dalyvių gausa (jų buvo per 100 tūkst.) ar sumania logistika, bet įvairiomis, regis, neesminėmis detalėmis.

Bene kiekvienas gatvės stulpas buvo papuoštas LGBT vėliavėlėmis. Didesnės ar mažesnės vėliavos su užrašu „LGBT friendly“ puošė daugybę kavinių, restoranų, barų ir parduotuvių. Jose nevaržomai linksminosi ar ramiai apsikabinę sėdėjo tos pačios lyties poros. Šalia gražių miesto atvirukų buvo siūloma įsigyti ir, pavyzdžiui, dviračiu važiuojančios gėjų poros atvaizdą. Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Wamala Dennis Mawejje / Euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Gali bet kada atsidurti kalėjime ar būti užpultas – vien įtarus, kad jauti potraukį tos pačios lyties žmonėms. Turi nuolat rūpintis savo saugumu. Šeima ir draugai nusisuka, todėl jautiesi vienišas ir įsibaiminęs. Taip gyvena kovotojas už seksualinių mažumų teises Wamala Dennis Mawejje. Kai garsiai prisipažino esąs gėjus, prarado ir bičiulius, ir artimuosius, bet niekada nesigailėjo dėl šio žingsnio. Priešingai – jis tapo LGBT teisių gynėju gimtojoje Ugandoje, kur būti homoseksualiu tolygu būti nusikaltėliui.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Šią savaitę Dennis atkeliauja į Vilnių dalyvauti „Baltic Pride‟ renginiuose. Birželio 16-ąją jis Lietuvos rusų dramos teatre vyksiančiame renginyje „Pride Voices“ dalysis patirtimi kovojant už seksualinių mažumų atstovų žmogaus teises. „Laukiu galimybės pabendrauti su žmonėmis Europoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje ir ypač Vilniuje, – kelionės išvakarėse duotame interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo ugandietis. – Mane sujaudino jūsų pareikšta parama ir tikiuosi susivienyti mūsų kovoje judant pirmyn.“

Norėjo įteisinti mirties bausmę

Uganda yra turbūt dažniausiai iš visų LGBT žmonėms (lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams) priešiškų kraštų linksniuojama viešumoje. Ji liūdnai pagarsėjo dėl teisės akto, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu‟, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.

Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Prieš porą metų šios itin religingos, bene krikščioniškiausios Afrikoje šalies konstitucinis teismas paskelbė niekiniu prieš homoseksualus nukreiptą įstatymą. Bet ne dėl pamintų žmogaus teisių, – tiesiog balsuojant už projektą dalyvavo per mažai parlamentarų ir buvo pažeista procedūra. Tam įtakos turėjo ne vien nepaliaujanti aktyvistų kova, bet ir tarptautinių donorų spaudimas.

Sprendimas mažai ką pakeitė. Ugandoje tebegalioja 1950 metais priimtas baudžiamasis kodeksas, kurio 145 straipsnyje teigiama: „Bet kuris asmuo, kūniškai pažinęs kitą asmenį nusižengdamas gamtos tvarkai; kūniškai pažinęs gyvulį; ar leidęs vyrui kūniškai pažinti jį ar ją nusižengiant gamtos tvarkai, padaro nusikaltimą ir yra baudžiamas įkalinimu iki gyvos galvos.‟

Ką reiškia homoseksualui atsidurti Ugandos kalėjime, gali papasakoti Pepe Julian Onziema, viena iš nedaugelio nesislepiančių šios šalies lesbiečių. Prieš keletą metų ji buvo sulaikyta už skrajučių dalinimą ŽIV klausimams skirtoje konferencijose. Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Kaip teigė Dennis, minėtą įstatymą paskelbus negaliojančiu „antigėjiškai nusiteikusi kariauna‟ mobilizavo mases ir dar labiau sustiprino prieš LGBT žmones nukreiptą retoriką. Panaši atmosfera tvyro daugelyje Afrikos šalių, bet Ugandoje seksualinių mažumų priešininkai esą šaukia garsiau ir yra labiau susitelkę.

„Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų. Šeima ir draugai nuo tavęs nusisuka, tad galiausiai tampi labai vienišas ir įsibaiminęs‟, – atviravo sostinėje Kampaloje gimęs ir užaugęs 31-erių aktyvistas.

Apie savo seksualinę orientaciją jis garsiai prabilo dar 2003-aisiais, bet tai nutiko netyčia. Dennis norėjo kaip nors pakeisti situaciją šalyje, tad teko atsiskleisti įvairiuose forumuose. Jei būtų prisipažinęs vaikystėje, ne tik būtų buvęs pravardžiuojamas, bet ir būtų buvęs išmestas iš mokyklos – kad kitų vaikų tėvai neatsiimtų savo atžalų.

Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu.

„Netekau artimųjų ir draugų. Iki šios dienos galiu remtis tik į bendraminčius, – neslėpė pašnekovas. – Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu. Bet niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes esu tikras, kad elgiuosi teisingai.‟

Pašnekovas yra organizacijos „Icebreakers‟, kurios veikla apima ir homoseksualių jaunuolių gynimą, ir AIDS testus bei lubrikantų dalinimą, programų direktorius. Dennis sakė tapęs aktyvistu, nes matė beprasmę niekuo dėtų LGBT žmonių kančią ir jautė galintis padėti ją sumažinti. Nejau nesibaimino, pasirinkdamas tokį kelią? „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės ir negaliu aplaidžiai žiūrėti į saugumą, – pripažino vaikinas. – Bet taip pat žinau, kad dabar sustojęs nieko nepakeisiu, tad toliau kovoju, tik stengiuosi veikti saugiai. Dirbant saugumas man yra rūpestis Nr. 1.‟

Jam būna nejauku važiuoti visuomeniniu transportu, kad koks fanatikas neatpažintų, ar jei kas nors per ilgai spokso. Tai – ne paranoja. Netoli akies likęs randas iki šiol primena sykį į veidą sviestą ir sudužusį butelį.

Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟.

Ne tik pats Dennis, bet ir kiti LGBT žmonės Ugandoje bei jo organizacija sulaukia asmeninių ar žiniasklaidoje reiškiamų grasinimų. Ne vienas buvo užpultas. Niokojamos ir „Icebreakers‟ patalpos, nors jos įrengtos neskelbiamoje, nepažymėtoje ir saugomoje vietoje. Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟. Pirmasis viešai homoseksualumą pripažinęs ir daugelį gėjų įkvėpęs Ugandos aktyvistas Davidas Kato prieš penketą metų buvo uždaužytas savo namuose. Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Call me Kuchu‟ („kuchu‟ luganda kalba reiškia „gėjus‟).

Dar daugiau – patys policininkai medžioja homoseksualus. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook‟ žinomam ar numanomam seksualinių mažumų atstovui atsiunčia žinutę „Man patinka tavo šypsena‟, pasiūlo susirašinėti, vėliau – susitikti ir galiausiai atėjusį sulaiko. Dennis pasiima tokius nelaimėlius, kurių per metus būna apie dešimt, iš policijos – kaltinimai paprastai nepasitvirtina pritrūkus įrodymų, nes sekso taip ir nebūna.

Vardija teigiamus pokyčius

Nepaisant tokios atmosferos, Dennis įsitikinęs, kad LGBT žmonės turi atsiskleisti agresyviai. „Kartais verta likti tyliam pogrindyje ar už užvertų durų, bet kartais būtina prabilti, kad būtum išgirstas. Kalbėdami apie agresyvumą neturime omeny smurto. Tenorime būti girdimi ir pastebimi visoje šalyje‟, – paaiškino jis. Aktyvistas tai rodo savo pavyzdžiu: ėmė rašytitinklaraštį, nevengia pasirodyti televizijoje.

Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.

Makerere universitete Kampaloje gautą ekonomisto diplomą Dennis padėjo į stalčių. Jo darbas šiandien – rūpintis LGBT žmonių sveikata, teikti jiems psichologinę pagalbą visoje Ugandoje, būti geresnio jų gyvenimo lobistu. „Mano varomasis variklis – kova už tai, kas, tikiu, yra teisinga, – sakė pašnekovas. – Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.‟

Nepaisant nepalankių įstatymų, neigiamo visuomenės nusistatymo ir pavojų, LGBT žmonėms Ugandoje per pastarąjį dešimtmetį pavyko gerokai pasistūmėti į priekį. Seksualinės mažumos tapo matomos, todėl nebegirdėti pareiškimų, kad jos neegzistuoja. Žiniasklaidoje pavyko pradėti dialogą apie seksualinę orientaciją ir, nepaisant priešiškumo, dalis žmonių supranta ir remia homoseksualus.

Vyriausybė, teisininkai, policija ir medikai taip pat įtraukti į LGBT žmonių reikalus – praeityje tai buvo neįmanoma. Teismus pasiekia įvairūs skundai, kai kurias bylas pavyko laimėti. Šiuo metu nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo įregistruoti LGBT žmonių organizaciją SMUG – Dennis pasigyrė šioje istorinėje byloje esąs vienas iš trijų asmenų, padavusių į teismą vyriausybę.

Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni.

Dar daugiau – Ugandoje būna renginių, skirtų LGBT kultūrai ir teisėms. Antai pernai rugpjūtį vyko „Pride Uganda‟, 2013-aisiais – „Beach Pride UG‟. Saugiose vietose vyksta ne tik eitynės, bet ir kultūros bei filmų festivaliai, vakarienės, koncertai, šokiai, spektakliai, teminės įvairovės dienos. „Turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, todėl, jei tik kas nors padeda sustiprinti mūsų matomumą, to imamės. Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni‟, – aiškino Dennis.

Ugandietis pripažino, kad organizuoti šiuos renginius itin sunku, bet aktyvistai deda visas pastangas, nes žino, kad tai svarbu jų darbui. Iki šiol šalyje vyko trys „Pride‟ festivaliai, ketvirtasis numatytas rugpjūtį. Tiesa, organizatoriai kol kas suka galvą, iš kur gauti pakankamai pinigų, bet viliasi sulaukti paramos iš bendraminčių užsienyje. Nors homoseksualumas Ugandoje neteisėtas, tokie renginiai gali vykti. Mat įstatymas draudžia tik intymius santykius su tos pačios lyties asmenimis, bet ne asociacijas. „Jei neužsiimi seksu, įstatymo nepažeidi, – sakė pašnekovas. – Štai kodėl toliau kovojame, kad įstatymai dar nepablogėtų ir nebūtų uždrausta net tokia veikla.‟

Politikai, nekreipdami dėmesio į šiuo metu visuomenėje vykstančias socialines transformacijas, rizikuoja, kad dar labiau įsitvirtins Lietuvos, kaip netolerantiškos valstybės, tarptautinis įvaizdis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Priimti kitokį asmenį nei įsivyravusi dauguma – nesvarbu, ar tai būtų kitokia seksualinė orientacija, ar kita rasė, ar neįgalumas – visuomenė turi būti pasirengusi vadovaudamasi bendruoju humanizmo principu“, – mano Vilniaus universiteto Privatinės teisės katedros profesorius Vytautas Mizaras, kaip advokatas iškovojęs galimybę surengti eitynes „Už lygybę“ sostinės Gedimino prospekte Vilniuje.

Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris savo šalyje negali jaustis oriai, neturi galimybių atskleisti savęs išoriškai (išorinis jo elgesys nesutampa su vidine tapatybe), galėtų papasakoti maždaug iki 10 proc. mūsų visuomenės narių  (nors vertinimai skiriasi, manoma, kad kone kiekvienoje tautoje homoseksualūs asmenys sudaro panašų procentą).

Jie, kitaip nei mes, patenka į begalę situacijų, kai nesijaučia saugūs, orūs, visaverčiai šios valstybės gyventojai, ir galėtų paliudyti, koks svarbus asmeninių santykių pripažinimas šeimoje.

Tarkime, retas mūsų susimąsto apie tai, kad homoseksualūs asmenys iki šiol neturi teisės būti informuojami apie jų faktinės homoseksualios šeimos nariui nutikusią nelaimę, negali jo aplankyti sveikatos priežiūros įstaigoje kaip šeimos nariai, perleisti sporto klubo abonemento. O kur dar procesinių garantijų nebuvimas: teisė neliudyti prieš savo šeimos narius, teisė lankyti bausmės atlikimo vietoje, pranešimas apie sulaikymą ir pan. Iki šiol nesureguliuota ir turtinė tos pačios lyties asmenų teisė (jie nežino, kaip bus dalijama jų bendra nuosavybė vieno iš jų mirties atveju, o turto paveldėjimas galimas tik testamentu).

Taigi nors iš pažiūros Lietuva ir atrodo žmogaus teisių ir laisvių paisanti valstybė, kasdieniame šalies gyvenime tai mažai atsispindi. Kodėl mūsų politikai iki šiol vengia nestandartinės seksualinės orientacijos žmonėms suteikti teisinį apibrėžtumą ir saugumą, vienareikšmio atsakymo nėra.

Tačiau iš politikų lūpų vis pasigirstantys postringavimai, kad mūsų visuomenė tam dar nėra pribrendusi, neatitinka realybės. Ne vieni metai Vilniaus kavines puošia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) judėjimo ženklais pažymėti lipdukai – tai skatina seksualines mažumas laisviau jaustis viešose vietose, dažniau lankys Vilniaus kavinėse ir klubuose, netyla jų pačių diskusijos viešojoje erdvėje ir pan. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad ne dėl visuomenės netolerantiškumo, bet dėl valdančiųjų nepakantumo, nenoro, o gal ir negebėjimo susitarti Lietuvos visuomenėje homofobijos apraiškų daugiau nei visoje ES.

Visuomenės kaita greitesnė nei valdančiojo elito

„Veido“ kalbintų žmogaus teisių ekspertų vertinimu, Lietuvos visuomenė mentaliteto kaitos požiūriu jau kuris laikas lenkia politikus, kuriems būtų pats laikas suvokti, kad jų vizijos bei ideologijos, grindžiamos abstrakčiomis moralės ir įsivaizduojamos žalos kategorijomis, jau nėra visuotinai priimtinos ir nekvestionuojamos.

„Vien tai, kad dar prieš penkerius–aštuonerius metus Lietuvoje niekas nediskutavo apie seksualinės orientacijos asmenų problemas, bet galiausiai ir patys mažumų atstovai išdrįso apie jas kalbėti, rodo, kad situacija iš esmės keičiasi. Visuomenė tampa vis labiau kritiška, išsilavinusi ir atvira įvairovei“, – argumentuoja V.Mizaras.

Paklaustas, kiek dar metų prireiks, kad Lietuvoje gyvenančios mažumos galėtų jaustis laisvai, taip, kaip šiandien jaučiasi Prancūzijoje, Nyderlanduose ar JAV gyvenantys asmenys, profesorius svarsto, kad 24 metai nepriklausomybės – tam tikras atskaitos taškas. „Tai pakankamas metų skaičius subręsti naujai kartai, su nauju požiūriu, šiek tiek kitokiomis vertybėmis. Kitas dalykas, kad Lietuva, būdama ES ir Vakarų tarptautinės bendruomenės narė, turi ne tik teises, bet ir pareigas. Viena jų – gerbti visų žmonių teises, užtikrinti lygias teises prieš įstatymą ir atsisakyti bet kokių negatyvių diskriminacijos formų“, – atkreipia dėmesį V.Mizaras.

Deja, kaip pastebi klinikinės psichologijos praktika užsiimantis psichoterapeutas dr. Andrius Kaluginas, daliai visuomenės šiandien pasakyti, kad kitos orientacijos asmenys mums nieko baisaus nepadarė, vis dar per sunku, nes bijoma būti nušvilptam. Situaciją iš esmės, jei tik norėtų ir rastų drąsos, galėtų pakeisti politikos lyderiai. Kaip pavyzdį galime minėti kaimyninės Latvijos užsienio reikalų ministro Edgaro Rinkevičiaus atvirą pareiškimą dėl savo lytinės orientacijos.

Kol nebus sulaužyti barjerai šalies viduje, kažin ar pasikeis Lietuvos įvaizdis. Vieša paslaptis, kad po austrų ambasadoriaus skiriamųjų raštų teikimo Austrijos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie tai, kad į Lietuvos prezidentūrą nebuvo pakviestas Austrijos atstovo partneris (nors Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje austrų diplomato partneris paminėtas tarp kitų ambasadorių sutuoktinių).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

REUTERS

Nors 25 metų homoseksualumo neslepiančio dainininko Thomo Neuwirtho kasdieniame gyvenime neišvysite pasidabinusio ilga suknia ir prie jos priderinta barzda, jo kuriamas personažas Conchita Wurst “Eurovizijos” scenoje šias priemones pasitelkė ir savo tikslą pasiekė.
Tarptautinėje bendruomenėje kilo tikra sumaištis: tolerantiškų šalių atstovai skyrė aukščiausius balus ir priėmė tai kaip pokštą, konservatyvesnių šalių gyventojai įžvelgė grėsmę, o dalis Europos liko sumišusi, nes tiesiog nežinojo, kaip reaguoti ir vertinti pasauliui pasiųstą austrų žinią. Tiesa ta, kad ir šiandien, nuo žiūrimiausio Europos dainų konkurso prabėgus daugiau nei savaitei, daliai visuomenės taip ir liko nesuprantama, ko gi siekė savo pasirodymu aukštakulnius avinti barzdotė C.Wurst.
Sakoma, meilėje, kare, norėtųsi pridėti – ir “Eurovzijoje”, visos priemonės pateisina tikslą: taigi šokiruoti, nustebinti, atkreipti dėmesį, sukelti pasitenkinimo ar pasipiktinimo bangą tiesiog būtina. Austras, sukūręs C.Wurst personažą, neabejoja, kad to pakanka siekiant prisidėti ir prie tolerancijos ugdymo, viešo diskurso ir neapykantos bei diskriminacijos mažinimo Europoje. Tiesa ta, kad pasaulis didesnis ir įvairesnis, nei įmanoma sutalpinti į moteriškos suknelės ar vyriškos barzdos įvaizdžius. Kuo anksčiau tai suvoksime ir priimsime, tuo daugiau laimėsime.
Tik kol kas per kraštus veržiasi provincialumas ir nepakantumas kitokiems nei mes (tą labai aiškiai savo pasisakymais viešojoje erdvėje pademonstravo ir Lietuvos atstovė “Eurovizijoje” Vilija Matačiūnaitė, ir kiti žinomi asmenys), o tai mažų mažiausiai keista turint omenyje, kad Lietuva skaičiuoja dešimtmetį kosmopolitiškoje Europos Sąjungoje.
Taigi ar pramokome tolerancijos, o gal iki jos dar ilgas kelias?

Nors ir pamažu, tolerancijos ribos plečiasi
Kodėl moteriškų standartų pritaikymas vyrui sukelia tokį šoką, kad dalis visuomenės nė nebesuvokia, kas toji Conchita. Tenka pripažinti, kad nesugebėjimas sutilpti į įprastas lyčių išvaizdos normas gali kur kas daugiau, nei mes įsivaizdavome: tai ne tik klaidina, bet ir praplečia gana siauras visuomenės suvokimo ribas. Vis dėlto kliautis vien tuo, kad nepašykštėjome Conchitai 10 balų nuo Lietuvos, vertinant mūsų tautiečių tolerancijos ribas, nebūtų sąžininga. Su tuo linkęs sutikti ir ne vienas “Veido” pašnekovas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

BFL

Niujorko valstijos gubernatorius Endrius Kuomas pasirašė įstatymą, kuris leidžia vienos lyties asmenų vedybas šioje valstijoje ir laikomas svaria pergale už gėjų teises, kai šalyje artėja 2012 metais rengiami prezidento ir Kongreso rinkimai.

Niujorkas tampa šeštąja valstija, kurioje leidžiama registruoti tos pačios lyties asmenų santuoką. Valstijos senatoriai penktadienį vakare 33 balsais “už” ir 29-iais “prieš” patvirtino santuokos lygybės įstatymą, kuris įsigalios po 30 dienų.

Gėjų vedybos JAV draudžiamos 39 valstijose.

“Šis balsavimas pasiųs žinią per visą šalį. Štai taip reikia veikti dabar, ir tai pasiekiama; tai jau nebe svajonė ar siekis. Manau, greitai pamatysime tikrą revoliuciją, – kalbėjo spaudos konferencijoje A.Cuomo, eidamas gubernatoriaus pareigas pirmuosius metus. – Mes pasiekėme naują socialinio teisingumo lygį”.

Tos pačios lyties asmenys galės tuoktis Niujorko valstijoje, bet šis įstatymas neįpareigoja religinių institucijų atlikti santuokos patvirtinimo apeigas.

Niujorko katalikų vyskupai pareiškė esą “didžiai nusivylę ir sunerimę” dėl šio įstatymo priėmimo.

“Mes visuomet elgiamės su savo homoseksualiais broliais ir seserimis pagarbiai, oriai ir su meile. Tačiau mes griežtai tvirtiname, jog santuoka yra tik vyro ir moters sąjunga”, – sakoma Niujorko valstijos Katalikų konferencijos pareiškime.

Niujorko meras Maiklas Blumbergas, užtariantis gėjus ir pastaruoju metu spaudęs įstatymų leidėjus pritari tokioms santuokoms, pasakė, kad dabartinis balsavimas yra “istorinis triumfas už lygybę ir laisvę”.

Homoseksualios “nuotakos” ir “jaunikiai” šeštadienį šoko Sidnėjaus gatvėse, kuriose vyko gėjų ir lesbiečių Užgavėnių paradai, o jų dalyviai reikalavo teisės tuoktis tos pačios lyties asmenims.

Tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo itin šykščiai apsirengusių arba dėvinčių nuotakų sukneles bei jaunikių kostiumus, dalyvavo 34-jame parade, kurio devizu šiemet tapo šūkis “Pasakyk ką nors”, protestuojant prieš Australijoje galiojantį draudimą tuoktis tos pačios lyties poroms.

“Džiaukitės! Padėtis gerėja. Dalyvauju jau vienuoliktame gėjų parade; šis yra pats geriausias – jis siunčia geriausią žinią, – sakė trumpus šortus dėvintis Krisas Pambidas, laikantis raudonos ir baltos spalvos parado bumbulus. – Mes visai užkimome bešaukdami.”

Šis kasmet Sidnėjuje organizuojamas gatvės festivalis pritraukia žmonių iš viso pasaulio ir papildo Australijos iš turizmo uždirbamas lėšas milijonais dolerių, nors šios šalies įstatymai draudžia tos pačios lyties asmenų santuokas. Joms taip pat priešinasi abi svarbiausios Australijos politinės partijos.

“Šiandien pasiųsime žinią, kad mūsų meilė niekuo nesiskiria nuo kitokios, todėl neturėtų būti kitaip vertinama įstatymų”, – organizacijos “Australian Marriage Equality” atstovas Alexas Greenwichas (Aleksas Grinvičas) sakė naujienų agentūrai AFP.

Leiboristė premjerė Julia Gillard (Džulija Gilard), kuri yra pareiškusi, kad santuoka gali būti tik vyro ir moters sąjunga, buvo išjuokta vienoje parado platformoje, ant kurios nesusituokusi politikė buvo pavaizduota vilkinti vestuvinę suknelę.

Eitynių dalyviai sakė, kad gėjų santuokoms pritaria didelė dalis visuomenės, taip pat pareiškė, jog ši problema buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių juos išeiti į gatves vėsią ir lietingą dieną.

“Kai jie pareiškė, kad tai daroma dėl santuokų lygybės, manau, tai mane labiau paskatino dalyvauti eitynėse”, – sakė juodą kostiumą vilkinti Sidnėjaus gyventoja Nicole Parker (Nikol Parker).

“Pati esu homoseksuali, mes nesirenkame, ką mylėti. Kiekvienam turi būti suteikiama galimybė susituokti ir naudotis tomis pačiomis lengvatomis, kaip ir visiems”, – pridūrė ji.

Sidnėjaus centrinėse gatvėse skambant muzikai, rengiamos spalvingos eitynės yra vienas iš labiausiai pasaulyje pagarsėjusių gėjų paradų. Eitynių dalyviai pajudėjo saulei leidžiantis ir žygiavo Oksfordo gatve, kurioje įsikūrę daug parduotuvių ir naktinių klubų.

“Noriu pamatyti jus besimaudančius savo šlovės spinduliuose, – amerikietė aktorė Lily Tomlin (Lili Tomlin) sakė dalyviams prieš prasidedant renginiui. – Noriu pamatyti blizgučius, perukus ir plunksnas.”

Į šį raginimą atsiliepė tūkstančiai žmonių: daug jų žygiavo prisitvirtinę angelų sparnus, vilkėdami blizgančius drabužius arba demonstruodami apnuogintas krūtines.

Parado dalyviai sakė, kad nuo 1978 metų, kai įvyko Sidnėjuje įvyko pirmosios Užgavėnių eitynės, padaryta didelė pažanga gėjų teisių srityje, nes anksčiau vyrų homoseksualūs santykiai buvo draudžiami įstatymu. Tačiau jie pabrėžė, kad ši kova už lygybę bus tęsiama.

Pirmajame Užgavėnių parade, kuris baigėsi susirėmimais su policija ir daugiau nei 50 asmenų sulaikymu, dalyvavęs Peteris Murphy (Piteris Merfis) sakė, kad šis renginys visada būdavo linksmas, nors jis siunčia rimtą žinią.

“Jame turi būti šokama, leidžiama muzika, demonstruojami kostiumai, pokštaujama ir skleidžiamas draugiškumas, – aiškino jis. – Mūsų dienomis ši originali koncepcija išliko; tiesiog neįtikėtina, koks milžiniškas jis (šis paradas).”

Leidimas gėjams ir lesbietėms atvirai tarnauti JAV kariuomenėje yra žingsnis lygybės link, bet dar laukia kova už kitus socialinius pokyčius, tokius kaip tos pačios lyties asmenų santuokos, sako gėjų teisių gynėjai.

JAV Senatas šeštadienį balsavo už tai, kad būtų panaikintas 17 metų galiojęs draudimas savo homoseksualumo neslepiantiems gėjams tarnauti JAV kariuomenėje.

Po piktų debatų senatoriai priėmė įstatymo projektą, kuriuo panaikinamas 1993-iųjų “Tu neklausk, o aš nesakysiu” (Don’t Ask, Don’t Tell) teisės aktas.

Tas kompromisas įstatymas buvo priimtas per buvusio demokratų prezidento Billo Clintono (Bilo Klintono) kadenciją ir reikalavo, kad kariuomenėje tarnaujantys gėjai ir lesbietės neviešintų savo orientacijos.

“Tai vienas žingsnis labai ilgo proceso tampant piliečiu su lygiomis teisėmis”, – sakė Warrenas Arbury (Vorenas Arberis) iš Savanos Džordžijoje, kuris armijoje tarnavo septynerius metus ir tris kartus dalyvavo kovinėse misijose, bet prieš dvejus metus buvo išmestas iš kariuomenės pagal minėtą “Tu neklausk, o aš nesakysiu” politiką. Jis sakė, jog planuoja vėl įsirašyti į armiją, kai tik tos politikos bus atsisakyta.

“Nors tai iš tiesų milžiniškas (pasiekimas), aš tai vertinu kaip grandelę labai, labai ilgoje grandinėje”, – pridūrė jis.

Gėjų teisių gynėjai minėtą balsavimą Senate paskelbė labai svarbia pilietinių teisių pergale.

Aaronas Belkinas, Kalifornijoje įsikūrusio šių klausimų tyrimų instituto “Palm Center” direktorius, sakė, kad šis balsavimas “pradeda naują erą, kai didžiausias darbdavys Jungtinėse Valstijose elgsis su gėjais ir lesbietėmis kaip su žmonėmis”.

Pasak jo, jau tūkstančius metų bet kurioje valstybėje vienas svarbiausių pirmarūšės pilietybės ženklų teisė tarnauti kariuomenėje ir šeštadienio balsavimas Senate “yra istorinis žingsnis to link”.

Draudimo panaikinimas reiškia, kad pirmą kartą per visą JAV istoriją kariuomenė atvirai priims gėjus, o šie be baimės būti išmestiems galės prisipažinti dėl savo lytinės orientacijos.

Pagal 1993 metų įstatymą iš kariuomenės buvo išmesta daugiau kaip 13,5 tūkst. žmonių. Prieš tai, nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, jiems buvo nedviprasmiškai uždrausta tarnauti kariuomenėje.

Tačiau pokyčiai įsigalios ne iš karto. Įstatymo projekte sakoma, jog prezidentas ir jo aukščiausi kariniai patarėjai privalo užtikrinti, kad draudimo panaikinimas nepakenks kariuomenės kovinei gebai. Po to kariuomenei numatomas 60 dienų laukimo periodas.

Kai kurie naujosios politikos šalininkai nuvyko į Vašingtoną stebėti balsavimo. Tarp jų buvo Sue Fulton (Sju Felton), buvusi armijos kapitonė ir kuopos vadė, kuri dabar yra 92 Vest Pointo karo akademiją baigusių gėjų ir lesbiečių, jau nebetarnaujančių armijoje ir pasivadinusių grupe “Knights Out”, atstovė.

Važiuodama namo į Nort Pleinfildą Naujajame Džersyje 51 metų S.Fulton sakė mananti, kad šio draudimo panaikinimas padarys poveikį Amerikos gėjų pilietinėms teisėms.

“Kai vis daugiau žmonių supranta, kad piliečiai gėjai ir lesbietės rizikuoja savo gyvybe šiai šaliai ginti, galbūt jie bus labiau linkę pripažinti gėjus bei lesbietes visateisiais piliečiais ir kitais atžvilgiais”, – sakė ji.

Savo ruožtu konservatyvios organizacijos pareiškė, kad minimo balsavimo rezultatai neatspindi eilinių karių nuomonės ir kad jis neturėjo vykti likus tiek nedaug laiko iki dabartinės Kongreso sesijos pabaigos.

+370 5 2058525 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058525

JAV Senatas ketvirtadienį veikiausiai sudavė mirtiną smūgį pastangoms atšaukti draudimą homoseksualios orientacijos neslepiantiems asmenims tarnauti kariuomenėje, o šis sprendimas tapo dar vienu akibrokštu, mestu “giliai nusivylusiam” prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai).

Balsuojant Senate, pritrūko trijų balsų iki 60 balsų daugumos, kuri buvo reikalinga, kad būtų priimtas metinio karinio biudžeto įstatymas, į kurį taip pat buvo įtrauktas sprendimas nebetaikyti vadinamosios “Tu neklausk, o aš nesakysiu” (Don’t Ask, Don’t Tell) politikos. Prieš šį teisės aktą balsavo 40 senatorių.

Šis žingsnis tapo dar vienu pralaimėjimu B.Obamai, kuris siekė, kad nuo 1993 metų galiojanti politika būtų atšaukta per “raišų ančių” Kongreso sesiją, trunkančią nuo praeitą mėnesį įvykusių kadencijos vidurio rinkimų iki atnaujintos sudėties Kongreso darbo pradžios ateinančiais metais.

“Šis įstatymas silpnina mūsų nacionalinį saugumą, blogina mūsų karinę parengtį ir pažeidžia esminius Amerikos principus – atvirumo, vienybės ir lygybės”, – sakoma prezidento pranešime.

B.Obama ragino senatorius apsvarstyti šią problemą iki šių metų pabaigos, pabrėžęs, kad JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas), Jungtinės štabų vadų tarybos pirmininkas admirolas Mike’as Mullenas (Maiklas Malenas) ir dauguma amerikiečių palaiko prezidento poziciją.

Respublikonai, kurie priešinasi “Tu neklausk, o aš nesakysiu” politikos panaikinimui, nuo sausio perims kontrolė Atstovų Rūmuose, o demokratų dauguma 100 vietų Senate sumažės iki 53 mandatų. Dėl šios priežasties dar mažiau tikėtina, jog draudimas kariuomenėje tarnauti atviriems gėjams būtų panaikintas atnaujintos sudėties Kongrese.

Šis įstatymas, kuris buvo priimtas kaip kompromisas per buvusio demokrato prezidento Billo Clintono (Bilo Klintono) kadenciją, reikalauja, kad kariuomenėje tarnaujantys gėjai ir lesbietės neviešintų savo orientacijos – kitaip jiems gresia pašalinimas.

Meino senatorė Susan Collins (Siuzan Kolins) buvo vienintelė iš respublikonų, balsavusi už šio draudimo atšaukimą. Tačiau jos nepalaikė partijos kolegos, pasak kurių, toks žingsnis susilpnintų kariuomenės discipliną ir parengtį tuo metu, kai JAV kariai kovoja Irake ir Afganistane.

Siūlymas reglamentuoti skirtingų šalių piliečių skyrybų procesą Europos Sąjungoje (ES) netenkina Lietuvos, nes jame nėra saugiklių, kurie leistų ignoruoti tos pačios lyties asmenų santuokas.

Lietuva šį mėnesį neprisijungė prie 14 ES valstybių narių, kurios nutarė bendrai reglamentuoti ištuokų taikymą, nes siūlomame reglamente nėra viešosios tvarkos išlygos. Projektas įtvirtina, jog pačios išsituokiančios poros galėtų pasirinkti, kurios valstybės teisę taikyti.

Šis teisės aktas būtų priimamas tvirtesnio bendradarbiavimo srityje, o ne vienbalsiai, visų ES narių.

Vidaus reikalų ir teisingumo ministrų tarybos posėdyje šiuo klausimu dalyvavęs teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius sako, kad teisingumo eurokomisarės Viviane Reding iniciatyva išbraukus viešosios tvarkos išlygą, Lietuvai taikant reglamentą gali tekti nagrinėti ir tos pačios lyties asmenų santuokų skyrybos bylas, nors tokios santuokos Lietuvoje nepripažįstamos.

“Didžiausias ginčas yra tarp šalių ir Europos Komisijos bei prisijungusių šalių dėl viešosios tvarkos išlygos, kuri numatytų, kad šalys gali atsisakyti taikyti savo teisę skyryboms ar vadovaujantis savo teise nagrinėti skyrybų bylas, kai toks reglamento taikymas būtų aiškiai nesuderinamas teismo vietos valstybės viešąja tvarka”, – BNS sakė teisingumo viceministras.

“Jeigu išlygos nebūtų, taikant reglamentą galėtų kilti tokios situacijos, kai Lietuvos teismai turėtų nagrinėti tos pačios lyties asmenų skyrybų bylas ir, kadangi Lietuvoje tokios santuokos nėra pripažįstamos, manome, kad galėtų kilti akivaizdžios problemos ir būtent susijusios su viešąja tvarka, su papročiais, su tam tikromis visuomenei priimtinomis nuostatomis”, – teigė T.Vaitkevičius.

Anot viceministro, posėdyje buvo nuspręsta leisti tvirtesnio bendradarbiavimo, kaip teisinio instituto, įgyvendinimą. Tam dar turi pritarti Europos Parlamentas.

“Toliau vyks pačio reglamento rengimas. Koks jis ir kokios nuostatos bus įtvirtintos, kol kas mes nežinome, tai ir lėmė mūsų neprisijungimą prie tų šalių”, – sakė viceministras.

Susitarimą yra pasirašiusios 14 valstybių: Austrija, Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Ispanija.

Pasiūlymo kritikai yra minėję, kad glaudesnio bendradarbiavimo srityje priimtas pasiūlymas gali sukurti Europą, kurioje vienos valstybės greičiau “judėtų” už kitas ir tai prieštarautų pačios ES esmei, nes teisės aktas būtų taikomas tik prisijungusiose valstybėse.

“Yra tos grėsmės, ir mes jas vertiname. Savo pasisakyme aš akcentavau tai, kad rengiant reglamento tekstą ir apsisprendžiant dėl jo turi būti padaromas išsamus poveikio vertinimas akcentuojant, ar tai neatsilieps kitoms šalims”, – kalbėjo viceministras.

Anot jo, šias grėsmes yra įvertinęs tiek Seimas, tiek Seimo Europos reikalų komitetas.