Skendimai – didžiausias poilsiautojų prie vandens siaubas. Nors dažnai kalbama apie vasarą tykančius pavojus prie vandens, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir adekvačių sprendimų atostogaujant ar leidžiant laiką prie vandens.

Kaip niekada įkaitus orams, vandens telkinius apgulė minios žmonių, besimėgaujančių vandens teikiamais malonumais. Deja, šiais metais vandens pramogos ir poilsis prie vandens jau pasiglemžė 111 gyvybių.

Dauguma žmonių mano, jog skęsdami sulauks paplūdimiuose budinčių gelbėtojų pagalbos, todėl savo saugumu rūpinasi nepakankamai. Nemažai daliai žmonių reikia suteikti pirmąją pagalbą dar iki maudynių. Žmonės persikaitina saulėje, geria mažai skysčių, nedėvi galvos apdangalų, taip pat vartoja alkoholinius gėrimus. Juos vartojantiesiems rizika patirti traumą ar kitokio pobūdžio nelaimę išauga dvigubai. Alkoholis sustiprina organizmo dehidrataciją, kuri karštyje ir taip didelė. Netekęs daug skysčių žmogus gali nualpti, gali kamuoti galvos skausmai, raumenų spazmai.

Apsvaigę asmenys yra linkę rizikuoti, pavyzdžiui, šokti į vandenį iš didelio aukščio ar varžytis, kuris nuners toliau ar giliau, dėl ko įvyksta didžioji dalis skendimų. Dažnai įkaušę poilsiautojai užmiega atviroje vietoje esant tiesioginiams saulės spinduliams, o nubudę šoka į vandenį atsivėsinti. Dėl didelio temperatūrų skirtumo organizmas gali patirti šoką, neretai raumenis sutraukia mėšlungis ir dalis tokių „šuolininkų“ nebeišneria.

Apsvaigę nuo alkoholio gerokai dažniau skęsta vyrai: paaugliai, kurie dar neįvertina tikrojo alkoholio poveikio, bei jauni vyrai. Moterys apsvaigusios nuo alkoholio skęsta retai. Suaugusieji, kurie vartoja alkoholį šalia vandens telkinių ir prižiūri savo atžalas, plaukiojančias vandenyje, taip pat labai rizikuoja: išgėrus sumažėja dėmesingumas, todėl išauga galimybė laiku nepastebėti skęstančio vaiko.

Ypač pavojinga prie atvirų vandens telkinių be suaugusiųjų priežiūros palikti mažamečius vaikus. Taip pat negalima palikti jų prižiūrėti vyresnių draugų, brolių ar sesių. Vaikai, kurie nemoka plaukti, paprastai būna atsargesni, nemokėjimas plaukti dažnai juos apsaugo, nes jie nelenda į vandenį. Vis dėlto viena iš sėkmingiausių skendimų prevencijos priemonių yra vaikų mokymas plaukti. Žmogus laikomas mokančiu plaukti, jei sugeba plaukti nesustodamas 30 min.

Jei nepavyksta išvengti skendimo, labai svarbu skendusiajam tinkamai suteikti pagalbą. Pirmosios minutės ištraukus skendusįjį yra svarbiausios. Svarbu nelaimėlį gaivinti iki tol, kol atvyks medikai ir perims gaivinimą. Negalima sustoti gaivinti, net jei skenduolis nerodo jokių gyvybės ženklų. Gaivinant reiktų vadovautis šiomis gairėmis:

Iškvieskite pagalbą numeriu 112 (jei galite, liepkite pagalbą iškviesti kam nors kitam, o pats kuo skubiau pradėkite gaivinti).

Paguldykite nukentėjusįjį ant nugaros, atloškite galvą, kad atsivertų kvėpavimo takai.

Atlikite dirbtinį širdies masažą (30 paspaudimų). Spaudžiama uždėjus delnus vieną ant kito ir juos sunėrus, padėjus ant krūtinkaulio spenelių lygyje. Spaudžiama ne lenkiant alkūnes, bet visu svoriu, jėga turi eiti nuo pečių.

Įpūskite oro (2 įputimai). Įpūtimo metu turi pasikelti nukentėjusiojo krūtinės ląsta.

Kartokite gaivinimą, kol atvyks medikai, išlaikydami tokį santykį: 30 paspaudimų ir 2 įpūtimai.

Jei gaivinamas asmuo atsigavo, paguldykite jį į stabilią šoninę padėtį ir laukite, kol atvyks medikai.

Daugiau informacijos apie skendusiojo gaivinimą galima rasti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro interneto svetainės skiltyje „Atmintinės, lankstukai, plakatai – Traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencija – Pagalba skęstančiajam ar skendusiajam“.

Nors atostogų metu dauguma žmonių nori pailsėti nuo kasdienių rūpesčių, darbo rutinos, bet tai nesuteikia teisės nesirūpinti savo ir artimųjų sveikata ir gerove. Buvimas gamtoje, poilsis prie ežerų, upių ar jūros visada teikia džiaugsmą. O kad to džiaugsmo neapkartintų traumos, skendimai ar kitos nelaimės, būtina vadovautis keliais svarbiais patarimais ir adekvačiai priimti sprendimus.

Patarimai, kaip ilsintis prie vandens apsisaugoti nuo sveikatos sutrikimų ir sužalojimų:

Dėvėkite galvos apdangalus, kepures, kad neperkaistumėte.

Vilkėkite šviesius drabužius.

Gerkite daug skysčių, vandens, mineralizuotų nealkoholinių gėrimų.

Būkite pavėsyje, venkite tiesioginių saulės spindulių.

NEVARTOKITE ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ.

Nešokinėkite į vandenį nežinomuose vandens telkiniuose.

Prižiūrėkite vaikus, neleiskite jiems maudytis vieniems.

Naudokite kremą nuo saulės. Lietuvoje per 10 metų sergamumas odos vėžiu išaugo beveik 2 kartus.

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Vokietijos pietvakariniame Karlsrūhės mieste veikiantis Konstitucinis Teismas svarstys pernai priimtą vyriausybės sprendimą prisidėti prie fondo, turinčio padėti prasiskolinusiai Graikijai, taip pat nutarimą dėl kiek vėliau įkurto Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF).

Pagal Berlyno vyriausybės sprendimą Vokietija įsipareigojo garantuoti, kad Graikijai bus paskolinta 22,4 mlrd. eurų (77,3 mlrd. litų), dar 211 mlrd. eurų (728,5 mlrd. litų) taps prieinami kitoms euro zonos šalims.

Konstitucinis Teismas nutartį veikiausiai paskelbs tik po kelių mėnesių, tačiau jo užduoti klausimai gali atskleisti, kurios sritys laikomos esminėmis. Be to, teismas gali paskatinti Vokietijos parlamentą, pripažindamas jo papildomas priežiūros galias, sako apžvalgininkai.

Tačiau teismas veikiausiai “nenustatys itin varžančių sąlygų vyriausybei”, mano banko “Commerzbank” analitikas Eckartas Tuchtfeldas (Ekartas Tuchtfeldas).

Taip pat tikimasi, kad teismas apsvarstys Vokietijos dalyvavimą Europos stabilumo mechanizme (ESM) – nuolatinėje finansinės pagalbos priemonėje, kuri turėtų pakeisti EFSF nuo ateinančių metų vidurio.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šią savaitę baigtame rengti pensijų sistemos reformos priemonių plane numatoma galutinai įteisinti iki 2 proc. sumažintą asmens draudžiamųjų pajamų kaupiamąją įmoką į pensijų fondus, didinti vyrų ir moterų pensinį amžių iki 65 metų, o 2,7 mlrd. litų siekiantį “Sodros” deficitą panaikinti per trejus-ketverius metus.

Reformuojant socialinio draudimo sistemą šiuo metu iš valstybės biudžeto mokamos valstybinės pensijos ir įvairios rentos būtų perduodamos naujai įkurtiems profesiniams fondams, ketvirtadienį rašo “Lietuvos žinios”.

Pasak viceministro Audriaus Bitino, parengtame plane numatyta, kad norintieji kaupti senatvei didesnes sumas galės į pensijų fondus savanoriškai pervesti dar 2 proc. draudžiamųjų pajamų.

Dar svarstoma galimybė, kad valstybė šiems žmonėms skatinti galėtų teikti subsidiją, kuri sudarytų apie 2 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tad į pensijų fondus būtų pervedama maždaug 6 proc. draudžiamųjų pajamų.

“Sugrąžinti 5,5 proc. įmoką į fondus tikrai nesiūlysime. Tai ydingas principas. Privatūs fondai neturi būti finansuojami “Sodros” lėšomis. Tai turi būti privati iniciatyva, o valstybė ją skatins lengvatomis”, – aiškino A.Bitinas.

Pagal šį planą vyrų ir moterų pensinis amžius nuo 2012 metų pamažu didėtų ir 2026-aisiais pasiektų 65 metus. Moterims pensinis amžius kiltų greičiau, nes jos dabar į pensiją išeina 60-ies, o vyrai – 62-ejų su puse.

Planuojama skatinti žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje, o išėjimą į pensiją anksčiau laiko riboti mažesnėmis išmokomis. “Europos Sąjunga ragina kuo greičiau naikinti išankstinių pensijų sistemą. Kol kas to nenumatome, bet ateityje išėjusieji į pensiją anksčiau gautų mažesnes išmokas,” – dėstė viceministras.

A.Bitinas teigė, jog socialinio draudimo ir pensijų kaupimo sistemą Lietuvoje siūloma reformuoti pagal Vilniaus universiteto docento Teodoro Medaiskio pasiūlytą vadinamųjų apskaitos vienetų (taškų) sistemos modelį.

Kartu ministerija teiks ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio rengtą “virtualių sąskaitų” modelį. Kuris iš jų geresnis, spręs Seimas.

Viceministras teigė, jog ateityje bazinę pensiją iš valstybės biudžeto (dabar yra 360 litų) gautų tik mažai uždirbantys žmonės, visiems kitiems pensija būtų mokama iš socialinio draudimo įmokų. “Taip siekiame aiškiai atskirti socialinį draudimą nuo socialinės paramos”, – sakė A.Bitinas.

Turėtų išnykti ir dabar mokamos mokslininkų valstybinės pensijos bei įvairios rentos. Vadinamosios privileginės pensijos ateityje turėtų būti mokamos iš profesinių fondų, kuriuos sudarytų pačių darbuotojų įmokos ir institucijų indėlis. Pareigūnų pensijų siūloma nenaikinti, bet įvairias rentas, pavyzdžiui, sportininkų, siūloma peržiūrėti.

Šiuo metu mėnesio vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, yra 769 litai, vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 740 litų.

Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija nuo 2008 metų yra 360 litų.

Numatoma, kad 2011 metais “Sodros” išlaidos bus 2,75 mlrd. litų didesnės nei įplaukos.

Vasarį “Sodros” išmokos buvo 245,5 mln. litų didesnės už pajamas. Pagal planą “Sodros” pajamos su išmokomis turėtų susilyginti 2014-2015 metais.

Nuo nacių persekiojimo žydus gelbėjusiems žmonėms antradienį įteikdama Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, prezidentė Dalia Grybauskaitė linkėjo Lietuvai pasaulio akyse išlikti šalimi, kurios žmonės darė ir darys viską, kad genocidas nepasikartotų.

“Iš visos širdies dėkoju už Jūsų taurumą, pasiaukojimą ir drąsą. Tegul išgelbėtųjų dėkingumas visuomet būna siejamas su Jūsų vardais, o Lietuva pasaulio akyse išlieka šalimi, kurios žmonės darė ir darys viską, kad bet koks genocidas niekur niekada nepasikartotų”, – pabrėžė prezidentė.

Pasak Prezidentūros, daugelis iš penkiasdešimties antradienį pagerbtų žydų gelbėtojų apdovanoti po mirties. Jų apdovanojimus atsiėmė šeimų nariai ir artimieji.

Valstybės vadovės teigimu, nieko nėra svarbiau, kaip išsaugoti kilnių, drąsių ir garbingų poelgių atmintį bei iš kartos į kartą perduoti žmogiškumo, atjautos ir meilės idealus.

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų parankiniai nužudė 90 proc. iš 220 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų.

Daugybė lietuvių, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo nacių persekiojimo.