Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO vadovas Arūnas Gelūnas tvirtina, kad ši pasaulinė organizacija netgi finansų krizės akivaizdoje stengiasi nevirsti banalia lėšų medžiotoja. Taip pat pabrėžia, jog Vilnius nėra „suvenyrinis“ japonų Kiotas, kad jame vardan istorinės praeities išsaugojimo vertėtų atsisakyti bet kokios miesto plėtros.

VEIDAS: Lietuvoje pastaraisiais metais UNESCO bene labiausiai garsėja kaip statytojų užmojų tramdymo organizacija, kuri prisimenama iškart, jei tik planuojamos statybos priartėja prie kurios nors saugomos teritorijos. Ar iš tiesų esame tokie beatodairiški barbarai, kuriuos būtina tramdyti?
A.G.: Gal ir gerai, kad griežtokai save paplakam, neleidžiame beatodairiškai naikinti istorinės praeities, netoleruojame daugiaaukščių šalia istorinių pastatų, nes miestų tai nepuošia. Aišku, yra tokių miestų kaip Kiotas, kurie radikaliai stabdo plėtrą, siekdami išsaugoti istorinės vietovės su šventyklomis ir sodais reputaciją. Tačiau Vilnius, kurio senamiestį globoja UNESCO, – Lietuvos sostinė, toks miestas privalo plėstis.
Žvelgiant į mūsų problemas pasauliniame kontekste, jos neatrodo labai reikšmingos – kitur daroma šiurkštesnių pažeidimų. Tarkim, Kijeve šalia garsiojo Sofijos soboro pastatytas modernaus viešbučio dangoraižis. Kai tokia skaidrė parodoma UNESCO konferencijoje, visi patiria lengvą šoką ir pasigirsta siūlymų traukti tokį objektą į Pavojuje esančio paveldo sąrašą.
Pavyzdžių esama ir daugiau: Alžyre šalia istorinės vietovės vykdomos statybos iš pigių silikatinių blokelių, Panamoje šalia istorinio uosto mūrijama betoninė krantinė ir panašiai. Šalia jų mūsų dangoraižiai, statomi atokiau nuo senamiesčių, vienokio ar kitokio gatvės grindinio pasirinkimas tėra pretekstas lengvoms diskusijoms.
VEIDAS: Tai patvirtintų naujausias pavyzdys: šįmet UNESCO siųsti ekspertai buvo atvykę į Vilnių susipažinti su Paupyje, sostinės Senamiesčio apsaugos zonoje, planuojamomis statybomis ir pateikė palankias projektui išvadas. Ar tai reiškia, kad neverta investuotojų šantažuoti tokių komisijų apsilankymais?
A.G.: Romėnai buvo teisūs sakydami, kad niekas negali būti teisėjas savo byloje. Visada buvau tarptautinės ekspertizės šalininkas. Civilizuotos šalys tai priima kaip pagalbą, o ne kaip Damoklo kardą. Prisiminkime, kad sovietmečiu toje Paupio vietoje buvo išplėtotas pramoninis rajonėlis su fabrikėliais ir nedailiais pastatais, – nemanau, jog tokį palikimą derėtų laikyti vertingu.
Panaši ir buvusio žuvininkystės ūkio pastatų Nidos uosto kaimynystėje padėtis: mano įsitikinimu, jie darko kurorto vaizdą. Jei toje vietoje iškiltų skoningas viešbutis, padėtis pagerėtų, o ne pablogėtų. Bet kai kuriems vietos paveldosaugos specialistams atrodo kitaip.
VEIDAS: O ar ketinimas tiesti per marias estakadą iš Klaipėdos į Kuršių neriją galėtų atkreipti UNESCO ekspertų dėmesį?
A.G.: Taip, komisija šiuo atveju tikrai atvyktų, nes toks projektas smarkiai paveiktų globojamo regiono lankymo dinamiką. Yra ir vizualinis aspektas: juk tiltas – visai kas kita nei romantiški keltai. Kiek man žinoma, kol kas projektas tėra hipotetinės fazės, todėl ir grėsmės nėra. Bet jei statybos prasidėtų, kiltų reali grėsmė išvysti Kuršių neriją Pavojuje esančio paveldo sąraše. Nes panašiai nutiko vokiečiams, kurie pastatė tiltą per upę prie Dresdeno gyventojų patogumui, bet buvo pripažinta, kad naujasis statinys pakeitė slėnio draustinio vizualinę struktūrą ir tai tapo dažnai linksniuojamu neigiamu pavyzdžiu. Tokių pavyzdžių nėra daug, Pavojuje esančio paveldo sąrašas ganėtinai trumpas, bet į jį patekti – nešlovė.
VEIDAS: O kaip su grėsmėmis nematerialiajam paveldui? Juk dar jums dirbant kultūros ministru buvo kilusi grėsmė, kad dėl lėšų trūkumo neįvyks respublikinė moksleivių dainų ir šokių šventė…
A.G.: Kiek prisimenu, tos šventės likimas buvo svarstomas tada, kai Švietimo ir mokslo ministerijai buvo smarkiai nurėžti biudžeto asignavimai. Vyko politinis lobistinis žaidimas, pasitelkus UNESCO vardą. Vis dėlto sunku tikėtis, kad pati organizacija tokiu atveju būtų įsikišusi – nebent rekomendacijos forma. Visi supranta, kad krizė gyvenimo nepasaldina. Kas šiandien, pavyzdžiui, galėtų kaltinti graikus, kad jie nerengia vieno ar kito kultūrinio festivalio?
VEIDAS: Ar yra tikimybė išvysti naujų Lietuvos objektų Pasaulio paveldo sąraše? Tenka girdėti, kad tokio dydžio valstybei dabartinių šešių objektų, atsakingai suvokiant jų atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, per akis.
A.G.: Tikrai, kai vardiju UNESCO globojamus mūsų objektus, visi stebisi tokiu solidžiu atstovavimu. Apskritai šiuo metu jaučiamas disbalansas tarp objektų skaičiaus išsivysčiusiose pasaulio dalyse ir Afrikoje, Azijoje bei Okeanijoje, todėl stengiamasi leisti pastarosioms „atsigriebti“. Vis dėlto šiuo klausimu esama dviejų skirtingų perspektyvų. Viena – ekspertinė: teigiama, kad Lietuvoje sunku rasti objektų, kurie būtų pripažinti pasaulinės reikšmės. Kita perspektyva – politinė: jei Lietuva turėtų pakankamai „draugų“, kurie palaikytų jos siekį Pasaulio paveldo komitete, dar vieną kitą objektą būtų įmanoma „prastumti“. Pavyzdžiui, pagaliau užbaigti ilgametę Trakų salos pilies paraiškos istoriją.
Šiuo metu diskutuojama dėl dviejų objektų, kurie galėtų būti siūlomi įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašus. Pirmasis – tai unikalios architektūros prieškarinis „smetoninis“ Kauno naujamiestis, o antrasis – LDK gynybinės pilys, kurias teiktume kartu su Baltarusija ir Ukraina kaip bendrą jungtinį projektą. Tokie projektai juos svarstant turi daugiau šansų, nes tai, kad valstybės neapsiriboja vien savo interesais, o saugodamos paveldą stengiasi bendradarbiauti tarpusavyje, UNESCO laikoma stiprybe.
VEIDAS: Lietuva dabar nėra UNESCO Vykdomosios tarybos narė, bet žada kandiduoti į šį postą 2015-aisiais (rinkimai vyksta kas dveji metai). Kol kas tapome savo, antrosios, rinkimų grupės vicepirmininkais, 2014-aisiais imsime jai pirmininkauti. Papasakokite plačiau, kiek yra tokių rinkimų grupių ir kokiu principu jos sudaromos.
A.G.: 195 valstybės UNESCO suskirstytos į šešias rinkimų grupes pagal regionus. Mes pagal tradiciją priklausome Rytų ir Centrinės Europos grupei kartu su Rusija ir kitomis postkomunistinėmis valstybėmis. Bet nieko čia blogo nematau, dirba daug šaunių kolegų. Su kai kuriais jų susitinkame ir ES koordinacinėje grupėje, kuri nėra rinkiminė, bet laikoma realia jėga, pareiškiančia savo nuomonę. Šioje koordinacinėje grupėje, kaip ir ES, mes dabar pirmininkaujam.
VEIDAS: JAV suspendavus narystės mokesčius, UNESCO patiria finansinių sunkumų. Kaip žadama išbristi iš nepatogios situacijos?
A.G.: Po Palestinos priėmimo į UNESCO JAV atsisakė mokėti nario įnašą, kuris sudaro net 22 proc. organizacijos biudžeto. Tai sukėlė rimtą finansinę krizę, kuri pasireiškia laisvų etatų įšaldymu, kai kurių skyrių jungimu ir jų darbuotojų mažinimu.
JAV padėtis UNESCO dabar dviprasmė: viena vertus, valstybė įspėjo organizaciją apie gresiančias pasekmes, kita vertus – tai, kad Izraelis moka mokesčius, o JAV tai daryti atsisako, sulaukia prieštaringų vertinimų. Kiekviename Vykdomosios tarybos posėdyje šis klausimas iškyla. Visi su nerimu laukia artėjančios UNESCO generalinės konferencijos, kurioje iš JAV atstovų gali būti atimta balsavimo teisė. Apsispręsti dėl amerikiečių ateities organizacijoje turėtų JAV Kongresas, bet sunku tikėtis, kad jame susiformuotų ryžtinga dauguma, kuri pakeistų ankstesnį Kongreso nusistatymą. Todėl situacija primena ceitnotą.
VEIDAS: Bet juk valstybių mokami įnašai nėra vienintelis UNESCO pajamų šaltinis?
A.G.: Žinoma, prisideda rėmėjai, privačių kompanijų įkurti fondai ir skiriami apdovanojimai. Tarkim, „L’Oreal“ skiria solidų prizą iškiliausiai pasaulio mokslininkei moteriai. Vis dėlto posėdžiuose neretai priekaištaujama, kad UNESCO nedera virsti pinigus medžiojančia organizacija, ji turėtų labiau sutelkti jėgas į solidų vykdomų programų turinį.
Antra vertus, krizės laikotarpiu ypač šiltai sutinkama geranoriška valstybių iniciatyva. Pavyzdžiui, kai Brazilijos atstovas pareiškė, kad šalis Kultūrinės raiškos įvairovės puoselėjimo ir gynimo komitetui skyrė 200 tūkst. eurų, ši žinia buvo sutikta audringais plojimais. Net nesvarbu konkretus įnašo dydis – svarbiau parodyti, kad šalis nėra abejinga skurdesnėms pasaulio valstybėms. Nes realiai organizacijos deklaruojamas taikos užtikrinimas kultūros, mokslo ir švietimo priemonėmis reiškia paramą valstybėms, kuriose to labai trūksta. Visų pirma – Afrikoje, kurioje daug valstybių netgi neturi normalios švietimo sistemos.
VEIDAS: Organizacija, į komitetų posėdžius kviesdama ekspertus iš viso pasaulio, suteikia jiems unikalių tarptautinio bendradarbiavimo ir karjeros galimybių. Tik ne visi geba tuo pasinaudoti…
A.G.: Jūs absoliučiai teisi. Yra žmonių, kurie atvyksta rimtai pasirengę posėdžiams, ginčijasi, pasisako, dalyvauja kuriant dokumentus, o kiti, priešingai, posėdžius tiesiog pramiega. Juos vadiname Paryžiaus turistais. Su lietuviais būna visaip. Gerasis pavyzdys – socialinės apsaugos ir darbo viceministras prof. Audrius Bitinas, dėl aktyvios raiškos tapęs UNESCO Socialinių transformacijų komiteto vicepirmininku.
Čia atvykstantiems būtina ne tik išmanyti savo dalykinę sritį, bet ir sugebėti pasisakyti nebloga anglų arba prancūzų kalba, nes tai komitetų darbinės kalbos. Vykdomosios tarybos posėdžiai vyksta šešiomis kalbomis: anglų, prancūzų, rusų, ispanų, arabų ir kinų. Ir tik UNESCO generalinių konferencijų prelegentams sudaroma galimybė pasisakyti nacionalinėmis kalbomis. Tokios žaidimo taisyklės.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas perspėja, kad Gedimino kalno Vilniuje priklausomumo problemos sprendimas gali užsitęsti, ir sako, kad dabartinis Vilniaus pilių rezervato statusas yra per griežtas.

“Vyriausybės lygiu jau rytoj pradedame svarstyti su Vyriausybės kancleriu, bet, kaip žinote, dėl šioje teritorijoje sudarytų sklypų vyko teismai, ir dabar, jeigu teismo sprendimas, kuris anuliavo visus suformuotas sklypus rezervato teritorijoje, bus apskųstas, nusikels problemos sprendimas į ateitį. Tipiška Lietuvai situacija, nieko naujo”, – žurnalistams po susitikimo su prezidente ir kultūros įstaigų vadovais pirmadienį sakė ministras.

Anot jo, urbanistinei teritorijai rezervato statusas yra pernelyg griežtas.

“Mes manome, kad urbanistinei teritorijai rezervato statusas yra per griežtas, mes matome jį panašiai kaip Trakų nacionalinio parko statusą šioje teritorijoje su atskiromis zonomis, kurios jau būtų neliečiamos”, – kalbėjo A.Gelūnas.

Pasak ministro, Gedimino pilis ir pastatai, kalno papėdės teritorija turėtų priklausyti Nacionaliniam muziejui, o parkui galėtų būti įkurta Parko direkcija Nacionaliniame muziejuje.