Dauguma Lietuvos tekstilės gamyklų yra pastatyta sovietų okupacijos metais, tačiau yra ir tokių išimčių, kaip Panevėžio „Klasikinė tekstilė“. Prieš 25-erius metus Alevtina ir Rimantas Baumilai įkūrė siuvyklą, kurioje dirbo du žmonės. Šiandien „Klasikinė tekstilė“ yra solidi gaminių iš lino bendrovė su 300 darbuotojų, žinoma ir Prancūzijoje.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš ketvirtį amžiaus būta tik žinių ir didelio noro. Ponia Alevtina buvo tekstilės inžinierė technologė, o jos vyrui Rimantui, kažkada atsisakusiam minčių apie tekstilės studijas dėl tuo metu itin perspektyvia laikytos elektronikos inžinerijos, tai taip pat buvo artima. Jo mama ir teta buvo audėjos, be to, keturios ar penkios giminės kartos augino linus, todėl toks darbas buvo ir artimas širdžiai. „Taigi gyvenimas mane privertė grįžti prie tekstilės“, – juokauja dabar R.Baumilas.

Pradžia – kelios siiuvimo mašinos

Kurdami siuvyklą Baumilai net slapčiausiose svajonėse neįsivaizdavo, kad jų įmonė taps solidžia tekstilės gamintoja. Pradėję nuo kelių siuvimo mašinų, jie tiesiog pirkdavo audinių, pasiūdavo, ko reikia, ir parduodavo. Sutuoktinių planas buvo dirbti tarsi agentūrai, tarpininkaujančiai tarp gamintojų ir didmenininkų, jie galvojo kurti kolekcijas, ieškoti joms rinkų, rinktis užsakovų užsakymus ir dėl jų įvykdymo bendradarbiauti su dideliais fabrikais.

Tačiau pradžia buvo duobėta, todėl po truputį visus procesus teko perimti į savo rankas. Dideli fabrikai, iš kurių tikėtasi kokybiško ir laiku atlikto darbo, labai abejingai žiūrėjo į kontraktus su iš kažkur išdygusiais šios rinkos naujokais ir į savo susitarimo dalį neretai pažiūrėdavo atmestinai.

„Pabandėme atlikti vieną užsakymą su didele įmone, bet pamatėme, kad darbo kokybė prasta, užsakymas įvkdytas pavėluotai, dėl to praradome potencialų užsakovą, kitą kartą mums apskritai sugadino audinį, todėl buvome priversti steigti didesnę gamyklą, kad bent smulkesnius užsakymus galėtume padaryti patys“, – pradžią prisimena R.Baumilas.

Dėl didesnių užsakymų vis tiek teko kalbėtis su pajėgesniais fabrikais, su kuriais ir toliau vis pasitaikydavo nesklandumų, todėl „Klasikinė tekstilė“ pradėjo plėstis, pirko vis daugiau siuvimo mašinų, persikėlė į didesnes patalpas.

Netrukus panevėžiečiai pamatė, kad jiems reikia ir daugiau bei įvairesnių audinių, todėl įkūrė mažą audyklą, o, kai šios nebeužteko, įsteigė didesnę. Po kurio laiko pasitarę su partneriais ėmė ieškoti būdų, kaip imtis tekstilės apdailos. Kai 2002-2003 m. pasitaikė proga iš Nyderlandų palyginti pigiai nusipirkti plovimo, džiovinimo ir dažymo įrengimų, „Klasikinė tekstilė“ pradėjo užsiimti tikrai rimta gamyba. Galiausiai įmonės asortimente atsirado linininių drabužių, dekoratyvinių audinių, patalynės, namų ir interjero tekstilės.

Starto nuo nulio minusai ir privalumai

Startas nuo nulio turėjo ne tik minusų, bet ir privalumų. Kadangi naujos įmonės neslėgė praeities palikimas, nereikėjo nieko modernizuoti, o buvo galima iškart pradėti nuo pažangios įrangos ir orientuotis tik į eksportą. Tiesa, ir baimių netrūko. Rinkoje į juos šnairavo, be to, šalia vienas po kito bankrutavo rimti tekstilės fabrikai.

„Antai Kaunas visada buvo tekstilininkų miestas. Čia telkėsi aprangos ir tekstilės įmonės, tačiau daug jų išnyko, nes buvo skirtos tik Sovietų Sąjungos rinkai, o prisitaikyti prie naujų sąlygų nesugebėjo. Sovietų Sąjungoje dalis didelių fabrikų savo produkciją, jei tik taip galima pasakyti, „realizuodavo“, bet ne parduodavo, viskas buvo gaminama pagal planą ir beveik niekas kontaktų su užsieniu nemezgė, – tekstilės ir aprangos sektoriaus sunkmetį prisimena R.Baumilas. – Iškart po perėjimo į laisvąją rinką tokie fabrikai buvo atkirsti nuo pirkėjų, o netrukus jie jau neturėjo iš ko mokėti algų ir teko užsidaryti.“

Milžiniškos pramonės likučiai

Drabužių siuvimo ir pardavimo įmonės „Lelija“ generalinė direktorė Genė Zaveckienė, jai vadovaujanti nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metų, pažymi, kad, kalbėdami apie Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorių, mes iš esmės kalbame apie tekstilės pramonės likučius. Anksčiau šio sektoriaus svarba šaliai buvo kur kas didesnė, kažkuriuo metu tekstilė netgi buvo vienas pagrindinių Lietuvos pramonės sektorių.

„Ilgai priklausėme didžiulei Sovietų Sąjungos rinkai, kurioje lietuviška tekstilė turėjo gerą vardą. Kai tapome laisvi, durys į šią rinką užsidarė, o alternatyvios Europos ir Amerikos rinkos ir taip buvo užverstos kokybiškų tekstilės gaminių. Negana to, tada Europos tekstilininkų gamyba kėlėsi į Kiniją, Indiją ar Turkiją, su kuriomis didžiosios lietuviškos tekstilės įmonės negalėjo konkuruoti dėl jų pigios gamybos, žaliavų ir audinių“, – pasakoja ilgametė Vilniaus „Lelijos“ vadovė.

Tačiau „Lelijai“ pasisekė. Dar Michailo Gorbačiovo valdymo laikais įmonė įsigijo daug tuo metu modernios technikos ir optimizavo daug gamybos procesų. Kai Rytų rinka užsidarė, „Leliją“ vis dar prisiminė tos Vakarų įmonės, kurios anksčiau tiekė jai įrengimus. Būtent įrangos tiekėjai buvo tie žinių šaltiniai Vakaruose, iš kurių sklido informacija, kad yra tokia Lietuvos įmonė, kuri už mažesnius kaštus nei Vokietijoje ar Prancūzijoje kokybiškai siuva drabužius.

„Todėl užsienio bendrovės mus susirado pačios. Atvažiavo apsižiūrėti ir netrukus ėmė teikti užsakymų“, – sėkmingas aplinkybes prisimena G.Zaveckienė.

Gerą tuometį kokybės ir gamybos kaštų santykį, viliojusį užsienio verslininkus, pabrėžia ir šimtametės Vilniaus „Spartos“ generalinis direktorius Zenonas Petras Janavičius: „1992-aisiais nuvažiavome į tekstilės parodą Stokholme. Prieinu prie vienos kompanijos atstovų, užkalbinu juos, kad esu iš Vilniaus, Lietuvos, ir kad mes taip pat kojines gaminame. Man atsako, kad, jei atvykome iš buvusios Sovietų Sąjungos, vadinasi, esame atsilikę. Tada taip visai nesijaučiau – juk Sovietų Sąjungoje buvome vieni geriausių kojinių gamintojų. Turėjau kojinių pavyzdžių, parodžiau, apsikeitėme adresais. Į Lietuvą grįžau penktadienį, o tos įmonės valdyba pirmadienį jau buvo „Spartoje“. Jie nusprendė čia perkelti gamybą. Anuo metu jiems mezgėme po 2 mln. porų kojinių kasmet.“

Svarbi pramonės šaka

Nors nepriklausomos Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonė išgyveno ne vieną kataklizmą, jis ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Prognozės taip pat optimistinės. Kaip pabrėžia inovatyvios kompanijos „Ominteksas“ pirkimų direktorius Vydas Damalakas, mūsų gamintojai Europoje turi gerą reputaciją, kuri labai palengvina darbą.

Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos (LATIA) direktorius Linas Lasiauskas taip pat sako, kad ES Lietuva atrodo gerai: „Žvelgiant į tokius rodiklius, kaip produktyvumas, kuriama pridėtinė vertė ir sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius, net pagal absoliučius skaičius atsiduriame per vidurį, o pagal santykinius rodiklius patenkame į šios srities lyderių penketuką“.

Ne viename regione, kur yra įsikūrusios tokios lengvosios pramonės įmonės, jos į viršų tempia visą regiono ekonomiką. Geriausi pavyzdžiai – „Utenos trikotažas“ Utenoje ar „Šatrija“ Raseiniuose.

„Žinoma, netrūksta ir problemų. Nors mūsų gaminamos produkcijos kokybė palyginti aukšta, turime bėdų su tokiais svarbiais įgūdžiais, kaip pardavimai, rinkodara, produkto plėtra ir dizainas.

Ilgą laiką buvo taip, o ir dabar taip yra, kad tiesiog atlikdavome kitų prekės ženklų savininkų užsakymus, o dizaino ar pardavimų gebėjimų tam nereikėjo. O juk didžiausia pridėtinė vertė slypi būtent „minkštojoje“ gaminio dalyje“, – įsitikinęs L.Lasiauskas.

Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius dėsto, kad šiuo metu tekstilės gaminių, odos ir odos dirbinių gamybos ir drabužių siuvimo bendroji pridėtinė vertė siekia 1,57 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Pernai tekstilės gaminių gamybos įmonių pagaminta produkcija sudarė 2,3 proc., o drabužių siuvimo įmonių – 2,7 proc. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos produkcijos vertės.

„2012-aisiais tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija siekė 357 mln. eurų, o 2014-aisiais sektoriaus produkcija išaugo iki 392 mln. eurų. Tuo metu drabužių siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcija 2012-aisiais siekė 411 mln. eurų ir 9,9 proc. atsiliko nuo ikikrizinių apimčių, tačiau jau 2014-aisiais šios pramonės produkcijos vertė 3,1 proc. viršijo 2008 metų lygį“, – vardija laimėjimus V.Gricius.

Šių metų pradžioje Lietuvoje veikė 197 tekstilės pramonės įmonės ir 648 drabužių siuvimo įmonės. Tekstilės įmonėse dirbo 7,7 tūkst. Darbuotojų. Tai – apie 0,9 proc. visų šalies įmonių darbuotojų, o drabužių siuvimo įmonėse dirbo 19,9 tūkst. darbuotojų (maždaug 2,3 proc. visų darbuotojų).

Specialistas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė ilgus metus kūrusi klasikinius produktus, pradeda investuoti į naujų prekinių ženklų kūrimą bei šiuolaikinį dizainą ir yra vienas iš daugiausiai eksportuojančių šalies pramonės sektorių (iš viso eksportuoja apie 81 proc. pridukcijos, pernaieksportoapimtispasiekė 1,3 mlrd. eurų).

Išmanūs drabužiai kuriami Lietuvoje

Pasiklausius apie mūsų aprangos ir tekstilės įmones, daug kas primena mokslinę fantastiką, nors ekspertai patikina, kad netolimoje ateityje pamatysime dar ne to.

Pavyzdžiui, Garliavos „Garlitos” vadovas Juozas Martikatis pasakoja, kad šiais laikais drabužiai gali būti ne tik patogūs ir ilgalaikiai, bet prireikus ir saugoti nuo bakteriologinio pavojaus, radiacijos, geltonojo drugio ar maliarijos, o taip pat „pamaitinti“ reikalingais vitaminais. „Garlita“ pati tokius kuria.

J.Martikaitis paaiškina, kad kai kurie jų siuvami drabužiai yra prisotinti D ir E vitaminais ir toks jų efektas išlieka iki 60 gaminio skalbimų.

„Veikimo principas – nano technologijos. Mažytės mikroskopinės dalelės „įkabinamos“ į apvalkalą, tada gaminamas verpalas, iš kurio bus daromas konkretus gaminys.Taip pagamintas gaminys bus pilnas mažučių vitamino kapsulių, kurios reaguodamos su žmogaus prakaitu, iš lėto paleis vitaminą ir žmogus jį įsisavins per odą, – aiškina pramonininkas. – Tokie drabužiai gaminami tiems, kurie negali gauti saulės, tarkim, povandeninių laivų jūreiviams. Jie kartais po vandeniu turi išbūti apie šešis mėnesius, per kuriuos iš saulės negaus vitamino D. Aišku, būtų galima vitaminą gerti tabletėmis, bet, kadangi povandeninio laivo svoris labai ribotas, o tablečių reikėtų paimti 160-180 žmonių komandai, šitaip patogiau.“

Tuo metu gaminami drabužiai, turintys saugoti nuo geltonojo drugio ar maliarijos, sukelia jiems „karštų kojelių efektą“ ir taip juos atbaido. Uodas, nutūpęs žmogui ant odos įšvirkščia nuskausminamųjų ir kraują skystinančių medžiagų. Jos reaguoja su atitinkamu cheminiu elementu, įterptu į atitinkamą gaminį, todėl uodas pasijunta taip, kaip žmogus, basomis užlipęs ant įkaitintos geležies. Vadzys lekia šalin ir po kurio laiko krenta negyvas.

Tokių specialių inovatyvių gaminių vartotojai pirmiausia yra kariai ir specialiųjų tarnybų darbuotojai.

„Naujausios technologijos visada pirmiausia pasiekdavo karo pramonę ir tik po kurio laiko ateidavo į civilių gyvenimą. Vis dėlto, tai aktualu ne tik kariams, siunčiamiems į tolimus kraštus, bet ir mūsų žvejams, medžiotojams, net ir grybautojams – visiems juk norisi, kad jų nesukandžiotų uodai ar nuo erkių neužsikrėstų erkiniu encefalitu“, – pasakoja „Garlitos“ generalinis direktorius.

Daug produkcijos 200 darbuotojų turinti bei su mokslo ir tyrimų įstaigomis aktyviai bendradarbiaujanti Garliavos įmonė kuria pati pagal gautas užduotis. 98 proc. visos produkcijos „Garlita“ eksportuoja. Viena svarbi detalė: net ir tarptautinėse rinkose dėl savo išskirtinumo garliaviškiai kol kas beveik nesusiduria su konkurentais.

Pasak Tekstilės instituto mokslo darbuotojos dr. Audronės Sankauskaitės, Lietuvos įmonės tikrai seka pasaulines tekstilės naujoves ir greitai perima pažangias technologijas.

A.Sankauskienė tarp pažangiausių mini „Neaustimą“, „Tributum“, „Klasikinę tekstilę“, „Garlitą“, „Audimą“, „Utenos trikotažą“, „Omniteksą“, „Žlugtą“. Pasak jos, seniai baigėsi laikai, kai tokius dalykus buvo galima susekti. Šiuo metu kuriasi tiek įvairiausių aprangos ir tekstilės įmonių, kad visko susekti neįmanoma. Daugybę buvusių aprangos ir tekstilės fabrikų ėmė keisti smulkesnės, lankstesnės ir inovatyvesnės įmonės.

„Norime tekstilėje naudoti ir plazmines, ir nanotechnologijas, ir elektroverpimą, kai sukuriami kelis tūkstančius kartų už žmogaus plauką plonesni pluoštai. Tekstilėje panaudojama daugybė inovacijų, bet jos daug ir kainuoja“, – apibendrina A.Sankauskaitė, nors sutinka, kad šis pramonės sektorius tikriausiai vis vien išliks imlus rankų darbui.

Tačiau kalbėdamas apie tekstilės pramonę Lietuvos pramoninkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nėra toks optimistas. Jo nuomone, apie du trečdalius aprangos ir tekstilės įmonių dar nepakankamai pažangios: „Jos parduoda nelabai brangų produktą ir labiausiai konkuruoja darbo jėgos kaina su šalimis, prieš kurias laimėti sudėtinga. Reikėtų keisti savo veiklos principus ir pradėti orientuotis į inovatyvesnį produktą arba patiems vystyti savo prekės ženklą. Blogiausiu atveju bent orientuotis į turtingesnes rinkas, pavyzdžiui, Skandinavijją, kur galima daugiau uždirbti iš darbo jėgos pardavimo.“

Kaip padėtį keičia įvykiai Kinijoje?

Kaip padėtį tekstilės rinkoje pakeis, tarkim, Kinijos akcijų rinkos griūtis? Galbūt Kinijai tampant ne tokiai patraukliai dalis aprangos ir tekstilės sektoriaus užsakymų grįš į Rytų Europą?

S.Besagirskas skeptiškai žiūri į tokias viltis. Anot jo, negalima pamiršti, kad Lietuva ir Tolimieji Rytai orientuojasi į skirtingus vartotojus: „Tarkim, Bangladešas, vadinamas didžiausia pasaulio siuvykla, orientuojasi į dideles užsakymų partijas. Net pasiryžus konkuruoti dėl didelių partijų, mūsų siūloma kaina vis tiek būtų gerokai didesnė.“

Kita vertus, prekių ženklams, nesiorientuojantiems į tokias stambias partijas arba dažniau atnaujinantiems kolekcijas, Baltijos šalys ar Lenkija galėtų būti idealus variantas. Esame patikimi ir užsakymai užsakovą pasiektų greitai.

S.Bsagirskas sako, kad yra dar vienas mums palankus aspektas: didelei daliai išsivysčiusių valstybių, ypač skandinavams, vis svarbiau tampa ne tik kokybė ar kaina, bet ir tai, kaip produktas pagamintas, kokios buvo darbo sąlygos, ar įmonė socialiai atsakinga, žmonės nori, kad būtų naudojamos „žaliosios“ technologijos ir panašiai: „Azijoje to pasiekti neįmanoma. Net jei jie užkabins tokią etiketę, nuvažiavus pamatysite, kad tuo nė nekvepia, ką jie deklaruoja. O pas mus skandinavai gali per kelias valandas atskristi, patys viską patikrinti ir apsispręsti, pirkti, ar ne.“

Kita vertus, Azijoje gaminiams egzistuoja kitokie kriterijai. Kadangi priklausome ES, mums galioja kur kas reiklesnės taisyklės ir standartai.

„Vienam drabužiui taikytina apie 15-16 skirtingų reikalavimų, ko Azijos šalyse išvs nėra. Tai iškelia kainą, bet užtikrina geresnę kokybę. Mūsų gamybos segmentas kitoks, nes mes orientuojamės į vidutinės ir aukštos klasės gaminius bei pajėgesnius pirkėjus“, –didelių vilčių nepuoselėja ir L.Lasiauskas.

Tuo metu Raseinių įmonės „Šatrija“ vadovas Giedrius Grondskis įsitikinęs, kad negalima nuvertinti Kinijoje, Šri Lankoje ir kitose Azijos šalyse esančių fabrikų. Didelė dalis jų yra tinkamai susitvarkę ir dirba kokybiškai: „Kaip Lietuvoje turime įmonių, kurios laikosi visų standartų, ir įmonių, kurios dirba kone pogrindyje, taip ir Azijoje yra visko. Prieš rimtus Rytų fabrikus neturime jokio pranašumo, juolab, kad jie irgi pamažu gerina darbo sąlygas“, – ant žemės nuleidžia G.Grondskis.

Laukia ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties

„Lelijos“ vadovė G.Zaveckienė primena, kad iki tol, kol Lietuva netapo ES nare, nemažai įmonių dirbo su JAV. Kai įstojome į ES ir tekstilės gaminiams, eksportuojamiems už Atlanto,  prisidėjo 13 proc. muito mokestis, tai baigėsi. Todėl tekstilės fabrikai ir verslininkai daug tikisi iš derinamos ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties.

„Klasikinė tekstilė“ – ne išimtis: Baumilai neslepia, kad JAV jie iškart turėtų daug potencialių klientų. Nors panevėžiečiai JAV šiek tiek parduoda ir dabar, tai daugiausia tokie gaminiai, kurių JAV negalima gauti iš niekur kitur.

Bet V.Damalakas siūlo neskubėti su Amerikos rinkos užkariavimu, nes, net ir prekybos sąlygoms pagerėjus, galime būti per smulkūs dideliems lošimams: „Puikiai atsimenu, kai Sovietų Sąjungoje buvo šiek tiek liberalizuota prekyba ir dirbau vieno didelio tekstilės susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi, atvyko amerikiečiai pirkti kojinių. Triname rankomis: juk gaminame 24 mln. porų kojinių kasmet, esame antras pagal dydį vaikiškų kojinių gamintojas Sovietų Sąjungoje, tad tuoj užversime Amerikos rinką savo kojinėmis. O amerikiečiai išsirenka apie 15 kojinių modelių ir netrukus paaiškėja, kad jiems esame visiškai neįdomūs, nes labai maži. Išvertę akis stebimės. Galiausiai išsiaiškiname, kad potencialus pirkėjas turi apie 3,6 tūkst. parduotuvių ir vienu metu į kiekvieną jų reikia pateikti bent po 10 vieno dydžio porų. Vaikiškų kojinių yra šeši dydžiai, vadinasi, jau 60 porų. Tada kiekvienos reikia šešių spalvų – jau 360 porų parduotuvei, o jų juk yra 3,6 tūkst. Vien pradinei siuntai mums būtų reikėję dirbti tris ar keturis mėnesius. Taip baigėsi mūsų Amerikos užkariavimas.“

Kita Lietuvai aktuali rinka – Rusija. Ar dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir Rusijai įvestų sankcijų bei atsakomųjų Rusijos sankcijų ES gamintojams Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonės nukentėjo?

Dauguma Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių nuo Rusijos rinkos nusisuko dar  po 1998 m. Rusijos defolto. „Sparta“ – viena jų. Iki finansų krizės į Rusiją iš tiesų daug eksportuota, tada krizė smogė smarkiai, tačiau tai paskatino atsisukti į Šiaurės ir Vakarų Europą.

„Manau, tik į naudą, kad daug tekstilės įmonių po to nutraukė ryšius su Rusija. Su ja dirbti buvo tikra vargo vakarienė. Atsiskaitymai vėluodavo, jie sukčiaudavo ar išvis nemokėdavo. Rusai gerai pasinaudojo Rusijos krize – per tai prapuolė nemažai mūsų pinigų“, – prisimena kankinančią prekybą su Rusija Z.P.Janavičius.

Dabartinės lietuvių rinkos – Sandinavijos šalys ir Vidurio Europa. Vakarų Europoje – daug sudėtingiau. Italai ar prancūzai užsako drabužius Šiaurės Afrikoje, o Vokietija tradiciškai daugiau dirba su Balkanų šalimis.

Dėl darbuotojų trūkumo atsisakoma užsakymų

Nors aprangos ir tekstilės sektoriui sekasi gerai, įmonėse vis labiau jaučiamas darbuotojų trūkumas, ypač aukštesnės kvalifikacijos. Jau dabar įmonės atsisako užsakymų, nes nėra kas juos įgyvendintų. Žmonės nestoja į tekstilės ar siuvimo studijas, o vienintelis profesinio rengimo centras yra Klaipėdoje. Tekstilės įmonės, kurios įsikūrusios Kaune, Šiauliuose, Alytuje ar kitur, nežino iš kur prisikviesti darbuotojų. Be to, jie veikiau ruošiami atidaryti savo siuvyklėles, o ne pramonei.

Kauno technologijos universiteto tekstilės inžinerijos trečiakursė Ernesta Kuchanauskaitė patvirtina, kad šios studijos nėra populiarios. Jos kurse mokosi tik du studentai.

G.Grondskis susiklosčiusią situaciją įvardija paprastai: jau ir darbininkų surasti sudėtinga, o vidurinės grandies darbuotojų – apskritai misija neįmanoma. Nors dabar įmonėje triūsia per 200 žmonių, ji sensta akyse. Amžiaus vidurkis siekia 46-47 metus. „Mažiname savo pajėgumus vien dėl to, kad negalime rasti geros vidurinės grandies darbuotojų”, – guodžiasi „Šatrijos“ vadovas.

S.Besagirskas mano, kad anksčiau ar vėliau mūsų įmonės privalės pasekti skandinavų, britų, dalinai ispanų, portugalųtekstilininkais, kurie ėmė importuoti darbo jėgą: „Nieko čia nepadarysi, norėdami konkuruoti, turėsime tai daryti. Nėra kito būdo išgyventi. Tik reikia importuoti kokybiškus darbuotojus, nes kitaip turėsime tą pačią situaciją, kaip ir Vakarų Europa.“

Lietuvos aprangos ir tekstilės eksporto apimtys* (mln. EUR)

Iš viso eksportuota apie 1,3 mlrd. EUR aprangos ir tekstilės gaminių.

Drabužiai ir drabužių priedai – 548,6

Tekstilės verpalai, audiniai – 436,9

Avalynė – 93

Žaliavinės odos ir kailiai – 129

Tekstilės pluoštai – 51,1

Oda, odos gaminiai – 67,3

Iš viso – 132,6

*2015 m. kovo mėn. duomenys

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Darbuotojų skaičius Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonėse

Drabužių siuvimas (gamyba): 2006 m. – 41366;   2014 – 19775; 2015 – 19877

Tekstilės gaminių gamyba: 2006 – 14430;  2014 – 7626; 2015 – 7711

Odos ir odos dirbinių gamyba: 2006 -2395; 2014 – 1066; 2015 – 961

Viso: 2006 – 58191; 2014 – 28467; 2015 – 28549

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorius

2,3 proc. ir 2,7 proc. – tiek 2014 m. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos pramonės produkcijos vertės sudarė tekstilės gaminių gamybos įmonių ir drabužių siuvimo įmonių produkcija;

1,57 proc. – tokią bendrojo vidaus produkto dalį sudarė aprangos ir tekstilės įmonių sukurta vertė;

197 – tiek Lietuvoje veikė tekstilės pramonės įmonių;

648 – tiek yra drabužių siuvimo įmonių;

357 mln. – tiek eurų sudarė 2012 m. tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija;

392 mln. – parduoda tekstilės įmonių pramonės produkcijos 2014 m.;

411 mln. – 2012 m. siekė siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcijos vertė;

1,3 mlrd. – tekstilės ir aprangos eksportas;

75 proc. – tiek aprangos ir tekstilės sektoriaus pajamų gaunama ne Lietuvoje.

Šaltinis: Ūkio ministerija

Didžiausi tekstilės ir aprangos gaminių importuotojai ES 2014 m. (t/mlrd. EUR)

Kinija – 4043714/36,9

Turkija – 1469207/13,7

Bangladešas – 1044395/11,4

Indija – 1077492/7,1

Pakistanas – 640563/3,9

Visos trečiosios šalys – 11430953/99,5

Šaltinis: Europos aprangos ir tekstilės organizacija „Euratex“