Praėjusią savaitę ne tik Lietuva, bet ir Estija apsisprendė dėl naujo premjero. Nors vis lygiuojamės į Šiaurės kaimynus, šįsyk pavyzdžio iš jų imti nesinorėtų. Kad ir kaip kritiškai vertiname savo valdžią, bet kitose ES valstybėse yra premjerų ir be aukštojo išsilavinimo, ir su abejotina praeitimi. Žinoma, yra ir tokių, kuriuos norėtųsi klonuoti.

Aušra LĖKA

Kaimynų premjerai – su „nukrypimais“ nuo etalono

Vakarų žiniasklaida naująjį Estijos premjerą Jüri Ratą sutiko antraštėmis „Estijos premjeru tapo siejamos su Rusija partijos pirmininkas“. 17 metų prie Estijos valdžios vairo buvusiai Reformų partijai te­ko užleisti valdžią ypač populiariai tarp rusakalbių Centro partijai. Partija yra sudariusi bendradarbiavi­mo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vie­nin­goji Rusija“, o 2003 m. šios partijos suvažiavimas ne­­palaikė Estijos stojimo į ES, tiesa, faktui įvykus pa­koregavo savo euroskeptiškas nuostatas.

Gera žinia ta, jog naujasis premjeras, vos prieš kelias savaites Centro partijos lyderio poste pakeitęs ilgametį jos vadovą – prorusiškąjį Edgarą Sa­v­i­saarą, patikino, kad jo vyriausybė laikysis ES ir NATO krypties, rems ES politiką Rusijos atžvilgiu.

38-erių J.Ratas, kaip ir jo pirmtakas Taavi Rõi­vas (atstatydintas žlugus valdančiajai koalicijai ir mo­ty­vuo­jant, kad jam vadovaujant Estiją apėmė sąs­tin­gis), bus jauniausias tarp ES šalių vyriausybių va­do­vų. T.Rõivas vyriausybei vadovauti buvo pa­skirtas ne­tu­rėdamas 35-erių. Bet jis nebuvo politikos pradinukas: iki premjero posto buvo socialinių reikalų mi­nistras, dviejų kadencijų parlamento narys, ko­mitetų pirmininkas, premjero, dviejų mi­nistrų patarėjas.

Naujasis Estijos premjeras politikoje taip pat ne naujokas. Jo politinė karjera klostėsi E.Sa­vi­saaro pašonėje: 22-ejų jis įstojo į jo vadovaujamą Centro partiją, 24-erių pradėjo dirbti Talino sa­vi­valdybėje, buvo tuomečio Talino mero E.Sa­vi­sa­a­ro patarėjas. 27-erių pats tapo Talino meru. Da­bar an­trą kadenciją dirbo parlamente, buvo parlamen­to vicepirmininkas.

J.Ratas baigęs Talino technologijos universitete verslo vadybą, paskui ekonomiką, studijavo doktorantūroje, paskui Tartu universitete baigė teisės studijas. Dar studijų metais dirbo ir moksliniame institute, ir draudimo bendrovėje, ir Estijos krepšinio asociacijoje, bet paskui atsidavė politikai.

Beje, estai mėgsta būti išskirtiniai: prieš T.Rõivą Estijos vyriausybei vadovavęs Andrusas Ansipas tarp ES premjerų buvo vienas ilgaamžiškiausių – vyriausybei vadovavo beveik 10 metų, da­bar du iš eilės premjerai – jauniausi ES.

Kitos mūsų kaimynės – Latvijos premjeras Lie­pojos partijos ir Žaliųjų ir valstiečių aljanso narys beveik 55-erių ekonomistas Māris Kučinskis buvo mažai žinomas veikėjas net Latvijoje. Negali sakyti, kad politikoje jis naujokas: kažkada įtakingos An­drio Škėlės Tautos partijos nariu buvo nuo 1998-ųjų, buvo Valmieros meras. 2004-aisiais būsimasis premjeras dvejiem metams tapo regioninių reikalų ir savivaldos ministru, keturiskart skirtingų partijų sąrašuose išrinktas į parlamentą. Bet nors turėjo politinių postų, jis buvo labai menkai matomas.

Tad po ankstesnės vyriausybės žlugimo ėmus ieškoti naujo premjero M.Kučinskis buvo prisimintas tik tada, kai atkrito nesulaukę valdančiosios koalicijos paramos ar nesurinkę balsų parlamente net penki kiti kandidatai.

Dar vienos kaimynės – Lenkijos premjerė turi pa­našumų su būsimu Lietuvos kolega: jie abu yra tas retas atvejis, kai vyriausybei vadovauja ne partijos lyderis, tik S.Skvernelis – net ir ne partijos narys.

53-ejų su puse Beata Maria Szydło pagal išsilavinimą etnografė, paskui studijavo kultūros vadybą, vietos valdžios vadybą. Iki 1998 m., kai būdama

35-erių tapo Bžeščių miesto mere, dirbo Krokuvos is­torijos muziejuje, Libionžo kultūros centre. Į parlamentą išrinkta penktai kadencijai.

Europos įtakingiausieji – patyrę politikai

Tarp trijų Europos supervalstybių – Vokietijos, Pran­cūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų nėra nei jaunimo, nei politikos debiutantų.

62-ejų Angela Merkel prieš porą savaičių pa­reiš­kė sieksianti ketvirtos kadencijos kanclerio pos­te. Ji Vokietijos valdžios viršū­nėje – 11 metų. Vo­­kietijos krikščionių demokratų sąjungai vadovau­ja jau 16 metų.

Jaunystėje A.Merkel siekė mokslinės karjeros fi­zi­k­inės chemijos srityje, yra kvantinės chemijos mokslų daktarė, bet didžiųjų politinių revoliucijų iš­vakarėse 1989 m. įsitraukė į politinę veiklą. Po Vo­kietijos susivienijimo 1990 m. buvo išrinkta į Bun­destagą, 1991 m. paskirta moterų ir jaunimo teisių ministre, po to buvo ap­linkos, aplinkosaugos, branduolinės saugos ministre. Tapusi kanclere netrukus tapo ir viena įtakingiausių tarp pasaulio politikų.

Prancūzijos ministras pirmininkas 54-erių Ma­nuelis Vallsas iki tapdamas premjeru irgi daug metų jau buvo kopęs politinės karjeros laiptais. Būdamas septyniolikos jis įstojo į Socialistų partiją. Stu­dijuo­damas istoriją Paryžiaus Panteono Sorbonos universitete, buvo studentiškų organizacijų aktyvistas. Paskui buvo renkamas į vietos valdžią, vienuolika me­tų buvo Evri meras. Į parlamentą pirmą kartą iš­rinktas 2002 m. Dirbo vyriausybės ir partijos aparate, ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.

60-metei Theresai May Jungtinės Karalystės prem­­jero postas atiteko po „Brexito“ atsistatydinus jos pirmtakui Davidui Cameronui. Bet T.May naujokė tik premjero poste. Nors ji baigusi geografijos studijas, iki politinės veiklos dirbo Anglijos banke, kitose finansinėse institucijose, bet nuo 1997 m., kai pirmąkart išrinkta į parlamentą, ji – politikos profesionalė. T.May buvo moterų ir lygių teisių ministre, paskui įėjo į istoriją kaip ilgiausiai dirbusi vidaus reikalų ministro poste.

Šiuo metu ES vyriausias amžiumi – Kipro prezidentas ir vyriausybės vadovas 70-ies teisininkas Ni­­cas Anastasiadis. Politikoje jis nuo 1981-ųjų.

65-erių su puse Airijos vyriausybės vadovas En­da Kenny, pedagogas pagal išsilavinimą, dirbęs pradinių klasių mokytoju, 24-erių metų pirmąkart iš­rink­tas į parlamentą vietoj nuo vėžio mirusio savo tėvo. Tuomet jis buvo jauniausias parlamento na­rys. Vėliau buvo turizmo ir prekybos ministru. Eko­nominės krizės įkarštyje 2011 m. jo vadovaujama „Fine Gael“ partija laimėjo priešlaikiniuose rinkimuose, o E.Kenny tapo ministru pirmininku.

Jauni ir veržlūs reformatoriai

Ne vienoje ES šalyje prie vykdomosios valdžios vairo – jaunesnės kartos politikai. Dabar 41-ų su pu­se Matteo Renzi Italijos vyriausybei vadovauja nuo 2014 m. vasario. Ligtolinis Florencijos meras ta­po jauniausiu Italijos premjeru – šį postą jis gavo būdamas 39-erių ir tapo jauniausiu tarp G7 šalių vyriausybių vadovų.

M.Renzi karjera klostėsi žaibišku greičiu – per dešimtmetį nuo Florencijos provincijos prezidento posto jis iškilo iki visos valstybės premjero. 2014 m. JAV žurnalo „Fortune“ buvo įvardytas kaip trečias įtakingiausias pasaulio asmuo iki 40 metų. Jis taip pat pateko į žurnalo „Foreign Policy“ sudarytą šim­to globalių mąstytojų sąrašą.

M.Renzi turi ir pravardę – dėl savo užmojo nu­šluoti senas Italijos politikos kerpes yra vadinamas Gremžikliu. Tapęs premjeru jis nedelsdamas pradėjo radikalias reformas parlamente ir viešajame sektoriuje, inicijavo rinkimų sistemos keitimą, o siekdamas paskatinti ekonomikos plėtrą ėmėsi darbo santykių teisės liberalizavimo.

Dabartinis Belgijos premjeras 40-metis teisininkas Charlesas Michelis premjeru tapo 35-erių, į istoriją įeidamas kaip jauniausias Belgijos vyriausybės vadovas nuo 1845 m. Beje, būdamas 25-erių jis tapo jauniausiu Belgijos istorijoje ministru. Šešiolikos Ch.Michelis įsitraukė į jaunųjų liberalų veiklą, aštuoniolikos išrinktas į vietos valdžią, bu­vo jos vykdomosios valdžios postuose, paskui – Vav­­ro meru.

Tarp jauniausių ES premjerų – ir maltietis 42-ejų su puse Josephas Muscatas. Baigęs verslo vadybą, viešąjį administravimą ir Europos studijas, apsigynė daktaro disertaciją. Politikoje jis nuo jaunystės: bu­vo Darbo partijos jaunimo organizacijos narys, pas­kui įvairiuose postuose dirbo partijos aparate, buvo renkamas į savo šalies ir Europos parlamentą.

Graikijos vyriausybės galvai Alexiui Tsiprui – 42-eji, bet jis jau antrąkart premjeras: 2015 m. sausį ta­pęs premjeru, praėjus septyniems mėnesiams atsistatydino po referendumo, kuriame graikai pareiškė prieštaraujantys tarptautinių institucijų paskolų sąlygoms. Tačiau laimėjo pergalę pirmalaikiuose rin­kimuose ir rugsėjį vėl tapo premjeru.

Pagal išsilavinimą A.Tsipras – inžinierius statybininkas, studijavo miestų statybos ir žemėtvarkos as­pirantūroje. Dar būdamas mokinys pradėjo veiklą Graikijos komunistų partijos jaunimo organizacijoje, studijų metais buvo studentų judėjimo ir profsąjungos aktyvistas. 34-erių buvo išrinktas „Si­na­spiz­mos“ partijos pirmininku, tapdamas jauniausiu parlamentinės partijos vadovu Graikijos istorijoje. 2009 m. tapo Graikijos parlamento nariu, partijos frakcijos pirmininku.

Liuksemburgo vyriausybei vadovaujantis 43-ejų Xa­­vieras Bettelis – taip pat jaunas, bet turintis pa­tir­ties. Teisės ir politikos mokslų diplomus įgijęs politikas – parlamento narys, buvęs Liuksem­bur­go meras.

Čekijos premjeras 45-erių teisininkas Bo­hus­la­vas Sobotka pirmą kartą į parlamentą išrinktas 25-erių, buvo renkamas ir į vietos valdžią. Jis – bu­vęs finansų ministras, vicepremjeras.

Kroatijos vyriausybės vedlys 46-erių su puse An­drejus Plenkovićius – diplomatas, teisininkas, parla­mento narys, buvęs Europos Parlamento narys, bu­vęs užsienio ir Europos reikalų ministras.

Tad mūsiškio 46-erių S.Skvernelio kartos premjerų – nemažai, tik dauguma jų turi jau ilgą politinių postų sąrašą.

Tačiau ne visi ES šalių premjerai į politiką atėjo su didžiule politine patirtimi. Suomijos premjeras 55-erių su puse Juha Petri Sipilä iki 2011 m., kai pir­mą kartą išrinktas į parlamentą, neturėjo jokios po­litinės ar partinės patirties, tik studijuodamas inžineriją buvo trumpai dirbęs Suomijos jaunimo centre. Tapęs parlamentaru jis iškėlė savo kandidatūrą Centro partijos pirmininko rinkimuose ir nugalėjo.

Iki pergalių politikos kovose J.P.Sipilä jau buvo sėkmės lydimas verslininkas, vadovavęs ir kitų, ir savo verslui. O 1996 m. savo įmonę „Solitra“ pardavęs JAV telekomunikacijos bendrovei tapo multimilijonieriumi.

Kontroversiškasis vengras

Tarp premjerų yra ir prieštaringai vertinamų per­­sonų. Pirmas aukštą tvorą nuo pabėgėlių pastatęs Vengrijos premjeras – dabar 53-ejų su puse teisės išsilavinimą turintis Viktoras Mihály Orbánas į politinę veiklą įsitraukė dar paauglystėje: keturiolikos penkiolikos jau buvo komunistų partijos jaunimo organizacijos sekretorius savo mo­kykloje. Tačiau atliekant karinę tarnybą pažiūros kardinaliai pasikeitė – vėliau jis pareiškė, kad ko­munistinį režimą rėmė dėl savo naivumo.

1988 m. jis buvo vienas iš „Fidesz“ – Jaunųjų de­mok­ratų sąjungos steigėjų, maištavo prieš komunistų partiją, prieš Bažnyčią.

Pirmą kartą V.Orbanas premjeravo1998–2002 m., paskui buvo aštuoneri metai opozicijoje, o per 2010 m. rinkimus „Fidesz“ parlamente užsitikrino dviejų treč­dalių daugumą ir ėmėsi demokratinėje Eu­ro­po­je nepriimtinų permainų: perėmė visuomeninio ra­dijo kontrolę, suvaržė Konstitucinio teismo galias ir leido patvirtinti naujas nacionalistines eilutes Kons­­­titucijoje. 2008–2010 m. ekonominės krizės, ypač skaudžiai atsiliepusios Vengrijai, nuvargin­ti žmo­­­­nės su entuziazmu pritarė premjero kritikai Tarp­­­­­tautiniam valiutos fondui, parėmusiam šalį pa­sko­la, bet suvaržiusiam labai griežtomis sąlygomis. ES V.Or­baną kritikavo, bet tai jam tik davė pa­grin­do reikš­tis kaip vengrų gynėjui nuo svetimų įta­kų.

2014 m. V.Orbanui pradėjus trečią kadenciją mi­nistro pirmininko poste jo populiarumas buvo ėmęs menkti, bet pabėgėlių krizė ir radikali jo laikysena vėl sulaukė tarptautinės bendrijos kritikos, o tai tik di­dino premjero populiarumą savo šalyje.

Nestabilumų kratomų vyriausybių vadovai

Ne tik mūsų kaimynai latviai vyriausybes keičia kaip pirštines. 61-ų su puse Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy šio spalio pabaigoje sugrįžo į valdžią po dvejų rinkimų, kuriuose nebuvo aiškaus nugalėtojo ir Ispanija dešimt mėnesių buvo atsidūrusi aklavietėje. Daugumos palaikymo parlamente jis neturi, tad ar vyriausybei pavyks dirbti sta­­­biliai, kyla abejonių.

M.Rajoy yra baigęs teisės studijas. 26-erių įstojo į Liaudies aljansą (vėliau – Liaudies partija) ir tais pa­čiais metais išrinktas Galisijos autonominio re­giono parlamento nariu ėmė kopti karjeros laiptais vie­tos valdžioje. 1986 m. pirmą kartą išrinktas į ša­lies parlamentą, paskui nuolat perrenkamas. Nuo 1996 m. jis jau spėjo pabūti viešojo valdymo, švietimo ir kultūros, vidaus reikalų ministru, vicepremjeru. Vyriausybei pirmąkart ėmė vadovauti 2011 m.

Ką tik vėl atsistatydino Bulgarijos premjeras

57-erių Boyko Borisovas. Beje, jo biografijoje yra pa­na­šumų su S.Skvernelio: Bulgarijos premjeras – bu­vęs vidaus reikalų ministras, policijos vadovas, dės­tė policijos akademijoje.

Jis apsigynęs daktaro disertaciją apie psichologinį ir fizinį policijos personalo parengimą. B.Bori­sovas turi aukščiausią generolo leitenanto laipsnį. Bu­vo įsteigęs vieną didžiausių apsaugos bendrovių ša­lyje.

B.Borisovas – centro dešiniųjų pažiūrų, bet jo bio­­grafijoje yra ir toks faktas: jis buvo Bulgarijos ko­­­munistinio diktatoriaus Todoro Živkovo asmens sargybinis.

Įsimintina ir politinė B.Borisovo karjera: jis bu­vo Sofijos meras, renkamas į parlamentą. 2013 m. at­sistatydino iš premjero pareigų po masinių protes­tų, kurių pretekstas buvo elektros kainų pakėlimas. Nors prisistato kaip kovotojas su korupcija, žiniasklaidoje skelbta ir prieštaringų jo vertinimų.

Po neeilinių rinkimų vėl paskirtas premjeru, prieš keletą savaičių B.Borisovas vėl atsistatydino, nes jo remiama kandidatė į prezidentus pralaimėjo prorusiškam kandidatui. Bulgarijos vėl laukia nauji neeiliniai rinkimai, treti nuo 2013 m.

Vidutinis statistinis premjeras

Tarp 28 ES šalių vyriausybių vadovų – labai skirtin­gų biografijų asmenys. Vieni premjerais tampa vos įpusėję ketvirtą dešimtį, kiti – peržengę penkias­­­dešimt. Vieni – mokslų daktarai, o Švedijos prem­­­­jeras 59-erių Kjellas Stefanas Löfvenas šiuo as­pektu visškas „nestandartas“, nes neturi aukštojo iš­silavinimo: studijavo socialinį darbą, bet po pu­santrų metų studijas metė. Premjero postą jis pelnė kaip profesinių sąjungų aktyvistas.

Jei pieštume vidutinio statistinio ES valstybės premjero portretą, jis būtų maždaug toks: tai apie 50 metų vyras, baigęs teisės studijas, į politinę veiklą įsitraukęs jaunystėje, dabar vadovaujantis savo par­tijai. Pirmiausia rinktas į vietos valdžią, paskui ir į parlamentą, spėjęs pabūti meru ir ne vienos mi­nisterijos ministru, pirmą kartą premjero postą gavęs būdamas maždaug 45-erių ir vyriausybei vadovauja porą kadencijų, tiesa, kartais su pertrauka opozicijoje.

Tad būsimas Lietuvos premjeras S.Skvernelis į „stan­dartą“ telpa pagal teisininko išsilavinimą ir am­­žių, bet iškrinta iš konteksto pagal politinės pa­tir­ties stygių. O ar bus jis gera išimtis – netruksime įsitikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Andriaus Repsio foto

300 skaudžių bučinių

Pasikrovę sardinių Pietų Atlante, plaukėme namo. Stabtelėjome Dakare, Senegale. Laivui kažko reikėjo.
Vadovybė nusamdė autobusą ir surengė įgulai ekskursiją po miestą, o paskui į paplūdimį. Aš kaip visada tampiausi nardymo įrangą: kaukę, vamzdelį, pelekus ir harpūną, sviedžiantį metro ilgio plieninę strėlę.
Vaikščioti po paplūdimį ar plaukioti tarp žmonių su harpūnu rankose būtų negražu. Nuėjau į paplūdimio pakraštį. Ten nebuvo smėlio, iš vandens kyšojo kelios nemenkos krūmais apžėlusios uolos. Tarp jų galėjo būti plekšnių pusseserių rajų, akmeninių ešerių, gal kokia barakuda. Ne tam, kad pultume jų kepti ir valgyti. Laivas pilnas žuvų, visiems jos buvo įgrisusios. O kodėl žmogus medžioja kurapkas, o paskui bando įsiūlyti pažįstamiems?
Dugninę žuvį pamatysi giliau panėręs ir plaukdamas palei dugną. Paskui iškyli, atsikvepi ir vėl neri. Bangavo nestipriai, bet tarp uolų susidarydavo verpetai. Nepavojingi, nes tu su pelekais ir krantas netoli.
Nardžiau tarpeklyje tarp dviejų uolų. Viena gal Gedimino pilies dydžio, kita mažesnė. Vanduo iš tarpeklio šniokšdamas plūstelėjo jūros link. Tuo metu iš jūros atėjo kita banga, didesnė ir įsibėgėjusi. Abi susitrenkė, patiško, atėjusioji – gero vagono dydžio – mane apsuko ir bloškė nugara, tiksliau – kairiu petim, į mažesniąją uolą.
Nardant jūroje ne tokių dalykų pasitaiko, bet uola buvo apaugusi jūrų ežiais.
Jų yra įvairių rūšių. Vieni beveik neduria – nebent basa koja užminsi. Kitų adatos trumpos, tankios. Juos gaudo. Gyvam prapjauna ten, kur turėtų būti pilvas, šaukšteliu kabina skaisčiai raudonus gurvuoliukus – ežio ikrus – ir juos valgo. Tie, kas mėgsta austres ir kitas gyvas jūrų gėrybes, ežių raudonus daiktus kaip nieką kitą vertina.
Ne į tokius mane bloškė, o į koloniją įkibusių į uolą ilgaspyglių ežių. Iš toliau žiūrint –vandenyje tai bus už pusantro metro – jie atrodo kaip juodų žolių kuokštai, nors iš tikro jie gyvūnai.
Po vandeniu nesuriksi. Bet turbūt suurzgiau, išnirau ir nuplaukiau ten, kur smėlyje lepinosi mūsiškiai.
Pratrūko juokais mane pamatę. Visa kairė mentė buvo juoda nuo įstrigusių spyglių. Puolė padėti, nors nelabai ką galėjo. Tos rūšies ežių klasta spygliuose. Jie plonučiai kaip šepečio, bet ilgi kaip vyro sprindis. Išilgai kiekvieno spyglio mažučiukai labai aštrūs kabliukai. Netrukdo spygliui įsmigti, bet neleidžia jo ištraukti. Spygliai trapūs ir truputį nuodingi. Duria, užlūžta, likusi spyglio dalis vėl duria, vėl užlūžta. Vienas spyglys gali keliolika kartų įdurti, o man teko po keliolika dviejų ar trijų ežių spyglių.
Aš juos visada apiplaukdavau lanku. Ir šį kartą mačiau. Bet sūkurys sutrukdė, viskas užburbuliavo.
Vyrai bandė suimti juos nagais, bet spygliai vis lūždavo. Likdavo kaip juodas taškelis. Jo neiškapstysi.
Kai grįžome į laivą, nuėjau pas daktarą. Jis chirurgas. Prisipažino: su tokiu atveju dar nebuvo susidūręs. Bandė traukti pincetu – tas pats. Teko durti greta spyglio, adata užčiuopti, kur spyglio smaigalys, ir jį iškelti į paviršių. Knaisiotis gyvoje mėsoje.
Daktaras taikė vietinę nejautrą, bet ji giliai neveikė. Nutarėm palaukti – gal susidarys kapsulės, tada bus galima ištraukti. Nors buvo pavojinga, galėjo pakliūti į kraujotaką, paskui – į širdį.
Laivas atplaukė į Klaipėdą, grįžau į Vilnių. Tuo laiku taip gyvenau: reisas jūroje, grįžtu į Vilnių, ką nors rašau, dirbu redakcijoje arba Kino studijoje, paskui vėl reisas.
Moterys man patinka ir su jomis man sekasi. Buvau viengungis, nelabai linkęs įsimylėti. Kažkoks geniukas man stukseno į pakaušį – neskubėk. Tavo laikas dar neatėjo.
Gal todėl, kad būdamas dvidešimties su trupučiu buvau karštai įsimylėjęs. Aistra degė kaip klojimas.
Bet teko išplaukti pusmečiui į Arktį.
Kokias gražias, kokias mielas radiogramas gaudavau! Kai denyje draugai pamatydavo, kad radistas mane šaukia paimti tos siauros popieriaus juostelės, prašydavo ir jiems garsiai perskaityti. Šiaip jie buvo rūstūs bernai, keikūnai tokie, kad laivo virvės nuo jų žodžių atsivydavo. Bet perskaityti radiogramas prašydavo pagarbiu balsu. Tai buvo aukščiausias literatūrinių mano draugės gabumų įvertinimas.
Kai grįžau į Vilnių, paaiškėjo, kad viskas buvo ne visai taip. Radau tikrą gyvatyną. Manoji buvo susidėjusi su mano bičiuliu. Paskui su kaimynu, gyvenančiu aukštu aukščiau. Ženklas jam buvo labai paprastas – pabelsdavo šluotkočiu į lubas ir jis ateidavo.
Draugai, kurie žinojo visą istoriją, bandė mane pralinksminti banalia dainele apie jūreivius, kuriuos, pernelyg ilgai užsibuvusius jūroje, merginos spėja pamiršti („Ei, moriak, ty sliškom dolgo plaval, ja tebia uspiela pozabyt“). Manęs nė kiek neguodė, kad tapau nevykėliu iš operetės. Tik nuo tada ilgametėms draugystėms ir „klojimams deginti“ neturėdavau laiko.
Gerokai vėliau, bėgant audringiems dešimtmečiams, pastebėjau vieną iki tol negirdėtą dalyką.
Kai Jis išplaukia į tolimas arktis, iškeliauja į dykumas ar išeina į karą, Ji skuba rasti pakaitalą. Ne kiekviena. Ne visada. Bet visos pasąmonėje jaučia tokį šauksmą. Kartais jam paklūsta net atsisveikinimo dieną. Nežinau kodėl. Turbūt ne vien seksualinis alkis ar smalsumas. Moteris labai bijo staiga atsivėrusios vienatvės. Kai nieko nelieka pastovaus. Kartais gali įtarti, kad gal po širdim nešioja pradėtą kūdikį, – kaip bus su juo?
Todėl moterų per daug nesmerkime. Kartais jos pačios, sumišus jausmams, save smerkia ir nuvertina. Vyrai dažnai elgiasi panašiai, tik savo pergalių neslepia, o jomis didžiuojasi.
Aš irgi nebuvau šventas.
Rašytojų sąjungai tarpininkaujant buvau gavęs kambarį bute, padalytame trims šeimoms. Vakarus dažniausiai leisdavau „Neringoje“ – vienintelėje tada Vilniuje, kaip daugeliui atrodė, vakarietiškoje kavinėje.
Prie staliuko sėdėjome gal penkiese. Prisėdo pora pažįstamų merginų – viena poetė, kita aktorė. Vyrai šaipėsi iš mano ežiškos negalios. Aš irgi drauge juokavau, tik neleidau tapšnoti per petį.

Didelio atgarsio Lenkijoje susilaukė žinia, jog popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju iškilmėse gegužės 1 dieną Romoje Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio (Bronislavo Komorovskio) delegacijoje nebus generolo Wojciecho Jaruzelskio (Voicecho Jaruzelskio) todėl, kad šalies vadovu jis buvo išrinktas ne visuotiniuose rinkimuose.

Lenkijos radijui paprašius, visuomenės nuomonės tyrimo instituto “Homo Homini” surengta apklausa rodo, jog net 61 proc. lenkų mano, kad buvusį prezidentą generolą W.Jaruzelskį reikia pakviesti skirsti į Romą. Priešingai galvoja apie 30 proc. respondentų, 8 proc. – neturi savo nuomonės.

Pasak “Homo Homini” instituto direktoriaus Marcino Dumos, tie 30 proc. yra konservatyvieji lenkai, remiantys opozicinę partiją “Įstatymas ir teisingumas”.

Sociologo nuomone, likusioji visuomenės dalis nemato nieko bloga, jei generolas W.Jaruzelskis būtų į Romą vykstančioje Lenkijos delegacijoje, net norėtų, kad jis ten vyktų.