Asmeninio archyvo nuotr.

Tik įpusėjęs mokslus Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje, vienuoliktokas Justas Janickas jau turi bent keliolika pergalių olimpiadose ir konkursuose. Per dvejus metus jis šešis kartus iškovojo prizines vietas respublikinėse olimpiadose, ne tuščiomis grįžo ir iš tarptautinių žinių varžybų. Labiau už Justo pergalių skaičių gali stebinti tik jo prisipažinimas, kad mokytis prisiverčia itin retai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Man patinka dalyvauti olimpiadose, nes keliauju į kitą miestą ar net šalį. Nors mokausi mažai, noras kažkur nuvykti mane skatina pasistengti. Pavyzdžiui, kitąmet pasaulio matematikos olimpiada vyks Brazilijoje, todėl, manau, šiais mokslo metais susiimsiu“, – juokauja Justas.

Naujus mokslo metus vienuoliktokas pradėjo pagyrimo raštu tarptautinėje olimpiadoje – beveik Rugsėjo 1-osios išvakarėse parsivežė jį iš Vidurio Europos matematikos olimpia­dos, vykusios Austrijoje, Fekla­bru­ke, už pasirodymą individualio­sio­se varžybose. Gegužę Europos Są­jungos gamtos mokslų komandinėje olimpiadoje iškovojo sidabro medalį, o štai matematikos konkurse „Ken­gū­ra“ nuo antros klasės Justas dalyvauja kasmet ir kasmet patenka į geriausiųjų penketuką.

Iš gausybės skirtingų dalykų žinių konkursų jam pačiam labiausiai įsiminė pirmosios pergalės, kai visai nesitikėdamas gerų rezultatų gimnazijos pirmaklasis pirmoje savo chemijos olimpiadoje iškovojo pirmą vietą, o pirmąkart dalyvaudamas tarptautiniame Europos matematikos taurės konkurse pelnė antrą vietą.

„Pirmoji vieta chemijos respublikinėje olimpiadoje mane labai pradžiugino, nes buvau tik pradėjęs mokytis chemijos, nedaug ko tikėjausi ir staiga sužinojau, kad man pasisekė visai neblogai, – prisimena Justas. – Kitas rimtas pripažinimas, ne tik Lietuvos mastu, man buvo sėkmė Europos matematikos taurės konkurse. Vėliau, dešimtoje klasėje, ne mažiau džiaugiausi, kai taip pat netikėtai pakliuvau į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados komandą.“

Galbūt dėl to, kad rengdamasis olimpiadoms nepersistengia, jis susidūrė ir su daugiau netikėtų, bet ma­lonių staigmenų. Pavyzdžiui, kai dalyvavo atrankoje į mokinių komandą, vyksiančią į Vidurio Europos matematikos olimpiadą, jis net nesulaukė rezultatų paskelbimo, nes nemanė, kad puikiai išsprendė atrankinius uždavinius. „Pamenu, tada buvau pavargęs, tad net nedalyvavau skelbiant įvertinimus. Važiuodamas namo sulaukiau sveikinimo skambučio, kad patekau į komandą. Žinoma, nustebau, nes tikrai nededu daug pastangų, kad pasiekčiau gerų rezultatų“, – tikina gimnazistas.

Dalyko, kuris žavi labiausiai, olimpiadoje nedalyvauja

Matematikos, gamtos mokslų ir informatikos – dalykų, kurie sekasi geriausiai, Justas ėmėsi ne iškarto ir ne vienu metu: matematikos įsikibo dar būdamas pradinukas, kai antroje klasėje mokytoja jam pasiūlė papildomų įdomių užduočių, atėjęs mokytis į KTU gimnaziją, vėlgi mokytojos sudomintas, ėmėsi chemijos, o kai buvo aštuntokas, draugės mama, informatikos mokytoja, pamokė programuoti, tad Justas gavo informatikos pagrindus. Na, o prie viso to pridėjus loginį mąstymą pakanka, kad gerai pasirodytum olimpiadose.

„Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“, – apie polinkį prie matematikos pasakoja gimnazistas.

Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“

Justas įsitikinęs, kad jo domėjimąsi trimis dalykais ir gerus jų olimpiadų rezultatus lėmė mokytojai: kai dar mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, patiko anglų kalbos, geografijos mokytojos, todėl patiko ir jų mokomieji dalykai, o pradėjęs mokytis KTU gimnazijoje atrado kitus – chemiją, fiziką ir net dar labiau nei iki tol ėmė patikti matematika.

Vis dėlto dalykas, kuris Justą žavi labiausiai, pasirodo, yra visai ne matematika, informacinės technologijos ar chemija, o biologija. „Aš gyvenu prie miško, todėl man patinka augalai ir gyvūnai, kartais mėgstu stebėti paukščius, – pasakoja jis. – Mano aistra greičiausiai yra zoologija ir botanika, o chemijoje, matematikoje yra skaičiavimo, kuris man geriausiai sekasi.“

Pasirodo, kaip tik dėl tiksliosios chemijos pusės – matematikos Justas ir dalyvauja chemijos, o ne jai artimos biologijos olimpiadoje, kur turėtų įdėti daugiau darbo. „Biologijos mokytis reikia labai daug, tarkime, kalti pavadinimus, o man, kaip jau sakiau, prisiversti mokytis sudėtinga“, – paaiškina Justas, su matematika ir gamtos mokslais planuojantis sieti ir studijas.

Po pamokų nesimoko, o ilsisi

Knygos Justo netraukia, jam sunku prisiversti mokytis, specialiai olimpiadoms jis mokosi itin retai, tačiau žino labai daug, bendraklasių yra vadinamas moksliuku ir konkursuose raško prizines vietas. Kaip tai pavyksta?

KTU gimnazijos vienuoliktokas sako išsiverčiantis su žiniomis, kurių gauna per pamokas: stengiasi atsiminti tai, ką išgirsta iš mokytojų, ir dažniausiai sprendžia kitokias užduotis nei visa klasė. Taigi po pamokų jis antrąkart nebesimoko, o ilsisi: laisvalaikį leidžia su šeima ar bendraklasiais, žaidžia kompiuterinius žaidimus, stalo futbolą.

„Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia“, – savo metodus atskleidžia Justas.

Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia

Jaunuolio motyvacijos bent kiek pasimokyti šaltinis – kelionės po olimpiadas, kurios vyksta vis kituose miestuose. Panašus stimulas – vykti į užsiė­mimus paskatino stoti ir į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), kurioje jis dabar priklauso chemijos sekcijai, anksčiau priklausė matematikos. „Labiausiai man patinka NMA sesijos, nes ten sutinku labai daug įdomių, skirtingų žmonių, visi jose esame artimi sielomis, visi moksliukai. O ir užduotis spręsti smagu, kai žinai, kad netrukus važiuosi į sesiją“, – sako Justas.

Neskirdamas daug laiko mokslams, jis negaili jo kruopštumo reikalaujantiems darbams: prieš kelerius metus lankstydavo origamį, dėliodavo dėliones ir net siuvinėjo kryželiu. „Kai siuvinėji ar lankstai, matyti rezultatas, o kai mokaisi – nežinai, kiek išmokti pavyks, kada tai panaudosi. Galbūt man svarbu pamatyti rezultatą“, – apibendrina olimpiadų prizininkas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).

Nuo trečios klasės marijampolietis Tadas Žaliauskas laimi miesto matematikos olimpiadas. Tačiau Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientui būti savo kiemo žvaigžde nesinori, jis siekia raškyti pergales ir nacionaliniuose konkursuose. Kiekvieną olimpiadą Tadas lygina su nauja viršukalne, kurią reikia įveikti. Tad šiemet gabus matematikas siekia ne tik brandos egzaminų viršūnių, bet ir vėl atsidurti tarp olimpiadų prizininkų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tadas matematika susidomėjo tada, kai suprato, kad mokyklinę matematikos programą jam sekasi gliaudyti be didesnio vargo. „Man patinka daug dalykų: įdomi literatūra, o istorija, panašiai kaip ir matematika, skatina mąstyti ir nekartoti anksčiau padarytų klaidų. Tačiau jei reikėtų išskirti dalyką, kuris man kelią didžiausią susidomėjimą, tai būtų matematika. Ja domėtis pradėjau tada, kai pamačiau, kad šis dalykas nereikalauja daug pastangų“, – pasakoja abiturientas.

Būdamas antrokas Tadas ėmė spręsti ketvirtokų pratybų uždavinius ir suprato, kad gali įveikti ir sudėtingesnes užduotis. Todėl po pamokų nuėjęs į kitą mokyklą pas mamą, dailės mokytoją, pradinukas ir ten bibliotekoje susirasdavo matematikos vadovėlių „ne pagal amžių“, skirtų vidurinės mokyklos mokiniams. Tad nenuostabu, kad penktokas Tadas jau buvo sprendęs septintokų matematikos vadovėlių uždavinius, o vėliau konkurse pralenkė vyresnius mokinius ir iškovojo bronzos medalį.

„Kad matematikoje iš tiesų kažką sugebu, supratau būdamas aštuntokas, kai rungiausi su 9 klasių moksleiviais ir laimėjau bronzos medalį”, – apie laimingai pasibaigusį krikštą pirmojoje nacionalinėje olimpiadoje pasakoja Tadas ir priduria, kad tąkart vien jau patekti į šią olimpiadą jam prilygo pasiekti neįkopiamą kalno viršūnę.

Viršukalnės, kurias reikia įveikti

Matematikos grožis jam atsiskleidė išaugus mokyklinės matematikos programos marškinėlius, kai dalyvaudamas matematikos olimpiadose suprato, kad jų uždaviniuose pateikiamos problemos gerokai skiriasi nuo tų, kurias narplioja mokyklos suole. Todėl mokinys pasakoja, kad kiekviena nauja olimpiada skatino jį judėti pirmyn. „Kiekviena olimpiada buvo kaip nauja, aukštesnė viršūnė alpinistui – neįkopiamų kalno viršūnių likdavo vis mažiau“, – taip pernai olimpiadų jaudulį Tadas apibūdino autobiografinio apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ sudarytojams.

Dvi viršukalnės, kurios dar laukia, yra didžiosios tarptautinės matematikos olimpiados. Tadas pasakoja, kad į Lietuvos komandą, vykstančią į pasaulinę matematikos olimpiadą, jis bandė pakliūti dar aštuntoje klasėje, tačiau priduria tada daug iš savęs ir nesitikėjęs: „Ten reikia kovoti su gimnazinėmis klasėmis, dvyliktokais, kurie uždavinių jau būna spėję išspręsti gerokai daugiau nei aš, aštuntokas. Be to, faktas yra tai, kad į šią olimpiadą vyksta daugiausia dvyliktokai. Išimčių iš šios taisyklės, žinoma, būna, bet jos labai retos.“

O štai kelionė į Vidurio Europos matematikos olimpiadą Tadui šiemet jau atrodė ranka pasiekiama, jei ne vienas koją pakišęs geometrijos uždavinys. Tačiau motyvacijos jis dar sako nepraradęs, rankos nenusviro, todėl išbandyti laimę pakliūti į šias didžiąsias olimpiadas bandysiąs ir šiemet.

Be pasaulinės ir europinės olimpiados atrankų, abituriento šiemet laukia ir dvi nacionalinės – matematikos ir informatikos olimpiados. Jose 2014 ir 2015 m. Tadas apšilo kojas. Dvejus metus iš eilės laimėjo trečią vietą nacionalinėje matematikos olimpiadoje, 11 klasėje užėmė pirmą vietą informatikos olimpiadoje, taigi ir šiemet dvyliktokas savo tikslą rėžia tiesiai – būti vienu iš trijų prizininkų.

Atsidurti tarp prizininkų Tadui nėra neįprasta, nes kasmet nuo trečios klasės jis Marijampolės matematikos olimpiadoje užima tik pirmą vietą. Tačiau olimpiadininkas neslepia, kad laimėti Lietuvoje – visai kitas reikalas: „Įrodyti, kad esi geras savam kieme, nepakanka, o statistu būti nesinori.“

Tado klasės auklėtoja, Marijampolės marijonų gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė Rasa Motūzaitė patikina, kad jei klasėje dairytumeisi savivaldybės ir nacionalinių olimpiadų prizininko Tado, sunku būtų atspėti, kuris tai mokinys. Pasak auklėtojos, Tadas iš bendraklasių neišsiskiria: „Jis nuoširdus ir darbštus, daug stengiasi ir dirba savarankiškai. Bet, žinoma, Tadas apdovanotas ir prigimtiniais gabumais tiksliesiems, gamtos mokslams. Nors klasėje jis iš kitų mokinių neišsiskiria, mokytojai jam skiria daugiau dėmesio, parenka sudėtingesnių uždavinių.“

Sukūrė miesto programėlę

Tadas pasakoja apie olimpiadų duoną ir sako, kad prie jo asmeninių pergalių ir kitų Marijampolės marijonų gimnazijos bendramokslių laimėjimų nemažai prisidėjo buvęs jo matematikos mokytojas Alvydas Beinakaraitis.

„Jis sugebėdavo atrasti tokių uždavinių, prie kurių tekdavo pavargti, papasakodavo įdomių, gyvenimiškų, bet su matematika susijusių istorijų, svarbiausia – viską mokėjo pateikti su humoru. Be to, mokydavo ne tik per pamokas. Mokytojas vadovavo užklasiniam matematikos būreliui, kuriame spręsdavome sudėtingesnius uždavinius. Šis matematikas iš mūsų sugebėdavo išspausti geriausius rezultatus miesto olimpiadose. Keliolika jo parengtų 5–12 klasių mokinių geriausiai pasirodydavo Marijampolės olimpiadoje“, – apie buvusį mokytoją, kuris išvyko dėstyti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją, pasakoja abiturientas.

Tado sektinų asmenybių sąraše – ir daugiau pavardžių, kurias abiturientas nurodė pildydamas apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ dalyvio anketą. Jis paminėjo „Veido“ šiemet aprašytą gabų matematiką Kęstutį Česnavičių. Pasak Tado, Kauno technologijos universiteto gimnazijos alumno K.Česnavičiaus patirtis, dalyvavimas pasaulinėse matematikos ir informatikos olimpiadose skatina siekti tikslo ir jį.

Kita įkvepianti asmenybė – Ilja Laursas ir jo sėkmės istorija. Informatika besižavintis Tadas su bičiuliais sukūrė programėlę, skirtą išmaniesiems telefonams, „Marijampolės miesto meniu“. Programėlė, kurioje galima rasti lankytinus objektus, renginių programą, maitinimo įstaigas, šiemet buvo nominuota per Lietuvos interneto apdovanojimus „Login“.

„Kai buvau šeštokas, knygyno viršutinėje lentynoje pamačiau C++ programavimo kalbos vadovėlį, iš kurio mokosi aukštųjų mokyklų studentai. Atsimenu, įtikinėjau mamą, kad man jį nupirktų“, – susidomėjimo informatika pradžią prisimena Tadas. 2015 m. Lietuvos informatikos olimpiadoje jis laimėjo pirmą vietą. Šiemet, žinoma, ir vėl joje dalyvaus.

Šiandien informatika, programavimas Tadui yra ne vien mokomasis dalykas ar olimpiadų uždaviniai, bet ir laisvalaikis. Apskritai matematiką, programavimą, Nacionalinės moksleivių akademijos uždavinių sprendimą Tadas priskiria prie laisvalaikio užsiėmimų. Bet marijampolietis skuba pridurti, kad turi ir įprastesnių laisvalaikio pomėgių: „Man patinka sportuoti, tradiciškai pažaidžiu futbolą ir krepšinį. Niekada neatsisakau dalyvauti protmūšiuose, be to, skaitau mokslo populiarinimo žurnalus ir mėgstu keliauti.“

Šiemet dviejų nacionalinių olimpiadų ir atrankų į tarptautines olimpiadas laukiantis Tadas, kaip ir dera abiturientui, galvoja ir apie karjerą po mokyklos. Kol kas jis ketina studijuoti informacines technologijas, programavimą Vilniaus universitete arba Kauno technologijos universitete. Nors neatmeta galimybės išbandyti jėgas studijuoti svetur, labiau norėtų Lietuvoje, arčiau namų.

Svarbiausi T.Žaliausko pasiekimai

11 klasė

I vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

10 klasė

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

I vieta Marijampolės savivaldybės informatikos olimpiadoje (10–12 klasių grupėje)

9 klasė

Pagyrimo raštas Lietuvos fizikos olimpiadoje

II vieta Šiaulių universiteto matematikos konkurse

IV vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

8 klasė

III vieta Lietuvos 9 klasių matematikos olimpiadoje

III vieta Vilniaus universiteto 7–8 klasių mokinių olimpiadoje

III vieta prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse (10 klasių grupėje)

lukas

Kai mama ketverių metų Lukui Baltramaičiui pasiūlė knygyne išsirinkti vaikišką knygelę, turėjo sūnui nupirkti Latvijos atlasą. Būdamas penkerių darželinukas auklėtoją nustebino piešiniu – Europos žemėlapiu, žinoma, su pažymėtomis sostinėmis. O šešerių pirmokas namie pripildavo ištisus sąsiuvinius, kad tik raštas pagražėtų. Šiandien jau šešiolikmečiam Lukui Joniškyje nėra lygių. Kad ir į kokią olimpiadą nueitų, joje vis tiek laimi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Lukas – Joniškio „Aušros“ gimnazijos dešimtokas. Šiemet jis laimėjo pirmas vietas visose šešiose Joniškio rajono olimpiadose, kuriose tik dalyvavo – matematikos, lietuvių kalbos, geografijos, chemijos, biologijos, fizikos. Pernai – taip pat: šešios rajono olimpiados ir šešios pirmosios vietos. Lukui sekasi visi dalykai, jis laimi visose savo rajono olimpiadose, bet to visiškai nesureikšmina.

Tačiau pedagogai Luko tėvai, rusų kalbos mokytoja ir geografas, patvirtina, kad daug tokių vaikų dirbdami mokykloje nesutiko. Juolab kad tokius talentus pastebėti ir deramai ugdyti provincijoje yra sudėtinga. Todėl tėvai baiminasi, kad sūnus nesustotų, nes miesto olimpiadose jam nebėra su kuo pasigalynėti, o į papildomus užsiėmimus Vilniuje 300 km atstumo dažnai nesukursi.

„Bijome, kad Joniškyje jam nėra konkurentų. Jei gyventume Vilniuje ar Kaune, stimulų pasitempti, ko gero, būtų daugiau, – svarsto Luko mama Dalia Baltramaitienė. – Todėl džiaugiamės, kad jis priklauso Nacionalinei moksleivių akademijai, taupome pinigus, kad tik galėtų išvykti į visus užsiėmimus, sesijas, susitikti su bendraminčiais ir įdomiais dėstytojais.“

Ji priduria, kad jei ne geri pedagogai, kurie stengiasi užimti ir dar labiau sudominti gabų dešimtoką, kažin ar jis raškytų pergales kad ir vietinėse olimpiadose.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė Janina Dauparienė patvirtina, kad Lukas tą patį, ką kiti bendraklasiai, veikia nebent per kontrolinius darbus. Kadangi šiam mokiniui suprantamas programos kursas didesnių iššūkių nekelia, mokytoja turi daugiau dėmesio skirti sudėtingesnėms užduotims, o kartais ir primygtinai pasisiūlyti padėti, nes užsispyręs Lukas pirmiausia savarankiškai bando viską tol, kol pavyksta.

„Mokau Luką nuo šeštos klasės, todėl galiu pasakyti, kad jis subrendęs ne pagal metus. Pirmiausia jis labai savarankiškas, stengiasi padaryti pats, kiek tik įmanoma, todėl aš ateinu į pagalbą, jei jis tikrai įstringa, – sako matematikė. – Jei nepasiūlau pati, Lukas paklausia, ar turiu sudėtingesnių uždavinių, kitokių vadovėlių. Tokią medžiagą jis studijuoja namie, o aš primygtinai prašau, kad atneštų parodyti, kaip jam sekasi su ja tvarkytis. Taigi turiu puikią galimybę per Luką patikrinti kai kurias užduotis devintokams ir dešimtokams, prie kurių prakaituoja ir abiturientai.“

Dalyvauja visose olimpiadose

Vis dėlto šio gabaus jaunuolio nepavadinsi tik Joniškio žvaigžde. Šiemet jis jau bandė pakliūti į „antrąją“ Lietuvos komandą, vykusią į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadą Austrijoje. Lukas sėkmingai įveikė du atrankos etapus.

Skirtingų dalykų olimpiados tapo Luko kasdienybe, todėl paprašius suskaičiuoti, keliose kasmet dalyvauja, jam lengviau pasakyti, kad dalyvauja tose, kurias jam pasiūlo. Tiesa, istorijos olimpiadą turėjo praleisti, nes tuo pat metu vyko kitas konkursas, tad nusprendė bent šį dalyką palikti kokiam kitam mokiniui.

Olimpiadininko kelią Lukas pradėjo antroje klasėje, kai pirmą kartą dalyvavo matematikos konkurse „Kengūra“, o jaudinosi nebent prieš pirmąją nacionalinę olimpiadą. Dabar įprastai apie rajono olimpiadą jis sužino likus dviem dienoms, o po dviejų dienų gauna žinią, kad laimėjo ir pakliuvo į nacionalines varžybas.

Akivaizdu, kai sekasi ir įdomu visi arba beveik visi mokomieji dalykai, dešimtokui turėtų būti sudėtinga sukurti individualų mokymosi planą, kurio dalykus išsamiau mokysis iki brandos egzaminų. Tad Lukas, gabus ir tiksliesiems, ir humanitariniams mokslams, išsirinko jam įdomiausius ar reikalingiausius dalykus, kitus, nors ir gerai besisekančius, palikdamas už brūkšnio, ir susidėliojo mažiausią įmanomą 28 valandų pamokų per savaitę planą.

„Pasirinkti buvo sunku, bet atmečiau dalykus, kurių man nereikės. Nenoriu apsikrauti papildomais mokslais, kad geriausiai pasirengčiau svarbiausiems egzaminams“, – racionaliai dėsto Joniškio „Aušros“ gimnazijos trečiokas.

Jis priduria, kad daugiausia pasėdėti tenka mokantis kalbų, kai reikia rašyti rašinius, pasirengti rimtiems atsiskaitymams. Todėl, kai pernai pirmą kartą dalyvavo miesto lietuvių kalbos olimpiadoje ir laimėjo, pats buvo nustebęs. Juolab kad į pirmą vietą išsiveržė surinkęs 40 taškų daugiau nei antrasis prizininkas.

Luko mama, paklausta, ar pati nepasiūlė sūnui nenuvertinti ir humanitarinių dalykų, atsako brukte jų nebrukusi, bet patarusi išmanyti ir kitus dalykus, įgyti bendrųjų kompetencijų, ne tik kelių sričių žinių: „Nestūmiau jo mokytis kalbų, bet gražiai, kaip humanitarė, paaiškinau, kad gyvenime reikia ne vien matematikos ir tiksliųjų mokslų.“

Penkerių mokėjo Europos sostines

Paprašytas išvardyti įdomiausius dalykus, Lukas linksta prie tiksliųjų mokslų – fizikos ir matematikos, bet ir kiti jam sekasi be didelių pastangų. Pats joniškietis įsitikinęs, kad persistengti mokantis jam netenka, nes turi gerą girdimąją atmintį. Juk, kaip pasakoja mokinys, apie rajono olimpiadą mokytojai praneša prieš dvi dienas, bet praleisti nakties palinkus prie knygų jam nereikia.

„Aš atsimenu viską, ką mokytoja pasakoja per pamoką, todėl namie didelių pastangų nereikia. Žinoma, prieš kontrolinį darbą, atsiskaitymą šiek tiek pasimokau, pakartoju tam tikrus dalykus, bet viską prisimenu“, – apie mokymosi be didesnio vargo metodiką pasakoja Lukas, norintis studijuoti inžinerinę specialybę Vilniaus universitete arba Vilniaus Gedimino techniko universitete.

Gabumai ir puiki atmintis yra tik du Luko sėkmės elementai. Trečia dedamoji – natūralus jo smalsumas. „Pamenu, geografija susidomėjau dar lankydamas darželį. Kadangi mano tėtis yra geografijos mokytojas, nuo pat mažens sklaidydavau žemėlapius. Matematika mane sudomino dar pradinėse klasėse, o vėliau, kai tik tvarkaraštyje atsirado fizika, susidomėjau ir ja – juk fizika labai panaši į matematiką“, – pažintį su tiksliaisiais mokslais prisimena Lukas.

D.Baltramaitienė pasakoja, kad smalsumas sūnui buvo tarsi įgimtas. Tad pedagogai tėvai ilgainiui priprato prie keisčiausių sūnaus klausimų – nuo rusų kalbos vadovėlio turinio iki teatro pastate įrengtų vamzdžių.

„Jis buvo smalsus nuo pat mažų dienų, manau, ši savybė jam ir padėjo pasiekti tokių rezultatų. Jis neduodavo ramybės, kol viską detaliai paaiškindavai, kol jo smalsumas būdavo patenkintas, – prisimena Luko mama. – Pamenu, ruošdavausi pamokomos, o jis traukia iš rankų rusų kalbos vadovėlį ir klausia, kas ten parašyta. Arba grįžtu iš Estijos, mokytojų išvykos, rodau skaidres, nuotraukas, o jis klausia, kokie ten gatvėje elektros stulpai, kurių pati nė nepastebėjau. Kai važiuodavome į teatrą, iš šešiamečio buvo keista išgirsti ir klausimų apie pastato savybes, kokie jame vamzdžiai išvedžioti. Tokių istorijų ir klausimų buvo labai daug, taip jis norėjo pažinti visą aplinką.“

Šešiolikmetis nepaliauja domėtis naujais dalykais ir šiandien. Lukas žaidžia šachmatais, lanko tinklinio treniruotes (šiemet drauge su komanda laimėjo trečią vietą vyrų tinklinio varžybose), savo kambaryje turi teleskopą – naktį keliasi iš lovos stebėti dangaus.

Šią vasarą istorinės ir fantastinės literatūros mėgėjas Lukas suskaičiuoja perskaitęs 10 knygų ir suskumba patikinti, kad visos jos neplonos – po 300–400 puslapių.

Svarbiausi L.Baltramaičio pasiekimai

2015 m.

Joniškio r. matematikos olimpiada, I vieta

Joniškio r. lietuvių kalbos olimpiada, I vieta

Joniškio r. geografijos olimpiada, I vieta

Joniškio r. fizikos olimpiada, I vieta

Joniškio r. chemijos olimpiada, I vieta

Joniškio r. biologijos olimpiada, I vieta

Šiaurės Lietuvos matematikos olimpiada, II vieta

Šiaulių universiteto matematikos olimpiada, I vieta

2014 m.

Nacionalinė fizikos olimpiada, pagyrimo raštas

Rokiškio r. matematikos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. lietuvių kalbos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. geografijos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. fizikos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. chemijos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. biologijos olimpiada, I vieta

BFL

Vytautas Jakštas laukia sprendimo, ar jo kartu su bičiuliu sukurta piramidė iš milijono monetų yra verta atsidurti Guinnesso rekordų knygoje. Kol gaus atsakymą, V.Jakštas jau paskyrė milijoną centų, arba 10 tūkst. Lt, arba 3 tūkst. Eur, gabiesiems Lietuvos vaikams – Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendijoms.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vytautas Jakštas – Vilniaus universiteto Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) doktorantas. Šiauliečio akademinės karjeros ištakų galėtume ieškoti Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). V.Jakštas įsitikinęs, kad skolą už neįkainojamą šios institucijos indėlį į gabiųjų vaikų ugdymą turėtų grąžinti visi alumnai, o formų tam yra įvairių. Pats V.Jakštas, galima sakyti, skolą įvertino labai jau tiesiogiai ir ilgai nesuko galvos, kur dėti tą milijoną monetų, mintis dėl kurių jam kilo dar bakalauro studijų metais.

„Nors mintis buvo kilusi seniai, ilgai užtruko centų rinkimas. Norėjome juos gauti ne paprastu būdu, ne nusipirkti banke, bet surinkti iš žmonių“, – pasakoja doktorantas.

Žmonės, pakviesti baltais centrais prisidėti prie projekto, reagavo įvairiai. Labiausiai idėjos sumanytojus nustebino pasiūlymas eiti ir užsidirbti patiems. „Todėl, kad viskas būtų skaidru, su bičiuliu Domu Jokubausku nusprendėme pinigus padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms“, – sako V.Jakštas.

Jo pakviesta, prie piramidės statybos keliomis monetomis prisidėjo ir NMA įkūrėja, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Bronė Narkevičienė. „Tai, kad surinkti pinigai buvo padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms, akivaizdžiai rodo, jog Vytauto darbai ir žodžiai nesiskiria, – sako dekanė. – Kadaise pats davęs priesaiką ir kasmet ją priimdamas iš NMA naujokų, savo pažadą „tobulėti siela, protu ir kūnu bei padėti tobulėti kitam savo, Lietuvos ir pasaulio labui“ vykdo nepriekaištingai. Tautos išmintis byloja: ant tokių žmonių laikosi pasaulis.“

Neformalaus ugdymo institucijos, padedančios gabiems Lietuvos vaikams, veikloje V.Jakštas dalyvauja jau dešimtus metus: pirmus dvejus – kaip NMA ugdytinis, o dabar jau aštuoneri metai padeda ugdyti kitus ir, kaip pats sako, toliau ugdo save.

Šiuo metu V.Jakštas vadoviuko amplua Nidoje su daugiau kaip 60 gabių vaikų dalyvauja NMA vasaros sesijoje. Kitaip tariant, dirba tai, kuo turi pasirūpinti vadoviukas, – padaryti viską, kad sesija įvyktų ir pavyktų. Kalbėdamasis su „Veidu“ jis jau audė mintis, kaip parengs mokinių žygio trasą.

„Labai svarbu, kad grąžintume skolą akademijai. Absolventų turime ir Nidoje, vasaros sesijoje. Martynas Budriūnas, dėstantis informatikams, rado laiko atvykti į Nidą iš „Google“. Tokie pavyzdžiai rodo, kad sistema veikia“, – komentuoja NMA mokinių vasaros sesijos vadoviukas.

NMA įkūrėja B.Narkevičienė patikina, kad prie NMA veiklos prisideda daug įvairių žmonių, tačiau tokių, kurie savanoriautų ilgiau kaip penkerius metus, yra daugiausia dešimt.

„Vytautas yra žmogus, kurio gyvenimo moto – ne imti, bet duoti. Kiekvienam iš mūsų turėti tokį žmogų tarp savo draugų yra didžiulė dovana. Tik turėdamas draugų, kolegų, grindžiančių savo veiklą dalinimusi, gali išsaugoti savo paties tikėjimą, kad ir tu pats gali gyvenime kažką gero nuveikti“, – sako B.Narkevičienė.

Pats V.Jakštas, paklaustas, kodėl 2005-aisiais įstojęs į NMA fizikos sekciją nepalieka jos dar ir šiandien, tvirtina, kad negali pamiršti NMA indėlio jam mokyklos metais: „NMA man labai daug davė. Padėjo plėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis. Dėl to paties – bendravimo, asmenybės ugdymo joje ir likau.“

Jis įsitikinęs, kad ši neformalaus ugdymo mokykla – puiki galimybė realizuoti save ypač mažesnių miestų moksleiviams, kurių gabumai įprastose pamokose nebūtinai lavinami. „Didesniuose miestuose yra ir garsesnių gimnazijų, mokytojų, turinčių patirties, o mažesniuose vaikai tarsi įkalinti – jie neturi į ką kreiptis, kad galėtų lavinti savo gabumus toliau, todėl turi sėdėti pamokose, kurių lygis gabiesiems gali būti per žemas. O NMA jie randa bendraminčių, užmezga ryšius su dėstytojais, toliau bendrauja su jais internetu“, – komentuoja V.Jakštas.

Šaltas dušas nacionalinėje olimpiadoje

Pats pašnekovas į NMA fizikos sekciją pakliuvo 2005 m., būdamas Šiaulių Didždvario gimnazijos vienuoliktokas. Nors savo gabumus, kaip ir dauguma talentingų jaunuolių, kuriems aprašyti ir skirtas šis rašinių ciklas, gilino NMA, patikina, kad iki tol buvo ne viena proga suabejoti savo gabumais ir jau pasiektais rimtais laimėjimais.

Kai turėjo galimybę palyginti savo jėgas ir gabumus fizikos srityje su visos šalies bendraamžių, šaltas dušas mokinį nutvilkė taip, kad suprato, jog reikės pasistengti labiau. Atrodo, kad susidūrimas su realybe rimtoje olimpiadoje pasiteisino ir įdėtos pastangos atsipirko: FTMC doktorantas, nagrinėjantis terahercų temą, iki trečiosios pakopos studijų jau spėjo įveikti tankų atrankos rėtį ir sėkmingai stažavosi Japonijoje.

V.Jakštas pasakoja, kad prieš pasirinkdamas fiziką, kaip ir dauguma tiksliukų, dar pradinėse klasėse susidomėjo matematika. Trečioką V.Jakštą, kaip geriausią mokinį, mokytoja jau siuntė į Šiaulių miesto olimpiadą, kurioje pirmą kartą dalyvaujantis pradinukas laimėjo antrą vietą. Vėliau, vos pamokų tvarkaraštyje atsirado fizika, jos uždaviniai kaipmat sudomino tiksliuką.

Dalyvavęs daugybėje miesto ar rajono olimpiadų, praėjus kone dešimtmečiui nuo mokyklos baigimo, Vytautas pripažįsta, kad tada atrodė, jog Šiauliuose jam nėra lygių. Tačiau po pirmosios nacionalinės olimpiados devintoje klasėje šiaulietis suprato, kad Šiauliais viskas nesibaigia.

„Respublikinė olimpiada buvo pirmas šaltas dušas, kai supratau, kad Šiauliuose galiu būti „kietas“, bet Lietuvoje nesu toks geras. Juk geriau būti prasčiausiam tarp geriausių, nei geriausiam tarp prasčiausių. Šiauliuose nebuvo tokios konkurencijos. Be to, daug kas kažkodėl mano, kad fizika yra sudėtingesnė nei matematika, todėl fizikų olimpiadininkų, galima sakyti, buvo mažiau“, – svarsto pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad, nepaisant uždavinių ir pačių mokomųjų dalykų įdomumo, susižavėjimą tiksliaisiais mokslais lėmė ir pedagogų darbas. Jis prisimena, kad fizikos ir matematikos mokytojai nedirbo su klase kaip su mase mokinių, – daug dėmesio skyrė gabiesiems, kurių poreikiai didesni nei bendraklasių. Būtent pedagogų paskatintas vienuoliktokas ir pradėjo minti kelią į NMA. Susidomėjo mokytojų paskatintas, bet gabumų šaknų galima ieškoti ir šeimoje: V.Jakšto tėvas – inžinierius, mama – ekonomistė.

„Bet neblogai man sekėsi ir kiti mokslai. Gal humanitariniai šiek tiek prasčiau, nes kartais skirdavau jiems mažiau dėmesio. Mokydamasis gimnazijoje priklausiau ir papildomo ugdymo mokyklai „Fizikos Olimpas“, todėl pasitaikydavo, kad NMA sesijos, konkursai kirsdavosi su mokslo metais. Tada darydavau tai, kas man patinka, kartais kiek apleisdamas, pavyzdžiui, anglų kalbą“, – tiksliųjų mokslų mokymąsi kitų dalykų sąskaita prisimena V.Jakštas.

Baigęs gimnaziją abiturientas įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kompiuterinės fizikos studijų programą, o magistrantūroje žinias gilino optoelektronikos medžiagų srityje. Paklaustas, ar, būdamas gabus jaunuolis, nenorėjo studijuoti geruose užsienio universitetuose, V.Jakštas sako, kad 2006-aisias, kai jis baigė mokyklą, dar nebuvo tokios mados rinktis užsienio universitetus, be to, ir Vilniaus universitete jis rado ką įdomaus nuveikti.

„Bakalauro studijose buvo naujų dalykų, pavyzdžiui, kompiuterinės fizikos sritis, kurioje buvo ir programavimo, ir kompiuterių sandaros. Ši dalis man patiko. Žinoma, palyginti su patirtimi mokykloje, tikslieji mokslai universitete tapo sudėtingesni. Pavyzdžiui, matematika juk visai kitokia nei „mokyklinė“, – pirmakursio dalią prisimena Vytautas.

„Cheminė“ fiziko stažuotė Japonijoje

Baigęs magistrantūros studijas V.Jakštas per tarptautinę ES ir Japonijos pramonės bendradarbiavimo centro koordinuojamą programą „Vulcanus in Japan“ metams išvyko į stažuotę Japonijoje. Tais metais programoje dalyvauti bandė per tūkstantį europiečių. Briuselyje buvo atrinkta apie 150 galimų pretendentų, o Japonijos įmonės išsirinko 20 laimingųjų, iš kurių du buvo lietuviai.

Per tokias atrankos girnas V.Jakštas pateko į „Mitsubishi Chemical“ gamyklą. Dar iki stažuotės gamykloje nuo rugsėjo iki gruodžio jis, kaip ir kiti programos dalyviai, mokėsi japonų kalbos. „Faktas, kad rašyti per kelis mėnesius neišmoksi, bet kalbėti pramokome. Galėjome susikalbėti, paklausti kelio nuorodų“, – įgytas japonų kalbos žinias apžvelgia V.Jakštas.

„Mitsubishi Chemical“ gamykloje jis dirbo su šviestukų (LED lempų) fosforais. Pašnekovas paaiškina, kad šviestukas yra mėlynas, o baltas fosforas padaro iš jo sklindančią šviesą tokios spalvos, kokios reikia vartotojams.

Paklaustas, ar „Mitsubishi“ atstovai įvertino lietuvišką darbštumą ir jauno fiziko gabumus, jis sako sulaukęs pagyrų, tačiau jų nesureikšminąs: japonų kultūra, šiaip ar taip, neleistų peikti. „Be to, galima sakyti, kad jie prisibijo užsieniečių. Japonai sunkiai kalba angliškai, o atvykėliai nekalba japoniškai. Todėl jie linkę girti, niekada nepasakys, kad dirbi blogai. Kiek objektyviai galiu įvertinti savo patirtį, manau, kad dirbau neblogai ir kažkokių rezultatų pasiekiau“, – sako V.Jakštas ir priduria, kad, japonų visuomenei sparčiai senstant, darbdaviai tiesiog gaudo studentus iš universitetų.

Vis dėlto šiaulietį nustebino šios įmonės pasirinkimas fiziką pasikviesti dirbti į tokią sritį, kurioje labiau reikėtų chemiko. Jis pasakoja tiesiogiai paklausęs savo vadovo, kodėl, žinodami apie jo išsilavinimą, matydami aiškiai fizikos srities bakalauro baigiamojo darbo temą, jie lietuvį vis tiek pakvietė į tokią poziciją, kurioje tiktų chemikas.

„Vadovas atsakė, kad ir jis yra ne chemikas, o fizikas, bet kadangi turi išsilavinimą, žinių, man, kaip ir jam, turėtų pasisekti“, – šypteli iš Šiaulių iki Japonijos nuvykęs jaunasis mokslininkas V.Jakštas.

Gabieji. Aido Kildos gyvenimą pakeitė matematikos uždavinio klausimas: „Metro ilgio pagalį atsitiktinai dviem pjūviais dalijame į tris gabalus. Kokia tikimybė, kad iš gautų dalių galėsime sudėti trikampį?“ Išsprendęs šį uždavinį, Aidas kartu išsprendė svarbiausią jo amžiaus jaunuoliams rebusą – ką gi veikti po mokyklos?

Gabija Sabaliauskaitė

Šių metų pasakojimus apie gabiausius šalies jaunuolius „Veidas“ paskyrė alumnams – anksčiau aprašytiems mokiniams, kurie ir šiandien džiaugiasi talento ir darbo vaisiais. Ką šiandien veikia talentingas matematikas, kuris kadaise buvo jauniausias  respublikinės matematikų olimpiados dalyvis?

2013 m. Aidas – dar būsimas Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) abiturientas, rengėsi netrukus vyksiančiai Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadai. Anksčiau ten buvo pelnęs sidabro medalį ir „Veidui“ sakė, kad vėl nori pasirodyti ne ką prasčiau. Paklaustas apie ateities planus, jis kalbėjo apie norą studijuoti su informacinėmis technologijomis susijusią specialybę kuriame nors Didžiosios Britanijos universitete.

Nuo pokalbio su „Veidu“ praėjo dveji metai. Dabar Aidas – būsimas Oksfordo universiteto matematikos ir kompiuterių mokslo antrakursis. Toje olimpiadoje, kurios taip laukė prieš dvejus metus, jis pelnė bronzą.

Aidui yra tekę gliaudyti ne vien europinės olimpiados uždavinius. Baigęs gimnaziją jis su Lietuvos komanda dalyvavo pasaulio matematikos olimpiadoje, kurioje irgi pelnė bronzą.

Respublikinėse ir tarptautinėse matematikos olimpiadose Aido pelnyti laurai liudija apie jo gabumus, kuriuos mokytojai pastebėjo dar tada, kai trečiokas puikiai pasirodė tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“. Jau ūgtelėjusį ketvirtoką Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius, KTUG matematikos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius pasikvietė į šeštadieninę matematikos mokyklėlę, kurioje Aidas niekuo nenusileido vyresniems penktokams. Tiesa, vyresnius už save vaikinas aplenkė ir vėliau, kai buvo pirmasis septintokas, kada nors pakliuvęs į respublikinę matematikos olimpiadą rungtis su devintokais.

„Manau, kad Aido pasiekimus lėmė ir darbas, ir talentas, juk puikiai žinome posakį apie 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Be to, Aidas turi ir matematinę nuojautą, nes olimpiadiniai uždaviniai yra ne tokie kaip mokykloje, kuriems išspręsti reikia taikyti schemą. Olimpiadoje reikia galvoti, žinoti papildomų dalykų, turėti nuojautą. O Aidas tokią uoslę visada turėjo, tačiau kartu išsiskyrė darbštumu, – apie Aido asmeninį indėlį siekiant aukščiausių rezultatų svarsto jo mokytojas L.Narkevičius. – Apskritai tarp mokinių, pasiekusių tarptautinių įvertinimų, nedarbščių nėra. Yra gabių ir dar gabesnių už juos vaikų, bet jie nedirba ir nieko nepasiekia. Daugiausia, ką gali laimėti vien tik dėl gabumų, – trečią vietą respublikinėje olimpiadoje, bet nedirbant laimėti ar bent pakliūti į pasaulinę – neįmanoma.“

Mokytojas paneigia mitus, kad geriausiems šalies matematikams pakako vien prigimtinių gabumų. Tad ir Aidas turėjo stengtis: netgi dėl to, kad patektų į olimpiadą, ką jau kalbėti apie laimėjimus.

Nors Aidas pelnydavo prizines vietas respublikinėse ir tarptautinėse varžytuvėse, į geriausiųjų komandą, vykstančią į pasaulio matematikos olimpiadą, jam pavyko pakliūti tik po dvyliktos klasės. „Sakyčiau, jam buvo lengviau laimėti bronzą pasaulinėje olimpiadoje, nei į ją patekti“, – svarsto L.Narkevičius.

Pats Aidas, paklaustas, ar išgyveno, kai kelerius metus iš eilės nepakliuvo į pirmąją matematikų komandą, nors su antrąja Vidurio Europos olimpiadoje laimėjo ir sidabrą, ir bronzą, atsako pernelyg nesisielojęs. Tiesa, kai jo bendraklasis iškart pakliuvo į dvi pasaulines olimpiadas – chemijos ir matematikos, buvę šiek tiek apmaudu. „Dvejus metus iš eilės, kai nepavykdavo pakliūti į pasaulinę olimpiadą, likau pirmas už brūkšnio, – per žingsnį nuo mini pergalės atrankoje likęs pasakoja Aidas. – Šiek tiek liūdna buvo, bet didelės tragedijos iš to nedariau, juk dalyvaudavau Vidurio Europos olimpiadoje.“

„Nežinau, kodėl nepavyko iškart. Matyt, jam kažko pritrūkdavo: gal sėkmės, o gal uždaviniai būdavo ne jo tipo. Matematikoje taip jau būna – gauni vieną geometrinį uždavinį, kurį moki išspręsti kaip saldainį, o kito gali ir nesukramtyti. Tad jei atrankoje gavai 3–4 uždavinius ir kuris nors buvo sunkesnis, o kitam kandidatui visi uždaviniai pasitaikė pagal jo stilių, tavęs neatrenka“, – aiškina L.Narkevičius.

Laimei, stojant į universitetą Aidui pasitaikė „jo stiliaus“ uždaviniai. Jis papasakoja, kad įvairiuose renginiuose – Nacionalinės moksleivių akademijos sesijoje, „Academic Buddy“ jau buvo girdėjęs geriausių pasaulio universitetų studentų patarimų, todėl perprato ir universitetų specifiką, ir priėmimo tvarką.

Jau būdamas abiturientas A.Kilda sėkmingai įstojo į vieną iš Oksfordo koledžų. Tačiau kelias į pasaulio elito kalvę nebuvo toks lengvas, koks, atrodytų, galėtų būti gabiausiems pasaulinių olimpiadų prizininkams.

Aidas pasakoja laikęs egzaminus, kurių reikalauja būtent šis universitetas. Vėliau jo laukė pokalbis, į kurį kandidatai pakviečiami pagal egzaminų rezultatus. Įdomu, kiek taškų pavyko surinkti Aidui, kad pakliūtų į pusvalandžio pokalbį su Oksfordo atstovų komisija? Šito skaičiaus matematikas ir pats nežino. Rezultatus sužinoti gal ir būtų įmanoma, tačiau jie neskelbiami.

Antroji pakopa kelyje į prestižinį universitetą – pokalbis. Po jo paaiškėja, ar kelias išties veda į auditorijas. „Per interviu manęs klausė apie motyvaciją, kodėl pasirinkau studijuoti būtent ten, būtent tokią specialybę. Tačiau pagrindinis universiteto tikslas – įvertinti, kaip moku įsisavinti informaciją. Taigi, gaunu uždavinį, ir jei komisija pamato, kad einu netinkama linkme, pataria, kaip spręsti kitaip. Dažniausiai tie uždaviniai yra loginio tipo, primenantys patirtį olimpiadose“, – prisimena Aidas.

Oksfordo studentas vardija ir kitus reikalavimus. Be universiteto egzamino ir pokalbio su būsimais dėstytojais, jis turėjo išlaikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS ir už visas jo dalis – klausymo, skaitymo, rašymo ir kalbėjimo gauti po 7 balus (didžiausias balas – 9), ir turėti devyneto mokyklos pažymių vidurkį.

Žinoma, Aidas turėjo užtikrintą įvertinimą mokykloje, bet tarptautinį anglų kalbos egzaminą jam teko laikyti net tris kartus.

„Kitaip nei, pavyzdžiui, Kembridžo universitete, Oksforde vis dėlto svarbiausia yra pokalbis su komisija – būsimais dėstytojais, kuratoriais“, – aiškina būsimas Oksfordo universiteto antrakursis.

Pagaliau Aido kelionė nuo trečios klasės „Kengūros“ konkurso, vinguriavusi per europines ir pasaulines olimpiadas, baigėsi viename iš Oksfordo universiteto koledžų.

„Jei kalbėsime apie dėstymą, yra džiugių dalykų ir nelabai džiugių. Viskas priklauso nuo dėstytojo: kai kurie yra labai geri, visada pasirengę padėti, o kitiems (laimei, tokių mažuma) labiau rūpi jų mokslinis darbas, todėl dėstymas, studentai keliauja į antrą planą. Bet man labai patinka efektyvi sistema, kurią taiko Oksfordo ir Kembridžo universitetai, kai per savotiškas konsultacijas dirbama su daugiausia penkiais studentais“, – įspūdžius apie pirmą kursą pasakoja Aidas.

„Ar sunku mokytis?“ – galima paklausti bet kurio ką tik iškepto studento. Aidas atsako į šį klausimą pasverdamas įdirbį gimnazijoje ir olimpiadose: „Tai, ko mokiausi olimpiadoms, universitetiniame kurse nepasikartojo, bet man pravertė bendras matematinis mąstymas, logika. Žinoma, pradžia nebuvo visai lengva – man buvo sunku tiksliai aprašyti užduoties sprendimus. Olimpiadose vertintojai linkę ieškoti kabliukų, detalių, ir nors sprendimas aprašytas ne visai tiksliai, „gražiai“, vis tiek galima surinkti maksimalų taškų skaičių, o studijose reikia tikslumo. Beje, toks yra vienas pirmo kurso tikslų – supažindinti su pamatine medžiaga ir jos pateikimu.“

Kaip atrodo įprasta studento diena Oksforde? Aidas pasakoja, kad ryte, dar prieš paskaitas, jei turi laiko, pasimoko savarankiškai, po jų eina į individualias konsultacijas, skirtas keliems studentams, ir dar spėja pažaisti krepšinį. „Sportas – geras būdas pravėdinti galvą nuo mokslų“, – priduria studentas.

Nors, atrodytų, žaidžia savo malonumui, Aidas yra koledžo krepšinio komandos narys, be to, neseniai prisidėjo ir prie antrosios Oksfordo universiteto komandos. „Bet tai nėra taip gerai, kaip gali atrodyti. Dauguma čia atvažiuoja mokytis, o ne žaisti krepšinio, matyt, todėl ir pavyko pakliūti į komandą. Lietuvoje buvau mėgėjas, nors krepšinio treniruotes esu lankęs“, – apie laisvalaikio pomėgį pasakoja Aidas.

Kaip sako jo mokytojas matematikas L.Narkevičius, genai gerai „sukrito“ abiem Kildų vaikams. Aido brolis – fizikas, būsimas Kembridžo universiteto doktorantas. O Aidas po studijų sako galvojantis pasukti į finansų arba programavimo sritį. „Manau, kad pabandysiu ir ten, ir ten“, – tvirtina.

Pirmiausia jis išbandys šias sritis atlikdamas praktiką įmonėje, nes Oksforde studijų metu dirbti draudžiama. „Bet ir nebūtų laiko“, – priduria gabus matematikas.

Aido Kildos pasiekimai matematikos srityje

7 klasė

Tampa jauniausiu mokiniu, kada nors pakliuvusiu į respublikinę Lietuvos moksleivių  matematikos olimpiadą.

8 klasė

Aplenkia vyresnius moksleivius ir Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje pelno bronzos medalį.

9 klasė

Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje iškovoja sidabro medalį.

10 klasė

Antrus metus iš eilės respublikinėje matematikos olimpiadoje apdovanojamas sidabru.

11 klasė

Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadoje laimi sidabrą. Sidabro medalį trečius metus iš eilės pelno ir Lietuvos matematikos olimpiadoje.

12 klasė

Iš Vidurio Europos šalių matematikos olimpiados parsiveža bronzą. Pirmą kartą vyksta į pasaulio matematikos olimpiadą, kurioje jo gebėjimai iškart įvertinami bronzos medaliu.

Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją baigusi Ieva Paškauskaitė mokydamasi mokykloje buvo itin gabi istorijos srityje, tačiau pasirinko skandinavistikos studijas. Mergina pripažįsta, kad kalbos ją visuomet žavėjo.

Dovilė Joneliūnienė

„Visuomet jaučiausi labiau humanitarė nei „tiksliukė“, tačiau mokykloje, ypač pradinėse klasėse, ilgą laiką buvau laikoma matematike. Turbūt taip buvo dėl to, kad socialiniams ir humanitariniams mokslams Lietuvoje tenka mažesnis dėmesys. Matematikoje man visad patiko tai, kad pakanka turėti loginį mąstymą ir pritaikyti tam tikrą taisyklę, nereikia nieko sugalvoti pačiam – tai visada atrodė kaip tam tikra atgaiva“, – pasakoja mergina.
Vis dėlto nuo pat pirmų klasių Ievai labiau už matematiką patiko kalbos, ypač lietuvių, o vėliau ir anglų, bei socialiniai mokslai – istorija, geografija.
Patį pirmą kartą olimpiadoje ji prisimena dalyvavusi penktoje klasėje, tačiau jau nebepamena, kuri – lietuvių ar matematikos olimpiada vyko pirmiau.
Respublikinėje olimpiadoje pirmą kartą Ieva dalyvavo mokydamasi dešimtoje klasėje. Tai buvo lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada. „Pirmą kartą dalyvaudama tokio masto renginyje apskritai nežinojau, ką turėčiau skaityti ar mokytis. Pasirengimas vyko paskubomis – perskaičiau keletą klasikinių kūrinių, kurių lig tol nebuvau skaičiusi, išsiaiškinau esė rašymo taisykles. Negaliu sakyti, kad jaučiausi pasirengusi, greičiau priešingai. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau supratau, kad moku per mažai. Tačiau olimpiadoje netikėtai pasisekė – laimėjau pirmą vietą“, – prisimena Ieva.

Daugiausiai pastangų – istorijos olimpiadoms

Ieva yra dalyvavusi lietuvių ir anglų kalbų, istorijos, antikos kultūros, matematikos, biologijos, chemijos rajoninėse olimpiadose. Triskart – lietuvių kalbos respublikinėse olimpiadose, kuriose užėmė pirmą bei antrą vietas, o paskutinį kartą gavo padėkos raštą – liko ketvirta. Triskart ji dalyvavo respublikiniame antikos kultūros konkurse ir visus tris kartus laimėjo antrą vietą. Dukart iškovojo pirmąsias vietas ir istorijos olimpiadose.
„Daugiausiai ruošdavausi istorijos olimpiadoms. Turėjau reiklią, savo sritį mėgstančią mokytoją, kuri stumdavo mane į priekį: ji suteikdavo daug naudingos informacijos, parengdavo užduotis, teikdavo konsultacijas. Šioms olimpiadoms stengdavausi perskaityti visą papildomą literatūrą, kurią galėdavau rasti Vilkaviškio bibliotekoje. Tiesa, ten būdavo toli gražu ne viskas – kai ką tekdavo ir nusipirkti“, – pasakoja mergina.
Ji prisipažįsta, kad lietuvių olimpiadoms skirdavo šiek tiek mažiau laiko, nes jose dalyvaujant viskas primena loteriją – daug kas priklauso nuo to, ar būsi skaitęs kūrinius, ar atpažinsi autorius, ar sugebėsi atrasti tai, kas slypi „už teksto“. Daug kas priklauso ir nuo esė temos bei vertintojų: ne paslaptis, kad literatūrinio kūrinio vertinimas yra gan subjektyvus. Todėl, Ievos manymu, joms ruoštis kryptingai – gan sudėtinga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gabus, talentingas, labai smalsus – taip Matą Grigaliūną apibūdina jo draugai, mokytoja. Pats Matas nėra toks drąsus: jis džiaugiasi savo sėkme ir laimėjimais, tačiau šias emocijas pasilieka sau.

Dovilė Joneliūnienė

Keturis šimtukus iš valstybinių brandos egzaminų gavęs Matas – dabar jau antrakursis Vilniaus universiteto biochemijos studentas. „Nežinau, ko reikia, norint gauti šimtuką, – paklaustas atsako. – Mokytis ir mokėti ne visada pakanka. Visuomet buvau dėmesingas ir smalsus pamokose, matyt, tai ir padėjo pasiekti puikių rezultatų“, – priduria KTU gimnaziją baigęs jaunuolis.

Jam visuomet patiko tikslieji mokslai, o lengviausia buvo matematika. Nors iš tiesų, kad gautų gerus rezultatus, mokytis nereikėjo daug, matematikos vaikinas mokėsi ir papildomai – nes buvo tiesiog įdomu. Visada labiau patiko ir sekėsi tie dalykai, kuriuose reikėdavo suprasti principus, pagal kuriuos viskas veikia logiškai, suprantamai. Mato netraukė išmokti konkrečią informaciją – jis norėjo išmokti ir suvokti daugiau, tyrinėti jį supančią aplinką.

Pirmą kartą ,,Kengūros” konkurse Matas prisimena dalyvavęs trečioje klasėje. Sekėsi neblogai, jis pateko į Lietuvos geriausiųjų trisdešimtuką. „Ruošti mokytoja mane pradėjo jau nuo antros klasės – tuomet pirmą kartą išbandžiau jėgas spręsdamas trečiokų ,,Kengūros” uždavinius. Ruošdamasis tiesiog sprendžiau buvusių konkursų užduotis, kurios padėjo pasikartoti kursą“, – prisimena Matas.

Pirma respublikinė olimpiada, kurioje vaikinas dalyvavo mokydamasis aštuntoje klasėje, buvo geografijos. Nors medalio tuomet nelaimėjo, bendroje įskaitoje kartu su visais gimnazijų moksleiviais (9–12 klasių) buvo maždaug dvidešimtas (medalius gavo apie 15 dalyvių). Tačiau dėmesys geografijai tuo ir baigėsi.

Matas daugiausia dalyvaudavo chemijos ir matematikos olimpiadose. Teko važiuoti į matematikos (apdovanojimas – pagyrimo raštas) ir chemijos (sidabro medalis) tarptautines olimpiadas. „Respublikinėse olimpiadose esu laimėjęs nemažai medalių chemijos, matematikos ir fizikos turnyruose. Olimpiadoms nemažai ruošiausi individualiai, džiugu, kad padėjo gabių vaikų mokymo įstaigos, pavyzdžiui, Nacionalinė moksleivių akademija“, – pasakoja Matas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

genij

Vilkaviškio „Aušros” gimnaziją baigęs Vytautas Šlenfuktas visuomet siekė geriausių rezultatų ir jau vidurinėje mokykloje pajuto, kad tikslieji mokslai sekasi geriau nei kitiems bendraklasiams: užduotis jis gali atlikti daug greičiau ir be didelių pastangų.

Vaikinas prisimena, kad pirmoji olimpiada, kurioje jam teko dalyvauti, buvo „Kengūros“ konkursas trečioje klasėje. „Savo mieste ir rajone buvau pirmas, tačiau respublikiniame konkurse tuo metu nepasisekė ir tai tik motyvavo dar labiau stengtis kitais metais“, – priduria jaunuolis.

Jis pripažįsta, kad būdavo nelengva sėdėti namie, kai kiti draugai lėkdavo į lauką žaisti, bet tėvų skatinamas vis dėlto prisiversdavo ir spręsdavo uždavinius. Vėliau, penktoje klasėje, įvyko rajoninė matematikos olimpiada, kurioje Vytautas taip pat užėmė pirmą vietą.

Jis pamena dalyvavęs daugybėje rajoninių įvairių dalykų olimpiadų – nuo lietuvių kalbos iki biologijos, ir visose tapo prizininku. Devintoje klasėje Vytautui pavyko patekti į tris respublikines olimpiadas – matematikos, fizikos ir chemijos, tačiau jis nusprendė važiuoti tik į matematikos olimpiadą, nes jautė, kad joje turi daugiausiai šansų pasirodyti labai gerai. Deja, ir devintoje, ir dešimtoje klasėse pritrūkdavo tik kelių taškų iki bronzos medalio ir prizinės vietos, tuomet Vytautas gaudavo pagyrimo raštą. Jis pasakoja, kad buvo labai sunku varžytis su geriausiais moksleiviais iš Vilniaus licėjaus ar KTU gimnazijos. Vis dėlto trečias kartas nemelavo – Vytautui pavyko užimti antrą vietą Lietuvoje, taip pat patekti į pasaulinės ir Vidurio Europos matematikos olimpiadų atranką, kurioje vėl nusišypsojo sėkmė.

„Dvyliktoje klasėje taip pat laimėjau sidabro medalį respublikinėje matematikos olimpiadoje, nors iki pirmos vietos trūko labai nedaug – padariau apmaudžią klaidą lengviausiame uždavinyje, o kitus išsprendžiau idealiai. Tais pačiais metais vyko Europos matematikos taurė, kurioje dalyvavo daugybė gabių matematikų iš daugelio Europos valstybių. Tą dieną jaučiau, kad galiu užimti gana aukštą vietą, bet pamatęs rezultatus negalėjau patikėti savo akimis: buvau trečias tarp visų dalyvių ir aplenkiau visus lietuvius. Tai turbūt didžiausias pasiekimas iš visų mano olimpiadų. Vyresnėse klasėse geriau pradėjo sektis ir „Kengūros“ konkursuose: vienuoliktoje klasėje buvau pirmas visoje Lietuvoje, dvyliktoje – ketvirtas“, – pasakoja gabus jaunuolis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Jaunieji Lietuvos chemikai iš Hanojuje, Vietname, vykusios tarptautinės chemijos olimpiados grįžo su keturiais medaliais – trimis sidabro ir vienu bronzos: kiekvienas komandos narys gavo po medalį. Sidabro medalį laimėjo ir Kauno technologijos universiteto gimnazijos dvyliktokė Elena Gelžinytė.

Žmonės save realizuoja skirtingose srityse. Dažnai tenka rinktis, kas sekasi geriausiai: matematika, informatika ar lietuvių kalba. Elena Gelžinytė tvirtina, kad pradinėse klasėse tokių klausimų jai nekildavo, nes nebuvo įmanoma išskirti mėgstamiausių dalykų. Tikriausiai todėl, kad pradinukai tik susipažįsta su skirtingų sričių pamokomis, ruošia namų darbus ir klauso mokytojos.

Ryškesnis skirtumas, merginos teigimu, atsirado po pradinių klasių, kai pamokas pradėjo vesti nauji mokytojai, dalykų disciplinos išsiskyrė ir iš arčiau buvo galima susipažinti tiek humanitariniais, tiek su tiksliaisiais mokslais. Tuomet ji ir pastebėjo, kad mokantis tiksliuosius mokslus reikia įdėti mažiau pastangų, lengviau būna rasti atsakymus į įvairius klausimus, atlikti užduotis.

Elenai patinka mokslas, kuriame nubrėžtos aiškios taisyklės. „Tikslieji mokslai man patinka tikriausiai todėl, kad studijuojant matematiką, o vėlesnėse klasėse – ir gamtos mokslus, informatiką gana aiškios taisyklės ir principai, kuriais lengva sekti. Tereikia „pagauti“ pačią idėją, kuria galima manipuliuoti, pritaikyti vienur ar kitur“, – pasakoja Elena.

Mergina apgailestauja, kad mokykloje dažnai užtenka išmokti spręsti uždavinius, kurių pavyzdžiais sekama, atkartojama, o šių žinių neužtenka, jei moksleivis nori labai gerai pasirengti olimpiadai. Čia jau reikia mąstyti, mokytis papildomai ir, kaip teigia Elena, suktis iš padėties. Dažnai užuominų būna ne daugiau, nei reikia tai užduočiai išspręsti, todėl ji sprendžia galvosūkius, naudodamasi žiniomis, įgytomis papildomai rengiantis olimpiadoms.

Pirmoji olimpiada, kurioje dalyvavo Elena, buvo matematikos, tada ji mokėsi penktoje klasėje. Nors ji visuomet puikiai suprato matematiką, prisipažįsta vis dėlto nustebusi, kai iš trijų klasių vaikų pasirodė geriausiai. „Apie jokį ruošimąsi penktoje klasėje nė negalvojau. Greičiausiai apie olimpiadą mokytoja tepasakė atėjusi į klasę. O aš pamąsčiau – kodėl gi ne? – prisimena iššūkius mėgstanti Elena.

Kiekvienais metais sekdavosi vis geriau

Sėkmė ir pastangos padėjo merginai siekti pergalės. Jau nuo devintos klasės Elena sėkmingai dalyvauja chemijos olimpiadose. Ji prisimena, kad norėjo išbandyti save ir biologijos bei fizikos olimpiadose, tačiau jose leidžiama dalyvauti tik vienam mokiniui iš mokyklos savo amžiaus grupėje. Kiekvienais metais chemijos olimpiadose mergina pasiekdavo vis geresnių rezultatų, o šie pasiekimai skatino tobulėti ir dalyvauti kituose konkursuose.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos mokinys Domantas Jadenkus – kuklus, labai draugiškas, šiek tiek uždaras ir nelinkęs girtis. O pasigirti tikrai yra kuo – Tarptautinėje informatikos olimpiadoje jis iškovojo sidabro medalį, ir šis laimėjimas, žinoma, ne vienintelis.

Išsiskyrė puikia atmintimi

Pasak Domanto, pradinėje mokykloje viskas sekėsi neblogai, nes visi dalykai atrodė nesudėtingi, o jis turėjo gerą atmintį, kuri padėjo siekti puikių rezultatų. Labiausiai jam patiko matematika, spręsti įvairius uždavinius buvo labai lengva. Ir dabar labiausiai patinka tikslieji mokslai – humanitariniai vaikino ne itin domina.

Domanto mama Vaida Reinartaitė taip pat pasakoja, kad sūnus jau nuo vaikystės iš kitų išsiskyrė domėjimusi detalėmis ir gera atmintimi. „Sūnus stebino nuo pat mažų dienų. Visada buvo šiek tiek „nestandartinis“. Gal tik pirmus metus buvo tiesiog kūdikis, kurį įdomu stebėti, kaip jis priima pasaulį. O paskui jau pradėjo stebinti savo gebėjimais“, – pasakoja mama. Pasak jos, Domantas visą naują informaciją puikiai įsimindavo, tad jam nereikėdavo ilgai mokytis – gera atmintis padėdavo viską išmokti greitai.

Mama prisimena, kad Domantui buvo šiek tiek daugiau nei pusantrų metukų, kai jis iš karto išmoko visas raides, skaičius ir spalvas. „Būdavo, mažas važiuoja mašina, žiūri pro langą ir sako: „Štai, žiūrėk, ežeras, jo raidės yra e, ž, e, r, a, s.“ Arba miškas, arba bet koks kitas daiktas. Niekada nesuklysdavo. Bet jungti raidžių į žodžius noras nekildavo. Šaipydavomės, kad yra analizatorius, tačiau ne sintezatorius“, – pasakoja mama.

Domantas buvo gal pusketvirtų metukų, kai vasarą pamatė pažįstamą mergaitę, prieš mokyklą besimokančią skaityti. Pritūpė šalia, pažiūrėjo, pasiklausė. Baigėsi vasara, aktyvių žaidimų lauke metas, ir rudeniop, dar nebūdamas nė ketverių, jau pats skaitė knygą. Tada prasidėjo beprotiškas visa ko skaitymas. Pasak V.Reinartaitės, sūnus skaitė normaliai, skaitė apverstą knygą, skaitė veidrodiniu atspindžiu parašytą tekstą – niekas netrukdydavo. Tai, kad tuo pat metu mokėjo skaičiuoti ir rašyti, atrodė natūralu.

„Apie matematiką ji visuomet kalba su meile!“ – taip šiais metais aštuntą klasę baigusią Neringą Levinskaitę apibūdina jos mokytojas Leonas Narkevičius.

Ne vien mokytojas taip entuziastingai kalba apie šią merginą, kuri tiksliųjų mokslų olimpiadose skina pirmas vietas ir net neketina jų užleisti kitiems.

Mokslo šaknys – saldžios?

Gali pasirodyti keista, tačiau ši Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos moksleivė su tikru džiugesiu ir entuziazmu kalba apie tiksliuosius mokslus. Mergina tarp devintokų užėmė antrą vietą matematikos ir pirmą vietą informatikos olimpiadose. Ir jos laimėjimus galėtume vardyti toliau. „Per naktį tokioms olimpiadoms nepasiruoši!“ – teigia Neringa.

Nors tikslieji mokslai jai sekasi puikiai, pastangų vis dėlto reikia įdėti nemažai. Kai bendraklasiai mėgavosi vasaros atostogomis ir net nenorėjo pagalvoti apie mokyklą bei užduotis, Neringa savarankiškai įveikė 9 klasės ir dalį 11 klasės matematikos kurso, per mokslo metus laisvalaikiu nagrinėjo įvairių olimpiadų ir konkursų uždavinius, vadovėlius.

Pirmą kartą olimpiadoje moksleivė dalyvavo ketvirtoje klasėje. Tai buvo Jaunųjų kompiuterininkų mokyklos (JKM) organizuojama LOGO olimpiada-konkursas, ir Neringa buvo pirmoji.

Pradinėse klasėse Neringai vienodai puikiai sekėsi visi dalykai. „Negaliu sakyti, kad pamokos buvo įdomios, – greičiau nuobodžios. Kartais, atlikusi visas užduotis, slapta nuo mokytojos po suolu skaitydavau knygą“, – pasakoja moksleivė. Labiausiai ji nemėgo papildomų užduočių – spalvinimo, jai labiau patiko ką nors spręsti.

Vyresnėse klasėse Neringa suprato, kad dalykas ir mokytojas labai priklauso vienas nuo kito. Jai patiko istorijos, anglų kalbos pamokos, nors gerai suprato ir jautė, kad šie dalykai – ne jos sritis. Su nekantrumu mergina laukdavo fizikos pamokų, o įkvėpimo matematikai, informatikai reikėjo ieškoti kitur…

Svarbu palaikymas

Didžiausio palaikymo ir pripažinimo Neringa sulaukia iš savo matematikos mokytojo Leono Narkevičiaus. „Jo dėka man atsivėrė matematikos pasaulis, kuriame jaučiuosi laiminga“, – reiškia savo dėkingumą Neringa.

Palaikymas, gabumų įvertinimas ir skatinimas žengti pirmyn jaunam žmogui reiškia labai daug. Galima tik pasidžiaugti, kad mokytojas L.Narkevičius padėjo Neringai užsibrėžti tikslus ir jų siekti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m