Jaunasis mokslininkas Aurelijus Rinkevičius džiaugiasi turėjęs progą prisiliesti prie fizikos istorijos, nes jam pavyko atsidurti pačiame įvykių sūkuryje, mokslininkams ieškant “dieviškosios“ dalelės – Higgso bozono.

„Para turi 40 valandų – 24 iš jų dirbi, o likusias gali miegoti“, – šmaikštauja JAV Floridos universitete studijuojantis, tačiau dabar daugiausiai laiko Šveicarijoje, didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje CERN, prie didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo praleidžiantis vilnietis doktorantas Aurelijus Rinkevičius.
Išsilaikęs reikiamus egzaminus Floridos universitete, pernai vasarą jaunasis mokslininkas atvažiavo į Šveicariją užsiimti moksline veikla. Nuo tada iki šio pavasario jis darė tai, ką ir didžioji dalis CERN laboratorijoje dirbančių žmonių, – analizavo milžinišką kiekį duomenų.
„Veikdamas dalelių greitintuvas surinko begalę duomenų, o dabar juos reikia apdoroti. Analizė suskirstyta gabaliukais, ir viena grupė tiria vienus aspektus, kita – kitus, – paaiškina vaikinas. – O aš patekau į pačią karščiausią tyrimų grupę, kokia tik gali būti: dirbome prie paties svarbiausio klausimo, tai yra Higgso bozono.“
Tiesa, pats Aurelijus kol kas dar nėra įtikintas, kad pamatytoji dalelė tikrai yra trokštamasis Higgso bozonas. „Visi atliekami tyrimai tai tarsi patvirtina, tačiau dar labai daug kas neaišku ir nėra patikrinta, tad kol kas esu nusiteikęs skeptiškai, – pripažįsta jis. – Manoma, kad dalelių greitintuvas veiks dar bent 20 metų, ir, tikėtina, jau po kito paleidimo (2015-aisiais) praėjus kokiems trejiems–penkeriems metams apie šią naują dalelę galėsime pasakyti kažką daugiau.“
Beje, ši dalelė susidaro labai retai – maždaug kartą per 10 mlrd. dalelių susidūrimų.
Na, o A.Rinkevičiui patekimas į minėtą grupę reiškė ne tik unikalią galimybę įgyti neįkainojamos patirties, bet ir atsakomybę bei didžiulį spaudimą kuo greičiau parodyti rezultatų. Be abejo, darbo buvo neapsakomai daug, nes, be itin reiklių darbo vadovų, Aurelijui teko atlaikyti ir stiprią konkurenciją, stengiantis greičiau pasistūmėti su tyrimais. „Beveik metus gyvenau kaip pragare: asmeninio gyvenimo neturėjau, savaitgalius teko užmiršti, o susirinkimai kartais vykdavo ir  antrą valandą nakties. Iš tiesų CERNE yra tarsi dvi stovyklos – amerikoniška ir itališka. Vieni dirba aiškiai per daug, o kiti vos sukasi. Kadangi aš patekau į karštąjį tašką, dirbau dieną naktį, nes to paprasčiausiai buvo reikalaujama. Taigi tikrai teko pavargti“, – prisimena jaunuolis.
„Kad Aurelijus yra visiškas darbomanas, tai faktas, – pripažįsta jo draugas dar nuo Žvėryno gimnazijos laikų Vytenis Darulis ir priduria, kad penketą pastarųjų metų su juo ne tik matytis, bet ir bendrauti internetu yra gana sudėtinga. – Jis amžinai neturi laiko, jį nuolat spaudžia darbas.“
Aurelijaus mama Audronė Rinkevičienė per pastaruosius porą metų savo sūnų gyvai matė tik porą kartų. “Jis visiškai atsidavęs fizikai. Nė nežinau, kiek valandų per parą Aurelijus dirba, o laisvalaikio gana ilgai iš viso neturėjo. Galima sakyti, jis nėra matęs nei JAV, nei Šveicarijos, nes natūraliai kuo daugiau laiko nori skirti fizikai“, – neabejoja mama.
Kita vertus, kai atrandi savo sritį, net ir didelis krūvis tampa ne taip sunkiai pakeliamas. V.Darulis įsitikinęs, kad būtent taip nutiko ir jo draugui: „Nemanau, kad Aurelijus būtų trankęsis po visą pasaulį vien dėl to, kad jam tiesiog smagu keliauti, – iš tiesų jam smagu mokytis ir dirbti.“
Su tuo sutinka ir A.Rinkevičienė. Pasak jos, sūnus taip pat puikiai nusimano apie kompiuterius ir žino, kad ši sritis būtų pelningesnė, tačiau jį domina tik fizika. „Jei turi užsibrėžęs tikslą, iš vėžių jo taip lengvai neišmuši – apsisprendęs nesvyruoja. Net ir stodamas į bakalauro studijas rašė tik vieną pasirinkimą – fizika“, – patikina mama.

Nuo fizikos pailsės spręsdamas techninius klausimus

Nors A.Rinkevičius yra visiškai patenkintas tuo, ką daro, tačiau šiuo metu jis nusprendė laikinai atsitraukti nuo fizikos ir šiek tiek pailsėti po tokio maratono. Kadangi iš CERN laboratorijoje dirbančių jaunųjų mokslininkų tikimasi, kad jie ne tik atliks mokslinę duomenų analizę, bet ir prisidės prie techninės dalies, tai yra prie pačių prietaisų tobulinimo, vaikinas pamatė galimybę bent trumpam atsipūsti. „Atėjo laikas, kai grupei reikėjo paaukoti vieną žmogų, kuris nuo duomenų analizės pereitų prie techninio darbo. Be to, kadangi viskas pradeda slopti, nes greitintuvas yra sustabdytas, ir kadangi čia nieko ypatingo įvykti neturėtų, nusprendžiau laikinai peršokti į kitą sritį. Šiuo metu prisidedu prie vieno iš detektorių dalies atnaujinimo“, – pasakoja jaunasis mokslininkas.
Aptariamas dalelių greitintuvas turi keletą detektorių, kuriuose vyksta duomenų rinkimas. Kadangi naujai gimstančios dalelės skirtingos, jas tyrinėjant reikia vis kito žvilgsnio, tad kiekvienas detektorius savo viduje turi tam tikras posistemes. Aurelijus šiuo metu kaip tik ir dirba su posisteme, atsakinga už tam tikrų dalelių – mionų aptikimą (ji kaip elektronas, tik sunkesnė ir, palyginti su kitomis, ilgiau gyvuojanti dalelė).
Nors dabartiniam darbui reikia daug techninių įgūdžių bei kompiuterinių žinių (be šių apskritai nė iš vietos, nes absoliučiai viskas susiję su kompiuteriais), A.Rinkevičiui ir vienų, ir kitų pakanka. Pasirodo, techninių žinių vaikinas turi dar nuo mokyklos laikų, kai pačiam savo rankomis tekdavo konstruoti įvairiausius prietaisus. „Pavyzdžiui, mane visą laiką žavėjo itin kokybiškas garsas, tačiau jei nori įsigyti reikalingos aparatūros, tai kainuoja nežmoniškus pinigus. Kita vertus, juk tai galima ir pačiam susikonstruoti. Tą aš ir padariau“, – teigia vaikinas.
„Jau nuo paauglystės jis buvo audiofilas ir muzika, kaip ir fizika ar technika, domėjosi seniai, taigi dar mokydamasis gimnazijoje draugų padedamas susimontavo ypatingą garso stiprintuvą ir kolonėles“, – priduria V.Darulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvė Ingrida Kerušauskaitė yra išmaišiusi nemažai pasaulio, gerai kalba šešiomis kalbomis, o netrukus pradės doktorantūros studijas viename prestižiškiausių pasaulio universitetų.

Anglų, prancūzų, ispanų, kinų, arabų kalbas mokanti ir jau neblogai rusiškai šnekanti Ingrida Kerušauskaitė nė pati nebežino, kiek šalių iki šiol yra aplankiusi. Būdama maža ji tokį sąrašą vedė, tačiau greitai metė šį užsiėmimą, nes nebematė prasmės. Vos 25-erių metų lietuvaitė yra išmaišiusi kone visą Europą ir Aziją, taip pat neblogai pažįsta šiaurinę Afriką.
Dar būdama septynerių metų ji su tėvais iškeliavo į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir penkerius metus gyveno Dubajuje. Po to grįžusi keletui metų į Lietuvą ir iki dešimtos klasės vidurio pasimokiusi Vilniaus licėjuje persikėlė į Kiniją, kur baigė prancūzišką vidurinę mokyklą ir padarė sunkiai suvokiamą dalyką – sugebėjo išmokti kinų kalbą.
„Tiesą sakant, tai buvo gana praktiškas sprendimas – jei nesusikalbi kiniškai, ten sunku. Bet kur išėjus iš namų reikėjo kinų kalbos: su taksi vairuotojais viską reikia derinti kiniškai, jei nenori dešimtkart permokėti parduotuvėse ar restoranuose, irgi turi kalbėtis kiniškai“, – pasakoja mergina.
Mokykloje trejus metus pasimokiusi kinų kalbos ji nusprendė, kad siekiant šia kalba kalbėti laisvai reikia gilinti žinias, taigi nusprendė pasilikti Kinijoje ir studijuoti kinų kalbą. „Gavau stipendiją, man buvo padengiamos pragyvenimo išlaidos, tad pasilikti atrodė logiška“, – paaiškina Ingrida.
Po to buvo metai Sirijoje, kol mergina pradėjo savo tikrąsias bakalauro studijas Rytų ir Afrikos studijų mokykloje Londono universitete, patenkančiame tarp geriausių Didžiosios Britanijos universitetų. „Pastudijavus Kinijoje norėjosi angliškos sistemos. Skirtumai tarp studijų šiose valstybėse iš tiesų didžiuliai“, – lygina Ingrida.
Veikiausiai todėl ji liko magistrantūroje Kembridžo universitete, kuriame netrukus pradės ir doktorantūros studijas.

Darbas su Jungtinių Tautų organizacija

Sirijoje mūsų pašnekovė metus praleido ne atostogaudama, o stengdamasi įgyti kuo daugiau vertingos patirties. Būtent čia ji atliko dvi iš trijų JT stažuočių. „Sirijoje gyvenau iki 2009 metų, ir tai tikrai nebuvo tokia valstybė, kurioje būčiau patyrusi nesaugumo jausmą. Galėjau vaikščioti bet kur vidury nakties ir jaustis saugi, ko negalėčiau pasakyti apie visus Londono mikrorajonus, – pabrėžia ji. – Ir šiandien keista suvokti, kad Sirija niekada nebebus tokia valstybė, kokia buvo anksčiau.“
Iš pradžių Ingrida dirbo Jungtinių Tautų Paramos ir darbo agentūroje Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA). O pateko čia gana paprastai: atvykusi į Siriją susipažino su kitu stažuotoju, kuris supažindino ją su ten dirbančiais žmonėmis.
„Tiesiog atėjau ir pasakiau, kad noriu su jais dirbti. Kadangi stažuotės nėra mokamos, jiems tai nieko nekainavo ir jie man davė porą projektų. Darbai buvo įvairūs: turėjau atnaujinti visų jų pabėgėlių stovyklų prezentacinę informaciją (kiek gyvena žmonių, kokios paslaugos teikiamos, kiek yra klinikų ar mokyklų), taip pat nemažai teko padirbėti fotografe, rašyti straipsnius apie UNRWA programas, pabėgėlius, kitaip tariant, pristatyti jų veiklą kitiems“, – prisimena mergina, taip aplankiusi beveik visas Sirijoje esančias palestiniečių pabėgėlių stovyklas.
Pasak Ingridos, pabėgėlių stovyklos gali būti labai skirtingos. Tarkime, palestiniečių, Sirijoje gyvenančių ne vieną dešimtmetį, stovyklos jau tapusios panašios į įprastus miesto rajonus, ir tikrai nėra taip, kad pabėgėliai gyventų palapinėse tvora aptvertoje teritorijoje, o štai Libane palestiniečių padėtis kur kas prastesnė.
„Pabėgėlių gyvenimas nevienodas – jis priklauso ne tik nuo to, į kurią šalį jie pabėgo, bet ir nuo to, iš kurios šalies. Pavyzdžiui, pabėgėliai iš Irako, Sirijai atsisakius juos įsileisti, iš esmės įstrigo tarp valstybių esančioje dykumoje ir negali nei grįžti, nei patekti į Siriją. Ten dykumoje įsikūręs didelis palapinių miestas, aplink knibžda gyvačių ir skorpionų, tačiau žmonėms tenka ten gyventi“, – pasakoja I.Kerušauskaitė.
Netrukus ji sulaukė ir antrosios stažuotės. „Viena JT agentūra, koordinuojanti visas kitas JT agentūras Sirijoje, pasiteiravo UNRWA atstovų, ar neatsirastų galinčių padėti stažuotojų, ir mano vadovė pasiūlė mane. Šioje stažuotėje daugiausia teko rašyti straipsnius jų tinklalapiui apie įvairių agentūrų vykdomus projektus“, – prisimena Ingrida.
Susiklostė taip, kad merginai teko dirbti dviejose agentūrose vienu metu. Negana to, kadangi stažuotės nėra mokamos, jai teko rasti laiko užsidirbti pragyvenimui. Ingrida džiaugiasi, kad jai pavyko suderinti darbus dviejose agentūrose ir dar du darbus žiniasklaidoje: ji rašė užsieniečiams skirtam kultūriniam žurnalui apie įvairius renginius bei keliones po Siriją ir buvo viena redaktorių vieninteliame Sirijoje leidžiamame angliškame laikraštyje.
„Dirbau tikrai daug: iki pietų – JT agentūrose, po pietų iki vėlaus vakaro – laikraštyje. O savaitgaliais apsilankydavau parodose ar koncertuose ir parašydavau apie tai kultūriniam žurnalui. Arba, tarkim, važiuodavau dėl darbo JT į kokią nors pabėgėlių stovyklą ir kartu aplankydavau įdomią vietovę (kurią ir taip norėdavau pamatyti), o grįždama autobusu parašydavau straipsnį apie keliones po tą Sirijos dalį, – pasakoja Ingrida. – Šitaip derinau darbus su laisvalaikiu, ir tai buvo labai įdomi bei naudinga patirtis.“
Galiausiai trečioji stažuotė ją grąžino į Kiniją. Ingrida ją atliko Industrinio vystymosi organizacijoje. Čia jai teko ir pačiai projektus rašyti, ir kitų projektus vertinti, taip pat padėti organizuoti konferencijas ar tiesiog vertėjauti iš kinų kalbos.

Prieš trejus metus į Vilniaus licėjų pirmuoju numeriu įstojęs Ignas Urbonavičius pateko į aplinką, paskatinusią jį siekti dar geresnių rezultatų.

Nuo ankstyvos vaikystės su matematika draugaujantis Ignas Urbonavičius trejus pastaruosius metus iš respublikinių matematikos olimpiadų grįždavo pasipuošęs aukso medaliais, o šiemet kartu su dviem kitais licėjininkais Mykolu Blažoniu ir Mariumi Latiniu Kolumbijoje vykusioje 54-ojoje tarptautinėje matematikos olimpiadoje pelnė bronzą.
„Ignas – vienas protingiausių mano sutiktų žmonių. Per pamokas gal daug ir nesireikšdavo, tačiau visada žinodavo atsakymus ir susigaudydavo, kas vyksta, – tikina jo draugas nuo pirmos klasės Eimantas Sauliūnas. – Visada maniau, kad jam turi pasisekti. Jis nuolatos rodė gerus rezultatus: pirmiausia Lietuvoje, vėliau – jau ir tarptautiniu lygmeniu.“
„Ignas buvo vienas labiausiai išsiskiriančių į licėjų mokytis atėjusių vaikų. Jis gabus ir, be abejo, darbštus – juk vien gabumų prizinėms vietoms olimpiadose  užimti nepakaktų“, – palankiai apie savo mokinį atsiliepia ir Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas Benas Budvytis.
Beje, mokytojas pabrėžia, kad šiemet Ignas iš lietuvių komandos pasirodė geriausiai ir nedaug trūko, jog būtų pelnęs jau nebe bronzos, bet sidabro medalį.

Matematika visada traukė labiausiai

Pats Ignas pasakoja, kad matematika jam visada buvo ta sritis, kurioje paprastai viskas būdavo aišku ir čia jis niekada nepatyrė jokių sunkumų. Taigi nenuostabu, kad matematika tapo svarbiausiu jo domėjimosi lauku. Įvairiuose matematikos konkursuose ir olimpiadose vaikinas pradėjo dalyvauti dar penktoje klasėje, o nuo devintos jau gali pasigirti ir neblogais laimėjimais.
Igno tėčio Sigito Urbonavičiaus teigimu, vaiko gabumai pradėjo matytis dar ankstyvoje vaikystėje. „Kai ketverių metų vaikas mintinai daugina dviženklius skaičius, kyla šioks toks įtarimas, kad matematika jam visai neblogai sekasi“, – juokauja tėtis.
Beje, Ignui pasisekė: jei jis ko nors nesuprasdavo mokykloje, visada galėjo tikėtis kompetentingo savo šeimos narių patarimo. Jo senelis buvo matematikos ir fizikos mokytojas, močiutė – chemijos ir lietuvių kalbos, o tėtis yra baigęs ekonomiką ir dabar dėsto rinkodarą bei vadybą Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.
Vis dėlto S.Urbonavičius patikina, kad mokantis pagalbos Ignui beveik niekada neprireikdavo, jis su viskuo puikiai susitvarkydavo pats. Tėtis didžiuodamasis pasakoja, kad jo sūnus yra neabejotinai gabus ir tikrai ne iš tų, kurių gerus rezultatus lemia zubrinimas. Tiesą sakant, jis teigia neprisimenąs, kad jo Ignas kada nors būtų ruošęs namų darbus ilgiau nei pusvalandį. „Žinoma, tiems dalykams, kurie jam įdomūs, jis gali skirti tikrai daug laiko ir knaisiotis ilgai. Tačiau ne todėl, kad kažkas jam tai uždavė, o todėl, kad jam pačiam taip norisi“, – pabrėžia S.Urbonavičius.
Iš tikrųjų Ignas visa galva pasinėręs į jį dominančią matematiką ir negaili jai dėmesio. Jaunuolis mokosi tikslinėje matematikos grupėje, kurioje ne tik gilinamasi į A lygio kursą, bet ir stengiamasi skirti laiko sudėtingesniems uždaviniams nagrinėti ar net įterpti gerokai sunkesnės „universitetinės“ matematikos pamokų.
Be to, Ignas nepraleidžia ir B.Budvyčio organizuojamų papildomų matematikos užsiėmimų, per kuriuos sprendžiami olimpiadiniai uždaviniai, lanko Nacionalinę moksleivių akademiją. „Tiesa, ten tapau labiau mokytoju nei mokiniu – pernai pats turėjau aštuntokų grupę, taigi tikėtina, kad ir šiemet ką nors mokysiu“, – prisipažįsta vaikinas.
Taigi Ignas mokosi daug, tačiau, kaip pats teigia, jokiai konkrečiai olimpiadai nesirengia. Vis dėlto artimiausias jo laukiantis išbandymas – šių metų lapkritį vyksianti Baltijos kelio olimpiada. Mokytojas B.Budvytis beveik neabejoja, kad į ją Ignas pateks be jokio vargo, ir prognozuoja, jog iš ten vaikinas turėtų parsivežti bent jau bronzą. „Nors antros vietos tikrai labai norėtųsi, tai pasiekti bus sunku – nelengva varžytis su tokiomis šalimis, kaip Lenkija, Vokietija ar Rusija”, – paaiškina mokytojas.
Dar svarbiau tai, kad kitąmet I.Urbonavičius vėl dalyvaus tarptautinėje matematikos olimpiadoje, į kurią be konkurso patenka visi kokios nors spalvos medalio laimėtojai. Paklaustas, ko iš jos tikisi, Ignas sako, kad norėtų pasirodyti bent jau ne prasčiau nei šiemet.
Į dalyvavimą įvairiuose konkursuose ir olimpiadose Ignas niekada nežiūrėjo kaip į kančią ar kažkokį priverstinį dalyką: ir mokytis, ir dalyvauti įvairiuose konkursuose jam paprasčiausiai įdomu. „Tai man yra tarsi tam tikra sporto šaka, kuri visai gerai sekasi, todėl ir nenoriu sustoti“, – palygina Ignas ir patikina, kad turimo laisvo laiko jam puikiausiai užtenka.
Beje, I.Urbonavičius yra pasižymėjęs ir kaip neblogas informatikas bei fizikas: pernai jaunuolis pelnė bronzą respublikinėje informatikos olimpiadoje, o su fizika sužibėjo net tarptautiniu lygmeniu: praėjusiais metais iš komandinės ES gamtos mokslų olimpiados parsivežė auksą, šiemet – sidabrą.
„Informatikos olimpiadoje man tiesiog pasiūlė dalyvauti, ir iš tikrųjų aš jai net nelabai ruošiausi, o dėl ES gamtos mokslų olimpiados – tai net nežinau, kodėl mane nusprendė pakviesti į atranką. Vis dėlto ją perėjau ir patekau į komandą, kurią sudaro fizikas, chemikas ir biologas. Aš buvau tas fizikas”, – sėkmingo pasirodymo priešistorę atskleidžia Vilniaus licėjaus mokinys.
Beje, Ignas neprisimena, jog kada būtų tekę mokytis per naktis – net prieš pat olimpiadas. Tiesą sakant, joms priartėjus jis elgiasi visai priešingai. „Geriausias pasirengimas – porą naktų prieš tai gerai išsimiegoti. Tuomet mintys būna skaidresnės, o smegenys nenuvargsta dar prieš tai, kol iš tikrųjų turės dirbti“, – pasakoja olimpiadininkas.

Šiemet Klaipėdos licėjaus devintokas Dovydas Drakšas Tarptautinėje chemijos olimpiadoje pelnė sidabro medalį. Paprastai joje rungiasi vyresnių klasių mokiniai, tad toks debiutas daug ką nustebino.

Tiesą sakant, ir pats Dovydas sako per pastaruosius metus save gerokai nustebinęs. „Kai aštuntoje klasėje pradėjau gilintis į chemiją, nesitikėjau, kad taip greitai galiu ką nors pasiekti”, – prisipažįsta gabus klaipėdietis.

Laiko stengiasi rasti ir mokslui, ir sportui, ir menui

„Yra toks posakis: jei Dievas davė, tai davė viską. Būtent toks yra Dovydo atvejis, – gerų atsiliepimų apie Dovydo gabumus ir darbštumą negaili chemijos mokytoja ekspertė Rima Grabauskienė. – Jis tikrai gabus viskam.”
Taigi, nors patys didžiausi D.Drakšo laimėjimai yra chemijos srityje, negalima nepaminėti to, kad jis taip pat yra geras biologas, matematikas bei fizikas. Dėl humanitarinių mokslų jam irgi nėra sunkumų. Dovydas yra dalyvavęs anglų bei lietuvių kalbų miesto olimpiadose ir užėmęs prizines vietas.
Tiesa, apie tai jis kalba su kur kas mažesniu entuziazmu nei apie tiksliuosius mokslus. „Nesakyčiau, kad man tai sekasi. Tiesiog išmanau juos šiek tiek geriau nei kiti, ir viskas, – į ilgesnes kalbas nesileidžia jis. – Nuo pat pradinių klasių mane kur kas labiau traukė matematika ir vėliau prasidėjusios fizika, biologija, chemija.”
Įdomu tai, kad D.Drakšas dažnai atstovauja licėjui ne tik olimpiadose, bet ir sporto varžybose, o radęs laiko mielai žaidžia tenisą. „Ir jam tikrai puikiai sekasi, net treneris giria”, – tikina Dovydo mama Lina Drakšienė.
Beje, pats vaikinas savęs nelaiko labai sportišku ir prisipažįsta pastaruoju metu tikrai negalintis daug laiko skirti sportui. „Paprasčiausiai anksčiau sportavau kur kas daugiau, todėl dar galiu taip daryti”, – paaiškina jis.
Negana to, Dovydui nesvetimas ir menas – jaunuolis jau kelerius metus mokosi groti klasikine gitara. Suderinti tiek dalykų ne visada pavyksta, todėl kartais tenka rinktis. „Tarkim, todėl, kad važiavau į ES gamtos mokslų olimpiadą Liuksemburge, negalėjau dalyvauti fizikos olimpiadoje, – prisimena vaikinas. – O ir šiaip nėra lengva dalyvauti dviejų dalykų aukštesnio lygio olimpiadose.”
„Kartais pasiūlymų dalyvauti konkursuose ar olimpiadose jis atsisako tik todėl, kad nenori nieko nuvilti, – tikina L.Drakšienė. – Dovydas yra maksimalistas, stengiasi pasirengti atsakingai ir, be abejo, iškart norėtų kokią prizinę vietą užimti.”
Tėvai stebisi ir džiaugiasi sūnaus laimėjimais, tačiau pripažįsta neretai nerimaujantys, kad tik Dovydas neperdegtų nuo tiek pareigų. „Krūvis tikrai didelis, o juk Dovydui bus dar tik 16 metų, – sako L.Drakšienė. – Ypač daug laiko jis skiria tarptautinėms olimpiadoms. Pavyzdžiui, artėjant tarptautinei chemijos olimpiadai, vien jai jis kasdien skirdavo bent apie aštuonias valandas.”
Kad dirbti dėl gerų rezultatų tenka tikrai nemažai, pripažįsta ir pats Dovydas. Iš trijų vasaros mėnesių du buvo skirti rengimuisi tarptautinei olimpiadai. „Bet juk chemija man patinka, o ir parengiamojoje stovykloje susipažinau su naujais žmonėmis”, – dėl to nesiskundžia vaikinas.

Devintokas taps vienuoliktoku

Tiesą sakant, vaikinas chemijai laiko mielai skirtų dar daugiau, beje, kaip ir kitiems tiksliesiems mokslams. Būtent toks noras daug prisidėjo prie Dovydo sprendimo mokytis eksternu ir peršokti dešimtą klasę. Tokio žingsnio nauda jį labai motyvuoja – taip jis galės kur kas daugiau laiko skirti pasirengimui įvairioms olimpiadoms bei konkursams bei turėti daugiau laisvalaikio.
„Vienuoliktoje klasėje prasidėjus profiliavimui nebelieka daug mokymosi dalykų – galima atsirinkti tai, ko labiausiai reikia, o dalies kitų pamokų atsisakyti”, – paaiškina mokinys.
Žinoma, dėl „sutaupytų” metų tenka atidirbti, taigi po chemijos maratono jis negali ramiai ilsėtis, nes reikia vėl kibti į mokslus. Taigi šiuo metu jis skaito rekomenduojamą grožinę literatūrą bei dešimtos klasės vadovėlius ir atsiskaitinėja reikiamus dalykus. Vis dėlto neatrodo, kad Dovydui tai keltų kokių nors sunkumų. O ir mama neabejoja, kad jis susitvarkys: esą jam nereikia gaišti daug laiko, kad įsisavintų daug naujos informacijos.
Aišku, ne visi labai žavisi tokiu greita pažanga. Yra grupė žmonių, kurie kartais draugiškai patraukia Dovydą per dantį. Paprastai tai gerai besimokantys vyresnių klasių mokiniai, kuriuos Dovydas pralenkia olimpiadose ir konkursuose.
„Aštuntoje klasėje olimpiadoje dalyvavau su devintokais ir laimėjau pirmą vietą, o dabar, devintoje klasėje, varžiausi su vienuoliktokais. Kartais jie mane draugiškai paerzina, kad kaip aš čia dabar mažesnis veržiuosi prie vyresnių ir atimu iš kitų geras vietas”, – šypsosi vaikinas.

Šiemet Aidas Kilda trečią kartą keliaus į Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadą. Pernai pelnęs sidabrą, šįkart tikisi pasipuošti dar brangesnio metalo medaliu.

Aidas ir matematika – neišardomas derinys. Čia jis visa galva pralenkdavo ne tik savo bendraamžius, bet dažnai ir vyresnius kolegas. Tai prasidėjo nuo pat pirmųjų klasių, kai dar būdamas trečiokas A.Kilda gerai pasirodė matematikos konkurse „Kengūra“ ir jį Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos matematikos mokytojas Leonas Narkevičius pakvietė į šeštadieninę jaunųjų matematikų mokyklėlę, skirtą 5–8 klasių mokiniams.
„Aidas greitai pralenkė ten besimokančius metais vyresnius jaunuosius matematikus. Jau tada jis labai domėjosi matematika ir buvo ne pagal amžių brandus vaikas, – mokinį giria L.Narkevičius, mokęs jį šeštadieninėje jaunųjų matematikų mokykloje, vėliau Nacionalinėje moksleivių akademijoje, o Aidui įstojus į KTU gimnaziją tapęs pagrindiniu jo matematikos mokytoju. – Taip pat daug dirbdavome individualiai, nes pagal turimas matematikos žinias jam su bendraamžiais mokytis greitai tapdavo nelabai įdomu.“
Matematikas dr. Romualdas Kašuba, padėjęs Aidui rengtis olimpiadoms, irgi puikiai atsiliepia apie matematinius vaikino gebėjimus. „Aidas neabejotinai įeina į geriausių Lietuvos mokinių uždavinių sprendėjų dešimtuką ir jau yra daug pasiekęs matematikos srityje“, – konstatuoja Vilniaus universiteto dėstytojas.
„Iš esmės su uždaviniu reikia galynėtis: prieš vieną imtynininką, mokinį, ateina kitas imtynininkas, uždavinys, ir susidūrimo metu sprendžiama, kuris kurį įveiks. Tenka dirbti iš visų jėgų, o Aidas moka susitelkęs kovoti su priešininku, jis negaišta laiko tuščiai“, – vaizdingai gabų moksleivį apibūdina matematikas.
Panašiai kalba ir pats Aidas. Jo teigimu, per olimpiadas dalyviai labiau varžosi su pateiktais uždaviniais ir stengiasi kuo daugiau jų išspręsti – gyvi varžovai tampa kone antraeiliu dalyku.

Jauniausias respublikinės matematikos olimpiados dalyvis Lietuvoje

Anksti pradėjęs matematiko „karjerą“, Aidas vėlgi pranoko savo amžių, tapdamas jauniausiu mokiniu, patekusiu į respublikinę Lietuvos mokinių matematikos olimpiadą. Nors joje varžosi 9–12 klasių mokiniai, Aidas pirmąjį krikštą gavo dar septintoje klasėje, patekęs į ją per papildomas atrankas. O jau po metų pelnė ir bronzos medalį.
Tvirtina, kad pats gerokai nustebo sužinojęs, jog tapo jauniausiu kada nors Lietuvoje į respublikinę matematikos olimpiadą patekusiu mokiniu. „Dalyvavau dėl naujos patirties ir paprasčiausio noro per atrankas išbandyti savo jėgas. Tai buvo taip pat džiugu, kaip ir netikėta“, – prisimena jaunuolis.
Būsimo dvyliktoko mama Remigija Kildienė tuo nė kiek nesistebi: Aidas nuo pat pirmųjų klasių mokėsi tikrai nuosekliai, tad paprasčiausiai nebuvo progų rastis kokioms nors spragoms. „Aidas visada buvo atsakingas ir kruopštus, ypač kai buvo mažesnis. Jis tiesiog negalėdavo eiti į mokyklą neparuošęs pamokų“, – tvirtina mama.
Ji dar puikiai atsimena, kaip jis ne pagal amžių brandžiai žiūrėjo į mokslus. Tarkim, dar mokydamasis šeštadieninėje jaunųjų matematikų mokykloje Aidas susilaužė ranką ir turėjo gulėti ligoninėje, dėl to negalėjo nueiti sužinoti kasmetinio atsiskaitymo rezultatų. „Tada jis kur kas labiau rūpinosi ne sulaužyta ranka, o kaip čia dabar nenueis ir nesužinos rezultatų. Galiausiai nusiuntė mane, kad viską sužinočiau ir grįžusi jam papasakočiau“, – pasakoja R.Kildienė.
Jaunuolio kruopštumą išskiria ir L.Narkevičius: „Stebėtina, kaip jis sklandžiai aiškindavo aukštesnio lygio uždavinius, nors neretai tokio amžiaus vaikai net kur kas paprastesnių savo minčių nesugeba tinkamai išdėstyti. Pavyzdžiui, septintoje klasėje jo matematiniai įrodymai tikrai būdavo ne septintoko lygio, ir visi, kam tik parodydavau, nustebdavo, kad juos rašė toks jaunas vaikas.“
Įdomiausia, kad tokios savybės nebuvo skiepijamos tėvų, niekas Aidui už nugaros nestovėdavo ir netikrindavo, ar jis netinginiauja ir padaro viską, ką turi padaryti. „Manau, vaikai patys turi kuo anksčiau suprasti, kad jiems patiems reikia stengtis ir kad jie dirba dėl savęs. Tada geri rezultatai suteikia kur kas daugiau malonumo“, – įsitikinusi R.Kildienė.
Vis dėlto moteris juokauja, kad pasikalbėjusi su kitais tėvais puikiai suprantanti, kaip jai pasisekė dėl savo sūnų. Pasirodo, vyresnysis Aido brolis Dainius taip pat puikiai mokėsi ir buvo olimpiadininkas, o šiuo metu studijuoja fiziką Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete.

Rimgaudas Stundžia – antras mokinys, Lietuvai iš Pasaulio geografijos olimpiados parvežęs auksą. Beje, tai ne pirmas svarbus Rimgaudo laimėjimas: būdamas vienuoliktoje klasėje, iš penktosios Vidurio Europos šalių geografijos olimpiados jis parvežė bronzą.

Pernai baigęs dvyliktą klasę vaikinas įstojo į ISM vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos bei politikos specialybę anglų kalba, tačiau mokydamasis pirmame kurse gavo pasiūlymą iš Londono ekonomikos mokyklos (London School of Economics) studijuoti aplinkos mokslus kartu su ekonomika. “Esu tuo tikrai patenkintas ir jau netrukus vyksiu į Didžiąją Britaniją“, – atskleidžia Rimgaudas.
Čia svarbu žinoti, kad prie kryptingo darbo jaunuolis pratinosi nuo vaikystės, ir įprotis kelti sau didelius reikalavimus išryškėjo jau pirmose klasėse, atliekant paprastutes užduotis. „Jis jau tada norėdavo padaryti geriau negu kiti, geriau, nei užtenka toms užduotims, – vos ne šedevrą“, – prisimena jo tėtis Vytautas.
Galima drąsiai tvirtinti, jog Rimgaudas yra maksimalistas ir, kad ir ko imtųsi, siekia aukščiausio rezultato. „Jis jaučia pareigą padaryti taip, kad kiti aiktelėtų, ir kelia sau aukštus tikslus. Dar svarbiau, kad sugeba juos pasiekti. Be abejo, labiausiai tai pasireiškia moksluose – čia jis viską nuo pradžių iki galo turi padaryti gerai“, – didžiuodamasis patikina tėtis.

Geografija reikalauja itin plataus bendro išprusimo

Aukščiausia vieta jaunuolio interesų hierarchijoje atiteko geografijai. Ji patraukė Rimgaudą dar devintoje klasėje ir nebepaleido. „Man patinka, kad tai platesnis mokslas už kitus, reikalaujantis ir žinių, ir plataus bendro išsilavinimo, ir tam tikro specifinio mąstymo tas žinias pritaikant“, – paaiškina jaunasis geografas.
Jo teigimu, įdomiausių šio mokslo iššūkių pasitaiko tarptautinėse olimpiadose, kai reikia ne vien daug žinių, bet ir gerų gebėjimų joms pritaikyti praktiškai. „Sakykime, per penktąją Vidurio Europos šalių geografijos olimpiadą mus nuvežė į smiltainio karjerą. Ten gavę krūvą lapų su juose išdėstytomis aplinkosaugininkų, ūkininkų, miškininkų ir kitų interesų grupių atstovų pozicijomis, taip pat nemažai kitų šaltinių bei žemėlapių ir galėdami pasivaikščioti pačioje vietovėje, turėjome sukurti planą, ką daryti su šiuo karjeru ateityje, kai jis bus baigtas naudoti, – varžymosi olimpiadose užkulisius atskleidžia Rimgaudas. – Tarptautinėse olimpiadose paprastai vertinamas argumentavimas, šaltinių naudojimas, savų žinių pritaikymas, analizės gilumas ir net pateikimas anglų kalba.“
Atkreiptinas dėmesys, kad geografijoje vieno teisingo atsakymo dažnai nebūna. Tai patvirtina ir ne vienus metus į tarptautines olimpiadas siunčiamai komandai pasirengti padedantis Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna. Jo teigimu, olimpiadose labiau vertinami mokinių gebėjimai interpretuoti ir argumentuotai paaiškinti įvairius procesus.
„Klausiama, kodėl vienuose miestuose oras yra švarus, o kituose užterštas; kodėl vienoje Žemės vietoje susiformavęs plantacinis ūkis, o kitose – natūrinis, – pateikia pavyzdžių R.Šalna. – Nors klausimai gali pasirodyti nesudėtingi, tačiau kad mokinys atsakytų į tokius klausimus, jis turi žinoti platų kontekstą, konkretaus pasaulio regiono gamtinę, socialinę ir ekonominę padėtį. Tik matant visumą galima pasiekti reikalaujamo preciziškumo.“

Sėkmę pelnė nuoseklus darbas

Aplinkinių tvirtinimu, Rimgaudas neabejotinai gabus ir imlus informacijai, sugeba puikiai ją sisteminti ir analizuoti, be darbštumo ir užsispyrimo tokių rezultatų pasiekta nebūtų. „Specifinėje srityje norint laimėti bet kokį medalį įgimtų gebėjimų nepakanka, būtina labai daug ir kryptingai dirbti“, – pabrėžia R.Šalna.
Pasak jo, viena didžiausių Rimgaudo stiprybių yra ta, kad susikoncentruodamas į jam pateiktą užduotį jis gali ją išnarplioti net ir nežinodamas dalies reikalingos informacijos. „Aš Rimgaudą net palyginčiau su kompiuteriu, nes jis perskenuoja visą savo galvoje turimą informaciją ir iš sukauptų žinių bando atrinkti tuos siūlus ir kabliukus, kuriuos narstydamas vieną po kito nusipieštų aiškų vaizdą. Turiu pasidžiaugti, kad dažniausiai jam tai pavyksta“, – pastebi jam pasirengti talkinantis mokytojas.
Tiesa, tokių aukštumų Rimgaudas per vieną naktį nepasiekė – tam prireikė ne vienų metų. „Jis neįšoko kaip žvaigždė ir neužėmė aukščiausių pozicijų – tai atėjo laipsniškai“, – prisimena jį dar devintoje klasėje pastebėjusi ir geografija sudominusi mokytoja Jolita Milaknienė.
Jos teigimu, kitaip būti net negalėjo, nes vienas lemiamų gero pasirodymo veiksnių – anksčiau olimpiadose įgyta patirtis. Taigi nors Rimgaudas rimtai į tai įsitraukė devintoje klasėje, iš pradžių į tarptautines olimpiadas nepatekdavo. Žaliam jaunajam geografui teko iškart konkuruoti su vyresnių klasių stipriais geografijos olimpiadininkais, dalyvavusiais ne vienoje tarptautinėje olimpiadoje. Kaip sako J.Milaknienė, net ir itin gabiam, darbščiam naujokui pranokti vyresnius ir daugiau patirties turinčius mokinius labai sunku: „Supratimas, kaip pasirinkti tiesiausią kelią užduotims atlikti, taip greitai neatsiranda.“
„Rezultatams labai svarbios anksčiau dalyvaujant olimpiadose įgytos žinios. Ta patirtis nuolat kaupiasi ir vaidina vis svarbesnį vaidmenį“, – pritaria ir Rimgaudas.

Vilniaus licėjaus abiturientui Daumantui Kavoliui pernai 43-iojoje tarptautinėje fizikos olimpiadoje pelnytas sidabro medalis padėjo gauti kvietimą studijuoti Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete. Atrodo, ko dar galėtų trūkti iki visiškos laimės. Vis dėlto vaikinas neslepia – šiemet jo akys nukreiptos į olimpiados auksą.

„Koks olimpiadininkui pasirodė egzaminas – ar uždaviniai buvo sunkūs?“ – netrukus po tądien vykusio fizikos egzamino Daumanto paklausė „Veidas“.
„Buvo sunkesnių klausimų, bet šiaip daug ką esu sprendęs, tad sudėtinga nebuvo. Tikiuosi šimtuko“, – nedaugžodžiaudamas atsakė vaikinas. Vargu ar galima tikėtis kitokio atsakymo iš žmogaus, kuris iš kitą mėnesį Kopenhagoje vyksiančios 44-osios tarptautinės fizikos olimpiados nori parvežti Lietuvai pirmą aukso medalį.
Tiesą sakant, Daumantas niekada nedaugžodžiauja. Aplinkiniai apibūdina jį kaip santūrų, kuklų, nekalbų, netgi šiek tiek užsidariusį. „Čia kaip tame posakyje – tikri vyrai daug nekalba“, – šmaikštauja jo fizikos mokytoja bei papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“, skirtos ypač gabiems moksleiviams (ją lankė ir Daumantas), steigėjų tarybos narė Danutė Aleksienė.
„Kai tik Daumantas atėjo į licėjų ir pakliuvo į mano rankas, iškart atkreipiau dėmesį į jo preciziškus uždavinių sprendimus – tvarkingi, trumpi, tikslūs, – sako mokytoja. – Nors jis kartais ilgai mąsto, bet galiausiai padaro tiksliai taip, kaip ir turi būti. Taip ir kalba – kiti daug trata, mala, o jo kiekvienas sakinys atrodo apgalvotas.“
Panašiai apie vaikiną atsiliepia ir habilituotas fizinių mokslų daktaras Pavelas Bogdanovičius, ne vienus metus padedantis moksleiviams rengtis olimpiadoms. „Kol kas iš mūsų komandos jis ryškiausias. Matyti, kad jo lygis nuolat kyla“, – pripažįsta profesorius.

Dėl gerų rezultatų naktimis nesėdi

Daumantas gali pasigirti laimėjimais ne tik fizikos, bet ir kitų tiksliųjų mokslų srityje, yra ne vieną kartą pasižymėjęs Lietuvos chemijos ir matematikos olimpiadose.
„Dar prieš pradėdamas mokytis Vilniaus licėjuje dalyvaudavau olimpiadose, tačiau kai patekau čia, įvyko persilaužimas ir pradėjau pelnyti medalius Lietuvos fizikos, matematikos ir chemijos olimpiadose, – pasakoja vaikinas. – Manau, dėl konkurencijos. Kai aplink daug draugų, kurie taip pat stengiasi siekti aukštų rezultatų, ir pačiam atsiranda didesnė motyvacija labiau stengtis.“
Fizika jaunuoliui tapo pagrindine sritimi pirmiausia dėl to, kad jis ją geriausiai suprato ir dažnai vos tik pažvelgęs į uždavinį matydavo, kaip jį spręsti. „Be to, fizika ne tokia sausa – joje yra ir chemijos, ir matematikos, ji tarsi viso ko mišinys. Ją mokantis ir pasaulis iš karto aiškus darosi“, – savo mėgstamą sritį apibūdina Daumantas.
O ar likdavo bent kiek laisvo laiko, kai reikėdavo ruoštis pamokoms licėjuje, papildomai mokytis „Fizikos olimpo“ mokykloje ir dar kiekvieną savaitę su kitais pretendentais į lietuvių komandą nuodugniai aiškintis fizikos uždavinius su profesoriumi P.Bogdanovičiumi? „Taip, ir gana daug, – ramiai atsako vaikinas. – Tikrai nemanau, kad daug dirbu. Kai ko nors noriu, nė nejaučiu, kiek skiriu tam laiko.“
Maža to, jis tikina, kad prie licėjaus pamokų ruošimo jam dažniausiai nereikėdavo sugaišti nė pusvalandžio, o ir bemiegių naktų nelabai tekę patirti. Vis dėlto galiausiai prisipažįsta: to laisvalaikio ne tiek daug, kad galėtų užtektinai dėmesio skirti savo pomėgiui – plastikinių laivų ar lėktuvų modelių konstravimui, prieš kurį laiką jau teko mesti anksčiau lankytą laivų modeliavimo būrelį.
Šis pomėgis ne naujas, o atėjęs iš vaikystės, taigi Daumanto kolekcijoje jau sukaupta daug įvairių modelių. „Jis nuo mažų dienų mėgo “Lego” kaladėles, konstruodavo laivų ar lėktuvų modelius – tai tikriausiai ir vedė prie to, kad galiausiai pasirinko mokytis inžineriją“, – svarsto vaikino mama Aušra.

Pernai laimėjęs sidabro medalį Baltijos šalių chemijos olimpiadoje, šįmet Kauno technologijos universiteto gimnazijos vienuoliktą klasę baigęs Matas Grigaliūnas nusitaikė į tarptautinę matematikos olimpiadą, liepos pabaigoje vyksiančią Kolumbijoje.

Per mokslo metus pelnytus laimėjimus Matui tenka vardyti gan ilgai. Tarptautinėje „Baltijos kelio“ matematikos olimpiadoje Lietuvos komanda, kuriai atstovavo ir kaunietis, iškovojo trečią vietą. Šiose varžybose dalyvavo jaunieji matematikai iš vienuolikos šalių, ir trečia vieta, Mato nuomone, yra aukščiausia pozicija, į kurią realiai gali pretenduoti mūsų komanda, nes aplenkti Rusijos ir Lenkijos pasiuntinius mažai vilčių: antrą vietą lietuviai šiame turnyre yra pelnę tik kartą, kai į varžybas neatvyko Sankt Peterburgo komanda.
Respublikinėse matematikos ir fizikos olimpiadose Matas šįmet pelnė bronzos medalius, o chemijos olimpiadoje – auksą. Gerai pasirodęs vyko į Baltijos šalių chemijos olimpiadą, kurioje moksleiviai varžosi individualiai, ir joje laimėjo sidabro medalį. Tuomet vyko į tarptautinę D.Mendelejevo chemijos olimpiadą, kuri buvo surengta Uzbekistane, ir joje laimėjo bronzą. Šioje olimpiadoje dalyvavo moksleivių iš septyniolikos valstybių, daugiausiai – iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių, bet šįmet sulaukta ir Vengrijos bei Saudo Arabijos atstovų.
Liepos mėnesį M.Grigaliūnas pirmą kartą keliaus į tarptautinę matematikos olimpiadą, kuri vyks Kolumbijoje. Lietuvai šiame pasauliniame turnyre atstovaus šeši matematikai. Tarp jų Matas vienintelis kaunietis, kiti penki išrinktieji – Vilniaus licėjaus auklėtiniai. Šiam šešetukui skirta speciali pasirengimo stovykla jau birželį turėtų prasidėti Vilniaus universitete.
Ar tokiose stovyklose jaučiama konkurencijos dvasia? „Konkurencijos netrūksta atrankos stovyklose, į kurias kviečiamos kelios dešimtys respublikinių olimpiadų prizininkų. Iš jų šeši geriausi vyksta į tarptautinę olimpiadą, dar šeši patenka į Vidurio Europos olimpiadą. O papuolus į komandą jau nėra dėl ko tarpusavyje varžytis. Juk olimpiadoje bus vertinami mūsų individualūs rezultatai“, – aiškina M.Grigaliūnas.
Ar jaunuoliai, pripažinti geriausiais šalies jaunaisiais matematikais, atitinka tipišką sauso, griežto, akiniuoto šio mokslo atstovo įvaizdį? Matas tvirtina, kad į stovyklas susirenka visokių asmenybių. Yra daug besimokančių ir silpniau bendraujančių, bet esama ir tokių, kuriems įdomiau sportas ir anekdotai negu matematika. Tiesa, tie anekdotai savotiški ir ne visiems suprantami: apie tai, kaip diskutuoja iracionalus skaičius su nerealiuoju skaičiumi…

Tarp chemijos ir matematikos
Kauniečio matematikos mokytojas ir Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius Leonas Narkevičius yra svarstęs, kad blaškymasis po skirtingų mokslų olimpiadas trukdo Matui tarptautinėje arenoje siekti pačių aukščiausių rezultatų. Tačiau jaunuolis laikosi savo požiūrio: „Mano tikslas – ne medaliai, o visapusiškas išsilavinimas. Pagal rezultatus patekau ir į tarptautinę chemijos olimpiadą, vyksiančią Maskvoje, bet jos data sutampa su tarptautinės matematikos olimpiados data, todėl vienos teko atsisakyti. Pasirinkau matematiką, nes šioms varžyboms intensyviau ruošiausi. Į tarptautinę chemijos olimpiadą galbūt pavyks išvykti kitą vasarą“, – ir toliau vienu mokslu nežada apsiriboti būsimasis abiturientas. Fizikos jis tvirtina niekad rimčiau nesimokęs, o biologijos respublikinėms olimpiadoms tiesiog nelieka laiko, nors šis mokslas Matui irgi prie širdies. Jaunesnėse klasėse yra skynęs laurų gamtos mokslų olimpiadose.
Toks pat visapusiškas Matas stengiasi būti ne vien palinkęs prie mokslų. Vaikinas baigė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti birbyne. Moka šiek tiek skambinti pianinu, neišsigąsta paėmęs į rankas akordeoną ar bandoniją ir kartais pabrązgina seną tėvo gitarą. Programinius grožinės literatūros kūrinius irgi spėja perskaityti, nes iš lietuvių kalbos ir literatūros gimnazijoje turi dešimtukus. Neseniai po ilgesnės pertraukos per vieną dieną įveikė mamos parneštą šiuolaikinį romaną. Kokį? Ogi fiziko Paolo Giordano parašytą „Pirminių skaičių vienatvę“.
Abitūros egzaminų šurmulio Matas stengiasi nepastebėti, nors neslepia, kad egzaminavimo sistema jam neatrodo logiška. „Nesuprantu, kodėl lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra vienas ir privalomas. Kodėl literatūrą išmanyti svarbiau negu matematiką? Mano nuomone, kiekvienas Lietuvos pilietis privalo mokėti taisyklingai lietuviškai kalbėti, rašyti ir skaityti, todėl turėtų būti privalomas lietuvių kalbos egzaminas, o literatūrai užtektų pasirenkamo egzamino statuso. Juolab kad rašydamas abitūros rašinį privalai savo mintis dėstyti būtent taip, kaip to nori būsimieji vertintojai – vos ne pagal šabloną“, – neslepia tiksliukas.
Matas priduria, kad nemažai garsių šalies matematikų nespjauna į poeziją, pavyzdžiui, linksmuolis VU profesorius Romualdas Kašuba, kurį Matas pažįsta dar nuo „Kengūros“ stovyklų laikų. Šiose stovyklose buvo rengiami ir poezijos rašymo konkursai, o M.Grigaliūnas kartą tokį yra laimėjęs.
Sąryšių tarp matematikos ir muzikos vaikinas pastebėjo dar besimokydamas muzikos mokykloje, kurioje solfedžiuoti jam sekėsi lengviau nei bendraamžiams. Geriausias tokio sąryšio įrodymas, pasak Mato, – matematikas Giedrius Alkauskas, kuriantis profesionalią muziką ir leidžiantis jos įrašus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet pirmą kartą Lietuvos atstovas iš tarptautinės filosofijos olimpiados Osle grįžo su aukso medaliu. Geriausią esė parašė buvęs Vilniaus licėjaus mokinys Tadas Kriščiūnas, rudenį matematikos ir filosofijos studijas pradėsiantis Oksfordo universitete.

Mokiniai, kurie iškovoja aukščiausius apdovanojimus tiksliųjų mokslų olimpiadose, turi gana aiškų planą, kaip joms rengtis, žino, ką konkrečiai privalo išmanyti, kad įrodytų savo pranašumą bendraamžių atžvilgiu. O koks darbas vyksta prieš filosofijos konkursus? Kokiais kriterijais remiantis matuojama, ko pavyko pasiekti studijuojant filosofiją?
„Suvokimas, kad nėra vieno atsakymo, – brangiausia, ką man davė gilinimasis į filosofiją. Toks neaiškumas parodo, kad gyvenimas labai įdomus. Jei filosofija tampa lengvu dalyku, ji praranda savo esmę. Čia turi būti daug kas neaišku“, – dėsto Tadas.
Žinoma, studijuojant filosofiją reikalingos ir konkrečios žinios. Tarkim, reikia žinoti garsių pasaulio filosofų mintis, gebėti jas lyginti. Vis dėlto Tadui filosofijos istorija nėra įdomiausia sritis, jis taip pat mano, kad tikslių atsakymų filosofiniai klausimai neturi. Būsimajam Oksfordo universiteto studentui prasmingiausia atrodo permąstyti filosofų mintis ir ginčytis su autoriumi. Visa tai jis daro lėtai skaitydamas ir apmąstydamas filosofines knygas. „Lyginu vienas idėjas su kitomis, bandau surasti skirtingų argumentų joms pagrįsti. Visada lydi netikrumo jausmas, tačiau tai ir įdomiausia“, – kur slypi filosofijos žavesys, atskleidžia vilnietis.
Beje, jis įsitikinęs, kad gilinantis į šį dalyką nereikia jokių išskirtinių gabumų. Tado žodžiais, net rašyti nebūtina gerai. Svarbiausia – nuoširdžiai domėtis. Taigi kas vaikiną uždegė aistra filosofijai?

Norėdamas suprasti, ką perskaitė, skaito kitą knygą

Tadas pasakoja, kad domėtis filosofija nepradėjo staiga – perskaitęs konkrečią knygą ar įkvėptas kokios nors iškilios asmenybės. Pasirodo, filosofijos link jis ėjo žingsnis po žingsnio – daug skaitė mokslo populiarinimo knygų, grožinės literatūros kūrinių, domėjosi kinu, taip pat jį traukė matematika. „Gilintis į filosofiją pradėjau natūraliai. Be to, susiliejo du mąstymo būdai: humanitarinis ir loginis, kurį išsiugdyti padėjo matematika. Filosofijos studijoms jie abu reikalingi“, – neabejoja Tadas.
Nors jis ne kartą dalyvavo respublikinėse matematikos, informatikos bei fizikos olimpiadose ir pasiekdavo gerų rezultatų, tačiau gabų jaunuolį visuomet labiau domino humanitarai mokslai, nes jie, pasak Tado, turi tiesioginį ryšį su gyvenimu. O būtent į filosofiją pasukęs todėl, kad tiesiog turėjęs daugiau entuziazmo užsiimti šia mokslo šaka nei kitomis.
Tiesa, rimtai domėtis filosofija vaikinas pradėjo tik grįžęs iš pernai Vienoje vykusios tarptautinės olimpiados. „Iki tol dalyvaudavau olimpiadose, lankiau filosofijos pamokas Vilniaus licėjuje, tačiau itin daug laiko tam neskirdavau. Rimtai užsikabinau, kai tarptautinėje olimpiadoje sutikau daug įdomių žmonių, gebančių giliai žvelgti į gyvenimą. Pernai net pasijutau nelabai vertas būti šalia jų, – prieš metus vykusią olimpiadą prisimena Tadas. – Bendraudamas su draugais įsivaizdavau, kad esu stiprus filosofijos srityje, tad tikėjausi ir tarptautiniame konkurse gerai pasirodyti, tačiau nieko nelaimėjau. Pajutau kartėlį dėl savo silpnumo ir tai iš dalies paskatino rimtai domėtis filosofija.“
Būsimasis Oksfordo universiteto pirmakursis pasakoja, kad pradėjęs skaityti filosofinius veikalus nesuprasdavo daugelio terminų. Žvelgdamas atgal mato, kad neteisingai suvokdavo ir veikalų esmę. „Turbūt ir dabar ne visada teisingai suprantu, ką perskaitau. Reikia užsispyrimo skaityti knygą po knygos, nes tik taip ateina gilesnis supratimas“, – kaip gilinasi į filosofiją, atskleidžia Tadas.
Jo buvęs filosofijos ir tikybos mokytojas Ernestas Šidlauskas sako, kad Tadas daug skaitydamas puikiai įvaldė filosofinę kalbą ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Mat rengdamasis olimpiadoms labai daug skaitė anglų kalba. „Dėl to, kad daug dirbo, laimėjo aukso medalį. Žinoma, reikėjo ir sėkmės, tačiau jo įdirbis buvo labai didelis“, – mokinį giria E.Šidlauskas.

Galima dirbti savo valstybei, bet nebūtina joje būti

Tado filosofijos mokytojas pastebėjo, kad vaikinas vos pradėjęs lankyti jo pamokas jau išsiskyrė analitiniu filosofiniu mąstymu. „Jis mėgsta matematiką, todėl geba logiškai mąstyti ir kartu yra nusiteikęs filosofiškai. Yra gilus, subtilus, sudėtingas ir paslaptingas netgi sau“, – apibūdina E.Šidlauskas.
Vilniaus licėjaus filosofijos ir tikybos mokytojas neabejoja, kad ateityje skaitys savo mokinio straipsnius, tekstus, sulauks ne vienos jo knygos. Tokį savo kelią mato ir pats Tadas. Jis mąsto apie akademinę karjerą, o tam, vaikino įsitikinimu, geriau gali parengti užsienio universitetai. „Daugelis mano draugų, šiemet baigusių Vilniaus licėjų, studijuos Lietuvoje, tačiau aš rimtai nesvarsčiau apie mūsų aukštąsias mokyklas. Pas mus gerai studijuoti istoriją, lietuvių kalbą arba tokias praktiškas specialybes, kaip inžinerija, programavimas, tačiau sunkiau pritaikomus mokslus, tarkim, matematiką ar fiziką, naudingiau studijuoti geruose Didžiosios Britanijos universitetuose. Vis dėlto kvaila rinktis bet kokią užsienio aukštąją mokyklą vien tam, kad išvažiuotum iš Lietuvos“, – teigia Tadas.
Beje, jo mintys šiuo metu krypsta ir į darbą užsienyje. Jaunasis filosofijos mėgėjas norėtų dirbti kitoje šalyje ir nuolat grįžti į Lietuvą, pavyzdžiui, skaityti paskaitų, publikuoti straipsnių mūsų leidiniuose. Taip pat svarsto ir kitą alternatyvą: gyventi tėvynėje, o darbus daugiausia publikuoti užsienio leidiniuose.
Tadas pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvoje jam nieko netrūksta, tačiau globaliame pasaulyje intelektualams sėslus gyvenimas nėra tinkamas. „Požiūris, kad reikia visą gyvenimą praleisti tik gimtoje šalyje, pasenęs. Reikia dirbti savo valstybei, bet tam nebūtina joje nuolat būti. Aš myliu Lietuvą, tačiau visiškas užsisklendimas tarp lietuviškumo man nepriimtinas“, – atvirai savo požiūrį dėsto Tadas.
E.Šidlauskas sako, kad buvęs jo mokinys niekuomet nevynioja žodžių į vatą, visada atvirai sako tai, ką mano. Tačiau tiesą rėžia ne tam, kad įžeistų, kaip būdinga daugeliui lietuvių, o kad būtų aišku. Vilniaus licėjaus filosofijos ir tikybos mokytojas prisimena ne vieną atvejį, kai Tadas pedagogus buvo pastatęs į keblią padėtį. Mat ne vieną klausimą apie pamokoje išgirstą naują dalyką ar faktą jis yra uždavęs ne tik iškart, bet ir po kelių dienų ar net pusmečio. „Pajutęs, kad mokytojas prastai pasirengęs pamokai, jis tai tiesiai galėdavo pasakyti. Pamenu, kalbėjomės ir aš nusižiovavau. Tadas be užuolankų pasakė matantis, kad man nuobodu, ir pasiūlė baigti pokalbį“, – pasakoja E.Šidlauskas.

Ne vienus metus kūrė filmus

Įdomu tai, kad Tadą iš daugelio bendraamžių išskiria ne tik mąstymo gilumas, bet ir nepaviršutiniškas domėjimasis kinu. Nuo septintos iki devintos klasės jis kūrė trumpametražius filmus – pats filmuodavo ir montuodavo, o savo kūrybą pristatydavo mokiniams skirtuose kino projektuose. Ne vienus metus netgi buvo įsitikinęs, kad taps kino režisieriumi, tačiau įstojęs į Vilniaus licėjų ir įsitraukęs į tiksliųjų mokslų olimpiadas filmų kūrimą apleido. „Dėl to nesigailiu, nes filosofija – nors ir bendriausias mokslas, kurį galima studijuoti, tačiau kartu ir giliausias. O kino režisieriaus specialybės studijos, ko gero, geriau parengia darbui televizijoje ar reklamos srityje. Man tai neįdomu“, – prisipažįsta Tadas.
Vis dėlto jis tvirtina, kad griežtai nėra nusibrėžęs savo gyvenimo kelio, tad neatmeta galimybės grįžti prie filmų kūrimo. Be to, kinas šiuo metu užpildo nemažą dalį jaunuolio laisvalaikio. Štai šią vasarą jis kiekvieną dieną peržiūri po filmą. Neseniai atrado režisieriaus Bernardo Bertolucci juostas, Šarūno Barto kūrybą.
Tiesa, į savo hobį pasinerti nuo ryto iki vakaro Tadas negali net vasarą. Mat visą darbo dieną dirba Vilniaus tarptautinėje mokykloje – verčia tekstus, prisideda prie internetinio puslapio kūrimo. „Jaučiu pareigą prisidėti prie tėvų skiriamų pinigų mano studijoms Oksfordo universitete“, – kodėl vasarą neatostogauja, paaiškina Tadas.
„Jis praaugęs daugelį bendraamžių, be to, jau susiformavęs kaip intelektualas nuolat analizuojantis save ir aplinką. Taip pat sugebantis pasišaipyti tiek iš savęs, tiek iš aplinkinių“, – apibendrina E.Šidlauskas.

Tado Kriščiūno laimėjimai
2011 m. Oksfordo St. Peter’s koledžo filosofijos konkurse užėmė antrą vietą.
2012 m. tarptautinėje filosofijos olimpiadoje iškovojo aukso medalį.
Ne vienus metus dalyvavo matematikos, informatikos, fizikos respublikinėse olimpiadose.