„Atkreipkite dėmesį į šį jaunuolį – ateityje apie jį kalbės visas pasaulis“ –  pranašiškus W. A. Mozarto žodžius, skirtus Bethovenui, galima pritaikyti ir jaunam bei talentingam pianistui Lukui Geniušui, kuris, kaskart sugrįždamas į Kongresų rūmų sceną, stebina naujais iššūkiais.

Jaunasis pianistas kritikų vertinamas už  retą tokiame amžiuje brandumą ir subtilumą, kuris dera su abejonių nepaliekančiu profesionalumu ir atlikimo meistriškumu. Nors jaunas, tačiau jau plačiai žinomas ir mūsų publikai pažįstamas pianistas L. Geniušas nenustoja skynęs laurų įvairiuose tarptautiniuose pianistų konkursuose, tarp kurių ir vieno prestižiškiausių – Frédérico Chopino konkurso Varšuvoje antroji vieta, o jo koncertų geografija vis labiau plečiasi, džiugu, jog koncertuojančio žymiausiose Europos salėse atlikėjo keliai vis dar pasuka į Lietuvą.
Jubiliejinį XXV Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezoną publikai dovanojama tikra sensacija -  per dvi dienas bus atlikti visi penki  Bethoveno koncertai fortepijonui, kuriuose visas didžiojo klasiko kelias, ieškant savojo stiliaus: nuo pirmųjų koncertų, alsuojančių Mozarto ir Haydno intonacijomis iki didingojo „Imperatoriškojo“.
Šeštadienį, spalio 5-ąją dieną Vilniaus kongresų rūmuose įvyks pirmasis ciklo „Visi L. van Bethoveno koncertai fortepijonui“ koncertas. Bethoveno koncertai yra elitinis pianistų koncertuojančių su orkestrais repertuaras; skirtingai nei kartais atrodantys populiaresni romantiniai koncertai, šie savyje talpina tiek rafinuotą ir aiškų klasikinį stilių bei, kaip ir fortepijoninės sonatos, atspindi didžiulę stiliaus evoliuciją patyrusio kompozitoriaus kelią į brandą. Pirmieji Bethoveno koncertai yra tikras uždavinys šiuolaikiniam pianistui, kaip juos aktualizuoti seksis L.i Geniušui ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui klausytojai išgirs spalio 5 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
Sekmadienį, spalio 6 dieną, 19 val. L. Geniušas bei Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pratęs koncertų ciklą „Visi L. van Bethoveno koncertai fortepijonui“  ir atliks paskutiniuosius du Bethoveno koncertus fortepijonui – op.58 Nr.4 G-dur bei op.73 Nr. 5 Es-dur, dar vadinamą „Imperatoriškuoju“.
L. Geniušas parengęs visus Bethoveno koncertus, šią dieną  skambins labiausiai meistriškumo ir ištvermės reikalaujančius. Šie koncertai jau nebepanašūs į Haydno ar Mozarto koncertus – nuo jų Bethovenas nutolsta tiek stilistiškai, tiek idėjiškai. Fortepijoninis koncertas pamažu įgauna kitą svorį ir iš aukštuomenės rūmų koncertų skverbiasi į koncertų sales. Visi XIX a. rašyti koncertai daugiau ar mažiau remiasi Bethoveno inovacijomis. Abiems koncertams diriguoja LVSO meno vadovas ir vyriausias dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Šie koncertai  aukščiausios prabos muzikos šventė, kuri nepaliks abejingų nei prisiekusių orkestro,  solisto ir kompozitoriaus gerbėjų, nei tų, kuriems ši proga bus pirmoji.

Vasario 1-ąją, eidamas 92-uosius, mirė lietuvių pianistas, dirigentas ir pedagogas Rimas Geniušas. Jo gyvenimo kelias 1920 m. prasidėjo Petrograde, kur tuo metu dirbo ir mokėsi tėvai.

Sugrįžus į Lietuvą, dar mažam berniukui buvo atgabentas pianinas, tačiau prisėsti prie jo vaikas išdrįso tik po kelerių metų. Ir „prilipo“ – ilgam.
1932 m. pradėjo fortepijono studijas Kauno konservatorijoje, tačiau vis labiau traukė kitas – dirigento kelias. 1948 m. baigė pirmąjį Mykolo Bukšos surinktą būsimų dirigentų kursą. Vėliau važinėdavo tobulinti įgūdžių pas Sankt Peterburgo profesorius. Savo pirmąjį spektaklį – G.Rossini „Sevilijos kirpėją“ R.Geniušas Kaune dirigavo 1945 m. Nuo 1952 iki 1996 m. dirbo dirigentu Lietuvos operos ir baleto teatre, kuriame parengė daugiau nei tris dešimtis premjerų. Tarp jų buvo ir Vytauto Klovos operos „Duktė“, „Ave, vita“, „Pilėnai“, Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“, Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Taip pat – visi to laikmečio G.Verdi „Traviatos“ pastatymai, kuriais teatras tradiciškai palydėdavo senuosius metus.
Tačiau abu Geniušų sūnūs – pianistas Petras ir dirigentas Julius – muzikanto gyslelę paveldėjo ne tik iš tėvo, bet ir iš mamos: Irena Geniušienė jaunystėje taip pat studijavo konservatorijoje, tik vėliau pasirinko grafikos meną. Todėl Geniušų butas sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje visuomet buvo kupinas muzikos ir paveikslų. Čia paprastai apsistodavo ir R.Geniušo anūkas Lukas, kai iš Maskvos atvykdavo koncertuoti į Vilnių.
„Vaikų negalima auklėt žodžiais: daryk taip, nedaryk anaip, šitaip gražu, anaip – negražu. Tie vaikai dėmesio nekreipia, būtinai atvirkščiai padarys. O gestą, žvilgsnį, ypač tavo paties elgesį, pastebės ir įsisąmonins šimteriopai“, – viename paskutiniųjų interviu tvirtina Maestro.
R.Geniušas atvėrė kelią į muziką ne tik savo vaikams. Beveik pusę amžiaus profesorius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia ilgai vadovavo Operos katedrai. Parašė knygas „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ (1973) bei „Operos solisto pratimai“ (1985).

Sausio 17 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambins Lukas Geniušas, tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso Varšuvoje, Lenkijoje, sidabro medalio laimėtojas, pelnęs vieno perspektyviausių jaunųjų pianistų Europoje vardą. Užaugęs ir studijuojantis Maskvoje, dvidešimt vienerių metų Lukas lietuviškai šneka labai laisvai ir paprastai, nors pokalbiui laiko pavyko atrasti tik vėloką sekmadienio vakarą. Nejučia išsprūsta vienas pirmųjų klausimų…

Sakykite, ar Jūs mėgstate duoti interviu?

Ne, nemėgstu. Galvoju, kad neturiu laiko. Kad kalbėti galbūt nesinori. Tačiau kaip gi būtų, jei su šiomis visomis mintimis ateičiau į pokalbį? Turbūt sunkiau susiruošti, bet kai jau šnekamės, tai kalbu rimtai, atvirai, ir atsakingai.

Lietuvoje atliksite vieną sudėtingiausių fortepijoninės literatūros ciklų – S. Rachmaninovo „24 preliudus”. Kaip pasirinkote šį kūrinį?

Pastaruosius penketą metų stengiuosi formuoti programas iš „everestų“: didelių ciklų, kūrinių, reikalaujančių didelės koncentracijos ir darbo, kūrinių, kuriuos reikia atlikti vienu įkvėpimu. Valanda muzikos be perstojo scenoje – kone sportinis iššūkis, susijęs su pianistine ir muzikine ištverme. Sunku viską sujungti, pergyventi vidinį siužetą, bet man patinka tokios užduotys. Atliekant visą ciklą atsiveria visai kitas planas, kita muzikinė struktūra.

Ciklas iš tiesų susideda iš trijų opusų, kurie tik vėliau buvo sujungti. Pirmąjį preliudą, op. 3 cis-moll kompozitorius parašė dar labai jaunas. Už jo įrašą uždirbo milijoną dolerių, mat šis kūrinys tapo tikru hitu, kurį būtų galima lyginti su dabartiniais muzikos „topais“. Vėliau sukūrė dar 10, ir dar 13 preliudų. Rašydamas paskutinįjį, po dvidešimt penkerių metų, jis panaudojo muzikinę medžiagą iš paties pirmojo savo preliudo.

S. Rachmaninovo muzika yra neišsenkantis inspiracijos šaltinis. Jis nerašė vidutinės reikšmės kūrinių – visi jie yra ilgai brandinti. Bet kuris jo kūrinys pianistui teikia didžiausią malonumą, bet ir daug darbo.

Esate daugybės tarptautinių pianistų konkursų laureatas. Prieš metus pelnėte antrąją vietą viename svarbiausių – F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje. Ką pakeičia pergalės?

Jos pakeičia gyvenimo ritmą ir galimybes realizuoti save profesinėje srityje. Pakeičia viską. Juk aš negroju tik sau, savo namuose. Turiu eiti į sceną, turėti gerus ryšius su koncertų organizatoriais ir vadybininkais. Tai, ką darau dabar, kur ir kiek koncertuoju, ir yra šių pergalių rezultatas.

Gausiai koncertuoti pradėjau tik pastaruosius dvejus metus. Pernai pagrojau 60 koncertų, tarp jų ir Japonijoje, ir JAV. Šį sezoną pagrojau mažiau, bet atlikau labai daug skirtingo repertuaro – devynis skirtingus simfoninius koncertus, ir tris solines programas. Dabar neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra sunkiau nei daug kartų atlikti tą pačią programą.

Kaip prisimenate pasiruošimą tokiam dideliam, kelių turų konkursui?

Konkursas yra labai sunkus dalykas. Tai ir didžiuliai nervai, ir mėnesių mėnesiai, kai turi groti tuos pačius kūrinius ir programą, kurią nustatė kiti. Tai šiek tiek surakina grandinėmis.

Ištisus metus grojau vien F. Chopino muziką ir kartais tapdavo sunku ištverti vien šį romantinį sirupą. Ruošimasis konkursui yra kitoks, nei koncertui. Labai daug valandų praleidžiama tobulinant kiekvieną gaidą, norint įgyti tokią kontrolę, kad net ir vidury nakties galėtum viską sugroti būtent taip, kaip reikia.

Galbūt mėginote iš tiesų susikurti ekstremalias sąlygas, kad galėtumėte save taip išbandyti?

Nebūtina jų specialiai kurti. Gana įprasta, kad nuskridus į kitą kontinentą koncertuoti tenka jau kitą dieną. Tai reiškia, kad koncertas vyksta, pavyzdžiui, šeštą ryto Maskvos laiku. Organizmas nespėja prisitaikyti. Smegenys dirba visai kitaip. Tenka sukaupti visus savo rezervus, kad prisiverstum galvoti, kad sugebėtum išlikti dvasinio smūgio momente ir perduoti energiją publikai.

O kartą per koncertą kando uodai! Tai buvo koncertas lauke, mažame miestelyje už Varšuvos. Visa atmosfera tąsyk buvo savotiška. Dalis publikos sėdėjo su buteliais, pradėjo gerti… Pamenu, kad grojau naujai išmoktą F. Chopino sonatą ir staiga pradėjo pulti uodai. Per pertrauką kažkas paskolino purškiklį nuo uodų.

Tiesa, Su draugais kartais imame rungtyniauti, skambindami techniškus F. Šopeno etiudus. Matuojame, po kelių bokalų alaus pirštai nustos lakstyti taip greitai. Skirtumą galima pajusti jau po trečiojo…

Legendinėje Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, kurioje studijuojate, kadaise mokėsi ir Jūsų tėvai. Ar skiriasi jų pasakojimai nuo šiandieninės studentų realybės?

Lygindamas šiandieninę konservatoriją su šeimos pasakojimais negaliu pasakyti nieko pozityvaus. Profesionalumo lygis muzikoje krenta visur, taip pat, deja, ir Maskvos konservatorijoje. Galbūt todėl, kad prieš trisdešimt metų atranka buvo daug griežtesnė, o kurse studijuodavo 15-20 fortepijono specialybės studentų. Ir visų jų klausyti buvo verta. Dabar pianistų įstoja keturis kartus daugiau, drauge su aspirantais susidarytų gal keturi šimtai studentų, tačiau tikrų asmenybių, į kurių koncertą verta nueiti, yra geriausiu atveju dešimt.

Visgi vertinu tai, jog ši Konservatorija, kaip ir apskritai rusiškoji fortepijono mokykla, yra garsi visame pasaulyje. Jos atstovai – nuo S. Richterio ir E. Gilelso iki šiuolaikinių B. Berezovskio ar I. Pogoreličiaus, kuris, beje, buvo mano močiutės mokinys. Niekuomet neteko mokytis Julliardo ar Paryžiaus konservatorijoje, tad negalėčiau su jomis lyginti Maskvos konservatorijos. Visgi šiuo metu didžiausias privalumas yra laisvė: jei esi ko nors vertas – gali prasimušti, gali važiuoti ir mokytis, pasiekti galima labai daug.

Jūsų tėvai – žymūs pianistai Petras Geniušas ir Ksenija Knorre. Nuo pat vaikystės Jūsų dėstytoja – profesorė Vera Gornostajeva, kuri yra ir Jūsų močiutė. Ar sunku mokytis pas šeimos narį?

Mūsų asmeninių santykių pamatas visada buvo muzika. Taip yra nuo vaikystės. Ji visada rūpinosi mano dvasiniu, muzikiniu gyvenimu. Kito, asmeninio gyvenimo, mes ir neturėjome. Ji nėra ta močiutė, kuri kepa anūkui blynus – tikriausiai jų kepti ji net nemoka.

Nėra paprasta visą laiką mokytis pas vieną žmogų. Mes vienas prie kito labai pripratę, glaudžiai susimuzikavę. Ji yra išskirtinė pedagogė, vieno svarbiausių rusų fortepijono mokyklos atstovo H. Neihauzo tiesioginė pasekėja. Ji turi neišsenkamą kultūrinį bagažą. Didele dalimi esu jau jo prisisotinęs. Būdamas šešiolikos pajutau, kad jau turiu savo suformuotą muzikinį mąstymą, dėsnius, savo balsą, kuris yra nepriklausomas. Tas balsas nėra paveldėtas iš jos ar ko nors kito, o įgytas mano paties.

Mano nuomonė dažnai kertasi su močiutės. Konfrontacija gali būti ir labai dramatiška, o tuos momentus būna sunku pergyventi. Sakau sau, kad grosiu taip, kaip pats galvoju ir noriu, ir mėginu savo skambinimu ją įtikinti. Bet dažnai to padaryti nepavyksta. Tada mėginu pagroti kitaip. Kiekvienas mūsų bandome įpiršti savo poziciją, bet to ginčo metu gimsta didžiausia dvasinė teisybė.

Palyginčiau tai su peiliu, kurį reikia ilgai galąsti, kad jis būtų tinkamai aštrus. Tai gali tęstis savaitėmis, ir kas kartą besiginčydami „galandame“.

Ar žinote, kas yra žvaigždžių liga?

Buvo toks periodas, kai pajutau, kad daug yra pasiekimų, daug gerbėjų, daug koncertų… ir atsipalaidavau. Galbūt nuo žvaigždžių ligos mane apsaugo artimieji, kurie žino, kaip neįsmukti į tą balą. Močiutė tokiu atveju prabiltų pirmoji. Manau, kad dienos, kai būčiau nusprendęs, kad jau viską pasiekiau ir man nebėra ką veikti, dar nebuvo.

Kai dalyvaujate konkursuose ar koncertuojate, prie Jūsų pavardės dažnai nurodomos dvi šalys: „Lietuva-Rusija“. Ar kada nors mąstėte, kuri tapatybė artimesnė Jums?

Kalbu lietuviškai ir myliu Lietuvą. Juk čia ir mano tėtis, ir seneliai. Mano lietuviška pavardė – Geniušas – ir visur kitur, išskyrus Lietuvą, į mane žiūrima kaip į svetimą žmogų. Vilniuje nesijaučiu svetimas, lankausi čia 4-5 kartus per metus. Svajoju laisviau jaustis kalbos atžvilgiu, nes man labai trūksta kasdienės praktikos. Lietuviškai kalbu tik su tėvu. Išskyrus pusseserę, Lietuvoje neturiu nei vieno draugo.

Vis dėlto mano gyvenimas jau praėjo kitur, tai buvo ne visai lietuviškas gyvenimas. Stebina, kai kartais kas nors Lietuvoje ima karštai tikinti, kad turėčiau pasirinkti vien ją.

Galbūt bendraudamas su draugais rusais taip pat jaučiatės kiek kitoks, nei jie?

Jaučiu, kad mano mąstymas yra kiek kitoks, nei tų, kurie yra tikri rusai. Aš neturiu nacionalinės tapatybės, kadangi mano močiutė yra pusiau armėnė, o iš senelio pusės turiu ir vokiško, ir prancūziško kraujo. Tikro rusiško kraujo turiu ketvirtadalį, o lietuviško – pusę. Kokia ten tapatybė… Patriotu negaliu būti jokioje šalyje. Susiduriu su žmonėmis, kurie mąsto kaip nacionaliniai idealistai, pavyzdžiui, „kaip rusai“ arba „kaip lietuviai“. Tiesa, niekas iš mano lietuvių giminių nebuvo pažeistas nacionalizmo. Man tai atrodo teisinga, o gal tai ir nėra teisinga. Žmonės, kurie skaitys šį interviu, galbūt įsižeis? Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje grosiu visada.

Pianisto Luko Geniušo koncertai su 24 S. Rachmaninovo preliudų programa:

2012 m. sausio 17 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje

2012 m. sausio 19 d. 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje

Daugiau informacijos: www.culture-live.lt

Video: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=nMvjC_cl6Dw

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=hNypb32cka0