Šiauriečiai ateis su trenksmu. O kas gali trenkti? Rusai. Niekas neturi tiek pajėgų regione ir nėra tiek gerai pasiruošęs susidoroti su aplinkos atšiaurumu. Visos kitos valstybės atsilieka ir, kalbant apie JAV, net neatrodo bandančios pasivyti: Amerika yra Arkties valstybė be Arkties strategijos vis kaistančiame regione.

Globalaus atšilimo poveikis dabar Arktyje matomas geriau nei bet kada: ledas tirpsta, taigi prie regiono lengviau prieiti, tai sutampa su energijos išteklių atradimu ir technologijų juos išgauti plėtojimu – ir tai sutelkė Arkties valstybių dėmesį į galimus laimėjimus ir praradimus, kurių gali būti pačioje sudėtingiausioje pasaulio aplinkoje. Daugelis šalių regione kelia besivaržančius tarpusavyje reikalavimus, kol kas jos nesirūpino spausti – kol kas. Bet yra daug ko pareikalauti ir dėl daug ko ginčytis.

Žodis „arktis“ kilęs iš graikų arktikos, reiškiančio „netoli lokių“, tai nuoroda į Ursa mayor, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, kurio paskutinės dvi žvaigždės rodo link Šiaurinės žvaigždės.

Arkties vandenynas yra 5,4 milijono kvadratinių mylių, tai mažiausias pasaulio vandenynas, bet vis dėlto jis beveik toks pat didelis kaip Rusija ir pusantro karto didesnis už JAV. Žemynų šelfai šio vandenyno dugne užima santykinai daugiau ploto negu bet kuriame kitame vandenyne, tai viena iš priežasčių, kodėl sunku sutarti dėl suvereniteto atskirose teritorijose.

Arkties regionui priklauso žemė dalyje Kanados, Suomijos, Grenlandijos, Islandijos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos ir JAV (Aliaska). Tai kraštutinumų žemė: vasarą temperatūra kai kuriose vietose trumpai gali pakilti iki 26 laipsnių Celsijaus, ilgais laikotarpiais žiemą ji krinta žemiau nei –45. Čia yra stingdančių vėjų išgraužtų uolų, platybių, poliarinių dykumų ir net upių. Tai didžiulio atšiaurumo ir didžio grožio vietos, tūkstantmečiais traukusios žmones.

Pirmoji ekspedicija aprašyta 330 m. prieš Kristų, tai buvo graikų jūreivis Pitėjas iš Masilijos, radęs keistą žemę, vadinamą „Tulė“. Kai grįžo prie Viduržemio jūros krantų, nedaug kas tikėjo jo stulbinamais pasakojimais apie tyrai baltus kraštovaizdžius, užšalusias upes ir keistas būtybes, įskaitant didžiulius baltuosius lokius; bet Pitėjas buvo tik pirmasis iš daugelio žmonių, per šimtmečius aprašiusių Arkties stebuklą ir pasidavusių jos keliamoms emocijoms.

Dar daugelis pasidavė jos nepritekliams, ypač tie, kurie keliavo iki žinomo pasaulio pakraščio ieškodami to, ką abejojantieji vadino „mitiniu“ Šiaurės Vakarų jūrų keliu pro Arkties vandenyną, siejančiu Atlantą ir Ramųjį vandenyną. Vienas iš pavyzdžių yra Henry Hudsonas. Gal jo vardu ir pavadinta antra pagal dydį pasaulyje įlanka, bet 1607 m. jis turbūt mieliau būtų rinkęsis išgyventi iki senatvės negu būti išmestas plūduriuoti ir beveik neišvengiamai pasiųstas mirti sukilusios įgulos, kuri pavargo nuo jo tiriamųjų kelionių.

Į klausimą, kas pirmas pasiekė „Šiaurės ašigalį“, atsakyti sudėtinga, turint galvoje, kad nors planetoje yra fiksuotas taškas, ženklinantis jo poziciją, ledas, ant kurio stovima, juda, ir be GPS įrangos sunku pasakyti, kur tiksliai esama. Seras Edwardas Parry neturėdamas GPS pabandė tai padaryti 1827 m., bet ledas judėjo į pietus greičiau, negu jis galėjo judėti į šiaurę, taigi jis pasuko atgal, bet bent jau išgyveno.

Kapitonui serui Johnui Franklinui pabandžius kirsti paskutinę neplauktą Šiaurės Vakarų jūrų kelio dalį 1845 m. pasisekė prasčiau. Du jo laivai įstrigo lede netoli Karaliaus Viljamo salos Kanados archipelage. Visi 129 ekspedicijos nariai žuvo, kai kurie laivuose, kiti – juos palikę ir patraukę į pietus. Ieškoti išgyvenusiųjų buvo pasiųstos kelios ekspedicijos, bet jos rado tik keletą griaučių ir išklausė inuitų medžiotojų pasakojimų apie tuzinus baltųjų, kurie mirė eidami per įšalusį kraštovaizdį. Laivai dingo visiškai, bet 2014 m. technologijos pasivijo geografiją, ir Kanados paieškų komanda naudodama sonarą nustatė vieno iš jų – „HMS Erebus“ – buvimo vietą: Šiaurės Vakarų jūrų kelio dugne. Ekspedicija iškėlė laivo varpą.

Franklino ekspedicijos likimas neatgrasė daugybės nuotykių ieškotojų nuo bandymų rasti savo kelią per archipelagą, bet tik 1905 m. didysis norvegų tyrinėtojas Roaldas Amundsenas nutiesė per jį kelią mažesniu laivu su vos penkių žmonių įgula. Jis praplaukė Karaliaus Viljamo salą, kirto Beringo sąsiaurį ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Kad tai padarė, jis suprato pamatęs priešais atplaukiant banginių medžiotojų laivą iš San Fransisko. Savo dienoraštyje jis prisipažino, kad jį užplūdo emocijos, tai retas atvejis, beveik tiek retas, kiek ir jo didis laimėjimas: „Šiaurės Vakarų jūrų kelias įveiktas. Mano vaikystės svajonė tą akimirką buvo įgyvendinta. Keistas jausmas kaupėsi mano gerklėje, buvau kiek pernelyg įsitempęs ir išsekęs – jaučiau silpnumą – bet mano akys ašarojo.“

Po dvidešimties metų jis nusprendė praskristi virš Šiaurės ašigalio, ir nors tai lengviau negu jį pereiti, žygis nebuvo paprastas. Kartu su italu pilotu ir keturiolika įgulos narių jis praskrido pusiau standžiu dirižabliu virš ledo ir iš 300 pėdų aukščio numetė Norvegijos, Italijos ir Amerikos vėliavas. Tai gal ir buvo didvyriškos pastangos, bet dvidešimt pirmame amžiuje jos nebuvo vertinamos kaip suteikiančios teisinį pagrindą šioms trims šalims savintis regioną.

Tai pasakytina ir apie įspūdingas japono Shinji Kazamos pastangas – 1987 m. jis tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį motociklu. Ponas Kazama buvo toks bebaimis, jog nekreipė dėmesio į besitraukiančią ašigalio ledo kepurę, tokie žmonės važiuotų per pūgą, kad patektų į istorijos knygas, bet nebėra abejonių, jog ledo, kurį tenka įveikti, dabar yra mažiau.

Kad ledas traukiasi, neabejojama – palydovinės nuotraukos per pastarąjį dešimtmetį aiškiai rodo, jog ledo sumažėjo, – abejojama dėl priežasties. Dauguma mokslininkų įsitikinę, kad atsakingas žmogus, ne tik natūralūs klimato ciklai, ir kad būsimų atodangų eksploatavimas paspartins procesą.

Kaimai Beringo ir Čiukčių jūros pakrantėse jau perkelti, nes prasidėjo krantų erozija, buvo prarasta medžioklės plotų. Vyksta biologinis persigrupavimas. Ėmė trauktis baltieji lokiai ir šiaurinės lapės, jūrų vėpliai pradėjo kovoti dėl erdvės, o žuvys, nieko nežinodamos apie teritorinių vandenų ribas, pasislinko į šiaurę, ištuštindamos kai kurių šalių aruodus ir papildydamos kitų. Skumbrės ir atlantinės menkės dabar aptinkamos Arktyje žvejojančių tralerių tinkluose.

Tirpstančio ledo poveikis bus juntamas ne tik Arktyje: tokios tolimos šalys kaip Maldyvai, Bangladešas ir Nyderlandai tirpstant ledui ir kylant jūrų lygiui patirs padažnėjusių potvynių riziką. Dėl šio domino efekto Arktis yra globalus, o ne regioninis klausimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

Jei ištirptų visi pasaulio ledynai, kurių Žemėje yra daugiau kaip 21 mln. km³, jūros lygis pakiltų 80,5 metro kardinaliai pakeisdamas planetos žemėlapį. Įvykiams susiklosčius pagal tokį scenarijų, neatpažįstamai pasikeistų ir Lietuvos vaizdas – šalis taptų pusiasaliu.
Nemažą Lietuvos teritorijos dalį pasiglemžtų Baltijos jūra. Pastarajai atitektų ne tik visas pajūrio ruožas (Klaipėda, Palanga, Kuršių Nerija), bet ir Tauragė, Jurbarkas, stipriai išsiplėtusi Rygos įlanka jūros vandeniu užklotų nemažą dalį Šiaurės ir Vidurio Lietuvos – Joniškį, Panevėžį, Anykščius, Ukmergę. Tokį Lietuvos vaizdą galima išvysti dėl tirpstančių ledynų pasikeitusio pasaulio modelyje, pateiktame žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugsėjo numeryje.
Juo remiantis, tik gražiu prisiminimu taptų Londonas, Stokholmas, Helsinkis, Sankt Peterburgas, Talinas, Ryga, Kopenhaga, Briuselis, Amsterdamas – Olandija ir Danija būtų visiškai pralaimėjusios kovą su jūra.
Dėl kitokio ateities planetos vaizdo kaltas žemės gyventojų poreikiams tenkinti naudojamas iškastinis kuras.
„Išmesdami į atmosferą anglies dioksidą ir kitas šilumą sulaikančias dujas, per pastarąjį šimtmetį sušildėme Žemę daugiau nei 0,5 laipsnio ir pakėlėme jūros lygį maždaug 20 cm. Net jei nedelsdami nustotume deginti iškastinį kurą, esamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos mūsų planetą dar šildytų daug šimtmečių“, – rašo žurnalistas Timas Folgeris.
Gegužę anglies dioksido koncentracija atmosferoje pasiekė 400 milijoninių dalių ir buvo didžiausia per pastaruosius 3 mln. metų. Tais laikais jūros lygis galėjo būti 20 m aukščiau dabartinio: Šiaurės pusrutulyje beveik ištisus metus nebūdavo ledo. Šį katastrofišką lygį vandenynas vėl pasiektų per kelis šimtmečius.
Jūros lygis beveik nekito du tūkstantmečius, tačiau XIX a. pabaigoje, pradėjus šilti Žemei, pradėtas fiksuoti jo kilimas. Be to, jūros lygis kyla vis sparčiau: šiuo metu – trečdaliu centimetro kasmet, t. y. dvigubai greičiau nei prieš kelis dešimtmečius. Skaičiuojama, kad situacijai nepakitus, iki 2100 metų jūros lygis gali pakilti metru ar net daugiau. Deja, mokslininkai vis dar negali tiksliai pasakyti, kaip sparčiai ir kiek pakils jūros lygis artimiausioje ateityje.
„Visuotinio atšilimo poveikis jūros lygiui yra dvejopas. Maždaug trečdalį kilimo sudaro šiluminis plėtimasis – šylant vandeniui, didėja jo tūris. Likusi poveikio dalis tenka tirpstantiems sausumos ledynams. Kol kas daugiausia tirpsta kalnų ledo sankaupos, bet daug nerimo kelia ir milžiniški Grenlandijos bei Antarktidos ledynai“, – informuoja T. Folgeris.
Apie pastaruosius mokslininkai žino dar labai nedaug. Klimatologai mano, kad nuo 1992-ųjų Grenlandijoje ir Antarktidoje drauge kasmet ištirpsta vidutiniškai 200 mlrd. tonų ledo. „Jei šis procesas ir toliau spartės, iki XXI a. pabaigos jūros lygis gali pakilti ne pusmetriu ar metru, o dvigubai tiek“, – įsitikinęs Niujorke įsikūrusio Kolumbijos universiteto Žemės instituto mokslininkas Radley Hortonas.
Pasaulio pakrančių miestus slegia dvejopa grėsmė: nenumaldomai tvinstantys vandenynai pamažu užlies žemumas ir taip sustiprins griaunamąją audros bangų jėgą, kurių, prognozuojama, tik daugės.
„Net atsargiai prognozuojant, kad jūros lygis pakils vos 0,5 m, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija skaičiuoja, kad 2070 m. didžiuosiuose pasaulio uostamiesčiuose potvynių pavojus nuolat grės 150 mln. žmonių ir 35 trln. JAV dolerių vertės nekilnojamajam turtui – ši suma prilygsta 9 proc. pasaulio BVP“, – apibendrina T. Folgeris.

Pokyčiai kituose žemynuose drastiškai pakilus vandens lygiui (remiantis „National Geographic Lietuva“):
Šiaurės Amerika. Visa rytinė žemyno pakrantė būtų užlieta vandeniu. Atlanto vandenynas pasigrobtų tokius miestus ir jų apylinkes kaip Bostonas, Niujorkas, Filadelfija, Čarlstonas, Orlandas, Majamis, Naujasis Orleanas, Hjustonas. Didžioji dalis Karibų jūrą supančių valstybių teritorijos ir salų taip pat atsidurtų po vandeniu.
Pietų Amerika. Amazonės baseinas žemyno šiaurėje ir Paragvajaus upės baseinas pietuose virstų Atlanto vandenyno įlankomis. Nebeliktų Buenos Airių, Urugvajaus ir didžiosios Paragvajaus dalies.
Azija. Būtų užlieta teritorija, kurioje dabar gyvena 600 mln. kinų. Po vandeniu atsidurtų visas Bangladešas su 160 mln. gyventojų ir ištisi Indijos pakrančių ruožai. Patvinusi Mekongo delta paverstų Kambodžos Kardamono kalnus sala.
Australija. Šiame dykumų žemyne atsirastų nauja vidaus jūra, bet paskęstų beveik visas siauras pakrantės ruožas, kuriame dabar gyvena keturių iš penkių australų.
Afrika. Palyginti su kitais žemynais, Afrika prarastų mažiausiai teritorijos, bet ištisi jos ruožai taptų negyvenami dėl įkaitusios atmosferos.

GEOkubas yra dvylikos Europos šalių, dvidešimt penkių aukštųjų mokyklų geografų, mokslininkų ir tyrėjų visuomenei skirtas bendras darbas. Lietuviškąjį gerokai papildytą ir mūsų kontekstui pritaikytą leidimą rengė žymus geografas Rytas Šalna. O mes siūlome kelias ištraukas, tiksliau, temas, iš ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusio kūrinio.

XXI a. mūsų pasaulis atsidūrė globaliųjų iššūkių akivaizdoje. Vos prieš kelis dešimtmečius atsiradusios tokios sąvokos, kaip klimato atšilimas, ozono skylė, darnusis vystymasis, gyventojų senėjimas, globalizacija ir nemažai kitų, tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Nors mūsų planeta apvali, tačiau knygoje jai suteikta savita kubo forma. Kiekviena iš 6 kubo sienelių atitinka tam tikrą didžiąją geografinę temą, o kiekvieną iš jų sudaro 9 smulkesnės temos. Taigi iš viso leidinyje aprašomos net 54 geografinės temos.
Knygoje atsispindi ne tik didžiosios mūsų planetos ekosistemos, gaivalinės nelaimės ir jų poveikis žmonėms, bet ir visos aktualiausios socialinės, ekonominės ir aplinkosauginės problemos, technologijų pažanga ir jų vaidmuo kasdieniame žmonių gyvenime bei profesionalių geografų darbuose.
Labai vertinga tai, kad šioje knygoje pateikiamas įvairių Europos šalių geografų požiūris į geografiją ir jų pačių šioje srityje atliekami kasdieniai darbai. Iš to galima daryti išvadą, jog geografijos mokslo žinios, įgūdžiai, netgi tam tikras geografinis mąstymas kaip niekada anksčiau yra ypač svarbūs kiekvienam iš mūsų.

Rūšių nykimas
Į geografų akiratį patenka ne tik fizinė mūsų pasaulio aplinka, bet ir visa joje klestinti gyvybės įvairovė. Rūšies nykimas suprantamas kaip laipsniškas tam tikros augalų ar gyvūnų rūšies atstovų mažėjimas, kuris tam tikru metu pasiekia kritinę ribą, kai rūšies populiacijos atkurti jau neįmanoma. Rūšių nykimo ir išnykimo problema turi didžiulę įtaką kiekvienam iš mūsų. 1992 m. Rio de Žaneire vykusiame pasaulio lyderių susitikime nuspręsta, kad nykstančių rūšių išsaugojimas ir įvairovės išlaikymas yra vienas esminių mūsų planetos tvarios raidos užtikrinimo uždavinių.
Iki šiol mokslininkams pavyko identifikuoti apie 1,6 mln. skirtingų augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų rūšių, iš kurių 1 mln. sudaro vien vabzdžiai. Manytina, kad tai tik nedidelė dalis visų rūšių, gyvenančių Žemėje, nes dauguma jų mokslui dar nežinoma. Mokslininkai apskaičiavo, jog Žemėje egzistuoja nuo 3 iki 10 mln. rūšių! Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kiek vis dėlto organizmų rūšių gyvena mūsų planetoje.
Šiuo metu rūšys nyksta neįtikimai sparčiai. Kasmet prarandame maždaug 1 proc. iš visų žinomų dažniausiai dėl to, kad pažeidžiamos ar net masiškai naikinamos jų buveinės. Tokia žmonių veikla, kaip, tarkime, miškų naikinimas, miestų plėtra, ekosistemų tarša bei visuotinis klimato šiltėjimas, kelia didelę grėsmę daugybei rūšių. Apskaičiuota, jog išnykimas gresia 12 proc. paukščių, 25 proc. žinduolių bei 33 proc. žuvų rūšių.
Geografai, kaip ir aplinkosaugininkai, visame pasaulyje siūlo būdų ir imasi konkrečių priemonių, padedančių gelbėti jau nykstančias rūšis ar tas, kurioms kilusi grėsmė. Dirbama išvien su valstybinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Pasaulinis gamtos fondas. Bendromis pastangomis rūšys stebimos ir taip mėginama suprasti kilusius pavojus. (…)

Senstanti visuomenė
Visuomenės senėjimas jau kurį laiką yra svarbi daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, problema. 2005 m. Jungtinės Tautos patvirtino, kad visuomenė senėja daugumoje valstybių, visuose pasaulio regionuose. Sparčiausias šis procesas labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Senstančios visuomenės reiškinys turi daugybę priežasčių ir padarinių, kurie ypač domina geografus.
Visuomenė senėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Šiais laikais žmonės gyvena ilgiau nei anksčiau. Tam įtakos turi medicinos pažanga, pagerėjusios gyvenimo sąlygos, ekonominis ir politinis stabilumas. Daugybėje šalių mažėjantį mirtingumą lydi ir mažėjantis gimstamumas. Dėl pastarojo ilgėja vidutinis gyventojų amžius, kinta jaunų ir senų žmonių pusiausvyra.
Senstančios visuomenės ekonominė įtaka šalims yra didžiulė, nes santykinai mažėja darbingo amžiaus žmonių dalis. Vyresni žmonės dažniausiai turi daugiau santaupų nei jauni, tačiau linkę mažiau išleisti. Senstanti visuomenė reiškia, kad ilgainiui mažės ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų poreikis, nes bus dar mažiau jaunų žmonių, kuriems reikės šių paslaugų. Pažangios šalys kuria strategijas ir įgyvendina konkrečius projektus, kuriais siekiama skatinti mokymąsi visą gyvenimą. Dėl mažėjančio tam tikrų profesijų specialistų poreikio jų ruošiama mažiau, o jau turintys tokį išsimokslinimą skatinami kelti kvalifikaciją arba apskritai keisti profesiją.
Gyventojų senėjimas gerokai padidina tam tikras išlaidų rūšis. Pavyzdžiui, senstant visuomenei, sparčiai auga išlaidos sveikatos priežiūrai ir socialinei rūpybai. Šie pokyčiai turi lemiamą įtaką žmonių gyvenamajai aplinkai bei socialinei gerovei.
Pastangos išlaikyti tolygią ir subalansuotą plėtrą kelia daug iššūkių valdžios institucijoms. Daugelio išsivysčiusių šalių socialinės sistemos dėl ilgėjančio žmonių amžiaus jau patiria rimtų problemų, susijusių su senatvės pensijų mokėjimu, jaunimo nedarbu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.