Stebėdami sausumos plotų Nemuno deltoje pokyčius, geologai teigia, jog jei dabartinės tendencijos nesikeis, po 50 metų delta gali būti užlieta.

Tokios išvados daromos Vilniaus universiteto Geologijos ir geografijos instituto mokslininkams Donatui Pupieniui, Gintautui Žilinskui bei Dariui Jarmalavičiui kartu su Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistais atlikus Nemuno deltos šiaurinės dalies pokyčių analizę, paremtą kartografiniais 1910-2005 metų duomenimis, skelbia LGT.

Geologai pastebi, jog pirmojoje XX amžiaus pusėje sausuma intensyviausiai skverbėsi į Kuršių marias Atmatos ir Vytinės žiočių rajonuose. Tuo metu XX amžiaus antrojoje pusėje šiuose rajonuose naujos sausumos susidarė gerokai mažiau.

Mokslininkai įspėja, kad jei šios tendencijos išsilaikys ir ateityje, per artimiausius 50 metų akumuliaciją deltoje keis erozija.

“Kadangi Nemuno avandeltos paviršius lėkštas ir žemas – didžiojoje dalyje neviršija 0,3-0,5 metrų aukščio, o nemaža dalis yra ir žemiau jūros lygio, tikėtina, kad didžiajai daliai Nemuno avandeltos jau per artimiausius 50 metų kyla reali užliejimo grėsmė”, – teigiama pranešime.

Per paskutinius 47 metus sausumos prieaugis avandeltoje sumažėjo 2,2 karto. Anot geologų, akumuliacijos procesai tapo nebe tokie intensyvūs dėl Nemuno nuotėkio ir jo nešmenų mažėjimo, stebimo nuo XX amžiaus vidurio.

Mokslininkų teigimu, upės nuotėkio ir nešmenų mažėjimui įtakos turėjo antropogeniniai (hidroelektrinių, tvenkinių statybos bei jų eksplotacijos, vandens permetimo iš Nemuno baseino į Dniepro baseiną) bei gamtiniai (Nemuno ir jo intakų vandeningumo mažėjimas dėl klimato kaitos) veiksniai.

Be to, stebimas Baltijos jūros bei Kuršių marių vandens lygio kilimas ir žemės plutos grimzdimas Nemuno deltos rajone.

Lietuvos geologijos tarnyba pradės tirti Aukštadvario apylinkėse esančias vadinamąsias „velnio duobes“. Mitologiniu požiūriu šios termokarstinės įdubos tapatinamos su velniais, o jų atsiradimas siejamas su prasmegusiomis pilimis, bažnyčiomis, dvarais, karčiamomis. „Velnišką“ įdubų kilmę nusako legendos ir padavimai, o tikrąsias susidarymo priežastis atskleis geologai, ištyrę jų dugną ir gruntą.

Tyrimų duomenys, kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas, leis ne tik geriau pažinti šiuos gamtos objektus, bet ir padės juos išsaugoti.

Kęstutis Vanagas / BFL

Geomorfologinius „velniaduobių“ tyrimus geologai numato pradėti rugpjūčio mėnesį. Po to jie bus tęsiami žiemą, kai įdubas aptrauks ledas. Tuomet bus daromi gręžiniai nuosėdų bandiniams iš dugno paimti. Jie leis nustatyti „velniaduobės“ susidarymo laiką ir būdą.

Lietuvoje termokarstinės įdubos būdingos tik Aukštadvario apylinkių reljefui. Aukštadvario regioniniame parke geologai tirs „velniaduobėms“ priskiriamą Škilietų „velnio duobę”, Strėvos įgriuvą, Šafarnios akivarus, taip pat Gelionių, Albinavos, Antaveršio bei Sienakalnio duobes ir Lausgenių „velnio balą“.