BFL nuotr.

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi.

Viktoras DENISENKO

Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais. Svarbu ir tai, jog Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsipeikėjusi po globalios ekonominės krizės, apnuoginusios Pietų Europos valstybių problemas. Visų minėtų procesų fone galvą kelia populistinės ir nacionalistinės jėgos, kurios tikisi anksčiau ar vėliau ateiti į valdžią. Taip pat būtina paminėti, kad, panašu, tai ne vien europinė, bet ir platesnė – globali – dabartinio politinio ciklo problema.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu, pavyzdžiui, yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas (dėl kurio iškėlimo nepatenkinti ir dalis šios partijos atstovų) atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo – tik, suprantama, su amerikietiška specifika – polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje. D.Trumpas formuoja savo priešrinkiminę retoriką pasitelkdamas bauginančius stereotipus, nevengdamas meluoti, kad sukurtų jam tinkamus (pavyzdžiui, galima prisiminti jo pareiškimą, kad nusikaltimų skaičius JAV nuolat didėja, nors oficialūs statistiniai duomenys liudija priešingą tendenciją.

Ir pačiose JAV, ir kitur pasaulyje tikimasi, kad per šiuos šalies prezidento rinkimus nugalės sveikas protas, t. y. kad vieta Baltuosiuose rūmuose atiteks Hillary Clinton. Būtent ji šioje rinkiminėje kampanijoje simbolizuoja tą sveiką protą. Palyginti su D.Trumpu, H.Clinton atrodo gana nuobodžiai, bet kartu tai yra sveikos, nuspėjamos, turinčios aiškius vertybinius pamatus politikos nuobodumas.

Tačiau neįmanoma numoti ranka ir pareikšti, jog D.Trumpas yra politinė anomalija. Nereikia pamiršti, kad jis laimėjo vidinius Respublikonų partijos rinkimus (primaries), kurie ir atvėrė jam kelią į rinkiminės kovos finalą. Tai rodo, jog D.Trumpo tipo politika turi nemenką palaikymą tiek Respublikonų partijoje, tiek ir JAV visuomenėje. Pažymima, kad būtų neteisinga teigti, jog D. Trumpas yra tik kvailų ar neapsišvietusių rinkėjų kandidatas, nors iš dalies tai atitinka tikrovę. Bet tam tikrą palaikymą D.Trumpas turi ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tenka pripažinti, kad D.Trumpo tipo politika ir retorika šiandien turi paklausą.

Su panašia situacija susiduriame ir šiapus Atlanto. D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

Tačiau visos straipsnio pradžioje paminėtos krizės atveria jiems kelią ir suteikia vilties užimti rimtesnę vietą politiniame olimpe. Ir tikrai: apie didėjantį kraštutinių jėgų populiarumą Europos Sąjungoje kalbama ne pirmus metus.

Galima pažiūrėti į statistinius duomenis, rodančius nacionalistinių ar kitaip radikalizuotų politinių jėgų populiarėjimą Vakarų Europoje. BBC pateikiami duomenys atskleidžia, kad nacionalistinių jėgų, pasisakančių už uždarumo politiką, pozicijos stiprėja. Jos išeina iš šešėlio į pagrindinę politinę areną. Didžiausią palaikymą tokios jėgos turi Austrijoje (Laisvės partija gavo rinkimuose 35 proc. balsų), Danijoje (Danų liaudies partija gavo 21 proc. balsų), Suomijoje (partija „Suomiai“ surinko 18 proc. balsų) bei ES nepriklausančioje Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partijos rezultatas – 29 proc. balsų). Prancūzijoje Marinos Le Pen Nacionalinis frontas per paskutinius rinkimus surinko 14 proc. balsų.

Šis virusas veikia ne tik Vakarų Europą, bet ir rytinę Europos Sąjungos dalį. Nesutarimai tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, atstovaujančio partijai „Fidesz“, ir Briuselio eurobiurokratų nėra jokia naujiena, o nacionalistinė partija „Jobbik“ turi šioje valstybėje 21 proc. rinkėjų palaikymą. Vengrija smarkiai kritikuojama už valdžios autoritarinius polinkius, tai akivaizdžiai kertasi su pamatinėmis ES vertybėmis. Šiuo metu panašių problemų atsiranda ir Lenkijoje, kur praeitais metais valdžioje įsitvirtino partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai. Jie jau pademonstravo polinkį į stipresnę visuomenės kontrolę bei griežtesnį valdymo stilių. Naujausia Lenkijos valdančiųjų iniciatyva visiškai uždrausti šalyje abortus pašiurpino daugelį žmonių ir buvo įvertinta kaip pasikėsinimas į moters apsisprendimo laisvę.

Vis dėlto radikaliausių (ir pavojingiausių) pokyčių susivienijusios Europos politiniame horizonte gali įvykti kitąmet. 2017 metais svarbūs rinkimai laukia tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos: kitąmet vokiečiai rinks parlamentą, o prancūzai – šalies vadovą.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Būtent ji išlieka savotišku europinio solidarumo garantu, tačiau kartu daug kas Europoje ir apsidžiaugtų, jeigu A. Merkel paliktų dabartinį postą. Vokietija yra kaltinama dominavimu ES ir net savotišku diktatu. Be to, pačioje Vokietijoje pastebimas gana stiprus nepasitenkinimas „europiniu solidarumu“, pirmiausia pasireiškiančiu per tai, kad Berlynas yra gana svetingas pabėgėliams (ir aktyviai ragina kitus parodyti panašų svetingumą). A.Merkel populiarumas blėsta, pastaruoju metu pasitikėjimas ja ir jos politikos populiarumas nuolat mažėja.

Būtina paminėti, kad pabėgėlių tema apskritai suteikia daug laisvės radikaliosioms politinėms jėgoms, kurių retorika grindžiama neapykanta „kitiems“ („svetimiems“). Tos jėgos nepraleidžia progos išnaudoti pabėgėlių klausimo įelektrintą viešąją sferą.

2017 metais rinkimai laukia ir Prancūzijos: šalis rinks prezidentą. Prognozuojama, kad į šį postą gali grįžti Nicolas Sarkozy. Rugpjūčio pabaigoje jis paskelbė, jog nusprendė mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui François Hollande‘ui, kuris sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Kalbant apie N.Sarkozy, būtina prisiminti jo praeitos kadencijos žygdarbius. Tuomet, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis prisiėmė taikdario misiją, stabdant 2008 metų rugpjūtį karinį Gruzijos ir Rusijos konfliktą Pietų Osetijos teritorijoje. Daugelis tikriausiai dar atsimena garsųjį Medvedevo–Sarkozy planą, kurio Rusija taip ir neįgyvendino ir kurį iš esmės pažeidė praėjus kelioms savaitėms po pasirašymo, kai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Vakarų pasaulis (ir pati Prancūzija) faktiškai į tai nesureagavo, ir taip, šio straipsnio autoriaus manymu, atvėrė kelią tragiškiems 2014 metų įvykiams (Krymo užgrobimas, separatistinio konflikto Rytų Ukrainoje kurstymas). Maskvai nebuvo nubrėžta „raudonoji linija“, kurios nevalia peržengti. Didelė politinė ir asmeninė atsakomybė dėl to tenka ir N. Sarkozy.

Čia esama ir daugiau pavojų. Pavyzdžiui, N.Sarkozy neslepia tam tikrų simpatijų Vladimirui Putinui. Šių metų vasaros pradžioje jis svečiavosi Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume ir susitiko su Rusijos vadovu. Savo pasisakymuoseper šį vizitą N. Sarkozy kalbėjo apie sankcijų Rusijai panaikinimą ir kritikavo JAV politiką. Jam grįžus į valdžią tai gali tapti naujos prancūziškos politinės darbotvarkės dalimi. Pirmiausia būtų siekiama grįžti prie „normalių ir konstruktyvių“ santykių su Kremliumi (tikėtina, paaukojant tam tikslui Ukrainą). Ko gero, tai taptų dar vienu skausmingu išbandymu europiniam solidarumui.

Nepamirškime ir to, jog Prancūzijoje stiprėja ir M. Le Pen partija. Ši politinė jėga yra ne tik euroskeptiška, svajojanti apie galimą „Frexitą“ (Prancūzijos pasitraukimą iš ES), bet ir simpatizuojanti dabartiniam Rusijos režimui. Verta priminti, kad ši partija buvo šelpiama Rusijos pinigais ir tikisi gauti dar daugiau tokios paramos.

Atsižvelgiant į visa tai susivienijusiai Europai gresia gana niūri ateitis. Kas belieka tokioje situacijoje?

Reikia tikėtis, jog blogiausios prognozės vis dėlto neišsipildys (ar bent dalis iš jų taip ir liks tik prognozėmis). ES yra sudėtingas organizmas, kuriame, nepaisant visų aprašytų tendencijų, vis dar dominuoja liberaliosios demokratijos vertybės. Radikaliųjų jėgų populiarumas didėja, tačiau jis dar nėra pasiekęs lemiamo taško. Žinoma, tolesnis šių jėgų populiarumas ar nepopuliarumas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga sugebės susitvarkyti su aktualiais iššūkiais (pirmiausia – su pabėgėlių krize).

Nemanyčiau, kad Europos Sąjunga yra lengvai paskandinamas laivas, tačiau pastarųjų metų įvykiai jį iš tikrųjų smarkiai apgadino. Sunku tiksliai pasakyti, kiek realūs yra ES šansai „paskęsti“ (t. y. subyrėti). Bet kuriuo, net ir blogiausiu, atveju šis procesas užtruks ne vienus metus. Kitaip sakant, net paties prasčiausio scenarijaus atveju Europos Sąjunga turės laiko išsigelbėti. Be to, nėra abejonių, kad susivienijusios Europos politiniame elite atsiras nemažai žmonių, kurie stengsis padėti ES ir išsaugoti šį unikalų geopolitinį projektą. Tad pesimistiniai ir optimistiniai pamąstymai šiuo atveju yra lygiaverčiai.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

A.Lukašenka, BFL nuotr.

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Gytis JANIŠIUS

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, Valstybė – liaudžiai.

70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik  1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: “Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima.

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

Šis straipsnis pirmą kartą buvo spausdintas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas.

Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina. D. Trumpo fone H. Clinton atrodo gana pilkai ir nuobodžiai, vis dėlto dabar ji daugelio žmonių akyse išlieka „paskutine JAV viltimi“.

Karšta kova įsibėgėja

Liepos pabaiga neatnešė siurprizų į JAV priešrinkiminę kovą dėl prezidento posto. Oficialiais kandidatais buvo išrinkti priešrinkiminės kovos favoritai. Liepos 20 dieną suvažiavime Klivlande Respublikonų partija savo kandidatu iškėlė D. Trumpą. Po savaitės Demokratų partija savo kandidate rinkimuose oficialiai patvirtino H. Clinton.

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad. Tai parodė ir pirminių rinkimų etapas: favoritai puolė vienas kitą. H. Clinton vadina D. Trumpą populistu ir demagogu (ir jai pritaria nemaža dalis JAV gyventojų). Tačiau ir D. Trumpas nesnaudė. Jis kaltina savo oponentę ryšiais su Volstritu, t. y. proteguojant verslo interesus. Respublikonų kandidatas akcentuoja, kad H. Clinton yra „korumpuota korporacijų marionetė“.

Būtina paminėti, jog H. Clinton pozicijas kiek susilpnino rimtas skandalas, susijęs su Federalinio tyrimų biuro (FTB) tyrimu. Skandalas kilo, kai buvo nustatyta, kad eidama valstybės sekretorės pareigas H. Clinton naudojo tarnybiniam susirašinėjimui savo asmeninį elektroninį paštą, o tai yra rimtas pažeidimas. Gindamasi nuo kaltinimų H. Clinton pareiškė, jog nesiuntė iš savo pašto informacijos, kuri yra slapta, tačiau FTB teigia, kad tokio pobūdžio laiškai buvo gaunami ir siunčiami. Nors Federalinis tyrimų biuras nusprendė nesiekti, kad H. Clinton būtų pateikti oficialūs kaltinimai, šis skandalas bet kuriuo atveju akivaizdžiai pakenkė H. Clinton priešrinkiminei kampanijai.

Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui

Demokratų partijos kandidatė šiandien tampa nuosaikios ir subalansuotos JAV politikos simboliu. Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui.

Respublikonų kandidatas plėtoja gana agresyvią priešrinkiminę kampaniją, paremtą populizmu. D. Trumpas sėkmingai manipuliuoja įvairiomis JAV visuomenės fobijomis, o save pateikia kaip gelbėtoją. Tai nesunku pamatyti analizuojant D. Trumpo kalbą, kurią jis pasakė Klivlande Respublikonų partijos suvažiavime.

D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų

Jo esminiai naratyvai, kurie lydi visą priešrinkiminę kampaniją, – JAV yra gilioje krizėje, teroristai ir migrantai kelia grėsmę garsiajam amerikietiškam gyvenimo būdui. D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų. Verta pažymėti, jog „kova prieš migrantus“ yra vienas svarbiausių D. Trumpo kampanijos punktų – su juo susijusi ir „didžiosios sienos“ statybų pasienyje su Meksika idėja.

Paradoksalu, bet turtuolio D. Trumpo pasisakymų centre dažnai yra „paprastas žmogus“, kurį respublikonų kandidatas siekia „gelbėti“. Tokia retorika, nors ir yra populistinė, leidžia D. Trumpui pelnyti svarbių taškų. Žmonėms patinka aiškus ir patetiškas šio kandidato kampanijos šūkis: „Atkurti Amerikos didybę“ („Make America Great Again“).

Ypatinga D. Trumpo meilė Rusijai

D. Trumpo oponentus tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje taip pat stipriai neramina jo ypatinga meilė Rusijai. Tai verta aptarti kiek plačiau.

Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai

Pažymima, jog D. Trumpo meilė Rusijai turi gilias šaknis. Teigiama, kad ekscentriškasis turtuolis bandė dar sovietmečiu plėtoti verslą šioje šalyje. 1987 metais jis planavo viešbučių statybą Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), tačiau šie projektai nebuvo realizuoti. Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai.

Labiausiai nerimauti verčia tai, jog D. Trumpas atvirai žavisi Vladimiru Putinu, kuris įstūmė Rusiją į naujos autoritarinės diktatūros liūną. Panašu, kad ši meilė gali būti abipusė. Rusija žiūri į D. Trumpą kaip į parankiausią galimą JAV prezidentą. Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių, o visos kitos šalys yra priverstos tai priimti ir tapti globalaus geopolitinio žaidimo įkaitėmis.

Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių

Yra rimtų įtarimų, jog Rusija stengiasi pagal savo išgales padėti D. Trumpui užimti vietą Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete. Pavyzdžiui, Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse „Wikileaks“ tinklalapis paskelbė 19 tūkst. vidinio Demokratų partijos susirašinėjimo laiškų, kur gana ciniškai aptarinėjami priešrinkiminės kampanijos klausimai. Šių duomenų nutekinimas tapo dar vienu politiniu smūgiu H. Clinton ir jos šalininkams. Panašu, kad prie laiškų pagrobimo ir jų paviešinimo ranką galėjo prikišti Rusijos specialiosios tarnybos. Apie tai, pavyzdžiui, prabilo net pats dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama.

D. Trumpas ir pats savotiškai patvirtino visus nuogąstavimus, kai paragino Rusiją „padėti atrasti dingusius H. Clinton laiškus“ (raginimas susijęs su minėtu skandalu dėl H. Clinton asmeninio pašto naudojimo darbiniam susirašinėjimui). Tad respublikonų kandidato flirtas su Kremliumi iš tikrųjų kelia nerimą.

Ar tikrai katastrofa?

Esminis klausimas būtų toks: ar tikrai D. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus reikštų katastrofą? Didžiausios baimės, kurios yra susijusios su tokia galimybe, jau yra įvardytos: D. Trumpui tapus Baltųjų rūmų šeimininku JAV politikoje taip pat gali atsirasti jo avantiūriškumo, be to, kiltų pavojus, jog santykiuose su Kremliumi būtų pasirinktas realpolitik modelis (kurį taip mėgsta Maskva) – pragmatinių interesų sumetimais būtų aukojami JAV sąjungininkai. Vis dėlto vertėtų pasakyti, jog geriausiai situaciją dėl galimo D. Trumpo prezidentavimo galima būtų apibūdinti posakiu „baimės akys didelės“.

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę. Šis politikas iš esmės yra nenuspėjamas. Tikėtina, jog D. Trumpą V. Putinas laiko savo tipo politiniu veikėju, tačiau pačiai Rusijai jis gali kelti kur kas daugiau problemų nei nuosaiki ir gana atsargi JAV demokratų politika. Tad tiesiogiai ar netiesiogiai palaikydamas D. Trumpą Kremlius gali atverti Pandoros skrynią.

Kita vertus, nors JAV prezidentas neretai laikomas įtakingiausiu žmogumi pasaulyje, jis irgi susiduria su tam tikrais apribojimais, kuriuos jam diktuoja politinė šalies sistema. Verta paminėti, jog D. Trumpas neturi visuotinio palaikymo net savo partijoje. Per suvažiavimą dalis Respublikonų partijos atstovų atvirai protestavo prieš D. Trumpo kandidatūrą. Tad jam (jeigu jis laimės rinkimus) gali tekti rimtai kovoti su Kongresu net tuo atveju, jei daugumą jame sudarys respublikonai.

Žinoma, ekscentriška D. Trumpo politika potencialiai gali susilpninti ir JAV pozicijas pasaulyje, tačiau tai irgi nebūtų visiška katastrofa, nes daugiau svorio tokiu atveju įgytų Europos Sąjunga ir NATO. JAV yra stiprus Vakarų pasaulio ramstis, bet tikrai ne vienintelis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpiūčio 3  d.

"Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas.

Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis. Pavyzdžiui, gana stipri yra konspiracinio pobūdžio hipotezė, jog visas maištas galėjo būti inscenizuotas tam, kad R. T. Erdoganas turėtų galimybę pateisinti valdžios sutelkimą savo rankose, taip pat atlikti atitinkamą valymą tarp kariškių, valstybės tarnautojų ir net akademinio pasaulio atstovų.

Žinoma, kariniai perversmai nėra didelė naujiena Turkijai. Kas plačiau domisi šios šalies istorija, tikriausiai žino, kad kariuomenė čia atlieka ne tik karinę, bet ir politinę funkciją. Dar nuo moderniosios Turkijos valstybės kūrėjo Kemalio Atatürko laikų kariuomenė buvo laikoma šios šalies sekuliarumo (pasaulietiškumo) ir demokratinių valdymo principų garantu. Kariniai perversmai buvo įvykę Turkijoje 1960, 1970 ir 1980 metais. Tačiau kiekvieną kartą kariškiai po kurio laiko grąžindavo valdžią civiliams.

Paskutinį kartą Turkijos kariuomenė buvo reikšmingai įsikišusi į šalies politinius reikalus 1997 metais, kai privertė tuometinę valdžią pakoreguoti naujus įstatymus sekuliarumo kryptimi.

Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako

Nėra pagrindo abejoti, kad kariuomenės įsikišimo grėsmė neramino R. T. Erdoganą faktiškai nuo pat atėjimo į valdžią momento (pirmą kartą ministru pirmininku jis tapo 2003 metais). Dabartinis Turkijos prezidentas, turintis aiškų polinkį į autoritarizmą, taip pat atstovauja ir religiškai angažuotai politinei jėgai – Teisingumo ir plėtros partijai. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako.

R. T. Erdoganas ir jo komanda bandė užbėgti įvykiams už akių. Dar 2007 metais buvo paskelbta apie atskleistą karininkų sąmokslą bei rengiamus karinio perversmo planus. Tuo metu buvo areštuota šimtai žmonių, dauguma jų – susiję su kariuomene. Galiausiai teisiamųjų suole atsidūrė 275 asmenys – ne tik kariškiai, bet ir akademinio pasaulio atstovai, žurnalistai ir rašytojai, visuomenės veikėjai, juristai ir pan. Dauguma jų buvo nuteisti ilgus metus kalėti.

Į tai, kad R.T. Erdoganas aktyviai siekia pakeisti egzistavusią karinių perversmų tradiciją, gana palankiai žiūrėjo ir Vakarų pasaulis, visada vertinęs bet kokį perversmą kaip veiksmą, mažai ką bendro turintį su demokratija. Tačiau visiškai pavergti kariuomenės (atmetus konspiracinę hipotezę apie perversmo inscenizavimą) R. T. Erdoganui taip ir nepavyko.

Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“

Susidaro įspūdis, kad per dabartinį perversmo bandymą Turkijos valdžią tiesiog lydėjo didesnė sėkmė. Pavyzdžiui, teigiama, kad R. T. Erdoganas paliko savo buveinę Marmario mieste likus pusvalandžiui iki to momento, kai ten atskrido maištininkų sraigtasparniai. Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“.

Kitas R. T. Erdoganą lydėjęs sėkmės elementas – tai, kad jis sugebėjo, pasinaudojęs interneto technologijomis, kreiptis į šalies gyventojus, paragindamas juos išeiti į gatves ir pasipriešinti maištui.

Patys maištininkai irgi nepademonstravo ypatingų stebuklų. Pavyzdžiui, jie nesugebėjo įvesti efektyvios žiniasklaidos kontrolės. Jiems pavyko užvaldyti tik vieną televizijos stotį. Be to, panašu, kad maištininkai neturėjo platesnio palaikymo ir pačioje kariuomenėje, kitaip R. T. Erdogano reikalai būtų buvę labai prasti.

Turkijos valdžia akcentuoja, kad perversmo bandymo siela buvo Karinių oro pajėgų vadas Akinas Oztürkas. Pranešama, kad jis ir pats prisipažino, jog organizavo dabartinį maištą. Tiesa, šį prisipažinimą reikėtų vertinti gana atsargiai, nes negalima atmesti prielaidos, kad asmenys, įtariami perversmo organizavimu ar dalyvavimu jame, per tardymą yra kankinami. Vaizdo medžiagoje, kurioje rodomi sulaikyti maišto dalyviai, aiškiai matyti, kad jie yra sumušti.

Pats R. T. Erdoganas yra apkaltinęs perversmo organizavimu šiuo metu JAV gyvenantį dvasininką Fethullahą Guleną. Pastarasis yra dabartinės Turkijos valdžios oponentas. Įdomu tai, kad F. Gulenas buvo R. T. Erdogano bendražygis, tačiau jų keliai išsiskyrė dar praeito amžiaus pabaigoje. Taip pat būtina paminėti, jog F. Gulenas atmetė jam mestus kaltinimus ir paneigė bet kokią sąsają su bandymu nuversti valdžią Turkijoje. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad abejotina, jog šalies kariuomenė, kuri, kaip jau minėta, palaiko sekuliarios valstybės principus, susidėtų su F. Gulenu, kuris yra islamizacijos šalininkas.

Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu

Taip pat verta atsižvelgti į teiginį, kad jeigu už maišto iš tikrųjų stovėtų F. Gulenas, valstybinio perversmo bandymas būtų buvęs kur kas rimtesnis nei tas, kuris įvyko dabar. Pažymima, kad F. Gulenui nesudarytų didesnės problemos mobilizuoti savo šalininkus, esančius Turkijoje.

Nors dėl valstybinio perversmo bandymo lieka nemažai klausimų, jau dabar aišku, jog R. T. Erdoganas ir jo komanda išnaudos šią rimtą politinę krizę savo tikslams. Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu.

Pirmame etape po žlugusio maišto šalyje buvo areštuota daugiau negu 6 tūkst. žmonių. Tarp jų nemažai karininkų. Pavyzdžiui, yra žinių apie 99 sulaikytus generolus ir admirolus, siejamus su perversmu. Nuo pareigų nušalinti tūkstančiai policijos pareigūnų ir teisėjų, taip pat universitetų vadovų ir mokytojų. Spaudimas akademiniam pasauliui daromas gana aiškiai ir tikslingai. Pavyzdžiui, R. T. Erdoganas pareikalavo, kad būtų atšaukti visi numatyti turkų dėstytojų ir mokslininkų vizitai į užsienį, o už šalies ribų šiuo metu esančių mokslininkų buvo pareikalauta nedelsiant grįžti namo.

Turkijoje taip pat trims mėnesiams buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Pažymima, kad dabar tai leidžia įvesti Turkijoje ir komendanto valandą, šalies gyventojams privalu visur nešiotis asmens dokumentus, teisėsaugos pareigūnai turi teisę stabdyti žmones gatvėse, tikrinti jų tapatybę ir atlikti jų turimų daiktų patikrą, šiam laikotarpiui apribojama susirinkimų laisvė, iš esmės įvedama cenzūra ir pan.

Be to, Turkija paskelbė, jog ji laikinai nepaisys Europos žmogaus teisių konvencijos principų. Ankara apeliuoja į šios konvencijos 15-ą straipsnį, kuris suteikia galimybę laikinai stabdyti jos taikymą tais atvejais, kai „kyla pavojus valstybės egzistavimui“.

Galima numanyti, kad visi šie veiksmai turi vieną esminį tikslą – sudaryti R. T. Erdoganui ir jo komandai sąlygas susidoroti su oponentais. Panašu, jog šis susidorojimas bus visuotinio pobūdžio, t. y. bus siekiama užčiaupti ar represuoti ne tik tuos, kurie iš tikrųjų yra susiję su perversmu, bet ir tiesiog nelojalius ir valdžiai potencialiai pavojingus asmenis.

R. T. Erdoganas iš karto po žlugusio maišto užsiminė, jog Turkijoje gali būti grąžinta mirties bausmė. Nėra didesnių abejonių, kad šalies vadovas dabar pirmiausia norėtų pritaikyti ją perversmo dalyviams.

Įdomu ir tai, kad Vakarų pasaulis iš esmės laimina tokius R. T. Erdogano veiksmus. Žinoma, skamba diplomatinio susirūpinimo balsai, tačiau, kita vertus, realiai rodomas palaikymas dabartinei Turkijos valdžiai. Pavyzdžiui, JAV atsisakė suteikti politinį prieglobstį generolui Bekirui Erkan Vanui, kuris vadovavo Karinių oro pajėgų bazei Indžirlike (JAV pajėgos naudoja šią bazę antskrydžiams prieš ISIS pozicijas).

Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė

Vakarų pasaulio pragmatiškumas yra suprantamas. Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė. Be to, ji yra NATO narė. Vakarų lyderiai nenori pyktis su R. T. Erdoganu, juolab kad jie gana vieningai pasmerkė karinio perversmo bandymą. Tačiau vis vien sunku pateisinti dabartinį vertybinių pozicijų apleidimą, kurį šiuo atveju demonstruoja Vakarai.

Kitas svarbus dalykas – R. T. Erdogano užsuktas represijų ratas galiausiai gali atsigręžti prieš jį patį. Dabartinis šalies prezidentas turi nemažą palaikymą Turkijoje, bet šis palaikymas nėra absoliutus. Represijos tik stiprins protesto nuotaikas. Žinoma, R. T. Erdoganas dabar bandys maksimaliai apvalyti kariuomenę nuo sau nelojalių karininkų, tačiau, kita vertus, jam tebereikalinga stipri ir efektyvi armija (vien dėl padėties regione), o jos tradicijos, kaip jau buvo minėta, nepalankios R. T. Erdogano valdymo principams. Dabartinės represijos gali kuriam laikui prislopinti protesto balsus, tačiau jos taip pat gali paskatinti ir naują sąmokslą, kuris gali nušluoti R. T. Erdoganą nuo valdžios olimpo.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 27  d.

"Scanpix"nuotr

Analizuojant „Brexit“ priežastis bei pasekmes ir diskutuojant apie jas, daugiausia dėmesio skiriama imigrantams, o šešėlyje lieka dar vienas svarus argumentas, kuris svarbus britams jau nuo šeimos ir mokyklos suolo. Britų imperija beveik šimtą metų buvo didžiausia ir svarbiausia Vakarų pasaulio imperija, jos žmonės įprato visą pasaulį vertinti britocentriškai, todėl dabar jiems sunku suvokti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė, o Jungtinės Karalystės ekonomika sudaro vos 4 proc. pasaulio ūkio.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Imperijos nebeatkursi

Jungtinės Karalystės svarba jau seniai nė iš tolo neprimena 1850-ųjų karalienės Viktorijos epochos, kai šalies įtaka buvo apraizgiusi visą pasaulį nuo Kanados ledynų ir Indijos džiunglių iki Afrikos dykumų ir Australijos smėlynų. Manoma, kad nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką. Vėliau iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos, o Britanijos kolonijos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę, todėl Londono įtaka vis mažėjo.

Nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką

Nors 2015 m. Jungtinė Karalystė ir buvo laikoma penkta didžiausia pasaulio ekonomika, tačiau augant ir stiprėjant kitiems regionams jos ekonomika tesudarė 3,9 proc. visos planetos ūkio. Prognozuojama, kad jau 2019 m. šalis turėtų smuktelti į šeštą vietą pagal BVP dydį, praleisdama į priekį buvusią svarbiausią savo koloniją Indiją, kuri vis dėlto turi daug kartų daugiau gyventojų. Už nugaros alsuoja ir šiek tiek pastaruoju metu ekonomiškai sulėtėjusi Brazilija.

Nepaisydami akivaizdžių faktų, rodančių, kad Jungtinė Karalystė praranda galią, jos politikai, apžvalgininkai ir laikraščiai vis randa pretekstų pakalbėti apie vis dar didelę ir neblėstančią šalies svarbą. Ši tema buvo viena iš pagrindinių debatuose dėl „Brexit“.

Didelė Europoje, maža pasaulyje

Kadangi puikuotis pasaulio mastu išdidiesiems britams jau nelabai išeina, žiniasklaida pratrūko apie nekonkurencingą, surambėjusią ir per daug reguliuojamą Europą. Daugelis „Brexit“ šalininkų kaltino Europos Sąjungą, kad jos lėtas ir neracionalus sprendimų priėmimas yra kaip inkaras Britanijai, kuri be Europos galėtų vėl tapti galinga. Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, agituodamas už išstojimą iš Europos Sąjungos, sakė, kad Britanija pirmauja daugybėje sektorių ir atėjo metas savo sėkmę įrodyti ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.

„Brexit“ šalininkai kalbėjo, kad Londonas vis dar turi didelę įtaką Tautų Sandraugai, kuri vienija 53 šalis su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp jų Indiją, Kanadą ir Australiją, o 60 proc. šalies prekybos vyksta ne su euro zonos šalimis. Be to, Londonas yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o jo vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją didžiausia Europoje.

Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos

Tokiuose ir panašiuose argumentuose yra tiesos. Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos ir dažnai ją lenkdavo lankstumu, inovacijomis ir pažanga. Per paskutinius du dešimtmečius Britanijai pavyko išnaudoti tarptautinę anglų kalbą, gerai išvystytą švietimo sistemą ir prisikviesti daug talentų, ypač iš buvusių kolonijų bei Rytų Europos. Tai leido Karalystės ūkiui augti greičiau nei likusiai Europai, be to, susidarė akivaizdžių skirtumų tarp sparčiai didėjančios salų gyventojų populiacijos ir senstančios Europos. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje Britanija taps didžiausia ir stipriausia Europos ekonomika, pralenkdama Vokietiją, o Italijai ir Prancūzijai apskritai piešiamas vis blogėjantis scenarijus. Nors ir didžiausia Europoje, vis dėlto ji nedidelė pasaulyje, nes Europos vaidmuo apskritai menksta. Ir Indijoje, ir Kinijoje jau gyvena po 2,5 karto daugiau žmonių nei visoje Europos Sąjungoje.

Britanijos galia – Londonas

Nors Jungtinė Karalystė yra viena turtingiausių šalių pasaulyje, jos ekonomika nėra išsidėsčiusi tolygiai. Išsiskiria sostinė Londonas. Pagal ES regionų klasifikacijąVidinio Londono (angl. Inner London) regionas yra pats turtingiausias visoje Sąjungoje. Jo BVP vienam gyventojui net 11 kartų didesnis nei skurdžių Bulgarijos regionų ir penkis kartus didesnis nei atsiliekančių kitų pačios Jungtinės Karalystės administracinių vienetų.

Prie tokios nelygybės prisideda specifinė Britanijos valdymo sistema, kurioje neveikia Konstitucija, daug laisvių, išimčių ir smarkiai apribota centrinė valdžia. Tai leidžia vienoje valstybėje veikti kelioms paralelinėms valdžioms, mokesčių ir reglamentavimo sistemoms ir labai skiriasi nuo Briuselio noro viską suvienodinti. Būdama tokia lanksti, Britanija visada išlošdavo.

Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais

Neseniai visą pasaulį sudrebinęs Panamos skandalas atskleidė klestinčius mokesčių rojus, o kaip tik dauguma tokių rojų veikia Mergelių, Kaimanų salose ar kitose Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priskiriamose teritorijose. Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais, yra atleistas nuo mokesčių, nuo administracinių pareigų ir yra vienas didžiausių mokesčių rojų pasaulyje.

Britanija drąsinasi

Svarstant argumentus apie „Brexit“ girdėjosi šūkių, kad metas susigrąžinti šalį. Tamaktyviai pritarė ir žiniasklaida bei pasitelkiami įvairiausi analitikai. Buvo daug kalbama, kad Karalystės ekonomika veikia puikiai, 2009 m. ekonominė krizė įveikta lengvai, o kasdien sukuriama 1000 naujų darbo vietų. Ir visa tai pateikiama kaip priešingybė Europos Sąjungai, iš kurios buvo sureikšminamos blogos žinios. Žiniasklaidoje daug dėmesio buvo skiriama eurui ir jau daug kartų buvo prognozuojamas bendrosios valiutos žlugimas.

Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės

Dabar euroskeptikų balsai pritilę. Tikrovė vis dėlto yra tokia, kad Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės. Visi procesai, kurie vyksta Europoje, atsiliepia ir Jungtinei Karalystei, net nesvarbu, kad britai tiesiogiai juose nedalyvauja: imigrantų iš Artimųjų Rytų krizė, Graikijos problemos, karas Ukrainoje ir t. t.

Britanijos žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad pasaulis pasikeitęs. Kad ir kaip stengtųsi jų šalis, kad ir kaip sparčiai augtų ekonomika, Karalystė niekada nebebus tokia didelė ir galinga kaip karalienės Viktorijos laikais. 4 proc. planetos ekonomikos ir 0,009 proc. Žemės gyventojų nebegali daryti įspūdžio globaliame pasaulyje. „Brexit“ kampanijoje, kaip sakė buvęs premjeras Johnas Majoras, emocijos užgožė realybę, todėl Britanija ne susigrąžins savo didybę, bet toliau praradinės galią, prestižą, saugumą ir ekonominę gerovę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 25 d.

D.Grybauskaitė su Lenkijos prezidentu A.Duda / "Scanpix" nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Geopolitika.lt jau rašė apie tai, ką pačiai Lenkijai reiškė Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partijos įsitvirtinimas valdžioje ir kokių jau turėjo pasekmių šalies gyvenimui. Čia verta trumpai priminti esminius faktus, nes jie yra svarbūs mūsų temai. Taigi, ĮT kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, o vėliau šiai partijai švenčiant pergalę ir rinkimuose į parlamentą, sustiprėjo konservatyvi ir tautiškai orientuota politika. Su nerimu pastebima, kad Varšuva ryžtingai pasuko keliu, kuriuo jau kurį laiką eina Budapeštas kartu su ministru pirmininku Viktoru Orbanu ar net Maskva su Vladimiru Putinu. Politinių pokyčių esmė – daugiau kontrolės (pirmiausia viešoje sferoje – žiniasklaidos srityje), užsisklendimas vidinėje politinėje darbotvarkėje, vadinamųjų tradicinių vertybių suabsoliutinimas, radikaliai neigiamas požiūris į migrantus ir pan. Visa tai jau pavertė Lenkiją nauja Europos Sąjungos problema (po Vengrijos), sukėlusia Varšuvos ir Briuselio konfliktą.

Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas.

Jau ir anksčiau Lenkija demonstravo gana dideles ambicijas Europos Sąjungoje: bandė užimti svarbesnę vietą europinėje politikoje ir orientavosi į ES variklį – Vokietiją. Šiandien, atrodo, prioritetai kiek keičiasi. Didelės ambicijos niekur nedingo, tačiau pasikeitė kryptis. Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas. Kita vertus, vargu ar iš ĮT galima buvo tikėtis ko nors kito, žinant šios politinės jėgos įvaizdį ir deklaruotus principus.

Nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui.

Tačiau grįžkime prie klausimo, ką tai reiškia Lietuvai. Pirmiausia Vilnius visada stengėsi pozicionuoti santykius su Varšuva kaip strateginius. Tai buvo logiška – atsižvelgiant į bendrą skausmingą istorinę patirtį sovietmečiu, panašias išsilaisvinimo (Lietuvos – iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos – iš vadinamojo Rytų bloko) aplinkybes. Svarbu buvo ir tai, kad abi valstybės pasirinko vakarietišką integracijos vektorių ir sugebėjo įveikti gana skausmingus istorinius nesutarimus. Kita vertus, nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui. Žiūrint geopolitiškai, šios valstybės vis dėlto yra skirtingų svorio kategorijų (dėl to Varšuva dar ne taip seniai visai natūraliai orientavosi į Berlyną, o ne į Vilnių).

Dabartinės politinės permainos Lenkijoje, žiūrint iš Lietuvos pusės, neteikia didelio optimizmo. Atsižvelgdamas į nestabilumą regione, kuris kyla dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą ir karingų Kremliaus pareiškimų, Vilnius yra labai suinteresuotas, kad Vakarų pasaulio susivienijimai, kuriems priklauso Lietuva, būtų stiprūs ir vieningi.

Dabartinė Lenkijos pozicija aiškiai prisideda prie Europos Sąjungos šalių vienybės skaldymo. Pavyzdžiui, principinė Varšuvos pozicija dėl migrantų tikrai nepadeda spręsti sudėtingos krizės, su kuria šiandien susiduria susivienijusi Europa. Lenkija deklaruoja, kad nacionalinis interesas yra aukščiau Sąjungos intereso. Ši Varšuvos nuostata greičiausiai gali sulaukti ir kai kurių kitų ES šalių palaikymo (pavyzdžiui, Vengrijos, Jungtinės Karalystės), tai apsunkins naštą, kuri, sprendžiant migrantų krizę, guls ant valstybių, atveriančių duris migrantams, pečių, taip pat susilpnins ES, kurios viena iš vertybių ir yra solidarumas, pozicijas.

Varšuva siekia nutolti tiek nuo ES problemų, tiek ir nuo pačios ES, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi.

Suprantama, migrantų klausimas iš esmės yra sudėtingas. Ši problema jau šiandien stipriai mitologizuota, ji taip pat nestokoja kontroversiškumo. Liūdnai pagarsėję įvykiai Kelne virto didžiausių baimių, susijusių su migrantais, patvirtinimu, tačiau aišku, kad migrantų klausimą bet kuriuo atveju teks spręsti. Lenkijos pozicija, kaip jau minėta, nepadės europinio sprendimo paieškai. Kitaip sakant, Varšuva savotiškai siekia nutolti tiek nuo ES problemų (pažiūrėti į jas kaip į svetimas), tiek ir nuo pačios Europos Sąjungos, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi. Tad Lietuva, reikalui esant, irgi vargu ar galėtų tikėtis Lenkijos solidarumo, nes ši samprata bent jau kol kas apleido Lenkijos politinį diskursą.

Kitas svarbus aspektas – Lenkijos vaidmuo Lietuvos saugumo architektūroje. Dar 2010 metais į viešumą patekus duomenims apie NATO planą Baltijos šalims apginti, tapo aišku, kad jame nemažą vaidmenį atlieka Lenkija – ir kaip teritorija, per kurią būtų permetamos JAV, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos į numanomą konflikto zoną, ir kaip svarbi NATO karinė jėga, esanti šiame regione.

Nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Atrodytų, Lenkijos politika gynybos sferoje kol kas nesikeičia. Varšuva neturi didesnių iliuzijų dėl Rusijos (skirtingai nei ta pati Vengrija ar Čekija) ir aiškiai mato jos karinės agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vargu ar Lenkijos politiniame gyvenime dabar galėtų atsirasti daugiau simpatijų Kremliui, juolab, kad ĮT atėjus į valdžią vėl bandoma aktualizuoti tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (šios politinės jėgos atstovo) žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko klausimą. Į viešumą vėl traukiama sąmokslo teorija, kad ši lėktuvo katastrofa galėjo būti neatsitiktinė.

Tačiau saugumo klausimas irgi remiasi tuo pačiu solidarumu, kurio dabar Varšuva stokoja, tad iš tikrųjų nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Sudėtingas išlieka ir dvišalių santykių klausimas. ĮT garsėja griežtu konservatyviu požiūriu. Šios politinės jėgos atstovai, numanoma, nesidrovės kelti aštrius dvišalių santykių klausimus, kurių tinkamo sprendimo nepavyksta rasti jau daug metų (tenka pripažinti, kad dažnai tam pritrūksta politinės valios pačioje Lietuvoje). Nepamirškime ir to, kad naktį po rinkimų į Lenkijos parlamentą ĮT partijos būstinėje Varšuvoje buvo pastebėtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, kuris pavertė visus minėtus sudėtingus klausimus savo pagrindiniu politiniu kapitalu. Pranešama, kad į ĮT štabą V.Tomaševskis buvo pakviestas šios partijos vadovybės.

Su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Atsižvelgiant į visa tai, galima pažymėti, jog Lietuva iš tikrųjų yra suinteresuota gera ir patikima kaimynyste su Lenkija, nes šį interesą natūraliai nulemia saugumo, stabilumo bei ekonominio bendradarbiavimo aspektai. Tačiau su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Tai jau parodė minėtasis Varšuvos ir Briuselio konfliktas. ĮT konservatyvumas neleidžia tikėtis šios politinės jėgos polinkio į kompromisą, kuris būtinas sprendžiant sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūris į saugumo klausimus vis dar sutampa. Dabar tai gali tapti pagrindine platforma dialogui plėtoti. Šios platformos reikėtų pabandyti neprarasti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 17 d.

Shinzo Abe / "Scanpix" nuotr.

Jungtinės Tautos (JT) skelbia, kad XX a. pasaulio populiacijos senėjimas – beprecedentis žmonijos istorijoje, o XXI a. neigiami šio reiškinio aspektai bus dar skausmingesni. Tai tampa jau ne atskirų valstybių, o viso pasaulio problema. Pagal naujausias JT projekcijas 2050-aisiais apie 2 mlrd. pasaulio gyventojų bus vyresni nei 60 metų.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors milžiniška medicinos pažanga gerokai prailgino ne tik mūsų gyvenimo trukmę, bet ir darbingumo laikotarpį, pasaulyje vis mažėja vyresnių nei 65 metų žmonių, liekančių darbo rinkoje. JT duomenys rodo, kad per pastaruosius penkis dešimtmečius šis rodiklis krito daugiau kaip 40 proc.: 1950 m. dar dirbdavo 1 iš 3 senjorų, o 2000 m. – tik 1 iš 5. Ši tendencija ryškiausia Europos valstybėse.

Vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais.

Nesunku suvokti, kur link tai veda: vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais. Ne tik sveikatos priežiūros sektoriai, bet ir valstybių biudžetai apskritai patirs vis didesnį spaudimą.

Žinoma, daugelyje šalių svarstoma, kaip kuo labiau padidinti našumą, galvojama vėlinti pensinį amžių ir siekiama prisitraukti daugiau kompetentingos darbo jėgos, tačiau tiek efektyvumo, tiek pensinio amžiaus didinimas turi ribas, o prisivilioti užtektinai norimos kvalifikacijos darbo jėgos gali tik turtingos valstybės, kartu paaštrindamos demografines problemas kitose šalyse. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Lietuva – viena iš tokių šalių. Kasmet prarandame apie 20 tūkst. darbingiausio amžiaus žmonių (nors tai jau ne taip blogai, nes anksčiau kiekvienais metais prarasdavome apie 70 tūkstančių).

Pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pagal 2011 m. gyventojų su­rašymo statistiką žmones Lietuvoje galima su­skirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir ki­tiems, antrieji yra išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, ne­dirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – išlaikomi mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3. Vadinasi, jau dabar keturiems tenka uždirbti tiek, kad pragyventų visi 10. Tiesa, pasak jo, tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, ku­riems atlyginimai mo­kami iš mo­kesčių mo­kėtojų pinigų.

Taigi, nepaisant pažangos, sėdime ant tiksinčios bombos.

Panašioje situacijoje atsidūrusių šalių pasaulyje netrūksta. Aišku, yra daug „jaunų“ valstybių, tačiau tai dažnai skurdžiai besiverčiančios besivystančio pasaulio valstybės, pačios neapsieinančios be tarptautinės donorų paramos. Čia pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai skaičiuoja, kad pagal perkamosios galios paritetą jų dalis pasauliniame BVP padidėjo nuo 19 iki 29 proc. (beje, tarp jų vis dar įtraukiama Kinija), o išsivysčiusių šalių sumažėjo nuo 54 iki 43 procentų.

Azijos plėtros banko poziciją reiškiantis tinklaraštis „Asia Pathways“ antrina, kad ateinančią pusę amžiaus didesnę pasaulinio ekonomikos augimo dalį generuos ne G7 šalys ir prie to labai prisidės stiprėjanti moterų pozicija darbo rinkoje, o kartu ir Azijos visuomenėje. Tokios prognozės turi pagrindo: moterys buvo svarbios Azijai veržiantis į priekį. Pavyzdžiui, dažnoje šio regiono šalyje jos užima net 60–80 proc. darbo vietų į eksportą nukreiptuose sektoriuose.

„Abenomics is womenomics“

Kalbant apie senėjančios visuomenės keliamas grėsmes, tarp dažniausių pavyzdžių minima Japonija. Būtent tai kaišioja pagalius į ratus vienai didžiausių pasaulio ekonomikų ir jau gerokai paklibino jos pozicijas tarp stipriausių globalių žaidėjų. 2014 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad pagal perkamosios galios paritetą Indija išstūmė Japoniją ir tapo trečiąja pagal dydį ekonomika pasaulyje.

Japonijoje darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis nepalankiausias pasaulyje. 2009 m. pastarųjų buvo apie 23 proc., tačiau prognozuojama, kad 2030 m. kas trečias Tekančios saulės šalies gyventojas bus vyresnis nei 65 metų, kas penktas – vyresnis nei 75 metų. Tolimesnė jos ateitis dar niūresnė: 2060 m. populiacija sumažės 30 proc., o vyresnių šalies gyventojų dalis jau sieks apie 40 procentų („Goldman Sachs“ informacija).

Dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.

Prastėjanti Japonijos padėtis paskatino politikus imtis struktūrinių pokyčių. Jau kelerius metus įgyvendinamos reformos, skambiai vadinamos abenomika (pagal dabartinį Japonijos ministrą pirmininką Shinzo Abe). Apskritai abenomika yra gana sėkminga, nors ir ne tiek, kiek buvo tikėtasi. Vienas esminių jos siekių – išnaudoti moterų potencialą tiek jas labiau įtraukiant į vangėjančią darbo rinką, tiek sukuriant joms adekvatesnes sąlygas kopti iki aukščiausių karjeros laiptelių. Juolab kad dažnai moterų išsilavinimo pasiekimai būna geresni, tačiau jos vis vien pralaimi konkuruodamos dėl geresnių karjeros galimybių ir, ne paslaptis, neretai anksti savanoriškai pasitraukia iš darbo rinkos.

„Abenomika yra moterų ekonomika“ (angl. Abenomics is womenomics), – pagaulų šūkį mėgsta kartoti Japonijos premjeras. Pasak jo, dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.

Kol kas Japonijoje bendras dirbančių darbingo amžiaus asmenų procentas nesiekia nė 60 procentų (JAV dirba 65 proc.). Japonių dalyvavimas darbo rinkoje net 25 proc. mažesnis nei vyrų.

Investicinio banko „Goldman Sachs“ paskelbtoje analizėje tvirtinama, kad, sumažinus kliūtis moterims darbo rinkoje, Japonijos BVP galėtų paaugti net 13 proc. (beje, projekcijos euro zonai – taip pat per 10 proc.). „Goldman Sachs“ atstovė Kathy Matsui yra pažymėjusi, kad, jei moterų dalyvavimas darbo rinkoje Japonijoje pasiektų JAV lygį, tai kasmet atneštų po 0,3 proc. BVP augimą bent du artėjančius dešimtmečius.

Lygios teisės – didesnis BVP

Moterų ekonomikos idėjos vis aktualesnės ne tik Japonijoje. Aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje nemažai prisidėjo prie gerokai per keletą pastarųjų dešimtmečių išaugusio pasaulinio BVP. Remiantis TVF informacija, per pastaruosius tris dešimtmečius daugiau nei pusė milijardo moterų įsiliejo į pasaulio darbo rinką ir šiuo metu sudaro per 40 proc. visų pasaulio dirbančiųjų.

Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų.

Deja, kiti skaičiai nedžiugina. Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų. Prie to labai prisideda sunkumai įgyti tinkamą išsilavinimą, menkesnės galimybės dirbti, dalyvauti viešajame gyvenime, naudotis finansinėmis galimybėmis. Dar šiandien pasaulyje yra apie 78 mln. mergaičių (iš bene 120 mln. visų mokyklinio amžiaus vaikų), negalinčių eiti į mokyklą. Kaip pažymi Pasaulio banko analitikai, vieni papildomi vidurinio mokslo metai mergaitėms gali padidinti jų ateities atlyginimą 10–20 procentų.

Seniai pastebėta, kad yra glaudi koreliacija tarp moterų teisių užtikrinimo ir BVP vienam gyventojui dydžio. Be to, išaugusios moterų pajamos daro finansiškai savarankiškesnes ne tik jas (ir didina bendrą vidaus vartojimą, o tai savo ruožtu gyvina ekonomiką), bet ir prisideda prie žmogiškojo kapitalo vystymo. Pavyzdžiui, jos daugiau investuoja į vaikų gerovę, ir tai daro teigiamą ekonominį poveikį ilgalaikėje perspektyvoje. Dideliais laimėjimais gali pasigirti kad ir Ruanda, kuri per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo gerokai sumažinti lyčių nelygybę, o kartu ir skurdą. Nuo 2001 iki 2012 m. realusis BVP augimas buvo apie 8 proc., o skurdas per dešimtmetį nuo 59 proc. nukrito iki 45 procentų.

Finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių.

Deja, kol kas tik trečdalis pasaulio smulkaus ir vidutinio verslo įmonių yra moterų rankose. Daugiau nei 70 proc. besivystančiose šalyse moterų įkurtų smulkių ir vidutinių įmonių neturi tokio pat ar apskritai jokio priėjimo prie finansinių paslaugų („Goldman Sachs“, 2014 m.). Paprastai tariant, moterims sunkiau (pavyzdžiui, bus reikalingas vyro tarpininkavimas) arba išvis neįmanoma gauti paskolų verslui plėsti ar modernizuoti. Pasaulio banko Tarptautinė finansų korporacija skaičiuoja, kad ši finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių. O JT Maisto ir žemės ūkio organizacija skaičiuoja, kad, jei moterys besivystančiose šalyse turėtų tokį pat priėjimą prie išteklių kaip ir vyrai, jų valdomų ūkių dydis galėtų išaugti 20–30 proc., ir tai žemės ūkio produkcijos gamybą padidintų 2,5–4 proc. ir galėtų alkstančiųjų pasaulio žmonių skaičių sumažinti 12–17 proc., kitaip tariant, papildomai išmaitinti iki 150 mln. žmonių.

Didesniame moterų įtraukime slypi didžiulis neišnaudotas potencialas. Nors kultūrinės normos ir papročiai išlieka didele kliūtimi pokyčiams, požiūris keičiasi. Vis geriau suvokiama, kad tai – ekonominė būtinybė. Kokių permainų tai gali atnešti, galime matyti iš antros pagal dydį pasaulio ekonomikos Kinijos Liaudies Respublikos, kuri, praėjusio amžiaus viduryje pradėjusi vykdyti grandiozinę industrializaciją, į šiuos procesus įtraukė ir moteris. Sociologė Aiguo Lu akcentuoja, kad to sparta buvo beprecedentė ir labai prisidėjo prie moterų emancipacijos. Darbas greta vyrų užimant vis atsakingesnes pareigas, atliekant svarbesnes užduotis palyginti greitai tapo norma (ypač urbanizuotose vietovėse). Kadangi tada niekas neturėjo privačios nuosavybės, buvo tikimasi, kad visi viską užsidirbs savo darbu, ir lyčių diskriminacija buvo gujama. Tiesa, Aiguo Lu pripažįsta, kad gaunamomis pajamomis moterys nemažai atsiliko nuo vyrų.

Dabar Kinijoje moterys sudaro 49 proc. gyventojų ir 46 proc. jos darbo jėgos. Vadinasi, dirbančių moterų ir vyrų santykis bei jų patekimas net į aukščiausius vadybos sluoksnius palankesnis nei daugumoje Vakarų šalių. Kaip kadaise mėgo pabrėžti Kinijos revoliucijos lyderis ir naujosios komunistinės šalies faktinis vadovas iki mirties Mao Dzedungas, „moterys laiko pusę dangaus“. Tiesa, daug „stiklinių sienų“ išlikę ir čia.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 15 d.

"Scanpix" nuotr.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja. Ekspertai yra nustatę, kad jau labai greitai kai kuriose regiono šalyse krikščionių nebeliks visai, o kitose jų smarkiai sumažės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

„Sostų karai“ Sirijoje ir Irake

Libano naujienų svetainės NOW redaktorė Hanin Ghaddar konfliktą Sirijoje pavadino „sostų karais“ – daugybė kovotojų grupių kovoja neaišku su kuo, neaišku kodėl ir neaišku už ką. Tačiau viena yra akivaizdu: krikščionims šis chaosas neša mirtiną grėsmę.

Daugybė pranešimų iš Sirijos apie terorą, kankinimus ir žudymus vien dėl religinių įsitikinimų sulaukė popiežiaus Pranciškaus pasmerkimo. Jis tai pavadino genocidu. Tą patį pakartojo ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas rezoliuciją 2015 m. gruodį.

Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, per konfliktą Sirijoje ir Irake tūkstančiai krikščionių buvo kankinami, verčiami priimti islamą arba žudomi. Tai privertė juos masiškai bėgti. Vien Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Su „Islamo valstybės“ teroru susiduria ne tik krikščionys, bet ir įvairių pakraipų musulmonai, tačiau krikščionys diskriminuojami ir vadinamųjų „nuosaikiųjų“ musulmonų. Jie persekiojami kitose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir net atvykę į Europą. Vokietijos vidaus reikalų ministro ataskaitoje sakoma, kad „daugelį pabėgėlių krikščionių iš Sirijos, Irako arba Kurdistano baugina arba puldinėja musulmonai pabėgėlių centruose. Krikščionims jie bando primesti šariatą, iš jų, kaip mažumos, visaip tyčiojasi.“

Prarastasis rojus

Krikščionybė visame Artimųjų Rytų regione paplito dar Jėzaus laikais. Maždaug VI amžiuje ji tapo vyraujančia religija, tačiau vėliau, atsiradus islamui, po truputį ėmė prarasti pozicijas. Vis dėlto XX a. pradžioje apie 20 proc. gyventojų buvo krikščionys. Bendruomenės buvo izoliuotos nuo viso krikščioniškojo pasaulio, todėl išlaikė daug senovinių apeigų ir kalba senosiomis kalbomis. Susiformavo įvairios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais.

Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo krikščionių bendruomenės gausiai gyveno visose Artimųjų Rytų regiono valstybėse. Nors pasitaikydavo konfliktų religiniu pagrindu, bendruomenės gebėjo sugyventi kartu. Kai kuriose teritorijose krikščionys sudarė net daugumą gyventojų. Libane 1926 m. pirmą kartą surašius gyventojus, krikščionių buvo per 84 proc., dabar liko apie trečdalį. Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Gerą tarpusavio sugyvenimą liudija ir buvusi plati krikščionių visuomeninė veikla bei įtaka. 1860–1930 m. net trys Egipto premjerai buvo krikščionys. „Ba‘ath“ partijos, kuriai priklausė Irako prezidentas Saddamas Husseinas ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, įkūrėjas buvo graikų ortodoksas Michaelis Aflaqas. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime.

Krikščionys tapo nepageidaujami

Pirmas didelis išpuolis XX amžiuje prieš krikščionis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Pralaiminčioje karą Osmanų imperijoje smarkiai sustiprėjo nacionalizmas ir Jaunųjų turkų judėjimas. Kerštas dėl nesėkmingo karo su krikščioniškomis valstybėmis – Rusija, Anglija, Australija ir Prancūzija, krito ant vietos gyventojų krikščionių. Buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų, asirų ir graikų. Daug pasaulio valstybių tokį elgesį yra pripažinusios genocidu.

Vėliau kaskart įvykus neramumams Artimųjų Rytų šalyse ar reaguojant į tarptautinius įvykius krikščionys tapdavo teroro taikiniu. Izraelio valstybės sukūrimas, žydų karas su musulmoniškomis šalimis, Irano revoliucija, pilietinis karas Libane, Arabų pavasaris ir kt. įvykiai vis labiau didino musulmonų nepakantumą vietos krikščionims.

Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu, todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Iki 2003 m. JAV intervencijos Irake dar gyveno apie 1,5 mln. krikščionių. S.Husseino laikais ministro pirmininko pavaduotojas buvo Chaldėjų bažnyčios narys Tariqas Azizas, tačiau nuvertus diktatorių situacija ėmė smarkiai blogėti. Vietos krikščionys kaltinti bendrininkavimu su JAV. Chaldėjų arkivyskupas Basharas Warda iš Irako miesto Erbilo pasakoja, kad buvo nužudyta daugybė kunigų, susprogdinta per 60 bažnyčių, o tūkstančiai tikinčiųjų buvo priversti bėgti. Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu (siekdami išsaugoti režimą), todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Religinis konfliktas

Tyrinėtojai teigia, kad antikrikščioniškų nuotaikų stiprėjimas sutapo su didėjančiu visuomenės, ypač jaunimo, pasinėrimu į islamą. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kai Artimuosiuose Rytuose staigiai padidėjo gimstamumas ir gyventojai iš kaimo ėmė kraustytis į miestus.

Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys.

Libano rašytojas Aminas Maaloufas sako, kad miesto gyvenimas ir globalizacija naikina tradicinę arabų kultūrą, todėl musulmonų jaunimui religija tapo vienintele savimonės išraiška ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Prie šio reiškinio dar pridėjus prastą švietimo sistemą, skurdą, radikalius dvasininkus ir silpną politinę valdžią, susidaro pavojingos aplinkybės religinei nesantaikai kilti. Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys, žydai ar kitokios konfesijos musulmonai. Teroro taikiniu gali tapti bet kas.

Vakarų valstybių lyderiai noriai pasisako prieš moterų, seksualinių ar rasinių mažumų diskriminaciją, tačiau jiems sunku pripažinti, kad krikščionys tampa teroro taikiniu dėl savo religijos. Daug amžių Bažnyčia buvo stiprioji pusė ir pati engdavo kitaminčius. Tiek JAV prezidentas Barackas Obama, tiek kiti Vakarų valstybių lyderiai vengia įvardinti religinius nesutarimus kaip tikrąją konfliktų priežastį. Tokia pozicija atsispindi ir valstybių darbotvarkėse, kur šiai problemai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Nuostolis pasaulio civilizacijai

Kalbėdamas Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO, kardinolas iš Libano Bechara Rai sakė, kad krikščionių išnykimas būtų didelis nuostolis visam regionui. Pasak jo, Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. Buvęs britų diplomatas Gerardas Russellas antrina, kad didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai įvairovė buvo laikoma pranašumu, o ne trūkumu. Artimieji Rytai be krikščionių taps ne tokie liberalūs, vienodesni ir rizikuoja dar labiau izoliuotis.

Dauguma apžvalgininkų, net ir islamo pasaulyje, sutinka, kad Artimųjų Rytų krikščionių išnykimas yra nuostolis ne tik vietos kultūrai, bet ir visam pasauliui, tačiau situacija kasdien blogėja ir vargu ar artimiausiu laiku pasitaisys. Tai geriausiai iliustruoja Irako Mosulo miesto pavyzdys, kur per šventes nebesuskambo Kalėdų varpai, nors tokia tradicija nepertraukiamai buvo tęsiama 2000 metų.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 12 d.

"Scanpix" nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Prieš porą metų apie BRICS (sulietuvintai BRIKS) valstybes (Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afrikos Respubliką) buvo kalbama kaip apie galimas ateities lyderes, kurios taps puikia atsvara Europos Sąjungai ir JAV. Tačiau šiandien apie šį susivienijimą jau beveik nieko negirdėti. Kas gi nutiko BRIKS, arba, geriau paklausus, kas gi liko iš BRIKS idėjos?

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Straipsnį reikėtų pradėti nuo to, kad šis susivienijimas yra gana amorfinis darinys. BRIKS pirmiausia buvo ir lieka kai kurių geopolitinių vizijų dalimi. Pavyzdžiui, gana aktyviai tokio susivienijimo idėją propagavo Rusija, akivaizdžiai planavusi pasiremti Kinijos ir Indijos ekonominiu potencialu savo idėjinėje konfrontacijoje su vadinamuoju Vakarų pasauliu (pirmiausia – su JAV).

Kiek realiai šios valstybės (ir jų pozicijos) yra artimos – didelis klausimas.

Kitas klausimas – kiek pasiteisino šių šalių sujungimas į vieną grupę. Pirmą kartą BRIK terminą pavartojo analitikas Jimis O’Neillas 2001 metais savo ataskaitoje bankui „Goldman Sachs“. Jis apėmė Braziliją, Rusija, Indiją ir Kiniją kaip stambias valstybes su tuo metu greičiausiai besivystančia ekonomika.

Sujungti BRIK valstybes į tam tikrą tarptautinę organizaciją buvo bandoma nuo 2006 metų. Ankstesnis formatas iki BRIKS buvo išplėstas tik 2010 metais, kai prie valstybių grupės prisijungė Pietų Afrikos Respublika. Šis susivienijimas iš esmės tapo tam tikra platforma, kurioje minėtos valstybės gali koordinuoti savo veiksmus ir ieškoti sąlyčio taškų. Tačiau kiek realiai šios valstybės (ir jų pozicijos) yra artimos – didelis klausimas.

Esmine BRIKS banko užduotimi įvardijamos investicijos į infrastruktūros projektus šalių narių teritorijose.

Kalbant apie koordinuotus ekonominius BRIKS šalių siekius, būtina paminėti ir praeitų metų liepą įsteigtą BRIKS plėtros banką. Tačiau nesunku pastebėti, kad tai pirmiausia buvo Kinijos iniciatyva (neatsitiktinai banko būstinė yra Šanchajuje). Šis projektas pristatomas kaip alternatyva Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui (ekonominėms Vakarų pasaulio institucijoms). Esmine BRIKS banko užduotimi įvardijamos investicijos į infrastruktūros projektus šalių narių teritorijose. Pirmus kreditus projektams bankas turėtų suteikti šių metų pradžioje, tad kalbėti apie jo veiklos efektyvumą dar anksti.

Daug svarbiau yra paminėti, kad BRIKS jungia gana skirtingas valstybes. Užtenka pažvelgti į naujausią Laisvojo pasaulio ataskaitą (joje nurodomi valstybių demokratijos indeksai), sudaromą tarptautinės organizacijos „Freedom House“, kad galima būtų įsitikinti, jog dalis BRIKS valstybių yra nelaisvos ir autoritarinės (Rusija, Kinija), o kita dalis atstovauja laisvajam pasauliui (Indija, Brazilija, Pietų Afrika). Vadinasi, neįmanoma kalbėti apie kokias nors politines vertybes, vienijančias BRIKS šalis. Tokiu atveju lieka tik ekonomika, tačiau ir čia yra daug sudėtingų klausimų.

Neįmanoma kalbėti apie kokias nors politines vertybes, vienijančias BRIKS šalis.

Sunkiausius laikus šiandien išgyvena Rusijos ekonomika. Tam yra kelios esminės priežastys, kurias čia vertėtų trumpai paminėti. Pirmiausia Rusijos ekonomiką stipriai paveikė naftos kainų kritimas. Ne paslaptis, kad pastarojo dešimtmečio Maskvos ekonomikos sėkmę lėmė aukštos energetinių išteklių kainos. Rusija iš esmės orientavo visą savo ekonomiką į naftos ir dujų prekybą. Buvo nemažai kalbama, kad toks sprendimas klaidingas, tačiau Kremlius nenorėjo nieko girdėti. Dabartinis naftos kainų kritimas virto tikra katastrofa Rusijai. Tačiau ne tik tai lėmė sudėtingą situaciją jos ekonomikoje. Neigiamą poveikį Rusijai daro ir ekonominės sankcijos, kurias taiko Vakarų pasaulio šalys. Priminsiu, kad šios sankcijos buvo pradėtos taikyti po to, kai Maskva atplėšė nuo Ukrainos Krymą ir parėmė vadinamąsias separatistines jėgas Donbase.

Sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir Kinija. Praeitų metų vasarą ji išgyveno fondų rinkos krizę. Pažymima, kad Kinijos ekonomika pradėjo lėtėti, nors gana neseniai buvo kalbama, kad Kinija gali artimiausiu metu aplenkti JAV ir užimti pirmosios pasaulio ekonomikos vietą. Vis dažniau teigiama, kad Kinijos ekonomika iš tikrųjų turi labai daug rimtų problemų. Atrodo, kad pernelyg dideli lūkesčiai, kurie buvo susiję su šios šalies ekonomikos augimu, virsta dar didesniu nusivylimu. Tai sąlygojo, kad vis daugiau investuotojų pradėjo gręžtis nuo Kinijos. Žinoma, Kinijos krizė nėra tokia gili kaip Rusijos, tačiau ji irgi reikšminga BRIKS ateities kontekste.

BRIKS akivaizdžiai praranda savo pozicijas kaip „stiprių ekonomikų“ susivienijimas, o kitų sąlyčio taškų šios valstybės iš esmės neturi.

Su rimtomis problemomis susidūrė ir didžiausia Lotynų Amerikos ekonomika –Brazilija. 2015 metų rudenį joje prasidėjo recesija, arba kalbant paprastai – ekonomikos smukimas. Brazilija akimirksniu susidūrė su gerokai išaugusia infliacija ir kitais finansiniais sunkumais. Ekspertai akcentuoja, kad situacijos pagerėjimo nesitikima ir šiais metais. Net kalbama, jog Brazilijos gali laukti didžiausias per pastarąjį šimtmetį ekonomikos nuosmukis. Padėtį gana aiškiai charakterizuoja tai, kad dėl ekonominių sunkumų kai kurie Brazilijos miestai net atšaukė tradicinę karnavalo šventę, kuria garsėja ši valstybė.

Taigi iš visų BRIKS šalių daugiau arba mažiau stabilios išlieka Indijos ir Pietų Afrikos Respublikos ekonomikos. Tiesa, Pietų Afrikos Respublika irgi gali susidurti su rimtais sunkumais. Šios šalies ekonomikai tam tikrą pavojų kelia valdžios nestabilumas. Tad BRIKS akivaizdžiai praranda savo pozicijas kaip „stiprių ekonomikų“ susivienijimas (o kitų sąlyčio taškų, kaip jau buvo minėta, šios valstybės iš esmės neturi).

Išvados

BRIKS, kaip globalus susivienijimas, galėjo turėti prasmę tik kaip ekonominis lokomotyvas, kuris galėtų nustumti į šalį JAV ir Europos Sąjungą. Tačiau dabar atrodo, jog šio susivienijimo variklis perkaito. Net „pasistumdyti“ su JAV ir ES susivienijimo valstybės turi skirtingą motyvaciją.

Pavyzdžiui, Rusijai tai yra dalis ideologinės kovos, civilizacinio ir geopolitinio susidūrimo klausimas. Kinija taip pat nejaučia didelės simpatijos nei JAV, nei ES, bet tradiciškai yra ramesnė, nesiekianti ypatingos konfrontacijos su Vakarų pasauliu (tačiau, žinoma, ir nebandanti prie jo pritapti).

Indija yra didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė (prie laisvojo pasaulio taip pat, kaip minėta, priskiriamos Brazilija ir Pietų Afrikos Respublika), tad čia vargu ar galima būtų kalbėti apie rimtą ideologinę priešpriešą su Vakarais.

Žinoma, BRIKS vis dar gali bandyti sudaryti ekonominę atsvarą JAV ir ES. Toks tikslas galbūt ir galėtų tapti vienijančia šių šalių ideologija. Tačiau pagal objektyvius skaičius ši alternatyva vis vien bus silpnesnė nei JAV ir ES sąveika planuojamoje Transatlantinėje prekybos ir investicijų partnerystėje. Todėl šis vektorius irgi nėra stipriausia BRIKS susivienijimo pusė.

Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai ir Pietų Afrikos Respublikai taip ir nepavyko suformuoti veiksmingo suvienyto ekonominio jėgos centro.

Atsižvelgiant į visa tai, galima kalbėti, kad BRIKS idėja šiandien iš esmės irgi išgyvena krizę. Atrodo, Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai ir Pietų Afrikos Respublikai taip ir nepavyko suformuoti veiksmingo suvienyto ekonominio jėgos centro. Be to, šiandien yra nemažai abejonių ir dėl dalies šių valstybių ekonominės lyderystės. Todėl galima prognozuoti, kad apie BRIKS ateityje girdėsime vis mažiau, nors tokio susivienijimo idėja galbūt ir bus dirbtinai palaikoma. Ją savo tikslams pirmiausia gali naudoti Rusija ir Kinija, tačiau nežinia, ar tokia taktika sulauks aktyvaus kitų BRIKS narių palaikymo.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 10 d.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 2 d. Rijade įvykdyta šiitų dvasininko šeicho Nimro al Nimro egzekucija išprovokavo nepasitenkinimo ir demonstracijų bangą šiitų teritorijose Artimuosiuose Rytuose ir pablogino ir taip įtemptus Saudo Arabijos ir Irano santykius.

Olegas Volkovas, geopolitika.lt

Pažymėtina, jog tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta dar 46 žmonėms, iš jų 43 turėjo sąsajų su „Al Qaeda“. Interviu portalui al-monitor.com davęs nužudyto dvasininko brolis Mohammedas al Nimras šitaip pakomentavo situaciją: „Iš pradžių manėme, kad buvo norima įvykdyti mirties bausmę šeichui Nimrui kartu su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ nariais, kad būtų tam tikra sektinė pusiausvyra. Vėliau nustatėme, kad tikslas buvo atsikratyti šeicho Nimro, o teroristų vardai turėjo tapti priedanga. Tai aišku iš to, kad 42 iš 47 žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, laukė egzekucijos nuo 10 iki 13 metų, o šeichas Nimras buvo nuteistas tik prieš metus.“

Saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją.

Rijadas neabejotinai tikėjosi greito atsako iš Irano. Po įsiveržimu pasibaigusios demonstracijos prie Saudo Arabijos ambasados Teherane Saudo Arabijos Karalystė nutraukė visus diplomatinius ryšius su Iranu. Jos pavyzdžiu pasekė Bahreinas, Sudanas ir Džibutis. Kiti Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos nariai – Kuveitas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai atšaukė savo ambasadorius. Žinoma, būtų paprasta nurašyti šiuos įvykius kaip dar vieną sektinio konflikto apraišką, bet įtampa regione, kuri, anot kai kurių ekspertų, jau pasiekė Irako ir Irano karo metu tvyrojusios įtampos lygį, visų pirma turi ekonomines priežastis ir pasekmes.

Nauji vėjai senoje karalystėje

„The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas taikliai apibūdina Saudo Arabiją kaip „išsigandusią monarchiją“. Stabilumas yra vienas iš argumentų, kuriuos naudoja autokratai, o saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją, piliečių laisvę ir žmogaus teises. Iki šiol karalystę iš eilės valdė šeši valstybės įkūrėjo Abdulazizo bin Saudo sūnūs, bet jau greitai valdžia turėtų pereiti į naujosios kartos rankas.

Vos metus valdantis aštuoniasdešimtmetis karalius Salmanas turėtų greitai užleisti sostą, – praeitų metų balandžio mėnesį jis paskelbė įpėdiniu savo sūnėną Mohammedą bin Nayefą, dabartinį vidaus reikalų ministrą. Antras eilėje yra trisdešimtmetis karaliaus sūnus Mohammedas bin Salmanas, jauniausias pasaulyje gynybos ministras.

Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Saudo Arabijos valdžios peripetijos dažniausiai likdavo už paslapties šydo, bet gandai apie įtampą tarp dviejų Mohammedų jau kurį laiką drebina arabų pasaulį. Šeštą dešimtmetį įpusėjęs M.bin Nayefas vertinamas kaip protingas politikas, pelnęs JAV valdininkų palankumą ir turintis patirties kovojant su „Al Qaeda“ teroristais.

Jaunesnis M.bin Salmanas savo sekėjų iškeliamas kaip ambicingas lyderis, galintis prikelti karalystę iš stagnacijos. Jaunasis princas palaiko ekonomikos diversifikaciją, didesnio masto privatizaciją ir ateities viziją, kuri yra artimesnė Jungtinių Arabų Emyratų, o ne dabartiniam Saudo Arabijos modeliui.

Princo kritikai vadina jį impulsyviu ir nepatyrusiu, apeliuodami į jo remiamą nesėkmingą karą Jemene prieš Irano palaikomus šiitų sukilėlius, kainavusį karalystei milijardus dolerių.

Tikroji naftos kaina

Šalį krečia ne tik politinė krizė, susijusi su karaliaus įpėdinystės klausimu, bet ir ekonominiai sunkumai. 2015 metais šalies biudžeto deficitas buvo beveik 98 mlrd. JAV dolerių.

Rijado sprendimas padidinti naftos gavybos mastus, norint susilpninti konkuruojantį Iraną ir skalūninės naftos eksportuotojus, baigėsi dideliu naftos kainų nuosmukiu. Naftos barelis 2014 metais kainavo 100 dolerių, o dabar kaina yra nukritusi žemiau 30 dolerių ribos. Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Anot Tarptautinio valiutos fondo ekspertų, jei naftos kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių už barelį, Saudo Arabija neteks visų savo lėšų per penkerius metus. Ta pati padėtis ištiktų ir kitus OPEC narius. Pasak ekspertų paskaičiavimų, Saudo Arabija galėtų subalansuoti biudžetą, jei jos parduodamos naftos kaina būtų 106 doleriai už barelį.

Verta pažymėti, kad Irano padėtis atrodo kur kas geriau, nes, ekspertų skaičiavimais, jei naftos kainos išliktų žemos, Iranas galėtų išsilaikyti dešimtmetį. Dar geresnės yra Kuveito, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų perspektyvos. Jie turi pakankamus fiskalinius buferius, padėsiančius nenuskursti, jei naftos kainos išliktų žemos. Saudo Arabijos Karalystės iždas taip pat kenčia dėl karinių išlaidų. Karas Jemene prieš šiitų sukilėlius jau pareikalavo ne vieno milijardo dolerių.

Saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius.

Dėl šių priežasčių Saudo Arabija, atskleidusi 2016 metų biudžeto planą, paskelbė apie precedento neturinčius griežto taupymo planus. Vyriausybė jau padidino benzino kainą 50 proc., sumažino subsidijas elektrai, vandeniui ir kitoms paslaugoms, už kurias šalies gyventojai nebuvo pratę mokėti.

Prognozuojama, kad vyriausybė bus priversta atsisakyti dar dalies piliečiams taikomų lengvatų, o galbūt netgi pradėti rinkti mokesčius. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje Roberto Jordano, „saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius. Pagrindinis režimo svertas buvo tai, kad žmonės nemokėjo mokesčių, todėl nesitikėjo atstovavimo valdžioje. Jeigu valdžia pradės rinkti mokesčius, tikėtina, kad prasidės politiniai neramumai.“

Iranas – dabar ir ekonominė grėsmė

Iranas Artimuosiuose Rytuose yra didžiausias Saudo Arabijos varžovas, su kuriuo karalystė netiesiogiai kariauja Jemene ir Sirijoje. Iki šiol Saudo Arabija mėgavosi visapusišku JAV palaikymu, bet atramos Artimuosiuose Rytuose vaidmuo neatrodo toks užtikrintas, Iranui skaičiuojant dienas iki Vakarų šalių sankcijų panaikinimo.

Šis svarbus žingsnis leis užsienio įmonėms laisviau plėsti savo veiklą šalyje, bus panaikintas 100 mlrd. dolerių vertės iranietiškų aktyvų įšaldymas. Taip pat tikimasi, kad Iranas padidins naftos eksportą, įvesdamas dar daugiau produkto į jau perpildytą rinką.

Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų.

Irano ir Saudo Arabijos tiesioginis karas yra mažai tikėtinas, ypač dabar, kai tirpsta ledai tarp Irano ir Vakarų šalių. Nepaisydama to, politinės ir ekonominės krizės ištikta Saudo Arabija nemažina išlaidų gynybai. Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų, kurių tikslas – Irano radikalų atsakas, dar kartą diskredituosiantis šalį pasaulio bendruomenės akyse.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 29 d.

"Scanpix" nuotr.

2016-ieji JAV – prezidento rinkimų metai, ir jų bumas kartu su prezidentiniais debatais prasidėjo jau 2015-aisiais. Dabartiniam šalies prezidentui Barackui Obamai paliekant postą, pokyčiai tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikoje galėtų atrodyti neišvengiami. Respublikonų ir demokratų kandidatams savo išskirtinumą pabrėžti lengviau, kai kalbama apie šalies vidaus politiką. Analizuojant jų pristatomus šalies užsienio politikos planus, rasti skirtumų tarp kandidatų sunkiau. Visgi kokie gi tie skirtumai ir panašumai?

Justina Poškevičiūtė, geopolitika.lt

Partijų kandidatai

Respublikonų partijos kandidatų sąrašas šioje rinkimų stadijoje (angl. „primaries“ – pirminiai rinkimai partijos lyderiams išsiaiškinti) ne vieną gali kiek sugluminti, mat kandidatų yra net 13. Tarp jų – George’o W.Busho brolis, buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas, verslininkas Donaldas Trumpas, JAV politiko Rono Paulo sūnus, Kentukio valstijos senatorius Randas Paulas, Floridos valstijos senatorius Marco Rubio, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas ir neurochirurgas Benas Carsonas. Naujausios rinkėjų apklausos rodo, kad šiuo metu pirmauja D.Trumpas, gavęs apytiksliai 28 procentus visų apklaustų respublikonų balsų.

Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Demokratų partijos kandidatų pozicijas ir reitingus sekti daug lengviau, mat jų yra tik trys. Tai – buvęs Merilando valstijos gubernatorius Martinas O‘Malley, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir dabartinis Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Anot 2015-ųjų gruodžio reitingų, M.O‘Malley‘į palaiko vidutiniškai tik per 4 proc. demokratų rinkėjų, tad nenuostabu, kad žiniasklaidoje daugiau dėmesio skiriama B.Sandersui ir H.Clinton politikai, tikintis, kad vienas iš jų taps Demokratų partijos kandidatu.

Kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“

Pagrindinė eteryje besisukanti JAV užsienio politikos tema tiek respublikonų, tiek demokratų debatuose yra JAV kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“ (ISIS arba “Daesh”) bei pilietinis karas Sirijoje. Įdomu pažymėti, kad šiuo klausimu abiejų partijų kandidatų pasisakymai skiriasi ne tiek daug, kaip būtų galima tikėtis. Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Beveik visi respublikonų kandidatai (išskyrus T.Cruzą, Carly Fioną ir R.Paulą) pasisako už JAV karių dislokavimą regione, o buvęs Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas nurodo net ir konkretų karių skaičių: net 10 tūkst. Beveik visi respublikonų kandidatai pasisako už visišką durų Sirijos pabėgėliams uždarymą, o T.Cruzas ir J.Bushas teigia priimsiantys tik Sirijos krikščionis. Demokratų gretose visi pasisako už Sirijos pabėgėlių priėmimą.

Absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Kovos su ISIS strategijos kontekste labiausiai išsiskiria du kandidatai. Vienas jų – Respublikonų partijos kandidatas R.Paulas. Jis ne tik pasisako prieš bet kokį JAV pajėgų dislokavimą Sirijoje ir Irake, bet ir kaltina agresyvesnius savo partijos bendražygius padėjus susiformuoti šiai teroristų grupuotei: „ISIS egzistuoja ir stiprėjo dėl „vanagiškos“ mūsų partijos narių politikos, jie tiekė ginklus [Sirijos sukilėliams], kurių dauguma buvo susigrobta „Islamo valstybės“. Tie patys aršesni politikai norėjo bombarduoti Assadą, tai būtų tik palengvinę „Islamo valstybei“ darbą.“

Kitas kandidatas į JAV prezidentus, nurodantis JAV užsienio politiką kaip faktorių, padėjusį susiformuoti „Islamo valstybei“, yra B.Sandersas. Garsiai pasisakęs (ir dabar tą patį tvirtinantis) prieš JAV invaziją į Iraką 2003-iaisiais, B.Sandersas teigia, jog ši invazija ir po jos prasidėjęs regiono destabilizavimas lėmė tokių grupių kaip ISIS susiformavimą. Gal kiek keista tai, kad ir B.Sandersas, ir R.Paulas vis dėlto pasisako už oro antpuolių “Daesh” užgrobtose teritorijose tęsimą. Tad absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Debatų temos ir jų stygius

Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Tikriausiai vienas didžiausių dviejų partijų kandidatų skirtumų kol kas yra jų požiūris į klimato kaitos problemą: demokratų kandidatai klimato kaitą laiko spręstina ir svarbia problema, o respublikonų kandidatų pozicijos svyruoja nuo klimato kaitos neigimo apskritai (B.Carsonas, D.Trumpas, R.Santorumas, Mike Huckabee) iki jos pripažinimo problema ir stabdymo iniciatyvų įvardijimo (Johnas Kasichas, Chrisas Christie). Įdomu tai, kad respublikonų kandidatų debatuose klimato kaita nėra minima pačių CNN debatų vedėjų: jie kandidatų neklausė apie klimato kaitą net po ką tik įvykusios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje. Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Taigi ir respublikonų, ir demokratų debatuose svarbu ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir tai, apie ką nekalbama. Klimato kaita kaip didžiulis klaustukas tebekybo virš respublikonų.

Be to, yra daugybė įvairiausių užsienio politikos temų, kurios dar nebuvo minimos ar akcentuotos nė vienos partijos kandidatų. Tai ir pozicija Izraelio atžvilgiu, situacija Libijoje, tarptautinė prekyba, Europos Sąjungos ir JAV susitarimas dėl transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP), JAV santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje ir aibė kitų.

Žinoma, diskutuoti visomis užsienio politikos temomis tiesiog neįmanoma, bet įmanoma jas išplėsti už kovos su „Islamo valstybe“ ir terorizmu ribų.

Kas turi paaiškėti ateityje

Dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti.

Apžvelgiant šią, pirminę, JAV prezidento rinkimų stadiją, peršasi pora išvadų. Pirmoji – dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti. Vidaus politikos temos – abortai, imigracija, socialinė politika ir kitos – skiria šių partijų kandidatus vieną nuo kito gana ryškiai, o štai kovos su „Islamo valstybe“ siūlomoje politikoje nematome nė vieno kandidato, pasisakančio už karinių veiksmų Sirijoje ir Irake stabdymą.

Kaip taikliai pažymi garsus JAV mokslininkas ir politikos veikėjas Noamas Chomsky, D.Trumpo, iš kurio tiesmukiškų, seksistinių ir konkretesniais skaičiavimais nepagrįstų pasisakymų dažnai šaiposi žiniasklaida ir kiti rinkimų kandidatai, politika nesiskiria nuo kitų jo partijos kandidatų taip smarkiai, kaip pastarieji ją kartais pristato.

Kita išvada – aiškesni visų kandidatų skirtumai išryškės ateityje, jiems diskutuojant iki šiol neakcentuotais užsienio politikos klausimais. JAV vaidmuo tarptautinėje ginklų prekyboje, TTIP, JAV santykiai su Saudo Arabija ir šios šalies vaidmuo kovoje su „Islamo valstybe“ ir konflikto Jemene atžvilgiu, JAV nepilotuojamų lėktuvų politika, šalies bendradarbiavimas su Kinija ir virtinė kitų užsienio politikos klausimų gali padėti atsakyti ir į kitą klausimą – kokio platumo užsienio politikos spektras iš tikro reprezentuojamas šalies prezidento rinkimuose?

N.Chomsky ne viename savo interviu yra sakęs, kad politinis spektras JAV politikoje nėra siauras, kaip kartais kritikuojama. Jis platus, tačiau prasideda nuo centro ir tęsiasi iki beveik iš to spektro iškrentančios ekstremalios dešinės. Na, o kaip yra iš tikrųjų, parodys 2016 metai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 22 d.