"Scanpix" nuotr.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytai artėja prie Vakarų

Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.

2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 proc.

Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.

Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.

Rytų Europa nori „geriau ir greitai“

Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.

Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau nei Vakaruose.

Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.

Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.

Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.

Komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tikrasis „Europos ligonis“ –Pietuose?

Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.

Kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai.

Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.

2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams ­– tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.

Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 18 d.

"Scanpix" nuotr.

Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas. Tačiau šiandien šie žaidimai yra tęsiami – ir ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir tolimesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Sirijoje.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Išsaugoti visišką slaptumą internetinių technologijų amžiuje yra labai sunku, todėl ir ši Rusijos strateginė maskuotė nėra absoliuti. Informacija apie tai, kaip Kremlius bando paslėpti savo karių dalyvavimą operacijose Ukrainoje ir Sirijoje, vienaip arba kitaip pasiekia visuomenę. Neseniai atitinkamą žurnalistinį tyrimą paskelbė Sankt Peterburgo informacinis portalas-laikraštis „Fontanka“. Šį tyrimą verta apžvelgti plačiau, nes jis paaiškina Kremliaus taikomą strategiją ir priemones, kurios leidžia Maskvai meluoti apie savo „nedalyvavimą“ aktualiuose konfliktuose arba slėpti tikrąjį to dalyvavimo mastą.

Privati karinė įmonė

Leidiniui „Fontanka“ pavyko nustatyti, jog Rusijos interesams užsienio konfliktuose atstovauja kariai, kurie priskiriami privačiai karinei įmonei „ČVK Vagnera“ (ČVK šiuo atveju reiškia – частная военная компания, t. y. privati karinė įmonė). Būtina paminėti, kad Rusijos įstatyminė bazė nereglamentuoja tokių įmonių formavimo ir veiklos principų. Nors Rusijoje veikia nemažai privačių saugos tarnybų (jos turi savo abreviatūrą – ČOP, t. y. ЧОП – частное охранное предприятие), privačios sukarintos organizacijos iš esmės yra už įstatymo ribų. Bet tai netrukdo tokiai kompanijai kaip „ČVK Vagnera“ egzistuoti ir vykdyti savo „misiją“.

„ČVK Vagnera“ skiriasi nuo įprastų privačių karinių įmonių, jos tikslai ir uždaviniai konflikto zonoje yra kitokie.

Būtina paminėti, kad privačios karinės įmonės pasaulyje iš tikrųjų nėra retas ar itin egzotiškas reiškinys. Tokių įmonių kariai konflikto zonose atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su privačios infrastruktūros ar verslo objektų bei asmenų apsauga. Iš esmės kalbama apie privatų verslą, susijusį su didele rizika. Iš žinomiausių tokių įmonių verta paminėti „Academi“ (buvusią „Blackwater“), taip pat ir Lietuvoje apsaugos paslaugas teikiančią bendrovę „G4S“. Pažymėtina, kad tokių kompanijų veikla konflikto zonose yra oficiali ir teisėta (nors ir ne be tam tikrų skandalų ir įtarimų, kaip „Blackwater“ atveju). Tačiau šiame straipsnyje aptariamas žurnalistinis tyrimas parodo, jog „ČVK Vagnera“ skiriasi nuo įprastų privačių karinių įmonių, jos tikslai ir uždaviniai konflikto zonoje yra kitokie.

Įdomi yra ir „ČVK Vangnera“ atsiradimo istorija. Ji papasakota kitame, ankstesniame, leidinio „Fontanka“ atliktame tyrime. 2013 metų rudenį privati saugos bendrovė „Moran Security Group“ suformavo vadinamąjį „Slavų korpusą“. Į jo sudėtį įėjo 267 kariai. Oficialiai buvo teigiama, kad „Slavų korpuso“ uždavinys buvo saugoti naftos gavybos ir transportavimo infrastruktūrą Sirijoje. Yra duomenų, kad šis korpusas mėnesį treniravosi stovykloje Latakijos mieste. Vėlesnis „Slavų korpuso“ likimas buvo gana apgailėtinas: užuot vykdęs oficialiai numatytą funkciją, t.y. saugojęs naftos infrastruktūros objektus, korpusas įsivėlė į mūšį su teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojais. Šį mūšį „Slavų korpusas“ pralaimėjo. Po patirtos nesėkmės korpusas buvo nuginkluotas ir evakuotas atgal į Rusiją.

Ši grupė grįžo į Rusiją 2015 metų gruodį, tik trečdalis jos narių liko gyvi ir nesužeisti.

Toliau „Slavų korpusas“ buvo performuotas į „ČVK Vagnera“. Nuo 2014 metų pavasario šios privačios karinės įmonės kovotojai jau veikė Kryme, vėliau – Luhansko srityje Ukrainoje, palaikydami vadinamųjų separatistų pajėgas, kaudamiesi jų pusėje. Nuo 2015 metų rugsėjo dalis „ČVK Vagnera“ karių buvo permesta į Siriją. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, vienoje iš atitinkamų grupių, permestų į šią valstybę, buvo 93 kovotojai. Ši grupė grįžo į Rusiją 2015 metų gruodį, tik trečdalis jos narių liko gyvi ir nesužeisti.

„ČVK Vagnera“: kas yra kas

Suprantama, kad tikslių žinių apie „ČVK Vagnera“ trūksta. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, iš viso šioje privačioje karinėje įmonėje gali dirbti apie 600 kovotojų, neįskaitant civilinio aptarnaujančio personalo. Suprantama ir tai, jog šios įmonės veikla nėra afišuojama, tačiau žurnalistams pavyko nustatyti kai kurių šios karinės įmonės kovotojų asmenybes.

Įmonės vadovas yra 46 metų Dmitrijus Utkinas, atsargos pulkininkas. Jo pravardė yra Vagneris (iš čia kilęs ir įmonės pavadinimas). Teigiama, jog tokia pravardė atsirado dėl jo Trečiojo Reicho ideologijos ir estetikos pomėgio. Yra liudijimų, kad kovodamas Luhanske jis vietoje beretės nešiojo Antrojo pasaulinio karo nacių kariuomenės šalmą. Iki 2013 metų D.Utkinas pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje, vėliau perėjo dirbti į „Moran Security Group“. Tai jis ir buvo atsakingas už „Slavų korpuso“ formavimą. Buvo pasirodžiusių žinių ir apie D.Utkino žūtį Donecko srityje Ukrainoje, tačiau, leidinio „Fontanka“ duomenimis, jis tebėra gyvas ir sveikas.

Yra liudijimų, kad kovodamas Luhanske jis vietoje beretės nešiojo Antrojo pasaulinio karo nacių kariuomenės šalmą.

Kitas žmogus, kuris buvo susijęs su „ČVK Vagnera“, – 51 metų Sergejus Čiupovas, pravarde Čiuba arba Čiupa. Jis buvo atsargos majoras, kitados tarnavo Afganistane, dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, S.Čiupovas žuvo prie Damasko. Yra žinoma, kad jis palaidotas Balašichos miestelio kapinėse Pamaskvėje 2016 metų kovo 18 dieną. Jo mirties data nurodyta 2016 metų vasario 8 d., tačiau tikėtina, kad jis galėjo žūti dar anksčiau – sausį.

Leidiniui „Fontanka“ pavyko aptikti ir kitų žuvusių „ČVK Vagnera“ karių pėdsakus. Pavyzdžiui, 2015 metų kovo 6 d. kapinėse Toljatyje palaidoti Andrejus Jelmejevas ir Andrejus Šreineris. Yra žinoma, kad jie žuvo Donbase. Dar vienas su „ČVK Vagnera“ susijęs kovotojas 38 metų kazokas Maksimas Kolganovas tarnavo pėstininkų kovos mašinos operatoriumi, žuvo Sirijoje.

Dar vienas identifikuotas asmuo – Bosnijos ir Hercegovinos pilietis, šiuo metu nuolat gyvenantis Rusijoje, Davoras Savičius (pravarde Vilkas). „Fontankos“ teigimu, jis vadovavo serbų būriui, kuris buvo struktūrinis „ČVK Vagnera“ padalinys. Tiesa, pats D.Savičius tai neigia, nors priremtas įrodymų prisipažino leidinio „Fontanka“ žurnalistams, kad „kelias dienas kovojo Donbase“.

Oficialūs apdovanojimai

Galėtų atrodyti, jog leidinio „Fontanka“ tyrime nėra nieko ypatinga, nes ir taip iš esmės buvo žinoma, kad Rusijos kariai kaunasi Ukrainoje vadinamųjų separatistų pusėje, o separatistų gretas nuolat papildo karinę patirtį turintys rusų samdiniai. „ČVK Vagnera“ galima būtų interpretuoti kaip įmonę, įsteigtą nelegaliam samdinių verslui koordinuoti ir tvarkyti. Tačiau „Fontanka“ atrado vieną svarbų aspektą – „ČVK Vagnera” kariai gaudavo valstybinius apdovanojimus (kai kurie iš jų – ir po mirties).

Oficialiai suteiktų apdovanojimų faktas leidžia teigti, jog „ČVK Vagnera“ yra struktūra, susijusi su Rusijos kariuomene.

Pavyzdžiui, minėti A.Jelmejevas ir A.Šreineris po mirties buvo apdovanoti Drąsos ordinais. M.Kolganovas turėjo du apdovanojimus – medalį „Už narsą“ ir Drąsos ordiną. Vargu ar paprasti samdiniai gali tikėtis gauti valstybinius apdovanojimus, suteikiamus karo veiksmų dalyviams, juolab kad jų dalyvavimas tiek konflikte Rytų Ukrainoje, tiek Sirijoje yra neigiamas.

Oficialiai suteiktų apdovanojimų faktas leidžia teigti, jog „ČVK Vagnera“ yra struktūra, susijusi su Rusijos kariuomene. Galima numanyti, kad ji buvo sukurta strateginės maskuotės tikslais. Faktiškai Maskva tokioje situacijoje kaip ir nemeluoja, kad jos kariai nedalyvauja konflikte, nes oficialiai „ČVK Vagnera“ nėra valstybinė karinė struktūra. Taip pat ir žuvę kovotojai nepatenka į Rusijos kariuomenės nuostolių statistiką. Tačiau ypatingas dėmesys „ČVK Vagnera“ kariams, t.y. jų kaip karo veiksmų dalyvių pripažinimas suteikiant apdovanojimus, byloja apie tikrą, egzistuojantį ryšį tarp Rusijos valdžios bei kariuomenės struktūrų ir šio „privataus“ verslo.

Maskva pasinaudojo Vakarų patirtimi (privačios karinės įmonės koncepcija), tačiau, kaip įprasta, realizavo ją savaip.

Galima numanyti, jog Rusijos karinius uždavinius Ukrainoje ir Sirijoje atlieka ne vienintelė „ČVK Vagnera“. Nenustebčiau, jeigu laikui einant taptų žinoma ir apie kitas tokio pobūdžio karines įmones. Šiuo atveju Maskva pasinaudojo Vakarų patirtimi (privačios karinės įmonės koncepcija), tačiau, kaip įprasta, realizavo ją savaip. Beje, visai tikėtina, kad kovotojų iš „ČVK Vagnera“ ir kitų panašių privačių karinių kompanijų rytoj jau gali atsirasti ir, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konflikto zonoje, kuri vėl kaista.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitka.lt 2016 m. balandžio 13 d.

"Scanpix" nuotr.

Praėjusį savaitgalį atsinaujinę mūšiai vėl atkreipė pasaulio dėmesį į Kalnų Karabachą. “The Washington Post” pateikia 5 dalykus, kuriuos turite žinoti apie šį konfliktą.

1. Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu.

Apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę. Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo visiškai nekontroliuoja.

2. Kalnų Karabachas nėra užšaldytas konfliktas. Jis yra rusenantis

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas Ukrainoje.

Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, bet taikos sutarties nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, o kariaujačias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų tinklai, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo  daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių. Tiesa, Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija.

3. Kalnų Karabachas priešinasi bet kokiam kompromisui

Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.  Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.

4. Kalnų Karabacho gyventojai nėra tikri, kad taikos derybos pavyks ir mano, kad privalo būti pasiruošę kovoti už save

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nebuvo pasiekta.

5. Kalnų Karabacho konfliktas atrodo lokalus, tačiau į jį gali įsitraukti pasaulio didžiosios valstybės

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną. Nukritusios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vadovo Ilhamo Alijevo režimą. 2015 m. gruodį vyriausybė buvo priversta devalvuoti valiutą manatą. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt režimas tikisi, kad karas Kalnų Karabache atitrauks dėmesį. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt irgi tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė, bet ginklus tiekia ir Azerbaidžanui, ir Turkijos, Azerbaidžano sąjungininkės, santykiai. Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusiją ir Turkija – NATO narė ir JAV sąjungininkė.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Three Su-24M bombers return to Chelyabinsk Region from Khmeimim Air Base

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Staigi pradžia

Pirmiausia reikėtų priminti, kad oficiali Rusijos operacijos Sirijoje pradžia buvo tokia pat staigi kaip ir jos pabaiga. Maskva pasiuntė savo aviaciją į šią valstybę praeitų metų rugsėjo 30 dieną. Iki to momento Kremlius visus planus įsitraukti į aktyvią karinę operaciją Sirijoje laikė paslaptyje. Anuomet irgi buvo daug spėliojama, kodėl Rusijos aviacija buvo pasiųsta į šį karštąjį tašką.

Maskva buvo oficialiai pareiškusi, kad planuoja kautis Sirijoje su teroristine „Islamo valstybės“ (ISIS) organizacija, kuri yra užgrobusi dalį šalies teritorijos. Žinoma, iš karto kilo klausimas, kodėl Rusijos aviacija nusprendė veikti tik Sirijos teritorijoje, nors ISIS kontroliuoja dalį žemių ir kaimyniniame Irake.

„Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Tiesa, atsakymas į šį klausimą buvo rastas gana greitai. Beveik iškart po šios operacijos pradžios pasirodė informacija, kad Rusijos aviacija bombarduoja Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado oponentų – vadinamosios susivienijusios opozicijos – kontroliuojamą teritoriją, o prieš ISIS nukreipta tik apie 20 proc. visų antskrydžių. Rusija taip pat buvo smarkiai kritikuojama ir dėl didelio skaičiaus civilių žmonių žūčių per jos vykdomą operaciją. „Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Būtina paminėti ir tai, jog Maskvos sprendimas įsitraukti į karinę operaciją Sirijoje buvo siejamas su jos geopolitiniais žaidimais. Įtarta, kad Kremlius taip bando priversti Vakarų pasaulio valstybes, kurios dalyvauja sprendžiant Sirijos klausimą, sėsti prie vieno derybų stalo, atnaujinti tarpusavio dialogą, nutrūkusį dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu.

Taip pat gana plačiai buvo aptarinėjama versija, kad taip Kremlius nori nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos problemos ar net išmainyti Maskvos palaikomą B.al-Assadą ir savo vaidmenį Sirijos konflikte į teisę daryti Ukrainoje ką nori, Vakarams nesikišant į šią, kalbant Maskvos terminais, „Rusijos ypatingo strateginio intereso zoną“.

Iš tikrųjų sunku pasakyti, kokia buvo esminė Maskvos intencija, paskatinusi operacijos Sirijoje pradžią, tačiau gana aišku, kad Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu, koks, kaip numanoma, yra ir dabartinis pasitraukimas.

Įvykdyti uždaviniai?

Kaip jau buvo minėta, Maskva nusprendė trauktis iš Sirijos staiga, deklaravusi esminį „uždavinių įgyvendinimą“. Tokie pareiškimai irgi verčia tik stebėtis, nes akivaizdu, kad nei deklaruoti, nei numanomi slapti uždaviniai iš tikrųjų įgyvendinti nebuvo.

Teroristinė organizacija ISIS nėra nugalėta. Ji tebekontroliuoja dalį Sirijos teritorijos. Taip pat nėra nugalėtos ir susivienijusios opozicijos jėgos (jeigu manytume, kad tai jos buvo pagrindinis Rusijos taikinys). Rusijos įsikišimas tik šiek tiek sustiprino B.al-Assado pozicijas, tačiau ne tiek, kad Sirijos diktatorius galėtų nustoti nerimauti dėl savo ateities.

Vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą.

Pateikdamas oficialią operacijos statistiką, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, kad per visą operaciją buvo įvykdyta daugiau negu 9 tūkst. antskrydžių, per kuriuos sunaikinta daugiau negu 2 tūkst. kovotojų. Nesunku paskaičiuoti, kad pagal šią statistiką vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą ir akivaizdžiai paneigia teiginius, kad Rusija naudojo Sirijoje modernią ginkluotę.

Dar vienu operacijos Sirijoje rezultatu tapo sugadinti santykiai su Turkija, kurią Maskva dar ne taip seniai laikė strategine partnere. Verta priminti, kad šių dviejų valstybių santykiai stipriai atšalo, kai praeitų metų lapkričio 24 d. Turkija numušė į jos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“. Tai buvo jau ne pirmas tokio pobūdžio pažeidimas. Be to, pažymima, jog bombonešis pažeidė Turkijos oro erdvę po to, kai subombardavo vadinamųjų turkomanų, kuriuos aktyviai palaiko Ankara, pozicijas.

Todėl galima teigti, kad Rusijos laimėjimai Sirijos fronte mažų mažiausiai yra abejotini.

Pasitraukimo versijos

Šiame tekste beliko aptarti versijas, kodėl Maskva nusprendė pasitraukti iš Sirijos. Jose atsispindi gana nemažai konspiracijos teorijų. Pavyzdžiui, kalbama, jog šis Maskvos žingsnis gali būti signalas, kad Kremlius planuoja naują puolimą Ukrainos rytuose, kur vis dar neišspręstas pseudoseparatistinis konfliktas.

Taip pat skamba versijos, kad Maskva rengia naują, netikėtą smūgį Rytų Europos regione. Tenka pripažinti, jog pastaraisiais metais demonstruojamas Rusijos vadovybės neadekvatumas neleidžia visiškai atmesti šių versijų.

J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną.

Originalią įžvalgą dėl pasitraukimo iš Sirijos pateikė Rusijos karo ekspertas Jurijus Feltešinskis. Jis mano, kad Maskva nusprendė „atiduoti“ B.al-Assadą, nes išlaikyti jį valdžioje darosi vis sunkiau ir sunkiau. J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną. Kartu tai reikštų Sirijos subyrėjimą, o su tuo B.al-Assadas negali sutikti. Kita vertus, Kurdistano sukūrimas taip pat būtų spjūvis į veidą Turkijai. J.Feltešinskis prognozuoja tiesioginį Turkijos ir Kurdistano karą, kurį lydės islamiška Turkijos radikalizacija. Tai būtų didelis išbandymas tiek NATO – organizacijai, kurios narė yra Turkija, tiek Europos Sąjungai, į kurią Ankarą nori įstoti. Todėl, J.Feltešinskio manymu, pasitraukimas iš Sirijos yra strateginis geopolitinis Rusijos sprendimas.

Tačiau istorikas Andrejus Zubovas mano, kad trauktis iš Sirijos Vladimirą Putiną galėjo priversti sunki finansinė padėtis Rusijoje, nes ekonomika pateko į sąstingį dėl gana žemų naftos kainų ir Vakarų pasaulio taikomų sankcijų. A.Zubovas mano, jog susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos ir paskatins apleisti savo pozicijas tiek Sirijoje, tiek galbūt Ukrainoje.

Susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos.

Kartu egzistuoja versija, kad Rusijai galėjo tekti trauktis iš Sirijos dėl objektyvių priežasčių. Karo aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius atkreipia dėmesį į keistą epizodą su kovo 12 d. virš Sirijos numuštu karo lėktuvu. Galiausiai buvo pareikšta, kad tai Sirijos karinių oro pajėgų naikintuvas „MiG-21“, tačiau V.Lukaševičius nurodo, jog ši versija kelia daug abejonių. Pirmiausia, neaišku, ką ore virš karo veiksmų zonos darė naikintuvas, skirtas oro mūšiui, bet ne teritorijos bombardavimui. V.Lukaševičius primena, kad nei ISIS, nei susivienijusios opozicijos pajėgos savo karo aviacijos neturi, t.y. Sirijos konflikto kontekste oro mūšiai nevyksta. Be to, pranešama apie du lakūnus, vienas iš jų žuvo, o kitas spėjo išsigelbėti. Tačiau „MiG-21“ yra vienvietis lėktuvas.

Visa tai leido V.Lukaševičiui padaryti prielaidą, kad kovo 12 dieną iš tikrųjų buvo numuštas Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvas „Su-34“, kurį labai sunku būtų sunaikinti paprastų zenitinių pabūklų ugnimi. Tai taip pat leidžia numanyti, jog susivienijusios opozicijos pajėgos gavo mobiliuosius raketinius zenitinius kompleksus (juos kovotojams galėjo suteikti Saudo Arabija). Jeigu tai tiesa, tai Sirijos dangus tapo Rusijos aviacijai ne toks saugus kaip anksčiau. V.Lukaševičiaus nuomone, tokioje situacijoje Rusijos aviacijos lauktų neišvengiami nuostoliai, kurių neįmanoma būtų nuslėpti. Tai ir galėjo paskatinti rusų sprendimą nutraukti savo operaciją.

Dar vienas svarbus klausimas – kiek Rusija iš tikrųjų traukiasi iš Sirijos. Pažymima, kad kalbama apie aktyvios karinės operacijos nutraukimą, tačiau dalis Rusijos pajėgų liks šioje valstybėje.

Negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Verta priminti, kad Rusija turi Sirijoje karinę jūrų bazę Tartuso mieste. Be to, dėl savo įsitraukimo į konfliktą Maskva iš esmės įgijo šios valstybės teritorijoje dar vieną naują bazę Hmeimimo aerodrome, kur buvo dislokuota karo aviacija. Trauktis iš šios bazės Rusija irgi nesirengia. Todėl galima konstatuoti, jog nors Rusijos karinė avantiūra Sirijoje kol kas pasibaigė (kad ir kokios būtų tokio sprendimo priežastys), negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 23 d.

"Scanpix" nuotr.

Prieš metus “Stratfor” išleido savo prognozę, kurioje numato, kaip atrodys pasaulis po 10 metų. Ar šios prognozės pildosi, spręskite patys, o kad būtų paprasčiau “Business Insider” pateikia 11 pagrindinių pokyčių, kurie pasak “Stratfor” taps realybe dabar jau po 9-erių metų.

1. Rusija žlugs

“Sukilimo prieš Maskvą neįvyks, bet Maskvos sumenkusios galimybės remti ir kontroliuoti Rusijos Federaciją sukurs vakuumą, – spėja “Stratfor” analitikai. – Šiame vakuume veiks atskirti Rusijos Federacijos fragmentai.”

Sankcijos, kritusios naftos kainos ir rublio vertė, didėjančios karinės išlaidos bei auganti netvarka viduje susilpnins Rusijos centrinės valdžios gebėjimą valdyti didžiausią pagal teritoriją šalį pasaulyje. Rusija oficialiai nesuskils į įvairias valstybes, bet jos dalys taps pusiau autonomiškos ir net priešiškos viena kitai.

“Mažai tikėtina, kad Rusijos Federacija išgyvens dabartinėje formoje”, – teigiama “Stratfor”.

2. JAV turės panaudoti savo kariuomenė, kad užtikrintų Rusijos branduolinio ginklo saugumą

Rusijos branduolinis arsenalas išmėtytas po visą šalį. Jei politinė disintegracija įvyks, tuomet jų kontrolė taps didžiausiu iššūkiu tarptautinei bendrijai. Todėl Rusijos branduolinio arsenalo apsaugai gali būti pasitelktos JAV karinės pajėgos.

“Vašingtonas – vienintelė galia, kuri gali susidoroti su šiuo iššūkiu, bet jis nesugebės perimti visų šių karinių bazių kontrolę ir užtikrinti, kad nei viena raketa nebus paleista, – teigia “Stratfor”. – Jungtinės Valstijos arba imsis karinio sprendimo, kurį sunku įsivaizduoti dabar, arba sukurs stabilias ir ekonomiškai gyvybingas vyriausybes regionuose, kad užkirstų kelią grėsmei.”

3. Vokietija susidurs su rimtomis problemomis

Vokietijos ekonomika yra priklausoma nuo eksporto, kuris pagrinde yra orientuotas į ES ir palaikomas euro, bet tai reiškia, kad Berlynas daugiausia neteks gilėjant euro krizei ir augant euroskepticizmui. Vidaus vartojimas negali atsverti eksporto, ypač mažėjant gyventojų skaičiui. Todėl rezultatas – Japonijos stiliaus stagnacija.

“Mes manome, kad Vokietija pergyvens rimtus ekonomikos pokyčius per ateinantį dešimtmetį”, – prognozuoja “Stratfor”.

4. Lenkija taps viena iš Europos lyderių

Reikalai į Rytus nuo Vokietijos bus ne tokie blogi. “Ekonomikos augimo ir politikos įtakos augimo centre atsidurs Lenkija”, – sakoma ataskaitoje.

Lenkijos gyventojų skaičius taip smarkiai nesumažės, kaip kitose didžiausiose Europos ekonomikose. Su Rusija besiribojančios šalys deleguos lyderystės galimybę Lenkijai, o ilgamečiai artimi santykiai su JAV tik tai paskatins.

5. Bus 4-ios Europos

Dar visai neseniai Europos vienybė atrodė neišvengiama. Bet po dešimtmečio tai gali būti tik istorija. “Stratfor”  kalba apie 4 Europas: Vakarų Europa, Rytų Europa, Skandinavijos šalys ir Britų salas. Jos nebebus tokios artimos, kaip dabar.

“Europos Sąjunga gali išgyventi tam tikra prasme, bet ekonominiai, politiniai ir kariniai santykiai visų pirma bus reguliuojami dvišaliais susitarimais tarp valstybių”, – prognozuoja ekspertai.

6.Turkija ir JAV taps artimais sąjungininkėmis

Dalis arabų valstybių ant žlugimo ribos ir “Stratfor” nemato priežasčių, kodėl chaosas turėtų greitu laiku baigtis. Labiausiai iš to išloš Turkija – stipri, sąlyginai stabili šalis, kuri tęsiasi nuo Juodosios jūros iki Sirijos ir Irako.

Turkija nenori įsitraukti į konfliktus jos kaiminystėje, bet bus priversta tai daryti. Todėl ji taps nepakeičiama JAV partnerė regione.

7. Kinija gresia viena rimta problema

Kinijos ekonomikos augimas didina nepasitenkinimą valdančiąja Komunistų partija. Partija nesiruošia liberalizuotis, o tai reiškia, kad valdžioje ji galės išlikti tik pasitelkdama vidines represijas.

Dar viena ir didesnė Pekino problema – neproporcingai pasiskirstęs ekonomikos augimas šalie viduje. Pakrantės miestai auga, bet šalies viduje regionai išlieka skurdūs. Ši bėda tik didės, didėjant urbanizacijai. Todėl praraja tarp pakrantės ir kitų šalies regionų augs.

8. Japonija taps auganti Azijos karinio jūrų laivyno galia

Japonija gali pasigirti šimtmečių trukmės jūreivystės tradicija. Kinijai didinant savo laivyną ir bandant perimti laivybos maršrutus Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose bei Indijos vandenyne, o JAV galiai mažėjant, Japonija neturės kitos išeities, kaip didinti savo jūrinę galę.

“Dabar Japonija yra priklausoma nuo JAV garantijų. Bet mes prognozuojame, kad JAV atsargiau velsis į užsienio reikalus ir JAV jau yra nepriklausoma nuo importo, todėl dėl jų patikimumo kyla klausimų. Tad Japonija didins savo karinio jūrų laivyno galią artimiausiai metais”, – sakoma ataskaitoje.

9. Dėl Pietų Kinijos jūroje esančių salų nekils karas, bet…

Regiono galios nuspręs, jog Pietų Kinijos jūroje esančios salos nevertos, kad dėl jų pradėti karą, bet jos išliks kaip sinonimas kintančios galios dinamikai.

“Kova dėl mažų salų, kurios duoda mažai kainuojančius ir nepelningus energijos išteklius, netaps pagrindine tema regione, – teigia analitikai.  - Greičiau išlįs trys seni žaidėjai. Rusija, silpstanti galia, neteks galimybių apginti savo interesų jūroje. Kinija ir Japonija bus suinteresuotos jų perėmimu ir sutrukdymu viena kitai tai padaryti.”

10. Bus 16 mini Kinijų

Kinijos ekonomika sulėtės, kaip ir jos gamybos pajėgumai. Tai gera žinia kitoms valstybėms – 16 augančių ekonomikų su 1,15 mlrd. gyventojų. Kinijos ekonomikos augimui sustojus išloš Meksika, Nikaragva, Dominykos Respublika, Peru, Etiopija, Uganda, Kenija, Tanzanija, Bangladešas, Mianmaras, Šri Lanka, Laosas, Vietnamas, Kambodža, Filipinai ir Indonezija.

11. JAV galia nusilps

Pasauliui tampant vis labiau chaotiškam ir nenuspėjamam, JAV vis atsargiau įsitraukti į  tarptautinius reikalus ir imsis lyderio vaidmens. Auganti ekonomika, didėjanti vietos energetikos išteklių gavyba ir mažėjantis eksportas bei buvimas stabiliausiu pasaulio kampeliu, suteiks JAV prabangą izoliuotis nuo pasaulinių krizių. Tačiau tai pasaulį padarys dar nesaugesniu ir kitoms šalims teks ieškoti sprendimų.

Visą straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Sausį Kremliaus palaikomas Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas vėl sužibėjo. Jis paskelbė, kad dabartinės Rusijos valdžios oponentai turėtų būti laikomi tėvynės išdavikais, išvadino juos šakalais ir, turbūt rusui labiausiai įžeidžiamai, liaudies priešais (būtina priminti, kad Stalino laikais „liaudies priešai“ didžiosios dalies visuomenės buvo labiausiai nekenčiami ir niekinami). R.Kadyrovo manymu, liberali opozicija stengiasi išnaudoti Rusijos ekonominius sunkumus tam, kad destabilizuotų valstybę, jie turėtų būti teisme griežtai baudžiami už sabotažą.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Rygoje, Latvijoje, iš Maskvos emigravusių žurnalistų įkurtas naujienų portalas „Meduza Project“ iššifruoja, ką R.Kadyrovas laiko priešais: nesisteminę opoziciją (tai Rusijoje reiškia valdžios kritikus, tarp kurių – daugiausia Vakarams palankūs liberalai ir žmogaus teisių gynėjai); emigrantus; radijo stoties „Echo Moskvy“, nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd“ ir naujienų agentūros RBC žurnalistus. Rusijoje sistemine opozicija vadinamos partijos, kurių atstovai yra išrinkti į Dūmą, tačiau nepriklauso valdančiai partijai „Jedinaja Rossija“ (“Vieningoji Rusija”). Yra paplitusi nuomonė, kad sisteminė opozicija visur pritaria valdančiajai partijai ir pataikauja Kremliui.

Beje, po R.Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“. Nepaisant to, į jį patį žvelgiama palyginti teigiamai: 36 proc. apklaustųjų jo atžvilgiu yra neutralūs, 22 proc. negali apie jį pasakyti nieko blogo, 10 proc. jį gerbia, o dar 7 proc. jam simpatizuoja.

Čečėnijos vado alergija kritikams

Kontroversiškai vertinamas R.Kadyrovas dažnokai išsišoka. Žiniasklaida, ypač internetinė, – tik vienas iš būdų. Ne paslaptis, kad jis valdo Čečėnijos žiniasklaidą ir ja reguliariai naudojasi kaip platforma užsipulti jam neįtikusius – kad ir Kremlių kritikuojančius protesto judėjimus. Kaip primena Laisvosios Europos radijas, ir taip ant peilio ašmenų laviruojančiai Rusijos opozicijai dar sunkesni laikai prasidėjo nuo 2012 m., kai vyko masiniai protestai prieš Vladimiro Putino sugrįžimą į prezidento postą ar netrukus po sugrįžimo.

Po R.Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“.

Kad R.Kadyrovas yra itin užgaulus ir kerštingas, akcentuoja ir radijo stotis „Amerikos balsas“. Pavyzdžiui, kai dalis į Europą emigravusių čečėnų išėjo protestuoti į kelių ES sostinių gatves dėl prastos situacijos Čečėnijoje, R.Kadyrovas pasipiktinęs pareiškė, kad pagal čečėnišką paprotį „brolis atsako už brolį“, ir davė įsakymą išsiaiškinti, kas tie protestuotojai, kas jų tėvai ir broliai, kokiam klanui jie priklauso. Ir visa tai tam, kad jis galėtų keršyti Čečėnijoje esantiems tų protestuotojų giminėms.

Tiesa, R.Kadyrovas savo brangaus laiko negaili ir paprastesniems nutikimams: pavyzdžiui, kai Aišat Inajeva, paprasta Čečėnijos Respublikos gyventoja, internete paskelbė, kad rinkdami mokesčius pareigūnai nevengia naudoti jėgos, ji buvo priversta viešai prieš kameras atsisakyti savo žodžių. Visai neseniai ūmusis karaliukas vėl stipriai užsiplieskė, kai vieno šalies regiono deputatas jį pavadino Rusijos gėda. Ir tikrai, didelei visos Rusijos gėdai, Krasnojarsko srities tarybos deputatas K.Senčenka per federalinę televiziją viešai atsiprašė R.Kadyrovo.

Kadangi R.Kadyrovas ir jo diktatoriški valdymo metodai dažnai pakliūna į liberaliai nusiteikusios inteligentijos, žurnalistų ir oficialiajai valdžiai oponuojančių politikų (kitaip tariant, Rusijos „priešų“) akiratį, natūralu, kad šis jų nemėgsta.

Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį.

Dažnus Čečėnijos vado sužibėjimus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose (kuriuos jis puikiai įvaldęs: „Instagram“ tinkle R.Kadyrovas turi per 1,5 mln. sekėjų) Rusijos televizijos kanalo RTVi laidoje „Osoboje mnenije“ („Ypatinga nuomonė“) įdomiai apibūdino vienas iš Rusijos liberalios inteligentijos atstovų rašytojas Dmitrijus Gluchovskis: „Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį. Kadyrovas taip pat yra kalnietis, taip pat turi kovinės patirties, taip pat yra charizmatiškas. Nė neabejoju, kad nesu vienintelis žmogus, kuriam kyla tokių asociacijų.“

Kodėl kliūva bedantė opozicija

Nors Vakaruose į liberalią Rusijos opoziciją ir Kremliaus kritikus žvelgiama palankiai, mažai kas rimtai vertina jų galimybes ką nors pakeisti. Esą mažai tikėtina, kad artimiausiu metu susidarytų kritinė gyventojų (piliečių) masė, turinti realią įtaką politiniams ar socialiniams procesams šalyje ir pajėgi politiniam valdžios pakeitimui. Nieko nestebina, kad režimo oponentai vadinamųjų patriotų dažnai yra apibūdinami bedančiais šunimis, įkyriomis musėmis ir kitais žeminančiais epitetais. Veikiau stebina tai, kodėl ji sulaukia tokio puolimo ir iš „valdžiažmogių“.

Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus.

D.Gluchovskio manymu, propaganda ir sovietiniais archetipais apie „Didžiąją tėvynę supančius priešus“ paremtą režimą erzina kritiškiau mąstantys ir situaciją realiai vertinantys inteligentai bei dalis vidurinio visuomenės sluoksnio, nepasiduodantys visuotiniam tikrovės interpretavimo naratyvui. „Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus, – RTVi laidoje svarstė D.Gluchovskis. – Reikia tokias nepalankias grupes neutralizuoti.“

Rašytojas teigia, kad kai visuomenėje automatiškai įsijungia nuo seno diegtos reakcijos, pavyzdžiui, kad visi yra nusistatę prieš Rusiją, siekia jai pakenkti, todėl reikia būti vieningiems, telktis apie lyderį ir į tam tikrus valdžios veiksmus žiūrėti pro pirštus, – tada valdžiai yra daug patogiau. Rusijoje ir taip nestinga problemų, niekas nenori vargti su dar viena.

Kadyrovas – vienas iš dviejų tikrų Rusijos politikų?

Nors į V.Putino 2007 m. Čečėnijos vadovu paskirtą R.Kadyrovą sunku žiūrėti kaip į rimtą politiką, kai suvoki, kad už jo nugaros stovi maždaug iš 20 tūkst. karių sudarytos čečėnų saugumo pajėgos, tenka sutikti dėl jo įtakos. Jis pats parenka aukštesnius karininkus, jie jam prisiekia asmeniškai. Čečėnija – R.Kadyrovo žaidimų aikštelė: čia jis daro, ką nori, sodina savus žmones, kur prireikia, švaisto respublikai Kremliaus dosniai žarstomus pinigus, kaip tik įsigeidžia.

Mainais už dažną ir egzaltuotą R.Kadyrovo ištikimybės reiškimą V.Putinui pastarasis ilgai laikė jį savo favoritu ir vienu svarbiausių bendražygių. Maskva į daug ką užmerkdavo akis, nes R.Kadyrovo pagalba užtikrinant stabilumą Šiaurės Kaukazo regione, kovojant su teroristų grėsme ar užmezgant ryšius su musulmonų šalių vadovais Kremliui yra itin svarbi.

R.Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią.

Nors žiūrint iš šono susidaro įspūdis, kad R.Kadyrovas yra ištikimas Putino vasalas (tegu ir sunkiai valdomas), daug analitikų ir žurnalistų tuo abejoja ir jo pavyzdingai demonstruojamą lojalumą vadina pervertintu. Esą R.Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią ir negailės pinigų. Be to, dažnai samprotaujama, kad Kremliaus užnugaris R.Kadyrovui kaip tik suteikia realesnių galimybių ateityje pasipriešinti V.Putinui.

Nors R.Kadyrovo valdymas Čečėnijoje užtikrina tam tikrą stabilumą, jis pats nesunkiai gali viską apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo R.Kadyrovo pranešimas, kad Čečėnijos saugumo pajėgos turi teisę šaudyti į Čečėnijos teritorijoje be jo leidimo pasirodžiusius Rusijos jėgos struktūrų pareigūnus. Tai sukėlė daug kalbų apie prastėjančius R.Kadyrovo ir Kremliaus santykius ir apie tai, kad V.Putinas praranda savo numylėtinio kontrolę.

V.Putinas ir R.Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką.

Maskvoje įsikūrusios politikos ekspertų grupės vadovas Konstantinas Kalačevas yra įsitikinęs, kad V.Putinas ir R.Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką. Laikraštis „The Moscow Times“ rimtai svarsto, ar R.Kadyrovas iš tiesų yra antras pagal politinę galią ir įtaką žmogus Rusijoje ir ar puoselėja pretenzijas kada nors ateityje tapti pirmuoju. (Rusijos žiniasklaidoje spėliojama, kad jei R.Kadyrovas išaugtų iš dabartinės savo „smėlio dėžės“, matyt, Čečėnijos valdymą paliktų savo giminaičio Adamo Delimchanovo rankose). Žinoma, Maskvoje jo laukia ne visi, o V.Putino nepotizmas sostinėje kelia tam tikrą politinę įtampą ir skaldo bendražygius. Pažymėtina, kad vienas iš rimtų V.Putino politikos Čečėnijoje oponentų yra Federalinė saugumo tarnyba, kurią taip paprastai užgniaužti nėra lengva.

Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga

Pasak opozicijos atstovo I.Jašino, Čečėnijos problema kiekvienais metais auga tarsi piktybinis auglys ir šiandien jau grasina ne tik Šiaurės Kaukazo saugumui, bet ir apskritai visai Rusijai. Jo manymu, niekas nebesugeba suvaldyti ir kontroliuoti R.Kadyrovo – jei niekas nieko nesiims, bus prieita iki to, kad šios problemos nebebus įmanoma išspręsti. Esą R.Kadyrovas jau peržengė visas įmanomas raudonas linijas ir jo pašalinimo iš valdžios procesas turėjo būti pradėtas jau seniai.

„Kremlius gerai žino, kad Kadyrovo režimas – pavojingas ir kad jis pats yra pavojingas. Tiesą sakant, Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga, – sakė I.Jašinas. – Problema ta, kad Kadyrovo apetitas didėja su kiekvienais metais.“

Vis dėlto neatrodo, kad Kremlius turėtų daug vietos laviruoti: jei netrukus ar kiek vėliau būtų bandoma pašalinti R.Kadyrovą, nežinia, kas nutiktų su jo administracija ir tik jam pavaldžiomis, gerai parengtomis ir apginkluotomis saugumo pajėgomis. Realu, kad ne tik Čečėnija ir Šiaurės Kaukazas, bet ir nemaža Rusijos dalis paskęstų chaose. Ir tada gali realiu tapti D. Gluchovskio minėtas Stalino-2 variantas. Juolab kad dėl daugelio politinių ir ekonominių priežasčių garsieji V.Putino reitingai žemėja, o charizmatiškų politikų aplink save jis nemėgsta laikyti. Tai kas tada belieka? Kadyrovas?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 26 d.

"Scanpix" nuotr.

Šiaurės Korėja vėl drumsčia tarptautinius vandenis. Pchenjano pranešimas apie planuojamą palydovo paleidimą sulaukė kaimyninių valstybių pasmerkimo, nes įtariama, kad tai balistinių raketų programos dalis ir tai yra tarptautinių susitarimų pažeidimas.

Tai ne pirmas stalinistinio Kim Jong Uno režimo išsišokimas. Sausio pradžioje Šiaurės Korėja pranešė išbandžiusi vandenilinę bombą. Ekspertai įtaria, kad taip Pchenjanas bando priversti tarptautinę bendriją sėstis su juo prie derybų stalo ir išsireikalauti paramos. Pasak “Foreign Policy” eksperto Michaelo Auslino, JAV turėtų išvengti šių pinklų.

Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus.

Šešiašalės derybos (JAV, Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja) dėl Pchenjano branduolinio nusiginklavimo vyko 2003-2007 m., o 2009 m. stalinistinis režimas paliko derybų stalą. Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus, slapčia plėtojant branduolinę programą.

Nuo pat 1993 m. derybos su Šiaurės Korėja rėmėsi prielaida, kad JAV gali priversti Pchenjaną atsisakyti planų sukurti branduolinį ginklą ir balistines raketas. Po visų derybų buvo teigiama apie Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės sustabdymą, tačiau nei vienas susitarimas net nesulėtino Pchenjano progreso ta linkme. Jei ir šį kartą kadenciją baigiančio Baracko Obamos administracija veiks taip pat, kaip ir jo pirmtakai, rezultatas bus toks pat, teigia M.Auslinas.

Būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės.

Vis dėlto, jei B.Obama nuspręs sėstis prie derybų stalo, jis turėtų išvengti klaidų, kurias padarė Billas Clintonas ir George’as W. Bushas jaunesnysis. Negalima suteikti Pchenjanui paramos, o būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės. Pasak M.Auslino, toks požiūris JAV derybininkams suteiks realistinį atspirties tašką ir realias įžvalgas, ką galima pasiekti.

Susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą.

Be tokio požiūrio deryboms gresia būti užvilkintoms. Taip pat svarbu, kad Vašingtonas nustotų tikėti, kad bet koks susitarimas, net ir blogas, yra geriau nei jokio. Iki šiol JAV derybininkai tikėjo, kad bet koks susitarimas suteiks svertus kontroliuoti Šiaurės Korėją. Tuo metu, blogi susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą – Šiaurės Korėja įgijo ginklą prieš galimus karinius veiksmus.

Jei B.Obamos administracija nenori derėtis iš jėgos pozicijų, tuomet geriau tegu visai nesideri, rašo M.Auslinas. Bet kokiu atveju, ji turi ant stalo nuolat laikyti jėgos panaudojimo galimybę, ko nedarė nei B.Clintonas, nei G.W.Bushas.

JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jėga – tai ne tik karinių pajėgų panaudojimas. Naujos sankcijos gali susilpninti Kim Jong Uno režimo finansinę padėtį. Kinija ir Rusija nuolat atmeta sankcijų prieš Šiaurės Korėją JT Saugumo Taryboje galimybę, todėl vienašališki veiksmai būtų efektyvesni. G.W.Busho administracija 2005 m. užšaldė maždaug 25 mln. dolerių asmeninėse Šaiurės Korėjos lyderių užsienio sąskaitose ir taip privertė Kimo tėvą Kim Jong Ilą sugrįžti prie derybų stalo. Tačiau jau po dviejų metų G.W.Bushas panaikino sąskaitų užšaldymą ir Šiaurės Korėjos režimas vėl “pamiršo” savo pažadus. 2009 m. derybos žlugo, nes Pchenjanas išbandė balistinę raketą. JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga.

JAV turi atsisakyti minties, kad suvilios Pchenjaną atsisakyti branduolinių ginklų. Vietoj to Vašingtonas turėtų įgyvendinti tradicinę sulaikymo doktriną. Vašingtonas turėtų aiškiai pasakyti, kad jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga. Be to, jei bus nustatyta, kad branduolinę galvutę ruošiamasi uždėti ant balistinės raketos, JAV turėtų sunaikinti paleidimo vietą. Negali likti vietos dviprasmybėms ir Pchenjano interpretacijoms dėl JAV nusistatymo.

Vienintelis būdas užkirsti kelią Šiaurės Korėjos branduolinei grėsmei – Pchenjano režimo pakeitimas. Kim Jong Uno režimo nušalinimas turėtų būti ilgalaikis JAV ir jų partnerių tikslas. Branduolinio nusiginklavimo nebus, kol Kimas ir jo chunta bus valdžioje ir jokios derybos nesustabdys jų nuo branduolinės programos, kuri leidžia išgyventi jų režimui. Silpninti ir toliau izoliuoti Pchenjaną  - tik tai užtikrins, kad Šiaurės Korėja savo branduolinių pajėgumų nepavers imunitetu nuo tarptautinio spaudimo.

Griežtesnė ir realistiškesnė pozicija – tai ne karo siekis. Atvirkščiai, ji parodo apsisprendimą užkirsti kelią Pchenjano bandymams imtis šatažo ir reikalauti paramos. Spaudimas režimui, kad derybos įvyks tik po to, kai Pchenjanas įgyvendins tarptautinius susitarimus, Šiaurės Aziją apsaugos, o ne priartins prie karo, tvirtina M.Auslinas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Buvusi pagrindinė Rusijos ekspertė Pentagone Evelyn Farkas “Politico” svetainėje pataria būsimam JAV prezidentui, kaip šis turėtų elgtis su autokratišku ir sunkiai nuspėjamu Vladimiro Putino režimu:

Pone Prezidente, kreipiasi E.Farkas, jums tapus šalies vadovu susidursite su V.Putino Rusija, kaip potencialia geostrategine grėsme JAV. Jums prireiks strategijos atremti ir pasipriešinti šiai grėsmei, kuri tik auga. Šiuo metu V.Putinas arti laimėjimo Sirijoje ir įsitvirtinimo Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Jis naudoją jėgą, kad apsaugotų despotus ir išlaikytų vyriausybes Maskvos norų įkaitėmis.

Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui.

Kokia konkreti grėsmė kyla iš Rusijos? V.Putino pagrindiniai du tikslai – išlaikyti save valdžioje ir atstatyti Rusiją, kaip didžiąją galybę – tiesiogiai nekelia grėsmės JAV. Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui. V.Putinas siekia sukurti naują tarptautinę tvarką, kuri despotiškiems lyderiams leistų pažeidinėti žmogaus teises ir įsiveržti, okupuoti ir sunaikinti suverenias valstybes. Taip pat įteisinti žmogžudystes: praėjusią savaitę britų tyrimas, kuriam vadovavo aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Owenas nustatė, kad buvusio Rusijos FST agento Aleksandro Litvinenkos žmogžudystei 2006 m., “tikėtina”, vadovauta Rusijos prezidento.

Jei toliau bus toleruojamas toks elgesys, tuomet tai reikš pabaigą po Antrojo pasaulinio karo ir po Šaltojo karo susiformavusios tvarkos, kuri įtvirtino šalių teritorinį suverenumą ir žmogaus bei mažumų teisių apsaugą.  Be to, mes tikrai negalime leisti Rusijai susilpninti ar sunaikinti NATO – efektingiausią aljansą, ir mūsų solidarumo su Europa – didžiausiu mūsų prekybos partneriu.

Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų.

Jei Rusija dabar laimės – Ukraina išliks nevaldoma ir jos, kaip ir Gruzijos bei Moldovos, dalys bus okupuotos, o Basharo al-Assado režimas išsilaikys valdžioje – V.Putino Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų. JAV administracija su sąjungininkais turėtų padaryti daugiau, kad užkirstų kelią tebevykstantiems ar “užšaldytiems” konfliktams.

Tai nereiškia, kad mes neturėtume siekti kompromiso siekdami užbaigti konfliktą ir žmonių kančias (ypač Sirijoje), tačiau mes privalome konstruoti mūsų kompromisus taip, kad užkirstume kelią kitiems bandymams ir galimybėms išbandyti demokratiją bei kėsintis į teritorinį suverenitetą.

Jungtinės Valstijos privalo atsispirti ir pasipriešinti Rusijos veiksmams pasinaudodamos kombinaciją iš atgrasymo, sąjungininkų ir partnerių sustiprinimo ir tiesos apie Kremliaus veiksmus skleidimo. Jūsų administracija privalo siekti įtikinti Rusiją, kad neo-sovietinis avantiūrizmas jos periferijoje neatitiks jos interesų. Rusijai negalima leisti laimėti Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, kur jos kariškiai vadovauja taip vadinamiems “įšaldytiems” konfliktams, tarnaujantiems Rusijai kaip “veto” teisė tų šalių politikoje.  Rusija gali daryti įtaką šioms šalims, bet tai turėtų remtis abipusiais susitarimais, o ne prievarta.

Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės.

Dabar yra palankus momentas imtis veiksmų. Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės. Tarptautinės sankcijos daro savo – praėjusių metų balandį premjeras Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad sankcijos Rusijai kainuos 26,7 mlrd. dolerių 2014-aisiais ir planavo, kad ši suma sieks 80 mlrd. dolerių iki 2015-ųjų pabaigos.

Tačiau labiausiai Jungtinės Valstijos ir mūsų sąjungininkai turėtų dėkoti kritusioms naftos kainoms. Daugiau nei pusę Rusijos vyriausybės pajamų ateina iš naftos ir dujų. Rusijos vyriausybė 2016-ųjų biudžete numatė 50 dolerių už barelį naftos kainą, bet dabar ji nukrito žemiau 30 dolerių ir gali kristi toliau. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Rusijos BVP 2016 m. toliau trauksis 0,7 proc.

Iki šiol Rusijos pareigūnai teigė, kad karinis biudžetas išliks prioritetinis ir išvengs rimtų karpymų. Tačiau jei Rusija tęs savo karinę operacijas Sirijoje, Ukrainoje ir kitur, didėjančios išlaidos gali suteikti argumentų rusų ekonomistams ir kitiems pareigūnams, kurie su nerimu stebi arba yra priešiški Rusijos kariniam avantiūrizmui. Jei dėl infliacijos ir rublio vertės kritimo blogės eilinių rusų ekonominė padėtis, realybė gali priversti Rusiją peržiūrėti savo politiką. Buvęs Rusijos ekonomikos ministras Aleksejus Kudrinas neseniai priminė rusams, kad paramos Krymui ir separatistams Rytų Ukrainoje kaina yra didesnė nei karinės operacijos Sirijoje.

Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus.

Ką turėtume mes daryti? Diplomatiniame fronte Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus. Privalome išlikti aktyvūs NATO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje bei ES, taip pat dvišaliuose santykiuose su mūsų sąjungininkais Europoje. Mes privalome padėti kovoje su korupcija ir sustiprinti įstatymo viršenybę bei pilietinę visuomenę. Administracija turėtų parodyti, kad Rusija nesilaiko konvencinės ir branduolinės ginkluotės kontrolės susitarimų ir dirbti su tarptautine bendruomene, kad priverstų Rusiją jų laikytis arba pakelti kainą už jų pažeidimus.

Turime dirbti daugiau ir su sąjungininkais už Europos ribų, konkrečiau, su Japonija, Pietų Korėja, Izraeliu, Australija ir kitomis šalimis, kad tarptautinei bendruomenei išryškintume Rusijos neteisėtus ir destruktyvius veiksmus bei politiką. Be to, įtikinti Kiniją palaikyti “status quo”, kovoti su korupcija ir apriboti Rusijos karinį avantiūrizmą. Tiesa, šiuo metu Kinija yra labiau linkusi pasinaudoti ir imti pavyzdį iš Rusijos sėkmės braižant naujas sienas ir užimant naujas teritorijas. O tai yra dar didesnė priežastis mums sukurti tarptautinę koaliciją prieš tokius veiksmus.

Turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje.

Tai visai nereiškia, kad mes nekalbėsime su Rusija – mes turime palaikyti ryšį, kad sumažintume nesusipratimų riziką ir atrastume bendradarbiavimo galimybes. Mes privalome tęsti pokalbius apie branduolinių ginklų mažinimą ir užtikrinti, kad nei viena pusė neapgalvotai nepanaudotų branduolinės ar konvencinės ginkluotės. Kartu turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje. Maskva privalo sumokėti diplomatinę kainą.

Ypač kalbant apie Ukrainą, mes turėtume pažymėti ukrainiečių, amerikiečių ir europiečių pasiekimus išlaikant Ukrainą gyvybinga ir padedant jai politiškai, ekonomiškai ir karinėje sferoje progresuoti. Administracija privalo kartu su tarptautine bendruomene priversti Rusiją išvesti savo pajėgas iš Rytų Ukrainos ir Krymo bei atstatyti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tai reiškia Minsko susitarimų, kurie suteikia Rusijos remiamiems separatistams didenę autonomiją mainais į Rusijos pasitraukimą, įgyvendinimą. Tai reiškia Rusijos izoliaciją dėl Krymo; Rusijos patraukimą atsakomybėn už Budapešto memorandumo (kuris užtikrino Ukrainos teritorinį suverenumą mainais į branduolinio ginklo atsisakymą) pažeidimą ir už jos grasinimus Kryme dislokuoti branduolinį ginklą ir taip dar kartą pažeisti memorandumą. Mes taip pat turime aktyviai siekti Rusijos atsakomybės už MH-17 tragediją 2014 m., kuomet rusų separatistai numušė keleivinį lėktuvą, kuriuos skrido  298 žmonės.

Tarptautinės diplomatinės pastangos turi įjungti teigiamas ir neigiamas ekonomines bei karines priemones. Administracija privalo tęsti derybas dėl JAV ir ES laisvos prekybos sutarties. JAV taip pat privalo suteikti didesnę ekonominę, prekybos ir investicijų paramą Ukrainai bei kitoms pažeidžiamoms Rusijos kaimynėms.

Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai.

Tuo pat metu administracija privalo sunkiai dirbti, kad JAV ir Europa plačiai taikytų sankcijas Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje, o sankcijos, nukreiptos į Rusijos karinę pramonę, išliktų, kol Rusijos pajėgos bus išvestos ir Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Gynybos departamentas turėti nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su Rusija. Administracija turėtų įkurti naują karinės pagalbos fondą, kuris padėtų sąjungininkams ir partneriams nuo Europos iki Afganistano pereiti nuo Rusijos prie JAV karinės ginkluotės. Galiausia, privaloma dirbti su Vokietija ir kitais Europos sąjungininkais, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas į Europai apeinant Rusiją ir suteikiant naudą JAV įmonėms bei alternatyviems tiekėjams.

Karinėje srityje privaloma padaryti daugiau, kad užkirstume kelią Rusijai imtis kitų karinių veiksmų. Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai. Kartu padėti atsikratyti sąjungininkams priklausomybės nuo Rusijos ginkluotės. Taip pat pažymėti, kad Maskva pažeidė NATO ir Rusijos susitarimus įsiverždama į Gruziją ir Ukrainą, todėl dabar NATO neturi priežasčių nedislokuoti ženklių pajėgų rytinėse NATO teritorijose ir turėtų apsvarstyti bataliono ar daugiau dislokavimą Lenkijoje.

Galiausia, tolesnis stabilumo įtvirtinimas Balkanuose reikalaus pasipriešinimo Rusijai. Pirmtakas tai įgyvendino, kai NATO priėmė Juodkalniją į aljansą. Rusija bando pakenkti stabilumui buvusiose Jugoslavijos valstybėse ir užkirsti joms kelią į NATO bei ES. JAV ir ES diplomatai kartu privalo sustiprinti Bosnijos valstybę per politines reformas ir sustabdyti serbų separatizmą, kurį kursto Rusija. Kai tik Kosovas turės konstitucijoje įtvirtintas pajėgas, NATO turėtų šalį įtraukti į Partnerystės taikos labui programą.

Taip pat administracija turėtų suteikti pagalbą Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai ginant savo teritorijas. Privalome spausti, kad greičiau būtų įgyvendintas NATO pagalbos Gruzijai paketas. Mūsų partneriai Europoje turi dirbti kartu apmokant teritorinės gynybos gruzinus. Taip pat mes visoms trims valstybėms turime suteikti prieštankinių ginklų, kad šios turėtų galimybę sustabdyti Rusijos pajėgas.

Jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą.

Visame Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje turėtume siekti įgyvendinti Europos energetikos diversifikacijos planus, puoselėti bendradarbiavimą antiteroristiniais klausimais ir atverti oro bei antžeminį susisiekimą su Afganistanu. Mes privalome šioms šalims suteikti alternatyvą Rusijos partnerystei. Privalome baigti mūsų darbą Afganistane, kad šalis ne tik daugiau niekada netaptų terorizmo prieš Jungtines Valstijas rojumi, bet ir kartu galėtų atsilaikyti prieš išorines jėgas, tarp jų – ir Rusijos. Galiausia, jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą bei galės plėtoti ekonominius santykius su savo kaimynais.

Nekonvenciniame fronte, reikia sukurti Specialiųjų operacijų vadavietę, kuri dirbtų su NATO ir partneriais, kad sustabdyti V.Putino “mažuosius žalius žmogeliukus”.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą.

Sąjungininkų galimybės sulaikyti, užkirsti kelią ir atsakyti į Rusijos kibernetines operacijas privalo būti sustiprintos. Administracija taip pat turi būti pasiruošusi dislokuoti vidutinio nuotolio branduolinę ginkluotę NATO šalyse Europoje, kad būtų užtikrintas branduolinis Rusijos sulaikymas, kaip tai padarytas devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą. Reikia įkurti specialią komandą, kuri pasinaudodama žvalgybos duomenimis, dalinsis informacija su visuomene ir sąjungininkais. Mūsų kibernetinė galia turėtų būti panaudota rusų trolių ir Rusijos propagandos kampanijų atskleidimui.

Jie pavyks visą tai įgyvendinti kartu su mūsų sąjungininkais ir partneriais visame pasaulyje, V.Putinui taps aišku, kad jis negali pasiekti savo tikslų – kontroliuoti valstybes Rusijos periferijoje ir perrašyti tarptautines taisykles. Rusija bus priversta peržiūrėti savo požiūrį. Tuomet, galbūt, slopinami ir apgaudinėjami rusų žmonės galės būti nukreipti į ateitį, kuri bus ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai geresnė tiek visiems Rusijos piliečiams, tiek rusams kitose šalyse.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

P.Porošenka (dešinėje) ir R.T.Erdoganas / "Scanpix" nuotr.

Keičiantis geopolitinei situacijai tampa įmanomi gana netikėti aljansai. Galima sakyti, kad Ukraina ir Turkija yra kaimynės, laikant Juodąją jūrą geografiškai jas jungiančia erdve. Taip pat nereikia pamiršti, kad tiek Ukraina, tiek dabar ir Turkija užima Rusijos viešojoje ir politinėje erdvėje pagrindinių „priešiškai nusiteikusių“ valstybių pozicijas. Tad tarp Kijevo ir Ankaros įmanoma sąveika pagal primityvų, tačiau kartais veiksmingą principą – mano priešo priešas yra mano draugas. Todėl į naujo Turkijos ir Ukrainos dvišalių santykių lygmens galimybę verta pažvelgti įdėmiau.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Apžvalgą pravartu pradėti nuo paminėjimo, kad nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą, Turkija formaliai palaikė Ukrainą. Tiesa, šis palaikymas dažniausiai būdavo išsakomas gana abstrakčiai, standartinėmis diplomatijos frazėmis. Taip, pavyzdžiui, prieš metus bendraudamas su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu pareiškė, kad „Ukrainos teritorinis vientisumas ir suverenumas yra svarbūs ne tik mums, bet ir visam pasauliui“. Panašią poziciją kiek vėliau išsakė ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių“.

Čia pat reikia paminėti, kad Turkija buvo gana aktyvi Krymo klausimu. Ankara reiškia susirūpinimą dėl turkams etniškai artimų Krymo totorių padėties. Tačiau pastebima, kad bent jau anksčiau Turkijos susirūpinimas Krymo totorių ateitimi buvo panašus į jau minėtą formalų Ukrainos palaikymą – apsiribojant tik tam tikrais pareiškimais.

Kita vertus, Ankara ilgą laiką išliko gana draugiška Rusijos atžvilgiu. Kad ir ką sakė per visas oficialias kalbas, Turkija neprisijungė prie sankcijų, kurias Vakarų pasaulis pradėjo taikyti Rusijai po agresijos prieš Ukrainą. Be to, neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių, nei jie turėjo Ukrainoje“. Apie tai, naujienų agentūros „Фергана“ internetinio tinklalapio fergananews.com teigimu, kalbėjo Turkijos prezidentui artimas ekspertas Mohammedas Zahidas Gulas.

Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą, kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Kad Turkijoje prieš kurį laiką tikrai vyravo toks požiūris, patvirtina ir kai kurie faktai. Pavyzdžiui, šios šalies laivai gana dažnai pažeisdavo tarptautinę Krymo uostų blokadą. 2014 metų vasaros duomenimis, Turkijos laivai buvo tokių pažeidimų lyderiai. Tai iš esmės įrodo, kad, bent jau iki santykių su Rusija paaštrėjimo, Turkija nesirengė imtis kokių nors realių veiksmų, patvirtinančių jos deklaruojamą Ukrainos teritorijos vientisumo palaikymą.

Čia, žinoma, galima būtų bandyti kaltinti Ankarą veidmainyste, tačiau Turkijos valdžia greičiausiai žiūrėjo į visa tai kaip į realpolitik situaciją. Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą (nepamirškim, kad Turkija yra NATO narė), kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Maskvoje Turkijos geranoriškumas neliko nepastebėtas. Prieš dvejus metus Kremlius nusprendė išnaudoti Ankarą savo žaidime, nukreiptame prieš Vakarus. Pirmiausia Maskva nusprendė „nubausti“ Europos Sąjungą ir kartu „paskatinti“ Turkiją. Čia turimas omenyje Maskvos sprendimas nutraukti „Pietų srauto“ dujotiekio statybą (geopolitika.lt gana plačiai rašė apie šią istoriją). Pagrindine priežastimi, kuri lėmė šio projekto sustabdymą, tapo Maskvos nepasitenkinimas energetine ES politika (pirmiausia prieš energetinių kompanijų monopolį nukreiptu Trečiuoju ES energetikos paketu). Todėl vietoje „Pietų srauto“ Maskva anonsavo naujo dujotiekio, kuris turėjo nusidriekti per Turkijos teritoriją, projektą (jis iš karto buvo pramintas „Turkų srautu“). Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Turkija palaikė Maskvos iniciatyvą, tačiau vėliau Ankaros susidomėjimas dujotiekio projektu išblėso. Netrukus Turkijos ir Rusijos santykiai pradėjo pastebimai blogėti. Ypač tai išryškėjo 2015 metų rudenį. Tai lėmė tiesioginis Maskvos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje: rugsėjį Maskva gana netikėtai pasiuntė į Siriją savo karinius lėktuvus. Pagal oficialią versiją, pradėta misija buvo nukreipta prieš teroristinę „Islamo valstybės“ organizaciją (ISIS), užgrobusią dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Tačiau greitai paaiškėjo, jog tik mažas procentas Rusijos veiksmų Sirijoje yra nukreiptas prieš ISIS, o pagrindiniai smūgiai tenka suvienytos Sirijos opozicijos pajėgų kontroliuojamoms teritorijoms. Kitaip sakant, Maskva iš esmės įsitraukė į konfliktą, siekdama palaikyti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, kurį Vakarai kaltina kariniais nusikaltimais ir siekia, kad jis pasitrauktų iš savo posto.

Yra kelios versijos, kas lėmė Maskva sprendimą įsitraukti į konfliktą Sirijoje. Pagal vieną iš jų – Rusija taip gina savo strateginius interesus šiame regione. Maskva turi Sirijoje karo laivų aptarnavimo bazę Tartuso mieste. Šiandien yra aišku, kad Basharo al-Assado režimo žlugimo atveju Rusijos bazė iš Sirijos bus išprašyta.

Egzistuoja ir versija, kad Maskva įsivėlė į Sirijos konfliktą siekdama pradėti naują dialogą su Vakarais, galbūt – tikėdamasi įsiprašyti į JAV ir sąjungininkų koaliciją, kovojančią su ISIS. Taip Maskva galėjo siekti „išmainyti“ Siriją į Ukrainą (sudaryti su Vakarais sandėrį pagal senos geros realpolitik tradicijas). Tačiau tokia taktika nepasiteisino, nes JAV ir sąjungininkai aiškiai atsisakė jungti Siriją ir Ukrainą į vieną klausimų paketą.

Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus.

Kad ir kokia būtų tikroji Rusijos intencija, Maskvos įsitraukimas į Sirijos konfliktą papiktino Turkiją. Ankara turi savų interesų šiame regione, ji taip pat pasisako už B. al-Assado pasitraukimą iš valdžios. Papildomu įtampos šaltiniu tapo ir tai, kad Rusijos karo lėktuvai pradėjo nuolat pažeidinėti Turkijos oro erdvę ir bombarduoti Sirijos turkmėnų, kuriuos palaiko Ankara, pozicijas. Šios įtampos kulminacija tapo Rusijos bombonešio numušimas praeitų metų lapkričio 24 dieną. Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino šį incidentą „peilio dūriu į nugarą“, o Turkija akimirksniu užėmė Rusijos viešojoje erdvėje pagrindinio „priešo“ poziciją, išstūmusi iš jos (bent jau kuriam laikui) Ukrainą ir JAV.

Maskva taip pat pradėjo prieš Turkiją ekonominį karą ir ignoravo visas Ankaros pastangas sušvelninti situaciją.

Kaip išnaudoti situaciją

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas.

Apibendrinant pateiktą informaciją, galima pamąstyti, kaip dabartine padėtimi galėtų pasinaudoti Kijevas. Ukrainai dabar reikia sąjungininkų. Turkija, nors ir nesiekusi didelio masto konflikto su Rusija, šiandien yra gerokai įpykusi. Pavyzdžiui, Ankara pranešė, jog rengia prieš Maskvą ieškinį į Pasaulio prekybos organizaciją ir ketina kitais būdais ginti savo verslą ir verslo interesus.

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas. Geopolitiniai veiksniai šiuo atveju yra palankūs Ukrainai. Kijevo ir Ankaros sąveika galėtų būti stiprinama atsižvelgiant į bendro – Juodosios jūros – regiono kontekstą. Taip pat yra prielaidų aktyvesniam Turkijos ir Ukrainos ekonominiam bendradarbiavimui dabar – abiem valstybėms faktiškai praradus Rusijos rinką.

Ukraina ir Turkija galėtų rasti ir daugiau bendrų temų – pradedant jau minėtu Krymo totorių klausimu ir baigiant susirūpinimu saugumo iššūkiais Juodosios jūros akvatorijoje. Šių temų akcentavimas ir aktualizavimas dvišaliuose santykiuose turėtų būti šiandien tarp Ukrainos užsienio politikos prioritetų (būtent Ukrainos, nes Kijevo interesas šiuo atveju yra didesnis nei Ankaros). Juolab kad Rusija jau pradėjo nerimauti dėl galimo tokios koalicijos atsiradimo.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 25 d.

"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje daug kalbama ir diskutuojama apie Maskvos įsivaizduojamą rusų pasaulį ir tai, kaip ši ideologija veikia geopolitinius procesus. Ne išimtis ir turkų numušto Rusijos naikintuvo Sirijoje atvejis. Lietuvoje buvo komentuojami tik Rusijos veiksmai, priežastys ir pasekmės, visai mažai skiriant dėmesio Turkijos pozicijai. Atidžiau žvilgtelėjus į Ankaros vykdomą politiką, matyti, kad konfliktas tarp Maskvos ir Ankaros rusena seniai. Sirijos karas tik išryškino dviejų koncepcijų – rusų pasaulio ir turkų pasaulio – susidūrimą.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Turkijoje populiarus pantiurkizmas

Pantiurkizmas – tai judėjimas, siekiantis politinės ir kultūrinės visų tiurkų kalbomis kalbančių žmonių vienybės. Jis atsirado apie 1883 m., visą laiką buvo gyvas ir dabartiniame pasaulyje nė kiek nėra nuslopęs, o kaip tik įgavęs kuo įvairiausių formų. Šis judėjimas apima visą regioną, kuriame kalbama tiurkų kalbomis: Kazachstaną, Azerbaidžaną, Turkmėniją, Kirgiziją, Uzbekiją, Rusijos sritis, net Kinijos uigūrų rajoną ir daug kitų, iš viso apie 140–150 mln. žmonių.

Gyventojams palaikant idėjas, kad Ankara turi rūpintis pasaulinėmis tiurkų problemomis, Turkija save suvokia kaip turkų pasaulio lyderę.

Pačioje Turkijoje pantiurkizmo idėjos labai populiarios. Jas propaguojanti kraštutinė partija Nacionalinis judėjimas (MHP), kaip parodė šių metų lapkričio rinkimai, yra trečia pagal populiarumą politinė jėga. MHP – sukarinto nacionalistinio judėjimo „Pilkieji vilkai“ politinis sparnas. „Vilkams“, kaip spėjama, vien Vokietijoje gali priklausyti per 10 tūkst. narių. Jie jau yra įvykdę teroro aktų, bandę sukelti perversmą Azerbaidžane 1995 m., todėl ne vienoje šalyje uždrausti.

Pernai jie susprogdino šventyklą Bankoke ir taip nužudė 20 žmonių. Policija dėl šio teroro akto sulaikė du vyrus: vieną uigūrą iš Sindziango uigūrų autonominio rajono Kinijoje, kitą turką. Tokia plati pasaulinė „Pilkųjų vilkų“ veikla rodo, kokia tai galinga ir įtakinga organizacija.

Vos kas nors svarbaus atsitinka turkų pasaulyje, Anatolijoje iškart žmonės laukia vyriausybės komentarų, politikų reakcijos, o mitingai ir demonstracijos dėl pasaulinių reikalų yra Ankaros kasdienybė. Galima tik numanyti, kiek reikėjo jėgų Turkijos vyriausybei gan santūriai reaguoti dėl Krymo aneksijos, nes mitingai, kad skriaudžiami totoriai, buvo tapę Turkijos kasdienybe.

Turkija ėmė aktyviai remti tiurkų tautų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi jaunimą studijuoti Turkijoje.

Regiono lyderė

Gyventojams palaikant idėjas, kad Ankara turi rūpintis pasaulinėmis tiurkų problemomis, Turkija save suvokia kaip turkų pasaulio lyderę. Veikia daugybė organizacijų, per kurias Turkija realizuoja savo lyderystę. Kaip vieną svarbiausių galima paminėti Turkų tarybą, kuri jungia bent 6 organizacijas, besirūpinančias tarpusavio verslo ryšiais, bendru kultūros paveldu, švietimu, politiniais ryšiais ir kt. Organizacijos generalinis sekretorius reziduoja Stambule, be Turkijos, jai priklauso Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizija. Bendruose projektuose dar dalyvauja Uzbekija, Turkmėnija, Šiaurės Kipras ir atstovai iš kitų šalių, tokių kaip Rusija. Veikloje įvairiu formatu dalyvauja ir Lietuvos totoriai bei karaimai.

Turkijos užsienio politika labai suaktyvėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, o kartu tai sutapo su sparčiu ekonominiu pakilimu Anatolijoje. Centrinės Azijos valstybėms paskelbus nepriklausomybę, jomis iškart susidomėjo Ankara.

"Scanpix" nuotr.

Dr.Halina Kobeckaitė kalbėdama apie buvusias Sovietų Sąjungos šalis sako, kad Turkija ėmė aktyviai remti tiurkų tautų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi jaunimą studijuoti Turkijoje, aktyviau ėmė domėtis kultūrinio palikimo įvairove ir jį skelbti. Atsirado klausimų, kuriuos imta spręsti ir aptarinėti kartu.

Galima išskirti du pagrindinius įrankius, kaip Turkija naudoja savo švelniąją politiką Centrinėje Azijoje, dar vadinamoje Turkestanu, ir Kaukaze. Pirma, užtikrina nemokamą aukštąjį mokslą tiurkų šalių jaunimui (jau daugiau nei 20 metų), o Kazachstano, Kirgizijos ir Uzbekijos piliečiams taiko bevizį režimą; antra, remia Güleno judėjimą.

Turkiškas modelis atkeliauja per nevyriausybines organizacijas

Turkiškas vertina mokslo laimėjimus ir ypač didelį dėmesį teikia švietimui.

Güleno judėjimas yra tarptautinė organizacija, ją XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje Turkijoje įkūrė islamo tyrinėtojas ir buvęs imamas Fethulahas Gülenas. Organizacija vadovaujasi moderniuoju, arba turkišku, islamu, kuris visiškai skiriasi nuo „Islamo valstybės“ deklaruojamų vertybių. Turkiškas islamas neneigia valstybių reikšmės, kapitalizmo ir rinkos santykių, smerkia radikalizmą ir terorą, o vertina mokslo laimėjimus ir ypač didelį dėmesį teikia švietimui. Güleno judėjimas dažnai lyginamas su Jėzuitų ordino veikla.

Güleno judėjimas – labai įtakinga organizacija, ji veikia 180 pasaulio šalių, turi per 1000 mokyklų, o jas yra baigę jau daugiau nei 2 mln. žmonių. Centrinėje Azijoje ši organizacija ne tik turi daugybę mokyklų, kuriose mokoma ir turkų kalbos, bet ir remia Suleymano Demirelio universitetą Kazachstane, Atatürk-Alatoo universitetą Kirgizijoje, Kaukazo universitetą Azerbaidžane ir kitas aukštąsias mokyklas.

Be švietimo, judėjimas savo prioritetu laiko ir žiniasklaidą. Su Gülenu susijęs vienas iš dviejų didžiausių Turkijos laikraščių „Zaman“, „Samanyolu TV“ ir daug kitų žiniasklaidos priemonių.

Pastaruoju metu tarp Güleno žiniasklaidos ir Turkijos prezidento Recepo Erdogano buvo nesutarimų, tačiau tai sietina su kova dėl vietos valdžios, o ne kokiu nors principiniu nesutarimu dėl veiklos užsienyje.

Judėjimas propaguoja turkišką valstybės modelį, turkišką kultūrą ir turkišką islamo versiją. Aplink Güleną buriasi intelektualai, verslininkai, politikai, kurie tampa judėjimo rėmėjais, ambasadoriais ir prisideda finansiškai. Visas šis tinklas susaistė daugybę žmonių, neabejingų vieningo turkų pasaulio idėjoms.

Rusų pasaulis susidūrė su turkų pasauliu

Turkiška kultūra Centrinėje Azijoje ir Kaukaze tapo labai populiari, o kartu su ja įtakinga tapo ir pati Turkija. Ašchabade antra pagal populiarumą kalba tapo turkų, neretai nustelbdama net rusų. Centrinės Azijos lyderiai jau ne tik žvilgčioja į Maskvą, bet ir klauso, kas kalbama Ankaroje.

Turkija ne tik grasina Rusijos įtakai artimajame užsienyje, veikia vietos tiurkus – totorius, baškirus ar čiuvašus, bet ir kėsinasi į energetikos išteklius.

Tokie pokyčiai labai nepatinka Kremliui. Turkija ne tik grasina Rusijos įtakai artimajame užsienyje, veikia vietos tiurkus – totorius, baškirus ar čiuvašus, bet ir kėsinasi į pačią rusiškos galios širdį – energetikos išteklius. Centrinė Azija ir Kaukazas turi daug naftos, dujų ir kitų žaliavų, kurios tradiciškai buvo tiekiamos į pasaulį per Rusiją. Dabar Rusija dėl šių turtų grumiasi ne tik su Kinija iš Rytų, bet ir su Turkija iš Vakarų. Ankara aktyviai siekia tiekti žaliavas į Europą per savo teritoriją, o šiuos planus remia ir Europos Sąjunga.

Taigi, žinant, kokią politiką vykdo Ankara, visai kitaip gali atrodyti ir konfliktas su Maskva Sirijoje.

"Scanpix" nuotr.

Rusų lėktuvo numušimas nėra atsitiktinis iš pirmo žvilgsnio buvusių gerų Vladimiro Putino ir Recepo Tayyipo Erdogano (nuotr.) santykių paaštrėjimas. Po draugiškumo kauke jau seniai brendo konfliktas tarp dviejų regiono lyderių, todėl galima plačiau interpretuoti, kodėl rusų naikintuvai taip agresyviai ir dažnai pažeidinėjo Turkijos oro erdvę ir kodėl Turkija taip pyko ir siuto ant neva „sąjungininkų“ kovoje prieš „Islamo valstybę“ rusų. Aštrėjant Rusijos ir Turkijos nesutarimams, Centrinės Azijos bei Kaukazo sostinėse politikai, visuomenė aktyviai diskutuoja ir susidaro nuomonę, kas teisus, o kas ne, kas gerieji, o kas blogieji. Kova dėl protų ir širdžių Centrinėje Azijoje jau prasidėjo.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2016 m. sausio 8 d.

Vėjuotą, bet šiltą rudenišką dieną leidausi iš Stambulo garsios Taksimo aikštės žemyn. Mano pasivaikščiojimo tikslas buvo Adomo Mickevičiaus memorialinis namas-muziejus (Tatli Badem Sokak 23, Beyoglu rajone). Mintimis, kurias supurtydavo muedzinų kvietimai vidurdienio maldai, bandžiau nusikelti į garsaus tautiečio laikus (šįmet sukako 160 metų nuo Mickevičiaus mirties) ir suprasti, kodėl jam reikėjo palikti dėstytojo darbą, šeimą ir atvykti iš Paryžiaus į Stambulą.

Apie Adomą Mickevičių parašyta daugiau knygų, negu vidutinis skaitytojas ga­­­li sau leisti perskaityti per penkerius ar net dešimt metų. Nestokojo poetas dėmesio tar­­pukariu, neuždraustas buvo ir sovietų okupa­­cijos metais. Tiko ir lenkų tautininkams, ir lie­tuviams. O kaip kitaip, juk didžiausią savo kū­­­­rinį jis pradėjo žodžiais „Lietuva, Tėvynė mū­­­­­­­sų, esi brangesnė už sveikatą!“

Mickevičių daugiausia tyrinėjo literatūros is­torikai. Jo kūryba, be abejo, dėkinga tema, sun­­­ku nepamėgti romantizmo kūrinių.

Poetas iš­gyveno ne vieną nelaimingą meilę, ko­­vojo su ca­rine Rusija, bandė draugauti su Alek­­­sandru Puš­kinu (nors nieko iš tos draugystės neišėjo), gy­vendamas Paryžiuje ilgėjosi Lie­tu­vos, o bū­damas 57 metų netikėtai mirė Stam­bule.

Mėgstama klišė, kad savo kūryboje poetas daug vietos skyrė lietuvių tautos kovai su Kry­žiuočių ordinu, vaizdavo Lietuvos gamtą ir šilčiausius meilės jausmus. Taip bent rašo dauguma vadovėlių ir monografijų, išleistų per pa­s­taruosius 20–30 metų.

Ar gali būti labiau romantiškesnis XIX am­žiaus personažas?

Tačiau derėtų į poetą pažvelgti ir kitaip. Tai ge­riausiai suprato XX amžiaus antrosios pusės disidentai ir menininkai, kurie Mickevičiaus as­­menyje matė rezistencijos ir intelektualaus pa­­sipriešinimo simbolį.

Ne veltui pirmasis viešas antisovietinis mi­tin­gas Vilniuje vyko būtent prie jo paminklo. Len­­kijoje 1968 m. protestų pradžia siejama su „Vė­linių“ pastatymu Varšuvoje, kuriame vyravo ryškūs antiimperiniai ir antirusiški akcentai.

Skulptorė Dalia Matulaitė įamžino narsią kar­žygę Gražiną akmenyje, tokiu būdu priminda­ma ne tik Mickevičiaus garsiosios poemos „Gra­­žina“ heroję, bet ir amžiną lietuvių kovą už lais­vę (ši skulptūra puošia Lietuvos Seimo rū­mus).

Grįždami į XIX amžiaus pradžios Vilnių pri­­­min­kime, kad tų metų Alma Mater Vil­nen­sis pui­­kiai konkuravo su Europos aukštosiomis mo­­­­kyklomis, o filomatai ir filaretai – tai aukšto ly­­­­­gio studentų savišvietos organizacijos (kiek da­­­­­­bar tokių organizacijų turi mūsų studentija?).

Prancūzų istorikas, nepelnytai Lietuvoje už­mirštas Danielis Beauvouis savo darbuose tvirtina, kad Vilniaus universitete tuo metu buvo skaitomi specializuoti žurnalai iš visų svarbiausių pasaulio mokslo centrų.

Tokiomis kolekcijomis Europoje galėjo pa­si­girti nebent Sorbona. Filomatų ir filaretų lais­­­­­­­­vės ir demokratijos principai netilpo to laik­­­­­­­­mečio Rusijos imperijos ir daugelio Eu­ro­pos valstybių politinės santvarkos rėmuose.

Šių idėjų įtakos spindulys rytuose siekė Dnie­p­ro krantą, o dažnai skriejo ir daug to­liau. Vie­nas pirmųjų caro Nikolajaus I darbų nu­­­­malšinus 1830–1831 m. sukilimą buvo univer­siteto Vil­niuje uždarymas.

Grįždami prie Mickevičiaus atkreipkime dė­­­­­­mesį, kad jis Paryžiuje  puikiai realizavo save tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Dėstė prestižiniame Prancūzijos koledže (Co­lle­ge de France), jam pavyko sukurti šeimos ži­di­­nį, kuriame susilaukė penkių atžalų – dukters ir keturių sūnų.

Sovietinio laikotarpio, taip pat ir komunistinės Lenkijos tyrinėtojai mėgdavo pabrėžti, kad Prancūzijos sostinėje, ypač artėjant penkiasdešimtmečiui, garsus poetas tapo keistuoliu, nesuprato politinių ir kultūrinių permainų.

Iš tiesų, buvo laikotarpis, kai Mickevičius bu­­­­vo patekęs į stiprią misticizmo teoretikų įta­ką. Vienas jų – Andrius Tovianskis, kuris į Pa­ry­­­­žių persikraustė iš Molėtų apylinkių, kur tu­rė­­jo dvarą.

Tačiau galiausiai draugystė su To­vians­­­­­kiu bu­­vo nutraukta, o ryšiai su Lenkijos-Lie­­­­­tuvos po­­­litine emigracija buvo nuosekliai puo­­se­lė­jami. Drauge Mickevičius visada ieškojo naujų būdų, kaip kovoti už Tėvynės laisvę, kaip išlaisvinti ją iš Rusijos carų jungo.

Didelė dalis išeivijos politikų XIX amžiaus vi­­duryje bandė visokeriopai išnaudoti  nuolatinę priešpriešą tarp Rusijos ir Osmanų imperijų.

Buvęs Vilniaus universiteto kuratorius Ado­­­mas Čartoriskis (jo portretas kabo Vil­niaus uni­­­versiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kairėje na­vo­je) Paryžiuje nuolat veikė šia kryptimi. Vie­­na A.Čar­­toriskio krypčių buvo ryšiai su tau­­tinių ju­­­­­d­ėjimų Balkanuose lyderiais: dėta daug pa­stan­­­gų, kad serbai, kroatai ir kt. Bal­kanų tautos, siekdamos savo laisvės, nesirinktų Rusijos pagrindine partnere.

Krymo karas suaktyvino tokias iniciatyvas. Len­kų ir lietuvių išeivijos noras padėti su Ru­sija kariaujančiai Turkijai virto realiais darbais. Be­­­je, mažai kas žino, kad Osmanų imperija XIX a. viduryje vis dar nepripažino Abiejų Tau­­­­tų Respublikos likvidavimo.

1853–1855 m. Stambule galima buvo sutikti ne vieną išeivį iš Vilniaus, Kauno ar Varšuvos – buvo kuriamas Lenkų ir lietuvių pulkas, kuris ko­­vojo sultono kariuomenės pusėje dėl Kry­mo. Spontaniškai kildavo ir kitų proturkiškų len­kų ir lietuvių iniciatyvų, nukreiptų prieš Ru­sijos imperializmą.

Taigi Mickevičius į Stambulą atvyko toli gra­­­­žu ne turistiniais tikslais. Tai buvo gerai ap­gal­­vo­ta, nors be galo rizikinga politinė iniciatyva. Ta­čiau poeto planams nebuvo lemta realizuo­­tis.

Pagal oficialią versiją, Mickevičius užsikrėtė cholera, kuri labai greitai baigėsi mirtimi. Ta­čiau iki šiol mokslininkai nepamiršta ir hipotezės, kad poetas paprasčiausiai buvo nunuodytas carinės Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. Šios versijos laikėsi kai kurie tuo metu apsistoję Stambule poeto tautiečiai.

1955 m., minint poeto netekties šimtmetį, na­me, kurio dalį Mickevičius nuomojosi prieš mir­tį, turkai įkūrė jo vardo muziejų. Šiuo metu tai yra trijų aukštų pastatas, Osmanų ir turkų na­cionalinio meno muziejaus padalinys. Mu­zie­jaus lankytojams įėjimas nemokamas.

Atvykėliui iš Lietuvos turbūt nėra geresnės vietos Stambule šiuolaikiniams Turkijos ir Eu­ro­­pos Sąjungos arba Lietuvos ir Turkijos santy­kiams apmąstyti. Nežinia, ar dabartiniai ES po­­­­­­litikai suras formulę, kaip efektyviai bendradar­­biauti su prezidento Erdogano šalimi.

Gal čia galėtų padėti intelektualai?

Juk da­bar, kaip niekada anksčiau, svarbu turėti gerai ap­­galvotą soft power. Tik reikia tai da­ryti at­sar­­giai – nuo Litvinenkos nunuodijimo laikų GRU ir KGB stipriai patobulino sa­vo veiklos ins­trumentus užsienyje. Taip pat ir Turkijoje.

"Scanpix" nuotr.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia