Scanpix

Geopolitika. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro veda šalį Hugo Chavezo nurodyta kryptimi – tiesiai į socialistinio rytojaus bedugnę.

Nėra tualetinio popieriaus, dantų pastos, dezodoranto, trūksta kavos, pieno, kruopų ir miltų. Tik pasklidus gandui, kad į parduotuvę atvežė kokių nors prekių, tuoj nusidriekia ilgiausios eilės, o dalis pirkėjų net ir nakvotų prie tos parduotuvės, tačiau valdžia draudžia. Sunku ar beveik neįmanoma rasti darbo. Klesti šešėlinė ekonomika, kontrabanda ir korupcija. Protestuotojus kariuomenė išvaiko su ginklu. Dėl nepriteklių ir neramumų kaltinama opozicija ir nuolatiniai idėjiniai priešai JAV. Tokia šiandien Venesuelos žmonių kasdienybė, primenanti paskutinius Sovietų Sąjungos agonijos metus. Baisiausia, kad kol kas prošvaisčių šioje Pietų Amerikos šalyje nematyti.

Prieš daugiau kaip dvejus metus mirus Hugo Chavezui venesueliečiai galėjo rinktis tarp dviejų kandidatų – Henrique Caprileso Radonski, kuris skelbėsi būsiąs priešingybė buvusiam prezidentui, ir Nicolas Maduro, H.Chavezo reinkarnacijos, kuris net į rinkimus ėjo su šūkiu „Aš esu Chavezas“.

Kad bus H.Chavezo įpėdinis, N.Maduro spėjo pademonstruoti ne tik skambiu šūkiu, bet ir darbais. Per tą trumpą laiką, kol laikinai ėjo prezidento pareigas, jis spėjo sugriebti į savo rankas vyriausybės bei kariuomenės kontrolę, netingėjo nuolat mirgėti televizijos laidose, pasirinkęs įvaizdį, artimą H.Chavezui.

Tai sužavėjo milijonus skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie ir buvo pagrindiniai H.Chavezo rinkėjai bei garbintojai, mat labiausiai jiems ir patiko šalies vadovo vykdoma socialinė politika. Kur nepatiks, juk už pinigus, gautus pardavus namą, buvo statomi namai lūšnynuose, pavyzdžiui, Karakaso skurdžiausiame rajone Petare, nutiestas metro, vykdomos socialinės ir švietimo programos. Be to, valdžia ir produktų kainas ėmė reguliuoti, grasindama, kad nacionalizuos prekybos centrus, jei šie nepaklus.

Na, atrodytų, tik džiaukis tokiais sprendimais: Venesuelos gyvenimo lygis turėjo kilti kaip ant mielių, o šalis – puikuotis dešimtukuose ar dvidešimtukuose laimingiausių ar turtingiausių valstybių. Venesuela iš tiesų įtraukiama į įvairių leidinių bei interneto svetainių dešimtukus, tačiau į tuos, kuriuose vardijamos šalys, pavojingos keliautojams ir vietos gyventojams.

O sostinė Karakasas vis dažniau tituluojama „pasaulio žmogžudysčių sostine“ ir jau trejus ketverius metus, pasak meksikiečių „Excelsior“ ar „Happy Lifestyle Journal“, puikuojasi pačių pavojingiausių miestų trejetuke. 100 tūkst. gyventojų tenka apie 120–130 žmogžudysčių. Priminsime, kad sostinėje gyvena apie 2,3 mln. gyventojų, tad kriminogeninė situacija tikrai kraupi. Karakasą lenkia tik Meksikos Akapulkas ir Hondūro San Pedro Sulos miestai.

Karakase ypač pavojinga tiems, kurie dirba, užsidirba ar turi giminių užsienyje, taip pat keliautojams. Prieš metus nuskambėjęs pranešimas, kad per apiplėšimą buvo nužudyta garsi muilo operų žvaigždė ir „Mis Venesuela“ Monica Spear, nėra kuo nors išskirtinis įvykis, o tik įprastas kasdienis reiškinys. Todėl nieko nestebina gatvėse važinėjantys šarvuoti automobiliai ar privatūs namai, kurių sienos padabintos spygliuota viela.

Venesuelos ekonominė padėtis visiškai prasta, šalyje tvyro žiauri infliacija: 2012 m. ji buvo maždaug 20 proc., 2013 m. – iki 60 proc., o 2014 m. pasiekė daugiau nei 56 proc. Biudžeto deficitas viešajame sektoriuje 2012-aisiais pasiekė 17 proc. BVP, o 2014 m. liko daugiau nei 10 proc. BVP. Infliacijos priežastys matomos ir bankų statistikoje: paskolų portfelis per metus išaugo 89 proc. – labiausiai didėjo žemės ūkio ir pramonės kreditavimas.

Priminsime, kad Venesuela išlieka labai priklausoma nuo naftos pajamų, kurios sudaro maždaug 96 proc. pajamų iš eksporto, apie 45 proc. biudžeto pajamų ir maždaug 12 proc. BVP. O mažėjanti naftos kaina lemia didėjančią užsienio valiutos spragą. Šiuo metu užsienio valiutos srautai iš šalies gerokai viršija įplaukas. „Barclays PLC“ suskaičiavo, kad šio mėnesio pabaigoje užsienio valiutos atsargos yra mažiausios per 12 metų – iki 17 mlrd. JAV dolerių.

Su pinigais susijusios situacijos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip visišku chaosu. Venesuelos valiutos kurso reguliavimo sistema sukuria neregėtas galimybes korupcijai. Vieną dolerį perki palankiu kursu, skirtu maisto produktų importui, už septynis bolivarus, ir čia pat juodojoje rinkoje parduodi jį už  beveik tris šimtus bolivarų. Valiuta prekiauja ne tik bankai, bet ir viešbučių darbuotojai, taksistai ar prostitutės.

Verta paminėti, kad pastarąjį mėnesį bolivaro kaina juodojoje rinkoje drastiškai sumažėjo: dar mėnesio pradžioje už dolerį buvo siūloma 279, o mėnesio pabaigoje – jau 423 bolivarai.

Venesueliečiams išmonės netrūksta, jie greitai rado dar vieną paprastą būdą pasipelnyti iš oficialaus ir realaus bolivaro kurso skirtumo: tereikia lėktuvo bilieto bei paso, ir užsienio valiutos galima įsigyti kitoje šalyje. Pavyzdžiui, skrydžiai į užsienį išgraibstomi greitai, tačiau lėktuvai skrenda pustuščiai – ne visi žmonės varginasi lipti į lėktuvą. Kai kurie savo kreditines korteles tiesiog persiunčia į užsienį draugams, kurie ten palankiu kursu išgrynina dolerius ir siunčia juos atgal į Venesuelą.

Kadangi pagal oficialų kursą bolivaras yra šešiolika kartų stipresnis nei rinkoje, legaliai užsienio valiutos Venesueloje gauti beveik neįmanoma. Todėl Venesuelos gyventojai pradeda eksperimentuoti su bitkoinais, virtualiais pinigais. Nepaisant to, kad bitkoinų vertė praėjusį lapkritį nuo savo maksimalaus piko nukrito 70 proc., baiminamasi, kad bolivarai yra dar mažiau patikimi nei virtuali valiuta. Be to, Venesueloje pigi elektra, taigi venesueliečiams bitkoinus gamintis lengviau nei kitų šalių gyventojams.

Paminėkime keletą kainų. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 dolerių, vakarienė restorane – apie keturis dolerius, o bakas benzino – dar pigiau. 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį, prieš porą metų – 50 dolerio centų). Na, o neturtingi žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais, smarkiai aplūžusiais ir apgadintais automobiliais.

Apsukresnieji greitai suvokė, kad beveik veltui gaunamus degalus galima parduoti kaimynams ir taip užsidirbti dar vieną kitą dolerį. Valdžia griebiasi įvairiausių būdų bandydama pažaboti degalų kontrabandą, pavyzdžiui, regionuose, esančiuose palei Kolumbijos sieną, automobiliai pažymimi specialiais žymekliais. Mat čia degalinėse benzino gali nusipirkti tik to rajono gyventojai, ir tai ne daugiau nei 80 litrų per dieną. Vietinė valdžia tikina, kad kontrabandos keliu išteka 40 proc. degalų ir kitų prekių, nors ekonomistai tikina, jog šis skaičius gerokai išpūstas.

Venesuelos keliuose gausybė patikros postų, kuriuose policininkai ir kariai stabdo ir apžiūri automobilius, ieškodami ne tik nelegaliai išvežamų degalų, bet ir kitokios kontrabandos. Bet kokia nauda iš patikros punktų, jei pareigūnams davus vieną kitą dolerį šie net nesigilina, kas ir kur vežama. Gali vežti nors maišus narkotikų. O kvaišalai – rimta šalies problema.

Prieš kelerius metus buvęs H.Chavezo asmens sargybinis pabėgo į JAV ir papasakojo apie tai, kad Venesuelos valdžia įsipainiojusi ir į narkotikų verslą. JAV prokurorai ėmėsi bylų, kuriose figūruoja ne tik generolai ir valdininkai, bet ir parlamento pirmininkas Diosdado Cabello. Tačiau Venesueloje tokia informacija laikoma JAV provokacija, tad dvidešimt dviem šalies žurnalistams, aprašiusiems tai, kuo kaltinamas parlamento vadovas, iškeltos šmeižto bylos ir uždrausta išvykti iš šalies.

Chaosas valiutų rinkoje – ne vienintelė problema: šalyje, kaip minėta, vyrauja didžiulė infliacija, kurios priežasčių toli ieškoti nereikia. Net ir turint pinigų čia neįmanoma ar sunku gauti būtiniausių prekių – elementarių higienos priemonių ir maisto produktų. Šią problemą dar labiau aštrina ir tai, daugelis gamyklų, parduotuvių ir fermų buvo nacionalizuota. Be to, kainos reguliuojamos, ir daugelio produktų gaminti tiesiog neapsimoka – žaliavos kainuoja brangiau nei valdžios leista galutinio produkto pardavimo kaina.

Ironiška, bet kažkodėl socialistinės santvarkos šalyse ima ir staiga pritrūksta būtent tualetinio popieriaus. Jis tiesiog dingsta iš parduotuvių. Tai aktualu ne tik gyventojams, bet ir viešbučių verslui. Pritrūkus tualetinio popieriaus mažesni viešbučiai prašo svečių atsinešti savo popieriaus bei muilo, o didieji viešbučiai perka jį juodojoje rinkoje, mokėdami šešis ar septynis kartus brangiau, nei kainuotų perkant oficialiai. Kadangi šalyje pasigaminti tualetinio popieriaus tampa per brangu, telieka importuoti iš kitų šalių.

Tačiau trūksta ne tik tualetinio popieriaus, bet ir kitų būtinų prekių, tokių kaip muilas, pienas ar sauskelnės. Žmonės, negaudami būtinų prekių, o ypač kai jų trūkumą pajaučia vaikai, ima pykti. Baimindamasi, kad visuomenės pyktis neperaugtų į rimtesnius neramumus, vyriausybė eilėms prie parduotuvių kontroliuoti paskyrė kariuomenės dalinius ir įvedė normavimo sistemą. Be to, sugalvojo įvairiausių būdų, kaip neleisti žmonėms būriuotis prie parduotuvių: tarkim, pagal paskutinius paso  numerius suskirstė, kurią savaitės dieną kam galima ateiti į parduotuvę. O nusipirkus vienų ar kitų prekių dar ir nuskenuojami pirštų atspaudai, kad žmogus nenusipirktų daugiau, nei leidžiama.

Ir tai dar ne visos problemos – trūksta šalyje ir būtiniausių medikamentų. Gydytojai negali operuoti ir suteikti kitokios pagalbos jos reikalingiems žmonėms.

Venesuelą dėl neaiškios ekonominės padėties bei kriminogeninės situacijos aplenkia ir minios turistų, kurių pagrindiniai srautai nusuko į kaimynystėje esančią Kolumbiją. Šiuo metu tylu kažkada turistų garbintos salos – Margaritos paplūdimiuose, netraukia poilsiautojai ir prie Angelo krioklio ar į Rokesą, vadinamą Venesuelos Havajais. Daugumą keliautojų atbaidė politinė, ekonominė bei kriminogeninė padėtis šioje šalyje bei nuolat įsižiebiantys neramumai.

Bet profsąjungoms vis dar maža. Gegužės pirmosios demonstracijos metu profsąjungų aktyvistai paprašė nacionalizuoti maisto ir kitų būtino vartojimo prekių platinimo verslą. Prezidentas N.Maduro žadėjo tai padaryti per artimiausias savaites. O juk valstybė jau dabar kontroliuoja apie pusę maisto prekybos taškų ir, pasak Adamo Smitho instituto bendradarbio Timo Worstallo, būtent toks žingsnis jau sukėlė neregėto masto produktų stygių parduotuvėse ir turguose, tad galima teigti, kad po šio žingsnio reikalai dar labiau pablogės.

Venesuelos prezidentas teigia, kad dėl produktų stygiaus kalta opozicija, vykdanti CŽV sugalvotą vyriausybės destabilizavimo planą. Atrodytų, toks teiginys jau beveik iš fantastikos srities, tačiau panaršęs Venesuelos naujienų agentūros AVN (~Agencia Venezolana de Noticias~) puslapiuose supranti, kad čia nieko naujo: socialistinė šalis be kaltųjų, atsakingų už infliaciją ir produktų stygių, paieškos gyventi negali, Ir per daug nesivargindama beda pirštu į šalį, kuriai parduoda savo naftą, – į JAV.

Pavyzdžiui, Nacionalinės asamblėjos Finansų ir ekonominės plėtros komisijos viceprezidentas Jesus Faria gegužės 25 dieną pareiškė, kad Venesuelos vyriausybė tęs socialinę politiką, nukreiptą visuomenės poreikiams patenkinti, nepaisant ekonominio karo padarinių ir pasaulinių naftos kainų kritimo. Pasak jo, nors naftos kaina siekia 50 dolerių už barelį, o vyriausybės išlaidos buvo koreguojamos, tačiau nepasikeitė išlaidos socialinei apsaugai. Pasigyręs ir ne kartą pabrėžęs, kokia gera yra vyriausybė ir kaip ji rūpinasi vargstančiais žmonėmis, oficialiosios valdžios atstovas nepamiršta nurodyti ir kaltųjų.

„Mes matome, kad yra vartojimo ir kitų produktų, turinčių 100, 200, 500 ar 1000 proc. antkainį, kurį užsideda nesąžiningi pardavėjai. Jie, generuojantys neigiamus lūkesčius, turi ir didelę žiniasklaidos bei ekonominę galią, – sako J.Faria ir klausia: – Nors infliacija praeitais metais šalyje paaugo 67 proc., kodėl nepasakoma, kad ir minimali alga ūgtelėjo 69 proc.?“ Reikėtų paminėti, kad tikrasis infliacijos lygis yra kur kas didesnis.

Ir metamas dar vienas argumentas, kad dešinioji valdžia neturėjo socialinės politikos ir tuo metu nebuvo jokio ekonominio augimo. J.Farios aiškinimu, visomis ekonominėmis problemomis, kurias sukėlė ekonominis karas šalyje, o šį palaiko politinės dešinės sektoriai, ieškoma būdų destabilizuoti šalį ir nuversti vyriausybę.

Jis pabrėžė, kad politiniai ir ekonominiai oponentai bando išlaikyti neigiamus lūkesčius apie šalį, o tam naudoja spekuliacijas ir sukuria trūkumą. Nacionalinės asamblėjos atstovas nepamiršo pridurti, kad destabilizacijos veiksmus, kuriuos atlieka opozicinės šalies jėgos, skatina JAV. Paradoksalu, kad tokie kaltinimai metami JAV, tačiau prekybos nafta su šia nedraugiškai nusiteikusia šalimi niekas nutraukti nė neketina.

O su politiniais oponentais Venesueloje susitvarkoma greitai. Vos tik iškyla koks lyderis, jis tuoj čiumpamas ir dėl kokio nors preteksto kišamas kalėjiman. Štai vasario 19 dieną buvo areštuotas demokratiškai išrinktas Karakaso meras Antonio Ledezma, kurį žmonės mėgo. Tiesa, H.Chavezas opozicijos politikams per rinkimus leisdavo balotiruotis, tačiau dabartinis prezidentas N.Maduro nėra toks pakantus.

Šiuo metu kali apie 70 politinių kalinių, įskaitant Karakaso merą bei opozicijos lyderį Leopoldo Lopezą. Žmonės tokiu elgesiu nesidžiaugia – prezidento ir vyriausybės reitingai krito iki 20 proc.

Kyla klausimas, ar žmonės vis dar tiki tokiais kliedesiais. Pasak keliautojo ir fotografo Dano Macijausko, šią žiemą Venesueloje praleidusio apie tris mėnesius, žmonės nėra tokie kvaili, ypač turintys neblogą išsilavinimą ir užsidirbantys pinigų. Jie netiki valdžia ir paklausti, kaip vertina savo prezidentą, atsako, kad autobuso vairuotojas yra kvailys. Priminsime, anksčiau N.Maduro dirbo vairuotoju ir buvo aktyvus darbininkų profsąjungos narys.

Tačiau vietiniai supranta, kad tokią vyriausybę galima nuversti tik su ginklu rankoje, o kraujo praliejimo niekas nenori. Juolab kad ir dabar kylančias demonstracijas, jei jose pasitaiko bent maža provokacija, kariuomenei leidžiama malšinti ginklu. Ir visai nesvarbu, kas dalyvauja demonstracijose – vaikai, jaunimas ar pagyvenę žmonės.

Daiva Urbienė

Scanpix

Geopolitika. Artėjant derybų tarp Vakarų šalių ir Irano kulminacijai, į dviejų žaidimą įsitraukė trečioji – Rusija.

Likus mažiau nei mėnesiui iki galutinio Vakarų, pirmiausia JAV, susitarimo su Iranu, kuriuo šis mainais už sankcijų atšaukimą turėtų prisiimti jam keliamus reikalavimus dėl branduolinių objektų uždarymo bei pertvarkymo, šį ir taip keblų žaidimą dar labiau supainioti pamėgino Rusija. Jos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, atšaukiantį draudimą tiekti Iranui zenitines raketų sistemas S-300, ir pradėjo prekybinius mainus su Teheranu, demonstruodamas Kremliaus ryžtą stiprinti ekonominius ryšius su Irano Islamo Respublika.

Ši zenitinių raketų sistemos korta ištraukiama jau ne pirmą sykį. 2007-aisiais žinią apie Irano ir Rusijos susitarimą dėl gynybos sistemos pardavimo „Washington Post“ palygino su šaltojo karo aidu. Tiesa, labiausiai dėl to, kaip ir dabar, tuomet sielojosi Izraelis: jis skambino varpais aiškindamas, kad kartu su jau anksčiau iš Rusijos įsigyta „Tor-M1“ raketų sistema Iranas smarkiai sumažins Izraelio galimybes savarankiškai suduoti smūgį Iranui. Paskui Izraelio politikai šiek tiek atsikvėpė – Rusija pasidavė Jungtinių Tautų spaudimui ir kontraktas tiekti Iranui šiuolaikines raketų sistemas 2010 m. buvo sustabdytas, o Iranas savo ruožtu kreipėsi į Ženevos tarptautinį arbitražo teismą, pateikdamas Rusijos kompanijai „Rosoboroneksport“ 4 mlrd. JAV dolerių ieškinį, kurį dabar greičiausiai atsiims.

Na o Rusija, prieš penkerius metus dėl Iranui paskelbtų sankcijų patyrusi laikiną pralaimėjimą, regis, skuba pirmoji pasinaudoti sankcijų Teheranui panaikinimu. Rusijos interesai čia daugiasluoksniai. Pirmiausia – pinigai. Rusijai šiuo metu reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinti galinčių priemonių, o susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur). Neatsitiktinai dar pernai analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg didele našta prislėgus Rusijos ekonomiką, Kremlius gali reaguoti parduodamas S-300 sistemas Teheranui.

„Vienas svarbiausių susitarimo tarp Teherano ir Maskvos aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V.Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada pranašavo JAV demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.

Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Mat, be gynybinių raketų tiekimo sutarties, kuri 2007-aisiais buvo vertinama 800 mln. dolerių, Rusija Iranui pagal barterinį susitarimą mainais į naftą (tiksliau, daug naftos – iki 500 tūkst. barelių per dieną) pradės tiekti grūdus, įrangą ir statybines medžiagas. Iranas yra trečia daugiausiai Rusijos kviečių perkanti valstybė pasaulyje, o dėl šio barterio buvo deramasi daugiau kaip metus.

Tačiau tai, kad susitarta būtent dabar, irgi nėra atsitiktinumas. Po sankcijų Iranui paskelbimo JAV steigė „prieš Iraną nukreiptą“ priešraketinės gynybos skydą Rytų Europoje, nors Rusijai visuomet buvo akivaizdu, kad šis skydas su Iranu turi mažai ką bendra. Dabar Rusija žengia panašų žingsnį teigdama, kad Iranui parduodamos raketų sistemos šiai šaliai reikalingos apsiginti, gink Dieve, ne nuo JAV (tik neaišku, nuo ko, nes Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu V.Putinas dievažijosi, kad Izraeliui S-300 irgi nekelia jokios grėsmės). JAV toks argumentas, žinoma, kelia juoką. Tik pro ašaras. Nors JAV prezidentas Barackas Obama, užbėgdamas už akių spekuliacijoms, patikino, kad Iranas neapsaugotų savo branduolinių objektų nuo puolimo, net jeigu juos saugotų rusų raketų kompleksai S-300, o jų dislokavimas šioje šalyje nesudarytų problemų JAV, kurių karinis biudžetas, siekiantis šiek tiek mažiau nei 600 mlrd. dolerių, – daugiau nei 30 kartų didesnis už Rusijos karinį biudžetą, siekiantį 17 mlrd. dolerių.

JAV deklaruoja, kad S-300 nepajėgios susekti amerikietiškų naikintuvų, kurie šioms sistemoms yra nematomi. Atseit šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20, ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Iranui bus tiekiamas modernizuotas S-300 variantas „Almaz-Antei S-300PMU-1“, prilygstantis naujausioms sistemoms S-400. Kai kurie JAV gynybos ekspertai neabejoja, kad naujo ginklo, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą: šiai šaliai nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile.

„Atsižvelgiant į tai, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki. Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos žemė–oras situaciją paverstų itin sudėtinga. Tai rimtas sprendimas“, – leidinyje „The Daily Beast“ teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, pridurdamas, kad jei S-300 nekeltų jokio pavojaus, JAV valdžia nebūtų dėjusi tiek pastangų Rusijos įkalbinėjimams šių sistemų Iranui neparduoti. O B.Obamos administracija nebūtų taip džiūgavusi 2010-aisiais, kai Rusija pagaliau nusileido. „Juk tuomet tai vadinta didžiuliu užsienio politikos laimėjimu“, – primena ekspertai.

Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, jog Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai taptų neįveikiami įprastiems naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.

Be to, Kinija, ką tik paskelbusi perkanti iš Rusijos naujausias priešraketinės gynybos sistemas S-400 „Triumf“, atvirai šaiposi iš JAV mėginimo sumenkinti Iranui parduodamų sistemų pajėgumus – ji laiko šias sistemas visiškai adekvačiomis ir negaili už jas mokamų milijardų.

„S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis iš JAV negaus F-35 naikintuvų“, – teigia ekspertai.

O net ir sulaukus F-35 reikia atsiminti, kad šis gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin gerai apsaugotiems taikiniams Irane: kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.

Kitaip sakant, rusiška gynybinė sistema JAV neparanki tuo, kad JAV liktų vienintelė šalis, turinti priemonių įvykdyti Irano branduolinių objektų ataką. O JAV savo rankomis to daryti, savaime suprantama, netrokšta. Iniciatyva pats smogti nedega ir Izraelis, vis raginantis JAV imtis „prevencinio smūgio“. Tačiau turėti bent jau psichologinę persvarą prieš Iraną jam yra svarbiau net už gerus santykius su Rusija. Tačiau toks Izraelio spaudimas Rusijos nuomonės šį sykį greičiausiai nepakeis, juolab kad sunkus 2010-aisiais priimtas Rusijos sprendimas įvesti Iranui embargą S-300 kompleksams buvo priimtas „esant dideliam Izraelio spaudimui“. Tuomet Izraelis mainais už Rusijos sprendimą atsisakė planų parduoti aukštosiomis technologijomis paremtą ginkluotę Ukrainai ir Gruzijai. Dabar vėl mėginama naudotis tokiomis pačiomis spaudimo priemonėmis, tačiau Rusija šį sykį jaučiasi daug tvirčiau, mat jos pusėje yra ir daugiau valstybių, kurios susigundė remti Iraną ir padėti jam „atsilaikyti prieš NATO“.

Irano gynybos ministras Hosseinas Dehghanas balandžio 16 dieną patvirtino, kad jo šalis bendradarbiaus su Rusija, Indija ir Kinija, siekiant pasipriešinti NATO planams „plėstis į Europą“. Be to, į Rusiją per vieną savaitę nuvyko ir Irano gynybos vadovas, ir šalies parlamento komitetų, dirbančių užsienio politikos srityje, vadovas. Negana to, Rusijos kompanija „Lukoil“ paskelbė atnaujinanti veiklą Irano energetikos sektoriuje. Beje, tą patį paskelbė ir „Royal Dutch/Shell“ bei „Total“. Apie bendradarbiavimą paskelbė ir Irano nacionalinės naftos kompanijos bei Kinijos valdžios atstovai, tvirtindami, kad pastaruoju metu buvo pasirašytos trys sutartys dėl Kinijos investicijų Irano naftos ir dujų sektoriuose.

Akivaizdu, kad derybų su Iranu baigtis bent jau „rusiškajam flangui“ nebėra tokia jau reikšminga: ledai pajudėjo, sutartys pasipylė, Irano nafta ir vėl netrukdomai keliaus iš Artimųjų Rytų į Rusiją. O ar išsipildys JAV generolų perspėjimai, kad rusiškos raketų sistemos pakeis visas žaidimo taisykles ir privers JAV pergalvoti strategiją Irane, parodys artimiausi įvykiai, kurių sulauksime dar iki derybų su Iranu pabaigos birželio gale.

Rima Janužytė

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

Pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai Lietuvos visuomenės dėmesį sutelkė į Europą: Rytų partnerystės politika ir Ukrainos paklydimas tarp Rytų ir Vakarų tapo ryškiausiu pirmininkavimo akcentu. Tačiau metų sandūroje svarbu pažvelgti ir į tolimesnius, bet taip pat itin svarbius 2014-ųjų pasaulio geopolitinius iššūkius.

JAV ir Kinija: siekiai Pietryčių Azijoje

Po šių metų birželio 6–8 d. vykusių Baracko Obamos ir Xi Jinpingo susitikimų įtakingiausi tarptautinės politikos ekspertai užsiminė, kad tai buvo svarbiausias dialogas tarp JAV ir Kinijos lyderių nuo pat Richardo Nixono ir Mao Dzedungo laikų. Iš pirmo žvilgsnio sėkmingi susitikimai leido prabilti apie JAV ir Kinijos santykių pagerėjimą, tačiau metų pabaiga parodė, kad įtampa neslūgsta, o Pietryčių Azija didžiosioms pasaulio galioms tampa viena svarbiausių geopolitinių zonų.
Gruodžio 16 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry susitiko su Vietnamo užsienio reikalų ministru Phanu Binh Minhu. Vėliau spaudos konferencijoje buvo išdėstyti nuogąstavimai dėl agresyvios Kinijos politikos regione. JAV atstovas paskelbė, kad šalis didins savo paramą, siekdama palaikyti saugumą Pietų Kinijos jūroje.
Sunerimusi ir ekonomiškai auganti Japonija: Shinzo Abe vadovaujama vyriausybė pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį didina karines išlaidas. Pagrindinė priežastis – agresyvi Kinijos politika. Kinija neseniai išplėtė oro zoną prie Japonijai priklausančių salų ir iškėlė reikalavimus pro minėtą zoną skrendančių lėktuvų pilotams. Japonija atsisakė pripažinti perbraižytas oro erdvės ribas ir ragina šioje zonoje skraidančius lėktuvus nesilaikyti Kinijos pareikštų reikalavimų.
JAV ir Japonijos ketinimai stiprinti savo pozicijas Pietų Kinijos jūroje neabejotinai nepatiks Pekinui. Kinija pastaruoju metu kreivai žiūri į JAV bandymus sumažinti „teisėtą“ Kinijos įtaką regione. Gruodžio 5 d. šalia Filipinų salų atliekant naujojo kinų lėktuvnešio bandymus vos nesusidūrė JAV ir Kinijos kariniai laivai. Pasak kinų, amerikiečiai neturėjo stebėti bandymų, todėl būdami teritorijoje patys išprovokavo konfrontaciją. Tai buvo rimčiausias abiejų valstybių susidūrimas nuo 2009 m.
Stiprėjant Kinijos kariniam potencialui ir didėjant jos ambicijoms tapti visaverte didžiąja pasaulio galia, sunku tikėtis, kad bus pasiduodama tariamoms JAV provokacijoms regione. Ne tik Pietų Kinijos jūros, bet ir Pietryčių Azijos regionas yra laikomas savotišku „artimuoju užsieniu“, kuriame būtina užtikrinti Kinijos dominavimą. Verta atkreipti dėmesį ir į JAV ir Kinijos nesutarimus kibernetinio saugumo, oro saugumo zonos (ADIZ) bei kitais klausimais.
Minėti ginčai verčia kalbėti apie tolesnę įtampą tarp dviejų geopolitinių milžinų.

Bundanti Japonija

Didžiuosiuose geopolitiniuose žaidimuose Pietryčių Azijoje ne veltui prabylama apie Japoniją – atrodo, kad šalyje atėjo pokyčių metas. Jų iniciatorius – premjero poste dar tik vienus metus praleidęs ministras pirmininkas Sh.Abe. Nepaisant trumpo laikotarpio, jau dabar nesunku apčiuopti jo vyriausybės vykdomos politikos rezultatus.
S.Abe inicijuotas ekonomikos skatinimo planas, pramintas „Abenomics“, netruko duoti vaisių. Nustatytas aiškus reformų tikslas – išjudinti jau kelis dešimtmečius savotišką stagnaciją patiriančią Japonijos ekonomiką. Nepaisant įvairių reformų vertinimų, jau dabar galima raškyti pirmuosius „Abenomics“ vaisius. Šiemet numatomas 1,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. Ekonomika dėl išjudintos vidaus paklausos kyla jau ketvirtą ketvirtį iš eilės. Silpna jenos valiuta šalies įmonėms suteikia pranašumų. Jie išryškėja automobilių pramonėje, ypač konkuruojant su Europos automobilių gamintojais. Nepaisant Japonijos prekybos deficito didėjimo, Japonijos vyriausybė ir toliau ketina laikytis numatyto politikos kurso: silpna jena yra būtina Japonijos ekonomikos augimo sąlyga.
Vienas pagrindinių Pietryčių Azijos laikraščių „The Straits Times“ iškiliausiais šių metų Azijos lyderiais paskelbė reformų variklį Sh.Abe, taip pat Kinijos prezidentą Xi Jinpingą. Nepaisant gražių apdovanojimų, tarp Kinijos ir Japonijos pradeda ryškėti rimtesnio konflikto požymiai.
Japonija šį mėnesį pristatė naują gynybos strategiją – šalis stiprina savo kariuomenę ir didina gynybos išlaidas. Apžvalgininkai neabejoja: tokie Sh.Abe vyriausybės veiksmai orientuoti į Kiniją. Nors nuo Antrojo pasaulinio karo Japoniją saugo maždaug 50 tūkst. JAV kareivių, japonai šiemet rimtai sunerimo dėl savo saugumo.

Vokietija iškart po Antrojo pasaulinio karo pasmerkė nacizmo padarytus nusikaltimus, iki šiol laikosi atgailos politikos ir siekia atlyginti žalą. Dėl tokios pozicijos Vokietija sugebėjo stulbinamai pagerinti savo įvaizdį.

O štai Rusija ne tik nekalba apie jokį žalos atlyginimą – ji nenori pripažinti netgi sovietinės okupacijos fakto, tad nieko keista, kad iki šiol laikoma imperialistine valstybe.

„Vokietija jaus amžiną atsakomybę dėl nacionalsocialistų padarytų nusikaltimų, taip pat dėl Antrojo pasaulinio karo aukų kančių ir, svarbiausia, dėl holokausto“, – neseniai pareiškė įtakingiausia Vokietijos ir viena įtakingiausių pasaulio politikių Angela Merkel.
Kai ji tapo pirmąja Vokietijos kanclere, apsilankiusia Dachau koncentracijos stovykloje, kurioje nužudyta per 41 tūkst. žmonių, ją pasitikusi Lietuvoje gimusi žydė 85 metų Abba Naor neslėpė susijaudinimo: „Ponia Merkel atvyko čia tam, kad pasakytų: mes niekada nepamiršime.“ Šis vizitas atspindi ilgametį Vokietijos požiūrį: šalis pripažino savo kaltę dėl nežmoniškų karo žiaurumų tiek retoriniu, tiek praktiniu lygmeniu, išmokėdama kompensacijas nukentėjusiesiems. Tokiu elgesiu valstybė užsitarnavo tarptautinės bendruomenės pagarbą.
Užtat “WikiLeaks” atskleistose diplomatų telegramose skelbiama, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „nėra tikras“ dėl sovietų okupacijos Baltijos šalyse: „Putinas galbūt norėjo iškelti klausimą dėl okupacijos sąvokos ar jos taikymo Baltijos valstybių atžvilgiu“, – rašė tuometinės Suomijos prezidentės Tarjos Halonen patarėjas Jarmo Viinanenas, kuris dalyvavo T.Halonen bei V.Putino 2004 m. vykusiame susitikime.
Akivaizdu, kad Rusija, kurią persekioja Sovietų Sąjungos nusikaltimų šešėlis, elgiasi priešingai nei Vokietija ir dėl to yra vertinama itin kritiškai.

Vokietija – pavyzdinga

Nors po Antrojo pasaulinio karo žiaurumų praėjo tik septyni dešimtmečiai, didžiausia karo kaltininkė Vokietija gali didžiuotis: šiandien į ją žvelgiama ne kaip į agresorę ar nestabilią valstybę, bet kaip į sparčiai augančią, atsakomybės nesikratančią, laisvą bei demokratišką šalį. Neseniai BBC atliktas 22 šalių piliečių nuomonės tyrimas atskleidė, kad Vokietijos įtaka bei veiksmai pasaulyje šiandien vertinami palankiausiai iš visų šalių: pozityviai į juos žvelgė 59 proc., negatyviai – tik 15 proc. respondentų. Įdomu, kad Rusijos rezultatai – priešingi: juos palankiai įvertino tik 30 proc., nepalankiai – 40 proc. žmonių.
Svarbu tai, kad į Vokietiją draugiškai žvelgia ir žydai: 80 proc. jų santykius su galingiausia Europos valstybe laiko normaliais, o 81 proc. pripažįsta, kad ši šalis yra visiškai pasikeitusi. 55 proc. nemato priežasčių manyti, kad antisemitizmo lygis Vokietijoje yra didesnis nei bet kurioje kitoje Senojo žemyno šalyje. „Rezultatai rodo, kad, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių eskalacijos, Izraelio gyventojai į Vokietiją žvelgia ne neutraliai, o pozityviai“, – komentuoja „Koebner“ instituto profesorius Moshe Zimmermanas.
Ir tuo stebėtis neverta, mat po karo Vokietija nukentėjusiems žydams išmokėjo 89 mlrd. JAV dolerių. Kompensacijų programa, inicijuota 1952 m. pirmajam Vakarų Vokietijos kancleriui Konradui Adenaueriui pasirašius susitarimą su Izraeliu, tęsiasi iki šių dienų. „Susėdome prie stalo prieš daugiau nei 60 metų, kai Vokietijos ekonomika buvo prie griūties slenksčio, tačiau ji nevengė tokių didelių įsipareigojimų. Dabar vokiečiai neša visos Europos problemų naštą, bet ir toliau vykdo įsipareigojimą, nors karo metais daugelis dar net nebuvo gimę“, – teigia vienas Izraelio pusės derybininkų Stuartas Eizenstatas.
Neseniai Vokietija, nepaisant griežto biudžeto išlaidų ribojimo, įsipareigojo sumokėti dar 800 mln. eurų holokaustą išgyvenusiųjų gydymui, taip pat gyvenimo sąlygų pagerinimui. Pinigai pasieks daugiau nei 60 tūkst. žmonių. „Viską būsime padarę tik tada, kai jau nebebus nė vieno, kentėjusio per holokaustą. Kol jie gyvi, mes jausime savo atsakomybę“, – teigė Vokietijos derybininkų vadovas Werneris Gatzeris.
Tokia pozicija pelnė žydų pagarbą. „Šiandien mes, išgyvenusieji, ir vokiečiai esame vieningi: nenorime, kad istorija pasikartotų mūsų vaikams. Bet tai nėra pinigų klausimas – daug svarbiau pripažinimas“, – teigė holokaustą išgyvenęs Juliusas Bermanas.

Okupacijos žala Rusijai neegzistuoja

O štai Rusijos elgesys – visiškai kitoks.
Okupacijos padarytą žalą tyrinėjantys istorikai yra apskaičiavę, kad jei nebūtų įvykę sovietinės okupacijos, Lietuvoje šiuo metu gyventų apie 5 mln. gyventojų. Ekonominiai praradimai skaičiuojami dešimtimis milijardų JAV dolerių. Tarkime, mūsų kaimynų latvių darbo grupė dar 1990 m. priėjo išvadą, kad Latvijos praradimai sudaro mažiausiai 10 mlrd. latų (apie 20 mlrd. dol.). Lietuvos pretenzijos šiek tiek didesnės: 2000 m. Vyriausybė patvirtino, kad Lietuvai padaryta žala sudaro 80 mlrd. Lt (apie 32 mlrd. dol.).
Trijų Baltijos šalių asamblėja ne kartą yra pareiškusi, kad Baltijos šalys tikisi patirtos žalos atlyginimo iš SSRS teises parėmusios Rusijos. Ankstesnės Lietuvos Vyriausybės vadovavimo metu okupacijos žalos klausimą netgi siūlyta įtraukti į ES ir Rusijos dialogo darbotvarkę, tačiau Rusijos URM atstovas Aleksandras Lukaševičius griežtai atsakė, kad tai gali pakenkti dvišaliams Lietuvos ir Rusijos santykiams. „Mes ne kartą esame pareiškę, jog nėra jokio pagrindo jokiai kompensacijai iš Rusijos Federacijos“, – teigė jis.
Pernai BNS užsakymu atlikta apklausa parodė, jog 54 proc. lietuvių mano, kad Lietuva turėtų reikalauti kompensacijos dėl žalos atlyginimo iš Rusijos, 41 proc. į tai atsakė neigiamai. Vis dėlto apklausos patvirtina, kad labiau nei finansinės kompensacijos buvusių okupuotų valstybių piliečiai tikisi moralinės Rusijos atsakomybės, atvirai ir be dvejonių pripažįstant SSRS vykdytą okupaciją. 2007-aisiais lietuviai išreiškė nuomonę, kad pirmiausia reikėtų sulaukti bent moralinio žalos atlyginimo – Rusijos atsiprašymo: tam pritarė 49 proc. respondentų, o 43 proc. apklaustųjų manė, jog pirmiausia Rusija turi atlyginti materialinę žalą.
Tačiau Rusijoje įsikūręs Strateginis kultūros fondas analizuoja, kiek Baltijos valstybės yra skolingos Rusijai. Teigiama, kad trijų šalių pretenzijos dėl kompensacijos yra akiplėšiškos ir šis klausimas niekada neturėtų būti keliamas: neva Rusija paveldėjo visas SSRS skolas, taip pat ir Baltijos valstybių, o apie į šalių ūkius investuotus milijardus sovietmečiu nė kalbėti neverta. „Per 50 sovietinės okupacijos metų Estijos BVP išaugo 55 kartus!“, – rašoma fondo analizėje. „Sovietų Sąjunga išsaugojo šių tautų egzistavimą, o dabar jos nori gauti kompensaciją. Kompensaciją už ką – už tai, kad liko gyvos?“ – retoriškai klausia teksto autoriai.
Deja, tai atspindi ir oficialią Rusijos poziciją: oficialioji valdžia nėra griežtai pasmerkusi sovietinės okupacijos, o jos vykdoma politika leidžia kalbėti, kad imperialistinės nuotaikos tebėra gyvos.

Susidūrusi su faktiniu Europos Sąjungos skilimu į žemyninę, Prancūzijos ir Vokietijos dominuojamą euro zoną ir jūrinę, ne euro zoną, kurios lyderė yra Didžioji Britanija ir ją netiesiogiai remiančios kai kurios Skandinavijos bei Vidurio Europos šalys, Lietuva rizikingai bando balansuoti ant dviejų kėdžių.

Turėjo praeiti beveik du mėnesiai po naujosios Europos Sąjungos sutarties, turėjusios suvienodinti visų 27 valstybių finansinę politiką ir stabilizuoti eurą, žlugimo, kad Lietuvos politikai pradėtų atsargiai viešai svarstyti, kokį europinį kelią ir kurią skylančios Europos dalį rinktis Lietuvai.
Viena vertus, tai stebina, nes artėjantis skilimas tarp vis labiau Vokietijos ir Prancūzijos dueto, taikliai pagal lyderių pavardes pavadinto „Merkozy“, dominuojamos euro zonos, ir kartu žemyninės Europos, bei ne euro zonos valstybių, kurių lyderė yra Didžioji Britanija, daugiau ar mažiau remiama Skandinavijos bei Vidurio Europos šalių, buvo akivaizdus dar prieš metus.
Galima teigti, kad ryškiausią ir nedviprasmišką signalą apie tai Vilnius ir kitos Baltijos šalys gavo pernai sausio mėnesį (vadinasi, lygiai prieš metus), kai mus ir Šiaurės šalis aptarti sėkmingai su finansinės krizės padariniais besitvarkančių valstybių bendradarbiavimo pakvietė Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Sinchroniškai nuskambėjęs Švedijos kariuomenės vado generolo Sverkerio Goeransono oficialus kvietimas visų Skandinavijos pajėgų vadų vardu Baltijos šalių pajėgų vadams prisijungti prie neformalaus visą Baltijos jūrą apimančio karinio aljanso NORDERFCO, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja Didžiosios Britanijos karinės pajėgos, liudijo, kad Europos šiaurėje prasideda rimti geopolitiniai poslinkiai.
Tiesa, vargu ar šie poslinkiai Lietuvos politiniam elitui buvo labai netikėti, nes dar 2010-ųjų pradžioje prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėdama Latvijoje siūlė praplėsti Baltijos šalių sąvoką, tokiomis vadinant ne tik Lietuvą, Latviją, Estiją, bet ir Daniją, Norvegiją, Islandiją, Suomiją bei Švediją. Tad skandinaviškasis, arba, tiksliau, Šiaurės (nes Suomija nėra Skandinavijos šalis), vektorius Lietuvos užsienio politikoje nėra naujas. Kaip ir supratimas, kad Šiaurės orientacija automatiškai reiškia glaudžius ryšius su ilgaamže Skandinavijos šalių sąjungininke Didžiąja Britanija (su kuria Daniją ir Norvegiją sieja ir dinastiniai ryšiai), o tai savo ruožtu reiškia tokius pat glaudžius ryšius su JAV.
Galima apibendrinti, kad Lietuvos orientacija į Šiaurę ir Didžiąją Britaniją reikštų mums įprastą euroatlantinę orientaciją, su kuria nuo pat valstybės atkūrimo siejome savo karinio saugumo užtikrinimą. Jei pridėsime Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dominuojantį skandinavų, pirmiausia Švedijos, bankinį kapitalą (bendra Šiaurės šalių investicijų suma Baltijos šalyse vertinama 200 mlrd. Lt), tiesiamą elektros kabelį „NordBalt“, oficialią Švedijos (po Vokietijos bundesvero mažinimų tapusią, ko gera, dominuojančia Baltijos regiono karine jėga) Riksdago deklaraciją, kad „Švedija neliks pasyvi, jei bus įvykdytas ES ar Šiaurės šalių, įskaitant ir Baltijos šalis, užpuolimas“, Baltijos-Skandinavijos-Britanijos sąjunga atrodys natūrali ir vienintelė teisinga.

Kuriasi „Merkozy“ Europą remiantis judėjimas

Panašią mintį sausio viduryje paskelbtame programiniame straipsnyje išdėstė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, „Veidui“ sakęs, kad pastarasis jo pasisakymas yra atsakymas į dalies parlamentarų ir politologų ketinimą steigti Europos federalistų sąjungą. Šis judėjimas, vienijantis 18 Europos šalių atstovus, pasisako už stiprią centrinę Europos valdžią, bendrus finansus, bendrą užsienio politiką, savarankiškas Europos karines pajėgas. Nors federalistai tiesiogiai nesako esą „Merkozy“ dominuojamos Europos šalininkai, jų tinklalapį puošiantis kanclerės Angelos Merkel portretas ir citata apie bendros Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimą pasako viską.
Federalistai taip pat abejoja ilgalaike euroatlantinio saugumo perspektyva. „Sunku tikėtis, kad JAV bus amžinai įsipareigojusios Lietuvos ir viso mūsų regiono saugumui, – teigia vienas Europos federalistų sąjungos Lietuvoje steigėjų politologas Rokas Grajauskas. – Mes norėtume daugiau Amerikos Europoje, bet atsižvelgiant į realijas ilgalaikėje perspektyvoje tikėtina, kad JAV vaidmuo Europos saugumo architektūroje mažės.“
Kita vertus, Lietuvos politikų delsimas aiškiai paremti vieną iš dviejų konflikto pusių suprantamas, nes pasirinkimas nėra toks jau vienareikšmiškas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Svarbiausia dilema – kiek vieninga (ir kaip ilgai) bus Baltijos ir Šiaurės valstybių grupė. Pavyzdžiui, pakankamai solidus Italijos geopolitinių tyrimų centras „Limes“, piešdamas Europos šiaurės geopolitinį žemėlapį, viena spalva su Didžiąja Britanija ir Baltijos valstybėmis iš visų skandinavų dažo tik Švediją. Suomija ir Norvegija, italų geopolitikų požiūriu, būtų linkusi būti Prancūzijos-Vokietijos-Rusijos geopolitinės jungties partnerėmis.
Jeigu pažvelgtume į santykį su svarbiausia „Merkozy“ ES gimimo priežastimi ir jos kelių su Didžiąja Britanija išsiskyrimu – bendra ES valiuta euru, tai pamatytume, kad Baltoskandijoje irgi nėra vienybės: Suomija, kartu su germaniškos kilmės šalimis (Vokietija, Austrija, Olandija) priklauso vadinamajam euro branduoliui, Estija neseniai įstojo į euro zoną, Lietuva, Latvija, Danija savo valiutas susiejusios su euru ir dalyvauja kuriant „Merkozy“ vadovaujamą naująją ES sutartį.

Vilniui norisi abiejų Europų

A.Ažubalis „Veidui“ teigė, kad Vokietijos siūlomos finansinio taupymo ir griežto biudžeto deficito planavimo priemonės visiškai atitinka Lietuvos interesus, o iš visų aštuionių regiono valstybių tik Švedija nedalyvauja derybose dėl „naujosios ES be Didžiosios Britanijos“ sutarties. Kaip tai gali paveikti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kuriose dominuoja Švedijos bankai, ministras kategoriškai atsisakė komentuoti, tačiau jis pritaria Čekijos užsienio reikalų ministro kunigaikščio Karelo VII zu Schwarzenbergo minčiai, išsakytai įtakingam Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“: „Nors euras yra svarbus projektas, bet tai tik instrumentas. Europos Sąjunga gimė kaip politinis projektas ir išgyvens be euro.“
K.zu Schwarzenbergas taip pat sukritikavo A.Merkel, pavadindamas ją kieta politike, bet neturinčia Europos ateities vizijos. Tai yra tiesioginė parama Didžiosios Britanijos nuostatai, kad euras, kaip bendra valiuta, yra žlugęs reikalas. Beje, Čekija, kaip ir Švedija bei Vengrija, lemtingose gruodžio 9-osios derybose Briuselyje parėmė D.Camerono ir Didžiosios Britanijos poziciją. Kas po to atsitiko su Vengrija, kuriai skubiai reikia 20 mlrd. eurų paskolos iš ES ir kurios ekonomiką bei premjerą Viktorą Orbaną vokiška žiniasklaida ėmė piešti juodžiausiomis spalvomis, matome savo akimis. Savo ruožtu Lietuva premjero Andriaus Kubiliaus lūpomis praėjusią savaitę paremė Vengriją prieš ES puolimą.
Tad šiuo metu Lietuvos politikai akivaizdžiai blaškosi, norėdami vienu metu išsilaikyti ant dviejų kėdžių: ir išlaikyti sąjungą su Šiaurės šalimis bei saugumą garantuoti galinčiomis branduolinėmis Didžiąja Britanija bei JAV, ir tuo pat metu nesusipykti su svarbiausiais ekonominiais partneriais bei finansiniais donorais – Vokietija, Prancūzija, Olandija, tai yra svarbiausiomis euro šalimis. Užduotis, švelniai tariant, ne iš lengvųjų, dažnai pasibaigianti skausmingu dribimu į tarpą tarp kėdžių.

Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio vertinimas

Kai kalbama apie šiandieninę integracijos dilemą Europos Sąjungoje, Lietuvos poziciją turime formuoti pagal nacionalinius interesus ir realias galimybes. Tai reiškia vengti kraštutinumų ir vadovautis pusiausvyros principu.
Atimk iš Lietuvos savarankiškumą bei savivoką, ir mūsų valstybė taps turgumi Europos pakrašty – su pirkėjais ir pardavėjais, bet be Lietuvos piliečių tikrąja to žodžio prasme. Toks pavojus grėstų Lietuvai besąlygiškai ir neapgalvotai skubant į biurokratų arba didžiųjų valstybių triumvirato valdomą Europos federaciją. Bet atimk iš Lietuvos energetikos, ekonominio saugumo ir kokybiško gyvenimo galimybę integruotoje ES, ir mūsų valstybė bus tik tariamai suvereni, bet be laimingų ir gerai gyvenančių žmonių. Štai kur vestų antrasis – besąlyginio euroskepticizmo kraštutinumas.
Vien 2007–2013 m. laikotarpiu Lietuva iš ES bus gavusi 37 mlrd. Lt įplaukų. Panašaus dydžio struktūrinę paramą turėtume gauti ir iki 2020 m. Galima teigti, kad už kiekvieną į ES biudžetą įmokėtą litą Lietuva gauna šešis litus grąžos. 2011 m. daugiau nei du trečdaliai investicijų į mūsų šalį atėjo iš ES valstybių ir daugiau nei pusė mūsų eksporto vėlgi buvo realizuota ES šalyse. Maža to, Europos Komisija yra mūsų artimiausia sąjungininkė demonopolizuojant Lietuvos energetikos sektorių, integruojantis į europinę elektros ir dujų tinklų sistemą.
Šiandien perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra dinamiškas suverenių Baltijos ir Šiaurės šalių regionas, palaikantis glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais, Didžiąja Britanija bei kitomis ES valstybėmis. Geopolitiniu požiūriu šio regiono vienybė padidintų Lietuvos derybinį svorį aljansuose ir tarptautinėse organizacijose, padėtų išlaikyti Vakarų partnerių dėmesį mūsų nacionaliniam saugumui bei demokratinėms reformoms mūsų kaimynystėje. Be to, stiprėjantys ryšiai su Šiaurės šalimis ne prieštarauja, o papildo ligšiolinį Lietuvos bendradarbiavimą su Lenkija.
Šiemet Šiaurės ir Baltijos šalių susitikimų koordinatorės funkciją perima Lietuva. Nusistatėme tokias prioritetines kryptis: stiprinti ekonominius ryšius, siekti skandinavų atstovavimo Baltijos šalių verslui (ir atvirkščiai) trečiosiose šalyse; plėsti regiono saitus su JAV ir Rytų Europa; kurti bendrą simetrišką Šiaurės ir Baltijos valstybių informacinę erdvę.
Atsidūrus eurointegracijos kryžkelėje siūlau išlaikyti pusiausvyrą, atsirenkant reikalingas ir atmestinas integracijos sritis, bei žengti aiškia politine vieningo Šiaurės regiono kryptimi. To nedaryti būtų klaida.

Praėjusią savaitę Turkiją ir Japoniją sukrėtę žemės drebėjimai, o Airiją, Italiją, Tailandą siaubę potvyniai pareikalavo ne tik žmonių gyvybių, bet netgi pakeitė geopolitinę situaciją.

Tiek daug gamtos išdaigų per vieną savaitę pasaulyje nebuvo jau seniai. Pati skaudžiausia praėjusį sekmadienį sukrėtė Turkiją: šalies pietrytinėje dalyje esanti Vano provincija nukentėjo nuo 7,2 balo žemės drebėjimo, sugriovusio kelis tūkstančius pastatų ir nusinešusio (bent jau oficialiais duomenimis) daugiau nei 500 gyvybių, nors žuvusiųjų skaičius gali pasiekti ir tūkstantį.
Turkijai tai didžiulis smūgis, užklupęs šalį visiškai tam nepasirengusią. Apie tai galima spręsti vien iš to, kaip vangiai gyventojams teikiama humanitarinė pagalba, kaip stinga gelbėtojų ir medikų, kaip keli tūkstančiai žmonių jau daugiau nei savaitę gyvena po atviru dangumi, nes negauna ne tik laikinos pašiūrės, bet ir paprasčiausių palapinių.
Tačiau ši nelaimė turi ir nemenką geopolitinę reikšmę, mat jos dėka, kad ir kaip paradoksalu, gali pagerėti Turkijos santykiai su Izraeliu. Priminsime, kad šias dvi valstybes, anksčiau palaikiusias palyginti draugiškus santykius, supriešino būtent humanitarinė pagalba, dėl kurios dabar jos gali vėl suartėti.
Mat pernai Turkijos ir Izraelio konfliktas įsiliepsnojo tuomet, kai Izraelis užpuolė Turkijai priklausančius laivus, gabenančius humanitarinę pagalbą į Izraelio blokuojamą Gazos ruožą. Nuo to laiko Turkijos tonas tik agresyvėjo, o Izraelis aikštingai laikėsi pozicijos neatsiprašyti už laivų atakas.
Tačiau Turkiją ištikusi bėda atskleidė Izraelio silpnumą – paaiškėjo, kad ši šalis, pasijutusi vieniša vis priešiškiau nusiteikusiame arabiškame regione, labai norėtų su Turkija iš naujo rasti bendrą kalbą.
Tad Izraelio prezidentas Shimonas Peresas vienas pirmųjų iš visų pasaulio lyderių pačią pirmą nelaimės dieną telefonu pareiškė užuojautą Turkijos vadovui Abdullah Gului ir pasiūlė pagalbą. Tiesa, Turkija iš pradžių jos išdidžiai atsisakė, tačiau praėjusios savaitės viduryje vis dėlto apsigalvojo – Turkijos vadovai patys kreipėsi į Izraelį prašydami paramos.
„Beveik neabejotina, kad Izraelis Turkijai savo pagalbą pasiūlė ne vien iš geraširdiškumo, bet ir siekdamas pagerinti dvišalius santykius, mat Turkija – Izraeliui labai paranki sąjungininkė, kurią šalis buvo beprarandanti“, – teigia „The Guardian“ analitikai. O Turkijos ir Izraelio susitaikymas gerokai keistų jėgų pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose, ypač dabar, Palestinai siekiant valstybės pripažinimo, o arabų šalims vis priešiškiau grūmojant Izraeliui.

Potvyniai augins kainas
Kitos praėjusią savaitę šėlusios nelaimės irgi turės įtakos tarptautinei situacijai, visų pirma – ekonominei. Mat pragaištingi potvyniai, siaubiantys Tailandą, pasaulio rinkoms žada maisto produktų, ypač ryžių, brangimą. Juk didžiausias per daugiau nei pusę amžiaus potvynis nušlavė jau per dešimtadalį ryžių pasėlių, ir dar kaip tik šalyje, kuri ryžių eksportuoja daugiausiai pasaulyje.
Tailando vyriausybė jau paskelbė, kad tropinės liūtys ne tik pridarė beveik 5 mlrd. JAV dol. nuostolių, bet ir užliejo 62 iš 77 Tailando provincijų, padarydamos žalos 1,4 mln. hektarų žemės plotui ir sunaikindamos apie 7 mln. tonų pasėlių.
Pasak didžiausios Tailande pakuotų ryžių eksporto bendrovės „C.P. Intertrade“ prezidento Sumetho Laomarophorno, dėl to tailandietiškų ryžių eksporto kaina jau gruodį gali pakilti 21 proc., iki 750 JAV dol. už toną. Tai reiškia, kad kils ir kitų maisto produktų kainos, vadinasi, didės skurdas, o Jungtinių Tautų prognozės, kad kasmet augančios maisto kainos bent šiemet sumažės, greičiausiai netaps realybe.
Be to, tikriausiai didės ir automobilių, kompiuterių ir kitų prekių kainos, mat Tailande užlietos „Honda“, „Toyota“ gamyklos, kai kurių pasaulinių IT kompanijų padaliniai, o jų pagrindinės bendrovės jau spėjo paskelbti didinsiančios produkcijos kainas visame pasaulyje.
Savas pataisas šalių ekonomikai padarė ir praėjusią savaitę Europą siaubę potvyniai. Štai skolose skendinti Italija turės sukrapštyti keliasdešimt milijonų eurų nuo potvynių ir nuošliaužų nukentėjusiems Spezijos, Toskanos ir Ligūrijos regionams, o ne ką tvirčiau besilaikanti Airija bus priversta rasti pinigų potvynių padarytiems nuostoliams Dubline kompensuoti.

Po Kinijos ir JAV vadovų susitikimo lieka neatsakytas esminis klausimas, lemsiantis XXI amžiaus istoriją: ar konkurencija tarp šių galingiausių valstybių neperaugs į nesantaiką.

Prieš savaitę Kinijos prezidentas Hu Jintao lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir susitiko su JAV prezidentu Baracku Obama. Tai, ko gero, vienas paskutinių oficialių jo, kaip Kinijos lyderio, vizitų prieš atiduodant šalies vairą į savo sūnaus rankas. Ir tikrai vienas pačių svarbiausių jo vizitų nuo pat prezidentavimo pradžios.

Apžvalgininkai Kinijos ir JAV prezidentų susitikimą vadina įvairiai – pradedant kylančios ir besileidžiančios supervalstybių vadovų apsikumščiavimu, baigiant santykių atšildymo ceremonija ar, priešingai, dvišalio šaltuko dvelktelėjimu.
Taigi kaip vertinti šių dviejų neabejotinai galingiausių pasaulio valstybių lyderių susitikimą ir kokias abiejų šalių santykių gaires jis nubrėžė ne tik šiems ar kitiems metams, bet gal ir visam ateinančiam dešimtmečiui?

Kampai vis dar nenugludinti

Pradėkime nuo to, kad išoriškai jokių nesutarimų lyg ir nematyti. Kinijos vadovas Hu Jintao savo vizitą vertina kaip labai svarbų ir simbolišką. Esą jis parodo, kad Kinija gali bendrauti su JAV lygiomis teisėmis ir yra geranoriška ar net draugiška JAV atžvilgiu.

Vašingtonas svečiui taip pat surengė aukščiausio lygio priėmimą, iš kurio galima pamanyti, kad jokio nesantaikos kirvio tarp dviejų valstybių apskritai nėra. Juk Vašingtono gatvėse visą savaitę netgi plevėsavo Kinijos vėliavėlės, simbolizuojančios visišką solidarumą ir pagarbą.

Tačiau kad ir kokie vienas kitam draugiški Vašingtone buvo Hu Jintao ir B.Obama, aštrių kampų nei nuslėpti, nei nugludinti jiems vis dėlto nepavyko.

Vokietijos analitikas Peteris Wütherichas pabrėžia, kad Jungtinės Valstijos nepatenkintos, tarkime, Kinijos prekybos ir valiutų politika. Manoma, kad siekdama palaikyti savo eksporto konkurencingumą Kinija dirbtinai mažina juanio kursą.

Nepatinka Vašingtonui ir Kinijos elgesys Jungtinių Tautų Organizacijoje, mat Kinijos ir JAV pozicijos įvairiausiais geopolitiniais klausimais kaskart susikerta ar bent jau nesutampa – pradedant sankcijomis Iranui bei Šiaurės Korėjai, baigiant kompanijos “Google” teisių apribojimu, programišių iš Kinijos atakomis ar žmogaus teisių pažeidimais šioje šalyje.

Vis dėlto tai menkniekis, palyginti su JAV ir Kinijos nesutarimais dėl karinės Kinijos galios stiprinimo.

Demonstruoja jėgą

Prieš kelias savaites Kinijoje lankantis JAV gynybos sekretoriui Robertui Gatesui, Kinija kaip tik pirmą kartą išbandė penktosios kartos naikintuvą J-20 ir konstatavo, esą JAV pareigūno vizitas ir bandymai sutapo visiškai atsitiktinai. Tačiau analitikų vertinimu, tai Kinijos žaidimas siekiant ne tik demonstruoti savo karinės galios stiprėjimą, bet ir daryti spaudimą JAV, o kartu pakurstyti abejones dėl JAV vaidmens Ramiojo vandenyno regione.

Priminsime, kad savo raumenis Kinija aktyviai demonstruoja jau keletą pastarųjų metų. Šalis apskritai pakeitė savo karinę strategiją. Užuot stiprinusi sausumos gynybą, kuri daugelį metų, nuo pat 1980-ųjų, rodė siekį apsaugoti savo pačios teritoriją, dabar Kinija susikoncentravo ties vandenimis ir oro erdve, kas, analitikų nuomone, reiškia besiplečiantį Kinijos karinių interesų lauką, o ypač – perėjimą nuo gynybos prie galimo puolimo strategijos.

Ir, JAV kariuomenės vadovybės nuomone, – būtent JAV pajėgų puolimo. Tarkime, didelė dalis naujausios Kinijos amunicijos yra skirta būtent neutralizuoti ar atakuoti JAV turimą arsenalą. Štai laivų atakoms skirta balistinė raketa DF-21D idealiai tinka JAV kariniam laivynui atakuoti.

Tokio karinės strategijos pokyčio priežasčių gali būti keletas. Pirmiausia Kinija nebesijaudina dėl sausumos teritorijos, nes ją puikiai saugo “buferinės” teritorijos, tarkime, Šiaurės Korėja. Tuo tarpu jūrinė siena yra pažeidžiama, ypač turint omeny, kad Kinija daugiausia vykdo jūrinį eksportą, tad siekia užsitikrinti jo saugumą ir stabilumą.

Be to, Kinijos ekonomika sparčiai auga, tad Pekinas yra vis labiau priklausomas ir nuo užjūrio gamtinių atsargų, ir apskritai nuo kitoje Pietų Kinijos jūros pusėje esančių besivystančių ekonomikų – Indonezijos, Malaizijos bei kitų. Tad Kinija, strategijų analitikų iš “Stratfor” nuomone, gali siekti užtikrinti ne tik savo, bet ir šių šalių krantų saugumą.

Bet svarbiausia, kad Kinija tokia jūrine ekspansija siekia didinti savo įtaką priimant tarptautinius sprendimus. “Kuo labiau Kinija priklausoma nuo santykių su toli nuo jos esančiomis šalimis, tuo labiau ji siekia didinti savo įtaką ir pateikti save kaip vienintelę šalį, kurioje koncentruojasi tiek intelektas, tiek karinis potencialas, tiek gebėjimai konsultuoti kitas valstybes, įskaitant ir JAV, saugumo klausimais”, – įsitikinę “Stratfor” analitikai.

Kinijos stebuklo pabaiga?

Nors Kinija visomis išgalėmis bando pūsti krūtinę ir demonstruoti savo įtaką, vis dėlto manoma, kad jos era irgi nėra amžina. Juk lygiai taip pat dar neseniai augo ir Japonijos, Pietų Korėjos bei kitų Azijos “tigrių” ekonomika, tačiau toks augimas negali būti begalinis.

Kaip šie lėtėjimo procesai pasireikš Kinijoje, matyt, ir bus svarbiausias veiksnys, lemsiantis šalies geopolitines pozicijas.

Šalyje esama didelio susipriešinimo, socialinės nelygybės, nepasitenkinimo valdžia. Tačiau nuosekliai kuriamas karinės, galingos, puikiai koordinuojamos ir disciplinuotos valstybės įvaizdis gali lemti tai, kad net sulėtėjus šalies ekonomikai Kinija dar ilgokai bus laikoma viena galingiausių, o gal ir pačia galingiausia, pasaulio valstybių, su kurios nuomone turės skaitytis ir JAV, ir Rusija. Tad ir įtampos didėjimą ar mažėjimą tarp JAV ir Kinijos lems ne JAV, o Kinija, tiksliau, jos lyderiai.

Sudano valstybė trupa į gabalus, o pietiniame šalies pakraštyje kuriasi nauja, neriklausoma valstybė, kurios gyventojai norą gyventi savarankiškai išreiškė šešerius metus lauktame referendume.

Vis daugiau ženklų, kad po visą praėjusią savaitę Pietų Sudane vykusio referendumo pasaulio žemėlapyje atsiras nauja valstybė.

Dauguma šio regiono gyventojų balsavo už tai, kad neturtingas, daugiausia krikščionių gyvenamas pietinis regionas galutinai atsiribotų nuo Chartumo valdžios ir musulmoniškos Šiaurės, ir taip būtų baigtas penkis dešimtmečius trunkantis pilietinis konfliktas.

Priminsime, kad arabų dominuojamos Šiaurės ir pietinio regiono, kuriame gyvena daugiausia juodaodžiai, santykių istorija paženklinta neįtikėtino smurto pėdsakų. Religiniai skirtumai ir valdžios sutelkimas Chartume buvo pagrindiniai veiksniai, kurstę nesantaiką nuo pat 1956 metų, kai Sudanas tapo nepriklausomas.

Pirmasis pilietinis karas tarp Šiaurės ir Pietų kilo likus keliems mėnesiams iki nepriklausomybės paskelbimo ir vyko iki 1972 metų. 1983-iaisiais pietiečiai į rankas vėl paėmė ginklus, o daugiau nei du dešimtmečius trukęs pilietinis karas formaliai baigėsi tik pietiniam regionui 2005-aisiais pasirašius taikos susitarimą su Chartumu. Jame buvo numatyta po šešerių metų surengti referendumą dėl regiono ateities. Ką tik įvykęs referendumas lems, ar Pietų Sudanas taps atskira, nepriklausoma valstybe.

Tai toli gražu ne vienintelis kruvinas Sudano regionas. Didžiausia Sudano, o gal ir viso pasaulio žaizda – Darfūras – vis dar neužgijusi, ir šiam regionui apie nepriklausomybę kol kas galima tik pasvajoti.

Čia reikia turėti omenyje, kad nežymūs konfliktai Darfūre prasidėjo jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio, kai centrinė vyriausybė apginklavo prieš Darfūre gyvenančius afrikiečius nukreiptą iš vietinių arabų sudarytą vadinamųjų džandžavidų policiją. Jos susirėmimai su Darfūro afrikiečiais 2003 metais prasiveržė kaip Darfūro krizė, kurios metu buvo išžudyta per 400 tūkst. žmonių, dar apie 2,7 mln. gyventojų buvo išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų ir tapo pabėgėliais. Susirėmimai vyksta iki pat dabar, o arabų vyrų išprievartautų ir suluošintų moterų afrikiečių kasmet padaugėja po 10–20 tūkst. Manoma, kad ir dabar miškuose slepiasi keliasdešimt tūkstančių moterų, mažiausiai kartą per pastaruosius septynerius metus patyrusių žiaurią seksualinę prievartą.

Visa ši tragedija dabar jau įvardijama kaip tautos genocidas ir viena didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Na, o dėl Sudano prezidento yra išduoti du suėmimo orderiai. Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje 2009 metų kovo mėnesį išdavė pirmąjį orderį suimti Omarą Hassaną al-Bashirą, kaltinamą septyniais nusikaltimais žmoniškumui ir kariniais nusikaltimais. Pernai liepą išduotas ir antrasis orderis, o prezidentas apkaltintas genocidu.

Tačiau savo šalyje jis yra laisvas ir tarptautinio teisingumo nebijo, o pastarąjį kartą viešai pasirodė būtent per minėtą Pietų Sudano referendumą ir išreiškė “begalinį liūdesį, kad Sudanas gali sutrupėti į gabalus”.

Beje, toks įvykis tikėtinas ne vien Sudane. Visoje Afrikoje vyksta daugybė konfliktų dėl nepriklausomybės, mat sienos šiame žemyne buvo nubrėžtos dirbtinai, tad daugybė tautų jaučiasi jėga sujungtos į vieną ar kitą valstybę su joms priešiškomis tautomis.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Somalį, kuriame yra bent keletas atsiskirti ir nepriklausomybę paskelbti siekiančių tautų. Tik atrodo, kad tokios kovos yra bevaisės, o aukų kasmet pareikalauja daugybės.

Kovos dėl laisvės retai baigiasi sėkme

Išsivadavimo kovos visame pasaulyje vyksta nuolat, tačiau jos retai baigiasi iškilmingu nepriklausomybės paskelbimu ir kitų tautų pripažinimu. Į labai panašią padėtį kaip Pietų sudaniečiai dabar yra patekę ir Turkijos kurdai, bet turbūt mažai kam kyla abejonių, kad ši tauta taip ir neišsikovos nepriklausomybės.

Atsiskirti nuo Gruzijos norėtų Pietų Osetija ir Abchazija, o nepriklausomybę nuo Azerbaidžano deklaravęs Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų daugumą sudaro armėnai, tikisi sulaukti bent vienos užsienio valstybės pripažinimo. Tačiau ne veltui šie konfliktai vadinami įšaldytais – situacija čia nekinta dešimtmečiais ir neatrodo, kad artimiausiu metu įvyks koks proveržis.

Pastaruoju metu vienintelis sėkme pasibaigusios kovos dėl nepriklausomybės (išskyrus galimą Pietų Sudano nepriklausomybę) pavyzdys yra Kosovas, kuris 2008-aisiais vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir dabar yra pripažintas JAV, daugelio Europos Sąjungos šalių, o praėjusių metų vasarą Kosovo nepriklausomybės deklaraciją teisėta pripažino ir Jungtinės Tautos.

ESBO vadinama miegančiąja gražuole – neveiksnia, neefektyvia ir pasyvia organizacija, kurios rimtai nebevertina net jos pačios narės.

Penktadienį Astanoje pasibaigusiame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) viršūnių susitikime joks veiksmų planas taip ir nebuvo priimtas. Miegančiąja gražuole pašaipiai vadinama organizacija, kuriai kitais metais pirmininkaus Lietuva, atrodo vis bejėgiškiau ir ima kelti klausimų, kam ji iš viso reikalinga.

Tiesa, penktadienį paskelbtoje naujoje deklaracijoje (beje, pirmoje po 11 metų pertraukos) pareikšta, kad visų ESBO narių saugumas yra bendras reikalas ir kiekvienai šaliai turi būti užtikrintas vienodai.

Dar sykį patvirtinta tai, kad reikia didinti pastangas taikiai ir derybomis spręsti ESBO teritorijoje kylančius konfliktus, o naujų krizių turi būti išvengta. Bet visa tai – tik gražūs žodžiai.

Beje, kitas ESBO šalių ministrų susitikimas vyks kitų metų gruodžio 6–7 dienomis, ir ne kur kitur, o Vilniuje. Tada, reigs, ir vėl bus grįžta prie klausimo apie tą nelemtą veiksmų planą. Veikiausiai vėl bus susirinkta, pakalbėta ir išsiskirstyta, nesvarbu, kad Lietuva sieks sužibėti, pirmininkaudama šiai organizacijai.

Nevertina rimtai

Toks ESBO neveiksnumas – užprogramuotas iš anksto. Viena vertus, kas iš tokios organizacijos, į kurią neįmanoma įstoti, tarkime, Gruzijai? O juk šiai šaliai didesnės saugumo garantijos būtų pats tas. Tačiau pagal ESBO nuostatas, pakanka bent vienos narės veto, kad nauja šalis nebūtų priimta į organizaciją. Kaip žinoma, šiuo atveju Gruzijos narystę vetuoja Rusija.

Kitas dalykas – organizacijos sugebėjimas nepadaryti nieko, išskyrus susirinkus pasikalbėti apie tai, kaip svarbu yra užtikrinti saugumą.

Realiai šiuo klausimu ESBO nieko konkretaus nenuveikia ir gali būti pavadinta viena neefektyviausių organizacijų pasaulyje. Tiesa, daug kas pabrėžia, kad ši organizacija kaip tik unikali, mat yra vienintelė, į kurią gali būti priimamos ne tik valstybės, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Tačiau ir vėl – kas iš to?

Juk šiandien ESBO rimtai nebevertina net jos narės. Štai dabar į Astanoje vykusį aukščiausio lygio vadovų susitikimą net mūsų šalis kaimynė Lenkija delegavo ne prezidentą, ne premjerą, o tik užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį. Ir tai tik trumpam, – apsisukęs jis išvyko nepasakęs net kalbos, kurią Lenkijos vardu teko perskaityti Lenkijos ambasadoriui Kazachstane.

Ką (ne)veiks Lietuva?

Vis dėlto Lietuva labai didžiuojasi, kad kitais metais pirmininkaus šiai organizacijai. Viena vertus, džiaugtis galima. Juk Lietuva bus pirmoji Baltijos valstybė, pirmininkausianti ESBO. Manoma (galbūt pagrįstai), kad Lietuvos pirmininkavimas ESBO padidins šalies įtaką ekonominiams ir finansiniams procesams ESBO regione.

Lietuvos nuolatinis atstovas prie ESBO Renatas Norkus tikina, kad kitąmet svarbiausias Lietuvos tikslas bus siekti didesnio energetinio saugumo ESBO teritorijoje, kartu “atkreipti ESBO valstybių narių dėmesį žurnalistų saugumo temai”.

Be to, Lietuva 2011 m. siūlys ESBO šalims skirti daugiau dėmesio ir tolerancijos švietimui kaip priemonei užkirsti kelią nusikaltimams iš neapykantos, taip pat ketinama akcentuoti nepriklausomų žmogaus teisių institutų svarbą demokratijai stiprinti.

Tačiau apie jokį konkrečių veiksmų planą kol kas vis tiek nekalbama, taigi galima numanyti, kad kitais metais jis nebus patvirtintas. Be to, klausimų kyla ir dėl to, ar ESBO apskritai nemerdėjanti organizacija, nelygu kas pirmininkauja – ambicingasis Kazachstanas šiemet ar entuziazmu trykštanti Lietuva kitąmet.

Šiandien tarptautinėje pasaulio politikoje dešimtys didžiulių skaudulių ir dauguma jų sunkiai išgydomi. Be to, tas gydymas kainuoja daug pinigų, jėgų ir laviravimo.

Ar kitų metų liepos mėnesį pradėti, kaip planuojama, JAV karių išvedimą iš Afganistano? O gal kaip tik dar padidinti jų skaičių? Galima jo nedidinti, bet skirti didesnį finansavimą taikos palaikymui ir Afganistano atstatymui. Bet pinigų nėra, o jei yra, ar jie Afganistane panaudojami efektyviai? Kas, jeigu tai kainuos milijardus, bet vėl neduos jokio realaus efekto? Gal tuomet tikrai tuos karius išvesti?

Tačiau jei naujoji Afganistano vyriausybė bus per silpna, o prezidentas, neišlaikęs spaudimo, ims derėtis su talibais? Ar tada amerikiečiai bus kalti, kad apleido Afganistaną, o šis tapo nesaugoma žaidimų aikštele teroristams?

Tokie klausimai kasdien kankina ne tik JAV prezidentą Baracką Obamą, bet ir kitus Vakarų pasaulio lyderius. Afganistanas – vienas kebliausių užsienio politikos klausimų XXI amžiuje, mat vieno teisingo atsakymo, kaip dabar derėtų elgtis, nėra, o nuo sprendimo gali priklausyti viso  šimtmečio istorija.

Bet tai – ne vienintelis galvos skausmas. Lygiai taip pat sudėtinga situacija ir dėl Irako. Nors karas čia oficialiai baigėsi pernai rugpjūtį, o likę 50 tūkst. karių iš šalies turi būti išvesti iki kitų metų pabaigos, dilema tuo nesibaigia. Kaip užtikrinti, kad Irake nekiltų pilietinis karas, kad būtų užtikrintos bent pakenčiamos gyvenimo sąlygos, ką teks daryti, jei Irake sustiprės opozicija, kurią remia, pavyzdžiui, Iranas? Ne veltui neseniai Pentagone nuskambėjo žodžiai, esą JAV pasirengusios likti Irake, jei tik šis paprašytų.

Branduolinė migrena

Regis, aklavietėje politikai atsidūrę ir dėl Irano. Šiai šaliai, visus gąsdinančiai urano sodrinimo baubu, JAV jau taiko nemažai sankcijų. O ką daryti toliau? Griežtinti? Taikyti sankcijas toms, kurios palaiko Iraną – pavyzdžiui, Kinijai ar Rusijai? O gal atlaisvinti vadžias? Ar verta pasitikėti Irano vadovu Mahmoudu Ahmadinejadu, kuris tikina, kad dar iki gruodžio pabaigos sės prie derybų stalo su Vakarų valstybėmis?

B.Obama norėtų, kad Iranui būtų leista oficialiai sodrinti nedidelį kiekį urano, bet už tai neliktų jokių suvaržymų ir apribojimų inspektoriams tikrinti Irano gamyklas. Atrodytų, puikus sprendimas ir visiems ramiau. Tačiau B.Obama apie tai bijo net užsiminti, nes respublikonai Baltuosiuose rūmuose (o jie po neseniai vykusių rinkimų iš mažumos tapo dauguma) stoja piestu ir apie jokias nuolaidas nenori net girdėti.

Tas pats ir su Šiaurės Korėja. Ką su ja daryti – spausti iš visų jėgų, bet rizikuoti dar didesniu susipriešinimu, ar mėginti rasti “žmogišką” kalbą, bet užsiutinti visus, kuriems nesuvokiama, kaip galima leistis į kalbas su brutalia ir agresyviai nusiteikusia šalimi, net jei ankstesnis JAV prezidentas G.W.Bushas Šiaurės Korėjos atžvilgiu buvo kur kas švelnesnis nei dabartinė JAV administracija.

Bet ir Šiaurės Korėja su Iranu – dar ne viskas. Kur kas mažiau kalbama, bet ne ką mažiau galvas sukama dar ir dėl Sirijos. Viena vertus, jos prezidentas Bashar al-Assadas rodo iniciatyvą draugauti su Vakarais, ir tai labai sveikintina, kita vertus, jis atvirai remia Hezbollah judėjimą ir galbūt aprūpina jį ginklais, be to, neslepia draugystės su Iranu.

Galiausiai – Sirija neslepia ir savo branduolinių ambicijų. Tarptautinės atominės energetikos agentūros specialistai prašosi įleidžiami į Siriją, kad įvertintų čia esančią padėtį ir išsiaiškintų, ar Sirija neturi branduolinio ginklo, tačiau Damaskas nenusiteikęs toleruoti tokio kišimosi. Tad gali būti, kad JAV dėl to netgi kreipsis į Jungtinių Tautų saugumo tarybą, bet vėlgi – geresnių santykių su Sirija sąskaita.

Kaip žinoma, pasaulio arenoje nemažai bėdų kelia ir sudėtingi santykiai su Kinija, Kuba, Venesuela, jau nekalbant apie, tarkime, Somalį. Visi šie skauduliai yra sunkiai pagydomi, o gydymas kainuoja daug paaukotų interesų ir prarastų pinigų.

Pavyzdžiui, norėdamos išlaikyti gerus santykius su Kinija, JAV užsimerkia prieš žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje. Norėdamos įveikti piratų siautėjimą, ES šalys kovai su jais jau kelerius metus iš eilės skiria po kelis milijardus eurų. Bijodamos skaudžių pasekmių, Vakarų šalys lieka atsargios ir dėl to bejėgės, sprendžiant Artimųjų Rytų konfliktą.

Vargas dėl Rusijos

Beje, negalima nepaminėti ir Rusijos. Su šia valstybe Vakarams reikia ir itin daug lankstumo, ir daugybės nuolaidžiavimų, o daugiausia – diplomatinių vingrybių.

Rusija – viena svarbiausių prekybos partnerių ir viena galingiausių bei įtakingiausių pasaulio valstybių, kad su ja būtų galima nesiskaityti. Vis dėlto JAV ir Europai su ja nesiseka tartis daugeliu klausimų. Tarkime, Rusija nuolat nepatenkinta NATO antiraketinių bazių steigimo planais Europoje. Dažnokai ji kandžiojasi ir su ES šalimis, ypač energetikos klausimais. Be to, Rusija erzina Vakarus mėgindama didinti savo įtaką tokiose šalyse kaip Ukraina ar Gruzija.

Ir net jei pastarosiomis savaitėmis pradėta kalbėti apie NATO bei Rusijos strateginę partnerystę, Rusija vis dar išlieka viena problematiškiausių valstybių, su kuria Vakarų šalims nuolat tenka ieškoti vis naujų sugyvenimo būdų.

Pagal užsienio spaudą parengė Rima Janužytė