"Veido" archyvas

A.Merkel griežtai sukritikavo B.Obamos siūlymą kontroliuoti šalių einamąsias sąskaitas

Pietų Korėjoje vykusiame G-20 susitikime šalių dalyvių atstovai pasidalijo į dvi priešiškas grupes: vieni palaikė JAV siūlymus, kaip kelti ekonomiką ir stabdyti valiutų karus, o kiti parėmė Vokietijos poziciją.

Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, Pietų Korėjos sostinėje Seule prasidėjus Didžiojo dvidešimtuko susitikimui, šalys žaibiškai pasidalijo į kelias stovyklas: vienos stojo į JAV prezidento Baracko Obamos pusę, kitos ėmėsi palaikyti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Šios priešpriešos esmė – požiūris į tai, ar valstybių einamosios sąskaitos balansas turi ir gali būti ribojamas pasauliniu mastu, ar vis dėlto jį galima palikti savieigai. JAV siūlo, kad nė vienos pasaulio šalies einamosios sąskaitos mokėjimų balanso perviršis arba deficitas neviršytų 4 proc. BVP.

Esą tai būtų garantuotas būdas sukurti globalią finansų sistemą, kuri funkcionuotų stabiliai, ir nė viena valstybė negalėtų nuo jos nutolti. Tai esą itin svarbu, kai beveik nė vienoje šalyje nei einamosios sąskaitos perviršis, nei deficitas nesutelpa į JAV mėginamus nustatyti 4 proc. ribas.

Pavyzdžiui, Vokietijos, taip pat Kinijos, Rusijos, Saudo Arabijos einamųjų sąskaitų perviršiai yra didesni nei 4 proc., o, tarkime, Turkijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje 4 proc. limitą viršija deficitas.

Lietuva į šias ribas irgi netelpa. Antrąjį šių metų ketvirtį, Lietuvos banko duomenimis, šalies einamosios sąskaitos balansas šoktelėjo iki 1,17 mlrd. Lt, o tai yra 4,8 proc. šalies BVP, tačiau tai – reta išimtis. Ištisus du dešimtmečius mūsų einamoji sąskaita buvo deficitinė ir tas deficitas siekdavo net 10 proc.

Priminsime, kad einamąją sąskaitą sudaro du rodikliai: einamieji pervedimai (pavyzdžiui, emigrantų į tėvynę pervedami pinigai, Lietuvoje per metus viršijantys milijardą litų) ir užsienio prekyba (t.y. importas bei eksportas).

Tad einamosios sąskaitos deficitas būdingas tokioms valstybėms kaip Lietuva, kurios importuoja daugiau nei eksportuoja, o perteklius reiškia, kad šalies ekonomika pagrįsta eksportu. Tad JAV siūlymas Lietuvai reikštų, kad norėdami mažinti einamosios sąskaitos deficitą turėtume dirbtinai mažinti importą. Tuo tarpu perteklių turinčios šalys, tokios kaip Vokietija ar Japonija, būtų priverstos riboti eksportą.

Natūralu, kad jos su tuo nesutinka. Svarbiausias A.Merkel argumentas yra tas, kad ribojant eksportą ir skatinant vidaus vartojimą nukentėtų bet kurios šalies ekonomika, nes daugelis vyriausybių deda lygybės ženklą tarp didėjančio eksporto ir ekonomikos augimo.

Vyriausiasis “Swedbank” analitikas Nerijus Mačiulis sutinka, kad Lietuvai toks 4 proc. einamosios sąskaitos deficito apribojimas būtų sveikas, nes tai iš tiesų padėtų subalansuoti užsienio prekybą. Tačiau praktiškai tai neįmanoma. Visų pirma dėl to, kad su tokiu apribojimu niekada nesutiks didžiosios pasaulio eksportuotojos. Antra, laisvojoje rinkoje tai neįmanoma, nes privačiam sektoriui negalima liepti importuoti daugiau ar mažiau prekių – šiuos srautus lemia vidaus vartojimas, o ne vyriausybės paliepimas. Antra vertus, einamosios sąskaitos deficitą sureguliuoti daug sudėtingiau nei biudžeto deficitą.

Galiausiai, net jei ribojimai būtų įvesti, niekas per daug jų nepaisytų. “Juk pagal Mastrichto sutartį ir biudžeto deficitas negali viršyti 4 proc., o vis tiek daugelyje šalių jis yra kur kas didesnis”, – apibendrina N.Mačiulis.

Karai dėl valiutų karų

Ginčai dėl einamųjų sąskaitų balanso – dar ne viskas, dėl ko Seule JAV susikibo su kitomis valstybėmis. Dar daugiau ginčų kelia vadinamieji valiutų karai ir būdai, kaip juos pažaboti.

G-20 konferencijos dalyviams labiausiai kliūva pačių JAV dolerio silpnumas, kurį lemia pernelyg išlaidi valstybės politika ir visu galingumu paleista dolerių spausdinimo mašina.

Daugelis šalių palaiko idėją, kad reikalinga bendra pasaulio valiutų sistema, kuri reguliuotų tokių valiutų kainas. Pavyzdžiui, kai kurios šalys reikalauja, kad JAV nesiimtų naujojo ekonomikos stimuliavimo plano, kurio esmė – papildomi 600 mlrd. dolerių ekonomikai skatinti, mat tai užverstų rinką dar pigesniais doleriais ir dar labiau iškreiptų viso pasaulio ekonomiką.

Beje, pačios JAV savo atžvilgiu kritikos nenori girdėti, bet siekia, kad juanį stiprintų Kinija. JAV netgi pasiryžusios taikyti apribojimus pigioms kiniškoms prekėms (pavyzdžiui, jas brangiau apmokestinti), kad tik “dirbtinis” Kinijos konkurencingumas būtų sumažintas.

Tačiau šiuo klausimu JAV sulaukė dar daugiau kritikos. G-20 susitikime joms prikišta, kad tai protekcionizmas, prieštaraujantis PPO taisyklėms. Be to, priminta, kad ir 1930-ųjų Didžiąją depresiją sukėlė būtent protekcionistinis JAV priimtas įstatymas, labai panašus į dabar garsiai nuskambėjusį siūlymą: anuomet buvo padidinti importo mokesčių tarifai, ir tai esą visam dešimtmečiui pakirto viso pasaulio ekonomiką.

"Veido" archyvas

Korėjos vadovą šlovinantys komunistai gerokai skiriasi nuo taip pat besivadinančių partijų Vakarų Europos šalyse ir net Rusijoje

Jei būtų nuverstas Šiaurės Korėjos režimas, pasaulyje liktų vos keturios senojo komunizmo šalys. Tačiau modernių komunistinių partijų pasaulyje vis daugėja, o jų įtaka politikai stiprėja.

Praėjusį ketvirtadienį, komunistinės Šiaurės Korėjos įkūrimo metinių dieną, šioje šalyje grojo orkestrai ir nepaliaujamai skambėjo liaupsės “amžinajam” diktatoriui Kim Jong Ilui. O tuo pat metu kaimyninėje Pietų Korėjoje nuo komunistinio režimo besislapstanti Šiaurės Korėjos opozicija surengė vaidinimą, kuriame imituotas Kim Jong Ilo nužudymas.

Planai nuversti jo režimą bręsta jau ne vienus metus, bet jokių apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Tačiau dabar imama manyti, kad vienos iš penkių pasaulyje likusių komunistinių valstybių – Šiaurės Korėjos – padangėje tvyro perversmo nuotaikos. Nors šioje šalyje komunistai yra bene labiausiai užčiaupę burnas opozicijai, ši rado prieglobstį kaimyninėje Pietų Korėjoje ir iš ten grasina jėga nuversti Šiaurės Korėjos komunistinį režimą.

Štai rugsėjo 6-ąją apie 200 buvusių Šiaurės Korėjos karių, perbėgusių į Pietų Korėją, įkūrė organizaciją, pavadintą Šiaurės Korėjos liaudies išvadavimo frontu, kuri kaip tik ir sieks nuversti Pchenjano komunistinį režimą. Pagalbos jie tikisi ir iš Šiaurės Korėjoje tebetarnaujančių kolegų karių.

Priminsime, kad po 1950–1953 m. vykusio Korėjos karo iš komunistinės šalies į Pietų Korėją pabėgo apie 19 tūkst. žmonių. Dauguma jų perbėgo pastarąjį dešimtmetį ir įkūrė nemažai prieš komunistinį režimą nukreiptų judėjimų, tačiau šis bus pirmasis, vienijantis buvusius karius ir remiamas karių Šiaurės Korėjoje. Ir jei bent dalis iš didžiulėje Šiaurės Korėjos armijoje tarnaujančių 1,2 mln. karių stos prieš režimą, tai gali būti iš tiesų galinga ir stipri jėga, kurios Kim Jong Ilui atlaikyti gali ir nepavykti.

“Iki šiol palaikome ryšius su daugeliu buvusių karinės tarnybos draugų, o daugelis jų gerai suvokia nebegalėsiantys ilgai išgyventi Kim Jong Ilo režimo sąlygomis. Teiksime pagalbą, kad jie nuverstų režimą Šiaurės Korėjos žmonių bei kariuomenės rankomis”, – sakė organizacijos generalinis sekretorius Jang Ce-Yulas, kuris ir pats yra buvęs kariškis, perbėgęs į Pietų Korėją prieš dvejus metus.

Be to, tikimasi kaip įmanoma labiau sumažinti ištikimų režimui karių lojalumą vykdant pogrindinę jų švietimo programą. Pasak Jang Ce-Yulo, jo organizacija padės slapta gabenti leidinius, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą į griežtai kontroliuojamą šalį bei platins ją tarp Šiaurės Korėjos karių.

Komunistai keičiasi

Iš tiesų tikrosiomis komunistinėmis šalimis dabar vadinamos Šiaurės Korėja, Laosas, Vietnamas ir Kuba savo režimais mažai kuo skiriasi nuo klasikinio sovietinio komunizmo. Čia nėra laisvosios rinkos, taip pat negalioja ir kapitalizmo dėsniai. Čia nėra nuomonių laisvės, mirtimi teisiami politiniai kaliniai, o komunistų partijos vadovas laikomas kone Dievu, kuriam reikia rodyti tik pritarimą ir nuolankumą.

Šiek tiek kitaip yra nebent Kinijoje, kur komunistų partijos lyderiai labiau suinteresuoti ne ideologinių komunizmo vertybių puoselėjimu, o ekonomine savo bei šalies gerove. Tad čia esama kur kas daugiau laisvės, kuri gali reikštis ir rinkoje, ir bent iš dalies – kasdieniame žmonių gyvenime. Tiesa, ir Kinijoje teisiama už “netinkamas” politines pažiūras, ir čia varžoma žiniasklaida, ir čia išskirtinėmis teisėmis naudojasi diktatoriui lojalūs kariškiai. Tačiau Kinija iš visų penkių komunistinių valstybių labiausiai nutolusi nuo komunizmo, gyvavusio XX amžiuje.

Kartu egzistuoja ir kitoks – XXI amžiaus komunizmas. Jis nėra diktatoriškas, nesiekia atriboti valstybių nuo išorinio pasaulio ir valdžioje nesudaro daugumos. Toks nuosaikus komunizmas savo sekėjų turi daugelyje pasaulio šalių. Iš viso šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie šimtą komunistų partijų. Juk komunistų partijos veikia ne tik, tarkime, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Filipinuose ar Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Japonijoje, Vakarų Europoje ar JAV. Tokie komunistai net turi savo puslapius socialiniame tinkle “Facebook” ir juos palaiko tūkstančiai gerbėjų. Jų propaguojamos idėjos neneigia nei tarptautinės prekybos, nei technologijų pažangos, nei nuomonių laisvės.

Iš esmės XXI amžiaus komunizmas yra gana artimas tiek dabartinių socialdemokratų, tiek socialistų idėjoms apie kuo didesnę lygybę visuomenėje, kuo mažesnį skurdą ir nedarbą. Galima apibendrinti, kad “modernusis” komunizmas daugiausia liečia ekonomiką, o ne kokias kitas gyvenimo sritis, ir neturi nieko bendro su žmogaus laisvių bei teisių ribojimu. Galiausiai tokio komunizmo dažniausiai niekas nebelaiko grėsme ir vis rečiau sieja su komunistų nusikaltimais XX amžiaus viduryje.

Tarkime, Nyderlanduose, Austrijoje ar Danijoje komunistai reikalauja progresinių mokesčių ir atstovauja darbininkų luomui. O JAV komunistai siekia kuo daugiau socialinių garantijų pensininkams, studentams, darbininkams ar jaunoms šeimoms, taip pat kovoja dėl nemokamo mokslo ir sveikatos apsaugos.

O štai Švedijos komunistai labiausiai susitelkę ties feminizmo ir ekologijos klausimais, be to, aktyviai reikalauja išvesti Švedijos karius iš Afganistano. Beje, po rinkimų su jais koalicijos sudaryti nė kiek nesibodėjo Švedijos žalieji ir socialdemokratai.

Graikijos komunistai savo ruožtu provokuojamai klausia: negi, žiūrėdami į Kiniją ar vis sparčiau ekonomiškai augantį Vietnamą, nesuvokiate, kad komunizmas – jei tik nebūtų toks iškreipas ir represinis – būtų teisingiausias kelias, kuriuo turi eiti kiekviena demokratinė valstybė? Jie aiškina, esą jei Graikijos valdžioje būtų komunistai, šalis būtų nė kiek ne mažiau laisva ir vakarietiška nei dabar, tačiau esą niekada nebūtų priėjusi iki tokios beviltiškos finansinės krizės, į kokią pateko šiais metais.

Ekonominis modelis nepasiteisino

Dabartiniame laikmetyje įdomus dar vienas aspektas: ar komunistinis ekonomikos modelis pasiteisino ir ar pasiteisina šiais laikais? Tad nekalbėkime apie Sovietų Sąjungos represijas ir nusikaltimus žmogiškumui. Nekalbėkime apie trėmimus, politinių kalinių šaudymą, turto konfiskavimą praėjusio amžiaus viduryje. Atskaitos tašku imkime dabartį ir pamėginkime atsakyti, ar komunizmas pasiteisina iš pragmatinės, racionaliosios perspektyvos.

Komunistai Vakarų Europoje mėgsta skelbti, kad komunistinių šalių (vėlgi neliečiant kitų šio režimo aspektų, kuriuos jie ir patys kritikuoja) užsienio skolos yra labai nedidelės. Nedidelis čia ir nedarbas, o šie rodikliai esą svarbesni už eksporto ar importo apimtis, kurių didinimu taip rūpinasi kapitalistinės šalys.

Tačiau reikia pabrėžti, kad iš esmės komunistinės šalys pralobsta tik tada, kai atveria sienas tarptautinei prekybai, kai “išmoksta” vakarietiškų rinkos dėsnių, kai jose išplėtojamas bankinis sektorius. Tarkime, Kinija savo augimu visus ėmė stebinti tada, kai šalies rinkoje padvelkė laisvės vėjai. Vietnamas laikomas viena labiausiai augsiančių ekonomikų, jei tik dar labiau atvers savo sienas tarptautinei prekybai. Na, o Kuboje, Laose, Šiaurės Korėjoje ekonominis proveržis negresia. BVP vienam gyventojui jose dešimtis kartų mažesnis nei kapitalistinėse šalyse, net jei nedarbas čia mažas ar jo, bent kaip skelbiama, iš viso nėra.

O kur dar didžiulė korupcija, pagal kurią komunistines šalis lenkia nebent mažiausiai išsivysčiusios bei kitokių diktatorinių režimų prispaustos šalys.

Galiausiai užtenka pažvelgti į turtuose skęstančius komunistų diktatorius vienoje pusėje, ir lūšnynus bei juose vegetuojančius vargetas kitoje, kad įsitikintume, jog komunizmas klasinių skirtumų nepanaikino iki šiol.

"Veido" archyvas

Rusijos ir JAV prezidentai Vašingtone atrodė kaip seni bičiuliai

Rusijos ir JAV prezidentai dar sykį spaudžią žalią santykių atkūrimo mygtuką ir aiškina, kad dabar dvišaliai santykiai jau tikrai pagerės, o šaltasis karas liks tik niūriuose prisiminimuose.

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo apsilankymas Baltuosiuose rūmuose praėjusią savaitę tapo vienu labiausiai aptarinėjamų įvykių geopolitinėje erdvėje. Jo susitikimas su JAV vadovu Baracku Obama buvo toks šiltas ir draugiškas, kad politologai ėmė svarstyti, jog nuo ilgai trunkančių kalbų apie santykių “perkrovimo” mygtuką pagaliau pereinama prie realių darbų.

Ir kalbama čia ne apie bulvarinės žiniasklaidos plačiai nušviestą dviejų prezidentų vakarienę greitojo maisto restorane, kuriame mėsainiais smaguriavo ne tik B.Obama, bet ir sveikuoliškumo principus pamynęs D.Medvedevas.
Šio susitikimo esmė – net ir ne tai, kad Rusijos bei JAV prezidentai pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo važinėjosi vienu limuzinu. Kur kas svarbiau – daugybė susitarimų, kuriems anksčiau pritrūkdavo tai laiko, tai noro, tai palankių aplinkybių.

Ko vertas vien B.Obamos išreikštas pritarimas, kad Rusija kuo greičiau prisijungtų prie Pasaulio prekybos organizacijos. Juk Rusija į šią organizaciją veržiasi jau seniai, tik amerikiečiai vis prilaikydavo vadžias: Rusija iš tiesų neatitikdavo kai kurių stojimui būtinų techninių reikalavimų, į kuriuos JAV niekada nesutiko pažiūrėti pro pirštus.
O Rusija irgi labai nesistengė: nepataikavo, o į bet kokį “ne” atsakydavo tuo pačiu. Pavyzdžiui, prieš pusmetį, išgirdusi dar vieną “palaukite”, kerštaudama nusprendė nebeįsileisti amerikietiškos vištienos.

Visai kas kita – praėjęs savaitgalis, kai D.Medvedevas pareiškė panaikinsiąs tokius importo apribojimus, o B.Obama ištarė stebuklingus žodžius, esą Rusija yra tiesiog sukurta priklausyti PPO.

Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, B.Obama ir D.Medvedevas rankas vienas kitam spaudė net devynis kartus: tiek susitarimų buvo priimta per kelias valandas Ovaliniame kabinete trukusias derybas.

Pavyzdžiui, sutarta dėl bendros humanitarinės pagalbos nuo riaušių nukentėjusiai Kirgizijai – sunku prisiminti kitą tokį atvejį, kad šios dvi šalys bendromis jėgomis gelbėtų trečią.

Be to, Rusija bei JAV palankiai įvertino ir galimybę rasti būdų, kaip palengvinti abiejų šalių piliečių judėjimą, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės įstatymus ir normatyvinius aktus. Galbūt tai ir nebus bevizis režimas, tačiau bent jau supaprastintos tvarkos po šio susitikimo anksčiau ar vėliau galima tikėtis.

B.Obama bei D.Medvedevas sukirto rankomis ir dėl sankcijų Iranui – nors maždaug net 82 proc. Rusijos gyventojų nepritaria tokiam savo šalies vadovo sprendimui, vis dėlto po ilgo muistymosi Rusija pagaliau nusprendė pritarti, jog Iraną būtina pamokyti už urano sodrinimą. O juk dar prieš porą metų manyta, kad Rusija niekada neprisidės prie kitų Saugumo Tarybos narių, – ji kaip įmanydama mėgino įtikinti Vakarų šalis, jog naujos sankcijos Iranui neduos rezultatų.

Negana to, galingųjų šalių lyderiai sutarė net dėl Kinijos: nors į detales jie nesileido, tačiau nusprendė, kad tiek Rusija, tiek JAV spaus Kiniją vykdyti griežtesnę monetarinę politiką.

Galiausiai prezidentai rado bendrą kalbą ir kitais klausimais, pradedant strategija Afganistane, baigiant kova su terorizmu, dar kartą patvirtintu branduolinės ginkluotės mažinimu ir net slaptųjų tarnybų bendradarbiavimu.
Trumpai tariant, Rusijos ir JAV vadovai akis į akį kalbėjosi temomis, kurių buvo vengiama daugelį metų, gal net dešimtmečių, o vėliau paaiškino, esą čia nėra nieko keisto, nes nuo šiol santykiai pasikeitė ir ilgainiui tik gerės.

Užmirštos temos

Toks staigus santykių atšilimas aiškinamas įvairiai. Juk dar neseniai JAV ir Rusija tik piktai šnairavo viena į kitą, nešykštėdamos viena kitai nei spaudimo, nei kritikos, nei grasinimų.

Prisiminkime, kiek aistrų sukėlė 2008-aisiais vykęs Gruzijos karas, kai Rusija kaltino JAV Gruzijos apginklavimu, o ši Rusiją laikė neabejotina provokatore ir karo kaltininke. Arba kaip Rusiją siutino JAV planai įrengti priešraketinį skydą Lenkijoje.

Dabar staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis: nesutarimai išsisklaidė, o bendri interesai atrodo daug svarbesni nei menki prieštaravimai. Beje, tarp šių “smulkmenų” – toji pati Gruzija, kuri dar taip neseniai buvo svarbiausias dvišalių ginčų šaltinis, žmogaus teisių padėtis Rusijoje ar JAV planai Europoje įrengti priešraketinį skydą. Vašingtone D.Medvedevas ir B.Obama šias temas, regis, sąmoningai pamiršo, nors ir skirtingais sumetimais.

D.Medvedevui santykius su JAV ir apskritai Vakarais parūpo nušlifuoti pirmiausia dėl finansinių interesų. Iškalbingas faktas: prieš D.Medvedevo ir B.Obamos susitikimą abu vadovus supte apsupo Rusijos ir Vakarų verslo kompanijų vadovai: jie nedviprasmiškai ragino abu lyderius kaip į atgyveną numoti ranka į ideologinius nesutarimus ir susikoncentruoti ties konstruktyviais sprendimais, nukreiptais į ateitį.

Tai ypač aktualu Maskvai, kuriai kaip oras būtinos užsienio investicijos. Rusijos ekonominės plėtros ministerijos duomenimis, vien sovietinei infrastruktūrai atkurti šiuo metu stinga maždaug trilijono JAV dolerių – sumos, kurios nė su žiburiu nerasi Rusijos biudžete. Vadinasi, būtina pritraukti užsienio kapitalo, o to nepadarysi nepataisęs savo įvaizdžio ir neparodęs draugiškumo.

Toks scenarijus puikiai pavyko bendraujant su Prancūzija: po skandalingojo “Mistral” sandorio Prancūzija tapo viena geriausių Rusijos bičiulių, o abiejų šalių kompanijos pastaruoju metu pasirašė mažiausiai 25 stambius kontraktus, vertus 6,1 mlrd. JAV dolerių.

Tokiais kontraktais ne ką mažiau suinteresuoti ir amerikiečiai. Juk Rusija yra aštunta pagal dydį pasaulio ekonomika, tačiau užima vos 25-tą vietą tarp JAV prekybos partnerių.

Negalima užmiršti ir to, kad amerikiečiams ypač rūpi Rusijos ketinimai atidaryti aukštųjų technologijų centrą, tad D.Medvedevas net savo vizitą JAV pradėjo nuo apsilankymo Silicio slėnyje – JAV informacinių technologijų ir inovacijų lopšyje, kurio kopiją jis norėtų netrukus išvysti ir Rusijoje.

Be to, Rusijos prezidentas su didžiuliu noru ir net entuziazmu lankėsi kompanijų “Apple”, “Google”, “Twitter” ir “Cisco” įmonėse, o JAV prezidentas pasinaudojo proga paskelbti, kad Rusija iš JAV pirks 50 “Boeing” lėktuvų, kurių bendra vertė siekia apie 4 mlrd. dolerių, ir kad šis sandoris leis sukurti Amerikoje apie 44 tūkst. naujų darbo vietų.

Didesnis stabilumas

Beje, toks Rusijos ir JAV santykių atšilimas, kuris jau vadinamas šaltojo karo pabaiga ir naujos santykių eros pradžia, naudingas ne tik dvišaliams santykiams. Kaip teigia pats B.Obama, visas pasaulis jaučiasi saugesnis tuomet, kai JAV ir Rusija nesipyksta.

Juo labiau kad lyg ir nebėra blaškymosi vertinant Rusiją. Juk iki šiol ji vadinta tai posovietine bičiule, tai žmogaus teises pažeidinėjančiu ir karus provokuojančiu priešu. Dabar tokio vertinimo atsisakyta: Rusija esą yra tiesiog naudinga ir perspektyvi partnerė, su kuria nėra jokio reikalo pyktis, kurios nereikia mėginti perauklėti ir mokyti – svarbiausia palaikyti stabilius ir konstruktyvius santykius.

Analitikų pastebėjimais, prieš 17 mėnesių, kai B.Obama tapo JAV prezidentu, niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad santykiai su Rusija taip kardinaliai pasikeis. “Vien tai, kad susitikimai nuo šiol bus orientuoti nebe į senų problemų gvildenimą, kaip paprastai vyksta šaltojo karo laikotarpiu, o į naujus sprendimus, yra labai gera žinia pasauliui”, – pabrėžia Amerikos progreso centro analitikas Samas Charapas.

Viliamasi, kad JAV bei Rusijai radus bendrą kalbą pagerės ir šių valstybių įvaizdis pasaulio akyse, o tai vėlgi prisidės prie didesnio stabilumo. Juk dabar tiek JAV, tiek Rusiją daugiau nei trečdalis viso pasaulio gyventojų vertina neigiamai.