"Veido" archyvas

Norėdamas ne nuogirdomis, o tikrais faktais pagrįsti savo išvadas apie Lietuvoje populiariausių geriamojo vandens rūšių kokybę “Veidas” užsakė laboratorinius tyrimus. Juos atliko Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai priklausančio Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorija. Joje mokamus savo geriamojo vandens kokybės tyrimus gali atlikti bet kuris klientas.

Ištirti pristatyti penki mėginiai: iš sostinės vandentiekio, iš “Neptūno” biure stovinčio vandens terminalo, iš Vilniaus Antakalnio pakraštyje esančio populiaraus šaltinio, iš Vilniaus priemiestyje iškasto gyvenamojo namo kiemo šulinio ir iš prekybos centre pirkto penkių litrų talpos butelio stalo vandens.

Vandens mėginių tyrimus atlikusio Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėjos Indrės Karpovienės komentaras.

Tiriant mėginiuose buvo atlikti mikrobiologiniai tyrimai, siekiant aptikti patogeninių mikroorganizmų, kurie gali sukelti ligas. Pagal ES ir Lietuvos teisės aktus geriamajame vandenyje neturi būti patogeninių mikroorganizmų. Pristatytuose vandens mėginiuose buvo ieškota žarninių enterokokų, žarninių lazdelių (Escherichia coli), žaliamėlių pseudomonų, taip pat koliforminių bakterijų, kurios parodo fekalinį vandens užterštumą. Didžiausia mikrobiologinė rizika atsiranda tada, kai šie organizmai į geriamąjį vandenį patenka su žmonių ir gyvūnų išmatomis. Atlikus tyrimus šių mikroorganizmų neaptikta nė viename mėginyje.

Kartu vandens mėginiuose buvo atlikti cheminių (toksinių) ir indikatorinių rodiklių tyrimai. Iš toksinių rodiklių buvo tirti: nitratas, nitritas, fluoridas. Atlikus tyrimus šių medžiagų kiekis neviršijo teisės aktuose nurodyto didžiausio leistino kiekio, tik šulinio vandenyje jis priartėjo prie leistinos ribos. Vandenį virinant galima sunaikinti ten esančius mikroorganizmus, tačiau nitratai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant buitiniais filtrais. Vartojant vandenį, kuriame yra didelis nitritų ir nitratų kiekis, padidėja rizika susirgti methemoglobinemija, kuri pasireiškia, kai veikiant nitritams kraujyje susidaręs methemoglobinas į audinius negali pernešti deguonies. Dėl to atsiranda deguonies trūkumo požymių. Šiai būklei itin jautrus kūdikiai ir nėščios moterys. Vartojant vandenį, kuriame didelis fluorido kiekis, gali kilti dantų fluorozė.

Vandens mėginiuose buvo atlikti ir indikatorinių rodiklių (geležies, amonio) tyrimai. Šie rodikliai tiesiogiai nesietini su sveikata, tačiau kontroliuojami, kad būtų galima nustatyti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo pokyčius, įspėti apie pavojus ir imtis tinkamų priemonių.

Geležis suteikia vandeniui nepageidaujamą rausvai rudą atspalvį. Naudojant vandenį su didesniu, nei leidžiama, geležies kiekiu, gali vandentiekio sistemos įrenginiai ir skalbiniai nusidažyti. Tirtuose mėginiuose geležies kiekis neviršijo leistinos normos.

Tik viename – šaltinio vandens – mėginyje rastas amonio kiekis (0,92 mg/l) viršijo leistiną normą (0,50 mg/l), tačiau jis neturi tiesioginės įtakos žmonių sveikatai. Amonis požeminiuose vandenyse gali susidaryti esant natūralioms gamtinėms sąlygoms, jo koncentracijai požemyje įtakos gali turėti aplinkos tarša. Per požeminius vandenis amonis gali patekti į šulinius, o didesnė jo koncentracija gali pakeisti vandens kvapą ir skonį.

"Veido" archyvas

Jau kelerius metus Lietuvoje netrukdomi veikia vandens filtrus už kosmines kainas siūlantys prekeiviai, pagalbon pasitelkiantys cheminius triukus ir įtikinantys naivuolius, esą jie kasdien nuodijasi gerdami užterštą vandenį.

Cituojant klasiką, čia nėra jokios apgavystės – tik rankų miklumas. Taigi ir bausti labai brangius vandens filtrus sugebančią įpiršti bendrovę “Krištoliniai vandenys” nėra už ką: jų įranga iš tiesų kokybiška, tik tiek, kad kelis kartus brangesnė nei kiti rinkoje siūlomi analogai, be to dar – dažnai ir iš viso nereikalinga. Bet jei yra naivuolių, skubančių plačiai atverti pinigines stebukladariams, virtuvėje pademonstravusiems kelis įspūdingus triukus su vandeniu – tokius, kaip liudija liaudies išmintis, muša ir bažnyčioje. Juk nesunku, prieš mokant 2–4 tūkst. Lt už vandens filtravimo įrangą, kurios dar vakar nė neketinai ieškoti, pasidomėti, ką apie amerikietiškus “Aquafilter” aparatus siūlančią bendrovę kalba kiti jų klientai. Apgautais pasijutusių žmonių komentarų – pilnas internetas, tyrimą jau yra atlikusi ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad UAB “Krištoliniai vandenys” veiksmai pažeidžia vartotojų teises.
Tačiau brangiųjų filtrų pardavėjai puikiai išmano rinką, kurioje apsukriai sukasi jau daugiau negu 10 metų ir pagrindinės jų aukos yra senyvi žmonės, dažnai net nesinaudojantys internetu ir nesugebantys greitai įvertinti pasiūlymo kokybės ir palyginti kainų su konkurentų produkcija.

Ieško naivių klientų

Vilniuje gyvenantis Oldas Tamašauskas pasakoja tipišką istoriją apie agresyvų ir įkyrų “Aquafilter” pardavėjų elgesį. Vienos iš juos siūlančių bendrovių – Lietuvoje jos veikia 6 skirtingais pavadinimais (“Krištoliniai vandenys”, “Vandens filtravimo sistemos”, “Aqua group”, “Filtravimo sistemos”, “Aqua Vilnius” ir “Ekologiški vandenys”) – atstovai nekviesti pasibeldė į pašnekovo tėvų nuosavo namo Ariogaloje duris ir pasisiūlė nemokamai patikrinti vandens kokybę. Matyt, išvydę vyresnio amžiaus žmones ir dar pamatę jų kieme iškastą šulinį, pardavėjai tikėjosi lengvos aukos – mat jaunesni miestiečiai, naudojantys vandentiekių vandenį, dažniausiai būna racionalesni ir ne taip lengvai pasiduoda įtikinėjimams, esą jų vandens kokybė yra prasta.

Tačiau nekviestų svečių sulaukusi Ariogalos gyventojų šeima vartoja centralinio vandentiekio vandenį, todėl vilionėms lengvai nepasidavė: žmonės išklausė vandens filtrų pardavėjų pasakojimą, kokį nešvarų ir net sveikatai pavojingą vandenį geria dauguma lietuvių ir stebėjo tradicinį eksperimentą virtuvėje, kai panaudojus į termometrą panašų įrenginį jų geriamas vanduo staiga papilkėjo, sukilo purvinos putos, nusėdo drumzlės. Bet sprendimo iš karto pirkti siūlomus vandens filtrus jie nepriėmė – nors pardavėjai siūlė sistemą tučtuojau įsigyti už 2,5 tūkst. Lt, kai normali jos kaina esą siekia 3,5 tūkst. Lt. Tėvai nutarė prieš tai pasitarti su savo jau suaugusiais vaikais, kurie ir atkalbėjo juos nuo pirkinio. “Pirmiausia paskambinau į vandenį tėvų namui tiekiančius “Raseinių vandenis”, jų atstovai ir papasakojo apie aktyviai veikiančius filtrų pardavėjus. Tada jau skambinau filtrus siūliusiam vadybininkui, kokius ten bandymus jis atliko – pats neblogai išmanau cheminius procesus, iš karto supratau, kad jis šneka netiesą, galiausiai ir pats pardavėjas prisipažino kalbantis tai, ką kalbėti jam liepia firmos direktorius”, – papasakojo O.Tamašauskas.

Tačiau ne visi su “Aquafilter” atstovais susidūrę klientai yra tokie racionalūs ir apdairūs – jais prekiaujančios bendrovės skelbia iš viso jau pradavusios 28 tūkst. įrenginių.

Naudoja triukus

Ką padaro filtrų pardavėjai, kad vanduo nuo jų eksperimento pajuoduoja? Bendrovės “Krištoliniai vandenys” telefonu Vilniuje atsiliepęs administracijos atstovas Andrius maloniai paaiškina, kad šiam testavimui naudojami anodai ir katodai. “Jų pagalba aiškiai pamatysite skirtumą tarp to vandens, kurį geriate dabar ir to, kokį turėtumėte įsigiję mūsų filtrus”, – dėstė jis “Veido” žurnalistei, prisistačiusiai Vilniaus senamiesčio gyventoja, abejojančia namuose naudojamo vandens kokybe.

Tačiau cheminių technologijų specialistas Telesforas Laucevičius paaiškina, kad anodų ir katodų pagalba yra atliekamas paprasčiausias elektrolizės bandymas. Kodėl vanduo pakeičia spalvą? Nes taip anodas reaguoja į vandenyje esančias druskas ir mineralus. “Bet šie elementai yra reikalingi žmogaus organizmui”, – pabrėžia ekspertas. O štai išvalius vandenį stipriais filtrais ir pašalinus iš jo ištirpusias druskas vanduo tampa beveik distiliuotas ir nelaidus elektros srovei – tokiame elektrolizės procesas nebevyksta ir vanduo nekeičia savo spalvos.

“Gaila, kad žmonės taip greitai pamiršta mokyklinį chemijos kursą – suprantančiųjų, kas iš tiesų daroma, taip greitai neapgautum ir pinigų neišviliotum”, – teigia ir Chemijos instituto direktoriaus pavaduotojas Romas Ragauskas.

Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytoja Violeta Kiguolienė informuoja, kad gerti vandenį, iš kurio pašalintos mineralinės medžiagos, yra nesveika – organizmas prastai paima tokį elektrolitų neturintį vandenį ir jį greit pašalina, kartu išplaudamas iš organizmo mineralines medžiagas.

Be jokios abejonės, tikrai ne visi Lietuvos žmonės savo namuose naudoja pakankamai švarų ir gerti tinkamą vandenį. Daugelį erzina ir pernelyg kietas vanduo, greitai užkemšantis buities prietaisus, kalkių nuosėdomis padengiantis vonios ar virtuvės kriaukles, taip pat maišytuvus, puodus ir arbatinukus. Tačiau prieš imantis statyti vandens filtrus, ekspertai siūlo visų pirma užsisakyti nepriklausomus laboratorinius savo vartojamo vandens tyrimus ir sužinoti, ką iš tiesų reikia – ir ar tikrai reikia – išvalyti iš savo vandens. Ir jau nusprendus, kad filtrai tikrai reikalingi, verta palyginti konkurentų pasiūlymus. Štai “Veido” pusdienį trukęs rinkos tyrimas parodė, kad osmosinių vandens filtrų – o būtent tokia ir yra “Aquafilter” produkcija – kainos svyruoja nuo 500 Lt iki “Krištolinių vandenų” prašomų 4 tūkst. Lt.

"Veido" archyvas

“Veido” užsakytas laboratorinis tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje lygiai toks pat geras yra tiek pirktinis, tiek iš čiaupo bėgantis vanduo, o patys geriausi parametrai – natūraliame šaltinio vandenyje. Abejonių kelia tik šulinių vandens kokybė.

Kam mokėti pinigus, jei kone nemokamai – vandentiekio vanduo irgi kainuoja, bet jis yra net 200 kartų pigesnis, nei parduotuvėje parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo – tokios pat kokybės vandens galime įsipilti iš čiaupo. Tokias išvadas galima daryti iš laboratorinių populiariausių Lietuvoje geriamojo vandens rūšių tyrimų.

Žinoma, mūsų žurnalistinis kritiškumas būtų kur kas labiau papenėtas, jei kokių nors neleistinų dalykų laboratorijos tyrėjai būtų aptikę pirktiniame vandenyje. Vis dėlto geriau pagalvojus, ar tai ir nėra pati didžiausia ir geriausia naujiena – vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės ir jį gerti bei vartoti maistui taip pat saugu ir sveika, kaip ir tą, kurį perkame parduotuvėse. Tiesa, taip yra ne visur: kai kurie, ypač miestelių vandentiekiai, nesugeba užtikrinti tolygios vandens kokybės – kaip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, reikia teirautis savivaldybėje.

Taip pat nereikia painioti paprasčiausio geriamojo ir mineralų turtingo natūralaus, iš gilių šaltinių trykštančio vandens – jo sudėtis turtinga naudingų mineralų, jis ypač tyras ir švarus, o išgavimo ir patiekimo procese neleidžiama naudoti jokių cheminių medžiagų. Tačiau blaivus protas kužda, kad iš Prancūzijos Alpių atkeliavęs plastikiniuose buteliuose ilgai stovintis vanduo vargu ar yra išlaikęs savo prigimtinį šviežumą ir visus gamtos turtus. Gal verčiau užsukti prie lietuviškos šaltinio versmės – žinoma, jei tik esi tikras dėl jos bakterinio švarumo.
“Veidas” patikrino ir arba paneigė, arba patvirtino kelis gajausius Lietuvos mitus apie geriamąjį vandenį.

Pirmas mitas

Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

Netiesa

Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės. Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos. Problemų yra tik kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos miesteliuose, kur dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija vandenyje viršija leistiną normą.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad daug didesnė Lietuvos problema yra ta, kad net maždaug ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų apskritai neturi galimybės naudotis viešai tiekiamu vandeniu ir naudoja savo gręžinių ar šulinių vandenį, kurio kokybę savarankiškai tiria tik retas kuris.

Antras mitas

Parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

Netiesa

Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis). Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų. Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.

Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

Trečias mitas

Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

Tiesa

VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. 2005–2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad net 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gydytoja Aldona Cilcienė patvirtina: iš viso jų tiriamo vandens daugiausiai teršalų randama būtent šulinių vandenyje. “Neištyrus nepatarčiau jo gerti niekam”, – perspėja daktarė.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė paaiškina, kad šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai – o ten prasiskverbia ir žemės ūkyje naudojamos trąšos, ir buitinės atliekos, ir net srutos iš tvartų. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį, pagausėjus polaidžio vandenų, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.

Ketvirtas mitas

Šaltinių vanduo yra tobulas

Tiesa

Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša. Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų pasitikrinti jį laboratorijoje tiek dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), tiek dėl vandens cheminės sudėties.

Penktas mitas

Pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

Netiesa

Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite. Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytojos Violetos Kiguolienės teigimu, vandens kietumo norma tegaliojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialių minkštinančių filtrų pagalba vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau su sveikata yra priešingai: V.Kiguolienės teigimu, vartojančių kietą vandenį žmonių mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.

VVSPT atstovė I.Drulytė pabrėžia, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskos, o jos iš tiesų naudingos širdžiai ir kraujotakai. “Gelbėdami arbatinukus nuo kalkių nuosėdų net nesusimąstome, kad kenkiame savo sveikatai”, – perspėja specialistė.

Šeštas mitas

Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

Tiesa

Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva: draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d.

Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.