"Veido" archyvas

Geriausi 2011 m. merai su seimo pirmininke I.Degutiene ir kitais kolegomis

Praėjusį pirmadienį Vilniuje, “Neringos” restorane, pagerbti geriausiai dirbantys, pažangiausi Lietuvos miestų ir rajonų merai. Trečią kartą savaitraščio “Veidas” surengtuose rinkimuose triumfavo Ignalinos rajono savivaldybės meras Bronis Ropė, antras liko Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, trečias – Šiaulių miesto vadovas Genadijus Mikšys.

Prieš įteikdama diplomus ir apdovanojimus, Seimo pirmininkė Irena Degutienė šmaikščiai kalbėjo: “Trejus metus rengiami geriausių merų rinkimai – tai jau tradicija, reiškinys. O tradicijų laužyti nereikia… Taigi gerai ar ne, kad šis reiškinys vyksta prieš savivaldybių rinkimus? Aš manau, labai gerai. Kodėl? Todėl, kad mes įpratę matyti tik debesis, juodą dangų, lietų, rūškaną miną, niūrią nuotaiką ir kad viskas yra tik labai blogai.”

Tuo tarpu “Veido” rengiamas konkursas, anot Seimo vadovės, visiškai kitokios – pozityvios žurnalistikos pavyzdys. O svarbiausia – konkursas verčia pasitempti pačius merus, nes jie žino, kad konkuruoja tarpusavyje tiek idėjomis, tiek savo regionuose įgyvendinamais projektais. Pagaliau tokie konkursai, I.Degutienės žodžiais, ne tik parodo, ką kiekvienas meras gali, bet ir stiprina pačią savivaldą, prisideda prie to, kad gražėtų miestai ir rajonai. O tai irgi vienas veiksnių, kad Lietuvoje žmonių nuotaika būtų geresnė.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų rajono meras Ričardas Malinauskas, beje, geriausiu meru išrinktas per pirmąjį konkursą 2008-aisiais, atvykęs pagerbti geriausių 2010 metų merų, pabrėžė: “Didžiausias bet kuriame, o ypač politiniame, poste dirbančio vadovo įvertinimas – kai pastebi jo gerus darbus. Ir nors vyrai slepia savo jaudulį, iš tikrųjų jie irgi yra jautrūs, ir jaučiu, kad Bronius šiandien pasitempęs, nes jį tai jaudina.”

Savivalda – tikroji valdžia

Savaitraščio “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis atkreipė dėmesį, kad iš tiesų savivalda ir yra tikroji valdžia bei tikroji politika. “Ir jei daugiau žmonių iš savivaldos ateitų į didžiąją politika, ši taptų ir racionalesnė, ir pragmatiškesnė bei priimtinesnė žmonėms. Todėl veiklūs merai neturėtų apsistoti vien savo miestuose ir rajonuose, o turėtų šturmuoti Vilnių”, – linksmai svarstė A.Šindeikis.

Geriausius merus taip pat sveikino buvęs Kauno rajono meras, dabar socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas bei viceministrai iš kitų ministerijų, M.Romerio universiteto Politikos ir valdymo fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius, geriausias praėjusių metų meras, Klaipėdos miesto vadovas Rimantas Taraškevičius, daugelio kitų savivaldybių merai, Vyriausybės atstovai apskrityse, verslo organizacijų vadovai ir atstovai.

Patys renginio “kaltininkai” irgi neslėpė nei jaudulio, nei gerų emocijų. “Vienas, be geros komandos nieko nepadarysi. Todėl už šį įvertinimą dėkoju tiek ekspertams, tiek savo komandai, – sakė geriausiuoju šiemet išrinktas B.Ropė. – Nors, tiesą sakant, ne vienas šiandien Ignalinos rajone sėkmingu laikytinas ir grąžą duodantis projektas kažkada buvo pradėtas ir be projektų, ir be statybos leidimų, ir be pinigų.”

O Radviliškio rajono meras A.Čepononis juokavo gyvenime turįs vieną tikslą – lenktyniauti ir pralenkti save. “Ir, žinokite, kai tai pasiseka, būna labai smagu. Man šiandien tikrai smagu”, – neslėpė Radviliškio rajono vadovas.

Tarp dešimties geriausių miestų ir rajonų vadovų kolegos merai bei ekspertai išskyrė ir vieną vadovę. Tai Kėdainių rajono merė Nijolė Naujokienė.

N.Naujokienei, regis, išties nebuvo lengva šiame poste: tiek dėl ankstesnių ūkiškai besitvarkančių merų užduoto aukšto tono, tiek dėl stiprios opozicijos, kurią sudarė kadaise buvę partijos kolegos. Tačiau išbandymą postu merė išlaikė.

Kėdainiai buvo išpuoselėti dar jos pirmtakų. Tuo tarpu N.Naujokienės kadencijos laikotarpiu imta investuoti ne tik į miesto, bet ir į viso rajono gyvenviečių gyvenimo kokybę: buvo tiesiamos gatvės, šaligatviai, keičiamas apšvietimas, mokyklų langai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, įrengiamos vaikų žaidimų aikštelės.

Tarp didžiausių pastarųjų metų šio rajono valdžios darbų, matyt, reikėtų išskirti sukurtą Kėdainių pramoninį parką, į kurį investuotojai kviečiami nekeliant jiems ypatingų sąlygų, išskyrus investicinio kapitalo dydį ir būsimų darbuotojų skaičių. O štai pernai liepą po užsitęsusių šalyje diskusijų Kėdainiuose pradėtas statytas pirmasis krematoriumas. Jis bus baigtas šiemet gegužę.

Sprendžiant iš viešojoje erdvėje skelbiamos informacijos, Kėdainių valdžia yra tarp tų, kuri supranta verslo interesus ir niekam nekuria išskirtinių sąlygų. Galbūt tai ir lėmė, kad net sunkmečiu Kėdainiuose nebuvo tokio masto bendrovių griūties kaip kai kuriose kitose savivaldybėse. Pernai šiame rajone veikė 904 verslo įmonės, palyginti su 2009 m., jų sumažėjo tik 2 proc., o individualią veiklą pernai vykdė 475 fiziniai asmenys, tai yra 12 proc. daugiau negu užpernai.

Kita vertus, kaip pripažįsta pati merė, dabar didžiausias galvos skausmas yra sunkmečiu sparčiai didėjanti išlaikytinių armija. “Žmonių, gaunančių įvairias pašalpas, palyginti su 2007 m., pagausėjo keturis kartus. Pavyzdžiui, Gudžiūnų mokykloje tik vienas mokinys pats perkasi pietus, visi kiti maitinami nemokamai. Rajone beveik pusė moksleivių gauna nemokamą maitinimą ir kitas išmokas”, – sako merė ir prisipažįsta sukanti galvą, kaip pritraukti potencialių darbdavių, kad sumažėtų išlaikytinių.

Paskaičius pasvališkių atsiliepimus internete, pavarčius vietos spaudą, peržvelgus tikrai išsamią savivaldybės interneto svetainės naujienų skiltį, susidaro įspūdis, kad šis rajonas gyvena ramų, tingų gyvenimą. Didelių verslovių čia nėra, o bene garsiausi “prekių ženklai” – Daujėnuose kepama duona ir pasvalietiškas alus. Didelė gyventojų dalis jau garbaus amžiaus, tad vietos valdžiai tenkančios problemos panašios kaip ir kitose atokesnėse kaimiškose savivaldybėse.

Taigi, matyt, dėl to ir didelių investicinių projektų čia nėra, nors kai kurie vietos gyventojai įsitikinę, kad būtų galima labiau išnaudoti geografinę padėtį ir daugiau investuoti prie “Via Balticos”. Bet tai pasvarstymai apie šio krašto ateitį, kuriuos šiemet vasarą inicijavo ir Pasvalio merija.

Jei kalbėsime apie gyvenimo kokybės gerinimą šiame rajone, tai daugiausiai projektų padaryta ES paramos lėšomis: pastatyti šiuolaikiški nuotekų valymo įrenginiai, išvalyta Lėvens upė, išasfaltuoti keleto kaimų žvyrkeliai, mieste įrengtas skveras, sutvarkyti melioracijos įrenginiai.

Beje, už pasvaliečių mokymą naudotis internetu šio rajono biblioteka paskelbta mokslingiausia rajonine biblioteka, be to, pernai rekonstruotas šio krašto muziejus, vasarą sekmadieniais Smegduobių parke rengti nemokami koncertai.
Na, o žemdirbiai, kaip ir kitose kaimiškose savivaldybėse, mokyti verstis ne tik žemės dirbimu ar galvijų auginimu, bet ir imtis įvairių amatų, netradicinio ūkininkavimo.

Nors nieko įstabaus pernai šioje savivaldybėje ir nevyko, Pasvalio rajono meras yra vienas tų savivaldybių vadovų, kuriuos kolegos išskiria kaip savo kraštui atsidavusius vadovus. Matyt, pirmiausia už neapsimestinį rūpinimąsi paprastu žmogumi. Tai labai justi, net ir nebūnant pasvaliečiu. Be to, justi ir tai, kad vietos valdžia skatinta įvairias interesų grupes burtis į bendruomenes ir imtis veiklos.

Trečius metus rengiant šį projektą, Panevėžio rajono meras P.Žagunis, kolegų ir ekspertų vertinimu, ir vėl patenka tarp dešimties pažangiausiai besitvarkančių savivaldybių vadovų.

Tiesa, jei panagrinėtume investicinius projektus ir juos palygintume su tokių savivaldybių, kaip Druskininkai, Kaunas ar Klaipėda, įgyvendinamais projektais, atrodytų, tarsi nieko tokio svarbaus čia nevyksta. Bet kaimiškose savivaldybėse, matyt, ir negali vykti stulbinamo masto investicinių projektų, nes tai nebūtų racionalu – investicijos neatsipirktų. Juolab kad visai šalia – Panevėžio miestas, Kėdainiai.

Šio rajono valdžia pastaraisiais metais daugiausia rūpinosi elementarios kaimiško rajono žmonių būties gerinimu: vandens tiekimo ir nuotekų sistemų atnaujinimu, lopšelių-darželių rekonstravimu, mokyklų renovavimu ir jų priestatų statyba, muziejų ir bibliotekų atnaujinimu, interaktyvių darbo vietų jose įrengimu ir vietos žmonių mokymu kompiuterinio raštingumo, buvusių žemdirbių skatinimu imtis kitų veiklų kaime, pradėti savo verslą, lankytinų turistinių vietovių tvarkymu.

Bene didžiausiu Gordijo mazgu šio rajono valdžiai buvo tapę regioniniuose parkuose gyvenančių žmonių nesutarimai su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ir jos regioniniu padaliniu. Krekenaviškiai prieš kurį laiką buvo tapę aplinkosaugininkų įkaitais. Dėl to rajono taryba kreipėsi ir į Vyriausybę, ir į Seimą. Atrodo, šiuo metu aistros atlėgo.

Pernai regioninio parko direkcija pagaliau ne tik ėmėsi ES lėšomis tvarkyti apleistą Krekenavos regioninį parką Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje, bet ir vėl kviečia žmones, jog šie nebenaudojamose ir menkaverčiais krūmokšniais užžėlusiose pievose ganytų galvijus, kad ši teritorija vėl taptų panaši į parką, o ne į šabakštyną.

“Amžinuoju meru”, kaip ir dar keletas kolegų, pusiau juokais, pusiau rimtai neretai pavadinamas Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas šiai Pietų Lietuvos savivaldybei vadovauja jau keturioliktus metus. Todėl šio rajono pažanga iš esmės priklausė ir priklauso nuo šio politiko bei jo komandos. Ir nors su kaimyniniais Druskininkais Varėna irgi negali konkuruoti kaip įvairiapusio laisvalaikio ir pramogų vieta, vis dėlto šio rajono gyventojams yra ko pavydėti.

Pirmiausia šio rajono valdžia – viena iš nedaugelio sugebėjusių išlaikyti neprivatizuotą, bet pelningai dirbančią šilumos tiekimo įmonę. O tai lemia, kad šalčio poliumi vadinamos Varėnos gyventojai yra tarp mažiausiai mokančųjų už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį.

Tiesa, kai prieš daugiau nei metus šiame rajone buvo įvesta atliekų tvarkymo sistema ir nustyta rinkliava, ne vienas varėniškis burnojo prieš naują mokestį. Tačiau iš tiesų Varėnai už šį darbą reikia rašyti aukščiausią balą, nes ji viena pirmųjų šalies savivaldybių, kuriose pradėtos rūšiuoti atliekos, – tai dar mažiau kenkia unikaliai šio regiono gamtai.

Be to, šios savivaldybės merija geba įtikinti centrinę valdžią argumentais ir gauna ganėtinai nemažas sumas krašto infrastruktūrai gerinti iš Valstybės investicijų programos, taip pat aktyviai naudojasi ES fondų parama.

Varėna, naudodamasi ES fondais, viena pirmųjų pastatė Socialinių paslaugų centrą, pradėjo tiesiogiai transliuoti internetu tarybos posėdžius, renovavo ligoninę, daugelį mokyklų, kultūros centrą, stadioną, įrengė modernias vaikų žaidimų aikšteles, pirmą šiuolaikišką socialinį daugiabutį 32 šeimoms.

Šįmet Varėnoje turėtų būti baigtas daugiafunkcis kompleksas, kuriame bus galima sportuoti, pramogauti, rengti konferencijas, parodas, aktyviai ilsėtis.

Pats V.Mikalauskas, beje, panašiai kaip ir daugelio kitų kaimiškų rajonų merai, linkęs tiesiogiai bendrauti su vietos žmonėmis – tiek savivaldybėje rengdamas individualius priėmimus, tiek lankydamasis namuose ar globos įstaigose.

Alytaus rajone, priešingai nei kaimyniniuose Druskininkuose, nevyksta tokios intensyvios laisvalaikio ir pramogų kompleksų statybos, užsieniečiai čia neperka nekilnojamojo turto, bet gyventojų gana sparčiai daugėja. Mat nekilnojamąjį turtą čia perka kauniečiai, vilniečiai, o ir tie paties alytiškiai iš daugiabučių mieliau keliasi gyventi į rajoną. Tiesa, didmiesčių gyventojai čia suvažiuoja tik vasarą.

Užtat ir rajono valdžios darbai gerokai skiriasi nuo daugelio mūsų aprašytų savivaldybių vadovų darbų. Taip, keliai čia tvarkomi tikrai neblogai, renovuota nemažai įvairių institucijų pastatų, tačiau daugiausiai rūpesčių vietos valdžia čia turi dėl nusigyvenusių kraštiečių.

Ir šypseną, ir graudulį kelia savivaldybės naujienų tinklalapyje matytas pranešimas ir nuotraukos, kaip meras A.Vrubliauskas su pavaduotoju, pasidabinę prijuostėmis ir virėjų kepurėmis, moko socialinius įgūdžius beprarandančius rajono gyventojus virti trijų grūdų ir manų košę, kepti avižinius sausainius. Mat kai kurie socialiai remtini gyventojai, gavę paramą maisto produktais, nežino, ką su jais daryti.

Tiesa, Alytaus rajono savivaldybė – viena tų, kurioje neturintieji socialinių įgūdžių įdarbinami atlikti viešųjų darbų: prižiūrėti pakelių, paežerių, paupių, parkų, kapinių, kapoti malkų, atnešti iš šulinio vandens vienišiems rajono senukams. O ir socialiniai darbuotojai čia lanko vienišus senukus, net gyvenančius kaimuose ir vienkiemiuose.

Kovėsi meras ir dėl žmonių per vasaros audrą patirtų nuostolių atlyginimo iš Vyriausybės rezervo fondo. Ir pavyko.
Kolegos A.Vrubliauską išskiria už atkaklumą siekiant tikslų ir už mokėjimą bendrauti tiek su paprastais žmonėmis, tiek su centrine valdžia.

Kiek vyko geriausių merų rinkimų, tiek Vilkaviškio rajono meras A.Bagušinskas patekdavo į pažangiausiai dirbančių merų dvidešimtuką. Šiemet kolegos jo darbus vertino dar geriau. Tiesa, kai kurie savo anketose ir telefonu teiravosi, kaip elgtis po nelemtos avarijos, į kurią Vilkaviškio meras pateko kartu su kolegomis – vicemeru ir administracijos direktoriumi. “Ar etiška balsuoti už laikinai nedirbantį ir greičiausiai jau iki šios kadencijos pabaigos nebespėsiantį grįžti į darbą merą?” – retoriškai klausė kai kurie merai, bet vis viena išskyrė šio rajono vadovą.

Pirmiausia daugelis pabrėžia, kad nors itin stambių projektų šiame kaimiškame pasienio rajone ir nėra, trečia kadencija Vilkaviškiui vadovaujantis A.Bagušinskas susitelkęs ties kasdienėmis komunalinėmis problemomis: miesto ir gyvenviečių vandentiekio bei nuotekų sistemų gerinimu, darželių, globos namų, socialinės pagalbos centro, bažnyčių renovavimu, pasienio kelių sutvarkymu, vieno langelio principo savivaldybėje įgyvendinimu. Šie projektai daugiausia įgyvendinami kartu su ES fondų paramos lėšomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad A.Bagušinskas – vienas tų merų, kurie patys tam tikromis dienomis priima visus norinčiuosius pasikalbėti.

Svarbu paminėti ir tai, kad Vilkaviškio savivaldybės administracija yra gavusi ir Kauno prekybos pramonės bei amatų rūmų Marijampolės skyriaus apdovanojimą už pagalbą verslo plėtrai ir verslininkų interesų supratimą.

Žmonės, ypač verslininkai, kuriems teko dalykiškai bendrauti su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku, dažnai pasijunta sutrikę. Dėl jo dalykiškumo, greito reikalo esmės pajautimo ir apgalvotų žaibiškų sprendimų.

Per nepilnus trejus metus A.Kupčinskas Kaunui vėl grąžino realų didmiesčio statusą. Kaunas pagaliau turi savą aukščiausius standartus atitinkančią areną ir šiemet čia vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas, o po trijų mėnesių suvažiuos ir Hanzos miestų sąjungos “pirkliai”.

Beje, ir šiuo metu norint rezervuoti vietą Kauno miesto viešbučiuose – nelengva. Nėra vietų. Daugelio nuostabai ir pavydui, netgi keturių žvaigždučių Kauno viešbučiai užimti 80 proc. Atgimsta Laivės alėja: čia kuriasi jaukios kavinaitės ir restoranėliai, vėl atgyja naktinis gyvenimas.

Bet taip nutiko visai neseniai, kai pernai pigių skrydžių bendrovė “Ryanair” Kaune įkūrė savo bazę Centrinei Europai.

Žinoma, visų nuopelnų negali priskirti Kauno miesto valdžiai. Čia ir Kauno oro uosto, ir Susisiekimo ministerijos pastangos, pagaliau kai kurios palankios aplinkybės lėmė, kad “Ryanair” savo baze pasirinko Kauną ir padidino skrydžių krypčių iš šio oro uosto į pasaulį.

Visų šitų laimėjimų nauda matuojama tiek pinigais, tiek Kauno ir Lietuvos vardo garsinimu.

Rašyti apie Šiaulių miestą ir jo vadovą – bene sunkiausia užduotis. Dėl galimų viešųjų ir privačių interesų pažeidimų, kuriuos pernai rudenį konstatavo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kone žlugo G.Mikšio politinė karjera. Tiesa, Vyriausiasis administracinis teismas neseniai šį sprendimą panaikino.

Vietos žiniasklaida taip pat gana kritiškai vertina daugelį Šiaulių miesto valdžios sprendimų. Tačiau mero kolegos – daugelio kitų miestų ir rajonų merai, valstybės tarnautojai ir verslininkai šio vadybininko gebėjimus vertina gerai ir mano jį esant vienu pažangesnių merų. Esą daugiausiai pagyrų jis nusipelno dėl verslo plėtros skatinimo programų ir paramos sportui. O iš to miestas gauna nemažai naudos.

G.Mikšio ir jo komandos pastangomis šiemet Šiauliuose vyks Europos sporto žaidynės ir vienas Europos vyrų krepšinio čempionato etapų. O kitąmet Šiauliuose bus surengtos ir TAFISA pasaulio sporto žaidynės. Tiesa, dėl šių žaidynių G.Mikšys sulaukė tiek vietos bendruomenės pagyrų, kad pagaliau ir Šiaulių mieste vyks aukšto lygio sporto renginys, tiek pylos dėl būsimų išlaidų. Pats G.Mikšys į tokią kritiką atsakė: “Gauti teisę surengti šias žaidynes nebuvo taip paprasta. Reikėjo dirbti ir užsiimti dideliu lobizmu.”

Beje, už naujos, modernios sporto arenos, kurioje vyks Europos krepšinio čempionatas, statybą Šiauliai buvo apdovanoti Ūkio ministerijos, o “FIBA Europe” generalinis sekretorius Naras Zanolinas net aiktelejo pamatęs šio daugiafunkcio statinio kokybę.

Be arenos, šiauliečiai pastaraisiais metais atnaujino teniso kortus, futbolo stadioną, lengvosios atletikos maniežą.

A.Čepononis savo veikla per pastarąją kadenciją įrodė, kad kai kurie gyvenimo provincijoje standartai gali būti aukštesni nei didmiesčiuose.

“Vienas geriausių merų Lietuvoje – be jokių abejonių, Antanas Čepononis, pradėjęs rajoną šildyti švariu, “nepriklausomu” ir pigiu kuru. Ir, svarbiausia, jis neverkšlena kaip kiti, kad “niekas neįmanoma, brangu ir pan.”, – taip skirdami savo balsą už Radviliškio rajono merą aiškino net keleto ministerijų atstovai.

11 mln. Lt (daugiausia tai ES paramos lėšos) kainavusi Radviliškio biokuro katilinė nuo šio šildymo sezono tiekia 70 proc. miestui reikalingos šilumos. Todėl dabar, pasak UAB “Radviliškio šiluma” direktoriaus Prano Mickaičio, Radviliškis jau yra nepriklausomas nuo dujų importo ir nuo jų kainos.

Kadangi biokuras pigesnis maždaug perpus, tai ir šiluma radviliškiečiams atpigo. O ir vietos ūkininkai randa naudos iš naujosios katilinės, mat biokatilinėje deginami karklai ir šiaudai.

Beje, pats meras viešai pareiškė, esą pastarąjį projektą sekėsi įgyvendinti geriausiai iš visų įgyvendintų ar įgyvendinamų Radviliškio rajono savivaldybės projektų.

Prieš keletą savaičių baigtas ir kitas projektas, aktualus dar neseniai “nusigyvenusio” ir į neviltį puolusio rajono gyventojams: atidarytas parapijos Socialinių paslaugų centras. 45 vietų centre laikiną užuovėją ras smurtaujančių, girtaujančių tėvų vaikai, mušamos moterys ir vyrai.

Be to, Radviliškyje, pasinaudojant ES parama, renovuota biblioteka, Sporto ir laisvalaikio centras, stadionas, darželiai, mokyklos, išgrįstos gatvės, ką jau kalbėti apie vėl garsėjantį Burbiškio dvarą.

Svarbu pabrėžti, kad A.Čepononis daug laiko praleidžia ne Radviliškyje, o Vilniuje, – taip jam pavyksta “prasimušti” finansavimą ir pasiekti, kad projektai gimtų ne tik popieriuje, bet ir realybėje.