Praėjusią savaitę paskelbtame „Doing Business“ ir kituose pasauliniuose indeksuose Lietuva daro pažangą. Deja, ši – ne esminiuose dalykuose, o paprasti piliečiai mažai junta, kad statistiškai pralenkiame vis daugiau ES šalių.

JAV ekonomikos profesorius Edas Dolanas prieš porą savaičių paskelbė Lietuvos savimeilę glostančias prognozes: pagal pagrindinį gerovę matuojantį rodiklį – BVP vienam gyventojui Lietuva, kaip ir Estija, dar iki šių metų pabaigos gali aplenkti Graikiją ir Portugaliją. Be to, jau esame palikę už nugaros Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, taip pat ir kaimynus latvius bei estus. Ekonomistas primena, kad dar visai neseniai, 2004-aisiais, kai įstojome į ES, baltijiečiai buvo patys skurdžiausi (tiesa, tuomet Bulgarija ir Rumunija dar nebuvo ES narės), bet pamaži artėjame prie europietiškos gerovės vidurkio.
Lietuva šiemet aplenkė savo amžinus konkurentus estus ne tik pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, bet ir Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinkos indekse. Atrodytų, belieka džiūgauti, bet užtenka nuvažiuoti iki Talino, ir įsitikini, kad mūsų perkamoji galia iš tolo neprilygsta vietos gyventojams. O ir Lietuvos šuolis verslo aplinkos indekse, deja, nėra proporcingas tiesioginėms užsienio investicijoms, pagal kurias kaimynai mus lenkia.
Kodėl tarptautiniuose tyrimuose atrodome gražiau nei realybėje?

Pokyčiai, susiję su verslu, – labiau kosmetiniai
Per dešimt pozicijų aukštyn! Lietuva šiemet „Doing Business“ reitinge iš tiesų žengė septynmylį žingsnį iš 27-os į 17-ą poziciją tarp 189 pasaulio šalių. „Be jokios abejonės, džiaugtis yra kuo, Lietuva tapo patrauklesnė pradėti verslą. Bet pokyčiai labiau kosmetiniai, o verslas akcentuoja struktūrinių reformų poreikį, kas galėtų lemti esmines permainas“, – pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas.
Jis analizuoja: pagerinome pozicijas pagal keturis kriterijus, bet jie nėra lemiantys verslo aplinkos kokybę. Štai pagal verslo steigimo kriterijų iš 105 vietos šoktelėjome į vienuoliktą, tai labiausiai ir lėmė tokį efektingą pokytį bendrame reitinge. „Tikroji Lietuvos sėkmės „Doing Business“ tyrime priežastis – Registrų centro inicijuota įmonių steigimo internetu paslauga, Valstybinės mokesčių inspekcijos bei bankų naujovės, suteikusios galimybę gerokai atpiginti ir sutrumpinti verslo pradžią. Šiandien Lietuvoje internetu įsteigiama 63 proc. uždarųjų akcinių bendrovių ir net 70 proc. mažųjų bendrijų. Juridinių asmenų registravimo elektroninė paslauga ne tik iki dviejų trijų dienų sutrumpino įmonių steigimą, bet ir 50–70 proc. sumažino įmonių steigėjų išlaidas“, – didžiuojasi Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius.
Bet, kaip primena A.Izgorodinas, Lietuvoje ir anksčiau verslą įsteigti buvo gana nesudėtinga, tad pokytis verslui buvo palankus, bet neesminis aspektas. Kaip ir dar vienas pagerintas rodiklis – prisijungimo prie elektros tinklų. Nors ir pagal pagerintus rezultatus nesame pavyzdys kitiems: prisijungti prie elektros tinklų verslui užtrunka 148 dienas, o, pavyzdžiui, Vokietijoje – tik septyniolika.
Kur kas svarbiau verslui – paskolos gavimo sąlygos, kurių atžvilgiu Lietuva per metus taip pat padarė šiokią tokią pažangą. „Kaip rodo Lietuvos banko statistika, 2013 m. pirmą kartą nuo krizės pradžios kreditavimas pajudėjo iš mirties taško – tiesa, nuo labai žemo lygio. Per 2013 m. devynis mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, suteiktų naujų paskolų verslui dydis išaugo beveik 17 proc., bet jų dydis 65 proc. mažesnis nei 2008 m. tuo pačiu laikotarpiu. Todėl galima konstatuoti, kad finansinių išteklių prieinamumas šiek tiek pagerėjo, tačiau kreditavimo sąlygos išlieka gerokai griežtesnės nei prieš krizę, o bankai kur kas atsargiau vertina potencialius klientus. Tiesa, ir kreditų paklausa gerokai mažesnė nei prieš krizę“, – konstatuoja A.Izgorodinas.
Šiek tiek pagerinome sąlygas ir pagal mokesčių mokėjimo sąlygas, tačiau visame regione tebeišsiskiriame pernelyg sudėtingu mokesčių administravimu. Analitikas lygina: pas mus standartinė įmonė mokesčius turi mokėti vienuolika kartų per metus, Estijoje pernai mokėjo aštuonis, o šiemet – tik penkis, Latvijoje – pernai septynis, dabar – keturiskart.
Išsiskiriame ir neproporcinga mokesčių sistema: darbo jėga Lietuvoje apmokestinama 35,2, o Baltijos regione – 22,6 proc. Apmokestinant kitas sritis proporcijos atvirkščiai proporcingos: pas mus 1,9, o regione – 7 proc. „Išvados dvi: Lietuvoje verslas, kuris nori plėstis, turi samdyti naujus darbuotojus, bet patirsimos didesnės sąnaudos mažina norą tai daryti. Antra, Lietuvoje reikia keisti mokesčių struktūrą, nes darbo mokesčiai mažina verslo galimybes ir tiesiogiai veikia šešėlinę ekonomiką“, – pabrėžia A.Izgorodinas.
Žinoma, džiugu, kad „Doing Business“ reitinge tarp Baltijos šalių esame lyderiai (mes 17-i, estai 22-i, latviai 24-i, o lenkai tik 45-i). Bet lenkiame kaimynes pagal ne itin svarbius rodiklius – verslo steigimo, turto registravimo, svarbesnį, bet ne svarbiausią rodiklį – sutarčių vykdymo. Bet vis dar pralaimime pagal mokesčių mokėjimo sąlygas (Lietuva 56-a, Latvija 49-a, Estija 32-a), kurios verslui gyvybiškai svarbios.

Lietuviai patys nežino, kaip gerai jie gyvena, – taip būtų galima glaustai išdėstyti Londono Legatum instituto autorių išvadą, padarytą tiriant Lietuvos gyvenimo gerovės indeksą. Pagal jį Lietuva užėmė tikrai aukštą 44 vietą tarp tirtų 110 šalių. Būtume pakilę dar aukščiau, jei ne milžiniškas, vienas didžiausių tarp visų tirtų šalių, Lietuvos gyventojų pesimizmas.
„Visuomenė turbūt yra perdėtai pesimistinė“, – atsargiai konstatuoja tyrimo autoriai, nekaip negalėdami suvokti, kodėl lietuviai visiškai nevertina augančios ekonomikos, neblogų sąlygų verslui pradėti, puikių ryšių ir komunikacijų, išvystyto švietimo ir sveikatos apsaugos, aukščiausio pilietinių laisvių lygio. Kad gerovės indekso autoriai neapsiriko, iškeldami Lietuvą virš daugelio kaimyninių valstybių, liudija tai, jog tuo pat metu paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos Žmogaus socialinės raidos indekse Lietuva pakilo į 40 poziciją ir pirmą kartą pateko tarp itin aukšto išsivystymo valstybių. Bet nemenka dalis Lietuvos gyventojų dėl to laimingesni tikrai netapo.
Nenustebčiau, jeigu koks nors tyrimas parodytų, jog nuo tokių teigiamų žinių apie Lietuvos valstybės raidą koks trečdalis visuomenės tik dar labiau nusivilia savimi, visuomene, valstybe, visu supančiu pasauliu ir ima dar garsiau šaukti, kaip Lietuvoje viskas blogai ir vienintelis kelias – emigruoti. Bet, kaip parodė Lesterio universiteto profesoriaus Davido Bartramo tyrimas, netgi emigravę ir ėmę gerai uždirbti Lietuvos piliečiai netampa laimingesni. Kodėl?
Tiek gerovės indeksų sudarytojai, tiek imigrantų laimės tyrėjai nėra gyvenę Lietuvoje ir paprasčiausiai nesuvokia, koks milžiniškas lūžis visuomenėje įvyko pereinant iš sovietinio socializmo į kapitalizmą, iš okupuotos sovietinės provincijos tampant savarankiška valstybe. Didžiulis Lietuvos visuomenės sluoksnis (pagal įvairias netiesiogines apklausas, koks trečdalis gyventojų) tegu ne per naktį, bet per kelis dešimtmečius patyrė komunistų „Internacionale“ aprašytą metamorfozę, tik atvirkščiai – buvę viskuo, tapo niekuo.
Du pavyzdžiai iš gyvenimo. Pirmasis: 1988–1989 metai, tipiška pasiturinčių Kauno priemiesčių šeima – vyras, gamyklos inžinierius, po darbo remontuoja automobilius, žmona šiltnamyje augina gėles pardavimui ir tvarkosi ūkyje. Nuvažiuoja pas tolimus gimines į Vokietiją, kaip tuo metu Kaune įprasta, pirkti mašinos. Išsirenka 7-os serijos BMW. Giminės apstulbsta: taigi čia didelių ponų mašina, žinote, kiek kainuoja tokią išlaikyti?! Tada jau apstulbsta lietuvaičiai: o kuo mes ne ponai? Iš tiesų, pagal sovietinius standartus jie gyvena prabangiai – kelių aukštų puikiai įrengtas namas, rūsyje pokylių salė su pirtimi, erdvios pagalbinės patalpos, didžiulis šiltnamis, keli garažai, sodas. Žinoma, viskas ne iš valdiško atlyginimo, juoba – gorbačiovinių kooperatyvų klestėjimo metas.
Tokių kaip jie tuo metu Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių. Lygiai kaip ir kitų, sovietmečiu puikiai įsitaisiusių: „univermagų“ pardvėjų, bufetininkių, virėjų, autoserviso meistrų, mėsos ar pieno kombinatų darbuotojų, bekonus peninčių kolūkiečių, karolius ir auskarus presuojančių namudininkų. Vėlyvasis sovietmetis, ypač kooperatyvų laikai, – tai neregėto jų finansinio suklestėjimo metas. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubingą psichologinį sukrėtimą jie patyrė, nepriklausomybės dešimtmečiais tegu palengva, bet užtikrintai iš ponų ir gyvenimo šeimininkų virsdami ponus aptarnaujančiu personalu.
Antras pavyzdys: nemenkas verslininkas, savo rajone beveik viešpats, Lietuvos mastu – neblogai žinomas. Sovietmečiu – stambus ūkinio partinio aktyvo veikėjas, direktorius, deputatas. Tačiau, kad ir kaip verstum, nepriklausomoje Lietuvoje, bent iš šono žiūrint, gyvenantis nepalyginti turtingiau ir prasmingiau nei sovietmečiu. Juolab neturintis bijoti, kad nepatiks kokiam iš Maskvos atvykusiam partiniam bonzai. Tačiau neformalioje aplinkoje, ypač – paėmęs liežuvį atpalaiduojančių skysčių, dedantis nepriklausomybę ir „tuos landsbergistus“ į šuns dienas.
Priežastis? Sovietmečiu jis buvo tegu materialiai skurdesnis, užtai išskirtinis. Maskvoje jo deputato ženklelis ir ordinų juosta atverdavo kone visas duris, o Vilniaus valdžios kabinetus jis beveik koja atidarinėdavo, visi „pirmieji“ jį pažinojo, medžioti atvykdavo. Ilsėtis jis važiuodavo ne vien į Palangą ar Sočį, bet ir į užsienį, įskaitant tikrą, kapitalistinį. Tokių kaip jis ne tik rajone – visoje Lietuvoje mažai buvo. O laisvoje Lietuvoje jis – tiesiog vienas iš daugelio. Turtingas, bet turtingiausiųjų šimtuke nerastas, į Seimą nerenkamas, pas premjerą į eilę užsirašyti turintis, o į užsienį šiandien net studentai poilsiauti važinėja.
Tokie, nepriklausomybės metais praradę ne tiek materialinę gerovę, kiek išskirtinį statusą visuomenėje, jau niekados nebebus laimingi, nes jokie pinigai jų tokių nepadarys. Laimingi ir gyvenimu patenkinti jie būtų nebent sovietmečiui grįžus, tačiau šiandien pagaliau įsisąmonino, kad to nebebus niekados. Todėl ir siunta nelaimingi.

Visuomenėje gaji nuomonė, kad verslui rūpi tik pinigai bet kokia kaina, gali būti paneigta. “Išsivaikščiojusios”, tai yra emigravusios, skurdžios, tamsios ir nelaimingos, Lietuvos verslui nereikia.

Tai pažangios ir socialiai atsakingos Lietuvos bendrovės ketina įrodyti rugsėjį pradėtu bendru profesinės savanorystės projektu „Kam to reikia?!“. Beje, tai klausimas, jaudinantis moksleivius, kai jie ima abejoti mokykloje įgyjamų žinių nauda ir praktiniu pritaikymu.

Psichologė pabrėžia asmeninio pavyzdžio svarbą

Vilnietė psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė tvirtina, kad labai svarbu jaunimą kuo anksčiau motyvuoti siekti žinių, įgyti perspektyvią specialybę. „Gerai, kai realūs, daug pasiekę žmonės moksleiviams papasakoja savo sėkmės istorijas. Juk daug tėvų savo atžaloms pakenkia, patys to nežinodami. Įsivaizduokite jaunuolį, kasdien girdintį tėvų dejones, kad „šioje šalyje nieko nepasieksi“, „reikia emigruoti“ ir panašiai. Arba tėvą, aiškinantį, kad ir be mokslo „galima prasisukti“. Kartais į mane kreipiasi nusivylusių jaunuolių, kurie susiduria su realybe: bemokslio nereikia nei užsienyje, nei Lietuvoje“, – dėsto M.Vaštakė.
Specialistės tvirtinimu, suaugusiųjų pavyzdys – neįkainojamas. „Mano paauglys sūnus žino, kad geras pažymys reikalingas jam pačiam. Vaikiną įkvepia ir mūsų, tėvų, bei senelių pavyzdys. Ankstyvas motyvavimas siekti žinių ir jas tikslingai panaudoti giminėje perduodamas iš kartos į kartą. Mano mama, senelis ir net senelio tėtis dirbo vadovaujamus darbus. Matydami vienas kito sėkmės istorijas, nuo mažų dienų žinojome, kad tik kryptingai mokydamiesi pasieksime asmeninės gerovės. Ji tiesiogiai susijusi su visuomenės gerove: kuo daugiau laimingų, savimi pasitikinčių žmonių, tuo geriau šaliai“, – neabejoja M.Vaštakė.

Įkvėps asmeniniu pavyzdžiu

Projekto „Kam to reikia?!“ pamokas ves įvairių sričių įmonių atstovai. Per šias pamokas mokiniai sužinos, kaip įgytas žinias pritaikyti gyvenime, susipažins su įvairiomis profesijomis, išbandys naujausias technologijas, bus įtraukti į kūrybiškumą skatinančius užsiėmimus.
Mokomąją medžiagą rengiančius verslininkus konsultuos projektui talkinantys Švietimo ir mokslo ministerijos, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto, Mokyklų tobulinimo centro, „Junior Achievement Lietuva“ ir Nacionalinės moksleivių akademijos atstovai.
Taip pat padės verslo teisės advokatų kontorų grupė LAWIN, verslo konsultacijų ir IT sprendimų bendrovė „Metasite“, skaitmeninių ir mobiliųjų technologijų kompanija „Samsung“ bei finansų valdymo grupė FMG.
Mokiniams projektas suteiks galimybę dalyvauti įdomaus formato, interaktyviose pamokose, kurios ugdys jų kūrybiškumą, įkvėps noro mokytis. O vadinamieji gyvi pavyzdžiai padės suvokti, kaip mokykloje gaunamos žinios įgyja „formą“ gyvenime. Verslo profesionalai ves pamokas moksleiviams, kartu su mokytojais ir mokiniais dalyvaus edukaciniuose projektuose, kvies moksleivius į ekskursijas po įmones.
Susitikimų temos ir veiklos bus derinamos su pamokose nagrinėjamomis temomis, todėl tikimasi, kad projektas bus naudingas ir mokytojams. Juk įgijęs žinių apie praktinį dalyko taikymą mokytojas galės plėsti savo akiratį ir tobulinti turimas kompetencijas. Kai moksleiviai išgirs verslo atstovų nuomonę apie mokykloje gaunamų žinių pritaikymą, mokytojams taps lengviau sudominti juos mokomuoju dalyku.

Prisitaikyti prie kintančių reikalavimų

Šiuolaikinis pasaulis kinta taip greitai, kad mokykla, norėdama suteikti mokiniams naujausių žinių ir kompetencijų, turi nuolat atsinaujinti. O be visuomenės paramos ir susitelkimo, pasak ekspertų, tai padaryti sunku. Projekto metu mokiniai ir mokytojai galės užmegzti ryšių su verslo įmonėmis ir kitokiam bendradarbiavimui bei tolimesniems ateities projektams.
„Kuriant inovatyvią visuomenę ir ekonomiką labai svarbu, kokių gebėjimų jaunuoliai įgyja mokykloje. Turime padėti mokyklai išugdyti savarankišką, atsakingą, mąstančią ir kūrybingą asmenybę“, – teigia Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Pasak ministro, pastaraisiais metais verslas vis aktyviau prisideda prie mokinių ugdymo, o sutelkę pajėgas greičiau ir efektyviau pasieksime naudingų permainų.

Verslas sutelkė savanorius

Paklaustas, kaip gimė projektas, bendrovės “Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis atsakė, kad tai natūrali „Omnitel“ socialinės iniciatyvos “Augink atsakingai“ tąsa. Priminsime, kad „Augink atsakingai“ visuomenės taryba sutelkta 2010 m. lapkritį. Visuomenės tarybos nariai diskutuoja vaikų lavinimo temomis, dalyvauja projektuose, renginiuose ir susitikimuose. „Augink atsakingai“ visuomenės tarybą sudaro 15 visuomenėje gerai žinomų mokslo, meno, sporto, verslo ir kitų sričių atstovų. Projekto „Kam to reikia?!“ idėja gimė susėdus telekomunikacijų bendrovės ir banko darbuotojams.
“Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys mano, kad norint sėkmingai plėtoti savanorystę itin svarbūs keli veiksniai: lengvai prieinama išsami informacija apie savanorystės galimybes, veiklos formų įvairovė, renginių, leidžiančių savanoriauti kartu su bendraminčiais, organizavimas, savanorių mokymai.
“Swedbank“ ne pirmus metus skatina savo darbuotojų profesinės savanorystės veiklą. Pastebėta, kad pastaruoju metu banko darbuotojų ir kitų profesionalų susidomėjimas prasminga savanoriška veikla mokyklose didėja.
“Matydami, kad šiandien Lietuvoje savanorystei ypač reikalinga infrastruktūra, nusprendėme sutelkti abiejų bendrovių pajėgumus, suburti partnerių grupę ir sukurti savanorystės skatinimo sistemą, kuri suvienytų gerus darbus norinčius daryti žmones, – aiškina A.Danys. – Tikiu, kad verslo įsitraukimas į mokinių ugdymą gali padėti jaunuoliui pažinti įvairias profesijas dar mokyklos suole ir taip palengvinti savo tobulėjimo krypties pasirinkimą.“
„Kūrybinga, veržli ir lyderio savybėmis pasižyminti karta gali būti išugdyta tik tuomet, jei ji noriai semsis ne tik teorinių žinių, bet ir gaus patarimų bei pavyzdžių, kaip šias žinias pritaikyti darbe, siekiant karjeros. Tikime, kad nauja iniciatyva padės šiam tikslui suvienyti verslo įmonių ir mokyklų pajėgas“, – sako A.Zabulis.

Pasijunta lyg fabrike

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Įmonių ekonomikos katedros doktorantas, buvęs Lietuvos mokinių parlamento vicepirmininkas, buvęs VGTU studentų atstovybės prezidentas Justas Nugaras jaunosios kartos gyvenimą ir poreikius pažįsta ne iš nuogirdų. Pasak jo, ne visi į aukštąsias mokyklas įstojusieji žino, kodėl pasirinko vieną ar kitą specialybę, kai kurie neturi ateities vizijos.
„Kartais atsitinka, kad poreikis mokytis – iš pradžių vidurinėje, vėliau universitete – kyla ne iš vidaus, o spaudžiant tėvams, visuomenei. Todėl svarbu, kad nuo mokyklos suolo jaunuoliams būtų pateikiama informacija apie kuo platesnį galimybių, naujausių technologijų spektrą: kad kiekvienas galėtų save projektuoti ne į „vakar dienos“ specialybes bei profesijas, o rinktis perspektyviausias, atitinkančias jo pomėgius ir gebėjimus. Laiku tinkamai nemotyvuotas studentas (buvęs moksleivis) aukštojo mokslo įstaigoje pasijunta tarsi fabrike: jis mechaniškai mokosi, nemoka taikyti įgyjamų žinių. Beje, remiantis moksleivių, studentų apklausomis, pagal mokymo įstaigose įgyjamų žinių lygį Lietuvos rodikliai atitinka tarptautinius standartus, tačiau absolventų gebėjimas žinias taikyti džiugina mažiau“, – tvirtina J.Nugaras.
Jo manymu, daugiausiai pasiekia tie, kurių akys dega, kurie žino, ko ir kodėl siekia. Vėliau tokius absolventus mieliau įdarbina įmonės, o jie patys rinkai sukuria kokybiškesnį produktą. Nemotyvuoti, mechaniškai iškalę studijų programas jaunuoliai sunkiau prisitaiko darbo rinkoje. „Tokių žmonių gyvenime įvyksta lūžis vos baigus mokyklą ar universitetą. Nejausdami krypties jie sunkiai prisitaiko, o įtikėję, kad užsienyje laukia geresnė ateitis, emigruoja“, – nuomonę pagrindžia J.Nugaras.

Faktai ir skaičiai

„Eurostat“ prognozuoja, kad 2060 m. Lietuvoje gyvens 2,5 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių sumažės nuo 58,6 iki 41,4 proc., vyresnių žmonių pagausės nuo 16 iki 32,7 proc.

Vaikų Lietuvoje sparčiai mažėja, dėl to nukenčia kartų kaita.

2011 m. rugsėjį pradėtas Lietuvos mokykloms skirtas projektas “Kam to reikia?!”

Planuojama, kad per pirmuosius ketverius metus projekte dalyvaus 95 proc. šalies mokyklų.

Ketinama organizuoti 3 tūkst. susitikimų su mokiniais.

Ateityje mokytojai ir mokiniai galės patys spręsti, kokį svečią jie nori pasikviesti į savo mokyklą. Projekto vykdytojai pateiks susitikimų organizavimo platformą internete, kuri leis ne tik rasti norimą pranešėją ar temą, bet ir pasirinkti pageidaujamą susitikimo formatą.

Į susitikimus ketinama pakviesti apie 60 tūkst. vaikų.

Į profesinę savanorystę įsitrauks 2 tūkst. įvairių sričių profesionalų iš 400 įvairių organizacijų.