Shutterstock

Žvilgsnis. Lenkija lietuviams neretai asocijuojasi su blogais keliais, pigiais maisto bei kitokiais produktais ir bendra istorija.

Atrodytų, nieko įdomaus kaimyninėje šalyje nėra, o lenkų problemos lygiai tokios pat kaip ir mūsų: didžiulis nedarbas ir masinė emigracija į Vakarus. Bet ar išties Lenkija yra dėmesio neverta šalis? O gal mes tebetikime tuo, kas seniai nebėra tiesa?

Pastarąjį sykį per Lenkiją buvau važiavusi daugiau nei prieš dvejus metus. Jau tada nustebino Varšuvoje statomi nauji keliai su įspūdingomis stiklinėmis galerijomis. Šįkart važiuojant į Pietryčių Lenkijoje esantį pramoninį miestą Staliovą Volią lenkų nusiteikimas atsikratyti blogus kelius turinčios šalies įvaizdžio buvo dar akivaizdesnis.

Jau dabar važiuojant Varšuvos link kur ne kur nutiesti atskiri automagistralės ruožai. Žadama, kad iki 2020 m. keturių juostų kelias drieksis nuo pat Lietuvos sienos.

Dar maloniau nustebino Varšuvos aplinkkelis. Iš koto verčiantis 6–10 eismo juostų kelias, dengtas stiklinėmis galerijomis, saugančiomis miestiečius nuo triukšmo, o vairuotojus nuo kritulių, kelionę pro Lenkijos sostinę padėjo sutrumpinti vos iki keliolikos minučių.

Pastebėjau ir tai, kad nemažai lenkų – tiek jaunų, tiek vyresnių, bent jau miestuose, savo aprangos stiliumi vis labiau primena skandinavus, nei rytų europiečius. Tik vairavimo stilius išliko vis dar toks pat pavojingas, nutrūktgalviškas ir įžūlus – apie tai byloja ir begalės dirbtinėmis gėlėmis papuoštų kryželių bei žvakučių pakelėse.

Gyvenamoji lenkų aplinka taip pat nebeatrodo labai niūri – dauguma senų daugiabučių namų modernizuoti, o jų fasadai švyti išdažyti ryškiomis spalvomis.

„Kaip pas jus vykdoma daugiabučių namų modernizacija?“ – jau vėliau pasiteiravau naujojo savo pažįstamo Andrzejaus Calo. Jis – inteligentiškos išvaizdos į šeštąją dešimtį įkopęs lenkas iš Staliovos Volios. Kadaise Andrzejus dirbo Maskvoje, todėl puikiai kalba rusiškai, nors ir su ryškiu lenkišku akcentu.

Jis paaiškino, kad daugiabučiai namai Lenkijoje tvarkomi iš kaupiamųjų lėšų, kurias gyventojai kas mėnesį moka daugiabučio namo administratoriui. Įmoka priklauso nuo gyvenamojo ploto dydžio. Bet kuriuo atveju, pasak Andrzejaus, ji nėra didelė.

Dar vienas dalykas, kurio neįmanoma nepastebėti, ypač važiuojant vis labiau į Lenkijos pietus, yra obelys – mažaūgiai kreivoki medeliai, susodinti tvarkingomis eilėmis, kaip kokie vynmedžiai. Kodėl lenkai obuolius augina it vynuoges?

„Tai ypatingas mūsų ūkininkavimo būdas, – jau vėliau man paaiškino Andrzejus. – Taip susodinti medeliai duoda gerokai didesnį derlių, o ir prižiūrėti juos paprasčiau – tarp medelių važiuoja siauri traktoriukai, kurie juos apgeni ir nupurškia priemonėmis nuo kenkėjų. Jau pirmaisiais augimo metais obelys duoda pusę savo galimo derliaus, o antrais ir paskesniais – visą. Po penkerių metų medeliai pašalinami ir jų vietoje auginami nauji.“

Netikėti šio būdo veiksmingumu nėra pagrindo – Lenkija yra viena didžiausių obuolių eksportuotojų pasaulyje, kaip teigiama, aplenkusi netgi Kiniją. 2012–2013 m. Lenkijos obuolių eksportas siekė 1,2 mln. tonų, o jo vertė sudarė 438 mln. eurų. Daugiausiai lenkiškų obuolių įsigijo Rusija, Baltarusija, Vokietija ir Ukraina.

Tiesa, pernai šis tas pasikeitė. Nors Lenkijoje buvo kaip niekada geras obuolių derlius, didžiausia šių vaisių pirkėja Rusija paskelbė embargą. Kadangi tai įvyko likus maždaug mėnesiui iki derliaus nuėmimo, teko skubiai spręsti nemažą galvosūkį, kur dėti šitiek obuolių.

ES parėmė nuo embargo nukentėjusius ūkininkus, o neparduotus obuolius, kad nepražūtų, prisakyta nemokamai dalyti patiems lenkams. „Dabar kiekvieną savaitę į miestų aikštes atvažiuoja obuolių augintojai ir nemokamai gyventojams dalija dėžes obuolių. Tad obuoliais esame apsirūpinę – galime ir jus pavaišinti“, – netikėta nauda gyventojams džiaugiasi Andrzejus.

Į akis krinta ir tai, kad kaimuose, ypač esančiuose labiau į šalies pietus, stovi gana daug naujos statybos namų su išpuoselėta aplinka. Pasak Andrzejaus, tai už emigrantų pinigus pastatyti namai. Esą daug jaunų emigravusių lenkų gimtojoje šalyje statosi nuosavus namus, tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti gyventi.

Deja, kol kas grįžti į tėvynę lenkai neskuba, o emigracija vis dar išlieka viena didžiausių šios šalies problemų. Kaip rodo statistika, nuo 2004 m., kai šalis tapo Europos Sąjungos nare, iki 2011 m. iš Lenkijos emigravo daugiau kaip du milijonai žmonių. Didžiausia emigracijos banga buvo po 2006–2007 m.

Kaip ir Lietuvoje, pagrindinė emigracijos iš Lenkijos priežastis – nedarbas. 2012 m. darbo neturinčių žmonių šioje šalyje buvo net daugiau nei 1991-aisiais ir kone pusė jų nedirbo ilgą laiką.

Nepaisant nedarbo, Lenkijos ekonomika nuolat auga. 2009 m. per krizę ši šalis ne tik išvengė nuosmukio, bet ir pademonstravo teigiamą bendrojo vidaus produkto prieaugį tarp visų ES narių.

Lenkijos pramonė gana išsivysčiusi. Iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo koncentruota į anglių, tekstilės, chemijos, mašinų, geležies ir plieno sektorius. Šiandien išsiplėtė ir į trąšų, naftos cheminių produktų, automobilių įrangos, elektronikos, automobilių gamybą, laivų statybą.

Kaip atrodo vienas pramoninių Lenkijos miestų, sužinojau pasiekusi kelionės tikslą – Pietryčių Lenkijoje, prie Vyslos ir Sanos santakos, esančią Staliovą Volią. Tai vienas jauniausių Lenkijoje miestų, įkurtas prieš Antrąjį pasaulinį karą plieno ir karinės technikos gamyklos „Huta Stalowa Wola“ (HSW SA) darbuotojams apgyvendinti.

Miestas buvo pavadintas taip pat kaip gamykla. Sakoma, jog vardas „Stalowa Wola“ (lietuviškai „Plieninė Valia“) ketvirtajame dešimtmetyje gimė tuomečiam Lenkijos gynybos reikalų ministrui generolui Tadeuszui Kasprzyckiui ištartus žodžius, kad centrinė Lenkijos pramoninė sritis simbolizuoja „plieninę lenkų tautos valią modernizuotis“.

Šiuo metu Staliovoje Volioje gyvena per 64 tūkst. gyventojų – šiek tiek daugiau nei Alytuje. Dauguma jų, tarp kurių ir A.Calas, dirba buvusioje HSW SA gamykloje, dabar žinomoje „Dressta“ vardu. Ši įmonė per daugelį metų pakeitė ne tik savo vardą, savininkus, bet ir išplėtė gamybos sritį.

Septintajame aštuntajame dešimtmetyje HSW SA pradėjo gaminti ne tik karinę techniką, bet ir statybų transporto priemones. Šiuo metu „Dressta“ gamina vikšrinius buldozerius, vamzdžių klotuvus, ratinius krautuvus, juostinių transporterių keistuvus ir ekskavatorius-krautuvus.

2012 m. vasarį savo statybos technikos skyrių „Dressta“ pardavė tarptautinei Kinijos statybų technikos gamybos kompanijai „Guangxi LiuGong Machinery Co.“ (geriau žinomai kaip „LiuGong“). Nepaisant to, kad naujaisiais įmonės šeimininkais tapo kinai, visas „Dressta“ transportas tebegaminamas Lenkijoje. Išlaikytas ir prekės ženklas „Dressta“, tik pati antrine tapusi įmonė oficialiai pervadinta į „LiuGong Dressta Machinery Sp.“

Geltonos spalvos „Dressta“ automobiliai dirba visuose žemynuose. Jie gali dirbti tiek ekstremaliame karštyje, tiek arktiniame šaltyje bei atlikti skirtingus darbus: nuo sąvartynų, miškų tvarkymo, kelių tiesimo iki naftos vamzdžių klojimo ar kasybos.

Įmonė savo transporto priemonėmis prekiauja ir Baltijos šalyse – A.Calas yra „Dressta“ kompanijos Rytų Europos regiono vadovas. Tačiau mūsų šalys šiai įmonei yra labai mažai rinka. Labiausiai „Dressta“ orientuojasi į Afrikos, Brazilijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Olandijos, Lenkijos, Singapūro, Rusijos ir JAV regionus.

„Dressta“ – ne vienintelis stambus darbdavys Staliovoje Volioje. Čia veikia ir dvi iš trijų Vokietijos holdingo UNIWHEELS AG gamyklų. UNIWHEELS yra vienas didžiausių ratlankių tiekėjų Europos mašinų pramonei. Ši įmonė tiekia ratlankius tokiems žymiems automobilių gamintojams, kaip „Audi“, BMW/MINI, „Mercedes“, „Jaguar“/„Land Rover“, PSA ar „Volvo“.

Net apie 83 proc. grupės produktų gaminama Staliovoje Volioje esančiose gamyklose, kuriose dirba per 1800 žmonių.

Be to, Staliovoje Volioje veikia elektrinė ESW, statybinių medžiagų gamintoja „Prefabet Stalowa Wola“ ir didžiausia Lenkijoje plieno konstrukcijų gamintoja bei eksportuotoja „Mostostal“, kuri surenka ir stato daugybę pramonės statinių – nuo chemijos gamyklų iki radijo bokštų.

Staliova Volia yra pramoninis ir gana nuobodžiai atrodantis miestas, kuris žavesiu negalėtų varžytis su tokiais istoriniais Lenkijos miestais, kaip vos už 30 km esantis Sandomieras ar Krokuva. Vis dėlto, priešingai nei dauguma buvusios Sovietų Sąjungos šalių pramoninių miestų, jis nėra mirštantis. Netgi atvirkščiai – Lenkijos rinkos ekonomikos tyrimų instituto Gdanske duomenimis, Staliova Volia yra vienas pačių patraukliausių šalies miestų užsienio investuotojams.

Giedrė Balčiūtė

Marios Sklodowskos-Curie tautietės lenkės yra ryžtingai nusiteikusios įsitvirtinti versle, aukščiausiuose postuose ir tarp techninių specialybių atstovų. Kai kurios lenkės jau padarė įspūdingą karjerą. Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) tarybai vadovauja prof. Agnieszka Zalewska. Ji yra ne tik pirmoji lenkė, bet ir apskritai pirmoji moteris istorijoje, vadovaujanti tyrimams didžiausioje Europos laboratorijoje.

Giedrė BALČIŪTĖ

Lenkai didžiuojasi ir Maria Ślązak, Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos (CCBE) pirmininke. Net Gdansko jūrų uosto direkcijos vadovė yra moteris – tai Dorota Raben. Nereikėtų pamiršti ir Lenkijos premjerės 58 metų Ewos Kopacz.

Kas kliudo lenkės karjerai?

Su kai kuriomis įspūdingą karjerą padariusiomis lenkėmis Varšuvoje susitiko Lietuvos verslo moterų tinklo, vienijančio verslininkes ir aukščiausio lygio vadoves, narės. Per susitikimą, kurį organizavo ir rėmė Lenkijos ambasada Lietuvoje, lietuvės ir lenkės dalijosi savo patirtimi ir diskutavo apie problemas, su kuriomis susiduria veiklios abiejų šalių moterys, bei aptarė galimus jų sprendimo būdus. Tad kokia yra lenkių patirtis?

Lenkės vienos pirmųjų Rytų Europoje pradėjo burtis į organizacijas, kuriose sprendžiamos įvairios veiklių moterų problemos. Viena tokių organizacijų – Tarptautinis moterų forumas (lenk. Międzynarodowe Forum Kobiet). Tai viena seniausių Rytų Europoje moterų organizacijų, prieš dvejus metus atšventusi savo dvidešimtmečio jubiliejų.

Ši organizacija susikūrė 1993 m. Varšuvos ekonomikos mokykloje, kaip mokslo tyrimų projektas, kurio objektas buvo tuo metu naujai visuomenėje atsiradusi grupė – moterys verslininkės. Vėliau buvo įsteigta asociacija, vienijanti moteris tyrėjas ir moteris verslininkes, kad jos galėtų vienos iš kitų pasisemti daugiau žinių ir patirties. Taip pamažu atsirado Tarptautinis moterų forumas, kurio pagrindinis tikslas yra skatinti moteris užsiimti verslu ir siekti karjeros. Forumo narės siekia pagerinti moterų pozicijas versle, padėdamos esamoms ir būsimoms verslininkėms susipažinti vienoms su kitomis, kad jos galėtų pasidalyti savo patirtimi, viena kitą paremti.

Tarptautinio moterų forumo prezidentė tarptautinės ekonomikos mokslų daktarė Ewa Rumińska-Zimny, paklausta, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria karjeros siekiančios lenkės, pabrėžė, kad labai dažnai joms trūksta aplinkinių ar net šeimos narių paramos ir supratimo bei pasitikėjimo savimi.

„Prieš pradėdamos verslą nemažai moterų mano, kad greičiausiai joms tai nepavyks. Mūsų tikslas yra įtikinti, kad jos gali tai padaryti, kad jau yra ne viena moteris, kuri su panašiomis problemomis susidūrė anksčiau ir sugebėjo jas įveikti“, – pasakojo E.Rumińska-Zimny, ilgą laiką dirbusi patarėja Jungtinių Tautų sekretoriate Niujorke ir Ženevoje.

Kad lenkėms moterims dažnai pritrūksta pasitikėjimo savimi, pritarė ir organizacijos „Vital voices“ Lenkijos padalinio steigėja ir prezidentė dr. Daria Gołębiowska-Tataj. Anot jos, ne mažiau lenkėms siekti tikslų trukdo ir kuklumas: „Lenkijoje moterys ir merginos užauga su tam tikru kaltės jausmu. Joms įteigta, kad reikia išlikti kuklioms, kad nėra gerai girtis, kalbėti apie savo sėkmę.“

Ponia Daria neslepia ir pati ilgą laiką buvusi kukli, nors jos pasiekimai įspūdingi. Apsigynusi mokslų daktaro vardą dizaino srityje D.Gołębiowska-Tataj stažavosi Sorbonos, Vidurio Europos ir Mičigano universitetuose. Ji dirbo investicinės bankininkystės srityje ir rizikos kapitalo fonduose, kurie investuoja į žiniasklaidą, telekomunikacijas ir informacinių bei komunikacijų technologijų sektorius, vadovavo fondui, remiančiam naujus verslus, konsultavo naujus verslininkus. 2006 m. žurnalo „Fortune“ ir JAV valstybės departamento ji buvo pripažinta viena iš kylančių globalaus verslo lyderių ir pakviesta į organizacijos „Vital Voices Global Partnership“ mokymų programą.

Organizaciją „Vital Voices Global Partnership“ 1997 m. įkūrė dabar į JAV prezidentus kandidatuojanti buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton drauge su kita buvusia valstybės sekretore Madeleine Albright. Organizacijos tikslas – paremti aktyvias ir norinčias paveikti pasaulį moteris, padėti joms savyje rasti vadovo savybių, įkvėpti, padrąsinti ir paskatinti mokytis iš geriausių.

Per „Vital Voices“ mokymus D.Gołębiowskos-Tataj mentore buvo paskirta JAV žiniasklaidos korporacijos „Time Warner“ viceprezidentė. „Aš dvi savaites lydėjau ją visur, stebėdama jos darbą ir mokydamasi. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia sekti vieną iš labiausiai versle pasiekusių moterų ir iš jos mokytis? Tuo metu aš labai daug sužinojau apie tai, kaip veikia JAV korporacijos iš vidaus. Skaitant straipsnius ar Harvardo verslo apžvalgas apie tai galima sužinoti tik abstrakčiai. Visai kas kita matyti, kaip tai veikia gyvai“, – aiškino D.Gołębiowska-Tataj.

Mentorė savo mokinę iš Lenkijos „Fortune“ galingiausių moterų susitikime supažindino su pasauline verslo bendruomene, iškiliausiomis JAV moterimis, tarp jų – ir H.Clinton.

Mokėsi iš pasitikinčių amerikiečių

„Kai JAV sutikau labai stiprių, be galo savimi pasitikinčių moterų, manyje įvyko tikras lūžis. Supratau, kad jeigu jos mane giria, vadinasi, tai išties reikšminga. Grįžusi norėjau sugrąžinti visuomenei tai, ką pati gavau. Todėl 2010 m. įsteigiau organizacijos „Vital Voices“ padalinį Lenkijoje, kuriame daugiau pasiekusios verslininkės moko pradedančiąsias, leisdamos joms stebėti savo veiklą ir perduodamos žinias“, – pasakojo D.Gołębiowska-Tataj.

Vis dėlto lenkių nepasitikėjimas savimi vis dar išlieka opi problema. Nors paprastai moterys labai ambicingai pradeda savo verslus, vėliau dažna nesugeba jų išplėtoti. Tad kas trukdo lenkėms eiti tolyn? E.Rumińskos-Zimny nuomone – tradicinis visuomenės požiūris, kad verslas yra vyrų, o ne moterų reikalas. „Tebemanoma, kad moteris visų pirma turi būti mama, o ne verslininkė. Suderinti verslą su motinyste išties nelengva. Juk verslui reikia skirti daug laiko, kurio nemažą dalį užima šeima ir vaikai“, – sako ekonomikos mokslų daktarė.

Dar neseniai Lenkijos moterys verslininkės net ir nelabai galėjo sau leisti eiti motinystės atostogų. Anksčiau Lenkijoje motinystės išmokos buvo mokamos tik samdomoms darbuotojoms. Manyta, kad moterys verslininkės, net ir tapusios mamomis, pinigus privalo užsidirbti pačios ir valstybės išmokos joms nepriklauso. Tarptautinio moterų forumo iniciatyva pernai įstatymas buvo pakeistas. Taigi dabar motinystes atostogas gali imti ir valstybės išmokas gauti net ir tos, kurios susikūrė darbo vietą pačios. Dabar metus moterys verslininkės gali ramiai atsidėti šeimai.

Verslas ir motinystė

Kaip sunku auginti vaikus ir tuo pačiu metu būti verslininke, D.Gołębiowska-Tataj žino iš patirties. Kaip tik todėl po trečiojo vaiko gimimo ji nusprendė pasitraukti iš verslo ir labiau atsidėti tik motinystei bei akademinei veiklai.

„Kai esi verslininkė, turi dirbti po 15 valandų per parą. Atsimenu, kai auginau du pirmuosius vaikus, būdama namie jausdavau kaltę, kad nesu darbe, o dirbdama jausdavausi kalta, kad nesu su šeima. Kartą pagalvojau, kad man nereikia tų pinigų ir streso, aš pasiduodu. Kaip tik tuo metu nuvykau į verslo lyderių moterų susitikimą Vašingtone, Valstybės departamente. Jame sėdėjo septynios aukščiausią karjerą padariusios moterys, tarp jų – valstybės sekretorė Condoleezza Rise. Po susitikimo viena iškili senatorė pasakė: „Aš atsisakiau karjeros, kai to reikėjo.“ Man tai buvo tarsi mano pasirinkimo pateisinimas. Jeigu ji galėjo atsisakyti karjeros, vadinasi, ir aš galiu atsiduoti kitiems prioritetams. Ir dabar sakau moterims – jeigu blogai jaučiatės darydamos verslą, nutraukite tai. Vėliau galėsite grįžti!“ – pataria D.Gołębiowska-Tataj, po dešimties metų pertraukos dabar vėl grįžusi į verslą.

Vis dėlto lenkės sėkmingai derina verslą ir motinystę. Viena tokių – Verslo lyderių fondo (lenk. Fundacja Liderek Biznesu) direktorių tarybos pirmininkė Katarzyna Twarowska. Graži ir stilinga, į buvusį supermodelį iš Lietuvos Svetlaną Griaznovą panaši šviesiaplaukė yra ne tik trijų vaikų motina, bet ir audito bendrovės „Ernst & Young“ Lenkijos skyriaus, atsakingo už nekilnojamojo turto draudimą Vidurio ir Pietryčių Europoje, vykdomoji vadovė. Verslo lyderių fondas, kuriam ji vadovauja, vienija moteris, pasiekusias profesinės sėkmės. Fondo narės savo patirtimi dalijasi su kitomis moterimis, remia jų siekius užimti ir išlaikyti vadovaujamas pozicijas, padeda ugdyti dailiosios lyties atstovių talentus ir reklamuoja jų įmones.

K.Twarowska teigia, kad derinti karjerą su motinyste jai sekasi dėl supratingo sutuoktinio, kuris labai padeda auklėti vaikus. Būtent vyras rūpinasi, kad vaikai būtų laiku nuvežti į mokyklas, būrelius ir iš jų paimti.

Verslą puikiai su motinyste derina ir net jį sėkmingai plečia ir išvaizdi dviejų vaikų mama Kalina Ben Sira, įkūrusi Lenkijoje gerai žinomą grožio klinikų tinklą „La Perla“. Ši moteris tėvų valia universitete baigė menotyros studijas, nors jai visada labiau patiko rūpintis savo išvaizda, ir šį savo pomėgį ji nusprendė paversti verslu.

Grožio verslą K.Ben Sira pradėjo prieš 15 metų. Pradžia nebuvo lengva: teko susirasti gerų specialistų, gebančių naudotis specifine medicinine įranga, išmokti savo verslą populiarinti, netgi įveikti biurokratines kliūtis plečiant kliniką.

Kurdama savo verslą K.Ben Sira baigė daugybę tarptautinių kursų, kosmetologijos mokyklų, taip pat pouniversitetines vadybos studijas. Siekis tobulėti ir užsispyrimas davė puikių rezultatų. IK.Ben Siros verslas išsiplėtė į grožio klinikų tinklą. Dabar moteriai priklauso 8 grožio klinikos ne tik Varšuvoje, bet ir Zakopanėje bei Krokuvoje, jose teikiamos paslaugos nuo estetinės medicinos iki plastinės chirurgijos. Jos klinikų paslaugomis naudojasi politikai, pramogų verslo atstovai, kiti Lenkijoje žinomi žmonės.

Sėkmingai augančio verslo atstovėmis galima pavadinti ir dar dvi žavias lenkes bičiules Katarzyną Pawlikowską bei Aleksandrą Nieściuszko – 2007 m. įkurtos viešųjų ryšių ir rinkodaros komunikacijos agentūros „Garden of Words“, laimėjusios prestižinį „Stevie awards“ apdovanojimą, savotišką verslo „Oskarą“, savininkes. Ši agentūra pirmoji Lenkijoje pradėjo specializuotis komunikacijos moterims srityje, nes, kaip rodo tyrimai, net iki 80 proc. pirkinių spendimų priima būtent jos.

Pasiekusios sėkmės dvi bičiulės nusprendė neapsiriboti viena įmone ir ėmėsi dar vieno verslo – įkūrė tarptautinės įmonės „Df Medica“ Lenkijos padalinį. Ši įmonė parenka vadinamąsias genodietas, tai yra sudaro mitybos planą, atsižvelgiant į žmogaus genus ir jų kombinacijas. Genodieta Lenkijoje jau sulaukė nemažo populiarumo, nepaisant to, kad tokio mitybos plano sudarymas yra nepigus malonumas.

Tiesa, K.Pawlikowska prisipažįsta, kad didžiausia savo sėkme laiko ne augančių verslų įkūrimą, bet gebėjimą tinkamai išauklėti vienturtį sūnų.

Lenkę persekioja kuklumas

O kaip lenkėms moterims sekasi kitose srityse? Pasirodo, kuklumas ir nepasitikėjimas savimi lenkėms trukdo ne tik daryti sėkmingesnius verslus, bet ir tapti aukščiausio lygio vadovėmis. K.Twarowska pasakojo, kad didžiųjų Lenkijos įmonių valdybose ir direktorių tarybose vis dar dominuoja vyrai. Moterų čia yra mažiau nei 10 proc., nors net 60 proc. universitetų absolventų yra merginos. Netgi mokslo aukštumų lenkės pasiekia gerokai rečiau. Nors į universitetus įstoja daugiau merginų, profesoriais kur kas dažniau tampa vyrai. Jie dažniausiai užima ir aukštųjų mokyklų rektorių ar dekanų postus.

Lenkijos politikoje taip pat kol kas dominuoja vyrai, nors pernai buvo pritaikyta lyčių kvota, taigi rinkimuose dalyvaujančių partijų sąrašuose privalo būti mažiausiai 35 proc. kiekvienos lyties atstovų. Skamba gerai, tiesa? Bet, pasirodo, naujasis įstatymas neturėjo daug poveikio iškart po jo priėmimo vykusiems rinkimams.

„Partijos tiesiog sureitingavo moteris taip, kad jos atsidūrė sąrašų gale. Vis dėlto manau, kad dėl to susiklostė įdomus fenomenas. Į sąrašų apačią nustumtos moterys išmoko konkuruoti, labiau susiorganizuoti, todėl, mano nuomone, tik laiko klausimas, kai jos parodys, ką gali“, – šyptelėjo D.Gołębiowska-Tataj.

Net politines diskusijų laidas Lenkijoje dažniausiai patikima vesti vyrams. Ekonomistė Dominika Bettman, kompanijos „Siemens“ Lenkijos padalinio finansų skyriaus vadovė ir Moterų kongreso (lenk. Kongres Kobiet), didžiausio šalyje visuomeninio judėjimo, valdybos narė, pasakojo, kad neseniai vienos politinių diskusijų laidos vedėja tapo moteris. Iš pradžių Moterų kongreso atstovės džiaugėsi šiuo pasiekimu, bet vėliau nusivylė, nes vedėja, užuot elgusis moteriškai, politines laidas ėmė vesti agresyvia vyriška maniera.

Vis dėlto D.Bettman džiaugiasi, kad Lenkijoje žiniasklaida, skirta moterims, nagrinėja ne tik „lengvas“ temas apie grožį, madas, valgio gaminimą, įžymybių gyvenimą ir panašiai. Štai Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ šeštadieniais leidžia specialų priedą moterims „Wysokie obcasy“ (liet. „Aukštakulniai“), kuriame nagrinėjamos rimtos temos. Nemažai straipsnių yra apie moterų teises ir problemas ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje.

Visuomenės spaudimas

Lenkijoje aktyviai vykdomos socialinės kampanijos „Merginos į politechnikos universitetus“ ir „Merginos link tiksliųjų mokslų“, drąsinančios merginas studijuoti techninius ir inžinerinius mokslus. Šių kampanijų iniciatorė yra Bianka Siwińska, fondo „Švietimo perspektyvos“ vadovė, šiemet laimėjusi Lenkijos verslo moterų apdovanojimą „Bizneswoman roku 2015“.

B.Siwińskos įsitikinimu, gerokai daugiau merginų rinktųsi technines specialybes, jeigu visuomenės požiūris būtų kitoks. Esą 9–10 metų vaikams visi mokslai sekasi vienodai ir tik vėliau nemažai mergaičių, paveiktų aplinkinių nuomonės, kad techniniai mokslai – vaikinų reikalas, nustoja domėtis tomis sritimis.

„Dauguma merginų renkasi tradiciškai moteriškas specialybes: pedagogiką, psichologiją, medicinos mokslus, o technikos mokslų dažniausiai nesirenka, nes jų šeimose nėra pavyzdžių, kad moterys būtų pasirinkusios tokį kelią, ir jos nieko nežino apie tose srityse karjerą padariusias moteris. Net jeigu merginos ir pasirenka technines specialybes, į jas kreivai žiūri netgi dėstytojai“, – komentuoja B.Siwińska.

Todėl fondo „Švietimo perspektyvos“ atstovai skatina mokytojus ir dėstytojus neatbaidyti merginų nuo tiksliųjų mokslų ir netgi paraginti rinktis technines specialybes. Merginoms organizuojamos „IT karjeros naktys su pižamomis“, kurių metu pasakojama, kodėl tikslinga būtų rinktis ir tiksliuosius mokslus. Dvidešimt Lenkijos technikos universitetų kiekvieną balandį merginoms rengia atvirų durų dienas „Nacionalinė atvirų durų diena tik merginoms“. Mažų miestų mokyklose kasmet vyksta interneto konferencijos, kuriose mergaitėms pasakojama apie techninių specialybių pasirinkimo naudą.

Tokios kampanijos jau davė vaisių. Per pastaruosius 8 metus merginų, pasirinkusių tiksliuosius ar technikos mokslus, Lenkijoje padaugėjo nuo 29 iki 37 proc. Tokios iniciatyvos supykdė Lenkijos vaikinus. Jie net ėmė rašyti skundus, reikalaudami nutraukti tokias programas, kaip skatinančias vyrų diskriminaciją. Į juos atsižvelgta nebuvo.

Pasaulėžiūra. Mokslas neatsiejamas nuo mitų. Jų ypač gausu dabar, kai pagreitėjus informacijos sklaidai kiekvienas netikslumas tarsi virusas išplinta po pasaulį, o jos pagrindu kuriami nauji pramanai. Ir tais mitais visuomenė neretai tiki, net jeigu jie būna jau seniai paneigti.

Vienas labiausiai mitais apipintų mokslų yra palyginti neseniai atsiradusi epigenetika. Šią mokslo sritį, kurios tikslas yra išsiaiškinti, kaip reguliuojami genai, galima būtų pavadinti jaunesniąja genetikos seserimi.

Antraštės apie epigenetinius atradimus visuomet skamba sensacingai, o epigenetiniais mechanizmais bandoma paaiškinti beveik viską: nuo įvairių ligų atsiradimo priežasčių (šis aspektas turi pagrindą) iki mūsų gebėjimų įveikti kliūtis, kurie esą priklauso nuo to, kaip su mumis pirmaisiais mėnesiais elgėsi mamos, ar net seksualinės orientacijos pasirinkimo. Tačiau dalis šios informacijos yra neteisinga arba teisinga tik iš dalies.

Neseniai keturių JAV ir Kanados universitetų mokslininkai akademiniame žurnale „Science & Society“ aptarė naujausius epigenetinius mitus ir jų atsiradimo priežastis. Pasak straipsnio autorių, viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduriama interpretuojant epigenetinių tyrimų rezultatus, yra skubėjimas bandymų su gyvūnais išvadas laikyti tinkamas ir žmonėms.

Pavyzdžiui, tiriant žiurkes buvo pastebėta, kad tokie veiksniai, kaip tėvų mityba, stresas, aplinkos užterštumas, gali paveikti nėštumo eigą ir ateityje palikuoniams sukelti tam tikrų sveikatos problemų, kurios gali persiduoti ir vėlesnėms kartoms. Nors vis dar neaišku, ar tas pats taikytina ir žmonėms, spaudoje netruko atsirasti patarimų, kaip žmonėms išvengti epigenetinių veiksnių, kurie palikuoniams gali sukelti sveikatos sutrikimų.

Toronto universiteto Psichikos ir priklausomybės ligų centro Epigenetikos laboratorijos vadovas prof. Artūras Petronis įspėja, kad remiantis bandymų su gyvūnais rezultatais jokiu būdu negalima žmonėms duoti rekomendacijų, kaip elgtis. Tai būtų visiškai neatsakingas patarimas.

Klinikinis psichologas, knygos apie psichologinius kompleksus „Complexus Amoris“ autorius Andrius Kaluginas irgi prisiminė panašų atvejį, kai bandymų su gyvūnais rezultatai buvo paskubomis ekstrapoliuoti žmonėms. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra teiginys, kad veidrodiniai neuronai smarkiai veikia žmonių elgseną, nors bandymai buvo atlikti tik su gyvūnais.

Veidrodiniai neuronai buvo atrasti atsitiktinai, kai italų neurofiziologas Giacomo Rizollatti pastebėjo, kad laboratorijoje beždžionei imant riešutus aktyvuojasi tam tikri smegenų neuronai. Tie patys neuronai aktyvavosi ir tuomet, kai beždžionė tiesiog stebėjo, kaip riešutą paėmė bandymą atliekantis mokslininkas. Taip neurobiologai atrado vadinamuosius veidrodinius neuronus, kurie atsako už vienas kito supratimą, paaiškina, kodėl mes atkartojame kitų žmonių gestus, veiksmus ir apskritai kaip mes juos suprantame.

Tai buvo revoliucinis neurobiologijos atradimas. Neilgai trukus padaryta išvada, kad žmonės taip pat turi veidrodinių neuronų. Išvada, pasak psichologo, padaryta remiantis vienintele prielaida, kad beždžionės smegenys yra analogiškos žmogaus smegenims.

Remiantis veidrodinių neuronų teorija imta aiškinti, kodėl vienas žmogus, atkartodamas kito veiksmus, jį tarytum supranta. Pavyzdžiui, kai šaukšteliu maitindama kūdikį mama pati išsižioja, sakydama „am“, vaikas automatiškai daro tą patį. Arba jeigu vienas žmogus žiovauja, kitas irgi pradeda žiovauti. Taip neva gali būti dėl to, kad mus veikia veidrodiniai neuronai.

„Nueita ir į gilesnę sritį – psichologiją. Veidrodiniais neuronais bandyta paaiškinti, kad jeigu vienas žmogus bijo, kitas gali suprasti jo išgyvenimus, tarsi atkartodamas tą baimę. Gal yra kažkiek tiesos, kad ir žmones veikia veidrodiniai neuronai, bet kol kas tai neįrodyta. Juk visi tyrimai buvo atlikti tik su beždžionėmis“, – aiškina A.Kaluginas.

A.Petronis pastebi, kad mokslininkai neretai paskuba pateikti pernelyg tiesmukas vieno ar kito tyrimo interpretacijas, neatkreipdami dėmesio į kitus galimus veiksnius.„Visada atlikus tyrimą norisi išplaukti į plačius vandenis. O mokslininkai dar yra ir žmonės, turintys fantazijos. Jie nori parodyti, kad jų darbai yra svarbūs, kad jie nešvaisto mokesčių mokėtojų pinigų ir daro kažką naudinga. Bet išvadas reikia daryti labai atsargiai, nes gali prisidėti įvairių niuansų, kurie viską pakeistų 180 laipsnių kampu“, – teigia profesorius.

Pasak jo, yra tik labai nedaug vienaprasmiškų dalykų. Tai paprastos tiesos, kurias žino visi. Pavyzdžiui, kad riebus maistas kenkia, arba kad fizinis aktyvumas yra labai svarbu. Tačiau mes tiksliai nežinome, kokia turėtų ar neturėtų būti mūsų aplinka ir ko reikėtų vengti.

Ypač daug mitų gaubia humanitarinius mokslus. Kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras prof. Alvydas Butkus pastebėjo, kad paprastai mitai grindžiami kokiu nors vienu ar keliais faktais. „Pavyzdžiui, paimamas kalbininkų teiginys, kad lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų (o tai tiesa), ir interpretuojama, kad ji apskritai yra seniausia Europos kalba, senoviškumo sąvoką pakeitus senumo sąvoka, nors tai toli gražu ne tas pats. Toliau – dar gražiau: jei lietuvių kalba seniausia, tai visos kitos kalbos esą kilusios iš lietuvių kalbos. Vadinasi, atsiranda net mitų grandinė“, – aiškina A.Butkus.

Dažnas yra girdėjęs teoriją apie lietuvių kilmę iš romėnų. Šis mitas atsirado, kai viduramžiais valdovų dvarų nelietuviai raštininkai pastebėjo lotynų ir lietuvių kalbų leksikos panašumų. Pridėjus pagoniškosios religijos paraleles, XVI a. mitas buvo perimtas lietuvių diduomenės ir įrėmintas Palemono legendos pavidalu.

„Šis mitas gyvavo iki pat XIX a., kol naujai atsiradęs lyginamosios kalbotyros metodas lietuvių ir lotynų kalbų panašumus ėmė aiškinti „horizontaliai“, tai yra kaip dviejų sesių, kilusių iš vienos motinos (prokalbės), bendrus bruožus. Tačiau tuo, kad lietuviai ir romėnai kilę vieni iš kitų, kai kurie žmonės tiki iki šiol. Šiais laikais kai kurie fantastai palemonidų mitą yra apvertę aukštyn kojom: esą lotynų ir net graikų kalba kilusi iš lietuvių kalbos, o sanskritą sukūrę į Indiją nusibastę lietuviai“, – pasakoja kalbininkas.

Kalbinius mitus neretai kuria kelias kalbas mokantys, bet kalbotyros žinių stokojantys pseudokalbininkai. Pastebėję, kad kai kurie žodžiai skirtingose kalbose skamba panašiai, jie skuba daryti neteisingas išvadas apie žodžių kilmę. Tokie pseudomokslininkai remiasi tik dabartiniu žodžiu skambesiu, ignoruodami kalbų istoriją, raidą, kurią neretai galima atsekti ir per tarmes. Šitaip padaromos visiškai klaidingus išvados. Pavyzdžiui, lotyniškas žodis „regionas“ kildinamas iš lietuviško veiksmažodžio „regėti“, „bebro“ pavadinimas „castor“ – iš lietuvių „kąsti“, graikų „odė“ – iš lietuviško žodžio „oda“ (esą odes graikai rašę ant odos) ir pan.

Nežinodami, kad žodis yra skolinys, liaudies etimologai neretai jo kilmę aiškina pasiremdami savais žodžiais. Taip žodį „karalius“, kilusį iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo, jie sieja su žodžiu „karas“, o germanizmą „kunigas“ kildina iš žodžių „kūnas“ arba „kūningas“.

Pseudokalbininkai klaidingas išvadas padaro ir interpretuodami žodžių kilmę pagal paraidinį jų užrašymą, o ne pagal tarimą. Tarkime, netaisyklingai perskaitę vieną iš lotyniškų Žemaitijos vardo užrašymų „Samogitia“, mano, kad tai yra sudurtinis žodis, reiškiantis Žemąją Getiją.

„Yra gudročių, kurie net Egipto hieroglifus perskaito žemaičių tarme. Tik nenurodo, kuriuo jos variantu – dounininkų ar dūnininkų. Kad piramidžių statybos laikais dar nebūta ne tik žemaičių su aukštaičiais, bet ir pačių lietuvių, tam fantastui nė motais“, – juokiasi A.Butkus.

Profesorius nemano, kad mokslo mitai kuriami piktybiškai. Daugelis jų autorių turintys gerų intencijų. „Bėda ta, kad istoriografija akivaizdžiai priklauso nuo politinės konjunktūros – tai ypač ryšku skaitant XX–XXI a. išleistus istorijos vadovėlius. Kai nutylimi kokie nors kaimyninėms valstybėms ar tautoms nepatogūs žinomi faktai, kyla įtarimas, kad galėjo būti nutylėti ir iki šiol mažai žinomi ar nežinoti faktai. Tai istorijos mėgėjus skatina jų ieškoti, interpretuoti ir viešinti tas interpretacijas. Bėda tik ta, kad daugeliu atvejų istorikai mėgėjai, kaip ir mėgėjai kalbininkai, daro tai neprofesionaliai, pritempinėdami faktus, net išgalvodami juos. Tikslas lyg ir geras – sutaurinti savo tautos istoriją, padaryti ją didžiavimosi objektu. Bet rezultatas gaunamas atvirkščias. Tokiais autoriais nei pasiremsi, nei jų pacituosi, nes jie nepatikimi“, – apgailestauja pašnekovas.

Su kalbotyra ar istorija susiję mitai kuriami ir todėl, kad, anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus, dalis lietuvių istorikų užsiima mūsų tautos ir jos istorijos niekinimu, propaguodami rusiškas ar lenkiškas Lietuvos istorijos interpretacijas, griebiamasi istorijos mitologizavimo kaip tam tikro atsvaro.

„Istorijos mokslas apskritai yra interpretacinis, ir tie patys istoriniai įvykiai gali būti vertinami skirtingai. Daugelyje šalių jų istorija interpretuojama etnocentriškai, todėl nebūtinai sutampa su kaimyninių šalių tų pačių istorinių įvykių interpretacijomis. Kadangi istorikų interpretacijomis paprastai vadovaujasi ir politikai, požiūris į istoriją turi įtakos tiek šalies užsienio politikai, tiek šalies likimui apskritai. Vinco Kudirkos giesmės žodžiai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ iš tikrųjų yra universalūs ir tinka bet kuriai tautai, todėl savos istorijos menkinimas, jos vulgarinimas, dangstantis tariamu objektyvumu ar kitų šalių istorikų nuostatomis, kerta per pačias tautos šaknis. Štai dėl ko atsiranda kitas kraštutinumas – perdėtas istorijos romantizavimas ir net nepaliudytų, bet „reikalingų“ faktų prasimanymai, kad būtų ką interpretuoti“, – tvirtina A.Butkus.

Kalbininkas primena, kad tikrovė istorijoje yra tik faktai, o jų interpretacijos yra subjektyvios, nuolat kintančios. Subalansuotas istorijos naratyvas esą turėtų vienyti tautą, nežeminti jos ir kaimynų. Kol tokio balanso nebus, bus kuriami istoriniai mitai ir antimitai, o tai darys ir profesionalai, ir mėgėjai.

Mitai atsiranda ir dėl nevykusio mokslo pasiekimų populiarinimo. Juk mokslininkai savo atradimų ar eksperimentų rezultatus dažniausiai pristato gana sudėtinga, moksline kalba, nesivargindami visko išdėstyti paprasčiau ir suprantamiau. O žurnalistai, kurių užduotis – paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus, bandydami viską supaprastinti, bet nebūdami tų sričių specialistai, kartais iškraipo atradimo esmę.

„Prieš porą metų Kauno universitetinėse klinikose buvo atliktas labai įdomus atradimas apie vyresnio amžiaus moterų seksualumą. Ten viskas labai aiškiai įrodyta ir parodyta, kad moterų seksualiniai gebėjimai po klimakso yra geresni, jeigu iki klimakso jos gyveno reguliarų intymų gyvenimą. Bet jau supopuliarinta šita išvada nuskambėjo taip: „Moteris po klimakso labiau nori mylėtis.“ Tai nelabai ką bendro turi su moksliniu tyrimu“, – prisimena nesusipratimą A.Kaluginas.

A.Petronis mano, kad neaiškus ryšys tarp priežasčių ir pasekmių taip pat gali būti priežastis, kodėl atsiranda mokslo mitai.

Panašiai buvo neteisingai suprasta ir populiari vizualizavimo idėja, esą jeigu svajoji gyventi viloje Bahamose, turi įsivaizduoti, kad joje jau gyveni, ir tai išsipildys. Išties viskas ne taip. „Prieš daugelį metų neruobiologijos tyrimai parodė, kad ką nors vizualizuojančio žmogaus neuronai suaktyvina smegenų veiklą, ir tada asmuo pradeda aktyviau veikti, siekdamas tikslo. Bet plačiajai visuomenei tyrimo išvados buvo pateiktos taip, kad jeigu įsivaizduosi, jog turi vilą, ją ir turėsi. Gyvenimo būdo mokytojai užsikabino už tos idėjos ir iki šiol veda įvarius popsinius seminarus, nors tai jau seniai yra paneigta“, – teigia A.Kaluginas.

Psichologas mano, kad ir patys mokslininkai turėtų pasirūpinti tinkama informacijos apie savo atradimus sklaida, išdėstyti viską visiems suprantama kalba. „Pavyzdžiui, Albertas Einsteinas pats populiarino savo žymiąją formulę E=mc?, važinėdamas po universitetus ir skaitydamas apie tai paskaitas paprasta, suprantama kalba. Bet tai vienintelis man žinomas atvejis, kai pats atradėjas ir jo užsakovai buvo suinteresuoti, kad mokslinė tiesa išliktų, ir prašė paties mokslininko apie tai pasakoti“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Jeigu panašiai kaip A.Einsteinas savo atradimus populiarintų ir kiti mokslininkai, galbūt mokslo mitų turėtume mažiau.

Giedrė Balčiūtė

Kitose šalyse paplitę kalbiniai mitai

Ar žinojote, kad visos tautos ir kalbos kilusios iš latvių? Būtent tokią teoriją tarpukariu platino latvis Voldemaras Leitis, latviškų pėdsakų radęs net Kinijoje. Pavyzdžiui, germanizmą „kungs“, reiškiantį „ponas“, šis autorius laiko latvišku žodžiu, kurį iš latvių esą pasiskolinę kinai (kiniškai „kung“ yra „didikas“) dar tada, kai į Vakarų Kiniją prieš 7 tūkst. metų atmigravę indoeuropiečiai, kurie buvę latviai.

Kai kurie liaudies etimologai rusai teigia, kad prieš 40 tūkst. metų visa Europa kalbėjusi dabartine rusų kalba, o satyrikas Michailas Zadornovas egiptiečių saulės dievo Ra vardą įžvelgia rusiškuose žodžiuose, kurie turi tokį skiemenį. Tarkim, žodį „radost“ (džiaugsmas) jis kildina iš junginio „dostatj Ra“ (pasiekti Ra). Be to, rusai esą visur laimi todėl, kad puldami šaukia „ura“, o tai reiškia „prie Ra“ (iš tikrųjų tai – pasiskolintas germanų jaustukas „hurra“).

O Valerijus Čiudinovas tvirtina, kad Japonijoje samurajų kastą įkūrę rusai nuo Samaros.

Baltarusijoje gyvuoja teorija, kad Mindaugo Lietuvą įkūrę baltarusiai. Esą pati valstybė buvusi baltarusių, kurie senovėje vadinęsi lietuviais (litvinais). Šią valstybę ir jos istoriją iš litvinų-baltarusių neva pavogę žemaičiai. Pasak prof. A.Butkaus, lietuvių kunigaikščių vardus ir kai kuriuos Lietuvos vietovardžius baltarusių pseudokalbininkai etimologizuoja, kaip jiems naudinga. O pseudoistorikas Mikola Jarmalovičius aiškina, kad Lietuvos valdovai apskritai nemokėję lietuviškai ir šnekėję tik „senąja baltarusių“ kalba.

Kai kurie lenkų fantastai teigia, kad lietuvių kalba atsiradusi tik XIX a. Ją caro užsakymu neva sukūrę du „rusiški litovcai“ – Ivan Bassanovič ir Ivan Jablonskij. Tiesa, nieko nesakoma, kas sukūręs lietuvių kalbos tarmes ir daugybę šnektų bei pašnekčių. „Galima tik spėti, kad ta garbė gali būti priskirta trečiam „litovcui“ – Kazimirui Bugo“, – juokauja. A.Butkus.

Yra ir teigiančiųjų, kad lenkai Lietuvoje gyvena „nuo amžių“. Tai teorijai patvirtinti irgi griebiamasi kai kurių vietovardžių liaudies etimologijos: Vilniaus vardas esą kilęs iš Neries slaviško pavadinimo Vilija (kaip ir iš kur miestavardyje atsiradęs „n“, neaiškinama), iškraipyto Šalčininkų vardo Solečniki kilmė siejama su nebūtomis druskos kasyklomis, o Medininkų (Miedniki) – su vario kasyklomis ir panašiai.