LNDT nuotr.

Šiandien, kai pasaulis išgyvena pokyčių, nerimo kupiną laiką, verta atsigręžti į meną, pasiaiškinti, kaip tai pasireiškia vertybiniame lygmenyje.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Airių kilmės anglų rašytojas, poetas, vienas žymiausių Viktorijos epochos dramaturgų, plačiausiai žinomas kaip romano Doriano Grėjaus portretas autorius, Oscaras Fingalas O’Flahertie’as Willsas Wilde’as (1854–1900) sukūrė ir alegorinių pasakų. Pagal vieną jų Laimingasis princas jaunas režisierius Povilas Makauskas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio mėnesį pristatė to paties pavadinimo spektaklį. Kaip žymi Ieva Tumanovičiūtė, spektaklyje sukurtas subtilus pasaulis, be vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų. „Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui.“[1] Mintis verčia suklusti, o skaitant recenziją nori nenori šmėkščiojantis meno kaip grožio (plačiąja prasme) pojūčio, reikšmės klausimas, sakytina, tampa I. Tumanovičiūtės straipsnio leitmotyvu, glūdinčia idėja, kurios funkcija – ne vien pastebėti, aptarti, įvertinti vieną šiandienos meno kūrinių; toji idėja čiuopia šiandienos meno lauko visumą.

I. Tumanovičiūtės konstatuojamoji išvada „Povilo Makausko spektaklis – tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, – autoriaus parašas“[2] skatina svarstyti, kiek savo aplinkoje šiandien matome grožio? Kiek jo siūlo, leidžia išgyventi meno patyrimai? Kiek apskritai yra grožio (šiuolaikiniame) mene?

Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų.

Svarbi recenzentės frazė autoriaus parašas – kas dabartyje yra autorius? Kiek svarbi, kiek apskritai autorystės yra šiandien, kai kuria visi, kai suvokėjas asmeniniu santykiu turi atrakinti, aiškintis, interpretuoti ir taip susikurti savąjį kūrinį, kūrinį sau? Tai ypač svarbu konceptualiajam menui, kuriame būtent idėja, koncepcija, rodos, pranoksta ir, sakytina, turi didesnį svorį nei jos išpildymas, neretai nereikalaująs ilgo, kruopštaus kūrybos proceso. Menas, sutelktas įžodinime, orientuojamas į socialinę sritį – aktualizuoti problemas, ryškinti, liudyti šiandienos gyvenimo ydas, grėsmes. Tarsi pradingsta, išslysta meno kaip estetikos srities ir socialinio lauko ribos linija, menas tampa socialiai angažuotas ir atlieka propagandos funkcijas.

Apie visa tai mąstyti labai paranku O. Wilde’o Laimingojo princo minčių, alegoriškai perteiktos išminties, žmogiškumo įvaizdžių kontekste. Alegorijos galia – po viršutiniu, išoriniu teksto lygmeniu, vidiniame, antrajame, o kartais ir trečiajame reikšminiame klode glūdinti minties prasmė. Tai vėlgi ryškina skaitančiojo, klausančiojo–suvokėjo nusiteikimo, gebėjimų ir galios perskaityti, išgirsti, aiškintis, suvokti išsimbolinus tikrąją kūrinio idėją, reikmę.

Mąstymo, reflektavimo pastangos, šiandien aktualizuojamos kalbant apie postmodernų konceptualų meną, reikalingos, svarbios ir būtinos apskritai visada, kiekvienam meno išgyvenimui. Tad svarstant šiandienos meno funkcijas, užduotis, galias ir vertes, žiūrima kontekstualiai, taip išryškėja dabarties aktualijų ir jau istorinės klasikos saitai ir skirtys. Tampa akivaizdu: vienadienių ir amžinų objektų apraiškos – tai nuolatinio kūrybos proceso pasirodymas ir įrodymas, argumentas, kaip potvyniai ir atoslūgiai, kaip gimimas ir mirtis, liudijantys gyvybės nerimastį, būtį čia ir dabar, tai būties pulsas, kurio kiekvienas tvinksnis – vienintelis, vertas ir vertingas savaime. Ir vis tik žiūrint meno, kultūros lauko kategorijų konteksto, reikia brėžti šiandienos kontūrus, matyti lygmenis, kad vertės kartelė – orientyras ateityje – kaskart kiltų aukščiau ir aukščiau. Apie visa tai pokalbis su etnologe, įvairių kultūros ir kultūrų – tradicinės ir šiuolaikinės, etninės ir populiariosios – aspektų tyrėja, humanitarinių mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, daugelio kultūrinių projektų eksperte ir koordinatore Giedre Barkauskaite.

Giedrė Barkauskaitė/ vdu.lt nuotr.

- „Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas. <…> „Jis gražus kaip vėtrungė, – pasakė vienas miesto tarybos narys, kuris troško pasižymėti meniniu skoniu, – tačiau nėra toks naudingas“, – pridūrė jis, būgštaudamas, kad žmonės nepalaikytų jo nepraktišku, nes iš tikrųjų jis nebuvo nepraktiškas.“[3] Šioji O. Wilde’o Laimingojo princo ištrauka atveria, inspiruoja pašnekesį. Kas yra menas šiuolaikinėje kultūroje, mūsų visuomenėje? Kiek vietos, reikšmės jam palikta, suteikta šiandienio žmogaus kasdienybėje, apskritai gyvenime?

- Turbūt pirmiausiai reikėtų pastebėti, kad tikrai sudėtinga (o gal ir visai neįmanoma?) apibūdinti visuomenę apskritai, lygiai taip pat nelengva apibrėžti meno, šiuolaikinės kultūros ribas. Kiekvienas šiandienos žmogus individualiai išgyvena įvairias emocijas, atlieka skirtingas veiklas, jo kasdienybė ir visas gyvenimas – nepakartojamas, unikalus. Žinoma, mokslas mėgina sudėlioti, suklasifikuoti, sustruktūruoti viską į tam tikras apsibrėžtas ir apibūdintas vietas, tačiau kiekviena diena sukuria vis naujus reiškinius ir jau nusistovėjusi, aptarta dėlionė jei nesubyra, tai pradeda klibėti. Matyt, dėl to ir patogiausia, aiškiausia kalbėti apie praėjusį laiką, o ne apie šiandienę gyvenseną, kuri kasdien gali pateikti vis naujų staigmenų, juk tuo gyvenimas ir žavus bei nenuspėjamas.

Mūsų tema – apie meną, tad nesinori įsirėminti, apsibrėžti, o norisi labiau kalbėti apie emocijas, išgyvenimus, patyrimus. Kas yra menas šiuolaikinėje visuomenėje?.. Apskritai menas (šiuolaikinis, tradicinis, liaudies) yra visa tai, kas sukurta žmogaus. O ta žmogiška kūryba – ne destruktyvi, o konstruktyvi, jos tikslas – pasiekti, paliesti, pajudinti auditoriją, žiūrovą, kiekvieną (tiek kūrėją, tiek stebėtoją). Tad jei šis apibūdinimas priimtinas, sakyčiau, jog šiandienis žmogus turi tikrai pakankamai vietos menui (ir pačiomis įvairiausiomis formomis). Tik klausimas – kiek mes jo norime, kiek esame išalkę ir ištroškę?

- Meninis skonis ir praktiškumas aktualizuoti ankstesniame kūrinio fragmente reikšmingai suskamba kūrinio pabaigos ištraukoje: „Lapelį po lapelio lupo kregždutė gryną auksą, kol Laimingasis princas liko visai blausus ir pilkas. Lapelį po lapelio gryno aukso nešiojo ji vargšams, ir vaikų veidai ėmė rausti, jie pradėjo krykštauti ir žaisti gatvėje. „Mes dabar turime duonos!“ – šūkavo jie.“[4] Kas šiandieniam žmogui turi daugiau svarbos – meninis išgyvenimas ar kūrinio materiali vertė?

- Norėčiau pasakyti, kad svarbiausia – meninis išgyvenimas. Bet ar tai būtų tikra, vienareikšmiška tiesa? Ar gyvenimo tikrovėje nėra svarbi kūrinio materiali vertė? Išties realus pasaulis labai spalvingas, kartais nepaaiškinamai kontrastingas, tad prioritetų dėlionė ganėtinai įvairi.

- Jeigu galvotume apie žmogų, gyvenantį sunkiau finansine prasme, ką, Jūsų nuomone, menas gali jam pasiūlyti? Ar šiandien, o ir apskritai galvojant istoriškai, žemesniojo, viduriniojo sluoksnio atstovams menas reikšmingas, ar kasdienė duona, o kartais ir jau saldus pyragas visados pirmiau?

- Alkis, badas – daugumai nesuvokiami dalykai šiandienos kasdienybėje, tad netikėtas, neįprastas kasdienės duonos stygius būtų katastrofa ir tokioje situacijoje pokalbis apie meną neegzistuotų.

Bet jei vienoks ar kitoks nepriteklius yra tavo kasdienybė, meno reiškiniai gali būti tarsi ankstyvo pavasario saulės spinduliai. Tik nežinia, ar jie tau padės pamatyti bundančią gamtą, ar tirpstantį murziną sniegą ir purvą. Bet negalima sakyti, jog visa tai būdinga tik žmogui, gyvenančiam sunkiau finansine prasme. Kiekvienas – ar turtingai, ar varganai gyvenantis – skirtingai dėliojame savo prioritetus.

- „Kadangi ji dabar nebegraži, tai ir nebereikalinga“, – pasakė universiteto meno profesorius. Paskui statula buvo sulydyta krosnyje, ir meras sušaukė miesto tarybos posėdį nuspręsti, ką daryti iš to metalo. „Reikia mums pastatyti kitą statulą, tai aišku, – jis pasakė, – ir tenai dabar bus mano statula.“[5] Didžioji visuomenės dalis meną traktuoja kaip grožio esatį, santykis su meno objektu paprastai primityviai apribojamas grožio pajauta, išgyvenimu, teikiančiu malonumą. Pateiktoje citatoje matyti meno – skulptūros – kaip žmogaus į(si)prasminimo reikšmė, o anksčiau liestas meno kūrinio ir jo kaip materialiojo gėrio, patenkinančio vartotojo poreikius ar pelnančio finansinę naudą, aspektas. Klaustina, kas šiandien dominuoja šiuolaikinio žmogaus santykyje su meno kūriniu? Kas mūsų visuomenėje nusveria svarstyklių lėkštelę?

- Ilgą laiką šalia meno eidavo apibūdinimas gražus. Nesvetima ši draugystė ir šiandien. Tačiau sąvokos prasiplečia. Šiuolaikinis (o ir apskritai įvairus) menas moka parodyti žmogaus jausenas – ir liūdesį, ir džiaugsmą, leidžia meno kūrinyje atrasti nerimo, skausmo, kančios, netekties simbolius, išraiškos formas.

Šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, o kiekvienas jos segmentas savąjį išskirtinumą rodo ir meno vertinimu (ar skirto masiniam vartojimui, ar vadinamojo aukštuoju menu). Tos svarstyklės nėra nusvertos. Kaskart, svarstyklių lėkštėje atsidūrus meno kūriniui, jos gali judėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

- O.Wilde’o pasakos pradžioje miesto tarybos narys išsako savąjį meno kūrinio vertinimą, kuris istorijos pabaigoje, statulai netekus grožio, tampa galios sprendiniu – nugriauti. Pirmiausia, kiek šiuolaikinės kultūros žmonės nori ir geba vertinti meną? Kiek meno vertės argumentai galioja, veikia, kiek jie turi svaros priimant sprendimus? Jūsų nuomone, kas turi teisę vertinti meną, dargi priimti sprendimus jo atžvilgiu?

- Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų. O kaip gebame vertinti? Individualiai ir tikrai subjektyviai. Kiekvienas turime savitą pojūčių, išgyvenimų bagažą, kiekvienas reaguojame, jaučiame skirtingai. Teigiama, kad skonį (kaip ir protą) reikia nuolat lavinti, tobulinti. Bet ar visi mes tuo užsiimame? O jei ir užsiimame, viso to neišmatuosi, nes sukauptos patirtys yra savitos, unikalios. Tad vienareikšmiškai atsakyti, kas turi teisę priimti sprendimus meno atžvilgiu, negaliu. Taip, yra institucijų, yra rašomi ir palaiminami ar atmetami, išgiriami ar sukritikuojami meno projektai. Tačiau tikrai negaliu atsakyti, ar priimti sprendimai vienu ar kitu atveju visuomet yra teisingi.

Manau, svarbu tai, kad menas pasiektų pačią auditoriją ir būtų tos auditorijos vertinamas (bet nomenklatūriškai nesustabdomas dar kūrybos procese).

- „<…> toli toli, anoj miesto pusėj, palėpėje, matau vieną jauną vaikiną. Jis sėdi užsikniaubęs ant stalo, apkrauto popieriais, o šalia stovi stiklinė su nuvytusiomis žibuoklėmis. <…> Vaikinas nori užbaigti pjesę teatro direktoriui, bet jam taip šalta, jog jis nebegali rašyti. Krosnyje nesikūrena ugnis, iš bado vaikinas visai nusilpęs.“[6] Šioji ištrauka kalba apie menininko, kūrėjo esatį, kuri, nors priklauso fikcinei realybei, sakytina, yra labai artima, paraleli gyvenimo tikrovei, ir tai laiko tėkmėje nesikeičia ar kinta nežymiai. Kaip Jūs, kultūros tyrėja, nusakytumėte, kas yra menininkas, kokia jo reikšmė, funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje, daugiau galvojant apie vakarietišką kultūrą?

- Nepavyksta man skaidyti kultūrą į mūsišką ir vakarietišką. Tos ribos nėra tokios ryškios, akivaizdžios (arba vertėtų analizuoti labiau individualias menines asmenybes, bet nesiekti apibūdinti apskritai).

Menininkas yra žmogus, ir be galo jautrus žmogus, turintis labai stiprius akinius ar padidinamąjį stiklą ir ryškiai, aiškiai matantis supančią visuomenę. Menininkas nebus tik profesija, amatas. Pagrindinės jo funkcijos – atsukti veidrodį taip, kad pamatytume save, įvairiuose simboliuose atpažintume savo gyvenseną.

- „Kodėl tu negali būti toks laimingas kaip Laimingasis princas? <…> Laimingasis princas niekada dėl nieko neverkia.“[7] Šiuolaikinėje kultūroje, postpostmodernistiniame pasaulyje vis daugiau galios, reikšmės įgauna vaizdinė, o ne žodinė kalba, vaizdai liudija tapatybę, žmogaus buvimą, virtualybėje leidžia kasdien, kas valandą būti kitu, keistis ir taip kurti asmenybės mozaiką. Galioja visuotinas siekis atrodyti gražiam ir laimingam. Kaip tai vertintina kultūros prasme? Ką tai byloja apie ją? Kas šiuolaikiniam žmogui yra liūdesys, Jūsų, kaip kultūros tyrėjos, vertintojos akimis? Ar tikrai nebemokama, nebegalima liūdėti, jausti, atjausti?

Vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas.

- Žinoma, ne visuomet norisi veidrodyje matyti realų vaizdą, o virtualybė leidžia kurti nerealų, išgalvotą, simboliais ir siūlomomis nuostatomis piešiamą identitetą. Tačiau kad ir kaip bėgtume, kiek slėptumėmės nuo kitų ar nuo savęs, žmogus nebus tik tobula išorė, blizgantis viršelis. Žmogaus vidus kupinas ir baimių, ir liūdesio, ir džiaugsmo (nesuvaidinto, tikro!). Pati didžiausia vertybė – žmogiškumas (nors ir ne kiekvienas esame apdovanotas šia savybe), tad šią vertybę reikėtų kelti į viešumą, lipdyti ant viršelių. Juk ten tikrai telpa ir jautrumas, ir atjauta, ir kito matymas. Ar tai jau prarasta? Manau, kad ne. Bet tai nėra paprasta.

- Tęsiant mintį, reikšmingos filosofo Leonido Donskio pastabos, esą dabartinė visuomenė – nujautrinta, dabar vyrauja jaunystės kultas, nepagarba senatvei, žmonės mėgina nepastebėti ligų ir mirties, neretai bjaurisi sergančiaisiais, sunkiau gyvenančiaisiais, jie žavisi fiziniu grožiu, orientuojasi į nugalėtoją[8]. Tad galbūt meno išgyvenimai šiandien yra vienintelė priebėga, kur dar gali būti, kur dar yra žmogiškumo? Tarkime, kontempliuodamas paveikslą, meno instaliaciją, pagauliai įsitraukdamas ir būdamas, dalyvaudamas spektaklyje, žmogus patiria jausmų tiesą, taip saugo žmogiškumą, išlieka žmogus, jautri būtybė. Ar menas, šiandienos ar apskritai, atlieka, yra pajėgus atlikti šią funkciją, užduotį?

- Tikiu, kad žmogiškumo yra ne tik mene, jo yra ir mus supančių draugų, artimųjų, net nepažįstamųjų viduje, mumyse. Tik ne visuomet ir mums patiems pavyksta tai įžiūrėti.

Tačiau sutinku, kad, kuriant meną, ši savybė turi būti dominuojanti. Kurdamas menininkas turi atsiverti, apsinuoginti, atsiskleisti, parodyti save ir tuo pačiu parodyti aplinkinius. Menas praplečia visą mūsų supratimą, praplečia suvokimo ribas. Bet ar turime tik menui uždėti pareigą – išsaugoti mūsų žmogiškumą?

Reikšmingas Zygmundo Baumano teiginys, nusakantis vartotojišką visuomenę, kuriai tik nepastovumas, laikinumas (ne įsipareigojimas) yra svarbūs, o vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas. Juk tuomet šios visuomenės nariai, vartodami meną, vėl laukia tik naujų potyrių, lyg sakydami – „nustebink mane“. Kažin ar čia daug bus vietos taurumui, jautrumui, žmogiškumui? Gal tokią prievolę – puoselėti žmogiškumą – užsidėkime kiekvienas sau ant pečių? Tegul tai nebūna vien meno ir jų kūrėjų užduotis.

- „Malonu matyti, kad pasaulyje dar yra bent vienas visiškai laimingas, – sumurmėjo viskuo nusivylęs žmogus, nenuleisdamas akių nuo įstabiosios statulos.“[9] Visiška laimė ir visiškas nusivylimas – šiandien, kai tokia greita informacijos apykaita, rodos, žmonės išgyvena, netgi labai asmeniškai, kitų, visiškai nepažįstamų žmonių, laimes ir nelaimes. Kiek šiandieniai jausmai yra tikri, autentiški? Jūsų nuomone, visuotinės reakcijos neužgožia ir neatima galimybės išgyventi, išjausti savąją būtį?

- Suprantama, kad paprasčiau vertinti, kritikuoti, analizuoti kitą, tik ne save. Juk tai daryti taip paprasta: paduota, atversta, pirštu į reikiamą vietą pabaksnota, parodyta, išankstinė nuomonė suformuota ir pateikta. Gal taip elgiamės todėl, kad iš šono geriau matosi? O gal todėl, kad bijome savyje rasti ne visuomet norimų dalykų. Spręsti kitų problemas daug paprasčiau ir aiškiau (juk ir už pasekmes nelieki atsakingas). Bet kaip išspręsti savas, nelabai randame, o gal ir nenorime ieškoti atsakymo.

- „Kai buvau gyvas ir turėjau žmogaus širdį, – atsakė statula, – aš nepažinau ašarų, nes gyvenau Ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Dieną žaisdavau su draugais sode, o vakare šokdavau didžiojoje salėje. Aplink sodą ėjo labai aukšta siena, bet man niekada nerūpėjo, kas dedasi anapus jos, nes viskas aplink mane buvo taip gražu. Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė.“[10] Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinėje kultūroje laimė nėra (pernelyg) suartinta, sutapatinta su malonumais?

- Tikrai taip, jei kalbame apie populiariąją kultūrą ir jos kuriamus produktus. Juk tokios kultūros funkcija – suteikti kuo paprastesnėmis formomis, kuo aiškesniais būdais vis daugiau malonumų. Dažnai, kalbėdami apie šiuolaikinę kultūrą, atsižvelgiame į tuo metu tą vartojamą kultūros repertuarą, kuris atrenkamas pagal tai, ką naudoja, vartoja didžioji dauguma žmonių. Bet, žinia, kultūrinių, meninių žanrų įvairovė neleidžia visko sudėti tik į vieną lentyną.

- Humanitarinių mokslų daktarė, kinotyrininkė, kino festivalio Scanorama iniciatorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kalbėdama LRT Kultūros televizijos laidoje Naktinis ekspresas, pastebėjo, jog žmonės nebenori kine matyti juodumo, todėl taip mielai eina žiūrėti lengvučių niekučių, jie nori pailsėti nuo to, ką mato gyvenime, tai normalu ir žmogiška[11]. Veikiausiai tai galioja santykiui su menu apskritai. Tačiau žiūrint Laimingojo princo ištraukos, grožis kaip vienintelis pasaulio vaizdinio variantas, neleidžia pažinti liūdesio ašarų. Kiek, Jūsų matymu, šiandien esama visuomenėje suvokimo – tiek meno patyrėjų, tiek kūrėjų požiūriu, – kad meno sukrėtimas, nors tuo metu ir sukeliantis gilų liūdesį, skausmą, atveria gyvenimą, jo prasmes ir teikia susivokimo galimybę, tad yra vertingesnis, negutrumpalaikė malonumo priebėga, gana greitai išnykstanti, pasimirštanti ir paliekanti tą pačią tuštumą? Ką Jūs asmeniškai galvojate apie meną kaip pramogą, malonumą be sukrėtimo?

- Dažnai šios sąvokos – menas ir pramoga – eina paraleliai, dažnai šie reiškiniai vienas kitą papildo ir nebelieka tokios ryškios takoskyros. Dažnai nebegalime kategoriškai skirti, kad tai yra elitinis menas ar menas masėms, kad tai – aukštoji kultūra ar populiarioji kultūra. Galbūt kai lieka vietos prasmingiems, ne vienadieniams meniniams projektams, tegul būna jo skiriama ir pasimėgavimui meninėmis pramogomis, kurios taip pat gali būti įdomios.

- „Brangioji kregždute, – tarė Princas, – tu pasakoji man įstabius dalykus, bet kas gi yra įstabesnis už žmogaus skausmą? Daug kas yra didu pasaulyje, bet už viską didesnis – vargas.“[12] Kiek šiuolaikinis menas gali padėti, padeda žmogui susivokti, išgyventi, gyventi prasmingai? Kiek tokio meno reikia šiuolaikiniam žmogui? Kiek jis geba jį priimti, patirti?

- Menas gali padėti rasti atsakymus į savus klausimus, menas gali pastūmėti judėti pirmyn, leisti nuodugniau apsižvalgyti aplink, menas padeda ir pažinti save patį, ir pamatyti kitus. Tad jei tau reikalingi atsakymai apie save, jei tau norisi naujų siekių, tai tau menas tikrai svarbus, naudingas, reikalingas. Svarbu, kad mums kiltų klausimų ir reikėtų, norėtųsi ieškoti atsakymų.

_____________

[1] Tumanovičiūtė I. Nuskaidrinančios Laimingojo princo ašaros. Menų faktūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61177#gsc.tab=0.

[2] Ten pat.

[3] Wilde O. Laimingasis princas ir kitos pasakos. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 59.

[4] Ten pat, p. 68.

[5] Ten pat, p. 70.

[6] Ten pat, p. 65.

[7] Ten pat.

[8] Aleksandravičius E. IQ presingo akiratyje – moralinis jautrumas. IQ TV [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-19]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/iq-tv/iq-presingo-akiratyje-moralinis-jautrumas-2.

[9] Ten pat, 59.

[10] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 61–62.

[11] Kryžiavičienė J. Pokalbis su Gražina Arlickaite. Naktinis ekspresas. LRT Kultūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-12]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98382/naktinis_ekspresas.

[12] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 68.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 11 d.

kamane