Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Viena iš „Brexit“ referendumo pasekmių – daugeliui kilęs klausimas „Ar Londono Sitis pakeis gyvenamąją vietą?“. Per pastarąjį mėnesį girdėjome įvairių raginimų ir kvietimų: pasauliniu finansų centru norėtų tapti ir Paryžius, ir Frankfurtas, ir Dublinas.

Liuksemburgo finansų ministras taip pat teigia, kad jo šalis yra „akivaizdus pasirinkimas“ persikeliančiam finansų centrui. O jų diskusijas tik sustiprino iškart po „Brexit“ pasirodę keleto Londono bankų pranešimai apie planus perkelti dalį darbo vietų kitur.

Politikai, norintys finansų centro savo šalies sostinėje, neapsiriboja kvietimų, išdėstančių, kodėl Londono bankams ir investicinėms įmonėms turėtų būti labai puiku veiklą perkelti į, pavyzdžiui, Paryžių, siuntimu. Jie užsimena apie realius mokesčių pakeitimus.

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuel Valls kalba apie ypatingą mokestinį režimą užsienio kapitalo bendrovėms, atlygio apmokestinimo lengvatas finansinio sektoriaus darbuotojams ir pelno mokesčio mažinimą.

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuel Valls kalba apie ypatingą mokestinį režimą užsienio kapitalo bendrovėms, atlygio apmokestinimo lengvatas finansinio sektoriaus darbuotojams ir pelno mokesčio mažinimą

Net atmetus argumentą dėl to, kaip premjeras paaiškintų kitiems verslo sektoriams, kodėl būtent finansų sektoriaus darbuotojų pajamos yra apmokestinamos mažiau arba apskritai atleidžiamos nuo mokesčių, turint galvoje socialistines nuotaikas Prancūzijos darbo rinkoje, šios priemonės bus nepakankamos įtikinti Londono Sitį susikrauti lagaminus ir persikelti į kitą Lamanšo pusę.

Prancūzijos ministro pirmininko kolega, Liuksemburgo finansų ministras Pierre Gramegna, irgi neatsilieka savo tvirtu įsitikinimu, kad būtent Liuksemburgas turėtų tapti naujuoju pasaulio finansų centru. Išties, Liuksemburgas jau yra tapęs investicinių fondų centru ir gali būti laikomas užsienio investuotojų vartais į euro zoną.

Pliusai ir minusai

Jei tiek daug norinčių tapti nauju sičiu, kaip greitai tai gali įvykti? Iš tiesų, viskas ne taip paprasta. Londonas, kaip ir Honkongas, yra pats brangiausias miestas biuro nuomos požiūriu. Vien išlaidų taupymo prasme, perkelti veiklą iš Londono į, tarkime, Paryžių reikštų maždaug 30 proc. mažesnes išlaidas biurų nuomai. Frankfurtas šiuo atžvilgiu atrodo dar patraukliau – biuro nuoma šiame mieste vidutiniškai yra daugiau nei 50 proc. pigesnė nei Londone.

Tiesą sakant, daug kas Frankfurte arba Paryžiuje yra pigiau nei Londone: būsto nuoma darbuotojams miesto centre, restoranai verslo pietums ir vakarienėms. Ir dar daug kas yra geriau kitur, nei Londone – Liuksemburgas yra viena saugiausių pasaulio valstybių, Paryžiuje šilčiau ir saulė dažniau šviečia garsiuosiuose Paryžiaus „Roland Garros“ teniso kortuose, nei Londono „Wimbledon“. Tačiau, jei kalbėtume apie kalbą… Anglakalbei finansų bendruomenei Paryžius ar Frankfurtas nėra pačios mieliausios alternatyvos.

Šiame kontekste pamokų galima paieškoti Honkonge. Kuomet Didžioji Britanija perdavė Honkongo suverenitetą Kinijai 1997 m., pasibaigus 99 metus trukusiam Didžiosios Britanijos dominavimui, Kinija siekė finansų centru paversti Šanchajų. Tačiau, kad ir koks stiprus Šanchajus tapo per pastaruosius du dešimtmečius, jis lieka iš esmės į šalies vidaus investuotojus orientuotas finansinis centras. Tuo tarpu Honkongas išlaikė tarptautinį statusą ir tebelieka vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų. Net ir su pirmaujančia vieta pagal biurų nuomos brangumą.

Perkelti rinką kitur yra anaiptol ne taip paprasta, kaip perkelti įmonės veiklą

Perkelti rinką kitur yra anaiptol ne taip paprasta, kaip perkelti įmonės veiklą. Sprendimui perkelti įmonę gali daryti ir daro įtaką, pavyzdžiui, pigesnė biuro nuoma, žemesnis darbo užmokesčio lygis. Geras pavyzdys yra ir Lietuva, kuomet pastarieji aspektai ir palanki darbo rinkos konjunktūra kviečia įmones, tarp jų – finansų institucijas, bankus perkelti kai kurias veiklos sritis į Lietuvą.

Tačiau perkelti rinką reiškia daug daugiau.

Rinka apima visą konjunktūrą, kurios reikia jai egzistuoti. Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių verslo saitų bruožų yra tai, kad globalios įmonės jau dabar yra išties globalios ir naudojasi skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, teikiančių teisines, apskaitos, IT, verslo konsultacijas, paslaugomis.

Globalios įmonės jau dabar yra išties globalios ir naudojasi skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, teikiančių teisines, apskaitos, IT, verslo konsultacijas, paslaugomis

Tuo tarpu finansų centras reiškia nesuskaičiuojamus ryšius tarp įvairių kompetencijų centrų, išskirtinių ekspertų ir jų grupių, galiausiai tai reiškia itin svarbius ir tvirtus verslo saitus tarp specialistų, verslininkų, nuomonės lyderių.

Visa tai perkelti taip, kad tas pats mechanizmas sklandžiai veiktų kitoje vietoje, sunkiai įmanoma. Londono Sitis yra daugiau nei finansinių institucijų susibūrimo ir veikimo vieta. Londonas yra įvairiapusės traukos vieta, o trauką ir charizmą supakuoti ir perplukdyti į kitą krantą yra praktiškai neįmanoma. Labai tikėtina, kad Didžiajai Britanijai pasitraukiant iš ES, vyks tam tikrų finansinių funkcijų, susijusių su euru, perkėlimas į kontinentinę Europą – kiek verslo logika ir ekonominiai principai diktuos tokį sprendimą. Tačiau Londono Sitis ir toliau liks pasaulinės svarbos finansų centru.

Giedrė Gečiauskienė

Politinis rūkas Didžiojoje Britanijoje, regis, sklaidosi. Trečiadienį Davidas Cameronas perduos ministro pirmininko postą konservatorių partijos lyderei Theresai May. Jos žodžiai tariant, „Brexit“ yra „Brexit“ – šalis nebetrypčios vietoje, nebus antro referendumo ar išankstinių rinkimų. Šių ir kitų svarbių savaitės įvykių laukiančios finansų rinkos yra nurimusios ir į pokyčius reaguoja teigiamai.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

D. Camerono įpėdinei – kebli užduotis

Didžiosios Britanijos ministro pirmininko postą netrukus perimsianti T.May – buvusi „Brexit“ priešininkė. Tačiau vykdys referendume išreikštą gyventojų valią ir, jos pačios žodžiais tariant, sieks, kad šalis iš susidariusios situacijos išeitų pasiekusi kaip galima geresnių rezultatų. T.May bus pirma ministrė pirmininkė moteris po Margaret Thatcher, kurios ekonominės reformos buvo tiek labai garsiai kritikuojamos, tiek giriamos. Vis dėlto, būsimoji premjerė, panašu, sieks visai kitokių ekonominių reformų, nei tos, kurias palaikė ir vykdė Geležinė ledi. T.May daug kalba apie laukiančią šalies įmonių valdymo sistemos reformą – ji sieks, kad jame daug aktyviau dalyvautų darbuotojų atstovai, tokiu būdu artindama Didžiosios Britanijos įmonių valdymo modelį prie veikiančio Vokietijoje.

Theresa May / "Scanpix" nuotr.

Išties, tam tikrą nuostabą kelia būtent šių reformų akcentavimas, kai būsimos ministrės pirmininkės artimiausiomis dienomis laukia labai kebli užduotis – pasiekti tvarkingo savo šalies pasitraukimo iš ES, kartu išsaugant tarptautinės prekybos ryšius ir užtikrinant jų tęstinumą. Kada bus aktyvuotas ES sutarties 50 straipsnis, apibrėžiantis šalies narės pasitraukimą iš bendrosios ekonominės erdvės, išlieka neaišku. Remiantis ankstesniais T.May pasisakymais, tikėtina, kad tai bus padaryta iki šių metų pabaigos. Kita vertus, labai tikėtina, kad ES spaus procesą pradėti kuo anksčiau.

Finansų ministrų susitikime – šalių biudžetų deficitai

Trečiadienį vyksiantis ECOFIN susitikimas bus stebimas itin atidžiai, nes Europos finansų ministrai spręs, ar bausti Portugaliją ir Ispaniją už biudžeto deficito tikslų nevykdymą. Pagal Mastrichto kriterijus, apibrėžiančius euro zonos šalių narių fiskalinius ir makroekonominius tikslus, šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Tačiau tenka pripažinti, kad šių kriterijų, ypatingai, valstybės skolos dydžio ribojimo, įvairios euro zonos šalys skirtingais laikotarpiais sistemingai nevykdė. Nepaisant diskusijos svarbos, labai tikėtina, kad finansų ministrai nenorės kelti dar daugiau įtampos ant tęstinumo krizės slenksčio atsidūrusioje Europoje, ir tik pagrūmos pirštu nepaklusnioms narėms.

Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi.

Kita vertus, visiems aišku, kad per pastaruosius keletą metų Europoje buvo smarkiai per daug pagrūmojimų ir smarkiai per mažai realių veiksmų, kurie vestų į tobulėjimą ir augimą. Nors oficialiai nėra skelbiama, tikėtina, kad šią savaitę Italija pradės derybas su euro zona dėl šalies bankų sistemos rekapitalizavimo. Jau pakankamai garsiai skambinama varpais, kad su milžiniška negrąžinamų paskolų našta susiduriantis Italijos bankų sektorius gali būti kitas finansinės krizės Europoje šaltinis. Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi. Kadangi Italija planuoja problemą spręsti valstybės biudžeto pinigais, kai jis ir taip neblizga, ji turės gauti Europos viršūnių pritarimą.

Neigiamos prognozės finansų rinkoms neišsipildė

Šių svarbių savaitės įvykių akivaizdoje finansų rinkos yra nurimusios ir teigiamai reaguoja į įvykius. Įdomu tai, kad pokyčių dar nėra, yra tik lūkesčiai dėl jų, o finansų rinkų dalyviai jau džiaugiasi. Svaras sterlingų, regis, atgavo žemę po kojomis ir nuo žemiausio lygio euro atžvilgiu yra sustiprėjęs 1,5 proc. (tiesa, jis išlieka 11 proc. silpnesnis, nei buvo prieš referendumą). Europos akcijų indeksai taip pat atstatė dalį iškart po referendumo patirtų netekimų – Europos „Eurostoxx 50“ indeksas jau yra pakilęs 7 proc. Ką jau kalbėti apie JAV akcijų indeksus, kurie šiuo metu yra aukščiau, nei buvo dar iki referendumo. Taigi tenka pripažinti, kad niūrios prognozės dėl tęstinės neigiamos akcijų rinkų reakcijos referendumo išeities „Brexit“ atveju neišsipildė.

Kita vertus, kadangi aukso kaina išlieka labai aukšta, lygiai kaip ir kone visų šalių obligacijų kainos, tai reiškia, kad rizikos apetitas rinkoje išlieka ribotas. Bendra situacija rinkose yra labai keista, nes kyla beveik visų finansinių instrumentų – ir nerizikingų, ir rizikingų – kainos. Greičiausiai vienintelis racionalus paaiškinimas – sistemoje esantis neįprastai didelis pinigų kiekis, kurį lėmė didžiųjų centrinių bankų veiksmai, ir kuris dabar ieško bet kokios užuovėjos, net nesvarbu saugios, ar ne.

Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

Veikiausiai šios tendencijos vyraus sistemoje visą savaitę, nepaisant makroekonominių duomenų kalendoriaus. Trečiadienį bus skelbiamas euro zonos pramonės produkcijos apimčių pokytis gegužės mėnesį, prognozuojamas augimo lėtėjimas nuo 2 proc. iki 1,3 proc. Duomenų kalendorius aktyviausias bus penktadienį, kada bus skelbiami daugiausiai JAV duomenys: mažmeninės prekybos apimtys birželį greičiausiai išliko nepakitusios, infliacijos duomenų pokyčio taip pat neprognozuojama, tuo tarpu verslo lūkesčių indikatoriams – Mičigano universiteto skaičiuojamam lūkesčių indeksui – prognozuojamas mažėjimas. Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

Giedrė Gečiauskienė

Ne pirmą mėnesį Europoje skamba tokie trumpiniai kaip „Brexit“, „Grexit“, kuriuos lydi pačios įvairiausios emocijos nuo pritarimo šūksnių iki nuogąstavimų dėl Europos ateities. Panašu, kad regionas patiria vieną rimčiausių politinių ir ekonominių krizių. Kuo toliau, tuo tampa aiškiau, kad sprendimo panašaus pobūdžio bruzdėjimams neutralizuoti, kaip jau darosi įprasta, tiesiog nėra.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Verslas aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo

Birželio 23 d. britai balsuos, ar likti ES sudėtyje. Naujausiais gyventojų apklausos duomenimis, 41 proc. pageidauja atsiskirti, 41 proc. norėtų likti, o likę 18 proc. yra neapsisprendę. Tiek, kiek siekia apklausų rezultatų stebėjimo istorija, pasiskirstymas tarp atsiskyrimo šalininkų ir priešininkų visą laiką ir svyravo apie 40 proc. Tris kartus šalininkų stovykla buvo susitraukusi žemiau 35 proc. ribos – 2015 m. pabaigoje, vasario ir balandžio viduryje, tačiau netrukus grįždavo į 40 proc. artimą poziciją. Panašu, kad būtent neapsisprendę 18 proc. ir bus ta juodoji dėžė, kuri lems referendumo išeitį.

Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Gyventojų apklausos rodo, kad britai yra įsitikinę, jog atsiskyrimas nuo ES yra vienintelis būdas efektyviai susitvarkyti su imigracija. Kita vertus, panagrinėjus kompleksines sprendimo atsiskirti pasekmes, tampa aišku, kad Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Pirmiausia Didžiajai Britanijai tektų susitvarkyti su užsienio prekybos santykių griūtimi. JAV prezidentas Baracko Obama vizito Didžiojoje Britanijoje metu prieš keletą savaičių pareiškė, kad JAV prioritetas yra Laisvos prekybos sutartis su ES ir kad Didžioji Britanija atskirai yra kažkur eilės gale. Panašu, kad lygiai tą patį komunikuoja ir ES – ji pradėtų derybas su atsiskyrusia Didžiąja Britanija dėl užsienio prekybos sutarties tik po to, kai „skyrybos“ būtų baigtos.

Tokie prioritetai reikštų net ne keletą metų, o galbūt penkmetį ar net dešimtmetį, kol atsiskyrusi Didžioji Britanija susitvarkytų užsienio prekybos santykius su svarbiausiomis prekybos partnerėmis. Remiantis OECD vertinimu, Britanijos ekonomikos augimas būtų 3 proc. lėtesnis iki 2020 m. ES, greičiausiai, taip pat stebėtų ekonomikos augimo tempų sulėtėjimą – dėl žlugusios vieningos erdvės koncepcijos, finansų rinkų neramumų.

Kaip visada, geriausiai viską jaučia finansų rinkos, ir žvilgtelėjus į Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kitimo dinamiką, panašu, kad rinkos nerimauja. Svaras buvo sustiprėjęs balandžio gale, bet per gegužę vėl krito. Informacija, kad įmonės aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo, rodo, kad referendumo baigties prognozės išties lieka labai neaiškios.

Skolų negrąžins, bet ekonomika taps sveikesnė

Ką tuo tarpu veikia Pietuose patogiai įsitaisę, truputį primiršti ir „Brexit“ šešėlio užgožti graikai? Jie patys teigia, kad sprendžia savo problemas. Vėl atnaujinti, regis, nesibaigiantys debatai, įstatymų pakeitimų ir ekonominių reformų svarstymai naktimis, lydimi protestų už Parlamento sienų. Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras teigia, kad gegužės 9 d. tarp Graikijos vyriausybės ir Europos kreditorių sutartas nenumatytų atvejų fiskalinis mechanizmas nebus panaudotas, nes Graikijos vyriausybė jau ėmėsi pakankamų veiksmų kovai su korupcija, investicijų pritraukimui užtikrinti ir išvesti šalį į ekonomikos augimo kelią dar šių metų antroje pusėje.

Jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas.

Gegužės 24 d. euro grupės susitikime bus vėl svarstoma, ar dovanoti Graikijai dalį skolų. Tačiau visos šios diskusijos ima priminti lėlių teatrą, kuriame visi vaidina išmoktus vaidmenis, tuo tarpu pamirštama, kad realybė yra kitokia.

Tiesa yra ta, kad net ir įvedusi visas reikalaujamas ir pačių sugalvotas reformas, Graikija vis vien nebus pajėgi sugrąžinti savo skolų. Ir jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas. Tiesa, pakeliui Graikija turėtų apsitvarkyti ir padaryti savo ekonomiką sveikesnę.

Kol kas Europa keičiasi nepakankamai

Ar šių neramumų pakaks išjudinti Europos vienybės pamatus ir paskatinti kitas valstybes, kurių, nepatenkintų įvairiais vieningos erdvės ypatumais, randasi vis daugiau? Bruzdančius nuraminti galėtų tik sveikas ekonominis ir politinis ES ir euro zonos paveikslas, kuris komunikuotų žinią, kad net jei atskiros valstybės turi unikalių problemų, jos gali jas spręsti pačios, neįveldamos kitų šalių ir nepažeisdamos sąjungos pamatų.

Deja, tikrovė yra kitokia. ES išlieka politiškai susiskaldžiusi, laikas bėga daug greičiau, nei materializuojasi struktūrinės reformos, o ekonomika, nepaisant milžiniškos apimties Europos centrinio banko vykdomos kiekybinio skatinimo programos, ir toliau demonstruoja jokių džiugių perspektyvų nerodančias tendencijas.

Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai.

Taip ir norisi išvesti paralelę su vienu iš keleto Holivudo filmų, kuomet herojus užstringa vienoje dienoje ar kiek ilgesniame laikotarpyje ir niekaip negali iš jo išsiveržti, kol pasikeitęs pats, įdėjęs dideles pastangas, galiausiai sugeba pradėti naują dieną. Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai. Ir dėl šios priežasties susirūpinimas ES, euro zonos vientisumu ilgajame laikotarpyje išties tampa pagrįstas ir verčia susimąstyti, kaip Europos žemėlapis atrodys po 20 metų.

Giedre Gečiauskienė

Į Lietuvą ateinant pavasariui, gerėjančias nuotaikas demonstruoja ir verslo aplinka. Šiandien Lietuvos statistikos departamento paskelbti kovo mėnesio verslo tendencijų ir lūkesčių tyrimo duomenys rodo, kad nuotaika gerėja visuose tiriamuose sektoriuose. Kovo mėnesio ekonominių vertinimų rodiklis pakilo iki -1 nuo -5, užfiksuotų vasarį.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Tyrimas atliekamas apklausiant įmonių vadovus ir vertinant jų nuomonę dėl pokyčių verslo aplinkoje bei ateities lūkesčius. Kovo mėnesio duomenys rodo, kad visų vertinamų verslo sričių – pramonės, statybos, mažmeninės prekybos ir paslaugų sektorių – pasitikėjimo rodiklis šį mėnesį išaugo. Pramonės sektoriaus vadovai palankiai vertina artimiausių mėnesių užsakymų perspektyvas, tuo tarpu statybos sektoriaus įmonių vadovai, netgi bendrai palankiau vertindami verslo aplinką, nei praeitą mėnesį, toliau demonstruoja susirūpinimą dėl būsimų užsakymų apimčių.

Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni.

Vertinant tyrimą, akivaizdu, kad jo rezultatus išties veikia sezoniniai veiksniai. Akivaizdus sezoniškumas stebimas visų tiriamų sektorių nuotaikų kitime, ir būtent jis kiek paslepia ilgesnio termino tendencijas. O jos nėra tokios puikios, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni. Paslaugų ir mažmeninės prekybos sektoriuose, kurie yra iš esmės vidaus paklausos atspindys, stebimas nuoseklesnis nuotaikų kilimas. Išties, tyrimo rezultatai turbūt dėsningi ir juos gana paprasta interpretuoti.

Pagrindinės šalies eksporto rinkos – Europos šalys ir Rusija – toliau išgyvena ekonominius sunkumus. Net jei Lietuvos gamintojai palyginti sėkmingai tvarkėsi su sankcijų Rusijai pasekmėmis, Europos ekonominė raida šiame procese Lietuvai nepadėjo ir vis dar nepadeda. Padėti visaip bando, regis, paskutinis likęs galintis kažką pakeisti – Europos centrinis bankas, kuris prieš mėnesį iki niekad nematytų neigiamų žemumų sumažino euro palūkanas ir ketina jas ten laikyti tol, kol bus pastebėta teigimų ženklų ekonomikos raidoje. Iš euro zonos verslo sektoriaus nuotaikų atrodo, kad tai nenutiks labai greitai.

Vakar buvo paskelbti euro zonos šalių verslo aplinkos indikatoriai, kurie, skirtingai nuo Lietuvos rodiklių, pavasario euro zonos šalių verslo sektoriui nežada. Ekonomikos lūkesčių arba pasitikėjimo rodiklis kovo mėnesį nukrito nuo 103,8 iki 103 ir nuvylė pokyčių neprognozavusius rinkų dalyvius. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis pokyčių nerodo, bet vėlgi skirtingai nuo Lietuvos, prasčiausią dinamiką kovo mėnesį demonstravo būtent paslaugų sektorius, kur pasitikėjimo rodiklis krito labiausiai – nuo 10,6 iki 9,6. Pramonės įmonių pasitikėjimo rodiklis vos pakilo.

Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės.

Verta pastebėti, kad bendras euro zonos ekonomikos lūkesčių rodiklis, 2015 metais demonstravęs palyginti stabilią spartaus augimo tendenciją, šiemet smarkiai krenta – nuo metų pradžios verslo sektoriaus nuotaikos yra subjurusios iki praėjusių metų pradžios lygmens. Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės. Regis, daug stimulų susivienijo kartindami verslo sektoriaus nuotaikas. Būtent šie aspektai veikiausiai ir atsispindi šiandienos Lietuvos verslo nuotaikų tyrime.

Džiugina tai, kad Lietuvos vartotojai, skirtingai nei euro zonos gyventojai, kur kas smagiau pasitinka pavasarį. Euro zonos vartotojams veikiausiai nuotaiką gadinanti migrantų krizė ir kiti politiniai neramumai Lietuvos vartotojams nerūpi tiek smarkiai. O tokių ekonominių veiksnių kaip minimalios algos, vidutinio darbo užmokesčio augimo, nedarbo traukimosi tendencijos jiems leidžia būti nusiteikusiems palankiai ir prisidėti prie svarbiausio ekonomikos komponento, vidaus paklausos, auginimo.

Giedrė Gečiauskienė

Jau kurį laiką žemumose išliekančios naftos kainos, žvelgiant labai paprastai, yra puiki žinia vartotojams. Kasdieniame gyvenime jos reiškia ne tik pigius degalus, bet ir mažesnes kitų prekių kainas. Tačiau naftą išgaunančioms valstybėms dabartinės šios žaliavos kainos reiškia kylančius iššūkius siekiant subalansuoti biudžetus ir išlaikyti stabilią politinę padėtį. Kokią įtaką kainoms pastaraisiais mėnesiais daro jų veiksmai? Kaip ir kodėl naftos kainos keisis artimiausiais metais?

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Prieš gerą pusmetį iki 50 JAV dolerių už barelį nukritusios „Brent“ naftos kainos buvo vertinamos kaip neįtikėtinai žemos. Nors atrodė, kad žemiau kristi jau nebebuvo kur, naftos kaina buvo nukritusi ir žemiau 30 JAV dolerių už barelį žymos. Tokie pokyčiai tik dar kartą įrodė, kad turime pakankamai prastą nuojautą, kur gali būti naftos kainų dugnas.

Šiuo metu barelis „Brent“ naftos atsieina maždaug 36,8 JAV dolerio. Naftą išgaunančios valstybės kainą norėtų matyti gerokai aukštesnę dėl kelių priežasčių, tačiau joms kol kas sekasi sunkiai.

Valstybių pažadai riboti naftos gavybą bent kol kas nieko nekeičia.

Sausio mėnesį Saudo Arabija ir Rusija pranešė ribosiančios naftos gavybą ir taip sukėlė nemenką triukšmą. Kita vertus, triukšmas labai greitai nurimo, mat abi šalys jau tuo metu buvo pasiekusios savo gavybos rekordus, taigi žadėti daugiau nedidinti gavybos nebuvo itin sudėtinga. Tiesa, Rusijos ir Saudo Arabijos pareiškimus parėmė ir kai kurios kitos OPEC šalys, tarp kurių – Kataras bei Venesuela. Iranas šį susitarimą nieko nelaukdamas pavadino juokingu. Vėlgi, tokia pozicija nuostabos nekelia. Ši šalis kaip tik ruošiasi reikšmingai didinti naftos gavybą, o tai tapo įmanoma atšaukus sankcijas, kurias ji buvo užsitraukusi dėl savo neskaidrių atominės energetikos programų.

Tačiau minėtų valstybių pažadai riboti naftos gavybą bent kol kas nieko nekeičia. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, kalbant apie naftos gavybą, reikia pastebėti, kad paklausa rinkoje ir toliau išlieka reikšmingai mažesnė už pasiūlą. Produkcijos perteklius pasaulinėje rinkoje visus 2015 metus laikėsi ir šiuo metu išlieka 1,5-2 mln. barelių per dieną. Antra, santykinai griežta didžiųjų pasaulio ekonomikų monetarinė politika neleidžia augti infliacijai bei gyventojų pajamoms, o tai atitinkamai prilaiko pasaulinės ekonomikos augimą. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir Kinija, kurios ekonomikos tempai praranda pagreitį.

Kalbėdami apie ateities perspektyvas, laukiame ne tik spartesnio pasaulio ekonomikos augimo, bet ir laisvesnės monetarinės politikos iš didžiųjų centrinių bankų: Europos, Japonijos (ją matome šioms institucijoms nustatant neigiamas palūkanų normas) ir JAV (manoma, kad po palūkanų normos kilstelėjimo gruodį, šiemet ji keliama daugiau nebus).

Tokia monetarinė politika ilgainiui turėtų padaryti reikšmingesnę įtaką pasaulio ekonomikos augimui ir taip stumtelėti naftos paklausą. Tačiau, kaip dabar matome, šie procesai užtruks gerokai ilgiau, nei būtume drįsę galvoti prieš pusmetį. Todėl, „Danske Bank“ atnaujintomis prognozėmis, vidutinė „Brent“ naftos kaina šiais metais pasieks 38 JAV dolerius už barelį, o kitąmet pakils iki 49 JAV dolerių už barelį.

Produkcijos perteklius pasaulinėje rinkoje visus 2015 metus laikėsi ir šiuo metu išlieka 1,5-2 mln. barelių per dieną.

Laukdami kainos pokyčių ateityje, šiemet stebėsime, kaip su valstybių biudžeto iššūkiais tvarkytis sekasi naftą išgaunančioms valstybėms. Visos jos (su labai retomis išimtimis) biudžetus planavo, pasiremdamos gerokai aukštesne naftos kaina, nei yra dabar. O tai kelia nerimą, kad jautri geopolitinė situacija Artimuosiuose Rytuose bei akivaizdžios kituose regionuose išgaunančių naftą valstybių finansų problemos, ypač Venesuelos, gali pasikeisti į blogąją pusę. Naftos gavyba – viena pagrindinių industrijų šiose šalyse, tad nesant galimybių stabilizuoti trapią valstybės finansų situaciją, karštųjų taškų skaičius geopolitinės rizikos žemėlapyje gali dar labiau išaugti.

Tačiau grįžtant prie kasdieninių finansų tvarkymo, su kuo susiduria, matyt, kiekvienas namų ūkis bei vartotojas, benzinas šalyje ir toliau išliks pigus. Susirūpinimą dėl jo kainų augimo galime atidėti kitiems metams.

Šie besibaigiantys metai turėjo būti pasaulinės ekonomikos proveržio metai, turėjome sulaukti įtikinamo  pasaulinės ekonomikos augimo po kelerius  ankstesnius  metus  trukusių linksmųjų kalnelių. Kartu tai turėjo būti  geros žinios finansų rinkoms – naujųjų 2014 metų išvakarėse į investavimo perspektyvas žvelgėme vis bandydami nusiimti rožinius akinius.

Metai prabėgo ir šiandien,  galvojant apie tai, kokie jie buvo ir kas mūsų laukia kitais, tenka konstatuoti, kad net ir labai stengiantis, daug  ko nepavyksta numatyti ir prognozuoti iš anksto.

Išties  paradoksalu tai, kad taip ir nesulaukus reikšmingo pasaulinės ekonomikos augimo sustiprėjimo bei verdant rimtiems geopolitiniams konfliktams, finansų rinkoms šie metai buvo pakankamai sėkmingi – akcijų rinkos juos užbaigia eilinį kartą pasiekusios visų laikų rekordus.

Rusijos ir Ukrainos konfliktas, įsiplieskęs gerokai anksčiau nei šių metų kovo pradžia, dar prieš metus daugelio buvo nustumiamas į lokalių bėdų kategoriją. Tuomet atrodė, jog Rusija yra civilizuota valstybė, rengianti olimpines žaidynes, o Maidano neramumai anksčiau ar vėliau transformuosis į protu suvokiamus ir valdomus procesus. Logika „kaip nors viskas išsispręs“ šįkart nepasitvirtino – Rusija suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį finansų rinkų raidoje. Žinoma, dėl savaime suprantamų priežasčių mūsų akys dažniau nukreiptos į Rusiją, o ne, pavyzdžiui, į Siriją, Iraną ar kitus karštuosius pasaulio taškus, kurie geopolitinę riziką šiemet didino ne ką mažiau. Šio pavasario įvykiai ir po to sekusi ir taip ir nesibaigusi suirutė Ukrainoje bei pasklidęs užkratas į aplinkines šalis negali būti lengvai numatomi – juos vadiname „juodosiomis gulbėmis“ (terminas, vartojamas nenuspėjamiems įvykiams apibrėžti, analogija su tikromis gulbėmis: iki momento, kuomet Australijoje buvo pastebėta juodųjų gulbių, vyravo nesukritikuojamas įsitikinimas, kad visos gulbės yra baltos). Ekonominės prognozės daromos, nebandant „juodųjų gulbių“ nuspėti.

Rinkas audrino įvairiausi veiksniai

Rusija labai glaudžiai įsipynė į bendrą finansų rinkų kontekstą, tiesa, pasaulinės ekonomikos raidai šios šalies įtaka vis dėlto pakankamai maža. Kita vertus, šiemet rinkoms įtaką darė patys įvairiausi veiksniai:  Ebolos  viruso protrūkis, Irako sukilėlių veiksmai šalies šiaurėje, Irano branduolinės programos eiga, Sirijos režimas ir galiausiai – ekonominės priežastys. Tarp jų – naftos kainos kritimas, didžiųjų centrinių bankų veiksmai arba jų nebuvimas, JAV ekonominės pasakos pradžios ir Kinijos ekonominės pasakos saulėlydžio lūkesčiai. Išvydome neigiamas palūkanas euro zonoje, taip pat Šveicarijoje (Šveicarijos centrinis bankas nuo gruodžio vidurio tapo vieninteliu pasaulyje, kurio bazinės palūkanos yra neigiamos ir siekia -0,25 proc.).

Metų netikėtumo titulas – naftai

Metai buvo labai įvairūs – kiekviena diena turėjo savo naujieną, kuri vėliau būdavo nustelbiama naujų įvykių. Šiandien apima jausmas, kad sulaukėme tylos po audros. Pagrindiniai rinkų parametrai baigia metus su tokiais metiniais pokyčiais: JAV akcijų indeksas „S&P500“ ūgtelėjo 13 proc., Vokietijos akcijų indeksas „DAX“  pasistiebė 3 proc., euras  JAV dolerio atžvilgiu atpigo 11,7 proc.,  rublis JAV dolerio atžvilgiu nukrito 69 proc., auksas taip pat atpigo, 0,6 proc. „Brent“ rūšies naftos kaina nukrito 46 proc., Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumas sumažėjo  nuo 1,90 proc. iki 0,58 proc., o JAV 10 metų obligacijų pajamingumas – nuo 3,00 proc. iki 2,24 proc. 5 metų euro palūkanų norma nukrito nuo 1,26 proc. iki 0,38 proc., o 6 mėnesių EURIBOR -  nuo 0,39 proc. iki 0,17 procento.

Mūsų akimis, metų netikėtumo titulą sąžiningai užsitarnavo nafta. Metų nuobodybė šiemet, skirtingai nei pernai, buvo auksas. O žvelgiant į augusias akcijų rinkas bei iki rekordinių žemumų nukritusias daugelio obligacijų palūkanų normas, kyla noras gūžtelėti pečiais – jei tokioje neapibrėžtoje aplinkoje kaip šiemet investuotojai buvo nusiteikę palankiai ir pasiryžę investuoti, tai ko tikėtis ateityje – jei apskritai galime naiviai tikėtis ramesnės ateities?

Uždavinys – išlipti iš recesijos

Žvelgiant į 2015 metus, norisi juos pavadinti didžiųjų lūkesčių metais (nejučia kyla noras pasiskolinti pavadinimą iš puikaus, ypač šventiniam laikotarpiui tinkančio filmo „Didieji lūkesčiai“, 1946 m.). Didelių lūkesčių turime, pirmiausia, dėl spartesnio  pasaulinės ekonomikos atsigavimo. Tiesa, viltis kiek temdo  Europos ir Japonijos centriniai bankai, kurie sunkiai suvaldo ilgą laiką arti recesijos balansuojančias ekonomikas. Lietuvai aktualesnė euro zona, panašu, šiemet teaugs 0,9 proc., o Japonija apskritai įkrito į recesiją. Taigi ECB laukia nelengva užduotis – net ir žinant visas per šiuos metus priimtas priemones (nulinę bazinę palūkanų normą, neigiamą bankų indėlių palūkanų normą, tikslines refinansavimo operacijas), jų vis dar neužtenka. Išties, euro zonai, kurios naftos bei jos produktų suvartojimas yra didelė ir svarbi komponentė gamybos sąnaudose, teigiamą įtaką darys labai nukritusi naftos kaina. Kita vertus, dėl tos pačios  priežasties euro zonos infliacija kitų metų pradžioje veikiausiai taps neigiama ir 2015 metais gali siekti -0,1 proc. Žvelgiant į gaublį, nuotaiką kelia JAV, kurios makroekonominiai rodikliai didžiąją šių metų dalį buvo labai geri ir tikėtina, jog tokie išliks kitais metais.

Rusija grims į recesiją

Didžiuosius lūkesčius labai norisi išlaikyti ir dėl Rusijos bei Ukrainos konflikto keliamos geopolitinės rizikos. Deja, čia neapibrėžtumų išliks labai daug. Belieka tikėtis, kad Rusijos ekonomikai dardant į recesiją, valstybė susivoks, jog turi bėdų namuose, ir bus labiau suinteresuota stabilizuoti konfliktą su kaimynine šalimi. Tačiau vis dėlto tokie lūkesčiai šiandien atrodo naivūs – mes pernelyg daug procesų savo didžiojoje kaimynėje negalime suprasti, juo labiau nuspėti. Todėl Lietuvos verslo ir vartotojų lūkesčiams būtent ši nežinomybė kitais metais veikiausiai darys neigiamą įtaką. Bet koks kelias iš susidariusios nepavydėtinos diplomatinės bei humanitarinės krizės reikštų galimybę atsitiesti tiek Rusijos finansų rinkoms, tiek galiausiai ir pasaulinėms finansų rinkoms naujomis akimis pažvelgti į šį regioną.

Lems centrinių bankų veiksmai

Kitais metais finansų rinkoms įtaką darys pinigų rinkų likvidumo situacija, kurią iš esmės lems centrinių bankų politika ir labai tikėtinas ECB „pinigų spausdinimo mašinos“ įjungimas. Prieš kelerius metus jau matėme, kaip finansų rinkų dalyviai puola pirkti, kai JAV FED į sistemą liejo didžiulius kiekius likvidžių lėšų. Panašu, kad šiuo metu ECB yra kaip niekad arti sprendimo pradėti elgtis lygiai taip pat. Tiesa, JAV FED kitų metų viduryje veikiausiai pradės kelti bazinę palūkanų normą, taigi perteklinio likvidumo situacija pasaulinėse rinkose turbūt vyraus tik pirmą kitų metų pusmetį. Kitoms sąlygoms nekintant, ši situacija bus palanki akcijų rinkoms bei kitoms rizikingoms turto klasėms (žemo reitingo obligacijoms, nekilnojamajam turtui). Kai sulauksime JAV palūkanų augimo, tai bus papildomas stimulas JAV doleriui kilti euro atžvilgiu (nebent euro zona demonstruotų palankesnius nei laukiama ekonomikos augimo tempus). Naftos kainai spaudimas žemyn išliks ir kitų metų pradžioje. Vėliau dėl prognozuojamo pasaulinės ekonomikos atsigavimo spartėjimo turėtų augti naftos paklausa, o tai turėtų sukurti paskatą kainai augti (vėlgi, nežinome, kaip elgsis naftą išgaunančios valstybės – jų sprendimai keisti gavybos apimtis reikšmingai veiktų naftos kainą).

Panašios paramos iš spartesnio pasaulinės ekonomikos augimo turėtų sulaukti ir kitų žaliavų – maisto prekių, pramoninių metalų – kainos, ypač antrąjį kitų metų pusmetį. Euro zonoje palūkanų normos liks labai žemos – tikėtina, kad ir 2015, ir 2016 metais. Aukso kaina, šiemet pademonstravusi netikėtą stabilumą, veikiausiai bus linkusi po truputį mažėti – ypatingai, jei didieji lūkesčiai kitais metais pildysis.