Mykolo Romerio universiteto (MRU) studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad universitetai turi lanksčiai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, technologijų bei darbo rinkos pokyčių ir stiprinti partnerystę su studentais.

Auksė Lankaitytė

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia aukštojo mokslo, kuriuos diktuoja tarptautinė rinka?
G.V.: Pasaulyje aukštasis mokslas yra progresuojanti sritis, jo poreikis auga, daugėja žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Vis daugiau pasaulio regionų įsitraukia į aukštojo mokslo rinką, kuriai priklauso labiausiai išsivysčiusios šalys, jį išskiriančios kaip svarbią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, anglosaksų šalyse, Australijoje, Kanadoje aukštasis mokslas yra pirmajame nacionalinės ekonomikos dešimtuke kaip svarbi pramonės šaka, generuojanti įplaukas iš atvykstančių studentų ir teikianti didžiulę naudą kaip intelekto importo priemonė.

Visame pasaulyje vis labiau plečiasi tarpkultūriniai ryšiai, daugėja studentų, vykstančių mokytis svetur. Ypač tai aktualu Europai, nes mažėjant gyventojų ir senstant visuomenei mums ypač aktualus intelekto importo ir mainų poreikis. Neabejotina, kad šios tendencijos, nors ir lėtai, ateina ir į mūsų šalį. Greitai auga išvykstančių ir atvykstančiųjų mokytis studentų srautai, daugėja dėstytojų iš užsienio. Lietuvos aukštasis mokslas turi didelį potencialą. Deja, mūsų politikai dar nesuvokė, kad aukštasis mokslas gali būti svarbi šalies ūkio sritis, kurianti didelę pridėtinę vertę. VEIDAS:  Kokių naujų studijų formų atsiranda modernėjant aukštajam mokslui?
G.V.: Prieš kelerius metus užsienyje pradėjo populiarėti masiniai atvirieji internetiniai kursai, o  studijos, mokymasis vis labiau pereina į socialinius tinklus. Juose milijonai studentų virtualiai bendrauja su dėstytojais, esančiais už tūkstančių kilometrų, ir taip įgyja aukščiausio lygio kompetencijų. Lietuvoje mes irgi jaučiame šių tendencijų poveikį. Tačiau, kaip rodo statistika, paprastai jose dalyvauja žmonės, kurie jau turi išsilavinimą ir nori pagilinti žinias savo srityje. Tik pradedantiems aukštojo išsilavinimo kelią studentams tebelieka gyvybiškai svarbus tiesioginis bendravimas su dėstytojais, su bendraamžių grupe, motyvacija mokytis, socialinių ryšių mezgimas.

VEIDAS: Koks, jūsų nuomone, mūsų valstybės požiūris į aukštąjį mokslą?
G.V.: Aukštasis mokslas yra vertinamas labiau žodžiais, o ne darbais. Nėra adekvataus atsako į globalias tendencijas. Tik ką paskelbti MOSTA centro tyrimai rodo, kad mūsų šalyje investicijos į aukštąjį mokslą neauga, studentų stipendijos nedidelės, socialinė parama netgi mažėja, nors yra didelė socialinė atskirtis ir dauguma jaunų žmonių be paramos negali studijuoti. Didžiausia prošvaistė šiame fone – prieš kelerius metus priimtas sprendimas investuoti į mokslo, studijų ir verslo slėnius, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Matysime, ar šias investicijas tęs dabartinė Vyriausybė.

VEIDAS:  Kaip būtų galima pagerinti padėtį?
G.V.: Bet kokioms esminėms permainoms reikia stiprios politinės valios ir ilgalaikių nacionalinių prioritetų supratimo. Politikai dar deramai nesuprato, kad aukštasis mokslas – valstybės vertybė ir nauda. Lietuvoje jis turėtų būti vertinamas taip, kaip yra vertinamas stipriose užsienio šalyse. Antai pastatyti futuristiniam viadukui pas mus palyginti nesunkiai randama 200 mln. Lt, o nukreipti tokias investicijas į aukštąjį mokslą – neįsivaizduojama.

Nors Vyriausybės parengtoje vizijoje „Lietuva 2030“ kalbama, kad turime būti išsilavinusi tauta, bet realybė – kitokia. Dėstytojų, mokytojų darbas nėra vertinamas taip, kaip derėtų, jų atlyginimai maži, nekonkurencingi. Studento krepšelis irgi neproporcingai mažas. Mums sunku konkuruoti su užsienio šalimis, kurios daugiau investuoja į studijas. Mūsų valstybei reikėtų išsikelti tikslą, kad pagal viešąsias investicijas į aukštąją mokslą pasiektume bent Europos šalių vidurkį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos universitetai atrodo kitų šalių kontekste?
G.V.: Tai priklauso nuo lyginimo pagrindo. Kai kuriais rodikliais esame palyginami ir galime lygiuotis su stipriausiais užsienio aukštojo mokslo lyderiais. Pavyzdžiui, Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus uždirba du kartus daugiau nei jo neturintis. Mūsų valstybės investicijos į aukštąjį mokslą yra mažos, tačiau jo socialinė grąža, suteikiamas saugumas darbo rinkoje – labai dideli. Šiais požiūriais mes pozityviai skiriamės nuo daugelio kitų. Džiugu tai, kad auga atvykstančiųjų mokytis į Lietuvą ir išvykstančiųjų į užsienį skaičiai. Šiuo požiūriu užimame aukštas pozicijas. Pavyzdžiui, MRU studijuoti priima daugiau studentų iš užsienio, nei išsiunčia mokytis svetur.

VEIDAS: Kaip globalizacijos akivaizdoje užtikrinti, kad studentai gautų realių žinių ir netaptų tik diplomų turėtojais, kaip išsaugoti tikrąjį studijų veidą?
G.V.: Šiandien yra gerokai daugiau galimybių nei prieš keliolika metų savarankiškai mokytis, gauti žinių, daug informacijos galima rasti internete. Tad universitetai turi būti lankstūs, šiuolaikiški ir prisitaikyti. Svarbu studentams užtikrinti tinkamą priėjimą prie žinių, panaudojant socialinius tinklus, ryšius, elektronines priemones. Atsiranda vis daugiau galimybių bendrauti su esančiaisiais svetur. Universitetai turi padėti studentams užmegzti ryšius, pasiūlyti modernių ir patogių studijų formų. Jau atgyveno tradicinės paskaitos, kai dėstytojas, atsistojęs prieš auditoriją, perpasakoja informacijos šaltinių santrauką. Dabar svarbiau išmokyti interpretuoti, ieškoti, pritaikyti.

Keičiasi ir mokymosi vietos. Pavyzdžiui, MRU bibliotekoje vis daugėja specialių vietų, kur studentai gali mokytis grupėmis ir individualiai, rengtis seminarų pasisakymams, atlikti projektines užduotis. Vis didėja poreikis erdvių, kuriose vyksta komandiniai užsiėmimai, galima konsultuotis su dėstytojais. Universiteto erdvė turi būti paslanki, visuomet prieinama, pritaikyta ir nuolat studijuojantiems, ir studijas su darbu derinantiems studentams.

VEIDAS: Kokios formuojasi naujos profesijos, studijų programos?
G.V.: Yra profesijų ir studijų programų, kurios ganėtinai stabilios, pavyzdžiui, teisė, psichologija, viešasis saugumas, ekonomika, finansų apskaita. Greta daug ir tokių, kurios sparčiai modernėja. Tarkime, verslo vadyba, susidurianti su vis daugiau virtualių verslo formų, kai tobulėja ir jų valdymo būdai, kinta teisinė aplinka, tad reikia ir naujausių žinių apie tai. Todėl atsiranda poreikis tokių programų, kaip elektroninė rinkodara, kibernetinis saugumas, intelektinės nuosavybės apsauga. Turime greitai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, siūlyti modernių ir naudingų studijų programų. Tad kuriame socialines inovacijas, siejame technologijas ir jų taikymo visuomenėje sritis, kad padėtume studentui gauti naujausių žinių, kaip valdyti tas naujoves. Mūsų vizija – užtikrinti platų išsilavinimą, ugdyti socialinius gebėjimus.

VEIDAS: Galbūt universitetai turėtų siūlyti daugiau galimybių studentams atlikti praktiką?
G.V.: Taip, aukštasis išsilavinimas turi būti praktiškas. Tiems, kurie renkasi mokslinę karjerą, turi būti galimybė atlikti mokslinę praktiką, o tiems, kurie eina į verslą ar į viešąjį sektorių, turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su praktinės veiklos galimybėmis šiose srityse. Todėl daug dirbame su socialiniais partneriais ir stengiamės sukurti praktikos vietas įmonėse, viešosiose įstaigose. Kartais jose  praktikantams mokami ir atlyginimai, o po praktikos jie lieka ten dirbti. Tai geras būdas motyvuoti studentus. Deja, ne visos mūsų šalies įmonės jau yra pajėgios arba pribrendusios priimti praktikantus.

VEIDAS: Kaip prisitaikyti prie kitų iššūkių, kurie laukia aukštojo mokslo?
G.V.: Abiem pusėms, ir studentams, ir universitetų darbuotojams, svarbu suvokti, kad studentas – ne pasyvus statistinis vienetas ir ne galutinio produkto į parduotuvę užsukęs klientas. Jis yra lygiateisis universiteto bendruomenės narys – su dėstytojais, mokslininkais, kuriuos sieja bendri tikslai, vertybės ir abipusis įsipareigojimas. Universitetas turi padėti studentui atrasti savo galimybes, susikurti būsimos karjeros viziją ir pasiūlyti geriausias priemones tai vizijai įgyvendinti. Jam reikia padėti suprasti, kokių galimybių jis turi kaip savo srities profesionalas.

Giedriaus Viliūno dosjė
Gimė 1963 m. Marijampolėje.
Šiuo metu – MRU studijų prorektorius, docentas, mokslo ir studijų politikos, lyginamosios literatūros dėstytojas.

1986 m. baigė filologijos studijas Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
2011–2013 m. – nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narys, vienas mokslo ir studijų ilgalaikės plėtros vizijos „Mokslioji Lietuva“ (2012) rengimo koordinatorių, dalyvavo daugelyje kitų nacionalinių aukštojo mokslo plėtros projektų.

2009–2010 m. – Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėjas, departamento direktorius.

2002–2007 m. dirbo Švietimo ir mokslo ministro patarėju, 2007–2009 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi.

2001–2006 m. – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys.
1997–2001 m. – Pasaulio lituanistų bendrijos vicepirmininkas.
1989–2007 m. dėstė, dirbo mokslinį darbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs apie dešimt mokslo knygų, vadovėlių, parašęs kelias dešimtis straipsnių.