Nepartinis demokratinis judėjimas žada griežtą pilietinę valdžios kontrolę visose srityse. Ar šios ambicijos turi pagrindo?

Nepartinis demokratinis judėjimas (NDJ) atgimsta – taip ambicingai pasiskelbė visuomeninis sambūris, kurio nebuvo girdėti nuo pernai pavasario, kai mirė tuometis jo lyderis žmogaus teisių gynėjas, eksparlamentaras Kęstutis Čilinskas. Žinoma, lyderio vaidmuo – išskirtinės svarbos, antra vertus, negalima laikyti solidžia organizacijos, kuri, netekusi vieno lyderio, ir pati apmiršta.
Tenka pripažinti, kad ir kiti pastarojo dešimtmečio bandymai įpūsti visuomenei pilietiškumo dvasios ir sukurti bent kiek populiaresnius bei įtakingesnius visuomeninius judėjimus užgesdavo neilgai trukus po garsių deklaracijų paskelbimo. Jei jau net pats unikaliausias Lietuvos istorijoje pilietiškumo proveržis – Sąjūdis šiandien vegetuoja, o ne egzistuoja, ar turi šansų pilietiškumą pažadinti kažkas kitas?

Lyderis mažiau charizmatiškas už pirmtaką
Vėliava ir vėliavnešys – idėja ir lyderis. Tai neabejotinai du svarbiausi komponentai, aplink kuriuos gali burtis žmonės. „K.Čilinskas buvo labai matoma, gerai žinoma asmenybė ir dėl žmogaus teisių gynimo, ir dėl kitų darbų. Jis žmonių akyse galėjo būti pilietiškumo ugdymo pavyzdys, visuomenės balsas. Naujasis NDJ lyderis Povilas Gylys daugiau ar mažiau siejamas su Socialdemokratų partija, jis buvo šios partijos Vyriausybės užsienio reikalų ministras. Jis nėra tokia charizmatiška asmenybė kaip K.Čilinskas, kad galėtų pakelti judėjimą aukščiau politinių partijų“, – lygina politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė.
Naujasis NDJ pirmininkas, ekonomistas, 64-erių metų prof. P.Gylys neigia pasigirstančius įtarimus, kad atsinaujinantis NDJ – socdemų projektas. „Jokiame jokios partijos projekte nedalyvauju. Anksčiau dalyvavau – neneigiu ir nesigailiu. Bet dabar tai visai kita veikla“, – tikina jis. O dėl savo ideologinių pažiūrų su dešiniaisiais P.Gylys diskutuoja taip: „Esu viešojo intereso gynėjas. Jūs už ar prieš? Jei už, tai jūs mano pažiūrų. Ar jūs – kairieji? Manau, skurdas ir nelygybė yra per dideli. O jūs? Ar jūs – kairieji?“
Vis dėlto tiek naujasis NDJ lyderis, tiek jo pavaduotoju tapęs sociologas, ekonomistas prof. Romas Lazutka aktyviai propaguoja išskirtinai socialiai orientuotos ekonomikos modelį. Antra vertus, gal tokios pažiūros ir dera visuomeninio judėjimo lyderystei, nes savo prigimtimi tokie judėjimai – opozicija valdžiai, kuri vis labiau tiesiogiai ar netiesiogiai tampa turtingųjų interesų gynėja.
Beje, P.Gylys anksčiau net nedalyvavo NDJ veikloje. Jis pasakoja, kad pernai vasarą kartu su R.Lazutka ir NDJ veikloje dalyvavusiu filosofu doc. dr. Krescencijumi Stoškumi (jis taip pat tapo NDJ pirmininko pavaduotoju) mažesnėmis ir didesnėmis grupelėmis vis diskutuodavę, jog politinės partijos ištiktos sąstingio, svarstydavę, kaip pagyvinti politinį gyvenimą. Nutarę, kad kiekvienam bent kiek žinomam lietuviui nereikia kurti po organizaciją, tad įsitraukė į NDJ.
Judėjimo taryboje – dar keletas visuomenei žinomų asmenų: aktorius Regimantas Adomaitis, su „Tvarka ir teisingumu“ anksčiau bendradarbiavę atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas ir teisininkas Alfonsas Vaišvila, pareigūnų profesinių sąjungų atstovas Vytautas Bakas, žurnalistė, buvusi prezidentės patarėja Audronė Nugaraitė, kiti. Nors sunku būtų tvirtinti, kad taryboje – daug savo srities autoritetų, NDJ netgi turi ambicijų sudaryti šešėlinę vyriausybę. Antra vertus, ar daug jų turi net parlamentinės partijos?
Ne mažiau svarbu ne tik tai, kas organizacijos nariai, bet ir kieno jie finansuojami. „Esame „biedni“ kaip bažnyčios pelės. Dirbame savanorystės pagrindais, yra kuklus stojimo ir nario mokestis. Kol kas turėsime vieną techninę koordinatorę. Nenorime eiti kažkieno prašyti pinigų, kad neatsirastų priklausomybė, – tada dingsta tokio judėjimo prasmė. Bet gal atsiras tokių, kurie patys parems“, – tikisi P.Gylys.

Programa išsamesnė nei kai kurių partijų
„Tai labai savalaikis judėjimas, nes žada spręsti problemą, kuri Lietuvoje net nepradėta spręsti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, – imtis pilietinės valdžios kontrolės. Be jos valstybė pasmerkta degraduoti“, – pabrėžia filosofas prof. Vytautas Radžvilas. Tenka priminti, kad analogišką tikslą deklaravo ir kitos anksčiau į Lietuvos gyvenimą bandžiusios įsiterpti pilietinės organizacijos, deja, be ženklių rezultatų.
V.Radžvilas giria, kad su žiburiu nerastumėte partijų programose tokio „sisteminio ir gilaus požiūrio į valstybės problemas“, kaip NDJ programoje. „Tai lemia, kad judėjimui priklauso nepartiniai žmonės, kurie gali sau leisti į Lietuvos padėtį pažvelgti nešališkai ir objektyviai“, – mano filosofas.
Programa apima visas pagrindines gyvenimo sritis. Jei NDJ įgyvendintų, kas surašyta, jis imtųsi valdžios piliečių kontrolės funkcijos, gintų viešąjį interesą. Tarp svarbiausių darbų P.Gylys mini nevyriausybinių organizacijų veiklos peržiūrą, nes, jo teigimu, kai kurios išsigimusios, tik butaforinės: gauna iš Vyriausybės ir ES finansavimą ir yra tik priedėlis prie Vyriausybės, neatliekantis pilietinės misijos. Tačiau tikrai visuomeninį interesą ginančias nevyriausybines organizacijas NDJ žada telkti. NDJ sieks, kad referendumui sušaukti reikėtų ne 300 tūkst, o bent tris kartus mažiau parašų, kad ne 50 tūkst., o 10 tūkst. piliečių galėtų teikti Seimui privalomo svarstyti įstatymo projektą.
Ekonomikos srityje NDJ deklaruoja teisingesnės ir efektyvesnės ekonominės sistemos siekį. „Ne tik verslas, bet ir viešasis sektorius – abu yra rinkos dalys: jei neplėtosime švietimo, mokslo, niekada neturėsime ir gero verslo. Jei kas nori, tegu įrodo, kad mokytojas nėra turto kūrėjas“, – dėsto P.Gylys.
Teisėsaugos srityje užsimota pramušti teisinės sistemos saviizoliaciją: bus siekiama tarėjų ar kitų visuomenės kontrolės formų įvedimo. O kol kas NDJ burs stebėjimo grupes ir stebės teismo procesus visuomenei svarbiose bylose.
„Nesame grioviakasiai, mūsų pagrindinis ginklas – žodis, jį naudosime gana aštriai“, – kaip žada įgyvendinti programą, aiškina P.Gylys.

Kur dingo ankstesni piliečių sambūriai
V.Radžvilui imponuoja NDJ, tačiau jis, kaip jau išblėsusio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ lyderis, suvokia, kad visuomeninio sambūrio perspektyvos priklauso anaiptol ne tik nuo judėjimo narių pastangų. „Visuomenė nusivylusi, apatiška, įpratusi laukti, kad už ją viską padarytų partijos, prezidentė, Vyriausybė ar dar kažkas“, – kritikuoja filosofas.
Antra vertus, Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad visuomeniniai judėjimai turi teisę dalyvauti rinkimuose, tegu ir sugebėtas apeiti per savivaldos rinkimus, sukėlė tikrą jų renesansą. Deja, ir išsigimimą: buvę partijų nariai persikrikštijo nepartiniais, bandydami taip apmulkinti partijomis nusivylusius rinkėjus.
„Vienintelis patikimas visuomeninių judėjimų požymis, leidžiantis atpažinti, kokie tikrieji tokių darinių tikslai, yra jų santykiai su valdžia. Jei jie pradeda veikti grynai kaip rinkiminis susivienijimas, nelieka jokių abejonių, kad tai dar viena pažadukų ar gelbėtojų kompanija“, – neabejoja V.Radžvilas. Tokia „žanro“ painiava tik kelia įtarimus, kad piliečių judėjimai nori partijas išgyvendinti, o ne jas kontroliuoti. Tačiau jei pilietiniai judėjimai patys bus valdžioje, vadinasi, jie save ir kontroliuos?
Politologė J.Novagrockienė pastebi, kad į valdžią atėjusių judėjimų elgsena tokia pati kaip ir politinių partijų, o dauguma ten eina siekdami postų. Pavyzdžiui, Visvaldo Matijošaičio judėjimo „Vieningas Kaunas“ veikimas niekuo nesiskiria nuo partijos. O Artūro Zuoko judėjimas TAIP veikė kaip partija ir tokia netrukus pasiskelbė.
Beje, ir K.Čilinsko įsteigtas Jungtinis demokratinis judėjimas dėl skirtingo požiūrio į dalyvavimą valdžios institucijose skilo: į jį pradėjo veržtis partijų atstovai, kai kas juo norėjo pasinaudoti kaip tramplinu į valdžią, tad K.Čilinskas su bendraminčiais nuo jo atsiribojo ir įsteigė NDJ.
Nauja NDJ vadovybė, P.Gylio teigimu, šiuo metu neketina eiti į politiką. Kol kas NDJ šiuo klausimu nepriėmę jokių sprendimų, tik neatmeta galimybės paremti vieną ar kitą kandidatą. Antra vertus, kol kas NDJ nėra toks įtakingas, kad kam tai labai rūpėtų.

Neosąjūdžiai pasmerkti žlugti
„Judėjimai deklaruoja tam tikras vertybes, tačiau juos išgirsta labai nedidelė dalis žmonių. Bet ir negalima tikėtis labai daug, jei nėra kažkokios ekstremalios situacijos, į kurią sureaguotų visa visuomenė“, – aiškina J.Novagrockienė. Pavyzdžiui, kai degė Paryžiaus pakraščiai, žmonės negalėjo nereaguoti ir būrėsi etniniu, rasiniu, socialiniu pagrindu. O dabartinė ekonominė ir finansinė krizė nėra tokia gili, kad priverstų visuomenę vienytis.
Politologė dr. Ainė Ramonaitė, tyrinėjusi ikisąjūdinius visuomeninius judėjimus, daro išvadą, kad ir jau užgesusių judėjimų, ir NDJ yda – bandymas būti Sąjūdžio aidu. Netgi ir tarp tų judėjimų aktyvistų – daug buvusių sąjūdininkų, kurie nerado sau vietos politiniame gyvenime ir bando atgimti tokiomis formomis.
„Vakaruose visuomeniniai judėjimai dažniausiai skirti konkrečiai idėjai ar problemai, o mūsiškiai nori aprėpti viską. Tačiau pagal savo logiką toks visa apimantis darinys yra partija. Tautinio išsivadavimo metais vienijo vienintelė idėja, o nerevoliuciniu laikotarpiu tai turi būti arba partija, arba judėjimas su aiškia idėja“, – įsitikinusi A.Ramonaitė.
Politologė pastebi dar vieną esminę ydą: visi pastarųjų kelerių metų visuomeniniai judėjimai rėmėsi tik žmonių nepasitenkinimu valdžia – negatyvia idėja. „O kur pozityvi? Iš negatyvo nebent gali sukviesti į mitingą“, – apibendrina A.Ramonaitė.

Pastarųjų kelerių metų pilietiniai judėjimai arba išblėsta, arba tampa partijomis

Pavadinimas    Steigimo data    Lyderis    Dabartinė veikla
“Kitas pasirinkimas”    2004 m.    Vytautas Radžvilas    Negirdima
“Piliečių santalka”    2006 m.    Darius Kuolys    Negirdima
Jungtinis demokratinis judėjimas    2009 m.    Kęstutis Čilinskas    Skilo, K.Čilinskas įsteigė Nepartinį demokratinį judėjimą
Nepartinis demokratinis judėjimas    2010 m.    Povilas Gylys    Siekia atgimti
“Mūsų reikalas”    2010 m.    Valdemaras Stančikas    Negirdima
“Tautos ateities forumas”    2010 m.    Algimantas Matulevičius    Negirdima
“Vieningas Kaunas”    2010 m.    Visvaldas Matijošaitis    Kauno savivaldybės taryboje veikia kaip partija
TAIP    2010 m.    Artūras Zuokas    Įsteigė partiją
“Drąsiaus kelias”    2011 m.    Audronė Skučienė    Persiformuoja į partiją „Drąsos kelias“

ELTA

Vienas „Veido“ atliktos apklausos dalyvis, svarstydamas, už ką balsuoti geriausių ekonomikos mokslininkų rinkimuose ir perkratęs atmintyje visus kolegas, nustebo suvokęs, kad balsą teks skirti už savo ideologinį priešininką – profesorių Povilą Gylį.
Nors nemažai daliai ekonomistų P.Gylys atrodo pernelyg didelis socialistas, fakto, kad tarp šiandieninių ekonomistų jis bene aktyviausias mokslinėje srityje, nenuneigsi. Tad kolegos šį Vilniaus universiteto profesorių ir išskyrė už mokslinius darbus ekonomikos teorijos srityje bei viešojo ekonominio intereso gynimą. „P.Gylys kartais pateikia radikalių vertinimų, bet jie turi mokslinio pagrindo“, – pabrėžė vienas ekonomistas.
Pats buvęs socialdemokratų Vyriausybės užsienio reikalų ministras P.Gylys prisipažįsta, kad tik pastaraisiais metais iš Lietuvos žengia į tarptautinę mokslo areną, nes po daugiau nei dešimtmečio, praleisto politikoje, teko keletą metų reabilituotis kaip mokslininkui.
„Šis periodas iš manęs, kaip mokslininko, daug atėmė. Praradau pagreitį, nutrūko moksliniai ryšiai. Dabar, manau, esu atgavęs mokslinę formą, nes moksle – ilgos distancijos, šimto metrų bėgimo nėra. Kad atgaučiau formą, reikėjo septynerių aštuonerių metų“, – neslepia profesorius.
Per savo politinės karjeros laikotarpį daug praradęs kaip mokslininkas, jis tikina daug gavęs kaip žmogus. „Pamačiau pasaulio, susipažinau su daugybe pasaulio lyderių – tai žmogiškasis kapitalas, kuris nesimėto“, – neabejoja P.Gylys.
Pastaruosius keletą metų mokslininkas jau pradeda spausdinti savo straipsnius užsienio spaudoje, vykti į tarptautines konferencijas skaityti pranešimų. Iš viso iki šiol P.Gylys parašė apie 80 mokslinių straipsnių, kurių dauguma išspausdinti lietuviškuose žurnaluose, apie 150 mokslo populiarinimo straipsnių, davė apie porą tūkstančių interviu.

Euro zonos žlugimas prilygtų ne „Titanikui“, o Černobyliui

Lietuvos ekonomistų straipsnių, referuojamų tarptautinėse duomenų bazėse, beveik nėra – žymesnių ekonomistų parašytų veikalų čia rasi vos vieną kitą, nors kitų sričių mokslininkai tokius straipsnius skaičiuoja dešimtimis. P.Gylys nusivylęs, kad akademinėje visuomenėje vertinant mokslininkų laimėjimus neatsižvelgiama į ekonomistų mokslininkų pasisakymus viešojoje erdvėje, kurie svarbūs visuomenės švietimo požiūriu.
„Mūsų formaliuose vertinimuose publicistika visiškai neįskaitoma. Manau, tai didelis nesusipratimas. Fizikas sukuria įrenginį, o mes išeiname į viešumą ir supažindiname su savo pasiekimais bei sukeliame diskusiją – visuomenė šviečiasi, nedaro klaidų. Juk dabar žmonės nesiorientuoja tarp elementarių ekonominių dalykų“, – piktinasi P.Gylys, dažnai aštriais pasisakymais bandantis sukelti visuomenės diskusijas. Jis ne kartą viešojoje erdvėje kritikavo ir kvietė reaguoti didžiausią savo priešininką – Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI), Vyriausybę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Raimundą Kuodį ir kitus.
Vis dėlto viešų diskusijų Lietuvoje P.Gylys pasigenda – ypač apie tai, kaip mums derėtų elgtis euro zonos krizės akivaizdoje. „Lietuva nediskutuoja šiuo klausimu. Bandžiau organizuoti renginius šia tema, bet didesnio dėmesio jie nesulaukė. O dauguma ekonomistų mano, kad šitie metai bus sunkūs. Matyt, iš visų jėgų bus bandoma gelbėti eurą, nes tai pasaulinė problema – jei euro zonai blogai, tai ne tik Lietuvai, bet ir JAV, ir Kinijai blogai, nes pasaulinė rinka susitraukia. Leidinyje „The Economist“ radau palyginimą – euro zonos žlugimas būtų ne kaip „Titanikas“, o kaip Černobylis. „Titanikas“ nuskendo, ir viskas, o Černobylio pasekmes jaučiame daug metų“, – lygina P.Gylys.

Antiekonomikos teorijos pradininkas

Mokslinėje veikloje P.Gylys pastaraisiais metais labiausiai gilinasi į dvi kryptis. Pirmiausia jis save vadina antiekonomikos teorijos pradininku. „Antiekonomikos sąvoką aš konceptualizavau, apibrėžiau ir atskyriau nuo šešėlinės. Šešėlinė ekonomika atspindi nelegalią pusę, o antiekonomika – negatyviąją ekonomikos pusę, susijusią su ekonominėmis blogybėmis. Ekonominėje teorijoje tai nebuvo konceptualizuota“, – aiškina ekonomistas. Pavyzdžiui, jei valstybė priima blogą makroekonominį sprendimą, jis priklauso antiekonomikai, nes viešoji blogybė didina negatyvių reiškinių mastą, pavyzdžiui, išteklių švaistymo.
Apie tai 2008 m. išleidęs monografiją „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“, šią savo teoriją lietuvių ekonomistas pristatė ir užsienyje – Pekine, Londone, Vroclave, Sankt Peterburge, o neseniai gavo pasiūlymą iš dviejų užsienio žurnalų parašyti apie tai straipsnius. Šiuo metu savo knygą P.Gylys verčia į anglų kalbą.
Kita sritis, į kurią gilinasi profesorius ir kurią išdėstė savo monografijoje, – holistinis ekonomikos supratimas. Nors šitas terminas buvo žinomas ir anksčiau, mokslininkas bando susisteminti ir nuosekliai išdėstyti holistinę ekonomikos teoriją, kurios pagrindinė mintis – ekonomika nėra lygi rinkai.
„Mes esame visiški Laisvosios rinkos instituto, neoliberalų priešininkai ir sakome, kad ekonomika yra tiek privatus, tiek viešasis sektorius. Pagal tradicinę sampratą, švietimas laikomas našta, o pagal holistinę – turtą kuriančia ekonomikos dalimi. Jei manai, kad ekonomika ir rinka – tas pats, tenka tikrovę pritempti prie siauro ekonomikos supratimo, o dėl to laukia ne tik moksliniai, bet ir praktiniai praradimai, nes su įtarimu žiūrima į kultūrą, švietimą“, – aiškina P.Gylys.
Holistinio požiūrio laikosi ir Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Beje, P.Gylys šio garsaus ekonomisto pranešimo galėjo pasiklausyti pernai Pekine vykusiame Pasaulio ekonomistų kongrese. Jis – vienintelis lietuvis ekonomistas, dalyvavęs šiame renginyje ir vykęs ten kaip Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas. Šį kongresą P.Gylys vadina vienu įdomiausių įvykių per savo mokslininko karjerą, nes į renginį suvažiavo visas ekonomistų profesijos žiedas.
Kitas itin atmintin įsirėžęs epizodas iš jo, kaip mokslininko, gyvenimo – studijos Norvegijoje 1982–1983 m., kurios akademiniu požiūriu buvo tarsi kito pasaulio atradimas. „Mokslai Norvegijoje – didelis įvykis mano biografijoje: buvo laiko paklajoti, paieškoti. Po mokslų Norvegijoje parsivežiau porą lagaminų Vakarų autorių knygų ir straipsnių kopijų. Kaip šiandien prisimenu – kai parašiau disertaciją, užsitęsė jos gynimas, nes pagrindinė pastaba man buvo, kad suvažiavimo medžiagos per mažai, o buržuazinių ekonomistų – per daug“, – šypteli P.Gylys, beje, 1990 m. buvęs ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi.

Pomėgis sutapo su darbu

Kalbėdamiesi su geriausiu Lietuvos ekonomistu paliečiame ir apklausos metu kilusią problemą: kodėl net patys ekonomistai pripažįsta, kad nusipelniusių mokslininkų tarp jų labai nedaug, o ši mokslo sritis Lietuvoje stagnuoja? P.Gylys į šį klausimą turi ne vieną atsakymą. Pirma, esame nedidelė šalis, todėl ir talentų turime mažiau. Antra, 20 metų tie, kurie nemąstė pagal laisvos rinkos principus, buvo ignoruojami. Trečia, lietuvių mokslininkai nepragyvena iš pagrindinio darbo, tad dažnai sukasi keliose darbovietėse ir laiko mokslinei veiklai lieka mažai. „Tai reiškia, kad neturime laiko paklaidžioti, paieškoti – bėgame trumpomis distancijomis. Patys drąsiausi, aukojantys šeštadienius sekmadienius, sugeba išlikti aktyvūs“, – tvirtina P.Gylys.
Tarp tokių – ir jis pats, nors paaukoti savaitgaliai jo visai neliūdina – priešingai, savo profesiją jis vadina pomėgiu. Todėl vakare uždaręs auditorijos duris ir grįžęs namo profesorius pažiūri televiziją, o tada jungia kompiuterį ir tikrina, ką įdomaus parašė „Financial Times“.
„Tai, ką darau, man įdomu ir tam skiriu savo laiką. Jaunystėje esu sportavęs, o kadangi esu vargonininko vaikas, pagrodavau – namie turiu ir vargonėlius, bet dabar retai groju“, – apie visą ekonomikai paaukotą laisvalaikį pasakoja P.Gylys, dviejų anūkų – keturiolikmečio Luko ir trejų metukų dar neturinčio Rapolo senelis. Jo žmona Nijolė per keliasdešimt metų jau priprato prie tokių vyro įpročių, nors sutuoktinis pripažįsta, kad šeimai nelengva.
P.Gylys su žmona užaugino du sūnus – vienas dirba saugos tarnyboje, o kitas yra smulkųjį verslą turintis aukštalipys, renčiantis konstrukcijas sunkiai pasiekiamose vietose. Nors po krizės sūnaus verslui ne itin lengvai klojasi, tėvas stengiasi sūnui nevadovauti ir savo patarimų nepiršti. Ekonomistas mano, kad kiekvienas turi rasti savo kelią.