Į „Veido“ klausimus atsako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė

VEIDAS: Ką rodo kitų šalių patirtis: kokių rezultatų sulaukiama uždraudus abortus?

M.J.: Abortus uždraudusios valstybės ilgainiui tų draudimų atsisako, nes nepasiekiama nė vieno iš tų tikslų, kurių siekė už gyvybę pasisakantys tokių įstatymų teikėjai. Uždraudus abortus jų nesumažėja, nes, kiek mes žinome istoriškai, abortai visą laiką egzistavo, ir jeigu nėra galimybių juos daryti legaliai, jie daromi nelegaliai, o tai turi labai neigiamų pasekmių moterims ir jų reprodukcinei sveikatai. Taigi, užuot pagerinę gimstamumo rodiklius, mes galime juos kaip tik labai stipriai pabloginti. Abortų draudimas iš tiesų niekaip nepagerina gimstamumo rodiklių. Galime paskaičiuoti, kiek nuo tarybinių laikų, kai buvo įteisinti abortai iki 12 nėštumo savaitės, Lietuva prarado potencialių gyventojų, bet sykiu mes matome, kad jeigu valstybėje nėra sustyguota socialinė politika, ekonominiai dalykai, tai net ir gimę žmonės tą valstybę palieka. Pažiūrėkime į tą pačią Maltą ar Lenkiją, kur abortai draudžiami, ir pamatysime, kad ten gimstamumas labai prastas.
Na, o jei kalbėsime apie dilemą, ar pradėta gyvybė, ar moters teisės, tai mes turime suvokti vieną svarbų momentą: kol embrionas yra moters kūne, tai nėra koks nors atskiras darinys. Jis neatsiejamas nuo moters kūno ir dėl to jos teisėms yra teikiamas prioritetas. Pas mus dabar dažnai eskaluojama gyvybės kultūros tema, bet kaip mes tą gyvybę suvokiame? Esame europinė visuomenė – negyvename kokioje nors visiškai atsilikusioje visuomenėje, kur gyvybė suprantama taip, kad tik gimė žmogus, ir viskas. Todėl manau, kad mes jau turime kalbėti apie gyvenimo kokybę. O dabar, viena vertus, aiškinama, kaip reikia apginti embriono teises, bet jos priešpriešinamos moters teisėms. Čia iškyla klausimas, kodėl tada, kai tas embrionas išsivysto ir tampa žmogumi, suaugusia moterimi, jo teisės jau tampa nebesvarbios.
Netgi tie, kurie pasisako už moters pasirinkimą nutraukti nėštumą ar ne, juk nesako, kad jie yra už abortą, kad tai praktika, kurią reikia skatinti ir kad mes labai dėl to džiūgaujame. Juk kalbama ne apie tai. Ir jei mes iš tikrųjų norime pasiekti gerų rezultatų, pirmiausia turime imtis nuoseklaus jaunimo švietimo ir ugdymo, kad žmonės suprastų savo kūniškumą, seksualumą ir kaip su juo elgtis, spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Netgi tokioje pažangioje šalyje kaip Švedija 2012 m. šimtui gimusiųjų teko daugiau abortų nei Lietuvoje. Daugiau abortų buvo ir Jungtinėje Karalystėje. Kodėl taip yra ir ar tikrai lytinio švietimo stoka yra didžiausia problema?
M.J.: Vakarų visuomenės yra labai diversifikuotos, ir kai mes žiūrime į abortus, tarkim, Švedijoje, statistika juk nepasako, apie kokius visuomenės sluoksnius kalbame. Jeigu Lietuvoje ši informacija būtų išskleista klasiniu požiūriu, irgi matytume, kad problema kondensuojasi tam tikruose gyventojų sluoksniuose, o kituose sluoksniuose ji gerokai mažesnė. Todėl ta apibendrinanti informacija yra šiek tiek netiksli.
Yra ir įvairių etninių mažumų, kuriose niekas net nekalba apie tuos dalykus, tėvai „užsispazmavę“, kaip pas mus Lietuvoje paprastai būna, o jaunimas jau pradeda gyventi truputį kitokį gyvenimą. Be to, turime žiūrėti, ar yra prieinamos kontraceptinės priemonės, ar jos pakankamai pigios, kad kiekvienas norintis galėtų įsigyti. Pažiūrėkite, kokie brangūs Lietuvoje prezervatyvai, hormoniniai kontraceptikai. Pvz., vadinamoji trečios kartos hormoninė spiralė, labai patikimai sauganti nuo nėštumo, kainuoja 500–600 Lt. Aišku, žinant, kad tai kontracepcija ne vieniems metams, ši investicija gal ir nėra didelė, bet ši suma sudaro maždaug trečdalį vidutinio atlyginimo šalyje, o kadangi dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, vienu užsimojimu šitiek sumokėti tikrai nėra paprasta. Tebėra ir daug įsibaiminimo dar nuo senų laikų, kai buvo aiškinama, kad kontraceptikai visaip žaloja sveikatą.
Na, o jei matome, kad paskesnio vaiko nesiryžta gimdyti vyresnės moterys, iš čia kyla ir socialinio nesaugumo, galbūt ir partnerio nepatikimumo klausimai. Tad į šią problemą reikia žvelgti kompleksiškai.
VEIDAS: Bet ar apskritai įmanoma yra visuomenė be jokių abortų?
M.J.: Pasižiūrėkime dar plačiau. Mūsų valstybėje dominuoja tautos galios politika, įsivaizduojame, kad kuo žmonių bus daugiau, tuo tauta bus stipresnė. Mūsų valstybei tų žmonių reikia, nes kyla darbo jėgos klausimas ir kas gi mokės pensijas. Bet yra tautų, kuriose rūpinamasi jau ne tiek tautos gausa, kiek kokybe. Tada aiškinama, kad vieni turi daugintis, ir mes tai skatiname, o kiti – įvairios pažeidžiamos grupės, ligoti, psichinių sutrikimų turintys asmenys, tam tikrų etninių grupių atstovai ir pan. – geriau nesidaugintų. Yra ir trečias požiūris, kai aiškinama, kad jei žmonių darosi per daug, tai kyla didelė rizika. Kinijos vieno vaiko politika – tipiškas klasikinis pavyzdys. Ten intervencija į moters kūną daroma jau kitaip: jos reproduktyvumas vertinamas kaip tam tikro pobūdžio grėsmė, ir jeigu ji ryžtasi arba leidžia sau pagimdyti antrą vaiką, tada gali sulaukti pačių baisiausių represijų.
Bet ar moteris yra priverčiama pasidaryti abortą prieš savo valią, ar ji verčiama gimdyti to nenorėdama – tai yra lygiai toks pat jos žmogaus teisių nepaisymas. Turime suvokti, kad tik ji gali priimti tą sprendimą, nes jai reikės gimdyti, auginti, jai reikės susidurti su visomis įmanomomis pasekmėmis ir tik ji gali nuspręsti, ar yra tam pasirengusi, ar ne.
VEIDAS: Daugelyje Vakarų šalių jau nebekyla net diskusijų dėl moters teisės nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Kodėl tokios iniciatyvos vis iškyla Lietuvoje?
M.J.: Yra tokia tendencija, kad tose visuomenėse, kuriose vertybinės nuostatos labiau pajudėjusios žmogaus saviraiškos linkme, – kai vertinamos žmogaus teisės, laisvės, kai jis galvoja ne apie tai, kaip išgyventi, o kokia jo gyvenimo kokybė, – ten yra daug aukštesnis tolerancijos lygis, vertinama lyčių lygybė, gerokai mažesnė ksenofobija, ten ir požiūris į moters teisę apsispręsti dėl savo kūno labiau gerbiamas. Todėl tai, kad pas mus kyla tokio pobūdžio diskusijos, rodo, jog vis dar esame toje stadijoje, kai dominuoja išlikimo vertybės: svarbiau yra išlikti, o ne tai, kaip tu gyvensi, tad ir moterų teisių klausimas tampa antraeilis. Kaip aš kartais sakau, mes gyvename visuomenėje, kurioje labai gajos tradicijos žiūrėti į moterį kaip į sekso objektą, bokso kriaušę, na, o dabar dar padarys iš mūsų ir gimdymo inkubatorius.

Tarpukario Lietuvoje daugelis moterų ignoravo gydytojų pagalbą, nes labiau pasitikėjo nehigieniškais, magija apipintais gimdymo ritualais. Dabar dalis moterų taip pat spjauna į šiuolaikinę mediciną ir savo bei kūdikio gyvybę patiki pribuvėjoms ar net gudriems manipuliatoriams, siūlantiems gimdymo metu pasikliauti antgamtinėmis jėgomis.

Lietuvos pareigūnai pusantrų metų tiriantys atvejus, kuomet buvo neteisėtai teikiama pagalba gimdančioms namuose moterims, praėjusią savaitę atskleidė, kad nėščiosios yra viliojamos į kursus, kurių metu įtiki juos vedančių asmenų šventumu. Tad besąlygiškai pasitikėdamos tokiais guru, nebesivadovauja blaiviu protu ir net neabejoja, kad kūdikis į pasaulį sklandžiai atkeliaus be medikų pagalbos, nes taip moterys gimdė nuo seniausių laikų. Be to, pareigūnų duomenimis, gimdymo namuose judėjimo dalyviai, įsitikinę, kad vaikai net iki 15 min. po gimdymo gali išbūti po vandeniu. Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla neabejoja, kad tai sektos požymiai.
Beje, ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas 2011 m. vasarą vieno namuose gimusio kūdikio mirties priežasčiai nustatyti, paaiškėjo, kad iš 400 žinomų gimdymo namuose atvejų, šeši vaikai mirė, ne viena moteris patyrė žymių sveikatos sutrikimų. Mat daugiau nei dvidešimt metų gimdyvėms padėdavo moterys, kurios ne tik neturėjo licenzijos verstis medicinine praktika, bet net ir medicininio išsilavinimo.
Apibendrindamas žinomus ikiteisminio tyrimo faktus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas teigia, kad gimdoma buvo rizikingai ir taip pažeidžiama vaiko teisė gimti saugiai bei augti sveikam. Mat kvalifikuotos medicininės pagalbos teikimas gimdymo metu yra būtinas saugiam gimdymui.
Taigi, kuo moteris rizikuoja, kai sąmoningai atsisako šiuolaikinės, modernios medicinos paslaugų ir pasikliaudamos tik intuicija bei Dievu, gimdo savo lovoje ar vonioje? Kam tenka atsakomybė, kai norėdama pajusti harmoniją su gamta, gimdyvė nukraujuoja ar net praranda kūdikį?

Jokia rizika nepateisinama

Šie klausimai aktualūs ne tik mūsų šalyje, isteriškų klykavimų fone, kad moteris turi teisę pasirinkti, kur gimdyti, bet ir Vakarų Europoje, nors ten gimdymas namuose reglamentuotas jau ne vieną dešimtmetį – konkrečiai įvardyta, kokiai moters sveikatos būklei esant to daryti negalima, koks turi būti atstumas nuo namų iki ligoninės, kas turi apmokėti extra daktarų pagalbą ir kiti dalykai.
Jungtinėje Karalystėje diskusijos apie galimą žalą kūdikio sveikatai ir mamos atsakomybę paaštrėjo po praėjusiais metais visą šalį sukrėtusio tragiško gimdymo namuose, kuris baigėsi kūdikio mirtimi.
Jungtinėje Karalystėje leidžiamo medicinos etikai skirto žurnalo „Journal of Medical Ethics” redaktorius Julianas Savulescu pabrėžia, kad moterys, kurios nusprendžia gimdyti namuose turi įvertinti ne tik tai, jog rizikuoja savo bei naujagimio gyvybe, bet nepamiršti ir vaiko neįgalumo visam gyvenimui rizikos. J.Savulescu atvejus, kai gimdymo namuose metu prasideda komplikacijos ir gimdyvės nespėjama laiku atvežti į ligoninę, vadina tyliosiomis tragedijomis. Pavyzdžiui, kai vaikas lieka neįgalus dėl hipoksinio smegenų pakenkimo, kurį gali sukelti placentos atšokimas, virkštelės iškritimas, gimdos plyšimas ar ūminis nukraujavimas. Pasak J.Savulescu, jeigu neįgalumo galima išvengti, jokia rizika nepateisinama, nes akušerijos mokslas tam ir sukurtas, kad būtų užkirstas kelias nelaimėms.
Tiesa, net ir gimdant ligoninėje, aprūpintoje moderniausia aparatūra bei prižiūrint specialistams, turintiems kelių dešimtmečių praktiką, taip pat įvyksta skaudžių nelaimių. Lietuvos akušerių ginekologų draugijos atstovė, gydytoja Daiva Brogienė sako, kad akušerija-ginekologija medicinoje pati rizikingiausia sritis. Prasidėjus nesklandumams ir stengiantis išvengti skaudžių pasekmių svarbi kiekviena minutė, o gimdant namuose net ir profesionalei akušerei laiku pastebėjus pirmuosius komplikacijų požymius, yra gaištamas laikas vykti į ligoninę. Pavyzdžiui, prasidėjus kraujavimui, užtenka vos kelių minučių, kad gimdyvė netektų net dviejų litrų kraujo.
„Gausus kraujavimas – viena dažniausiai pasitaikančių komplikacijų gimdymo metu. Taip pat gali neatsidalinti placenta, gimdoje likti jos likučių. O skaudžiausia komplikacijų pasekmė, kai dėl deguonies stygiaus miršta kūdikis“, – atskleidžia VUL Santariškių klinikų Moters fiziologijos ir patologijos centro direktorius doc. Jonas Ališauskas.
D.Brogienė priduria, kad net jeigu nėščioji priklauso mažos rizikos grupei, tačiau yra labai trumpa virkštelė, gimdymas gali pasibaigti kūdikio mirtimi. Užsitęsus gimdymo sąrėmiams po įtrūkimų placentoje vaisiaus vandenų dalys per gimdos venas gali patekti į motinos kraujotaką. Ši komplikacija, jeigu laiku nesuteikiama pagalba, baigiasi moters mirtimi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Iš karto po gimdymo norisi vėl prisiminti jau ne vieną mėnesį pamirštą lengvumo jausmą. Vienos žadame mažiau valgyti nuo rytdienos, kitos ieškome efektyvios dietos. Nėra taip paprasta. Bet įmanoma.

Normaliai nėštumo metu priaugama maždaug 12–20 kg. Lieknesnės moterys svorio priauga daugiau, o stambesnės – mažiau. Labai dažnai nepavyksta neviršyti rekomenduojamo priaugti svorio. Kita vertus, po gimdymo pakinta audiniai, išbalansuojama hormonų pusiausvyra, nėštumas pakeičia ir medžiagų apykaitą.

Po gimdymo apie pusmetį moters svoris palengva mažėja: pirmus tris mėnesius svoris mažėja greičiau, o tarp trečio ir šešto mėnesio – lėčiau. Šiuo periodu svoris sparčiau mažėja žindyvėms.

Pradėti intensyviau kovoti su kilogramais rekomenduojama nebežindančioms mamoms, kai atsiranda mėnesinės, nes tada mažesnė grėsmė, kad moters organizmui pritrūks maisto medžiagų ar dings pienas. Kita vertus, netgi badaujant pieno sudėtis nesikeičia, ji išlieka pastovi, kad vaikas būtų apsaugotas. Netinkama mityba ar dieta didesnį pavojų kelia motinos sveikatai.

Maitinančioms – daugiau kalorijų

Kol kūdikį maitinate krūtimi, teks atsisakyti griežtos dietos, nes šiuo metu jums reikia ne mažiau kaip 2000 kcal per parą. Norinčioms sulieknėti maitinimas krūtimi yra tarsi sportas, mat žindymo metu energijos poreikis padidėja 500–550 kcal per dieną, t.y. tiek kalorijų mamai reikia daugiau nei prieš nėštumą. Iš jų apie 150–200 kcal gaunama iš dar nėštumo metu sukauptų riebalų atsargų. Taigi gamta sutvarkė taip, kad būsimoji mamytė kauptų maisto atsargas riebalų pavidalu, o vėliau jas panaudotų žindydama. Mamytė turi valgyti daugiau – su maistu ji turi gauti apie 300–400 kcal per dieną daugiau nei iki nėštumo. Vidutiniškai mama per dieną turėtų gauti 2200–2500 kcal. Tai nėra mažai. Toks kiekis užtikrina, kad kūdikiui maisto užteks, o mama naudos riebalų atsargas ir lieknės.

Šis metas yra tinkamas savo valgymo režimui sureguliuoti. Laiko striuka, tačiau kaip niekuomet turite sąlygas išsireikalauti sau dėmesio. Tuomet net ir svoris gali kristi. Įdomu tai, kad pogimdyminiu periodu lieknėjama kitaip. Riebalinis audinys po gimdymo smarkiai mažėja liemens srityje, taigi pirmiausia lieknėja liemuo. Tik vėliau riebalų sumažėja ir kitose vietose, o vėliausiai – žastuose. Jei žindyvė suvalgo mažiau nei 1800 kcal per dieną, iškyla pavojus, kad sumažės pienuko ir po kurio laiko ji jau nebegalės žindyti mažylio.

• Atminkite, kad maisto produktai laktacijos nepagerina, taigi geriant daug riebaus pieno, valgant riešutų ar chalvos padaugės ne pieno, o nereikalingų kilogramų.

• Pieno gamybai reikšmės turi išgertas skysčių kiekis – jų maitinančiai mamai tikrai reikia apie du litrus.

Veiksmingi patarimai (kai jų laikomasi)

Kai “pieno fabrikas” veiklą baigia, kad atsikratytume nereikalingų kilogramų, galite ir griežčiau save suimti į rankas. Žinia, lieknėjama dėl skirtumo tarp gaunamos ir sunaudojamos energijos kiekio. Skamba gan paprastai, tačiau tą skirtumą pasiekti gerokai sudėtingiau. Beje, daugelis mamų pripažįsta, kad viena didžiausių ydų – pabaigti mažųjų nesuvalgytą maistą. Juk ilgai ruoštas, sudėta viskas, kas geriausia, todėl išmesti gaila. Tačiau nusprendus sulieknėti reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kurių viena sako: nekimšti maisto likučių. Juk nebūtina jų išmesti, galima padėti į šaldytuvą ir suvalgyti vėliau. Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, norint numesti svorio.

• Laikykitės sveikos mitybos piramidės principo – kuo įvairesnis maistas. Norint reguliuoti svorį ir užsitikrinti gerą sveikatą, reikia rinktis daugiau maisto produktų, sudarančių piramidės pagrindą, ir mažinti išdėstytų piramidės viršuje. Laikydamosi mitybos piramidės principo kasdien valgysite įvairų maistą, gausite visų reikalingų maisto medžiagų, reikiamų kalorijų ir taip galėsite išlaikyti normalų kūno svorį. Prisiminkite, kad pusę lėkštės turi užimti daržovės. Ketvirtis lėkštės turėtų būti aprūpinantis angliavandeniais: košė, bulvės, ir ketvirtis maisto, iš kurio daugiausiai gausite baltymų, o dažniausiai – ir riebalų; mėsa, žuvis.

• Daugiau valgykite gerųjų riebalų, kurių gausu aliejuje, riebioje jūros žuvyje, riešutuose. Riebalai, turintys omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių, yra labai svarbūs mažylio smegenų ir tinklainės vystymuisi. Omega-6 riebalų rūgščių gausu saulėgrąžų, rapsų, alyvų aliejuje, o omega-3 – riebioje žuvyje, riešutuose, saulėgrąžose ir kitose sėklose. Beje, nuo to, ar mamytė gauna tinkamų riebalų nėštumo ir maitinimo metu, priklauso ir tai, ar toliau gyvenime vaikas bus nutukęs, ar ne.

• Laikykitės valgymo režimo. Tai padės sumažinti per didelį suvalgomo maisto kiekį. Valgykite tris kartus: ryte, vidury dienos ir į pavakarę. Kai tarp valgymų ilgesnis tarpas, skrandžio nereikėtų laikyti tuščio ilgiau nei keturias valandas ir ko nors užkąsti: suvalgyti liesą jogurtą, obuolį.

• Venkite užkandžiavimo. Leidžiant laiką su mažyliu namie gali kilti pagunda vis dažniau atsidaryti šaldytuvą ir ką nors įsimesti į burną. Būtent toks polinkis nuolat kramsnoti yra pats tikriausias gražios figūros priešas. Tiksliai nusistatykite, kiek užkandžiauti sau leidžiate per dieną, ir to plano laikykitės. Neperžengti ribų bus lengviau, jei visus užkandžius (pvz., keletą vaisių, saujelę riešutų ar gabalėlį šokolado), skirtus tai dienai, pasidėsite atskirai ir suvalgysite tik tiek, bet jokiu būdu ne daugiau.

• Atsisakykite menkaverčių maisto produktų. Išsiverskite be pusgaminių, nes jie dažniausiai būna labai kaloringi ir riebūs. Stenkitės vengti riebaus maisto – margarino, padažų, užpilų, riebios mėsos, šviežio pieno, sauso ir greitai paruošiamo maisto, pyragaičių, bandelių.

• Mėsą, daržoves geriau troškinti ar virti. Riebaluose kepto patiekalo (pvz., karbonado, kotletų) energinė vertė padidėja maždaug 100 kalorijų. Jeigu vis dėlto renkatės keptą maistą, jam ruošti naudokite nesvylančias keptuves, nes jose ruošiant maistą reikia mažiau aliejaus ar kitų riebalų.

Laikas kreiptis į dietologą

Neatidėliokite vizito pas dietologą:

• Jei praradote viltį atsikratyti nereikalingų kilogramų

• Nemokate savęs sudrausminti pati

• Jei su svoriu jau nesėkmingai kovojote iki nėštumo

• Atsiradus persivalgymams

• Svoris mažėja per greitai

• Turėjote valgymo sutrikimų

• Dietologas gali pakonsultuoti, kaip tinkamai maitintis, jei norėsite – sudarys maitinimosi planą, kuriame bus tiksliai nurodyta, ko ir kiek valgyti, nesijausti alkanai ir saugiai lieknėti.

Kas dar padės?

Net vartodamas mažai riebalų ir valgydamas daržoves bei vaisius, nejudantis žmogus nelieknėja. Žinoma, auginant vaikelį gyvenimo būdo nepavadinsi “sėsliu”, – tripinėjate po namus, o mažajam užmigus prisėdate prie kompiuterio. Net stovėdama prie viryklės galite įtempti ir atpalaiduoti tai sėdmenų, tai pilvo raumenis. Išėjusi pasivaikščioti galite prisigalvoti mankštos pratimų su vežimėliu.

Pavyzdžiui, atsistokite veidu į vežimėlį ir laikykite į už rankenos. Įtraukite pilvą ir pakelkite tiesią koją, įtempdama šlaunies raumenį. Šiek tiek pasukite dubenį. Nugarą ištieskite, per liemenį nesilenkite. Iš pradžių kiekvieną koją kelkite po 8 kartus. Ilgainiui šį skaičių padidinkite iki 24. Pratimas treniruoja apatinius pilvo raumenis ir šlaunis.

Gimdymas yra tiltas tarp dviejų pasaulių. Kitoj pusėj jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Ši nuostabi kelionė ir motiną, ir vaiką padaro pažeidžiamus. Nuo seniausių laikų moterys gimdo ne vienos. Visame pasaulyje atverdamos kelią ir pačios atsiverdamos naujam gyvenimui moterys siekia pagalbos. Reikia jėgų, palaikymo ir patirties. Kuo mažiau savos, tuo labiau reikia pasiremti kitų.

Pirmąsyk gimdančios motinos sieloje slypi toli gražu ne visko mačiusi senė, o motina vaikas. Ir visai nesvarbu, kiek tokiai motinai metų – aštuoniolika ar keturiasdešimt. Kiekviena motina iš pradžių būna motina vaikas: ji jau pakankamai subrendusi, kad galėtų gimdyti, ir turi gerus instinktus, kreipiančius ją teisinga linkme, bet jai reikia vyresnės moters arba kelių moterų globos, kad šios daugiausia paskatintų, padrąsintų ją ir patartų, kaip auginti savo vaikus bei rūpintis jais.

Clarissa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais

Šiandien pasirinkimas ne ką platesnis. Gal tik labiau struktūrizuotas ir įrėmintas. Vis dėlto kaip esama alternatyvų, kur gimdyti, taip yra ir kelios galimybės, su kuo dalytis šiuo įvykiu. Vadinasi, reikia iš esamų galimybių rinktis kurią vieną, kelias, o gal ir visas.

Pagalbos gimdant spektras:

• Gydytojas – Lietuvos ligoninėse gimdyme dalyvauja, procesui vadovauja ir priima kūdikį ginekologas akušeris. Jis yra visų pirma atsakingas už gimdyvės sveikatą. Esant būtinybei kviečiamas anesteziologas, kuris pasirūpina nejautra. Po gimdymo vaikelį apžiūri neonatologas – kūdikių gydytojas.

• Akušerė – dar vienas baltojo chalato atstovas, ko gero, esantis arčiausiai gimdyvės. Akušerė asistuoja gydytojui ir praleidžia su moterimi didesnę dalį gimdymo laiko, ji pataria, palaiko morališkai, padeda pasirinkti gimdymo padėtį. Daugelyje šalių ji taip pat atlieka akupunktūros ar akupresūros procedūras.

• Pribuvėja – alternatyva nenorinčioms gimdyti ligoninėje. Lietuvoje nėra įteisinta, tačiau Vakarų Europoje ir JAV priimta alternatyva, kai moteris nusprendžia gimdyti savo aplinkoje, namuose arba natūralistinės pakraipos gimdymo namuose. Personalas šiuo atveju, beje, taip pat turi medicininį išsilavinimą.

• “Dūla” (doula) – patyrusi ir profesionali gimdyvės padėjėja, palaikanti gimdyvę fiziniu, moraliniu, informaciniu ir praktiniu aspektu. Medicininiu požiūriu ji nėra atsakinga už gimdyvę ar naujagimį, bet geba daryti masažą, atlikti akupunktūros, akupresūros procedūras, yra baigusi medicinos mokymus ir atstovauja natūralizmo šalininkams. Jos užduotis – nuolatos būti šalia gimdyvės ir jos partnerio bei drąsinti, kelti pasitikėjimą savimi, būti fiziniu ramsčiu per sąrėmius ar patį gimdymą, o gal ir petimi paverkti. Atkeliavęs iš senovės Graikijos, šis dūlos reiškinys dabar sparčiai populiarėja JAV, Anglijoje ir Skandinavijoje. Lietuvoje dūlos vaidmuo dažnai atitenka gimdyvės mamai, sesei ar draugei.

• Nepaminėtas dar vienas svarbus asmuo – kūdikio tėvas ir gimdyvės partneris. Sąmoningai nepaminėtas prie pagalbos, nes jei jis dalyvauja gimdyme, tai kartu, o ne prie motinos. Užgimsta jo vaikelis, tad ir įtampa, ir emocinė būklė gali būti prilyginama gimdyvės. Žinoma, fiziniu požiūriu partneris yra moters ramstis, taip pat moralinė atrama, tačiau iš esmės užgimstančio kūdikio tėvas ir motina kartu eina šiuo gimties keliu visavertėmis partnerių teisėmis.

Tėvui į ausį

Viskas, ką tu darai, jai daug reiškia! Tu esi toks reikšmingas, kaip galbūt niekada iki šiol jūsų gyvenime. Juk kalbama apie gyvybę. Naują mažutę gyvybę, kurios dalis tu esi. Būk kantrus! Masažuok nugarą ir šlaunis, priimk visus nurodymus ir prieštaravimus: “Čia, ne – ne čia! Stipriau, ne – ne taip stipriai!” Pasirūpink šaltu rankšluosčiu, atnešk  vandens, sulakstyk pakviesti gydytoją. Nuobodu tikrai nebus. Visa tai gyvybiškai svarbu. Čia ir dabar! Moteriai, apimtai stiprių sąrėmių, neegzistuoja daugiau niekas pasaulyje. Taip ir turi būti, nes čia ir dabar vyksta pats svarbiausias vyksmas.

Monica Moland & Christian S¸mme. Gimdymo knyga

Vis dėlto suprantama, kad partneris ne visada gali ar nori dalyvauti gimdyme, galų gale tai tik motinos ar abiejų būsimųjų tėvų reikalas. Tokiu atveju dūla, ko gero, tampa dar aktualesnė. Pagalbininkės vaidmenį, be abejonės, gali užimti ir mama, sesuo, draugė. Bet kuris moteriai artimas  žmogus, suprantantis jos emocijas, poreikius ir pasirengęs besąlygiškai pildyti jos norus ir pageidavimus, būti šalia visą gimdymo periodą ir, jei reikia, šiek tiek po jo. Nuo neatmenamų laikų tokią pagalbą moteriai suteikdavo vyresnės genties moterys, dar vadinamos žmogiškosios Deivės motinomis. Tokia vyresnė moteris veda naujai išsiritusią motiną moterystės ir motinystės keliu, apgaubia šiluma bei išmintimi tiek ją, tiek vaikelį. Tai ne tik fizinė pagalba, bet ir moralinis palaikymas, kai kelios sielos ir kūnai kartu visiškai pasineria į vieną išgyvenimą, vieną tikslą. Sakoma, kad “kartu gimdančios” moterys paima dalį gimdyvės skausmo ir grąžina jai visų patiriamą džiaugsmą. Buvimas kartu sustiprina energinį lauką.

Pasirinkimo laisvė ir kančia

Grįžtant prie pasirinkimo klausimo svarbu, kad moteris rinktųsi laisvai. Jeigu jai reikia daugiau žmonių aplink, tegul susikviečia – ir nereikia jos stabdyti. Giminės, tautybės tradicijos, charakteris nulemia vienokį ar kitokį poreikį. Gimdyvė turi teisę atsisakyti visos siūlomos pagalbos ir likti tik su mediku ar pribuvėja, o gal ir tą pačią pasikviesti tik esminiu momentu. Derėtų gerbti ir tokį moters norą.

Kaip pajusti ir įvertinti, kokios ir kiek pagalbos reikės gimdymo metu? Niekas negali pasakyti, nei kiek laiko, nei kaip vyks gimdymas ar kokia bus jo baigtis. Kaipgi moteriai nuspręsti, ką kviestis pagalbon, jei nei ji, nei kas kitas negali atsakyti į jokį klausimą dėl gimdymo… Padės išsamus, nuoširdus pokalbis su nėštumą prižiūrinčiu specialistu ar jau pasirinktu gimdyti mediku. O gal su mama, vyresne seserimi ar jau gimdžiusia drauge. Reikia artimo kontakto. Sunku nuspėti savo pačios emocijas, tačiau galima neskubant apmąstyti keletą klausimų ir taip bent iš dalies suvokti savo poreikius.

• Ar pirmą sykį būdama dar mergaitė ėjote pas ginekologą kartu su mama (ar kitu vyresniu jus globojančiu asmeniu)? Ar pati to norėjote? Kaip jautėtės dėl to, kad šalia yra šeimos narys?

• Ar dažnai apsilankote pas gydytoją profilaktiškai, pvz., pas stomatologą? Kaip jaučiatės medikų globojama? Kokį jausmą jums sukelia baltas chalatas?

• Ar esate gulėjusi ligoninėje, patyrusi operaciją? Ar po operacijos arba ligoninės veržiatės namo, vos pajėgusi atsistoti?

• Ar jaučiatės saugiau tarp sienų, kur galite tuojau pat gauti visą reikalingą medicininę pagalbą?

• Kaip pakeliate skausmą? Gal žinote, aukštas ar žemas yra jūsų skausmo slenkstis?

• Ar esate linkusi pavartoti vaistus ar iki paskutiniųjų bandote išvengti medikamentų?

• Kaip elgiatės sirgdama? Ar reikalaujate rūpesčio, priežiūros? Pageidaujate artimųjų buvimo šalia? O gal daug geriau vienai įsirausti į patalus?

• Ar streso, ekstremalios situacijos akivaizdoje pametate galvą, nemokate suvaldyti emocijų? O gal priešingai – sugebate susiimti ir veikti racionaliai? Gal esate patyrusi traumą ar patekusi į tokią situaciją, kai reikėjo jūsų pagalbos – kokia buvo jūsų reakcija?

Asmeninė gimdymo komanda

Atsakymai ar bent jau pasvarstymas šiais klausimais padeda užčiuopti kryptį, sudaryti savo gimdymo komandą. Gal esate drovi, bijote gimdymo skausmo, paniškai vengiate daktarų, medikamentų ir ligoninių? Tuomet verčiau mėginkite susipažinti ir aptarti būsimą gimdymą su pasirinktu gydytoju ir apsidairyti gimdykloje. Jei su partneriu ar drauge petys petin išgyvenote sudėtingesnį kopimą į kalnus ar plaukimą plaustu kalnų upe ir norite tai pakartoti, jums nebereikia ieškoti kito padėjėjo gimdant. O štai jei iki kraujo nusibrozdinusi keliukus vis tiek sukandusi dantis viena mokėtės važiuoti riedučiais ar riedlente, gal jums ir nereikia sukti galvos dėl pagalbininko, visai pakaks ir standartiškai dalyvaujančių medikų. Padeda ir objektyvus žvilgsnis iš šalies. Galite apsitarti su savo mama ar kitu asmeniu, kuris jus seniai ir gerai pažįsta bei matė ne tik maloniomis aplinkybėmis.

Vietoje pabaigos…

Efe (pigmėjų) gentyje, įsikūrusioje Kongo atogrąžų miškuose, prasidėjus gimdymui motiną prie upės lydi dvi pribuvėjos. Kai takai atsiveria, jos ima dainuoti su gimdyve. Moterys susikabinusios tupi šalia vandens, dvi pribuvėjos prilaiko motiną iš abiejų pusių, visos trys giliai kvėpuoja. Kai pasirodo kūdikio galvutė, pribuvėjos sulaiko kvapą – ir vaikelis užgimsta.

Monica Moland & Christian S¸mme. Gimdymo knyga