Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas užsimojo padėti vaikams, kurių gyvenamoji aplinka, šeimos situacija yra nepalanki siekti gerų mokymosi rezultatų, – elitinių mokyklų turinį perkelti į įprastas mokyklas, kad ne tik pasiturintieji, bet didžioji dalis vaikų įgytų tokį išsilavinimą, kuris suteiktų galimybę gauti puikų darbą. Inves­tuojant į ateities kartas atsiras stipri visuomenė, kuria britai galės didžiuotis.

O Lietuvoje nepalankios socialinės ekonominės sąlygos dar labiau atrodo neišsipildžiusios ekonominės gerovės faktas, su kuriuo reikia susitaikyti, nors vos kelios savivaldybės pernai sugebėjo išugdyti bent po vieną klasę abiturientų, per 12 suole praleistų metų iš tikrųjų perkandusių matematiką ar lietuvių kalbą.

Mokykloje mums buvo kartojama, kad kiekviena pamoka svarbi, nes reikia mokytis visų dalykų. Bet štai Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Johnatanas Simonsas, švietimo klausimais patarinėjęs ir konservatorių premjerui D.Ca­meronui, ir leiboristų vyriausybės vedliui Gordonui Brownui, svarbiausių mokomųjų dalykų aibę susiaurino. Ypatingą dėmesį, anot jo, pirmiausia reikia skirti gimtajai kalbai, matematikai, taip pat gamtos mokslams. Jo tikinimu, neįvaldęs šių dviejų dalykų – matematikos ir gimtosios kalbos, neaprėpsi visų kitų.

„Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės bei vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks“, – paprastai „Veidui“ paaiškino neseniai Lietuvoje viešėjęs J.Simonsas.

Geriausias nacionalinis standartas, kurpalis mūsiškių mokinių matematikos ir lietuvių kalbos žinioms pamatuoti yra valstybiniai brandos egzaminai (VBE). Iš pernykščių jų rezultatų matyti, kad daugiausia gimnazijas ir vidurines mokyklas palieka vidutiniokai. Kitaip tariant, 12 metų zubrinę lietuvių kalbą ir matematiką, šiuos dalykus geriausiam įvertinimui (86–100 VBE balų) išmoksta vienas kitas.

Kodėl pernai Birštone neatsirado nė vieno abituriento, kuris aukščiausiais balais būtų išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros ar matematikos egzaminą? Kodėl iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia mokinių aukščiausius įvertinimus gavo Marijampolėje, Jonavoje per 15 proc. abiturientų gerai išmoko matematiką, o Kėdainiuose ir Raseiniuose panašiai tiek mokinių perkando lietuvių kalbą? Kodėl trečdalyje savivaldybių geriausio matematikos egzamino įvertinimo negavo nė 5 proc. visų jį laikiusiųjų?

Pagal procentinę dalį mokinių, brandos egzaminuose parodžiusių aukštojo pilotažo lietuvių kalbos ir matematikos žinias, į „topus“, neskaičiuojant didmiesčių, pakliūva ir rajonų, ir visai mažų savivaldybių. Pavyzdžiui, Neringa laurus skina tik dėl dydžio: nors pagal statistiką beveik penktadalis Neringos abiturientų puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, tokių mokinių iš tikrųjų buvo tik du, o matematikos – vos vienas. Tačiau kitos dydžiu palyginamos savivaldybės – Jonavos, Mažeikių, Utenos, Marijam­polės, Kretingos – parengė bent dešimtadalį (arba maždaug 30 mokinių klasę) stiprių matematikų.

Lituanistinių gebėjimų abiturientai nestokojo Raseiniuose, Kėdainiuose, Pakruojyje, Lazdi­juose, Ukmergėje, Jurbarke, Širvintose, Varė­noje, Druskininkuose, Jonavoje, Anykš­čiuose, Marijam­polėje. Šiose savivaldybėse aukščiausius įvertinimus gavo per 11 proc. abiturientų.

„Galbūt labiau orientuojamės į vidutinius mokinius. Aukštesnieji pasiekimai užima mažesnę dalį, iš tiesų į tai reikia atkreipti dėmesį ir nacionaliniu, ir savivaldos lygiu“, – paklausta, ar šitokios geriausių rezultatų disproporcijos nėra požymis, kad mokyklose daugiau dėmesio skiriama vidutinių ir žemesniųjų gebėjimų ugdymui, pripažįsta švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Kra­sauskienė.

Kodėl skirtingose savivaldybėse geriausių įvertinimų yra taip nevienodai: kai kur – nulis, kitur – bent keli ar kelios dešimtys? Gal per brandos egzaminus matematika ir lietuvių kalba, kurių, beje, visų savivaldybių mokiniai mokėsi 12 metų, visose savivaldybėse pagal tą pačią ugdymo programą, visose savivaldybėse rengėsi tos pačios programos egzaminui, pasirodo esantis raketų mokslas? O gal vaikai Kalvarijoje gabesni matematikai nei Pagėgiuose?

Geri mokytojai į pakraštį nevažiuos

Gauti geriausius valstybinio brandos egzamino įvertinimus – aukštasis pilotažas. Jei nepasisekė dėl rajono situacijos, nesimokai prestižinėje ar bent pagrindinėje miesto gimnazijoje, o dalyko mokytojas nėra savo srities žvaigždė, kelias į didžiausius balus gali būti duobėtas, nes yra asmeninio pasirengimo, na, gal dar repetitorių ir tėvų reikalas, – į tokią priežasties ir pasekmės seką galima sudėti iš anksto nulemtas ir lemiamas priežastis.

Socialinė ir ekonominė situacija – tokia, ekspertų teigimu, yra pagrindinė priežastis, kodėl vienoje vietovėje egzaminų šimtukų pasipila daugiau, kitoje jų būna mažiau, o gal ir nė vieno. Šios sąlygos turi įtakos ne tik asmeninei motyvacijai mokytis ar šeimos interesui atžalą paskatinti. Savivaldybės gerovės lygis lemia ir profesionalių pedagogų sprendimą: puikus savo srities dalykininkas vargiai kraustysis dirbti į mažą užkampio mokyklą.

O stiprūs mokytojai gauna svarbiausią vaidmenį siekiant geriausios kulminacijos – sublizgėti brandos egzaminuose. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas kalba atvirai: ne visi dalykų mokytojai turi užtektinai kompetencijos parengti mokinius aukščiausiems įvertinimams. Tie mokytojai, kurie gerai padeda mokiniui pasirengti egzaminui, ne tik yra puikūs dalykininkai, bet ir atidžiai domisi egzaminų turinio, pokyčių, sudarymo ir kitomis naujovėmis. Bėda ta, kad tokių pedagogų daugelyje savivaldybių tėra vienetai.

„Vidutinėje savivaldybėje yra 2–3 geri matematikai, 2–3 geri lituanistai, 1–2 fizikai ir panašiai tiek kitų dalykų pedagogų. Jie žinomi ir gerbiami rajonuose. Žinoma, kartais jų iš viso nėra – būna visko. Pasitaiko, kad stiprieji mokytojai važinėja dirbti į kelias mokyklas, – saujelę pedagogų suskaičiuoja P.Gudynas. – Pavyzdžiui, keliose nedidelėse Vilniaus rajono mokyklose mokiniai puikiai, vienais geriausių rezultatų Lietuvoje, išlaiko istorijos egzaminą. Paaiškėjo, kad į tas mokyklas važinėja dirbti vienas istorikas iš Vilniaus, kuris tuos gerus rezultatus ir „padaro“.“

Kaip atskirti, kuris mokytojas geras?

Bent formaliai didžiausias jo kokybės matas yra aukščiausia – eksperto kvalifikacinė kategorija. Tačiau mokytojai ekspertai Lietuvoje nesudaro nė 3 proc. Kitaip tariant, iš 28 tūkst. mokytojų eksperto laipsnį turi per 800 pedagogų.

P.Gudyno pasiūlyta formulė, kad tipinėje savivaldybėje rastume iki trijų geriausių dalykininkų, pasitvirtina, jei skaičiuosime juos pagal kvalifikacinę kategoriją. Kazlų Rūdos savivaldybėje nėra nė vieno mokytojo eksperto, o Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Kelmės, Plungės, Panevėžio, Rietavo rajonai turi po vieną mokytoją ekspertą. Laipteliu žemesnę – metodininko kvalifikaciją turintys mokytojai sudaro 38,7 proc. visų mokytojų, tad jų visos savivaldybės turi dešimtis.

Ar pedagogų kvalifikacinė kategorija susijusi su aukščiausiais VBE įvertinimais?

Birštone nėra nė vieno mokinio, gavusio 86 balus iš matematikos ar lietuvių kalbos egzamino, bet ten dirba vienas mokytojas ekspertas, o pusė visų mokytojų yra metodininkai. Iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia ekspertų (16) yra Radviliškyje. Čia matematikos laurus nuskynė 17 abiturientų, arba 8,7 proc., lietuvių kalbos ir literatūros – beveik dešimtadalis, 26 abiturientai. „Didžioji dalis mokytojų yra profesionalai, bet dauguma jų pasirengę dirbti XX a. mokykloje, o dabar ateina Z kartos mokiniai, jie reikalauja visai kitokių metodų, – sako viceministrė G.Kra­sauskienė. – Mokytojas yra pagrindinis variklis, tačiau negalime visko suversti tik pedagogui, nes jis turi dirbti su skirtingais mokiniais.“

Taigi kurpti atsakymą į klausimą, kodėl 20 savivaldybių liko bent be 5 proc. abiturientų, matematiką išlaikiusių 86 balais ir daugiau, galima pradėti nuo savivaldybės šaunumo. Retas puikus pedagogas, baigęs mokslus Vilniuje ar Kaune, norės vykti dirbti į pakraščio savivaldybės kaimo mokyklą. Nebent „iš idėjos“. O jo idėjiškumą paskatinti gali savivaldybės, jei tik rūpinasi didžiausia vertybe – gyventojų išsilavinimu ir savivaldybės ateitimi.

P.Gudynas pasakoja, kad kai kurios savivaldybės išsisuka investuodamos į gerus ir reikalingus mokytojus. Žinoma, jos investuoja ne ką kita, o pinigus, nes stengiasi, kad mokiniai sugebėtų pa­siekti kuo geresnių rezultatų.

„Tyrimai rodo, kad kompetentingi mokytojai retai važiuoja dirbti į kaimą. Jie ieško geresnės, ramesnės vietos, kurioje būtų gerbiami, dirbtų su tokiais mokiniais, kad galėtų save realizuoti. Tiesa, kad pakraščio rajonui yra kur kas sunkiau pritraukti gerų mokytojų“, – komentuoja P.Gudynas.

Kad pačios savivaldybės galėtų pasirūpinti mokytojų motyvacijos didinimu, sukurti geresnes sąlygas mažose rajono mokyklose, neabejoja ir G.Krasauskienė: „Galbūt savivaldybės skiria per mažai dėmesio kaimiškosioms mokykloms. Jose dirbti sunkiau, todėl mokytoją reikia sudominti.“

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius atvirai pripažįsta: galima tik pasvajoti, kad Vilniuje mokslus baigęs mokytojas dabar atvažiuotų dirbti į Kupiškio mokyklą. Tačiau jis neskirsto mokytojų į sostinės ir Kupiškio – mitas, kad Vilniuje ar kitame didmiestyje mokytojai geresni. O štai kad Kupiškyje kai kuriais metais pasitaiko mokinių, gaunančių net po kelis egzaminų šimtukus, – ne mitas ir ne legenda.

V.Knizikevičius tvirtina, kad savivaldybėje yra bent po kelis kiekvieno dalyko pedagogus profesionalus, todėl mokymosi pasiekimai labiausiai priklauso nuo mokytojo ir mokinio pareigų ir mokyklos administracijos pastangų, kiek ši aiškinasi sėkmių ar nesėkmių egzaminuose priežastis ir rūpinasi mokymosi kokybės gerinimu.

„Žinoma, galbūt didmiestyje vaikas turi didesnį repetitorių pasirinkimą, daugiau galimybių dirbti individualiai, tačiau ir Kupiškyje tokios sąlygos norintiesiems yra, ypač jei savo iniciatyva prisideda ir tėvai“, – sako V.Knizikevičius.

Kupiškyje nėra pramonės, savivaldybėje vidutiniškai 31,9 proc. mokinių gauna nemokamą maitinimą, tačiau skaičiuojant tik rajono mokyklas, nemokamą maitinimą jose gauna per 60 proc. visų mokinių. Tačiau tokia ekonominė aplinka nėra pretekstas nedrumsti vandens: V.Knizikevičius pasakoja, kad žygių gerinti švietimo kokybę imasi neseniai įkurta darbo grupė, skirta švietimo kokybei stiprinti, ugdymo įstaigose diegiant geros mokyklos požymius.

Socialinė ekonominė situacija svarbi mokinių pasiekimams ne tik dėl to, ar tokios sąlygos sudomins atvykti dirbti mokytojus. Mokymosi aplinka, galimybės gauti pagalbą, bendruomenės skatinimas siekti mokslo, tėvų išsilavinimas ir daug panašių dalykų yra tiesiogiai susiję su pasiekimais.

„Ten, kur žmonės neturi darbo, kur jų išsilavinimas prastesnis, rezultatai yra blogesni. Juk esama savivaldybių, kuriose aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių yra du kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje, o jei lyginsime šią dalį su Vilniaus gyventojų išsilavinimu, jis kai kuriose savivaldybėse skiriasi ir 3–4 kartus“, – priežastį, kodėl aukščiausių egzaminų įvertinimų dalis savivaldybėse gerokai skiriasi, nurodo P.Gudynas.

Vis dėlto jis nuramina, kad jei egzaminų rezultatus lygintume pagal kitą metodiką, skaičiuojant bendrą vidurkį – visų abituriento laikytų egzaminų vidutinį įvertinimą, žinių skirtumai nebūtų tokie dideli, nors ir išliktų.

Pavyzdžiui, penkios prasčiausios mokyklos pagal šį vertinimą nuo penkių geriausių skiriasi penkiskart. O jei norėtume iliustruoti rezultatą, kas būna, kai visi galimi veiksniai – gera ekonominė aplinka, puikūs mokytojai ir stiprūs mokiniai – palankūs, būtų galima paminėti prestižines, mokinius atsirenkančias Lietuvos ugdymo įstaigas – Vilniaus licėjų ar Kauno technologijos universiteto gimnaziją.

Kiek kartų įprasta Lietuvos gimnazija skiriasi nuo šių mokyklų? Tris.

„Rezultatai skiriasi savivaldybėse, o atskirose mokyklose jie yra dar ryškesni. Kaimo mokyklos skiriasi nuo miestų, o miestų mokyklos skiriasi tarpusavyje: vienos mokinius atsirenka, o kitos moko visus vaikus. Juk aplinka, iš kurios mokiniai ateina į mokyklą, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai skirtumai, šeimos gerovės lygis turi nemažai įtakos mokymosi rezultatams“, – neabejoja ir viceministrė G.Krasauskienė.

Gabumai matematikai nepriklauso nuo socialinės padėties

Bent paviršutiniškai ekonominę socialinę savivaldybių situaciją galima aprėpti rodikliu, kokia dalis rajono mokinių gauna nemokamą maitinimą. Šią statistiką lyginant su egzaminų įvertinimais matyti, kad tos savivaldybės, kuriose nemaža dalis mokinių gauna nemokamą maitinimą, nepasižymi geriausių rezultatų gausa.

Tarkime, tose 20-yje savivaldybių, kuriose aukščiausių matematikos balų negavo nė 5 proc. abiturientų, nemokamą maitinimą (be kelių išimčių – Palangos, Birštono, Trakų r. savivaldybių) gauna maždaug trečdalis mokinių. Tačiau santykinai nemažą dalį gaunančiųjų nemokamą maitinimą mokinių rastume ir tose savivaldybėse, kurios pagal geriausių įvertinimų pastarojoje brandos egzaminų sesijoje kiekį sužibėjo.

„Tikrai galiu pasakyti, kad bet kuriame socialiniame sluoksnyje gabių matematikai vaikų dalis procentais yra tokia pati, – sako P.Gudynas, pagal išsilavinimą ir ilgametę patirtį – matematikas. – Manau, kad didžiausias iššūkis švietimui yra galvoti, kaip realizuoti galimybes tų vaikų, kurių sąlygos siekti gerų mokymosi rezultatų dėl šeimos situacijos, gyvenamosios aplinkos yra blogesnės.“

Ar prastesnės ekonominės rajono, šeimos gyvenimo sąlygos mokiniui, norinčiam įgyti aukščiausio lygio žinių ir gebėjimų, yra praradimas be kaltės, kurio neįmanoma kompensuoti?

„Kartais girdime, kad vaikai yra nemotyvuoti. Tai ne visai teisinga, nes atrodytų, lyg nieko nebūtų galima pakeisti. O pakeisti galima, reikia tam tikra prasme „perprogramuoti“ žmones, kad pasiekimus lemia ne vien gabumai, bet ir darbas, mąstymas, kaip dirbti. N kartų įrodyta, kad ir iš kaimo kilusios neturtingų šeimų atžalos gali pa­siekti labai daug“, – tvirtina P.Gudynas.

Mentalitetas. Toks yra kitas atsakymas į klausimą, kodėl vieni mokiniai lengviau pasiekia gerų rezultatų, o kitiems iš mirties taško pajudėti daug sunkiau, bet įmanoma.

„Mentaliteto, kaip reiškinio, svarba itin išryškėjo pastaraisiais metais. Apie regionų kultūrinius, mentaliteto skirtumus kalba britai, amerikiečiai. Mentalitetas gali būti fiksuotas, duotybės, ir augimo – ugdomas. Nuo jo priklauso ir mokymosi rezultatai“, – dar vieną aukščiausių pasiekimų skirtumų priežastį nurodo NEC direktorės pavaduotojas P.Gudynas.

Dvejopo mentaliteto skirtumus suprantamai galima paaiškinti jiems priskirtomis nuostatomis: duotybės mentalitetas remiasi mąstymu, kad intelekto pakeisti negalima, tobulėjimą lemia įgimti dalykai, o augimo, priešingai, – kad intelektą galima išugdyti, daug pasiekti gali kiekvienas.

Šias teorijas nagrinėjanti Jeilio universiteto absolventė, JAV psichologė Carol Dweck tyrimais įrodė, kad augimo mentalitetas gali pranokti prigimtinį mentalitetą. Psichologės tyrime dalyvavo dvi grupės mokinių – vieni nusiteikė sunkiai dirbti ir tikėjo galį išmokti, kiti kliovėsi nuostata, kad smegenų pakeisti negalima. C.Dweck įrodė, kad per metus pirmųjų rezultatai pagerėjo, o antrieji, kurie netikėjo, kad gali išmokti daugiau, degradavo.

Jei realių šios teorijos atitikmenų ieškotume Lietuvoje, P.Gudynas sako, kad augimo mentalitetu, nuostata stengtis ir išmokti pasižymi Panevėžio miesto, Utenos rajono savivaldybės. „Tarkime, Panevėžyje žmonėms atrodo svarbu įgyti išsilavinimą, jie tam skiria daug dėmesio, todėl ir rezultatai geri. Jei skaičiuotume pridėtinę vertę, Panevėžys, ko gero, būtų viena geriausių savivaldybių, labiausiai dėl požiūrio į švietimą. Juk yra tokių regionų, kur požiūris skiriasi kardinaliai: neva kam iš viso reikia mokslo – ir be jo galima puikiausiai gyventi, galbūt net negarbinga tiek stengtis ir dirbti“, – sako P.Gudynas.

Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė svarsto, kad mokinių tėvų požiūrį į švietimą keičia šiuolaikinio gyvenimo reikalavimai ir realijos, nes bendruomenės išsilavinimo struktūra lyg ir nepasikeitė: „Kadangi Utena – pramoninis miestas, daugumos tėvų lūkesčiai buvo, kad vaikai sugrįžtų, dirbtų pramonėje.“

Įspūdį apie švietimo mentalitetą savivaldybės gali susidaryti iš klausimyno, pateikiamo prie standartizuotų pasiekimų testų. Pavyzdžiui, 8 klasės klausimyne mokinių klausiama, kiek knygų jie turi savo namuose, ar turi enciklopediją, žodyną, ar kas nors iš namiškių vaikystėje sekė pasakas, ar tėvams svarbu, kad įgytum aukštąjį išsilavinimą.

Utena viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi tikrinti savo ugdytinių pasiekimus standartizuotais testais, kol šie, leidžiantys patikrinti 4, 6, 8 klasės mokinių žinias, dar nebuvo taip plačiai taikomi Lietuvos mokyklose. Kaip sako Utenos švietimo centro direktorė, svarbiausia buvo tinkamai panaudoti šių testų rezultatus – ne ieškoti kaltų, bet aiškintis, kaip vaikų pasiekimus gerinti.

„Be to, mokyklos gražiai dirba dėl kvalifikacijos tobulinimo, jis taip pat pagrįstas duomenimis. Tarkime, neparengiame 120 kvalifikacijos kėlimo programų, iš kurių mokytojai galėtų pasirinkti. Pirmiausia klausiame, ko reikia mokyklai, metodinėms grupėms, ir pagal tai rengiame programas, ieškome lektorių“, – komentuoja V.Bu­janauskienė.

Augimo mentalitetas lemia geresnius pasiekimus, todėl net ir sunkesnėmis ekonominėmis socialinėmis sąlygomis jį galima ugdyti, jei tik yra tikslas ir nusiteikimas. Tačiau, kaip pasakoja P.Gudynas, kai kurios mokyklos remiasi nuostata, lyg ir atmetančia tikimybę mentalitetą išauginti.

„Sakai, kad jūsų vaikai gali daug pasiekti, bet turite mokyti juos mąstyti, nes iš šeimos jie to neatsineša, neturi mąstymo strategijos, o mokykla sako: ką jūs kalbate, ar žinote, kokie ten vaikai, koks dar gali būti mąstymas, kad jie bent ateitų į mokyklą ir ramiai išsėdėtų. Vadinasi, pačios mokyklos mentalitetas yra toks, kad ji negali tobulėti ir tų vaikų išmokyti. Tokio mentaliteto yra ne tik mokyklų, bet ir savivaldybių. Sakyčiau, iki ketvirtadalio“, – nemotyvuotų mokyklų požiūrį į nemotyvuotus mokinius atskleidžia P.Gudynas.

Mentalitetą galima keisti, gebėjimus ir žinias – ugdyti. Žinoma, tai neįvyks spragtelėjus pirštais ar vienam mokytojui ėmusis iniciatyvos.

„Mačiau daug vaikų, kuriems ugdyti socialinius gebėjimus reikia daug metų. O kai esi vieno dalyko mokytojas, tarkime, fizikas, negali vienu metu mokyti ir ugdyti socialinių gebėjimų. Šiuo darbu turi užsiimti visi – savivaldybė, mokykla, sistema“, – apibendrina P.Gudynas.

Pustuštės erdvės su daug mokytojų

20 mln. eurų – tiek būtų galima sutaupyti ir paskirti ugdymo reikmėms, o ne šildymo sąskaitoms ir sienų lopymui. Tai atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atliktas tyrimas.

Apskaičiuota, kad turime mokyklų, kuriose mokiniui tenka daugiau kaip 80 kv. metrų erdvės. LLRI apskaičiuotas išlaidų skirtumas atskleidžia abejotinus lietuviško švietimo prioritetus: 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų priežiūrai kone pusė tiek – 193 mln. eurų. Savivaldybėse, kuriose vienam mokiniui tenka didelis plotas, vienam mokytojui – mažai mokinių (8–9).

LLRI daro išvadą, kad didelės erdvės gerų mokinių rezultatų per valstybinius brandos egzaminus nelemia. Panašiai galima pasakyti ir apie mokinių skaičių: daug aukštų įvertinimų yra tose savivaldybėse, kuriose mokytojui vidutiniškai tenka daugiau mokinių, nepaisant to, kad dirbant su mažiau mokinių galima siekti geresnės ugdymo kokybės mokymą individualizuojant – reaguojant į kiekvieno ugdytinio poreikius.

LLRI parodyta matematika, kad sutvarkius mokyklų tinklą būtų galima sutaupyti pinigų ir juos, užuot išleidus per kaminą, paskirti kad ir geresniems vadovėliams, Švietimo ir mokslo ministerijos pernelyg nenustebino ar bent jau nešokiravo. Viceministrė G.Krasauskienė sako, kad kai kurios savivaldybės jau nemažai nuveikė efektyvindamos mokyklų tinklą, o kitos pertvarkos planams parengti dar turi laiko iki 2020-ųjų.

„Ne paslaptis, kad tuščia patalpa išlaikymą padaro labai brangų. Savivaldybių šeimininkiškumo reikalas – tvarkyti mokyklų tinklą taip, kad kuo mažiau pinigų būtų panaudota ūkio lėšoms. Galimybių yra įvairių: mokyklos gali tapti skyriais, kai kurias patalpas galima panaudoti daugiafunkciams centrams“, – vardija viceministrė G.Krasauskienė ir priduria, kad tvarkytis savivaldybės imsis pačios, bent jau tada, kai tikrai nebeišgalės išlaikyti pustuščių mokyklų.

Sausį D.Cameronas savo kalboje apibendrino JAV psichologės C.Dweck tyrimų išvadas: nesvarbu, koks protingas būtum, jei netiki nuolatiniu sunkiu darbu, neišnaudosi savo potencialo. Lietuvoje tokių augimo mentaliteto nuotaikų dar trūksta: ištisos savivaldybės nesugeba išugdyti nė vienos klasės mokinių, gerai perkandusių matematiką ar gimtąją kalbą.

Shutterstock

Pasiekimai. Mokinys vienas, o mokomųjų dalykų daug, bet jis nesimoko žinių gabalais, nes tai – natūralus pažinimo procesas, o ne griežtai laike suplanuotas temų planas. Švietimo madas diktuojanti Suomija tikina pereinanti prie temų, susiejančių skirtingų dalykų žinias, o ne dalijančių mokinio dieną į valandas, kurias jis mokysis matematikos ar istorijos, nes to iš jo pareikalaus darbo aplinka. Lietuvos mokyklose taip pat skatinamas toks požiūris ir pažintinė, tiriamoji veikla, paremta pedagogų darbu, kada jie derinasi prie mokinio ir skatina jo kūrybą bei mąstymą. Kitaip tariant, kai sukūrę idėją Lietuvos mokiniai pagalvos, už kiek ją parduotų, o mokytojas mokys ne septintokus, bet septintoką, neabejojama, kad jie pasieks ir geresnių rezultatų.

Šių metų „Veido“ gimnazijų reitingo metodika išliko tokia pati, kokia buvo pernai. Per 400 šalies vidurinių mokyklų ir gimnazijų išsirikiavo pagal svarbiausius akademinius pasiekimus. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet reitinge 80 galutinio balo taškų skiriama už valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkį, o daugiausiai – 20 taškų mokyklos galėjo pelnyti už abiturientų, pirmu pageidavimu įstojusių į „svajonių“ studijų programą, dalį.

Vienoda metodika leidžia palyginti 2013 ir 2014 m. šalies bendrojo ugdymo mokyklų, išleidusių abiturientus, rezultatus. Matyti, kad vienos mokyklos stipriai pagerino savo rezultatus, kitos užleido pozicijas, šiųmečiame reitinge nukrisdamos kad ir per šimtą ar daugiau vietų, o trečios pagerino bendrą savo balą, palyginti su praėjusių metų rezultatais, tačiau greta jų atsirado didesnę pažangą padariusių mokyklų, todėl, nors ir pelniusios daugiau taškų, šiek tiek nusileido žemyn.

Žinoma, drąsiai galima sakyti, kad Lietuva turi prestižinių mokyklų lyderių: dešimtuke 2014 m. lieka absoliučios pirmūnės – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus Žirmūnų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos. Vis dėlto negalima paneigti, kad šios geriausios šalies ugdymo įstaigos išsirenka geriausius mokinius.

Vertinant kitų ugdymo įstaigų dvejų metų egzaminų rezultatus matyti, kad dalies jų įvertinimai kardinaliai skiriasi. Galima sakyti, tai ypač palietė mažesnes rajono mokyklas, kurių bendram įvertinimui ryškią įtaką gali padaryti kad ir menki kelių mokinių rezultatai. Pavyzdžiui, Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija, pernai buvusi 24 vietoje, šiemet nusileido į 274 vietą. Šios gimnazijos VBE vidurkis nuo 60,71 balo 2013 m. nukrito iki 34,38 balo 2014 m. Panašus šuolis žemyn lydėjo ir Rokiškio r. Juodupės gimnaziją, kurios abiturientai, 2013 m. surinkę vidutiniškai 52,89 balo, šiame reitinge pelnė 35,30 balo.

Ryškūs svyravimai rodo, kad vienų metų VBE rezultatai priklauso nuo konkrečios abiturientų laidos – jų gabumų, asmeninės motyvacijos, indėlio ir atsakomybės, galbūt korepetitorių pagalbos. Ypač rajonų mokyklose į šį klausimą atsakyti padeda ir socialinė, ekonominė aplinka, kuri daro tiesioginę įtaką mokymosi rezultatams.

Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktorius Almantas Jakimavičius pripažįsta sunkiai galintis rasti atsakymą į klausimą, kodėl ne tik jo vadovaujamos rajono gimnazijos, bet ir kitų „galingesnių“ mokymo įstaigų, net įsikūrusių miestuose, rezultatais kasmet gali kardinaliai skirtis.

Viena vertus, abiturientų laidos skiriasi savo gebėjimas, motyvacija ir lūkesčiais, kita vertus, juk dirba tie patys pedagogai, nors ir atnaujinantys savo dėstymo formas, taikantys tuos pačius mokymo metodus. Pasak direktoriaus, ypač rajono mokyklos susiduria su neišvengiamų aplinkybių įtaka: socialine aplinka, ekonominiais rodikliais, veikiančiais mokinių pasiekimus.

„Mes nuolat apie tai kalbame ir analizuojame įvairias galimybes. Tačiau reikia pripažinti laidų skirtingumą, socialinę aplinką, iš kurios tie mokiniai kilę. Įdomu ir svarbu išsiaiškinti, kodėl rezultatai šokinėja. Pavyzdžiui, norėdami atsakyti į šį klausimą esame analizavę mokinių pažangą nuo pat pradinių klasių, net aiškinomės, kuris mokytojas jiems dėstė. Neįžvelgėme net tendencijos, susijusios su konkrečių pedagogų darbu. Nebuvo taip, kad būtent to mokytojo ugdytiniai pasiekė gerų rezultatų, o kito – prastų“, – komentuoja Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktorius A.Jakimavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kurioje savivaldybėje gali beveik aklai rinktis mokyklą ir neprašauti? Pasirodo, turime miestų, kuriuose visos arba beveik visos mokyklos pasižymi gerais akademiniais pasiekimais.

Kartais gerosios mokyklos įsikūrusios atokiau nuo didmiesčių. Gyventojai tokių švietimo įstaigų ieško ir dėl jų į rajono centrus ar miestus, sakykime, Marijampolės kryptimi, sukaria po keliasdešimt kilometrų. Ir viskas tik dėl kokybiško švietimo – geresnio rytojaus garanto.

Lietuvos mokyklų auklėtinių pasiekimai rezultatų kreivėje draskosi į priešingas puses: vienos mokyklos pirmauja, kitos, kad ir esančios toje pačioje savivaldybėje, lieka konkurenčių užnugaryje. Nedūžtančios viltys užtikrinti vienodas mokymosi sąlygas kol kas dailiai suguldytos tik popieriuje.

Vis dėlto net ir mažosios kaimo mokyklos daro teigiamą įtaką savo bendruomenėms: jos, kaip ir miesto mokyklos, suteikia tokias pat galimybes įgyti vidurinį išsilavinimą ir bandyti stoti į aukštąją mokyklą.

Brandos egzaminus išlaikiusių abiturientų dalis ir kaimo, ir miesto mokyklose yra panaši. Juk kad gautum brandos atestatą, užtenka išlaikyti du egzaminus – privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą bei dar vieną pasirinktinai. Tačiau toliau tęsti mokslus daugiau galimybių turi baigusieji miesto vidurines mokyklas ir gimnazijas, nes būtent jų abiturientai gauna geresnius valstybinių brandos egzaminų (VBE) įvertinimus, kurie suteikia didesnę pasirinkimo laisvę baigus mokyklą.

„Lygindami miesto ir kaimo mokyklų abiturientų rezultatus pamatėme, kad egzaminus išlaiko panaši dalis abiturientų. Tačiau yra žmonių, kurie galvoja apie studijas aukštosiose mokyklose. Taigi palyginus, kaip abiturientams sekasi egzaminus išlaikyti aukštesniais įvertinimais, tarkime, surinkti daugiau nei 50 balų, paaiškėjo, kad rezultatai labai skiriasi. Mokiniams, kurie nori rinktis, kur stoti, pretenduoti į konkurencingas specialybes, pranašesnės yra miesto mokyklos“, – regioninės lyginamosios švietimo būklės apžvalgos „Lietuva. Švietimas regionuose 2014. Lygios galimybės“ rezultatus pristato Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vedėjas Ovidijus Damskis.

Tokį ryškų atotrūkį tarp VBE rezultatų ir abiturientus aplankiusią sėkmę įstoti ten, kur norisi labiausiai, parodė ir 2014 m. „Veido“ gimnazijų reitingas (Nr. 15, 2014 m. balandžio 15 d.). Jame per keturis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų išsirikiavo į geriausiųjų eilę pagal 2013 m. laikytų VBE balų vidurkį ir abiturientų, kurie į šalies aukštąsias mokyklas įstojo pirmuoju pageidavimu, dalį.

Pirmajame reitingo šimtuke telpa mokyklos, kurioms šiuos rodiklius pernai pavyko įgyvendinti geriausiai (VBE rezultatų vidurkis ne mažesnis kaip 45 balai). Jame randame ir prestižiškiausių didmiesčių gimnazijų, priimančių tik gabiausius mokinius, ir šalies pakraščio rajonų mokyklų, kovojančių ne dėl geriausių mokinių, bet dėl jų skaičiaus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Jau vienuoliktus metus iš eilės “Veidas” pateikia vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Kartu bandome rasti atsakymą į vaikams, jų tėvams, mokytojams, švietimo sistemos darbuotojams bei visai visuomenei rūpimą klausimą, kokia turėtų būti ideali mokykla.

Šių metų „Veido“ sudaryto gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingo metodika šiek tiek paprastesnė nei ankstesniais metais. Vertindami objektyvius gimnazijų ir mokyklų akademinius rezultatus svarbiausią vertę (80 tšk.) suteikėme visų laikytų valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkiui, o likusius 20 tšk. mokykloms paskyrėme pagal tai, kiek jų abiturientų praėjusiais metais į Lietuvos aukštąsias įstojo pirmu pageidavimu. Šių dviejų kriterijų suma virsta galutiniu balu (100 balų), pagal kurį išrikiavome mokyklas. Du kriterijus kaip pagrindinius pasirinkome todėl, kad VBE yra objektyviausias rodiklis vidurinio ugdymo pasiekimams patikrinti, o sėkmė įstoti ten, kur labiausiai moksleivis nori, – taip pat geras mokyklos gebėjimo išmokyti rodiklis.
2014 m. reitinge atsisakėme kriterijaus, rodančio, kiek abiturientų įstojo į užsienio aukštąsias mokyklas. Tokį matą atmetėme kaip neobjektyvų, nes kyla klausimų dėl to, kokio lygio universitetus pasirinko Lietuvos abiturientai ir kokį stojimo konkursą jiems teko įveikti.
Vieną reitingo grafą paskyrėme mokinių skaičiui, kiek jų reitinguojamose mokyklose mokėsi 2013 m. spalio 1 d., paaiškinome ir mokyklų pavadinimus, jei jų statusas naujais mokslo metais pasikeitė.
Vis dėlto rezultatai rodo, kad ir pasikeitus metodikai ankstesnių reitingų lyderiai neužleidžia savo pozicijų. Pirmose aštuoniose reitingo vietose įsitvirtinusios tos pačios gimnazijos – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Devintoje vietoje atsirado Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, į 23 vietą nustūmusi Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnaziją. Garbingą 10 vietą šiemet užėmė Vilniaus Užupio gimnazija, privačią mokyklą Šiuolaikinės mokyklos centrą nuleisdama į 12 vietą.
Nors kardinalūs pokyčiai pirmųjų reitingo vietų nesudrebino, mokyklos po pirmojo dešimtuko persirikiavo, o rajono mokyklos, iš įpročio laikomos silpnesnėmis, iššoko į priekį, aplenkdamos miesto gimnazijas. Kai kurios mokyklos peršoko per šimtą ir daugiau vietų. Pavyzdžiui, Mažeikių r. Židikų M.Pečkauskaitės vidurinė mokykla iš reitingo pabaigos (415 vietos) pakilo į pirmąją reitingo pusę (195 vieta). Taip pirmajame trisdešimtuke atsidūrė keturios rajonų gimnazijos.
Be to, šiemet, norėdami didmiesčių gyventojams palengvinti pasirinkimą, sudarėme geriausių didmiesčių mokyklų penketukus, į kuriuos iškopia ir menų gimnazijos. Juk vieša paslaptis, kad siekdami savo atžaloms vietos geresnėje mokykloje tėvai dažnai ne tik formaliai persiregistruoja, bet ir iš tiesų persikrausto į kitą gyvenamąją vietą. Taip pat pateikiame ir geriausių privačių mokyklų penketuką.
„Veido“ reitingas, paremtas mokyklų akademinių pasiekimų matavimu, tik suteikia bazinę informaciją. Kiekviena mokykla yra individuali, todėl absoliutinti reitingo rezultatų negalima.

Deklaracijos prasilenkia su realybe
Kita vertus, kaip rodo ir šiame numeryje pateikiama “Veido” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa, pasitikėjimas vidurinio švietimo sistema nėra didelis – vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms dar toli iki idealo. Ko trūksta?
Doras, siekiantis žinių, savarankiškas, atsakingas, išsilavinęs, mokantis gimtąją ir užsienio kalbas, gebantis savarankiškai kurti savo gyvenimą – tokį jaunuolio vaizdą piešia Švietimo įstatyme įtvirtinti tikslai. „Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad jei tik pavyktų tokią siekiamybę perkelti į ugdymo procesą, dėl švietimo problemų taip sielotis netektų ir sukurtume gerą mokyklą. Pavyzdžiui, suomiai, garsėjantys sėkminga švietimo sistema, daro tik tai, ką parašė savo dokumentuose, ir jokio stebuklo čia nėra.
„Nei Suomija, nei kas kitas neatrado kažko tokio, kas neįmanoma mums, arba tokio modelio, kurio mes nežinome. Jie tik įgyvendina tai, ko siekia“, – teigia Rygaudas Guogis, vienas VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų ir Suomijos Jyvaskylos universiteto Švietimo lyderystės instituto magistrantas.
“Kuriančios bendruomenės” – tai penkių jaunuolių idėja įdiegti į Lietuvos švietimo sistemą užsienyje paplitusią socialinę metodologiją „Art of Hosting“ (menas aptarti dalykus, kurie iš tiesų rūpi). Toks metodas padeda bendruomenėms ir organizacijoms aptarti klausimus, kurie akivaizdūs, bet apie juos nekalbama. R.Guogis tvirtina, kad struktūruoto visų šalių – nuo moksleivių iki Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovų – pokalbio metu, visų nuostabai, paaiškėja sena tiesa, kad ir moksleiviai, ir tėvai, ir mokytojai nori tokios pat geros mokyklos, todėl belieka sutarti, kaip visiems kartu pasiekti bendrą tikslą.
„Švietimo teisėje deklaruota, kad mokome ne dalyko, bet mokome vaiką. Dabar, ko gero, labiau mokoma dalyko. Viskas nukreipta į jo žinias, o vaikas lyg ir pametamas“, – tokią vertą apmąstymo problemą įvardija Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Apie rašytinės Lietuvos švietimo teisės tobulumą kalba ir R.Guogis, juolab kad Lietuva turi visas prielaidas siekti kokybiško mokymo proceso: savo darbą dirba ir pedagogai, ir socialiniai darbuotojai, švietimu rūpinasi ir nevyriausybinės organizacijos, ir ŠMM specialistai. Tačiau pagrindinė problema, kodėl visi sistemos elementai neveikia darniai, yra jų nesusikalbėjimas ir polinkis svarbius reikalus tvarkyti nebyliais raštais. Tai viena priežasčių, kodėl dokumentuose gražiai įvardyti švietimo tikslai ir aprašytas procesas neturi nieko bendra su tikrove.
„Lankiausi europinės pasaulinio lygio pradinės mokyklos pamokose. Ta mokykla turi aiškią vertybių sistemą, joje vyrauja lyderystė, dirba profesionalių pedagogų kolektyvas. Taigi ir pamokos ten vyksta kitaip: ateini į klasę, o mokytojas ir mokiniai tave pasitinka kaip naują galimybę ir įtraukia į mokymosi procesą. Iškart supranti, kad ten dirbama kartu su bendruomene, mokykloje lankosi tėvai, o visi aplinkiniai yra naujos galimybės“, – sunku patikėti, bet šitaip R.Guogis kalba apie vieną iš valstybinių Lietuvos pradinių mokyklų.
Vis dėlto šiandien daugelyje Lietuvos mokyklų labiausiai akcentuojamos žinios ir akademiniai pasiekimai. Dalykų mokytojai susirūpinę, kaip laiku „išeiti“ programą ir pasirengti egzaminui, tad kitų ugdytinių gebėjimų ir vertybių puoselėjimas lieka antrame plane.

Gimnazijų sėkmės raktas – mokyklos direktorius.

Kodėl vienos gimnazijos yra nuolatinės Gimnazijų reitingų lyderės, o kitos autsaiderės? Kodėl vienose mokyklose mokytojai net vaikiukus iš socialiai apleistų šeimų uždega siekti mokslo, žinių ir gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai, o kiti – negeba nė vieno abituriento paruošti taip, kad jie išlaikytų bent vieną egzaminą pačiais aukščiausiais balais? Kas apskritai lemia mokyklos sėkmę?
“Veido” tyrimas rodo, kad tik direktorius eruditas, vizionierius, turintis didelę – nerealią svajonę, ja degantis ir gebantis surinkti mokytojų kolektyvą, kurie įtikėtų jo svajonės tikrumu bei padėtų direktoriui siekti užsibrėžtų tikslų – mokykoje gali sukurti mokslui gerą aurą. Būtent, tokie yra visi geriausių šalies gimnazijų direktoriai. Dėl savo svajonės – sukurti geriausią gimnaziją – nė vienas pažangiausios mokyklos direktorius nebijo prarasti savo posto. Jie kalba atvirai, o kartais netgi aštriai: kritikuoja sistemą, valdininkiją, neslepia ir savo klaidų. O konkursai į jų gimnazijas viršija konkursus į kai kuriuos šalies universitetus.
Dešimties pačių geriausių gimnazijų vadovų šįkart paprašėme pasidalyti savo gimnazijų stiprybės, išminties ir sėkmės receptais.

Sėkmė prasideda nuo – direktoriaus svajonės

Taigi, kas yra geras mokyklos direktorius? – nuo šito klausimo ir pradėjome pokalbį su visų kalbintų dešimties geriausių šalies gimnazijų vadovais.
“Geras direktorius? Pirmiausia, laisvas žmogus, kuris nebijo, kad jį išmes iš darbo ir jis nuskurs, – vardija Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius, doc. Bronislovas Burgis. – O tokiu gali būti tik toks administratorius, kuris turi rimtą profesiją ir, netekęs direktoriaus darbo, galėtų išgyventi. Tik laisvas direktorius galės drąsiai ir atvirai šnekėtis tiek su savivaldybės švietimo skyriaus, tiek su ministerijos vadovybe. Antra, direktorius turi būti arba labai turtingas žmogus, arba visiškai negodus, nes, kitu atveju, kyla įvairių pagundų, kaip gauti kyšį ar susiorganizuoti kokį neteisėtą priedą. Trečia, direktorius turi būti eruditas. Juk, jeigu mokykloje jis buvo vidutiniokas, universitete irgi vidutinybė, tai, kaip gali tikėti, kad dirbdamas bus kitoks?”
Pats B.Burgis prisipažįsta Priekulės vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, studijuodamas anuomečiame KPI, nebuvo gavęs jokio kito pažymio, išskyrus, tuomet aukščiausią – penketą, institutą baigė “raudonu diplomu” ir gavo pasiūlymą likti dėstyti. “Pagal išsilavinimą, esu elektroninės technikos inžinierius. Tiesa, aš nė dienos nedirbau inžinieriumi, nes supratau, kad tai – ne man. Aš esu minties ir žodžio žmogus. Aš – mokytojas. Bet niekas man to nepasakė mokykloje. Tik pradėjęs dėstyti elektroniką, vėliau matematiką ir programavimą, tai supratau”, – kalba pašnekovas.
Iki tapdamas KTU gimnazijos vadovu, B.Burgis net 19 metų dirbo programuotoju ir dėstytoju. Vėliau leido žurnalą “Kompiuterija” bei rašė straipsnius. Taigi, kaip juokauja, KTUG direktorius, netekęs posto galėtų užsiimti daugeliu dalykų. Ir šitai jam leidžia būti drąsiam.
“Aš nežinau, kas yra geras direktorius, bet aš žinau, kas yra blogas direktorius, – Kauno kolegai antrina sostinės Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠMC) direktorius (beje, profesionalus muzikantas) Vytis Buivydavičius ir po nedidelės pauzės tiesmukai išrėžia: Tai tas, kuriam rūpi tik savo užpakalis ir, kuris savo užpakalį pridengia įvairiais įsakymais. Bet, būtent, tokių mokyklų direktorių Lietuvoje ir yra dauguma”.
V.Buivydavičiaus nuomone, gerus mokyklos rezultatus lemia sveikas administracijos ir mokytojų protas. “Bet mokyklose, o ir apskritai švietimo institucijose sveiko proto veik nėra. Tik standartai, taisyklės ir apsimetinėjimas”, – atvirai dėsto ŠMC vadovas.
“Tik direktorius, kuris yra asmenybė, kuris myli vaikus ir yra tikras laivo kapitonas, tai yra nesislepia už švietimo skyriaus ar ministerijos nurodymų, o pats prisiima atsakomybę, gali suburti gerą komandą, tikrą bendruomenę ir mokymuisi palankią aurą”, – įsitikinęs valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
Anot jo, mokykla reikia “sirgti” – pastumti visus asmeninius darbus ir rūpesčius į šalį ir gyventi mokykla. Pats M.Jakobas taip ir gyvena. Užtat jo, kaip ir dar keliasdešimties kolegų vadovaujamos mokyklos ir yra geriausios.
“Direktorius turi turėti viziją ir stumtelti bendruomenę pirmyn. O, jei direktorius neturi vizijos keletui metų į priekį, gyvena tik šia diena, bendruomenėje įsivyrauja siauražvilgsniškumas: trypčiojimas vietoje ar žengimas atgalios”, – pertaria Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas Artūras Sederevičius SJ. Bemaž prieš porą metų po švietimo vadybos magistrantūros studijų JAV į Lietuvą grįžęs ir stojęs vadovauti VJG kun. A.Sederevičius SJ šmaikščiai pacituoja vieną mokyklų vadybos vadovėlį: “Jeigu direktorius nemaitina idėjomis mokytojų, tai mokytojai pradeda “maitintis” savo mokiniais”. Todėl direktorius turi užduoti bendruomenei kryptį”.
Po studijų JAV pernai grįžęs ankstesnis VJG direktorius, nuo pernai vadovaujantis Kauno jėzuitų gimnazijai (KJG), brolis Virgilijus Saulius SJ pastebi, kad mokyklos sėkmę lemia ne tik direktorius, o visa bendruomenė. “Bet, kad bendruomenė pajudėtų tikslo, vedančio sėkmės link, svarbu, kaip direktorius mąsto, – kalba KJG vadovas. – Direktorius turi svajoti ir įtikinti bendruomenę siekti tos svajonės: “Gal bandome kitaip”. Direktorius turi nurodyti kryptį ir duoti postūmį. O, jei jis negalvoja apie pokyčius, bijo keistis, reikalai nepajudės, kitokios mokyklos nepavyks sukurti”.
Br. V.Saulius SJ prisipažįstą esąs didelis svajotojas. Jis svajoja gimnazijoje įrengti multifunkcinę salę. “Aš neturiu lėšų ir dar nežinau, iš kur jų gauti, bet turiu svajonę ir žinau, kad tokią salę KJG turės”, – tikras naujasis KJG vadovas.
Jis vardija ir kitas savo bei savo pirmtako KJG direktoriaus svajones. “Mano pirmtakai mąstė, jog KJG turėtų įsteigti tarptautinio bakalaureato klasę, kuri turi daug jėzuitiškos mokyklos bruožų. Tiesa, tėvai apie tai mažai turėjo informacijos, nes tarptautinio bakalaureato klasės yra tik trijose Lietuvos mokyklose: Vilniaus licėjuje, Šiaulių Didždvario gimnazijoje ir Vilniaus tarptautinėje mokykloje; todėl mums reikėjo tėvams parodyti šią kryptį ir jau nuo šių metų mes irgi turėsime pirmąją tokią klasę. Tai, beje, buvo didelis iššūkis ir mokytojams, nes tarptautinės bakalaureato klasės programos atnaujinamos kas šešerius metus, jas kuria geriausių pasaulio universitetų profesūra, ir, pagal jas dirba viso pasaulio mokyklų tarptautinio bakalaureato klasės; todėl gimnazijos mokytojai irgi turės nuolat atnaujinti savo žinias”, – akcentuoja KJG direktorius.
Dar jis svajoja apie tokį gamtos mokslų kabinetą, kokį matė geriausiose JAV mokyklose…
O štai, Š.Aleichemo gimnazija jau turi tokį kabinetą. Jame didžiausia IT srities naujiena – kompiuterinė laboratorija “NOVA 5000”, skirta fizikos, chemijos ir biologijos laboratoriniams darbams atlikti. Tokiomis kompiuterinėmis laboratorijomis naudojamasi tik penkiose pasaulio valstybėse mokyklose: Pietų Korėjoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Singapūre ir Lietuvoje. Tokį kabinetą padėjo įrengti tarptautinė žydų bendruomenė. Bet dabar šios gimnazijos direktorius turi dar didesnę svajonę – persikelti į naujas, didesnes patalpas ir priimti visus valstybinėje žydų gimnazijoje norinčius mokytis vaikus. Mat kasmet apie pusė vaikų, norinčių mokytis šioje mokykloje, lieka “už durų”. “Aš noriu parodyti, kokia turi būti tikra mokykla, noriu priimti visus vaikus, bet neturiu kur, todėl pernai įrengiau dar vieną klasę buvusiame tualete, – neslepia M.Jakobas. – Ko gero, esu toks vienintelis direktorius Lietuvoje, bet man buvo svarbu patenkinti norinčiųjų mokytis mūsų gimnazijoje lūkesčius”.
Svajotojas ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas. Santūraus būdo matematikas E.Grigaliūnas, paklaustas apie savo svajonę, leidžiasi į ilgą pokalbį, kurį, kaip ir su visais kalbintais dešimčia geriausių Lietuvos gimnazijų vadovų, norisi tęsti ir tęsti… “Aš svajoju jau daugiau kaip 20 metų, tiek, kiek vadovauju šiai gimnazijai. Per tuos metus nesu nė vienos nakties ramiai užmigęs, vis galvoju, ką dar galėčiau ir turėčiau padaryti. Ir, jei ieškai, tai ir rasi. Būtent, tuo ir išsiskiria visos geriausios gimnazijos – jų administracijos ir pedagogai nuolatos ieško būdų, kaip dar pagerinti ugdymo kokybę”, – pastebi E.Grigaliūnas.
VJG antrus metus vadovaujantis kun. A.Sedervičius SJ per pokalbį su “Veidu” irgi prisipažino naktimis dažnai save pagaunąs galvojant apie – gimnaziją ir tai, ką jis darytų švietimo sistemoje kitaip, jei galėtų imtis šios srities reformos.
M.Jakobas šmaikštauja, kad jam, palyginti su kitais kolegomis direktoriais yra lengviau motyvuoti gerai dirbti tiek mokytojus, tiek gimnazistus, nes 70 proc. visų mokinių yra žydų tautybės vaikai. “O žydų tautoje būti nemokytu yra didžiulė gėda. Tai per dieną aš kartoju vaikams po 30 – 40 kartų. Vaikams sakau, kad be mokslo nėra gyvenimo: jei nesimokysi, dirbsi darbus, kurie nėra švarūs ir kvepiantys”, – pasakoja M.Jakobas.
Dar vienas bendras daugeliui geriausių gimnazijų vadovų bruožas, kad jie turi ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. M.Jakobo nuomone, keli diplomai išplečia akiratį. Jis pats be pedagogo diplomo dar turi ir įvaizdžio formuotojo. “Šis diplomas labai praverčia. Be to, moku įtaigiai kalbėti ir įtikinti mokytojus, kad blogai dirbti yra gėda, nes ir vaikai, ir tėvai supranta, kuris mokytojas profesionalas, o kuris tik amatininkas”, – akcentuoja Š.Aleichemo gimnazijos vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šią savaitę savaitraštis “Veidas” jau devintą kartą pristatė gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Šįmet mokyklos buvo vertintos pagal naują metodiką, bet nauji kriterijai lyderių nepakeitė.

“Mokyklos sėkmę lemia trys veiksniai: pirmiausia išprusęs, švietimo vadybos naujoves išmanantis ir jas pritaikyti gebantis direktorius, antra, stiprūs ir naujiems metodams imlūs mokytojai, trečia, patys vaikai ir jų gyvenamoji aplinka. Tiek S.Jurkevičius, tiek B.Burgis, tiek kiti geriausių rezultatų pasiekiančių gimnazijų direktoriai visų pirma yra labai reiklūs sau, apsiskaitę, nuolat ir viskuo besidomintys, besigilinantys ir į naujas mokymo metodikas, ir į mokyklų vadybą, turintys aiškų tikslą, matantys mokyklos viziją ir to siekiantys, – vardija iistorikas, žurnalistas ir žiniasklaidos vadybininkas Kęstutis Petrauskis. – Kuo vadovas reiklesnis sau, tuo geresni gimnazistų pasiekimai.“

Keturios pirmosios vietos šių metų gimnazijų reitinge liko nepakitusios lyginant su praėjusiųjų metų rezultatais. Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjus), doc. Bronislovas Burgis (Kauno technologijos universiteto gimnazija), Artūras Sederevičius SJ (Vilniaus jėzuitų gimnazija), Edmundas Grigaliūnas (Vilniaus Žirmūnų gimnazija) – tai pirmųjų keturių geriausių mokyklų vadovai. Į penktą vietą iš dvyliktos pakilo Vilniaus M.Biržiškos gimnazija, vadovaujama Valdemaro Kaupinio. Iš 5 vietos išstumta Panevėžio J.Balčikonio gimnazija šiais metais nusileido viena pozicija žemyn.

Tiesa, sąrašą derėtų pratęsti dar keliasdešimčia ar bent keliolika pavardžių, nes šios penkios gimnazijos turi išskirtinę teisę rengti egzaminus ir atsirinkti geriausius ir gabiausius savo miesto ar visos Lietuvos vaikus. Dar keliolika kitų gimnazijų dirba su ta “žaliava”, kuri auga jų kieme, bet pasiekia puikių rezultatų. Tai – Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazija, Kauno J.Jablonskio gimnazija, Vilniaus “Gabijos” gimnazija, Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla ir kt.…

Šiais metais “Veido” gimnazijų reitingas papildytas dar vienu nauju kriterijumi: kaip sekėsi laikyti keturis brandos egzaminus visiems tos gimnazijos ar vidurinės mokyklos moksleiviams. Vertinome keturis valstybinius brandos egzaminus, kuriuos dažniausiai pasirenka abiturientai: lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos ir istorijos.

Lietuvos gimnazijų reitingas

1. Vilniaus licėjus
2. Kauno Technologijos universiteto gimnazija
3. Vilniaus Jėzuitų gimnazija
4. Vilniaus Žirmūnų gimnazija
5. Vilniaus M. Biržiškos gimnazija
6. Panevėžio J. Balčikonio gimnazija
7. Klaipėdos Ažuolyno gimnazij
8. Kauno J. Jablonskio gimnazija

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-17) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pats paklausiausias “Veido” numeris kiekvienais metais būna tas, kuriame skelbiamas gimnazijų reitingas. Tikėtina, kad ir šis bus toks pat, nes vaikams, tėvams, galbūt ir mokytojams tokia informacija labai reikalinga ir naudinga.

Juk Švietimo ir mokslo ministerijai visos mokyklos ir gimnazijos geros, o mokymo kokybė jose itin aukšta. Jei jau jos įveikė formalių reikalavimų kartelę ir tapo gimnazijomis, vadinasi, yra panašaus lygio, tad vaikai, baigę gimnazijas skirtinguose regionuose, gauna panašų žinių bagažą ir gyvenimui yra parengiami iš esmės panašiai.
Bet tie, kurie tas gimnazijas lanko, ar tie, kurie gimnazijas savo vaikams parenka,  yra kažkokie keistuoliai, nes mano, kad gyvenime viskas yra visiškai kitaip nei Švietimo ir mokslo ministerijos raštuose. Nuojauta jiems kužda, kad vienos gimnazijos kitas pranoksta kelis ar keliolika kartų, todėl jie ir nori gauti nešališkų gimnazijų palyginimų, taip pat duomenų, kaip skirtingų mokyklų abiturientams sekasi laikyti egzaminus bei stoti į aukštąsias mokyklas. Ir tokie jų norai tikrai nėra ufonautiški, o kaip tik labai įžvalgūs ir išmintingi.
Jei tėvai mato, kad iš vienos gimnazijos 60 proc. abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas ir į norimas specialybes, o iš kitos tik 10 proc., arba jei sužino, kad vienos gimnazijos 50 proc. abiturientų per lietuvių kalbos ar matematikos egzaminus gavo 90–100 balų, o kitos gimnazijos tokių abiturientų – nulis procentų, tai jie daro išvadas. Natūralu, kad tos išvados nepatinka kai kurių gimnazijų direktoriams ar mokytojams, nes tokiose gimnazijose mokinių skaičius elementariai mažėja. Taigi mažėja ir mokinio krepšelių bei apskritai pinigų. Kitaip tariant, mokykla ritasi žemyn.
Mes, gimnazijų reitingo rengėjai, nuolat girdime priekaištų, kad kelios mokyklos susirenka gabiausius Lietuvos vaikus, tad natūralu, jog atsiduria pirmose reitingo vietose. Ir tai esą joks mokyklų direktorių ar mokytojų nuopelnas. Gerai, bet mums niekas netrukdo ignoruoti pirmajame trejetuke esančių mokyklų ir lyginti įprastų tradicinių gimnazijų. Tarkime, ketvirtoje vietoje esančios Vilniaus Žirmūnų ar penktoje atsidūrusios Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos ir 445-oje vietoje esančios Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos. Jų struktūra, filosofija ir finansavimas panašūs, o rezultatai skiriasi stulbinamai.
Būtent šios prastos mokyklos, taip pat ir prastos aukštosios mokyklos niokoja švietimo įstaigų reputaciją Lietuvoje. Jos, taip pat ir Švietimo bei mokslo ministerija, atsakingos dėl to, kad tik 9,6 proc. sociologų apklaustų Lietuvos gyventojų yra patenkinti Lietuvos švietimo sistemos darbu, o 63,2 proc. – nepatenkinti. Podažniai tenka girdėti, kad dabartiniai vaikai ir jų tėvai nebežino, ko nori. Iš tikrųjų jie tikrai žino, ko nori: jie nori kokybės, žinių, pažangių ir savo darbą mėgstančių mokytojų, išmanių mokymo priemonių, naujoviškų mokymo metodų, geros atmosferos mokykloje ir pan., bet daug kur viso to nesulaukia.

BFL

Kauno tarybai ketvirtadienį svarstant projektus, susijusius su kai kurių miesto mokyklų pertvarka, posėdyje nepasitenkinimą jais išreiškė mokyklų, visuomenės ir profsąjungų atstovai.

Tarp tarybos ketvirtadienį priimtų sprendimų – leisti dviejose miesto gimnazijose vienerius metus – 2011-2012 mokslo metais – formuoti penktąsias klases. Tokį sprendimą savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas siūlė, kad, anot jo, būtų išsaugotos vaikų nesurenkančios, bet gerą ugdymo kokybę užtikrinančios Santaros ir “Varpo” gimnazijos.

“Šiais metais dvi gimnazijos, kurios yra apsuptos vidurinių mokyklų, niekaip nepasipildo vaikais. Ne todėl, kad jos kaip nors kokybės požiūriu blogos – pakankamai aukštos kokybės. Bet tiesiog fiziškai nėra vaikų. Vidurinės neatiduoda vienuoliktokų ir pasiima penktokus. Kad jos nežlugtų ir kad mokytojai turėtų darbo ir galiausiai, kad pasipildytų mokiniais ir ugdymo procesas realiai būtų užtikrintas, taryba nutarė vieniems metams “Varpo” ir “Santaros” gimnazijose leisti komplektuoti penktokus”, – BNS sakė A. Bagdonas.

Jo teigimu, metus leidus šiose ugdymo įstaigose formuoti penktąsias klases, iki 2015 metų žemesnės už devintąsias klasės “nuaugs” ir abi gimnazijos, kaip numato nuo liepos įsigaliosiantis naujas Švietimo įstatymas, liks keturmetės.

Buvęs meras konservatorius Andrius Kupčinskas per posėdį replikavo, kad papildomais gimnazistais “norėtų pasirūpinti” ir kai kurios kitos gimnazijos, kurių mieste esą per daug. Anot jo, šie “pašpakliavimai” situacijos neišspręs.

Tarybos posėdyje kilo klausimas ir dėl katalikiškomis pasivadinusių kelių mokyklų, kurios kaip religinės konfesijos mokyklos, pagal naują įstatymą, galėtų užtikrinti ugdymą nuo pirmosios iki paskutinės klasės. Pasak profsąjungų, šios ugdymo įstaigos iš tiesų vykdo tą pačią bendrojo ugdymo programą kaip kitos mokyklos ir yra pasaulietinės, ir jas būtina pertvarkyti.

Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo teigimu, katalikiškos mokyklos greičiausiai bus pertvarkytos į pagrindines mokyklas ir progimnazijas.

“Kol kas negalime spręsti, kol negalioja nauji dokumentai, bet jos bus pertvarkytos į pagrindines ir progimnazijas. O kad dviejų steigėjų, tai jos gali išlikti. Jos ir bus tokios katalikiškos pakraipos, bet jos bus bendroje struktūroje kaip ir visos kitos mokyklos”, – kalbėjo jis.

Pasak A. Bagdono, dėl platesnės miesto mokyklų pertvarkos plano ketinama apsispręsti rudenį. Kalbama apie tinklo siaurinimą, dalies mokyklų jungimą, mat pripažįstama, kad vaikų mieste mažėja. Kai kurioms numatomoms pertvarkoms priešinasi pedagogai, teigdami, kad į jų nuomonę neatsižvelgiama.

“Pertvarkai didžiausią įtaką daro ir mokytojų nepasitenkinimas, nes išspręsti mokytojų darbo klausimą, kai 17 tūkst. vaikų sumažėjo, o mokytojų nuolat daugėja, reikia spręsti ir pensinio amžiaus žmonių darbo klausimą. Įtampos didėja ne dėl ugdymo proceso organizavimo kokybės – nes kokybė nėra žema, bet dėl darbo santykių”, – per posėdį kalbėjo A. Bagdonas.

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Ingrida Pagrandienė dėstė, kad problemos dėl mokyklų Kaune kilo, nes esą taikyti dvigubi standartai kuriant pasaulietines mokyklas, pavadintas katalikiškomis, taip pat įsteigta per daug gimnazijų, kurios nepritraukia vaikų. Ji siūlė neleisti formuoti penktų klasių dviejose gimnazijose, ragino ieškoti kitų sprendimų.

“Jei domėjotės klasių komplektais, skurdi padėtis Kaune išleidžiant ketvirtąsias klases”, – teigė I. Pagrandienė.

Su tarybos sprendimų projektais nesutiko ir Lietuvos tėvų forumo atstovas Audrius Murauskas, kuris, kaip ir I. Pagrandienė, tvirtino, kad sprendimų projektų rengėjai neatsižvelgė į visuomenininkų ir profsąjungų siūlymus.

“Ši savaitė buvo skirta demokratijos vaidybai: “Mes pasitarėme, ir aš nusprendžiau”. (…) Reikia dėl tinklo, o ne fragmentuotai spręsti, į visas mokyklas atsižvelgiant. (…) Kol neuždarysime kai kurių mokyklų, problema nedings”, – teigė jis.

Pagal liepą įsigaliosiantį naujos redakcijos Švietimo įstatymą, numatoma nuo 2015 metų atsisakyti vidurinės mokyklos, įtvirtinant trijų lygių mokyklas – pradinę, progimnaziją bei gimnaziją.

Kai kuriais atvejais mokymas galės būti tęstinis – nuo 1 iki 12 klasės. Tai būtų vadinamoji ilgoji gimnazija: vienintelė teritorijoje vidurinio ugdymo programą vykdanti mokykla, valstybės sienos apsaugos zonoje esanti bendrojo ugdymo mokykla bei mokykla, kurioje ugdomi specialiųjų poreikių vaikai.

Taip pat ilgąją gimnaziją galės turėti mokykla, vykdanti specializuoto ugdymo krypties programą, kuriai reikalingas ugdymo nuoseklumas, pavyzdžiui, meno, klasikinių kalbų ar kitokios pakraipos mokykla. Ugdymą nuo pirmos iki paskutinės klasės galės vykdyti ir religinės konfesijos mokykla.

Savaitraštis “Veidas” septintą kartą sudarė visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Jį rasite ne tik savaitraštyje, bet ir naujienų portale “veidas.lt”, “Reitingų” puslapyje.

Čia matysite naujausią gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingų lentelę, o jei norėsite sužinoti daugiau, siūlome jums įsigyti visą straipsnį už vos vieną litą. Jį galima patogiai apmokėti SMS žinute ir iškart skaityti kompiuteryje PDF formatu.

Savaitraštis “Veidas” septintą kartą sudarė visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą.

Šiųmetis gimnazijų reitingas išryškino net tris didžiules naujienas. Pirmoji – per septynerius metus nebeliko daugiau kaip pusšimčio gimnazijų ir vidurinių mokyklų. Kai prieš septynerius metus sudarėme pirmąjį gimnazijų reitingą, iš viso vertinome net 545 gimnazijas ir vidurines mokyklas, šiandien jų teliko 499.

Tiesa, tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad dar kelių gimnazijų ir vidurinių mokyklų neįtraukėme į šiųmetį gimnazijų reitingą dėl to, kad jose pernai nebuvo abiturientų, tad palikti jas toje pačioje sąrašo vietoje kaip ir pernai būtų buvę netikslu, bet kitąmet šias mokyklas, jei tik jose bus baigiamųjų klasių, įtrauksime į reitingą kaip ir ankstesniais metais.

Antra naujiena – geriausią Lietuvoje mokyklą Vilniaus licėjų iš pirmosios vietos išstūmė amžina šios mokslo šventovės konkurentė Kauno technologijos universiteto gimnazija. Šios dvi elitinės mokyklos metai iš metų rungtyniauja, kuri bus pirma.

Šiemet nutiko dar vienas ypač netikėtas dalykas – Vilniaus licėjų aplenkė Vilniaus jėzuitų gimnazija, pakilusi iš septintosios pozicijos į antrąją, bei VšĮ Kauno jėzuitų gimnazija, iš šeštosios vietos šoktelėjusi į trečiąją. Tai tikrai labai rimtas iššūkis. Ypač žinant tą faktą, kad kasmet po keliolika Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių laiko egzaminus ir bando įstoti į Vilniaus licėjų, bet dalis jų, sėkmingai pasirodę ir gavę kvietimą mokytis elitinėje mokykloje, juo nepasinaudodavo ir toliau likdavo savo gimnazijoje. Beje, Vilniaus jėzuitų gimnaziją lanko daug vaikų iš ypač religingų šeimų. Stodami į licėjų jie mėgina savo sėkmę ir nori pasitikrinti žinių bei gebėjimų lygį.

Lygiai tokie pat reiškiniai vyksta ir Kaune. Kai kurie Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai irgi tikrinasi žinias, stodami į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją, bet net gavę laimingąjį bilietą ir toliau tęsia mokslus katalikiškoje mokykloje.

Taigi, atrodo, šiandien jau turime kalbėti ne apie dvi elitines Lietuvos mokyklas, o apie keturias. Bet ypač svarbu štai kas: KTU gimnazijoje ir Vilniaus licėjuje mokosi tik rinktiniai vaikai iš visos Lietuvos, o štai Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijose mokosi tik šių miestų vaikai iš šeimų, pamatine vertybe laikančių Dievą, tikėjimą ir dvasingumą.

Ir trečia šiųmečio reitingo staigmena – net mokyklų autsaiderių, metai iš metų nepaliekančių reitingo dugno, absolventai nesirenka studijų Lietuvos universitetuose ir išvyksta studijuoti į svetimų šalių aukštąsias mokyklas. Tad ką jau kalbėti apie pažangiausias pirmojo šimtuko gimnazijas ir vidurines mokyklas – iš jų abiturientai srūte srūva studijuoti užsienin. Ir ne po vieną, o dešimtimis. Tam, kad pamatytume šio reiškinio mastą, šiemet į reitingą įtraukėme visiškai naują parametrą, pavadintą “įstojo į užsienio universitetus”.

Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ne visos gimnazijos ir vidurinės mokyklos pateikė atsakymus apie praėjusių metų laidos abiturientus, pasirinkusius studijas užsienyje. Kai kurioms gimnazijoms ir vidurinėms mokykloms tradiciškai “pritrūko laiko” per du mėnesius atsakyti į mūsų savaitraščio pateiktą klausimą apie jų absolventų tolesnius planus. O kitų būdų šiems duomenims gauti, kaip tik teirautis pačių mokyklų, nėra, mat daugumos miestų ir rajonų švietimo skyriai nekaupia tokios informacijos, Švietimo ir mokslo ministerijai išvykstančiųjų studijuoti užsienin mastas kol kas irgi nekelia didesnio susidomėjimo.

Jeigu būtume gavę atsakymus dar iš maždaug trečdalio mokyklų, matyt, būtų tekę stvertis už galvos – ypač universitetams ir šalies politinei valdžiai. Mažėja ne tik vaikų gimstamumas, bet ir jau suaugusių jaunuolių pasitikėjimas savo šalies aukštojo mokslo, o gal ir visa politine sistema bei savo perspektyvomis savame krašte gyventi, dirbti ir užsidirbti. Juk maždaug du trečdaliai, o gal ir daugiau išvykusiųjų niekada savo kraštui nekurs pridėtines vertės ir niekada nemokės pensijų savo nusenusiems tėvams – jie kurs gerovę sotesnių kraštų pensininkams.

Kaip vertinome gimnazijas

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, visas Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas vertinome pagal tą patį kriterijų: kiek kiekvienos jų absolventų įstojo į Lietuvos universitetus vadinamuoju pirmuoju pageidavimu ir kiek jaunuolių išvyko studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Atkreipiame dėmesį, kad šis reitingas sudarytas remiantis praėjusių – 2009 m. abiturientų laidos mokslo rezultatais, nes šiųmečiai bus susisteminti tik kitų metų pradžioje.

“Veidas” ir toliau laikosi pozicijos, kad skaičius, rodantis, kiek jaunuolių ne apskritai, o pagal pirmąjį norą įstojo į mūsų šalies universitetų konkrečias studijų programas, atspindi tiek konkretaus moksleivio per dvylika metų įgytų žinių ir gebėjimų lygį, tiek jį parengusios konkrečios mokymo įstaigos darbo kokybę arba broką.

Kita vertus, jei vertintume gimnazijas ir vidurines mokyklas tik pagal tai, kiek iš viso jų absolventų bet kuriuo pageidavimu įstojo į aukštąsias universitetines mokyklas, reitingas būtų šiek tiek kitoks. Bet jis neatspindėtų abiturientų pajėgumo įstoti ten, kur jie nori, o ne kur lieka vietų.

Žinoma, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, pamatysite ir visiškų atsitiktinimų. Pavyzdžiui, kai metai iš metų aukštą vietą užėmusi gimnazija netikėtai nučiuožė žemyn, oa buvusi nevykėlė vidurinė mokykla iškilo į aukštumas. Tokių atsitiktinimų kasmet užfiksuojame, nes daug ką lemia ir konkrečios abiturientų laidos gebėjimai. Vis dėlto norint įsitikinti, ko verta konkreti gimnazija, reikėtų pasižiūrėti į kelerių metų tendencijas. Šitai, beje, irgi rasite – pateikiame praėjusių ir užpraėjusių metų gimnazijų reitingo vietas.

Dar kartą primename, kad sudarydami gimnazijų reitingą rėmėmės pernykščių abiturientų mokslo rezultais.
Tiesa, kasmet vis atsiranda bambančių pedagogų, ypač tų, kurių atstovaujamos gimnazijos metai iš metų tūno reitingų dugne, kam mes įtraukiame duomenis apie užsienio universitetus, juk tai esą nieko nerodo: viena vertus, dalis jaunuolių įstoja į gerokai prastesnius užsienio universitetus nei mūsiškės aukštosios mokyklos, o prestižinių mokyklų studentai neretai ten pakliūva tik dėl putlios tėvų piniginės.

Mūsų savaitraščio vertinimu, tokiose kalbose yra šiek tiek tiesos, bet kur kas daugiau jaunuolių į prestižinius užsienio universitetus įstoja dėl ypatingų savo talentų ir gebėjimų, o ne dėl tėvų piniginių. “Veidas” ne kartą rašė apie Lietuvoje besidarbuojančius “intelekto medžiotojus”, kurie važinėja po visą Lietuvą ir jau nuo dešimtos klasės “verbuoja” talentingiausius Lietuvos vaikus vykti studijuoti į svečių šalių geriausius universitetus. Dažniausiai tie vaikai būna iš pirmojo gimnazijų reitingo penkiasdešimtuko.

Už savo pinigus į pasaulyje pirmaujančius universitetus įstoja vos vienas kitas lietuvis – mūsų tėvų piniginių turinys dar per liesas. O ir į prastus užsienio universitetus stoja gal tik vienas kitas. Mūsų jaunimo neapdumsi – jie puikiai šneka mažiausiai viena svetima kalba, dažniausiai anglų, o kai kurie ir keliomis, bei visą informaciją apie konkretaus universiteto ar tam tikros studijų programos lygį susirenka internete. Praėjo tie laikai, kai mūsų abiturientai važiavo studijuoti į užsienio universitetus kaip tos naivios kaimo mergelės, patikėjusios vietinių sąvadautojų pažadais, kaip jos prižiūrės karšinti paliktus senukus ir vartysis gerovėje kaip inkstai taukuose.

Mūsų jaunuoliai traukte traukia vieni kitus vykti studijuoti į gerą studijų lygį garantuojančius universitetus – tokia informacija jie dalijasi specializuotuose jaunimo pokalbių forumuose.

Beje, tyrinėdami reitingą atkreipkite dėmesį, kad privačios mokyklos, prieš trejus metus šoktelėjusios iš paskutinių reitingo pozicijų į pirmąjį šimtuką, ne tik nenukrito žemyn, bet ir sistemingai kyla.

Tuo tarpu kalbėti apie atsilikėles gimnazijas ir vidurines mokyklas – bergždžias reikalas. Joms nė motais jų vertinimas. Prastas mokymo įstaigas keistis privers nebent naujasis revoliucinis Švietimo įstatymas. Tiesa, ar šis įstatymas sukels audrą bendrojo lavinimo mokyklose, priklausys nuo politinės valios arba politinio išgvėrimo. Mat per praėjusią Seimo sesiją parlamentarams nepavyko susitarti dėl daugybės nuostatų ir iki liepos mėnesio, kaip buvo numatyta, priimti šio įstatymo. Taigi jo įsigaliojimas vėl bus atidėtas iki dar kitų mokslo metų pradžios.

Įstatymu siekiama supurtyti apkiautusias mokyklas

Naujasis Švietimo įstatymas labiausiai turėtų supurtyti apkiautėles bendrojo lavinimo mokyklas, mat juo siekiama mokyklų tinklą pertvarkyti iš pagrindų: greta pagrindinės mokyklos atsiras progimnazijos, kuriose vaikai irgi galės įgyti pagrindinį išsilavinimą. Skirtumas tas, kad pagrindinėse mokyklose mokslas truks šešerius metus, o progimnazijose – ketverius. Progimnazijos bus savotiška gimnazijų “kadrų kalvė”. Nors to įstatyme ir nepasakyta, bet, kaip mūsų savaitraštis jau rašė, įstatymų rengėjai turi numanomą tikslą, kad progimnazijose mokytųsi tik gabūs ir smalsūs vaikai.

Pagrindinės mokyklos, ypač tos, kuriose mokslas truks šešerius metus, labiau orientuosis į mažiau gabius ar motyvaciją praradusius vaikus. Mat naujuoju įstatymu dar kartą įtvirtinama nuostata, kad Lietuvoje privalomas bazinis išsimokslinimas iki kol jaunuoliui sukaks šešiolika metų. Kitaip sakant, vaikai, praradę motyvaciją mokytis, negalės palikti mokyklos anksčiau, nei jiems sukaks šešiolika metų. Jie privalės toliau tęsti mokslus ilgesnį pagrindinį išsilavinimą teikiančiose pagrindinėse mokyklose. Jose nemotyvuoti vaikai įgis ir profesinį parengimą. Beje, šis žingsnis turėtų sustiprinti ir gimnazijų dėstymo lygį, mat tai didina galimybes, kad į šias mokyklas neateis jaunuolių, nemotyvuotų mokytis.

Kitas įstatymo rengėjų slaptas noras – šiuo sprendimu paraginti ne tokius gabius jaunuolius rinktis profesinį išsilavinimą, o ne visomis išgalėmis siekti aukštojo mokslo diplomo. Pagrindinėmis mokyklomis arba progimnazijomis liks ir kai kurios menų bei sporto mokyklos.

Vidurinės mokyklos bei gimnazijos irgi negalės dirbti taip, kaip ligi šiol. Jos išliks, bet dauguma jų mokys moksleivius nebe ketverius, o tik dvejus metus. Tiesa, įstatymo projektas numato išlygų: kai kurios gimnazijos, galinčios pasigirti giliomis tradicijomis ir gerais absolventų mokslo rezultatais, galės ir toliau mokyti jaunuolius ketverius ar net visus dvylika metų. Išimtys taip pat bus taikomos konfesinėms, bendruomenių mokykloms bei gimnazijoms, esančioms atokiuose kaimuose ir miestų paribiuose. Tokios mokyklos, pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, galėtų turėti, kaip ir anksčiau, pirmas–dvyliktas arba aštuntas–dvyliktas klases.

Vidurinių mokyklų jau po dvejų metų turėtų iš viso nebelikti. Jos bus reorganizuotos į pagrindines arba gimnazijas. Tiesa, tiek V.Stundys, tiek jam oponuojantis komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris neslepia, kad dėl to, jog vidurinės mokyklos išliktų tokios, kokios jos dabar yra, kils nemenka kova plenarinių posėdžių salėje. Valdžios partijos nori mažinti neefektyviai dirbančių vidurinių mokyklų skaičių, o opozicija stoja ginti tokių savo rinkėjų.

Tad nors įstatymo nuostatai, kad gimnazijos bus tik dvimetės arba keturmetės, jau pritarta po svarstymų, tiek V.Stundys, tiek E.Žakaris įsitikinę, kad atėjus metui priimti šį įstatymą rasis 29 parlamentarų grupė, kuri teiks alternatyvius siūlymus.

Vis dėlto aišku viena: dalis vidurinių mokyklų ir gimnazijų pedagogų arba turės pereiti dirbti į pagrindines mokyklas, arba neteks darbo.

Šią prognozę ypač sustiprina tai, kad naujoji Švietimo įstatymo redakcija, žinoma, jei tik jai bus pritarta Seime, palengvins privačių bendrojo lavinimo mokyklų steigimąsi. O svarbiausia tai, kad valdžios atstovai, ypač ministras Gintaras Steponavičius su komanda, siekia grąžinti anksčiau Vyriausybės priimtą, bet per projekto svarstymą pakeistą nuostatą – privačioms mokykloms, kaip ir valstybinėms bei savivaldybių ugdymo įstaigoms, skirti visą mokinio krepšelį. Iki šiol privačios mokyklos gauna tik dalį mokinio krepšelio lėšų, joms neskiriama pinigų vadinamosioms ūkio išlaidoms. Opozicija pasistengė, kad ši nuostata liktų ir toliau galioti, bet valdžios partijos renka 29 parlamentarų desantą šiai nuostatai keisti ir privačioms mokykloms atiduoti visą mokinio krepšelį.

Taigi akivaizdu, kad jei privačios mokyklos gaus visą mokinio krepšelį, tai paskatins aktyvesnius dabartinių valstybinių ir savivaldybių mokyklų direktorius bei pedagogus steigti nuosavas privačias mokyklas. Šis žingsnis paskatintų konkurenciją ne tik valstybinių ir savivaldybių, bet ir privačių mokyklų sektoriuje, nes kai kurios privačios mokyklos vis dar pataikauja pinigingų tėvų atžaloms ir nereikalauja iš savo mokinių tvirtų žinių bei gebėjimų.

Valstybinėms ir savivaldybių vidurinėms mokykloms bei gimnazijoms ši žinia pavojinga tuo, kad naujų privačių mokyklų vadovai, be jokios abejonės, persivilios pas save geriausius pedagogus.

Tuo tarpu tėvams šis įstatymas teikia vilčių, kad pagaliau bent šiek tiek atpigs mokslas privačiose mokyklose ir jie galės savo atžalas leisti į kokybiškesnį mokslą garantuojančias ugdymo įstaigas, o ne į kai kurias vidutiniokiškas savivaldybių ir valstybines mokyklas.

Kita vertus, neaišku, kaip suprasti įstatymo nuostatą, kad moksleivis privalės mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje ugdymo įstaigoje, o tik tada, jei liks laisvų vietų, galės rinktis kitą mokyklą. Negana to, patyliukais uždrausta mokykloms rengti priėmimo konkursus. Juk tai prieštarauja įstatymo tezei, kad kiekvienas vaikas turi teisę gauti kokybiškas švietimo paslaugas.

Aiškinti nereikia: aukšto lygio švietimo paslaugas teikia ne kiekviena šalia namų esanti mokykla. Tai kur čia pasirinkimo teisė? V.Stundžio ir E.Žakario tvirtinimu, taip siekiama, kad neatsirastų elito ir prasčiokų mokyklų. Esą kai kurios mokyklos, kaip perpasakojo parlamentarų nuomonę V.Stundys, ištuštės ir nebeturės ugdytinių.

Bet palaukite, ponai prisiekusieji, kodėl mūsų vaikai turi rūpintis, kad apsileidėlės mokyklos neturės su kuo dirbti? Gal tegul tuo rūpinasi prastų mokyklų vadybininkai direktoriai ir nieko nenorintys matyti mokyklų steigėjai.

Kol kas negirdėti ir pedagogų nuomonės dėl šio įstatymo projekto. “Veidas” mėgino juos pakalbinti, bet visi kol kas įjungę “atostogų pavarą”.

Tik Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko vadovaujama gimnazijų asociacija šiek tiek anksčiau aptakiai išdėstė ministerijos sekretoriui Alvydui Puodžiukui nepasitenkinimą dėl ketinimo gimnazijas paversti dvimetėmis, o garsesnių veiksmų kol kas negirdėti. Mokyklų vadovų asociacija taip pat it vandens į burną prisisėmusi.

E.Žakaris pasakoja, kad šių organizacijų atstovai dalyvavo visuose jų komiteto posėdžiuose, kai buvo svarstomas įstatymo projektas, bet balso nekėlė. “Tie, kurie jau turi gimnazijų statusą – ramūs, piktinasi tik vidurinių mokyklų, kurioms gresia virsti pagrindinėmis, bei profsąjungų atstovai”, – reziumuoja E.Žakaris.