Dauguma gimnazijų 2016 m. „Veido“ gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Svarbią dalį sudarant šį reitingą ir vėl sudarė valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai. Taip pat svarbu, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę. Tuo tarpu valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose.

shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Veido“ gimnazijų reitingo didelę dalį ir šiemet sudaro valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai – šiemet abiturientų gautų vals­tybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis sudaro iki 70-ties galutinio balo taškų. Antrasis kriterijus parodo, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę – 20 taškų gimnazija gali gauti už tai, kokia dalis jų abiturientų šiemet įstojo į pirmu pageidavimu nurodytą studijų programą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose – už 9–12 kl. auklėtinių 2015–2016 m. pelnytas prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir konkursuose mokyklai reitinge skiriama iki 10-ies taškų.

Dauguma gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida – mokinių motyvacija, kai kuriose įstaigose – ir jų šeimų socialinė-ekonominė situacija.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida.

Štai pernai Rokiškio r. Juodupės gimnazijos di­rek­torė Diana Guzienė sakė, kad vos sužinojo egzaminų rezultatus, atspėjo beveik tikslią vietą, kurią jos vadovaujama mokykla užims „Veido“ gimnazijų reitinge (257). Pernai direktorė prognozavo, kad artimiausiame reitinge gimnazija turėtų pakilti aukščiau ir, pasirodo, buvo teisi – Juodupės gimnazija šiemet iššoko keliasdešimt vietų aukštyn ir atsidūrė 188-oje vietoje. Tąkart ir D.Guzienė, ir kiti ekspertai, svarstę apie tai, kodėl tos pačios mokyklos rezultatai kasmet gali skirtis kardinaliai, sakė tą patį: jei egzaminų įvertinimai pastebimai suprastėjo ar staiga mokinių pasiekimai žymiai pagerėjo, tai jokiu būdu nereiškia, kad vienerius metus mokytojai dirbo blogiau ar, atvirkščiai – ėmė dirbti puikiai. Ypač mažesnėse mokyklose bendrus abiturientų laidos rezultatus stipriai gali nulemti vos keli stiprūs ar silpnesni mokiniai, o didelėse miestų gimnazijose yra daugiau skirtingų gebėjimų vaikų, todėl keli prasti ar geri rezultatai stipriai bendro vidurkio į vieną ar kitą pusę netrauko.

Tam tikras mokinių „sezoniškumas“ negalioja ne­bent pirmojo dvidešimtuko gimnazijoms. Jame ge­riau­sių akademinių rezultatų pasiekusios mokyklos kas­met stumdosi, bet aukščiausių pozicijų neapleidžia. Pavyzdžiui, vilniečių dėl gerų mokslo sąlygų ir ver­tybių mėgstama Š.Aleichemo ORT gimnazija 2016-ųjų reitinge užima 17-tą vietą, 2015-ųjų – 7-tą, nes sumažėjo bendras egzaminų įvertis (nuo 78,53 iki 71,4).

Įpusėjus mokyklų tinklo pertvarkai, kai vis daugiau vidurinių mokyklų virto gimnazijomis, paaiškėjo, kad pasikeitęs mokyklos pavadinimas pasiekimų požiūriu nelabai ką pakeičia. Tačiau į reitingo penkiasdešimtuką patenka jau net kelios universitetų gimnazijos: be iš antrosios vietos šalyje nepajudinamos Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos, jame yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija (13-ta), Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazija (14-ta), į 50-tą vietą iškopė KTU inžinerijos licėjus.

Gali būti, kad geriausiomis šalyje vadinamos gimnazijos artimiausiais metais į pagal akademinius rezultatus sudaromo reitingo viršūnes turės įsileisti naujų pirmūnių ir aukščiausiose vietose bus matyti ne tik įprasti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar Šiaulių miestų mokyklų pavadinimai.

Pavyzdžiui, trečius metus iš eilės į viršų stiebiasi Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija, kuri šiemet yra 44-ta, pernai iškopė į penkiasdešimtuką, nors dar 2014 m. buvo 106-oje vietoje. Šios Alytaus gimnazijos abiturientų vidutinis valstybinių brandos egzaminų įvertinimas šiemet buvo 60,9 balo. Ši gimnazija pakliūva į 4 geriausiųjų trisdešimtukus, sudarytus pagal skirtingų egzaminų rezultatus: vidutinis informacinių technologijų įvertinimas sudarė 89,32 balo, chemijos – 71,08. Šiemet iš 33-ios į 25-tą vietą pakilo ir 13 olimpiadų prizininkų bei 59,5 balų vidutinį egzaminų įvertinimą turinti Mažeikių Gabijos gimnazija, kuriai priklauso 9-tas Lietuvoje fizikos egzamino įvertinimas (neskaičiuojant mokyklų, kuriose fizikos egzaminą laikė mažiau kaip 5 abiturientai). 29-ių jį laikiusių Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientų vidurkis yra 76,52 balo.

Tad nors didžiausios tėvų ir mokinių kovos dėl vietos prestižinėje mokykloje vyksta didmiesčiuose, puikius akademinius rezultatus pasiekiančių gimnazijų tinklas tankėja: geriausius akademinius rezultatus pasiekusių gimnazijų penkiasdešimtuke šiemet yra po dvi Marijampolės, Mažeikių, Ukmergės gimnazijas. 2015-ųjų „Veido“ gimnazijų reitinge šių trijų savivaldybių mokyklos išsikovojo po vieną vietą 50-uke.

Prestižinių klube – nauja narė

Į klausimą, kokia mokykla yra „gera“, jų bendruomenės atsakytų skirtingai, nes vienur mokyklos administracija, pedagogų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai orientuojasi į aukštus akademinius pasiekimus, puikius egzaminų rezultatus, daugiausia nulemiančius ir karjerą po mokyklos, kitur kelia visai kitokius tikslus – bendruomenei svarbiausia geras mikroklimatas, vaiko emocinė savijauta, dar kitos labiausiai rūpinasi neformaliojo ugdymo galimybėmis.

Bet nepaneigsi, kad tos gimnazijos, dėl kurių vietų savo atžaloms kai kurie tėvai kovoja kaip tik įmanydami – registruojasi neva gyvenantys pas menkai pažįstamus žmones, kad tik geroji mokykla būtų arčiau, samdo visų dalykų korepetitorius, kad tik vaikas puikiai išlaikytų stojamuosius egzaminus į konkrečią gimnaziją ir t. t., iš kitų pirmiausia išsiskiria puikiais akademiniais pasiekimais.

Prestižinės mokyklos, kurių demonstruojami akademiniai stebuklai, žvelgiant iš šono, grindžiami puikiais pedagogais, rinktiniais mokiniais, ir didžiule bendruomenės motyvacija, kur būtų gėda nesistengti mokytis. Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Kai kurių egzaminų vidurkiu Klaipėdos licėjus aplenkė Vilniaus licėjų ir KTU gimnaziją, bet jame tuos egzaminus laikiusių abiturientų skaičius yra daug mažesnis. Visų egzaminų, kuriuos laikė 18 jo abi­turientų, įvertinimų vidurkis yra 88,4 balo. Pa­ly­ginimui – 77 KTU abiturientai, kuriems priklauso antrasis geriausias rezultatas Lietuvoje, pelnė 88,5 balo. 2016 m. 18-ka Klaipėdos licėjaus abiturientų gavo 15 šimtukų, pernai 22-jų abiturientų laida pelnė 20 šimtukų.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja ir direktorė doc. dr. Re­gi­na Kontautienė sako, kad tikslo lenktyniauti su ge­riaus­iomis šalies mokyklomis neturi. 23-ius metus ku­ria­mos mokyklos uždavinys visada buvo sukurti tokią mo­kyklą, į kurią vaikai norėtų eiti, o mokslas jiems ne­taptų našta ar sunkiu darbu iš pareigos. Taip pat direktorė užtikrina, kad geri akademiniai pasiekimai tai pat nėra vienintelis mokyklos bendruomenės tikslas, nes svarbiausia, kad kiekvienas vaikas pasiektų savo didžiausią rezultatą, tokį, kokį būtent jis gali pasiekti.

„Vaikai yra įvairiausių gebėjimų, nuo pat mažų dienų jie turi savo interesų sritį. Mes kūrėme tokią sistemą, kuri jiems leistų pasiekti maksimalių rezultatų, tačiau ne tik akademinių. Norime, kad vaikas pa­žin­damas save ir adekvačiai įvertindamas, kas jam se­kasi geriausiai, o kas prasčiau, galėtų pasiekti sėkmę“, – sako R.Kontautienė.

Ji pasakoja, kad Klaipėdos licėjaus mokiniai mo­ko­si savo tempu – vienas be vargo gali išmokti daug daugiau, nei reikalauja mokyklinė programa, ki­­tam reikia padėti pasiekti bent minimalius programos reikalavimus. Šiųmečiai abiturientai irgi buvo skir­tingi: vieni olimpiadininkai, kitiems reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų vidutinių rezultatų.

„Padeda ankstyvas profiliavimas, kai jau 9-oje klasėje siūlome mokiniams išbandyti programas – biomedicinos, inžinerinio ugdymo, socialinių, politikos mokslų, menų. Mokiniai mokosi kelių papildomų dalykų, bando ieškoti savęs, o po trimestro gali išbandyti jau kitą programą. Todėl, baigdami 10-tą klasę jie žino, ko nori, gali kryptingai siekti gerų baigiamųjų mokyklos rezultatų ir tolimesnės karjeros“, – paaiškina direktorė.

Nors, jos teigimu, ši sistema veikia, net ir ją taikant kiekvienas mokinys negali pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, mokinių atranką vykdančių gimnazijų auklėtiniai. Klaipėdos licėjus – nevalstybinė mokykla, kurioje mokslo metai kainuoja 2,7–3,1 tūkst. eurų, tačiau mokiniams, kurie dažniausiai čia mokosi nuo pirmos ar priešmokyklinio ugdymo klasės, atranka netaikoma, išskyrus tai, kad mokinys negali turėti stipriai išreikštų elgesio problemų.

Dvi pirmosios abiturientų laidos tai pat užaugo tame pačiame licėjuje. R.Kontautienės teigimu, mokiniui tai yra didelis privalumas, dėl kurio galimybės pasiekti geriausių įvertinimų, tik išauga: „Jau nuo 5–6 klasės siūlome sustiprintai mokytis kai kurių dalykų modulių, vaikai mokosi mobiliose grupėse, kurios suformuojamos pagal jų interesų kryptį ir pasiekimus.“

Pastebima, kad Lietuvos mokyklose sudėtinga užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos švietimo pakopos į kitą – pradinuko smalsumas gali nunykti jam atėjus į penktą klasę, per pertrūkius tarp pakopų kyla rizika pamesti gabiuosius vaikus.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja svarsto, kad, jei vaikas mokosi toje pačioje nedidelėje mokykloje, nereikia eikvoti laiko jo adaptacijai naujoje mokymo sistemoje, kaip nutinka keičiant mokyklą, nes kiekviena ugdymo įstaiga turi savo braižą, prie kurio naujokui reikia priprasti. Privalumas, jos teigimu, ir galimybė jau pradinukams stebėti vyresniųjų mokinių laimėjimus, mokyklos paskatinimą už jų pasiekimus, nes tokie pavyzdžiai dažniausiai įkvepia jaunesnius vaikus siekti to paties.

Skirtinguose tyrimuose skaičiuojama, kad mokinių pasiekimai nuo mokyklos vadovo priklauso 36–40 proc., kai kur net 50 proc. Klaipėdos licėjaus įkūrėja, paklausta apie savotišką priešpriešą tarp privačių ir valstybinių mokyklų bei galimybes gerąją jų patirtį perkelti į paprastas mokyklas, taip pat atkreipia dėmesį į direktoriaus darbą: „Nevalstybinės ir valstybinės mokyklos nėra visai skirtingos, tačiau pastarosioms galbūt reikia įveikti inerciją. Jos turi labai daug patirties, bet kartais atrodo, kad tai – daug metų kartota ta pati patirtis, ir mokyklos sunkiai priima poreikį keistis. Dažnai labai daug priklauso ir nuo mokyklos vadovo: kodėl vienos pasiekia puikių rezultatų, kitos, tai pat valstybinės mokyklos, neturi nė panašių. Tai ne mokinių atrankos klausimas, norisi žiūrėti į vadovo darbą, ar jis sugeba uždegti mokyklą pokyčiams, pasiūlyti įvairių naujų programų.“

Pašnekovės nuomone, iliustratyvus inercijos švietimo sistemoje pavyzdys – vis dar taikomos žinių olimpiadų kvotos: iš vienos mokyklos konkurse gali dalyvauti 2–3 mokiniai, nors joje norinčių ir gebančių varžytis olimpiadoje yra bent penki. „O kai paklausi, kodėl negali dalyvauti daugiau vaikų, atsakoma, kad reikės taisyti daugiau darbų arba išrašyti daugiau raštų dalyviams,“ – užuot pakeitusios  paprastus dalykus, inerciją švietime išlaiko kaip tik tos institucijos, kurios turėtų diktuoti pokyčius, apgailestauja R.Kon­tau­tie­nė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Savaitraštis “Veidas” septintą kartą sudarė visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Jį rasite ne tik savaitraštyje, bet ir naujienų portale “veidas.lt”, “Reitingų” puslapyje.

Čia matysite naujausią gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingų lentelę, o jei norėsite sužinoti daugiau, siūlome jums įsigyti visą straipsnį už vos vieną litą. Jį galima patogiai apmokėti SMS žinute ir iškart skaityti kompiuteryje PDF formatu.

Savaitraštis “Veidas” septintą kartą sudarė visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą.

Šiųmetis gimnazijų reitingas išryškino net tris didžiules naujienas. Pirmoji – per septynerius metus nebeliko daugiau kaip pusšimčio gimnazijų ir vidurinių mokyklų. Kai prieš septynerius metus sudarėme pirmąjį gimnazijų reitingą, iš viso vertinome net 545 gimnazijas ir vidurines mokyklas, šiandien jų teliko 499.

Tiesa, tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad dar kelių gimnazijų ir vidurinių mokyklų neįtraukėme į šiųmetį gimnazijų reitingą dėl to, kad jose pernai nebuvo abiturientų, tad palikti jas toje pačioje sąrašo vietoje kaip ir pernai būtų buvę netikslu, bet kitąmet šias mokyklas, jei tik jose bus baigiamųjų klasių, įtrauksime į reitingą kaip ir ankstesniais metais.

Antra naujiena – geriausią Lietuvoje mokyklą Vilniaus licėjų iš pirmosios vietos išstūmė amžina šios mokslo šventovės konkurentė Kauno technologijos universiteto gimnazija. Šios dvi elitinės mokyklos metai iš metų rungtyniauja, kuri bus pirma.

Šiemet nutiko dar vienas ypač netikėtas dalykas – Vilniaus licėjų aplenkė Vilniaus jėzuitų gimnazija, pakilusi iš septintosios pozicijos į antrąją, bei VšĮ Kauno jėzuitų gimnazija, iš šeštosios vietos šoktelėjusi į trečiąją. Tai tikrai labai rimtas iššūkis. Ypač žinant tą faktą, kad kasmet po keliolika Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių laiko egzaminus ir bando įstoti į Vilniaus licėjų, bet dalis jų, sėkmingai pasirodę ir gavę kvietimą mokytis elitinėje mokykloje, juo nepasinaudodavo ir toliau likdavo savo gimnazijoje. Beje, Vilniaus jėzuitų gimnaziją lanko daug vaikų iš ypač religingų šeimų. Stodami į licėjų jie mėgina savo sėkmę ir nori pasitikrinti žinių bei gebėjimų lygį.

Lygiai tokie pat reiškiniai vyksta ir Kaune. Kai kurie Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai irgi tikrinasi žinias, stodami į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją, bet net gavę laimingąjį bilietą ir toliau tęsia mokslus katalikiškoje mokykloje.

Taigi, atrodo, šiandien jau turime kalbėti ne apie dvi elitines Lietuvos mokyklas, o apie keturias. Bet ypač svarbu štai kas: KTU gimnazijoje ir Vilniaus licėjuje mokosi tik rinktiniai vaikai iš visos Lietuvos, o štai Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijose mokosi tik šių miestų vaikai iš šeimų, pamatine vertybe laikančių Dievą, tikėjimą ir dvasingumą.

Ir trečia šiųmečio reitingo staigmena – net mokyklų autsaiderių, metai iš metų nepaliekančių reitingo dugno, absolventai nesirenka studijų Lietuvos universitetuose ir išvyksta studijuoti į svetimų šalių aukštąsias mokyklas. Tad ką jau kalbėti apie pažangiausias pirmojo šimtuko gimnazijas ir vidurines mokyklas – iš jų abiturientai srūte srūva studijuoti užsienin. Ir ne po vieną, o dešimtimis. Tam, kad pamatytume šio reiškinio mastą, šiemet į reitingą įtraukėme visiškai naują parametrą, pavadintą “įstojo į užsienio universitetus”.

Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ne visos gimnazijos ir vidurinės mokyklos pateikė atsakymus apie praėjusių metų laidos abiturientus, pasirinkusius studijas užsienyje. Kai kurioms gimnazijoms ir vidurinėms mokykloms tradiciškai “pritrūko laiko” per du mėnesius atsakyti į mūsų savaitraščio pateiktą klausimą apie jų absolventų tolesnius planus. O kitų būdų šiems duomenims gauti, kaip tik teirautis pačių mokyklų, nėra, mat daugumos miestų ir rajonų švietimo skyriai nekaupia tokios informacijos, Švietimo ir mokslo ministerijai išvykstančiųjų studijuoti užsienin mastas kol kas irgi nekelia didesnio susidomėjimo.

Jeigu būtume gavę atsakymus dar iš maždaug trečdalio mokyklų, matyt, būtų tekę stvertis už galvos – ypač universitetams ir šalies politinei valdžiai. Mažėja ne tik vaikų gimstamumas, bet ir jau suaugusių jaunuolių pasitikėjimas savo šalies aukštojo mokslo, o gal ir visa politine sistema bei savo perspektyvomis savame krašte gyventi, dirbti ir užsidirbti. Juk maždaug du trečdaliai, o gal ir daugiau išvykusiųjų niekada savo kraštui nekurs pridėtines vertės ir niekada nemokės pensijų savo nusenusiems tėvams – jie kurs gerovę sotesnių kraštų pensininkams.

Kaip vertinome gimnazijas

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, visas Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas vertinome pagal tą patį kriterijų: kiek kiekvienos jų absolventų įstojo į Lietuvos universitetus vadinamuoju pirmuoju pageidavimu ir kiek jaunuolių išvyko studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Atkreipiame dėmesį, kad šis reitingas sudarytas remiantis praėjusių – 2009 m. abiturientų laidos mokslo rezultatais, nes šiųmečiai bus susisteminti tik kitų metų pradžioje.

“Veidas” ir toliau laikosi pozicijos, kad skaičius, rodantis, kiek jaunuolių ne apskritai, o pagal pirmąjį norą įstojo į mūsų šalies universitetų konkrečias studijų programas, atspindi tiek konkretaus moksleivio per dvylika metų įgytų žinių ir gebėjimų lygį, tiek jį parengusios konkrečios mokymo įstaigos darbo kokybę arba broką.

Kita vertus, jei vertintume gimnazijas ir vidurines mokyklas tik pagal tai, kiek iš viso jų absolventų bet kuriuo pageidavimu įstojo į aukštąsias universitetines mokyklas, reitingas būtų šiek tiek kitoks. Bet jis neatspindėtų abiturientų pajėgumo įstoti ten, kur jie nori, o ne kur lieka vietų.

Žinoma, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, pamatysite ir visiškų atsitiktinimų. Pavyzdžiui, kai metai iš metų aukštą vietą užėmusi gimnazija netikėtai nučiuožė žemyn, oa buvusi nevykėlė vidurinė mokykla iškilo į aukštumas. Tokių atsitiktinimų kasmet užfiksuojame, nes daug ką lemia ir konkrečios abiturientų laidos gebėjimai. Vis dėlto norint įsitikinti, ko verta konkreti gimnazija, reikėtų pasižiūrėti į kelerių metų tendencijas. Šitai, beje, irgi rasite – pateikiame praėjusių ir užpraėjusių metų gimnazijų reitingo vietas.

Dar kartą primename, kad sudarydami gimnazijų reitingą rėmėmės pernykščių abiturientų mokslo rezultais.
Tiesa, kasmet vis atsiranda bambančių pedagogų, ypač tų, kurių atstovaujamos gimnazijos metai iš metų tūno reitingų dugne, kam mes įtraukiame duomenis apie užsienio universitetus, juk tai esą nieko nerodo: viena vertus, dalis jaunuolių įstoja į gerokai prastesnius užsienio universitetus nei mūsiškės aukštosios mokyklos, o prestižinių mokyklų studentai neretai ten pakliūva tik dėl putlios tėvų piniginės.

Mūsų savaitraščio vertinimu, tokiose kalbose yra šiek tiek tiesos, bet kur kas daugiau jaunuolių į prestižinius užsienio universitetus įstoja dėl ypatingų savo talentų ir gebėjimų, o ne dėl tėvų piniginių. “Veidas” ne kartą rašė apie Lietuvoje besidarbuojančius “intelekto medžiotojus”, kurie važinėja po visą Lietuvą ir jau nuo dešimtos klasės “verbuoja” talentingiausius Lietuvos vaikus vykti studijuoti į svečių šalių geriausius universitetus. Dažniausiai tie vaikai būna iš pirmojo gimnazijų reitingo penkiasdešimtuko.

Už savo pinigus į pasaulyje pirmaujančius universitetus įstoja vos vienas kitas lietuvis – mūsų tėvų piniginių turinys dar per liesas. O ir į prastus užsienio universitetus stoja gal tik vienas kitas. Mūsų jaunimo neapdumsi – jie puikiai šneka mažiausiai viena svetima kalba, dažniausiai anglų, o kai kurie ir keliomis, bei visą informaciją apie konkretaus universiteto ar tam tikros studijų programos lygį susirenka internete. Praėjo tie laikai, kai mūsų abiturientai važiavo studijuoti į užsienio universitetus kaip tos naivios kaimo mergelės, patikėjusios vietinių sąvadautojų pažadais, kaip jos prižiūrės karšinti paliktus senukus ir vartysis gerovėje kaip inkstai taukuose.

Mūsų jaunuoliai traukte traukia vieni kitus vykti studijuoti į gerą studijų lygį garantuojančius universitetus – tokia informacija jie dalijasi specializuotuose jaunimo pokalbių forumuose.

Beje, tyrinėdami reitingą atkreipkite dėmesį, kad privačios mokyklos, prieš trejus metus šoktelėjusios iš paskutinių reitingo pozicijų į pirmąjį šimtuką, ne tik nenukrito žemyn, bet ir sistemingai kyla.

Tuo tarpu kalbėti apie atsilikėles gimnazijas ir vidurines mokyklas – bergždžias reikalas. Joms nė motais jų vertinimas. Prastas mokymo įstaigas keistis privers nebent naujasis revoliucinis Švietimo įstatymas. Tiesa, ar šis įstatymas sukels audrą bendrojo lavinimo mokyklose, priklausys nuo politinės valios arba politinio išgvėrimo. Mat per praėjusią Seimo sesiją parlamentarams nepavyko susitarti dėl daugybės nuostatų ir iki liepos mėnesio, kaip buvo numatyta, priimti šio įstatymo. Taigi jo įsigaliojimas vėl bus atidėtas iki dar kitų mokslo metų pradžios.

Įstatymu siekiama supurtyti apkiautusias mokyklas

Naujasis Švietimo įstatymas labiausiai turėtų supurtyti apkiautėles bendrojo lavinimo mokyklas, mat juo siekiama mokyklų tinklą pertvarkyti iš pagrindų: greta pagrindinės mokyklos atsiras progimnazijos, kuriose vaikai irgi galės įgyti pagrindinį išsilavinimą. Skirtumas tas, kad pagrindinėse mokyklose mokslas truks šešerius metus, o progimnazijose – ketverius. Progimnazijos bus savotiška gimnazijų “kadrų kalvė”. Nors to įstatyme ir nepasakyta, bet, kaip mūsų savaitraštis jau rašė, įstatymų rengėjai turi numanomą tikslą, kad progimnazijose mokytųsi tik gabūs ir smalsūs vaikai.

Pagrindinės mokyklos, ypač tos, kuriose mokslas truks šešerius metus, labiau orientuosis į mažiau gabius ar motyvaciją praradusius vaikus. Mat naujuoju įstatymu dar kartą įtvirtinama nuostata, kad Lietuvoje privalomas bazinis išsimokslinimas iki kol jaunuoliui sukaks šešiolika metų. Kitaip sakant, vaikai, praradę motyvaciją mokytis, negalės palikti mokyklos anksčiau, nei jiems sukaks šešiolika metų. Jie privalės toliau tęsti mokslus ilgesnį pagrindinį išsilavinimą teikiančiose pagrindinėse mokyklose. Jose nemotyvuoti vaikai įgis ir profesinį parengimą. Beje, šis žingsnis turėtų sustiprinti ir gimnazijų dėstymo lygį, mat tai didina galimybes, kad į šias mokyklas neateis jaunuolių, nemotyvuotų mokytis.

Kitas įstatymo rengėjų slaptas noras – šiuo sprendimu paraginti ne tokius gabius jaunuolius rinktis profesinį išsilavinimą, o ne visomis išgalėmis siekti aukštojo mokslo diplomo. Pagrindinėmis mokyklomis arba progimnazijomis liks ir kai kurios menų bei sporto mokyklos.

Vidurinės mokyklos bei gimnazijos irgi negalės dirbti taip, kaip ligi šiol. Jos išliks, bet dauguma jų mokys moksleivius nebe ketverius, o tik dvejus metus. Tiesa, įstatymo projektas numato išlygų: kai kurios gimnazijos, galinčios pasigirti giliomis tradicijomis ir gerais absolventų mokslo rezultatais, galės ir toliau mokyti jaunuolius ketverius ar net visus dvylika metų. Išimtys taip pat bus taikomos konfesinėms, bendruomenių mokykloms bei gimnazijoms, esančioms atokiuose kaimuose ir miestų paribiuose. Tokios mokyklos, pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, galėtų turėti, kaip ir anksčiau, pirmas–dvyliktas arba aštuntas–dvyliktas klases.

Vidurinių mokyklų jau po dvejų metų turėtų iš viso nebelikti. Jos bus reorganizuotos į pagrindines arba gimnazijas. Tiesa, tiek V.Stundys, tiek jam oponuojantis komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris neslepia, kad dėl to, jog vidurinės mokyklos išliktų tokios, kokios jos dabar yra, kils nemenka kova plenarinių posėdžių salėje. Valdžios partijos nori mažinti neefektyviai dirbančių vidurinių mokyklų skaičių, o opozicija stoja ginti tokių savo rinkėjų.

Tad nors įstatymo nuostatai, kad gimnazijos bus tik dvimetės arba keturmetės, jau pritarta po svarstymų, tiek V.Stundys, tiek E.Žakaris įsitikinę, kad atėjus metui priimti šį įstatymą rasis 29 parlamentarų grupė, kuri teiks alternatyvius siūlymus.

Vis dėlto aišku viena: dalis vidurinių mokyklų ir gimnazijų pedagogų arba turės pereiti dirbti į pagrindines mokyklas, arba neteks darbo.

Šią prognozę ypač sustiprina tai, kad naujoji Švietimo įstatymo redakcija, žinoma, jei tik jai bus pritarta Seime, palengvins privačių bendrojo lavinimo mokyklų steigimąsi. O svarbiausia tai, kad valdžios atstovai, ypač ministras Gintaras Steponavičius su komanda, siekia grąžinti anksčiau Vyriausybės priimtą, bet per projekto svarstymą pakeistą nuostatą – privačioms mokykloms, kaip ir valstybinėms bei savivaldybių ugdymo įstaigoms, skirti visą mokinio krepšelį. Iki šiol privačios mokyklos gauna tik dalį mokinio krepšelio lėšų, joms neskiriama pinigų vadinamosioms ūkio išlaidoms. Opozicija pasistengė, kad ši nuostata liktų ir toliau galioti, bet valdžios partijos renka 29 parlamentarų desantą šiai nuostatai keisti ir privačioms mokykloms atiduoti visą mokinio krepšelį.

Taigi akivaizdu, kad jei privačios mokyklos gaus visą mokinio krepšelį, tai paskatins aktyvesnius dabartinių valstybinių ir savivaldybių mokyklų direktorius bei pedagogus steigti nuosavas privačias mokyklas. Šis žingsnis paskatintų konkurenciją ne tik valstybinių ir savivaldybių, bet ir privačių mokyklų sektoriuje, nes kai kurios privačios mokyklos vis dar pataikauja pinigingų tėvų atžaloms ir nereikalauja iš savo mokinių tvirtų žinių bei gebėjimų.

Valstybinėms ir savivaldybių vidurinėms mokykloms bei gimnazijoms ši žinia pavojinga tuo, kad naujų privačių mokyklų vadovai, be jokios abejonės, persivilios pas save geriausius pedagogus.

Tuo tarpu tėvams šis įstatymas teikia vilčių, kad pagaliau bent šiek tiek atpigs mokslas privačiose mokyklose ir jie galės savo atžalas leisti į kokybiškesnį mokslą garantuojančias ugdymo įstaigas, o ne į kai kurias vidutiniokiškas savivaldybių ir valstybines mokyklas.

Kita vertus, neaišku, kaip suprasti įstatymo nuostatą, kad moksleivis privalės mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje ugdymo įstaigoje, o tik tada, jei liks laisvų vietų, galės rinktis kitą mokyklą. Negana to, patyliukais uždrausta mokykloms rengti priėmimo konkursus. Juk tai prieštarauja įstatymo tezei, kad kiekvienas vaikas turi teisę gauti kokybiškas švietimo paslaugas.

Aiškinti nereikia: aukšto lygio švietimo paslaugas teikia ne kiekviena šalia namų esanti mokykla. Tai kur čia pasirinkimo teisė? V.Stundžio ir E.Žakario tvirtinimu, taip siekiama, kad neatsirastų elito ir prasčiokų mokyklų. Esą kai kurios mokyklos, kaip perpasakojo parlamentarų nuomonę V.Stundys, ištuštės ir nebeturės ugdytinių.

Bet palaukite, ponai prisiekusieji, kodėl mūsų vaikai turi rūpintis, kad apsileidėlės mokyklos neturės su kuo dirbti? Gal tegul tuo rūpinasi prastų mokyklų vadybininkai direktoriai ir nieko nenorintys matyti mokyklų steigėjai.

Kol kas negirdėti ir pedagogų nuomonės dėl šio įstatymo projekto. “Veidas” mėgino juos pakalbinti, bet visi kol kas įjungę “atostogų pavarą”.

Tik Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko vadovaujama gimnazijų asociacija šiek tiek anksčiau aptakiai išdėstė ministerijos sekretoriui Alvydui Puodžiukui nepasitenkinimą dėl ketinimo gimnazijas paversti dvimetėmis, o garsesnių veiksmų kol kas negirdėti. Mokyklų vadovų asociacija taip pat it vandens į burną prisisėmusi.

E.Žakaris pasakoja, kad šių organizacijų atstovai dalyvavo visuose jų komiteto posėdžiuose, kai buvo svarstomas įstatymo projektas, bet balso nekėlė. “Tie, kurie jau turi gimnazijų statusą – ramūs, piktinasi tik vidurinių mokyklų, kurioms gresia virsti pagrindinėmis, bei profsąjungų atstovai”, – reziumuoja E.Žakaris.