Viena efektyviausių priemonių, skatinančių gimstamumą, yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Tik svarbu, kad tai nevirstų imitacija, kaip atsitiko Lietuvoje. Jei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis už kiekvieną vaiką siektų bent 1000 Lt, gimstamumas Lietuvoje tikrai imtų didėti.

Dėl itin mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės per ateinančius 50 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų dalis visuomenėje sumažės nuo dabartinių 67 proc. iki 55 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis padidės dvigubai – iki 30 proc. Šis blogėsiantis darbingų ir nedarbingų gyventojų santykis yra labai inertiška tendencija, kurią pakeisti nėra lengva, tačiau įmanoma. Kokia socialinė ir ekonominė politika gali sušvelninti, o gal net sustabdyti ją?
Iki šiol didžiausio visuomenės dėmesio ir politinių diskusijų sulaukė emigracijos reiškinys. Tačiau būtent emigracijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu beveik neįmanoma paveikti – ES piliečiai yra laisvi ir patys gali nuspręsti, kurioje šalyje nori gyventi bei dirbti. Emigracija iš naujųjų narių valstybių atslūgsta savaime, kai atlyginimai, pajamos ir gyvenimo lygis priartėja prie ES vidurkio.
Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės nuolat senstanti visuomenė jau dabar kelia iššūkius daugumai išsivysčiusių Europos valstybių. Ši problema sprendžiama dviem būdais – vėlinant pensinį amžių arba labiau atsiveriant imigracijai, kuri visuomenę papildo jauna darbo jėga. Pensinis amžius Lietuvoje jau pradėtas vėlinti ir 2026 m. tiek vyrams, tiek moterims sieks 65 metus. Tikėtina, kad ateityje ši kartelė turės kilti dar aukščiau, ypač jei Lietuvoje nesikeis požiūris į atvykėlius ir šalis nepradės aktyviai skatinti užsienio specialistų imigracijos.
Galiausiai, neįveikus ksenofobijos arba neradus argumentų, galinčių įtikinti užsieniečius gyventi Lietuvoje (tokia rizika – labai reali), belieka kurti ateities potencialą šalies viduje, tai yra skatinti gimstamumą. Tačiau įtikinti gyventojus auginti daugiau vaikų turbūt nėra lengviau, nei pakeisti jų apsisprendimą gyventi ir dirbti užsienio valstybėje.
Pagal Europos Komisijos projekcijas, gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą užaugina viena moteris, Lietuvoje ateinantį penkiasdešimtį išliks dabartinio lygio – svyruos apie 1,6. Kitaip sakant, 10 moterų per savo gyvenimą pagimdys 16 vaikų. Tačiau tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Deja, toks gimstamumo rodiklis Lietuvoje pastarąjį kartą buvo prieš 25 metus.
Gimstamumo skatinimo priemonių yra, ir jas parinkti lengviau suvokus šio neigiamo reiškinio priežastis. Paprastai gimstamumas mažėja visose valstybėse, kopiančiose ekonominio išsivystymo laiptais, nes jose vis didesnė dalis gyventojų kraustosi iš kaimų į miestus. Vaikas kaime gyvenančioje ir žemės ūkio darbais užsiimančioje šeimoje yra pranašumas – tai papildoma darbo jėga, o jo išlaikymas nebrangus. Mieste priešingai – kiekvienas papildomas vaikas ne tik susijęs su papildomomis išlaidomis, bet dažniausiai bent vieną iš tėvų metams ar ilgiau pašalina iš darbo rinkos.
Ne paslaptis, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose infrastruktūra nėra patogi vaikams auginti: trūksta vaikų darželių (net privačių), sporto ir kitokių laisvalaikio praleidimo būrelių. Didelis iššūkis tėvams – ir per ilgos moksleivių vasaros atostogos. Jei vaikas dar per mažas, kad laiką galėtų leisti savarankiškai, o abu tėvai dirba, jo užimtumo ir saugumo užtikrinimas daug kainuoja arba reikalauja nedirbančių giminaičių pagalbos. Beje, dėl per ilgų moksleivių atostogų lietuviai labai vėlai baigia mokyklą ir dirbti pradeda būdami daug vyresni nei vidutinis europietis. Tai dar labiau paaštrina mažėjančios darbo jėgos problemą, todėl pokyčiai turi įvykti ir šioje srityje.
Dėl šių priežasčių beveik neįmanoma skatinti gimstamumo suteikiant tėvams vienkartines išmokas už gimusį vaiką. Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka. Tiesa, nors Rusijos gimstamumo rodiklis šiek tiek ir padidėjo, jis išlieka net mažesnis nei Lietuvoje. Tačiau atsirado ir šalutinė tokios politikos pasekmė: šeimos nusprendžia gimdyti dar vieną vaiką, kai turi grąžinti skolas arba nori įsigyti naują automobilį.
Todėl daug efektyvesnė gimstamumo skatinimo priemonė yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Lietuvoje tokios paskatos imitacija yra papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD). Už pirmą vaiką bendros šeimos neapmokestinamosios pajamos padidėja 100 litų, už kiekvieną kitą – 200 litų. Taigi už pirmą vaiką mėnesinės šeimos pajamos išauga 15 litų, už kiekvieną kitą vaiką – dar po 30 litų. Puikiai suprantame, kad tokia suma negali nei motyvuoti, nei padėti išlaikyti gausesnės šeimos – vien vaiko auklėjimas darželyje (ne privačiame!) kainuoja maždaug dešimt kartų daugiau, nei valstybė suteikia mokesčių lengvatų.
PNPD už kiekvieną vaiką turėtų siekti bent 1000 litų, dėl to šeima per mėnesį mokėtų 150 litų mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Tokios priemonės taikymas, o ne tiesioginių vienkartinių išmokų didinimas būtų daug efektyvesnis ir dėl to, kad gimstamumą skatintų darbingose ir produktyviose, o ne asocialiose šeimose. Mokesčių darbo grupės ekspertai pamiršo išdėstyti savo nuomonę apie PNPD, tačiau reikia tikėtis, kad valdžios atstovai iki liepos 1 dienos spės priimti reikiamos įstatymus, ir jau kitais metais gimstamumas pradės didėti.

Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka.

Šiandien į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavo apie 80 jau ūgtelėjusių neišnešiotų naujagimių su tėveliais.

Iš ryto jie Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Neonatologijos centro Neišnešiotų naujagimių skyriuje kartu su juos slaugiusiais bei gydžiusiais Neišnešiotų naujagimių intensyvios terapijos ir Neišnešiotų naujagimių skyrių gydytojais bei personalu atidengė grafikos dizainerės Vitalijos Kundrotaitės sukurtą skulptūrą “Gyvybės medis” ant kurios užrašė savo gimimo datą ir svorį. Vėliau po kunigo Sigito Grigo palaiminimo visi išskubėjo į pradedantį savo veiklą pirmąjį Lietuvoje “Žaislų muziejų”, kur pirmą kartą oficialiai paminėjo neišnešiotų naujagimių dieną (kuri kasmet pasaulyje minima lapkričio 17-ąją).

Vėliau neišnešiotukai su savo tėveliais ir juos slaugiusiais gydytojais paleido į dangų baltus ir purpurinius balionus, simbolizuojančius viltį – už tuos, kurie išgyveno ir palaikymą toms šeimoms, kurioms nepavyko išslaugyti savo neišnešioto naujagimio.

“Mes norime parodyti visuomenei, kad nors tokie vaikučiai gimsta labai maži ir labai silpni, bet, padedami Dievo, gydytojų, šiuolaikinės medicinos pažangos bei savo mamyčių ir tėvelių užauga tokie pat dideli, stiprūs ir sveiki, kaip ir kūdikiai, gimę laiku”, – pabrėžė Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” pirmininkė Asta Radzevičienė.

“Mūsų neišnešiota pirmagimė Ramunė (gimusi 27 savaičių ir tesvėrusi tik 960 gramų) yra tikras pavyzdys, liudijantis, kad neišnešiotas naujagimis užauga tokiu pat sėkmingu žmogumi, kaip ir laiku gimęs naujagimis”, – pasakojo Mažeikių seniūnas Šarūnas Armonas su žmona Alina prieš 27-erius metus susilaukęs neišnešioto naujagimio.

Po mėnesio savo 28-ąjį gimtadienį švęsianti Ramunė Armonaitė šiandien yra viena garsiausių Lietuvoje stalo tenisininkių. Ji yra pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į pasaulyje garsų Vokietijos sporto klubą “Bayer”.

Tiesa, Ramunė yra viena iš dvynių, jos jaunesnioji sesutė, svėrusi 740 gramų, neišgyveno.

Lietuvoje kasmet gimsta apie 2 tūkst. neišnešiotų naujagimių.

Tuo tarpu, kaip savo bendrame pranešime, skirtame Pasaulinei neišnešiotų naujagimių dienai pastebi daugiau kaip 100 garsiausių pasaulio medicinos mokslo korifėjų, atstovaujančių 40-iai Jungtinių Tautų agentūrų, universitetų ir organizacijų, neišnešiotų naujagimių problema vis dar nepakankamai gerai ir giliai suvokiama. “Maždaug vienas iš dešimties arba 11,1 proc. naujagimių gimsta per anksti, tai yra neišnešioti, – sakoma pranešime. – Iš viso kasmet į pasaulį ateina 15 mln. neišnešiotų naujagimių. Daugiau kaip 1,1 mln. visų kasmet į pasaulį ateinančių neišnešiotų naujagimių miršta. Tačiau net 75 proc. visų šių per anksti gimusių naujagimių būtų galima išgelbėti ir tai kainuoja labai nedaug”.

Pasaulinės organizacijos “Gelbėkit vaikus” vienas vadovų, medicinos mokslų daktaras Joy Lawn priduria, kad: “Neišnešiotumas yra beveik pusės visų naujagimių ir kūdikių pagrindinė mirties priežastis. O, jei analizuotume naujagimių ir vaikų iki 5-erių metų amžiaus pagrindines mirties priežastis, tai pamatytume, kad neišnešiotumas yra antroji, po pneumonijos, vaikų mirties priežastis”.

Tiesa, nors apie 60 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta Afrikos ir Pietų Azijos skurdžiausiose valstybėse, vis dėlto tai nėra tik neturtingų valstybių bėda. Mat net 12 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta tokioje turtingoje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti.

Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių.
Beje, Lietuva per pastaruosius dešimt metų pasiekė tokių pačių puikių neišnešiotų naujagimių slaugos ir išgyvenamumo rezultatų, kokiais giriasi ir Vakarų Europos valstybės. Ir tai yra viena retų sričių, kur Lietuva gali lygintis su išsivysčiusiu pasauliu. Šitai, be kita ko pabrėžiama, ir 100 pasaulio medicinos korifėjų naujausioje ataskaitoje. Esminis skirtumas, kuris skiria Lietuvą nuo Vakarų pasaulio – tik neišnešiotukų slaugos finansavimas.

Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o didesnių, sveriančių daugiau nei kilogramą (1000-1499 g), – nuo 48 proc. iki 94 proc.

Neišnešiotų naujagimių asociacija “Neišnešiotukas”
Registracijos kodas 302869488
Sąskaitos numeris: LT09 7300 0101 3324 6660
Banko kodas: 73000, Swedbank
SWIFT kodas: BIC-HabaLT22
Adresas Žygio g. 14A-10, LT08232 Vilnius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” pristato pusmetį vykdyto projekto almanachą “Kritikos maršrutai”. “Pavadinčiau tai kelionių žurnalu – lengvai skaitomu ir žiūrimu, su kritikų pastabomis ir aiškiai išreikštu požiūriu”, – patikslina centro vadovas ir vienas projekto sumanytojų menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Projekto esmė: penkiolika šalies menotyrininkų pusmetį mažomis grupelėmis lanko Lietuvos miestelius, apžiūrėdami vietos parodas, pasidairydami po tenykščių menininkų dirbtuves ir galiausiai – aprašydami patirtus įspūdžius.
Kokios išvados? “Kad Lietuvoje kultūrinės decentralizacijos, leidžiančios bet kuriame krašte gyvenančiam menininkui jaustis taip pat oriai kaip sostinėje, nėra. Decentralizaciją suprantu ne tik kaip tolygų finansavimo paskirstymą, bet ir kaip vietos kultūrinės bendruomenės gyvybingumo palaikymą. Provincijos menininkai – baikštūs, jie įbauginti savo pačių šešėlio. Dailininkų veikla koncentruota į parodas savame ar gretimame miestelyje, menotyrininkai neretai be ambicijų rašo “į stalčių”… Galerijos ten – dažniausiai komercinės, parodų kuratorių apskritai nėra. Tokioje aplinkoje atsidūręs talentingas žmogus praranda orientyrus, siunčia savo kūrybinius signalus tiesiog į kosmosą, iš kur jie galbūt sugrįš po šviesmečių. O jam profesionalaus vertinimo reikia dabar. Ypač sunku tiems, kurių menas netradicinis, nes kuo mažesnis miestelis, tuo daugiau jame atsiranda amatininkų, kuriems terūpi funkcionalumas ir dekoratyvi estetika. Tad miesto dydis vis dėlto yra lemiamas veiksnys”, – apibendrina pašnekovas.

Sujudinti kultūros vandenį

Pats Ignas – kaunietis, persikėlęs į Klaipėdą prieš gerą dešimtmetį. Iš pradžių mokytojavo, vėliau, 2004-aisiais, įkūrė KKKC ir pradėjo jam vadovauti. “Tokio centro idėja uostamiestyje anksčiau ar vėliau būtų kilusi. Sakyčiau, tinkamu metu atsiradau tinkamoje vietoje ir pritaikiau idėją realiam gyvenimui. Ir per septynerius metus nuveikėme tikrai nemažai”, – nesikuklina I.Kazakevičius.
KKKC finansuojamas iš įvairių šaltinių: miesto savivaldybės, Kultūros rėmimo fondo, įvairių Kultūros ministerijos programų, taip pat ES fondų lėšomis. Centrą sudaro Parodų rūmai, tarptautinė meno rezidentūra (t.y. palėpė, kurioje apsistoja į Klaipėdą kurti atvykstantys menininkai) ir keturios meno dirbtuvės. Tiesa, rezidentūros rezultatais Ignas šiek tiek nusivylė, nes įsitikino, kad vienas kitas užsienio svečias, kad ir lektoriaudamas studentams viešnagės metu, nusistovėjusio kultūrinio vandens nesujudina. “Todėl rezidentūros konkursų daugiau nutarėme neskelbti. Tiesiog kviesime mūsų vykdomiems projektams reikalingus menininkus padirbėti čia tam tikrą laiką”, – pasakoja KKKC vadovas.

Reikia kantrybės ir laiko

Kadangi pats į uostamiestį kurį laiką žvelgė atvykėlio akimis, prašau apibūdinti klaipėdietišką “kultūrinį vandenį”. Ar čia menininkai irgi jaučiasi kaip kosmonautai? “Klaipėda neturi senų kultūros pagrindų – tradicijos joje tik skiepijamos. Viskas, kad ir ką pasėtum, čia iš esmės sudygtų, tik reikia sąlygų, kantrybės ir laiko. Bet ar viską verta sodinti? Vyresnės kartos autoriai, atvažiavę prieš pusę ar ketvirtį amžiaus, aria sau ir kitiems žinomas vagas. O jauniems menininkams Klaipėdoje nėra ką veikti: baigę Eduardo Balsio menų gimnaziją gabesnieji dažniausiai važiuoja į Vilnių. Tai natūrali kita stotelė, nes Dailės katedra Klaipėdos universitete žengia pirmuosius žingsnius ir kol kas negali pasigirti nei stipriu parengimu, nei charizmatiškais dėstytojais. Steigiant ją buvo kalbama, kad kviesimės profesorius iš kitų akademijų, bet praktikoje to neliko… O Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete daugiausia studijuoja jaunuoliai, apsisprendę tapti reklamos kūrėjais”, – dėlioja savo pastebėjimus menotyrininkas.
“Tačiau aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis su visu būsimųjų magistrantų kursu iš Vilniaus drąsiai važiuoja Klaipėdon ir žada čia nemenką sujudimą”, – primenu pašnekovui teatrines analogijas. “Tikrai įdomu, ar ilgai jie čia prasilaikys, – neslepia skepsio gaidelių Ignas. – Klaipėda vis dėlto yra periferija. Viena vertus, tai saugo nuo didmiesčio šurmulio ir biurokratinių gniaužtų, todėl viską galima daryti greičiau. Antra vertus, kultūrinė aplinka nėra labai palanki, tiksliau – jos beveik nėra. Stinga lankytojų, meno vartotojų, maža kūrėjų.”
“Tačiau Klaipėdos parodų rūmuose gali sutikti ir aktorių, ir rašytojų. Vilniuje daugiau profesinio susiskirstymo: muzikologai sėdi Filharmonijoje, teatrologai – teatruose, o literatai – Rašytojų klube”, – toliau ginu uostamiestį. “Gal ir taip, bet norėtųsi daugiau atoveiksmio. Kad tavo pateiktą idėją vienaip ar kitaip įvertintų arba sukritikuotų… Kad rastųsi konkuruojančių projektų su savomis pozicijomis ir išplėstų meninį kontekstą. Todėl dabar ir rodome britų meno kritiko Edwardo Lucie-Smitho parengtas parodas, kad jos tinka visiems – tiek klaipėdiečiams, tiek vilniečiams, tiek londoniečiams. Britai natūraliai priima meno procesų marginalizaciją ir pasisako už tai, kad meno centrų gali būti daug – tiek pačių menininkų kuriamų komunų, tiek visuomeninių organizacijų ar valstybės išlaikomų meno centrų. Jie visi lygiaverčiai – nėra hierarchinės struktūros iš viršaus į apačią. Meno stebuklas gali gimti bet kur – ir didmiestyje, ir mažame miestelyje”, – neabejoja pašnekovas.

Deklaruokite savo matymą

Ar Klaipėda turi nors vieną tęstinį joje vykstantį šiuolaikinio meno renginį? “Kuratoriaus Gyčio Skudžinsko entuziazmo dėka surengta fotomeno bienalė “Erozija”. Ji atranda įdomių rakursų, kaip pristatyti jaunųjų fotografiją ir jos kaitą. O Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras dalyvauja jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, keliaujančioje per ES valstybes. Anksčiau šiame tarptautiniame projekte iš Lietuvos dalyvaudavo tik klaipėdiečiai, bet šįmet jau skelbėme respublikinį konkursą”, – pasakoja I.Kazakevičius.
O Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, šiuo metu veikia jo ir kito klaipėdiečio Vido Poškaus kuruojama paroda “Grafikos kontekstai: deklaracija”. Jos idėjine ašimi tapo šalies grafikų kūrybos deklaracijos, akcentuojančios jų susiformuluotus kūrybos tikslus ir strategijas. Kartu tai – ir parodos kuratorių “deklaracija”, kurioje “surašytos” pagrindinės, jų akimis žiūrint, Lietuvos grafikos meno kryptys ir kryžkelės.

Box
Ignas Kazakevičius…

… apie mugę “ArtVilnius”:
“Nesuprantu galerininkų, iš tolimų kraštų atvykstančių į Lietuvą. Nors dalyvio mokesčio nėra, kelionės jiems vis vien neapsimoka, nes mūsų žmonių perkamoji galia yra menka. Mugė meno rinkos nesukurs, nes tegali būti jos pasekmė, o ne atvirkščiai. Čia važiuojama arba ieškoti egzotikos, arba užmegzti ryšių. Tai itin aktualu kylančioms jaunų menininkų galerijoms, ieškančioms į save panašių partnerių. Tokioms ir vienas parduotas darbas – jau laimėjimas. Rimtos galerijos čia tikriausiai nevažiuos… Bet kuriuo atveju šiuolaikinės meno mugės iniciatyva labai šauni, nes ji suburia pačios Lietuvos menininkus, galerininkus ir parodų kuratorius. Puiki proga visiems susitikti neįpareigojančioje erdvėje, nes dažniausiai renginiuose vieni būname šeimininkai, kiti – svečiai, vieni save laikome pristatomos parodos opozicija, kiti, priešingai, prijaučiame pozicijai… Mugėje viso to nėra. Smagu susitikti pažįstamų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Tai sukrutina, išjudina.”

… apie Modernaus meno centrą:
“Analogišką misiją, kokią dabar užsibrėžęs verslininkų Butkų kuriamas Modernaus meno centras, galėtų atlikti ir Lietuvos dailės muziejaus, fonduose saugančio tų pačių autorių darbus, filialai. Nacionalinė dailės galerija galbūt nepajėgi rengti visų turimų autorių parodų, tačiau muziejus šiam tikslui galėtų suteikti ir kitas valdomas erdves. O Modernaus meno centro steigėjai savo ruožtu nebūtų sulaukę dviprasmiškos verslo žmonių reakcijos, jei būtų numatę tam tikrą jo ilgalaikio išlaikymo fondą – sakykim, iš sukaupto kapitalo palūkanų. Pasisakau už šimtaprocentinę mecenatystę be išlygų, o ne naštos mokesčių mokėtojams didinimą. Kitaip sakant, jei nori būti mecenatas – tai geriau varyk iki galo… Kad neatsirastų dar viena proga visiems padejuoti, jog menininkai tėra amžini visuomenės išlaikytiniai, už mūsų visų pinigus kuriantys niekam nesuprantamas nesąmones, ir pasvarstyti, ar ne geriau būtų vietoj naujos galerijos paupyje pastatyti karuselių.”