Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

"Scanpix" nuotr.

Ar pritariate Europos Komisijos iniciatyvai griežtinti ginklų įsigijimą – uždrausti gyventojams įsigyti pusiau automatinius ginklus?

BFL

Juozas Olekas

Krašto apsaugos ministras

Esant tokiam terorizmo mastui, ginklų laikymo sugriežtinimas užkirstų bent dalį kelio, apsunkintų pusiau automatinių ginklų įsigijimą ir keliamą grėsmę juos panaudoti teroristiniais tikslais.

Lietuvos gynybai kariškiai naudoja automatinius, kovinius ginklus ir šita iniciatyva karių ginklų neliečia. Valstybės gynimui skirti ginklai turėtų būti saugomi ginklinėse ir esant reikalui kariams išduoti – ar tai būtų profesionalus karys, ar karys savanoris, ar kovinis šaulys.

Lietuva dabar modernizuoja, įsigyja ginkluotės ir valstybė pasirūpins, kad kiekvienam pakviestam rezervo kariui ginklas būtų saugomas ir esant reikalui išduodamas.

Parengta pagal portale Delfi.lt publikuotą pranešimą.

NE

Atsargos plk. ltn.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Šaulių sąjungos vadovas

Akivaizdu, Europos Komisijos (EK) pasiūlymas neatitinka mūsų regiono politikos. Šios iniciatyvos priemonės dar nėra aiškios, bet kyla grėsmė, kad iš piliečių planuojama surinkti net savigynos ginklus. Lietuvoje juk kalbame apie valstybės gynybos potencialo didinimą, Šaulių sąjungos reikšmę. Yra registruotas įstatymo projektas, kuris šauliams leistų įsigyti ir laikyti pusiau automatinius ginklus. Todėl mes pasisakome prieš EK siūlymą, tokios rezoliucijos nepalaikyti raginame ir Lietuvos parlamentarus.

Kalbant apie gyventojų saugumą, reikia pasakyti, kad beveik nėra nusikaltimų, kurių įrankis būtų legaliai laikomas ginklas. Statistika rodo, kad tokie atvejai yra nebent retos išimtys. Pagrindinis nusikaltimų įrankis – nelegalūs, neteisėtai laikomi ginklai. Žmonės, kurie laiko ginklą teisėtai, ne tik nekelia grėsmės saugumui, bet netgi jį didina.

Galima priminti atvejį Izraelyje, kai apsvaigęs pilietis iššoko iš automobilio ir mačete ėmė kapoti praeivius. Kitas pilietis, turėjęs ginklą, jį sustabdė. Sąmoningas žmogus, turintis ginklą, stiprina šalies ir visuomenės saugumą, o ne jį menkina.

Mums artimoje valstybėje Estijoje namie laikomi ir automatiniai ginklai. Estija yra viena iš valstybių, kurios gyventojai gali turėti ne tik savigynai skirtą, bet ir automatinį, karinį ginklą. Ar Estijoje nesaugu, o nusikalstamumas didesnis nei Lietuvoje?

Kalbant apie mūsų patirtį, Šaulių sąjunga dalyvauja svarstant galimybę Ginklų kontrolės įstatyme šauliams įteisinti B ir C kategorijos, vienašūvius arba pusiau automatinius ginklus. Pasisakome už tai, kad juos būtų galima naudoti šaulio tarnybai, o ne apeiti įstatymus ir juos turėti neva sportui, kaip dabar. Tokių ginklų Lietuvoje yra labai daug, o jų laikymas grindžiamas sportiniais ar medžioklės tikslais. Taigi, siūlome priartinti teisinę bazę prie gyvenimo ir leisti pusiau automatinį ginklą turėti šaulio tarnybai. Žinoma, atitinkant visas sąlygas, kurios šiandien taikomos piliečiui.

Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

Nuo Rytų Europos iki JAV, nuo Rusijos iki Kinijos 2015-aisiais valstybių gynybos biudžetai didėja.

Rima Janužytė

2015 m. Lietuvos valstybės išlaidos krašto gynybai didės net 30 proc. ir pasieks 2008-ųjų, tai yra prieškrizinį, lygį. Absoliučiais skaičiais Krašto apsaugos ministerijos finansavimas išaugs iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt). Padidėjęs finansavimas išaugins ir gynybai skiriamą BVP dalį – ji didės nuo 0,89 iki 1,11 proc.

Maža to, politinės partijos susitarė 2020 m. pasiekti 2 proc. BVP gynybai lygį, o premjeras Algirdas Butkevičius užsimena, kad 2 proc. BVP rodiklį mūsų šalis gali pasiekti jau 2017 m.

Ar taip ir bus, labai sunku pasakyti, nes 2012 m. buvo užsibrėžta iki 2016-ųjų pasiekti 1 proc., bet 2013–2014 m. nuo to susitarimo buvome pradėję atsilikti ir kilo klausimas, ar tą vieną procentą iš viso bepasieksime.

Šiaip ar taip, bent jau skaičiais, ir bent jau surašytais popieriuje, pasistūmėjome savo įsipareigojimų vykdymo link. Tik klausimas, ar pasistūmėjome didesnio saugumo link.

Galima sakyti, kad Lietuva krašto gynybą pastaruoju metu buvo nukišusi į tolimiausią aslos kertę. Ypač kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų, gynybos biudžetas buvo drastiškai sumažintas, nors mūsų kaimyninėse šalyse gynybos sektorius nebuvo taip skriaudžiamas: estai pasiekė net 2 proc. BVP, latviai ir lenkai finansavimą taip pat didino.

Apskritai galima teigti, kad prireikė dešimtmečio, kol staiga pakitusi geopolitinė situacija Lietuvą grąžino į tas vėžes, kuriomis judėjome stodami į NATO. 2003–2004 m. gynybai skyrėme didelę dalį BVP – 1,36 proc., bet vos tik įstojome, ši kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Atrodo, įstoję į NATO pasijutome tokie saugūs, kad savo krašto apsauga ėmėme rūpintis tik tomis lėšomis, kurios likdavo nuo visų kitų sričių.

Žinoma, ir dabar jokių ypatingų stebuklų nebus. „Gynybai bus skiriama trečdalis sveikatos apsaugos ar šeštadalis socialinės apsaugos finansavimo“, – skaičiuoja krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Vis dėlto šioks toks stebuklas čia yra. Ir netgi piliečių sąmonės lygmeniu. Vienas įrodymų – kad pinigų savo kariuomenei pradėjo skirti ir patys gyventojai. Pavyzdžiui, 2014 m. 890 šalies gyventojų 2 proc. savo GPM pervedė Lietuvos kariuomenei, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. 2013 m. kariuomenė tokios paramos sulaukė iš trijų asmenų, o suma siekė 500 Lt.

Akivaizdu, kad Ukrainos įvykiai Lietuvai tapo savotišku šaltu dušu: palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, tiesiog isteriškai puolėme rūpintis gynybos finansavimu.

Kam Lietuva leis gynybos pinigus

Nesunku pasakyti, kam bus skirti tie 125 tūkst. Lt gyventojų GPM, – žmonių parama bus panaudota individualioms karių apsaugos priemonėms, šarvinėms liemenėms įsigyti. Pasak Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. Jono Vytauto Žuko, šiemet iš gyventojų paskirtų pinigų šarvinėmis liemenėmis bus aprūpintas visas 30-ies karių būrys.

Kur kas sunkiau tiksliai pasakyti, kam bus skirti iš valstybės biudžeto gynybai teksiantys kasmet vis didesni pinigai. Pavyzdžiui, susitarime skirti gynybai 2 proc. BVP tik trumpai užsimenama apie prieštankinę ginkluotę, pėstininkų kovines mašinas, rezervo rengimą. Dar žadama investuoti į tokius sunkiai išmatuojamus dalykus, kaip tautos patriotizmo skatinimas, visuomenės sąmoningumo didinimas.

Šiaip ar taip, gynybos ekspertai sako, kad didėjantis finansavimas atvers galimybių, kokių neturėjome kelis dešimtmečius.

Štai ateinantį pavasarį po 15 metų pertraukos Lietuvos kariuomenė patikrins, kaip šalyje veikia mobilizacijos sistema. Lietuvos kariuomenės vadas sako, kad panašūs dalykai vyko tik maždaug 2008-aisiais, per pratybas „Pavasario vėjas“.

„Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas ir situaciją, kurią turime aplink, treniruosime savo greitojo reagavimo pajėgas. Tai bus nacionalinės pratybos po ilgesnio laiko ir turbūt stambiausios pratybos su mūsų kariuomenės junginiais Lietuvoje. Šių pratybų metu planuojame praktiškai patikrinti, kaip veikia mūsų mobilizacinė sistema, tai yra ketiname į pratybas pakviesti tam tikrą skaičių rezervo karių iš vieno pasirinkto Lietuvos regiono“, – pasakoja J.V.Žukas.

Be to, kitais metais toliau daugės pratybų su NATO partneriais Lietuvoje. Jau sutarta, kad jose dalyvaus Danijos, Portugalijos, Belgijos kariai. Visa tai, taip pat ir profesionalių karių skaičiaus didinimą, karinių poligonų plėtrą, ginkluotės ir ekipuotės įsigijimą leidžia didėjantis gynybos biudžetas.

Ginklavimasis – ekonomikos variklis?

Ekspertų teigimu, gynybai išleisti pinigai, tiksliau, jų dalis nuo BVP, yra neatsiejama nuo šalies ekonomikos. Jei ekonomika klesti, gynybai skiriama daugiau. Ir priešingai – jei ekonomika merdi, gynybai reikia skirti daugiau, tada esą ekonomika bus paskatinta. Atseit karyba skatina inovacijas, o tai išjudina ir visą ekonomiką.

Tačiau ekonomikos paskatinimas yra tik vienas iš veiksnių (ir tikrai ne pačių svarbiausių), lėmusių Rusijos sprendimą trečdaliu padidinti savo 2015 m. karinį biudžetą.

Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad 2015 m. Rusijos karinės išlaidos išaugs iki rekordinių posovietinių aukštumų – 62 mlrd. JAV dolerių. Šios lėšos bus skirtos nupirkti daugiau orlaivių, povandeninių laivų, raketų ir kitų ginklų.

Be to, Rusijos išlaidos gynybai sieks iki 4,2 proc. BVP. Šios šalies Gynybos ministerija jau ir taip gyrėsi nuo 2008 m. karo su Gruzija iš esmės pertvarkiusi savo kariuomenę, kuri anuomet atrodė neorganizuota ir prastai aprūpinta ginklais. Dabar ji gaus naują finansinį impulsą: 375 mlrd. dolerių bus skirta ginkluotei modernizuoti (šį procesą tikimasi baigti iki 2015 m. pabaigos).

Vis dėlto ginklavimosi varžybose Rusija gerokai atsilieka nuo savo konkurenčių: JAV Kongresas gruodžio pradžioje patvirtino 2015 m. gynybos biudžetą, sieksiantį 584 mlrd. dolerių, o Kinijos gynybos išlaidos pasieks 159,6 mlrd. dolerių.

Ginklavimosi įkarštį, o ne būdą per gynybos biudžeto didinimą skatinti ekonomiką liudija ir naujos karinės bazės – tiek Rusijos, tiek NATO. Nors V.Putinas savo metinėje kalboje aiškino, kad Rusija turi tik dvi karines bazes už šalies ribų, matyt, tas ribas jis suvokia gana plačiai.

2015 m. Rusija radarų stotimis ir karinių oro pajėgų oro uostais stiprins savo pajėgas Arktyje, kur 2014 m. gruodį pradėjo veikti Arkties vadavietė „Šiaurė“. „Planuojame pastatyti 13 oro uostų, oras-žemė treniruočių poligoną, taip pat dešimt radarų ir nukreipimo stočių“, – planais „Šiaurėje“ dalijasi leit. gen. Michailas Mizincevas, Nacionalinio gynybos valdymo centro vadovas.

Rusija 2014 m. spalį Jungtinėms Tautoms pateikė dar vieną prašymą dėl Arkties sienų išplėtimo 1,2 mln. kv. km. Pasak Rusijos gamtinių išteklių ministro Sergejaus Donskojaus, toks prašymas esąs paremtas moksliniais tyrimais. Per kelerius pastaruosius metus Rusijos vyriausybė ėmėsi politinių, ekonominių ir karinių priemonių, siekdama „apsaugoti šalies interesus Arktyje“.

Savo interesus Rusija toliau saugos ir kitur. 2015 m. Baltarusijoje (jei, žinoma, nepaaštrės pastaruoju metu keistai ne į gera besimainantys Rusijos ir Baltarusijos santykiai) atsiras nauja – jau trečioji – Rusijos Federacijos karinė bazė, kurioje bus įkurdinti naikintuvai, galėsiantys suduoti karinius smūgius pusantro tūkstančio kilometrų spinduliu.

Dar 2014 m. balandžio mėnesį Rusijos gynybos ministras Segejus Šoigu per susitikimą su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka susitarė nuo 2015 m. Baltarusijos teritorijoje dislokuoti naikintuvus Su-27. Tiesa, tie naikintuvai (jų yra nuo keturių iki dešimties) Baltarusijoje „laikinai“ buvo dislokuojami ir iki šiol, tačiau 2015 m. rusiški naikintuvai Baltarusijoje įgis nuolatinio buvimo teisę.

Priminsime, kad Baltarusijos teritorijoje yra dvi Rusijos Federacijos karinės bazės. Pirmoji – nuo 1964 m. veikiantis vadinamasis 43-iasis Rusijos karinio jūrų laivyno (KJL) ryšių mazgas, įsikūręs Minsko srityje, Vileikoje. Šis objektas užtikrina KJL pagrindinio štabo ryšį su atominiais povandeniniais laivais, atliekančiais karinį budėjimą Atlanto, Indijos ir iš dalies Ramiojo vandenyno rajonuose. Be to, iš šios bazės vykdoma žvalgyba radiotechninėmis priemonėmis ir atliekamos slaptos radioelektroninės karinės operacijos.

Antroji bazė – radiolokacinė stotis (RLS) „Volga“, 2003 m. įkurdinta Bresto srityje, šalia Baranovičių.

„Volga“ yra stotis, iš anksto įspėjanti apie raketinio antpuolio grėsmę bei 4,8 tūkst. km atstumu sugebanti aptikti ir raketas, ir kosminius objektus. Ši RLS taip pat gali atsekti NATO povandeninių laivų pozicijas šiauriniuose Atlanto vandenyno rajonuose.

Be to, šiuo metu ekspertų lygmeniu svarstomos galimybės Baltarusijos teritorijoje įkurdinti fronto bombonešius, kompleksus „Iskander“ ir zenitinius raketinius kompleksus S-300.

Naujų karinių bazių atsiradimą Baltarusijoje karinis apžvalgininkas Aleksandras Alesinas sieja su NATO aktyvumu šalia Rusijos sienų. Jo teigimu, jeigu NATO pradės didinti savo pajėgas Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, tuomet tikėtina, kad Baltarusijoje atsiras ir daugiau rusų karinių bazių.

Didės NATO aktyvumas Rytuose

NATO, be jokios abejonės, savo aktyvumą rytiniuose Europos regionuose savo ruožtu aiškina atsaku į Rusijos keliamą grėsmę.

Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų armija 2015 m. NATO šalyse planuoja dislokuoti apie 150 tankų ir kitų šarvuotųjų mašinų, o dalis jų gali būti pasiųstos į Rytų Europos šalis. Visa tai – pagal JAV operaciją „Atlantic Resolve“ („Atlantinis ryžtas“), vykdomą Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Žinia, amerikiečiai kariai šiame regione jau dabar rotuojami po kelis mėnesius trunkančiose bendrose pratybose.

„Beveik 50 šarvuotųjų mašinų jau yra dislokuotos, o dar šimtas tankų „M1 Abrams“ bei pėstininkų kovos mašinų „Bradley“ bus iš anksto išdėstyta Vokietijoje ir galbūt kitur, kad jas galėtų naudoti JAV kariai, dalyvaujantys pratybose su NATO partnerėmis. Peržiūrėsiu galimybes, kurios apims karinės įrangos paskirstymą mažesnėmis – kuopos arba bataliono dydžio grupėmis galbūt Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje“, – žada generolas leitenantas Benas Hodgesas.

Rekordininkė – Ukraina

Vis dėlto absoliuti 2015-ųjų čempionė gynybos srityje yra Ukraina. Ji ne keliais ir ne keliolika procentų, o dvigubai didina gynybos biudžetą, sieksiantį 50 mlrd. grivinų (2,5 mlrd. eurų).

Ukrainos išlaidos gynybai irgi sieks ne procentą ar du – jos sudarys 5 proc. BVP.

Po neilgų svarstymų Aukščiausioji Rada priėmė vyriausybės siūlomą programą, kurioje numatoma, kad išlaidos saugumo srityje turi sudaryti būtent 5 proc. BVP.

Gynybos ministerijai bus skirta beveik 3 mlrd., Nacionalinei gvardijai – 500 mln. JAV dolerių. Be to, pasak Ukrainos Aukščiausiosios Rados Saugumo ir gynybos komiteto vadovo Sergejaus Pašinskio, padidės ir finansavimas pasienio apsaugos tarnybai.

Priminsime, kad ligtolinis Nacionalinės gvardijos, suburtos 2014 m. kovą, biudžetas siekė 83 mln. dolerių.

Negana to, Ukraina paskelbė, kad 2015 m. pašauks 40 tūkst. karių, o dar 10,5 tūkst. žmonių bus parengti tarnauti kaip profesionalūs kariai.

Tiesa, kai kurie naujokai pakeis tarnybą baigusius šauktinius, bet vis tiek bendras ginkluotųjų pajėgų narių skaičius padidės iki 250 tūkst. nuo dabartinių 232 tūkstančių – bene dvigubai daugiau nei 2013 m., kai Ukrainos ginkluotąsias pajėgas sudarė tik 130 tūkst. žmonių, o į karo tarnybą buvo pašaukta mažiau nei 25 tūkstančiai.

Tokių priemonių neabejotinai reikia tam, kad neišsipildytų blogiausias scenarijus. Jį Lietuvos gyventojai ir taip neblogai įsivaizduoja, o neseniai vykusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ Ukrainos ateities vizijas žiūrovai galėjo pamatyti ir didžiajame ekrane, kur buvo rodomas filmas „Euromaidanas. Juodraštis“ („Euromaidan. The Rough Cut“).

Po filmo vykusioje diskusijoje LR užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius Marius Janukonis, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centro vadovė dr. Dovilė Jakniūnaitė ir Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius buvo linkę tikėti optimistiniu Ukrainos scenarijumi – kad Ukraina Rusijai nepralaimės, o Rusija jau dabar yra pralaimėtoja, praradusi Ukrainą bent keliems dešimtmečiams.

Žinoma, vien padidinti gynybos biudžetą, o reformas ar kovą su oligarchija nustumti į antrą planą nepakanka. Tačiau Ukraina turi visas galimybes tapti normalia Vakarų valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais, jų daugėja. Bet Lietuva vis dėlto yra viena mažiausiai ginkluotų valstybių pasaulyje. Dauguma piliečių dar nežino, kad jie gali teisėtai apsiginkluoti, įsigydami net ir kariško modelio pusiau automatinių šautuvų.

Audrius Bačiulis, Vaiva Sapetkaitė, Martynas Šimulis

Išvydęs kylančią Rusijos grėsmę, dažnas lietuvis susizgribo ieškoti šautuvo, kad prireikus turėtų kuo šaudyti „žalius žmogeliukus“. Juoba kad kariuomenės arsenale nenaudojami guli per 35 tūkst. naujutėlių amerikietiškų automatinių šautuvų M-14, kuriuos būtų galima, sekant tų pačių amerikiečių praktika, išnuomoti piliečiams, norintiems sudaryti kariuomenės rezervą. Tik gaila, kad valdžia lig šiol bijo prarasti ginkluotos jėgos monopolį, o piliečiai nežino, kad įstatymai leidžia jiems patiems apsiginkluoti šautuvais, tinkamais Lietuvai ginti.

A.Brazauskas nuginklavo savanorius

Michailo Gorbačiovo įsaku atlikta masinė ginklų konfiskacija Lietuvoje nepadėjo išsaugoti byrančios Sovietų Sąjungos, užtai atpratino lietuvius nuo ginklų. Ne tik todėl, kad legaliai jų turėti iki šiol bijoma. Svarbu, kad tada atėmus sportinius ginklus savaime numirė šaudymo sportas, nuo mažumės pratinęs žmones prie kitokios, nei medžiotojų, ginklų kultūros ir kitokio supratimo apie ginklo paskirtį. Galutinį smūgį ginklui, kaip natūraliam daiktui lietuvio namų ūkyje, sudavė 1992-aisiais į valdžią grįžę LDDP pasivadinę komunistai. Kadangi dažnas jų bijojo, kad „iš miškų ir iš beržynų vyrai jiems paruoš kapus“, tai, turėdami priėjimą prie savo pirmininko Algirdo Brazausko ausies, jie nepaliaudami šnabždėjo, esą krašto apsaugos savanoriai, tuo metu didžiausia ginkluota jėga, jam „jau nulieję kulką“.

Galiausiai naujoji valdžia ėmėsi veikti ir, nutarusi nuginkluoti SKAT, šiais savo veiksmais paskatino Kauno savanorių „maištą“. Mat dauguma jo dalyvių prisidėjo prie Jono Maksvyčio, sužinoję apie įsakymą surinkti iš kuopų ginklus ir perduoti juos į centrines saugyklas. Po šios valdžią mirtinai išgąsdinusios savanorių akcijos ilgam nutilo visos kalbos, kad krašto apsaugos savanoriams kariško modelio ginklą ir šaudmenis bus leista saugoti namie, kaip Šveicarijos pavyzdžiu tuo metu pasielgta Estijoje.

Policija buvo stabdys

Ginklų grįžimas į privačių asmenų – ne medžiotojų – rankas palengva prasidėjo 1994-aisiais. Sausio mėnesį Seimas priėmė tuo metu Demokratų partijai priklausiusio signataro Sauliaus Pečeliūno aktyviai rengtą ir stumtą įstatymą, leidusį savigynai įsigyti dvivamzdžių medžioklinių šautuvų ir nedidelės kaunamosios galios pistoletų bei revolverių. Po poros metų priimtas jau laisvesnis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, leidęs turėti pompinių lygiavamzdžių, nors vis dar reikalavęs, jog asmuo, norintis teisėtai turėti ginklą savigynai, įrodytų policijai, kad jam to ginklo reikia.

Leidimai policijoje būdavo dalijami labai nenoriai, ginklų kainos – iškeltos, tad iš esmės jų įsigydavo tik vienas kitas verslininkas ar politikas, nors pastarieji tuo metu labiau mėgdavo dykai apsidalyti kelis tūkstančius litų kainavusiais vardiniais „SIG-Sauer 230“ modelio pistoletais.

Pralaužti policijos pasipriešinimo ledus padėjo tuo metu kilę skandalai, kai paaiškėjo, jog Seime rengiamas įstatymo projektas, kad kiekvienas norintis Seimo narys galėtų gauti iš policijos vardinį ginklą, taip pat iškilus viešumon, kad aršiai prieš leidimų turėti ginklą išdavimo liberalizavimą agitavęs tuometis vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas pats turi namie sukaupęs įspūdingą arsenalą. Kaip ir tuometis prezidentas A.Brazauskas.

Teisėsaugininkų pasipriešinimas savigynos ginklams kyla iš jų sovietinio mentaliteto ir nesuvokimo, kad kuo daugiau legalių ginklų, tuo mažesnis nusikalstamumas. „Nusikalstamos grupuotės ir atskiri asmenys, kurie darė nusikaltimus, turėjo ginklų ir galėjo jų gana lengvai įsigyti iš tuo metu Lietuvoje buvusių sovietinių karinių dalinių ar kitais būdais, – prieš mėnesį kalbėdamas per Lietuvos radiją apie to meto požiūrį į ginkluotus dorus piliečius pasakojo buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. – Tada mes netgi mėginome priešintis bandymui priimti įstatymą dėl galimybės įsigyti ginklą savigynai, nes manėme, kad tai sukels nusikaltimų su šaunamaisiais ginklais bangą.“

Iš tikrųjų buvo atvirkščiai: 1994-aisiais pradėjus pardavinėti ginklus savigynai, smurtinių nusikaltimų, kaip ir nusikaltimų, padarytų naudojant ginklą, statistikos kreivės smigo žemyn, tiesiogiai koreliuodamos su legaliai turimų ginklų paplitimu. Anuomet itin populiarūs nusikaltimai – vienkiemių plėšimai – buvo tiesiog iššluoti iš kriminalinės statistikos, vos tik pro namų langus nugriaudėjo pirmieji legaliai savigynai laikomų šautuvų šūviai.

Viskas, išskyrus kulkosvaidžius

Praėję du dešimtmečiai parodė, kad visos baimės, esą suteikus lietuviams teisę laikyti namie ginklą jie netruks girti ar susipykę išsišaudyti, neturėjo jokio pagrindo. Mąžtant baimėms, palengva gausėjant legaliai turimų ginklų, atsigaunant šaudymo sportui, liberalesnis tapo ir Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymas. Dabar Lietuvoje teisė įsigyti ir nešioti ginklą liberalesnė nei kai kuriose JAV valstijose. Nors Amerika mūsų buitinėje sąmonėje neretai laikoma ginklams palankiausia šalimi, iš tikrųjų tokios yra Suomija ir Šveicarija.. Nebeliko apribojimų dėl turimų ginklų skaičiaus, galios, kalibro, šovinių kiekio.

Šiandien Lietuvoje galima įsigyti iš esmės bet kokį lengvąjį šaunamąjį ginklą, išskyrus šaudančius automatine ugnimi. Antai niekas nedraudžia turėti kariškų modelių šturmo šautuvų, perdarytų šaudyti pusiau automatine ugnimi. Kaip sportiniai ginklai jie gana populiarūs tarp Lietuvos nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos (NPŠA) narių. O vienoje NPŠA disciplinų šaudoma iš snaiperio šautuvų. Tarp jų savininkų yra ginkluotų kur kas geriau nei Lietuvos kariuomenės ar VRM padalinių snaiperiai.

Šaudo „civiliokai“ irgi geriau už kariškius ar VRM šaulius. „Galiu tvirtai pasakyti, kad jeigu surinktume dešimt geriausių Lietuvos civilių snaiperių komandą ir surengtume varžybas su kariuomenės, „Aro“ ar Viešojo saugumo tarnybos šauliais, tai pareigūnų užimtos vietos prasidėtų nuo vienuoliktos“, – sakė „Veidui“ vienas NPŠA įkūrėjų teisininkas Rimondas Kuzminas, dabar laisvalaikiu treniruojantis vieną VRM snaiperių komandų ir jau 12 metų rengiantis NPŠA snaiperių varžybas.

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais. Pasak pusiau automatinius karabinus AR-15 (civilinis amerikietiško automatinio šautuvo M-16 variantas) gaminančios „Thunder Arms“ firmos vadovo Mariaus Šulgos, civilinė tokio modelio ginklų rinka Lietuvoje vertintina maždaug 200 vienetų per metus. Tai, palyginti netgi su Latvija ar Estija, labai nedaug.

„Susidomėjimas yra, bet norinčiųjų mažai. Dažnai pasirenkamas geresnis automobilis nei galimybė turėti kuo apsiginti. Žmonės mano, kam namie turės brangų daiktą, kurio galbūt niekada neprireiks, – aiškina M.Šulga. – Bet žmonės nepamena 1990-ųjų, kai teko ginti Seimą plikomis rankomis ir nesupranta, kad prasidėjus karui jau bus per vėlu ieškoti šaudančio daikto.“

Kita vertus, pasak jo, matoma akivaizdi tendencija ginklų pirkėjams pereiti prie NATO, taigi ir Lietuvos kariuomenės, naudojamų kalibrų ginklų. „Daugelis pilietiškai nusiteikusių žmonių atsikratė turėtų sovietinio modelio kalašinkovų, – sako M.Šulga. – Priežastis – ne tik prasta kokybė, bet dar ir tai, kad konsultuojame, aiškiname, kodėl svarbu turėti NATO kalibro ginklą.“

Kas yra snaiperio šautuvas

Didžiausios Lietuvoje ginklų prekybos įmonės „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius primena, kad Lietuvoje yra du apribojimai, kokių ginklų negali įsigyti civilis asmuo. Tačiau vienas jų kol kas neaiškus net ir patyrusiam ginklų specialistui.„Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, civilis asmuo negali įsigyti automatinio ginklo ir snaiperinių ginklų, skirtų kariniams tikslams. Dėl automatinių ginklų viskas aišku – logiška, kad automato tu nusipirkti negali. Tačiau kas yra snaiperinis ginklas kariniams tikslams, aš asmeniškai nežinau. Lietuvoje niekas to nežino, nes tai nėra nustatyta“, – stebisi G.Misiukevičius.

Jo teigimu, Lietuvoje taikoma praktika skiriasi nuo įprastos kitose Europos Sąjungos valstybėse. „Europos Sąjungoje praktika yra paprasta – jeigu gamintojas parduoda ginklą civiliams, jis nėra skirtas kariniams tikslams. Iš tikrųjų realaus karinio ginklo oficialiai nusipirkti neįmanoma. O kiti ginklai… Jeigu Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje ginklų gamintojas parduoda savo produkciją piliečiams, tai jis turi savo vyriausybės leidimą. Bet kuri Europos Sąjungos šalis narė parduoda tokius ginklus tik su leidimais, tačiau mes kažkodėl dalies ginklų lietuviams parduoti negalime“, – sako ginklus parduodančius bendrovės direktorius.

Pasak jo, Lietuvos valdžios atstovams, kurie šiuo metu sudarė komisiją Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui peržiūrėti, ginklų pardavėjai yra pateikę užklausą, kas yra snaiperinis ginklas ir kokiomis sąlygomis jis gali būti parduodamas civiliams gyventojams.

„Įdomu, kas yra toks ginklas, jų įsivaizdavimu. Jeigu jie atsakys, tai mums bus aišku, ar kažkokių ginklų galime atsivežti į Lietuvą, ar ne. Paradoksalu tai, kad mes iš esmės bet kokių užsienyje pirktų ginklų, kaip gamintojų atstovai, į Lietuvą įsivežti galime ir šiuo metu, tačiau mums neleidžiama jų pardavinėti“, – stebino savo pasakojimu G.Misiukevičius.

Įdomiausia, kad šalies pareigūnams įspūdį daro ne tai, ar ginklas atitinka taisykles, pagal kurias jas gali turėti civilis asmuo, ar ne. Pasak „Oksalio“ vadovo, įspūdį daro vien tai, kaip tas ginklas atrodo.

„Šimtu procentu surasti visus ginklus ir įsitikinti, ar jie yra kariniai, ar ne, labai maža tikimybė. Taigi jei nesikreipi į policiją ar kokį nors departamentą su kokiais nors prašymais, dėl kurių tektų parodyti tavo legaliai turimą ginklą, niekas juo ir nesidomės. Mums, kaip ginklų bendrovei ir gamintojų atstovams, tai yra paprasta. Tačiau jei privatus asmuo nueina į policiją su savo ginklu ir pareigūnai jį pamato, dažnai jiems tiesiog akys iššoka ant kaktos ir jie pareiškia: „Negalima“. O kodėl? Niekas nežino, ko gero, dėl to, kad ginklas baisiai atrodo“, – ironizuoja G.Misiukevičius.

Šiuo metu „Oksalyje“ įspūdingiausias ir labiausiai kariniams veiksmams tinkamas yra austrų gamybos šautuvas „SSG 08 Mannlicher“. Pasak G.Misiukevičiaus, tai tikrai galingas toliašaudis ginklas. „Jis skirtas tolimiems šūviams, su tokiu ginklu gali dalyvauti ir šaudymo rungtyse, ir drąsiai – kariniuose veiksmuose“, – įsitikinęs ginklų ekspertas.

Jo žodžiais, jei asmuo nori pirkti ginklą ne medžioklei ar sportui, o savigynai, dažniausiai jam bus parduotas „Glock“, „Walter Koch“ arba „Revolver“ pistoletas.„Juos taip pat galima kuo puikiausiai naudoti artimame mūšyje. Taigi dar kartą kyla tas pats klausimas: savigynai, sportui ar medžioklei skirtų ginklų įsigyti leidžiama, o jei norima kokio nors įdomesnio ginklo, tai jau nebegalima. Manau, kad tai policijos nusistatymas“, – svarsto G.Misiukevičius.

Jis prisimena 1998 m. Širvintų rajone įvykusią Draučių kaimo tragediją, kai medžioklinį šautuvą turintis vietos gyventojas iššaudė juo visą kaimą. „Jam nereikėjo snaiperinio ginklo, jis savo kruviną darbą padarė medžiokliniu šautuvu. Jeigu mūsų policija principingai žiūrės į įstatymus, preciziškai žiūrės į psichinės būsenos tikrinimą ir narkologinius tyrimus, neišduos leidimų bet kokiam bepročiui, manau, Lietuvos pilietis savo rankose galės turėti rimtą ginklą. Tai karinio konflikto atveju gali tapti naudinga ir visai valstybei: jei ne pats ginklo savininkas eitų kariauti, tai iš jo šį ginklą būtų galima kažkokiu būdu paimti ar pasiskolinti ir atiduoti kariams, kurie tokių ginklų neturi ir greičiausiai dar ilgai neturės“, – siūlo išeitį ginklus parduodančios bendrovės direktorius.

Medžiotojai eitų į karą

Jonas Dagilius 1991 m. sausio 13-ąją gynė Parlamentą, buvo karys savanoris, prisidėjęs prie lietuviškos kariuomenės kūrimo, tarnavęs kuopos, paskui bataliono vadu. Jis medžiotojas ir neslepia, kad, jei prireiktų, su turimu ginklu eitų ginti tėvynės.

„Buvo laikai, kada Lietuvoje dar stovėjo okupacinė rusų kariuomenė, bet jie irgi buvo žmonės, gyveno tarp mūsų ir nenorėjo pyktis. Jie sakydavo: įstatymas – kaip stulpas, jo neperlipsi, bet apeiti visada galima. Būdavo taip, kad mes, savanoriai, gavę kažkiek ginklų, eidavome į karjerą, o jų pratybos vykdydavo poligone. Jei pakalbindavai, dar duodavai pusę litro degtinės – gaudavai cinkuotą dėžę šovinių, o jų tame „cinke“ – daugiau nei aštuoni šimtai. Štai kokia palaida bala tada buvo“, – prisimena J.Dagilius.

Šovinių savanoriai prasimanydavo ir kitaip – bandydavo atsivežti iš kitur, tarkime, Baltarusijos. Pasak J.Dagiliaus, iš pradžių ginklai sėkmingai kaupti dėl savanorių ir Krašto apsaugos departamento išmonės ir saviveiklos. „Buvo duotas nurodymas: vyrai, gaukite, kiek galite, savo kanalais – reikia šovinių, reikia ginklų, nes nežinome, kas laukia toliau. Visa laimė, kad Dievulis padėjo: žlugo 1991-ųjų pučas, viskas savaime išėjo, antraip mums jau seniai ant pilvo būtų velėna užaugusi“, – neabejoja J.Dagilius.

Jo nuomone, jei žmogus nori legaliai laikyti gynybai tinkamą ginklą, jam belieka būti medžiotoju: „Stipriai skiriasi ginklas, skirtas ginti namams ir tėvynei. Savo kailiu patyriau. Stovėjau ant Parlamento stogo viršaus, o į mane kitoje pusėje Neries atsisukęs tankas užvestu varikliu. Tai reiškia, kad sviedinys jau lizde. Žinote, kokia savijauta? Ir ką tu jam su pistoletu padarytum? Sakyčiau, geriau turėti gerą tanką, o ne pistoletą.“

Iš to paties krašto kilęs šaulys Antanas Karalukas sako, kad jo graižtvinis medžioklinis šautuvas pirktas tais laikais, kai Lietuvoje dar buvo sovietai: „Tą šautuvą pirkau prasidėjus Sąjūdžiui, – pasakoja jis. – Jį man iš Rusijos parvežė vienas pažįstamas žmogus, o paskui įregistravau kaip medžioklinį. Pagrindinė mintis ir buvo sovietus šaudyti, o zuikius – tik paskui.“

Pasak medžiotojų, graižtviniai šautuvai gali pramušti net šarvą. „Yra galingesnių už kariškus, kuriais šaudo didelius žvėris, jų kalibras – 7,92 milimetro, šovinio ilgis – 61 milimetras. Tai labai galingas šovinys – galingesnis už rusiško automato šovinį“, – aiškina A.Karalukas.

Jei dar iki Sąjūdžio prireikdavo gero ginklo, tokį galėjo parvežti draugai. Sienos su Sovietų Sąjunga tada nebuvo, muitinių irgi. Žinoma, tam reikėjo nemažai pinigų: geras šautuvas kainavo apie tūkstantį rublių.

Jei turėjai pinigų, nuo 1991 m. iš rusų kareivių jau galėdavai nusipirkti ar išmainyti ne tik šovinių, bet ir ginklų. „Automatas kainavo apie kokius tris šimtus dolerių, pistoletas – apie šimtą. Šitie dalykai daugiausia iš „praporų“ (rus. „praporščik“ – puskarininkis), karininkų ateidavo“, – chaotišką laikmetį apibūdina A.Karalukas.

Tokia „prekyba“ masiškai vyko visur, kur stovėjo rusų daliniai. Kariškiai pardavinėjo viską, ką pagriebdavo, pavyzdžiui, benziną.

Atmintyje dar gyvos istorijos pamiršti nederėtų, tačiau šaliai, kuri nuolat vykdydavo žygius, kovojo su priešais dėl įtakos ir savo nepriklausomybės, ginkluotės klausimas visada buvo aktualus.

Lietuviai ginkluojasi

Šiandien, policijos duomenimis, Lietuvoje maždaug 60 tūkst. asmenų turi daugiau nei 100 tūkst. legalių ginklų – medžioklinių, sportinių, skirtų savigynai. Kasmet parduodama apie 3–4 tūkst. naujų ginklų. Prasidėjęs karas Ukrainoje ir suvokta Rusijos grėsmė atsiliepė ir ginklų rinkai – šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pardavimas didėjo 7 proc.

Nepaisant to, lietuviai išlieka viena mažiausiai ginkluotų pasaulio tautų: statistikos duomenimis, Lietuvoje šimtui piliečių tenka vos 0,7 šaunamojo ginklo – tai 160 vieta pasaulyje ir paskutinė vieta Europoje. Nepalyginti daugiau nei mes ginklų turi netgi latviai (19 ginklų šimtui gyventojų, 32 vieta pasaulyje) ir estai (9,2 ginklo šimtui gyventojų, 65 vieta). Labiausiai ginkluotos tautos Europoje – Šveicarija ir Suomija: atitinkamai 45,7 ir 45,3 ginklo šimtui gyventojų, ketvirta ir penkta vieta pasaulyje.

Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

Pastaruoju metu tikriausiai nebūna mėnesio, kad Šiaurės šalių žiniasklaidoje nepasirodytų žinių apie kylančią Rusijos karinę grėsmę bei poreikius bendrai rengtis atremti ją ginklu. Žinant bendrą skandinavų santūrumą ir ypač santūrumą Rusijos atžvilgiu, tai jau vertintina kaip viešas pavojaus būgnų mušimas. Savo ruožtu ir Rusija, matydama vis didėjantį Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą bei pasirengimą priešintis jėga, ima atvirai grasinti Šiaurės valstybėms.

Rusija grasina Suomijai

Birželio pradžioje Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. „Rusijos karinis bendradarbiavimas su NATO plėtojasi gerai ir duoda naudos abiem pusėms, – per susitikimą su Suomijos kariškiais ir gynybos ekspertais dėstė Rusijos generolas. – Ir priešingai – Suomijos karinis bendradarbiavimas su NATO kelia grėsmę Rusijos saugumui, tad Suomija neturi net galvoti apie narystę Aljanse: jai reikia stiprinti karinį bendradarbiavimą su Rusija.“
Vis dėlto Suomijos kariškius ir saugumo specialistus labiausiai nustebino ne šie, gana įprasti, Rusijos generalinio štabo viršininko grasinimai, ne bandymai drausti Suomijos karinėms pajėgoms rengti pratybas rytinėje šalies dalyje kartu su Švedijos bei Norvegijos pajėgomis ir net ne kaltinimai, kad „remiamos Gruzijos revanšistų pastangos atsiimti Pietų Osetiją ir Abchaziją“. Pasak žymaus Suomijos gynybos eksperto, Tarptautinių santykių instituto darbuotojo Charly Saloniaus-Pasternako, jam ir kitiems susitikimo dalyviams net žandikaulis atvipo, kai generolas N.Makarovas it niekur nieko parodė Europos priešraketinės gynybos žemėlapį, kuriame Vakarų Europa priskirta NATO gynybos zonai, o Rytų Europa, įskaitant ES priklausančias Baltijos šalis ir Suomiją, – Rusijos gynybos zonai. Tai suomiams iš karto priminė Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriame Vokietija ir Sovietų Sąjunga lygiai taip pat buvo pasidalijusios įtakos sferas Europoje.
Čia verta priminti, kad apie karinės įtakos sferų pasidalijimą Europoje, kuriant priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolas kalbėjo jau po to, kai gegužę vykęs NATO viršūnių susitikimas Čikagoje kategoriškai atmetė šią Maskvos idėją ir nurodė, jog visos NATO šalys bus po vienu – Aljanso priešraketiniu skėčiu. Beje, kaip parodė iš karto po šio N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa, narystės NATO šalininkų skaičius Suomijoje padidėjo iki 20 proc., o neigiamai narystę Aljanse vertinančiųjų krito žemiau 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti pačiu aukščiausiu lygiu: birželio 22-ąją Sankt Peterburge susitikęs su naujai išrinktuoju Suomijos prezidentu Sauli Niinisto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomijos teritorijoje atsiras naujų raketinių sistemų, o Suomijos narystė NATO taps grėsme jos suverenumui. „Bet kurios šalies įsitraukimas į karinį aljansą tam tikru laipsniu sumažina jos suverenitetą, nes kai kurie sprendimai priimami aukštesniu lygmeniu“, – bandė atkalbėti suomius nuo glaudesnio bendradarbiavimo su NATO V.Putinas, tačiau jo bauginimai ir iš karto po jų pasigirdusios vilionės ekonominiu bendradarbiavimu vargu ar darė įspūdį S.Niinisto, kuris, priešingai nei jo pirmtakė, NATO nekentusi socialdemokratė Talja Halonen, palankiai žiūri tiek į Aljansą, tiek į vis stiprėjantį gynybos bendradarbiavimą su kitomis Šiaurės šalimis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Amerikietiškus kovinius lėktuvus F16 perka ne tik NATO šalys, bet ir Indija ar Irakas

Per pastaruosius penkerius metus prekyba ginklais visame pasaulyje išaugo penktadaliu, ir galo šiam augimui nematyti.

Pastarąjį dešimtmetį prekybos ginklais apimtys visame pasaulyje didėja neregėtais tempais. Prieš penkerius metus kalbėta apie penktadaliu šoktelėjusią prekybą, o dabar ekspertai skaičiuoja, kad nuo 2006-ųjų prekybos ginklais apimtys pasaulyje išaugo dar 20 proc. Ir čempionės čia – tikrai ne taikios šalys, dėl kurių ginkluotės didėjimo galėtume būti ramūs.

Didžiausias arsenalas – Indijoje

“Indija turi ambicijų tapti svarbiausia jėga visame regione”, – neabejoja taikos tyrimų instituto “Sipri” Pietų Azijos gynybos analitikas Rahulis Bedi. Tuo abejoti nė neverta, mat ką tik Indija to paties instituto buvo tituluota daugiausiai ginklų importuojančia valstybe visame pasaulyje. Pasirodo, Indijos ginklų importas 2006–2010 m. sudarė 9 proc. visame pasaulyje importuojamų ginklų. Palyginti su laikotarpiu prieš penkerius metus, Indija savo ginkluotės pirkimą padidino net 21 proc.

Manoma, kad ši šalis neturėtų apleisti didžiausios ginklų importuotojos pozicijų ir ateityje. Juk Indijos gynybos biudžetas siekia 32,5 mlrd. JAV dolerių, o per artimiausius penkerius metus gynybai papildomai ketinama skirti dar apie 50 milijardų. Šie pinigai bus skirti ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti, įskaitant 10 mlrd. dolerių 126 naujiems reaktyviniams lėktuvams pirkti.

Pagal ginklų importą, iš kurio galima spręsti apie valstybių ambicijas stiprinti karines pozicijas pasaulyje, antrą vietą ginklų importuotojų varžybose užima Kinija ir Pietų Korėja. Kiekviena iš jų nuperka po 6 proc. parduodamų pasaulio ginklų.

Trečias yra Pakistanas: palyginti su 2001–2005 m., ši šalis savo ginklų importą padidino net 128 proc. ir gali būti pavadinta sparčiausiai savo ginklų arsenalą gausinančia valstybe visoje planetoje.

Eksportas keliauja į karštuosius taškus

Aptariant ginklų eksportą verta paminėti, jog iš viso pasaulyje oficialiai parduodama ginklų, kurių vertė maždaug 60 mlrd. JAV dolerių, nors dar 2005-aisiais stebėtasi, kad ši suma anuomet buvo pasiekusi rekordinius 44 mlrd. dolerių.

Kaip paaiškėjo, didžiausios ginklų eksportuotojos yra JAV. Mat Jungtinės Valstijos yra sudariusios ginklų eksporto sutartis (dažnai ilgalaikes) su daugeliu Azijos ir Okeanijos šalių, nuperkančių apie 44 proc. visų amerikiečių parduodamų ginklų.

Po JAV eina Rusija. Įdomu tai, kad būtent ši šalis yra didžiausiaginklų tiekėja jų importo lyderei Indijai. Pavyzdžiui, daugiau nei 80 proc. ginkluotės pirkinių Indija įsigyja kaip tik iš Rusijos, tad ši jokios krizės bent jau ginklų prekybos srityje tikrai nejaučia. Juolab kad Rusijos ginklų eksportas didėja jau 12 metų iš eilės.

Beje, įdomumo dėlei verta paminėti, kad populiariausia rusiška ginkluotė – aviacinė technika, o vien Indijoje ji sudaro 71 proc. visos įsigyjamos ginkluotės. Tarkime, vieni populiariausių indų pirkinių – koviniai lėktuvai Su-30 ir MiG-29.

Čia galima paminėti, kad tokius pačius lėktuvus iš Rusijos dideliais kiekiais perka ir Kinija, Alžyras, Venesuela, Malaizija, Indonezija. O štai dabar jau liūdnai pagarsėjusi Libija pernai iš Rusijos nupirko šešis transportinius karinius lėktuvus Jak-130.

Atkreiptinas dėmesys, kad prekyba ginklais nėra vien tik finansiniai sandoriai. Tai kelia ir nemažą įtampą tarp valstybių, nelygu, kas ginklus parduoda ir kas juos perka. Tarkime, Izraelis protestuoja prieš Rusijos planus parduoti ginklų Sirijai, kuri esą yra sudariusi sandorį su teroristine grupuote “Hezbollah” ir perkamus ginklus nukreipia prieš žydus. O JAV Kongresas savo ruožtu irgi atvirai piktinasi tiek Rusija, tiek Baltarusija, kurios drauge neva tiekia ginklus terorizmą remiančioms šalims.

JAV žvalgybos duomenimis, Baltarusija eksportuoja raketas, minosvaidžius, prieštankinę ginkluotę ir minas ekstremistinėms Palestinos grupuotėms, taip pat Iranui, Venesuelai ir Sirijai. Spėjama, kad Minskas trečiosioms šalims netgi perparduoda Rusijoje gamintus ginklus, pavyzdžiui, raketų kompleksus S-300.

Libijos vyriausieji „karininkai“ pardavė Hezbolah ir Hamas judėjimams tūkstančius nervus paraližuojančių dujų, kai sukilėliai užgrobė pul. Muammaro Gaddafio karinius sandėlius esančius aplink Bengazi miestą, pranešė Debka file kariniai žvalgybos šaltiniai.

Remiantis Debka šaltiniais, sukilėliai pakrovė mažiausiai 2,000 artilerijos sviedinių, turinčių garstyčių dujų ir 1,200 nervus paraližuojančių sviedinių, kuriuos pardavė ekstremistams už kelis milijonus dolerių.

JAV ir Izraelio žvalgyba susekė Masinio naikinimo ginklų (WMD – Weapons of Mass Destruction) prekių siuntą iš rytų Libijos, netoli Sudano, kurią lydėjo Irano saugumo agentai, Hezbollah ir Hamas apsauga. Žvalgyba netiki, kad krovinys pasiekė paskyrimo vietą Libane ir Gazos ruože, matomai laukiant galimybės mirtiną krovinį gabenti išvengiant JAV ir Izraelio karinių atakų, kurios galėtų sunaikinti krovinį.

Taip pat dar neaišku ar sviediniai su cheminiu užtaisu buvo užtaisyti prieš gabenant ar buvo skirtinguose konteineriuose.

Debka šaltiniai pranešė, kad kažkiek nuodingų dujų gali būti skirta patiekti fanatikams, kurie Hezbollah  neseniai pasiekė iš Irano.

Teheranas palaiko Libijos sukilėlius todėl, kad Iranui tai galimybė įsigyti Libijos režimo kariniuose sandėliuose esančių cheminių ginklų, kurie po sukilimo patekę į opozicijos rankas apginklavo Hezbollah ir Hammas judėjimus nekonvenciniais (tarptautinės teisės draudžiamais) ginklais.

Praėjus savaitei po to, kai Libijoje prasidėjo sukilimas, slapta Irano delegacija atvyko į Bengazi miestą. Delegacijos nariai susitiko su sukilėlių vadais, tarp kurių buvo ir Libijos armijos dezertyrų ir sudarė sandėrį dėl didelio kiekio cheminių ginklų pirkimo, kiekio ir kainos. Hezbollah ir Hamas pirkliai atvyko pirmoje kovo mėnesio pusėje apmokėti sandėrį ir susitarti dėl gabenimo priemonių.

Pirmasis autoritetingas šaltinis, kuris pranešė apie Hezbollah buvimą Bengazi mieste buvo JAV admirolas James Stavridis vadovaujantis NATO pajėgoms Europoje. Kovo 29 d. JAV Senato komitetui admirolas James Stavridiskalbėjo, jog “yra požymių rodančių, kad Al-Qaeda islamistai ir Hezbollah kovotojai kariauja Libijos sukilėlių pusėje ”. Jis neatskleidė, ką jie ten veikė.

Ramūnas Alaunis

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį paragino “sustabdyti ginklų naudojimą” sprendžiant Libijos krizę ir išreiškė susirūpinimą civiliais tos šalies gyventojais.

Popiežiaus kreipimasis, regis, apima ir išorės jėgos panaudojimą. Kalbėdamas per tradicinę sekmadienio maldą jis sakė, jog skiria savo kreipimąsi “tarptautinėms institucijoms” ir “tiems, kurie yra karine ir politine (prasmėmis) atsakingi”. Apie ugnies tarp kovojančių Libijos grupių nutraukimą pontifikas nekalbėjo.

Jis sakė, jog meldžiasi už taikos grįžimą į Libiją ir visą Šiaurės Afrikos regioną.

“Kreipiuosi į tarptautines institucijas ir tuos, kurie yra karine ir politine (prasmėmis) atsakingi už neatidėliotiną dialogo, kuris sustabdo ginklų naudojimą, pradžią”, – sakė popiežius maldininkams ir turistams, susirinkusiems Vatikano Šv.Petro aikštėje.

Tai išsamiausi ir politine prasme aiškiausi jo komentarai nuo krizės Libijoje pradžios.

Benediktas XVI sakė, kad, vis labiau nerimauja dėl “civilių gyventojų saugumo”, ir išreiškė sielvartą dėl to, kad dabartinė situacija yra “po ginklų naudojimo ženklu”.

Pardavėjai teigia, kad artėjant griežtesnio ginklų kontrolės įstatymo įsigaliojimui, suaktyvėjo prekyba dujiniais pistoletais bei revolveriais.

Papildytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas numato, kad nuo kovo 1-osios perkant dujinį pistoletą reikės tokio pat leidimo, kaip ir įsigyjant kovinį ginklą. Tačiau policija pažymi, kad po kelių metų visiems tokio tipo ginklams vis vien bus privaloma gauti leidimus.

“Anksčiau per savaitę nupirkdavo vos kelis pistoletus. Dabar nėra dienos, kad kelių neparduotume”, – dienraščiui “Lietuvos rytas” teigė ginklų parduotuvės “Oksalis” Vilniuje pardavėjas Remigijus.

Panevėžyje esančios ginklų parduotuvės “Vollis” pardavėjas Rimantas Kurkauskas antrino, kad pastaruoju metu prekyba dujiniais ginklais suintensyvėjo.

Kauno prekiautojai dienraščiui taip pat tvirtino pajutę nedidelį pagyvėjimą, Rokiškyje per dvi savaites nupirkta 15 dujinių ginklų. Tuo tarpu ginklų parduotuvės Šiauliuose pardavėjas teigė nepastebėjęs didelių pokyčių.

Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato licencijavimo poskyrio viršininkas Jevgenijus Piskunovas teigė, kad visi asmenys, iki kovo 1 dienos įsigiję dujinius ir smulkaus kalibro šratais šaudančius ginklus, vis vien juos privalės įregistruoti policijoje.

“Tai bus galima padaryti iki 2014 metų sausio 1 dienos. Registruojant reikės parašyti prašymą, taip pat atnešti psichiatro-narkologo pažymą. Jeigu ginklai nebus įregistruoti policijoje iki nurodytos datos, įstatymo pažeidėjams gresia bausmė – iki penkerių metų nelaisvės”, – aiškino pareigūnas.

Šveicarija, kurioje savižudybių panaudojant šaunamąjį ginklą skaičius yra didžiausias Europoje, sekmadienį nubalsavo už ilgametę tradiciją leisti piliečiams laikyti namuose armijos išduotus ginklus.

Referendumu, kurį surengė nevyriausybinių organizacijų koalicija, religiniai lyderiai ir centro kairės partijos, buvo siekiama įvesti tvarką, kad ginklai būtų saugomi ginklų sandėliuose.

Šia iniciatyva taip pat buvo siekiama nebeleisti armijoje tarnaujantiems asmenims pasilaikyti automatus net ir išėjus į atsargą.

Oficialūs rezultatai rodo, kad mažiausiai 14 Šveicarijos kantonų balsavo prieš tokius pakeitimus.

Kad kokia nors iniciatyva būtų priimta, jai turi pritarti dauguma šalies piliečių ir kantonų, kurių iš viso yra 26.

Ginklų laikymo namuose praktika kažkada buvo esminė šalies gynybos strategijos dalis. Tos strategijos tikslas iš dalies buvo atgrasinti galimus priešus nuo invazijos tuo, kad piliečiai yra pasirengę kovos veiksmams iškilus bet kokiam pavojui.

Oficialiais duomenimis, Šveicarijoje, kurioje gyvena maždaug 7 mln. žmonių, cirkuliuoja maždaug 2 mln. šaunamųjų ginklų. Tačiau manoma, kad šveicarai turi dar 240 tūkst. neregistruotų ginklų.

Ramus šveicarų požiūris į ginklus aiškiai matomas gatvėse ir traukinių stotyse, nes jauni šauktiniai į tarnybą armijoje ir iš jos važinėja atsainiai nešdamiesi savo pusiau automatinius šautuvus, o praeiviai dažnai į juos nė nežvilgteli.

Xavier Schwitzguebelis (Ksavjė Švicgiubelis), kuris privalomosios karinės tarnybos metu būna Šveicarijos armijos karininkas, pažymėjo, kad ginklų kultūra čia yra tradicija.

“Jei bus pasakyta “Taip”, tai tikrai gali sunaikinti šalį”, – prieš balsavimą perspėjo jis.

Šveicarų visuomenė grindžiama pasitikėjimu tarp piliečių ir valstybės, įrodinėjo jis.

“Jei atimsime ginklus, kurie atspindi šį pasitikėjimą, tai reikš, kad sulaužome šią šventą sąjungą tarp demokratijos ir piliečių”, – tvirtino X.Schwitzguebelis.

Vyriausybė taip pat ragino gyventojus balsuoti prieš minimą iniciatyvą ir aiškino, kad “dabartiniai įstatymai užtikrina adekvačią ir pakankamą gyventojų apsaugą nuo piktnaudžiavimo ginklais”.

Ji, pavyzdžiui, pažymėjo, kad piliečiams nebeįmanoma laisvai prekiauti šiais ginklais. Armija taip pat instruktuoja savo narius laikyti ginklus išardytus ir niekam nesakyti, kur jie yra paslėpti.

Be to, norintieji jau dabar gali laikyti savo ginklus ginklų sandėliuose.

Vis dėlto kai kam nerimą kelia tokie atsitikimai kaip šaudymas 2001 metais centriniame Cugo kantone, kai per vietos parlamento posėdį buvo nušauta 14 žmonių.

Draudimo propaguotojai mano, kad didelis ginklų prieinamumas kelia ypač didelį pavojų į savižudybę linkusiems žmonėms.

Šveicarijoje panaudodami šaunamuosius ginklus nusižudo triskart daugiau žmonių nei likusioje Europos dalyje, sakė Anne-Marie Trabichet (An Mari Trabišė) iš organizacijos “Stop Suicide”, kuri yra tarp šio referendumo iniciatorių.

Vilniaus apygardos teisme penktadienį atskleista, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai netoli Kauno esančiame Rokų poligone rodė parama Airijos karinei grupuotei “Real IRA” kaltinamam airiui Michaelui Campbellui (Maiklui Kembelui) įvairius ginklus.

Šie VSD ataskaitomis paremti duomenys buvo paviešinti skelbiant M.Campbello bylos medžiagą.

Viešame posėdyje teisėjas skaitė byloje esančius dokumentus, kuriuose buvo minima, kaip 2007 metų rugpjūčio pabaigoje M.Campbellas atvyko į Lietuvą, apsigyveno kaimo turizmo sodyboje ir susitikinėjo su nusikaltėliais apsimetusiais VSD pareigūnais.

Buvo pasakojama, kaip Lietuvos saugumo agentai gavę leidimą imituoti nusikalstamą veiklą kelias dienas bendravo su kaltinamuoju, rodė jam iš kariuomenės gautus ginklus ir gavo užmokestį – 5 tūkst. eurų.

Pasak dokumentus skaičiusio teisėjo, M.Campbellas Lietuvoje norėjo įsigyti plastikinių sprogmenų “Sentex”, automatų AK-47, snaiperių šautuvų SVD bei pistoletų TT.

M.Campbellas advokatė Ingrida Botyrienė atkreipė žurnalistų dėmesį, kad posėdžio metu viešinant medžiagą paaiškėjo, jog VSD, siekdama leidimo imtis operatyvinių veiksmų prieš airį, teismui pateikė netikslius M.Campbello duomenis – gimimo datą. Tikroji gimimo data paaiškėjo vėliau.

I.Botyrienė, be kita ko, pažymėjo, jog VSD kovos su terorizmu valdybos viršininko Arūno Paukštės bylai pateiktoje medžiagoje apie “Real IRA” remiamasi viešais, o ne žvalgybiniais šaltiniais.

Iki šiol uždaruose teismo posėdžiuose keletą mėnesių klausytasi vaizdo ir garso įrašų. Nagrinėjant bylą, rugsėjo pabaigoje baigtos liudytojų apklausos. Iš viso apklausta 11 asmenų, dauguma iš jų – įslaptinti agentai iš Lietuvos ir britų specialiųjų tarnybų.

I.Botyrienė sakė, kad teismui vykdant vieno iš slaptų liudytojų – Lietuvos pareigūno – apklausą, paaiškėjo, kad apklausos kambaryje jis yra ne vienas, kaip reikalauja įstatymai. Advokatės teigimu, tai yra pretekstas suabejoti parodymų patikimumu.

M.Campbellas buvo sulaikytas Vilniuje 2008 metų sausį. Šiuo metu Vilniuje suimtas Airijos pilietis kaltinamas kėsinimusi kontrabanda tiekti ginklus ir sprogmenis grupuotei “Real IRA”.

“Real IRA” yra sukarinta organizacija, kuri skelbia siekianti bendro airių nacionalistų ir respublikonų tikslo -Vieningos Airijos, t.y. Airijos Respublikos ir Jungtinei Karalystei priklausančios Šiaurės Airijos suvienijimo.

Pagal Airijos įstatymus, “Real IRA” pripažinta neteisėta organizacija, o Europos Taryba pripažino ją su teroro aktais susijusia organizacija.