BFL nuotr.

2 proc. BVP gynybai dar nereiškia, kad Lietuvos gynyba taps nepriekaištinga. Kita vertus, kažkada sidabrines, o dabar auksines šakutes kariuomenės virtuvėje galėsime pakeisti platininėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Lietuvos kariuomenė prieš kelias dienas sudėliojo ir į socialinį tinklą „Facebook“ įkėlė svarbią ir reikšmingą chronologiją. Ne, ne karinių apmokymų, įsigytos technikos ar naujų tarptautinių susitarimų. Laiko juostoje buvo išdėliotos… šakutės: kada susiruošta pirkti virtuvės įran­kius ir už kiek. Kada gautas pasiūlymas ir koks. Kada šakutės nusipirktos ir kiek sumokėta. Chronologijoje didžiosiomis raidėmis surašyta, kiek kartų nuo 2014 m. Lietuvos kariuomenė inicijavo patikrinimus dėl virtuvės įrangos pirkimo sutarties ir kiek kartų nieko nepešė, kol galiausiai pagal 174 tūkst. eurų vertės sutartį su tiekėja bendrove „Nota bene“ įsigyta pirmoji įrankių partija už 4 tūkst. eurų.

Toje laiko juostoje nematyti Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų, kad įvairių virtuvės įrankių iš bendrovės „Nota bene“ kariuomenė nusipirko aštuonis kartus brangiau nei rinkoje. 2014-aisiais kariuomenė pjaustymo lentelę įsigijo už 180 eurų, kai identiška lentelė parduotuvėje tuo metu kainavo 28 eurus, duonriekį peilį – už 142 eurus, jo kaina parduotuvėje – 13 eurų. Kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184, kiaurasamtis – už 70, galąstuvas – už 103, peilis mėsai kapoti – už 250 eurų. Sietelis įsigytas už 161 eurą, skirtingų dydžių samteliai – už 243 ir 258 eurus.

Be to, chronologija pateikiama tik nuo 2014 m., nors šakutėmis vandenį sudrumstusi Viešųjų pirkimų tarnyba sisteminių pažeidimų nustatė viso pastarojo dešimtmečio viešuosiuose krašto apsaugos sistemos pirkimuose.

Be to, virtuviniai Krašto apsaugos ministerijos (KAM) nuotykiai prasidėjo gerokai seniau – prieš daugiau nei dešimtmetį. Dar 2002 m. KAM iš tos pačios bendrovės „Nota bene“ įsigijo labai įdomų pirkinį: konkurso būdu už 7,5 mln. litų buvo nupirktos 35 vokiškos lauko virtuvės.

Nors suabejota ne tik pirkinio kokybe, bet ir apskritai reikalingumu, KAM atstovai savo pasirinkimą gyrė išsijuosę, tikindami, kad šias virtuves tai jau tikrai naudos, nors kai kurios senosios lauko virtuvės buvo panaudotos vos po vieną kartą.

„Lauko virtuvėse sumontuota moderni įranga – dvi dyzeliniu kuru kaitinamos orkaitės, skrudintuvas, vandens valymo sistema. „Lauko sąlygomis kareiviai valgo geresnį maistą nei kariuomenės virtuvėje, nes vokiškose lauko virtuvėse maistas ruošiamas ant garų“, – prieš 14 metų „Kauno dienos“ žurnalistui aiškino tuometis Logistikos kuopos autotechnikas Žydrūnas Ramanauskas.

Kaip matome, per tiek laiko nesikeičia nei užsakovas, nei tiekėjas, nei komentarai – keičiasi tik užsakymai.

BFL nuotr.

Ar KAM „pavežtų“ 2 proc. BVP gynybai?

Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, viešųjų pirkimų kontrolės sistema KAM yra klampi, pasenusi. Pavyzdžiui, krašto apsaugos sistemos viešuosius pirkimus vykdo itin daug organizacijų – 65, o penkiolikos žmonių etatų Įsigijimų departamentas KAM, „matyt, nevaldo nei finansų, nei turimų įsigijimų“.

Nors Lietuvos kariuomenė turėtų rūpintis kitais reikalais, auksinių šakučių istorija pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje buvo labiau aptarinėjama negu partijų susitarimas gynybai skirti 2 proc. BVP ar ką tik sudarytas istorinis sandoris su Vo­kietijos gamintojais dėl kovos mašinų „Boxer“ už beveik pusę milijardo eurų.

Šakutės nurungė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pareiškimą, kad ir 2 proc. – dar ne riba, ir premjero Algirdo Butkevičiaus pažadus, jog kitąmet gynybai bus skirta papildomai 150 mln. eurų. Ne tik nurungė, bet ir tapo priežastimi kelti klausimą, kur bus išleisti papildomi gynybai skirti pinigai – gal vėl šakutėms?

Į šakučių reikalus įsitraukė ir politikai, ir analitikai, ir „į atsargą išėję“ ekspertai (taip „Veidui“ pareiškė gynybos ekspertas Aleksandras Matonis, tikindamas, kad jau mėnesį jis, kaip analitikas, yra nusišalinęs nuo bet kokių karinių reikalų ir apie juos daugiau niekam nieko nebesakys). Savo mintis pradėjęs reikšti tik raštu feisbuko socialinėje paskyroje, pavadintoje „Lietuvos gynybos blogeris“, A.Matonis įsigijimų procedūras vadina marazmu ir dėl šios istorijos netiesiogiai, bet labai aiškiai kritikuoja ministrą J.Oleką, tuo pat metu reikšdamas palaikymą kariuomenės vadui.

„Ministre, jei neradote reikalo pasitraukti iš posto per pastaruosius ketverius metus, kai buvote rimtai įklimpę į neskaidrių ryšių su privačiomis struktūromis, darančiomis įtaką krašto apsaugai, liūną, tikrai nereikia to daryti likusį iki rinkimų mėnesį. Nes dar Kazlų Rūdos ir Sūduvos gyventojai tikrai patikės, kad tai kariuomenės vadas kaltas dėl neskaidrių įsigijimų. Man žymiai svarbiau tai, kad Valstybės vadovė tikrai neras menkiausios priežasties jus vėl skirti ministru po rinkimų, net jei LSDP pasiektų įtikinamą pergalę. Ir kaip čia neiškelsi nykščio aukštyn?“ – rašo „Lietuvos gynybos blogeris“ A.Matonis.

O kitame įraše, reaguodamas į kariuomenės vado pareiškimus apie galimą atsistatydinimą, kreipiasi į jį patį: „Vade, nedarykite klaidos ir leiskite parlamentinėms priežiūros institucijoms bei garbingajai žiniasklaidai prisikapstyti prie tikrosios „šakučių istorijos“ esmės – KAM viešųjų pirkimų sistemos.“

Kad KAM viešųjų pirkimų sistema yra supuvusi, kalba ir Prezidentūra, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Valstybės kontrolė. Pastaroji dar kovo mėnesį buvo informavusi krašto apsaugos ministrą apie „nepakankamą pasirengimą įsisavinti didėjantį finansavimą“.

Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys žada, kad šį rudenį Valstybės kontrolė pateiks ataskaitą, kaip Krašto apsaugos ministerija naudoja savanoriams skirtas valstybės lėšas.

Tokių klausimų – begalė. Pavyzdžiui, rugpjūtį paskelbta apie naują pirkimą – lėktuvo nuomos paslaugos. Lėktuvas, kurį tektų valdyti ir prižiūrėti Karinėms oro pajėgoms, skirtas valstybinių delegacijų skraidinimui į užsienį ir donorų organų gabenimui. Sprendžiant iš projekto dokumentacijos ir techninių reikalavimų, ketinama nuomotis verslo klasės transatlantiniams skrydžiams pritaikytą reaktyvinį 19 vietų (iš jų dvi – didesnio komforto) lėktuvą.

Valdžios atstovus daugelyje šalių iš tiesų skraidina karinės oro pajėgos. Bet kad šios pajėgos skraidintų donorų organus (ir ne tik tarp miestų, bet ir tarp skirtingų žemynų), nėra tekę girdėti net karybos ekspertams.

Visame šiame fone šiaip jau visuotinai sveikinamas, nors ir eilinis, partijų susitarimas po rinkimų siekti, kad šalies gynybai būtų skirti 2 proc. BVP, gali atrodyti kaip susitarimas išmesti pinigus į klampią KAM viešųjų pirkimų balą, o ne šalies gynybos efektyvinimas. Nebent susiimsime ir, kaip sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ištaisysime sistemines klaidas, kurios, kaip ir KAM atsipalaidavimas, didėjant gynybos finansavimui ryškėja vis labiau.

Abstraktūs pažadai

Iki 2004-ųjų, kai Lietuva tik rengėsi stoti į NATO, požiūris į krašto gynybą buvo kur kas rimtesnis nei vėlesniais metais. Antai 2003–2004 m. Lietuva gynybai skyrė 1,36 proc., o kai tik įstojome į NATO, kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Tai aiškinta valstybės nepritekliais, o ypač dažnai toks pasiteisinimas buvo minimas vadinamuoju kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų. Tačiau tuo metu, kai Lietuvos krašto apsauga buvo visiškai prastai finansuojama, estai pasiekė net 2 proc., latviai ir lenkai gynybos finansavimą didino. Dabar sukruto ir Lietuva.

NATO duomenimis, šiemet Lietuva pirmą kartą pateko į geriausiai gynybą finansuojančių Aljanso šalių dešimtuką, o kitų metų biudžeto projekte išlaidos gynybai sudarys 1,79 proc. BVP ir sieks 725 mln. eurų. Tai reiškia, kad finansavimas gynybai kitais metais didės apie 150 mln. eurų.

Tačiau ar 2018 m. gynybos finansavimas pasieks 2 proc., kaip žada dabartinė Vyriausybė ir į rinkimus einančios partijos, sunku pasakyti. Kaip kažkada yra pasakiusi Prezidentė, vyriausioji gynybos pajėgų vadė, kol 2 proc. „niekur neįrašyti“, tol jie nėra joks įsipareigojimas.

Apie šį skaičiuką kalbėjome dar 2004-aisiais, bet 2012 m. partijos pasirašė gynybos susitarimą… 2016 m. pasiekti 1 proc. 2013–2014 m. net ir nuo šio pasižadėjimo buvome pradėję atsilikti.

Jei vis dėlto 2018-aisiais pasieksime 2 proc. BVP gynybos biudžetą, ne mažiau svarbus klausimas, kaip ir kam šie pinigai bus leidžiami: virtuviniams įrankiams iš platinos ar kariuomenės aprūpinimui išties reikalingomis priemonėmis.

Viena, ką tikrai žada KAM, – išlaidų pasiskirstymo pokyčiai. Mūsų krašto apsaugos sistemoje šiuo metu net 50 proc. lėšų išleidžiama personalo išlaikymui, o įsigijimams, karinei technikai – 21,5 proc. visų krašto apsaugai skirtų asignavimų. Tiesa, formalius NATO reikalavimus Lietuva atitinka (pagal NATO reikalavimus personalo išlaikymo išlaidos turėtų būti ne didesnės kaip 50 proc., o pagrindinių įsigijimų ir ginkluotės išlaidos – ne mažesnės kaip 20 proc. visų krašto apsaugai skiriamų asignavimų), tačiau tobulėti tikrai yra kur. Ministras žada, kad krašto apsaugai skyrus 2 proc. BVP išlaidos personalui išlaikyti sumažėtų iki 40 proc., nes padidėtų išlaidos pagrindiniams įsigijimams ir ginkluotei – jos sudarytų apie 30 proc.

Na, o kaip atrodys didėsianti įsigijimų dalis, priklausys nuo viešųjų pirkimų „marazmo“ lygio.

Paklaustas, kam būtų skiriami papildomi pinigai, ministras J.Olekas „Veidui“ gana aptakiai paaiškino, kad lėšų trūksta įvairioms sritims, o prioritetas bent šiuo metu teikiamas karių aprūpinimui modernia ginkluote, ekipuote ir apranga, kurios sustiprins individualų saugumą: „Taip pat bus siekiama įgyvendinti vykdomus kariuomenės modernizacijos projektus, orientuotus į kariuomenės kovinės galios didinimą. Tai pėstininkų kovos mašinų, netiesioginės ugnies paramos sistemų (savaeigių haubicų) įsigijimas, oro gynybos sistemų modernizavimas, prieštankinės ginkluotės, ryšio įrangos, transporto priemonių įsigijimas, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS įsigijimas kariuomenės kovinio rengimo sąlygoms gerinti. Lėšų būtų skirta Pabradės ir Gaižiūnų poligonų teritorijų plėtrai, tinkamų sąlygų sukūrimui atvykstantiems sąjungininkams – sandėliavimo, apgyvendinimo ir karinio rengimo infrastruktūrai, Karinių oro pajėgų aviacijos bazės infrastruktūrai, kibernetinio saugumo užtikrinimui.“

Ar tai detalus, ar abstraktus atsakymas? Pri­klau­so, žinoma, nuo požiūrio.

Daugelyje NATO šalių susitarimas pasiekti tam tikrą procentą gynybos finansavimui skamba šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Tarkime, Belgijoje iki mažiausių smulkmenų buvo detalizuota, ką partijos sutaria už tuos 2 proc. įsigyti krašto apsaugai – nurodyti konkretūs įsigijimai, terminai, netgi sumos. Tas pats Danijoje, Nyderlanduose. Lietuvos partijų susitarime tik lakoniškai minima prieštankinė ginkluotė, pėstininkų kovinės mašinos, rezervo rengimas.

O štai kaip skamba savaitgalį Lenkijos vyriausybės kitiems metams patvirtintas preliminarus gynybos biudžetas, peržengsiantis 2 proc. BVP slenkstį, o tiksliau – sieksiantis 2,01 proc. BVP.

Numatytos išlaidos – 37,35 mlrd. zlotų (tai maždaug 9,33 mlrd. eurų). Iš jų 9,5 mlrd. zlotų (maždaug 2,4 mlrd. eurų) bus skirta įsigijimams, iš šios sumos 7,06 mlrd. zlotų (1,77 mlrd. eurų) – Lenkijos ginkluotųjų pajėgų technologinio modernizavimo programai. Prioritetai – „Narew“ ir „Wisla“ oro ir priešraketinės gynybos sistemos, kibernetinė gynyba, laivynas, šarvuota technika, teritorinė gynyba. Trumpai, aiškiai ir konkrečiai.

Į Lenkiją, seniai sugebėjusią rasti biudžete 2 proc. BVP gynybai (ir didžiąją dalį reikalingos įrangos pasigaminančią, o ne importuojančią), lygiuotis norėtų daugelis NATO šalių, nes tik kelios gynybai skiria tiek, kiek yra įsipareigojusios.

Nors pagal sutartis organizacijos narės yra įsipareigojusios kasmet ne mažiau kaip 2 proc. savo BVP išleisti gynybos reikmėms, vos penkios šalys – JAV, Graikija, Jungtinė Karalystė, Estija ir Lenkija šį reikalavimą tenkina.

Žinoma, kiekviena irgi savaip. Antai Graikija pernai net buvo paraginta… mažinti išlaidas gynybai. Mat šios šalies gynybos finansavimas toks neefektyvus ir neskaidrus, kad bado akis net Tarptautiniam valiutos fondui.

Tikėkimės, su šia šalimi nebūsime lyginami, nors pastarųjų savaičių virtuviniai užkulisiai verčia pagalvoti ir apie tokią riziką.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

"Scanpix" nuotr.

Gyvūnai visais laikais vaidino svarbų vaidmenį karyboje. Pavyzdžiui, sumanus panaudojimas žirgų sąlygojo Čingischano pergales ir didžiausios imperijos istorijoje sukūrimą.

Businessinsider.com, pasinaudodamas knygos “Beast of War: Militarization of Animals” (autorius Jaredas Eglanas) aprašo įdomiausius ir neįtikėtinus atvejus, kaip kariškiai panaudojo įvairius gyvūnus.

Karo drambliai

Didžiuliai ir kartu bauginantys drambliai kare naudoti nuo pat gilios senovės. Pirmieji dramblių daliniai buvo suformuoti Indijoje. Dramblius naudojo Aleksandras Didysis, Hanibalas ir kiti karvedžiai.

Dar 1987 m. Irako kariuomenė naudojo dramblius, kad pervežtų sunkią ginkluotę.

Dažniausiai karo drambliai buvo sukoncentruojami puolimo smaigalyje ir bėgdami 30 kilometrų per valandą greičiu bandydavo pralaužti priešo priekinę liniją. Jie taip pat buvo naudojami pernešti sunkius krovinius. Skirtingai nei kavalerija, drambliai nesustodavo ties pėstininkų rikiuotėmis, o sutrypdavo juos sėdami baimę ir chaosą. Tik atsiradus patrankoms dramblių pranašumas dingo. Didieji gyvūnai buvo atsparūs muškietų šūviams, bet bejėgiai prieš patrankas.

Vis dėlto dar 1987 m. Irako kariuomenė naudojo dramblius, kad pervežtų sunkią ginkluotę.

Delfinai – minų medžiotojai

1960 m. JAV jūsų laivynas pradėjo delfinų tyrimus. Iš pradžių bandyta ištirti delfinų hidordinamines savybes ir jas pritaikyti konstruojant torpedas.

2003 m. per Irako karą delfinai aptiko per 100 minų ir taip padėjo išvalyti Um Kasro uostą.

1967 m. JAV jūrų laivyno jūrų žinduolių programa tapo pagrindiniu projektu. Šios programos, kuri iki šiol veikia, metu delfinai treniruojami aptikti jūrų minas ir palikti plūdurą toje vietoje, kad karinis jūrų laivynas galėtų jas neutralizuoti. 2003 m. per Irako karą delfinai aptiko per 100 minų ir taip padėjo išvalyti Um Kasro uostą.

Taip pat delfinai treniruojami saugoti uostus nuo priešo narų. Pamatę narą delfinai prideda plūdurą prie jo nugaros ir šis iškeliamas į paviršių.

Daugumai delfinų tokia tarnyba patinka, nes pasak jūrų laivyno, gyvūnai kiekvieną dieną išleidžiami į vandenyną ir tik keli iš jų nesugrįžo.

“Prieštankiniai” šunys

Šunys buvo treniruojami su rusiškais dyzeliniais tankais, o vokiečių tankai naudojo benziną, todėl mūšyje šunys bėgdavo paskui sovietų tankus.

Tai sovietų išradimas per Antrąjį pasaulinį karą. Jie treniruodavo šunis padėti sprogmenis prie tanko ir pabėgti. Tačiau tai pasirodė per sudėtinga ir sovietai pradėjo rišti bombas prie šunų ir kai jis palįsdavo po tankų, sprogmuo buvo detonuojamas.

Sovietinė propaganda deklaravo, kad 300 nacių tankų buvo sunaikinti tokiu būdu. Vis dėlto programa ne visada pasiteisindavo. Šunys buvo treniruojami su rusiškais dyzeliniais tankais, o vokiečių tankai naudojo benziną, todėl mūšyje šunys bėgdavo paskui sovietų tankus.

“Prieštankinių” šunų programa tęsėsi iki 1996 m.

Karo kiaulės

Kiaulės, kaip labai efektyvus ginklas prieš dramblius, paminėtos keliose senovės šaltiniuose. Drambliai išsigąsdavo padegtų ir žviegiančių kiaulių. Jų rikiuotė pakrikdavo ir panikoje didieji žinduoliai pradėdavo trypti savus kareivius. Tad kiaules naudojo ir Aleksandras Didysis, ir romėnai.

Šikšnosparniai-bombos

Šį ginklą išrado JAV ir norėjo naudoti prieš Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais. Kiekvienoje bomboje buvo 26 loveliai, kuriame buvo 40 žiemojančių šikšnosparnių. Prie kiekvieno šikšnosparnio buvo pritaisytas sprogmuo, kuris detonuodavo po tam tikro laiko.

Išmesta iš lėktuvo šikšnosparnių bomba leisdavosi parašiutu, kad gyvūnai turėtų laiko iš jos išskristi ir surasti vietą nusileisti.

JAV planavo išmesti šimtus tokių bombų ant Japonijos, nes dauguma japonų namų buvo pastatyti iš medžio ir popieriaus ir šikšnosparniai-kamikadzės būtų padarę didžiulę žalą. Tačiau atominės bombos išradimas pakeitė planus.

Gynybiniai jūrų liūtai

Virš dviejų šimtų kilogramų sveriantis lokys nešiojo ginklus ir amuniciją žymiai greičiai nei žmonės.

Kartu su delfinais, JAV karinis jūrų laivynas mobilizavo ir Kalifornijos jūrų liūtus. Jie buvo mokomi saugoti uostus ir laivus nuo priešo diversantų ir priešiškų atakų iš oro ar vandens. Mat jūrų liūtai yra puikūs nardytojai. Pirmą kartą JAV jūrų laivynas panaudojo jūrų liūtus 1970 m. ištraukiant torpedą iš 54 metrų gylio.

Balandžiais nutaikomos raketos

Raketos viduje esantys balandžiai snapu koreguodavo raketos judėjimo kryptį. Vis dėlto projektas buvo nutrauktas 1944 m. bet atnaujintas 1948 m. ir 1953 m. vėl nutrauktas, nes technologijos pasirodė paprastesnės ir patikimesnės, nei balandžiai.

Lokys kapralas

Wojtekas gimė 1942 m. ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tapo Lenkijos armijos kapralu. 1942 m. lenkų 22-oji tiekimo brigada buvo paleista iš Sibiro lagerių, kad prisijungtų kovoje su Vokietija. Keliaudami iš Sibiro į Persiją lenkai priglaudė lokį, kuris tapo karių talismanas. Lokys dažnai vartojo alkoholį ir rūkė (net valgė) cigaretes kartu su kovos draugais.

Po ilgos kelionės lenkai pasiekė Egiptą, kur ruošėsi Italijos, tuometinės Vokietijos sąjungininkės, puolimui. Norėdami apeiti armijos taisykles dėl gyvūnų laikymo, lenkai suteikė Wojtekui karinį laipsnį. Virš dviejų šimtų kilogramų sveriantis lokys nešiojo ginklus ir amuniciją žymiai greičiai nei žmonės. Galiausia, jo atvaizdas tapo brigados simboliu.

Katės-šnipai

JAV Centrinė žvalgybos tarnybą (CŽV) kačių projektą pradėjo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Taip, Šaltojo karo įkarštyje, tikėtasii šnipinėti Kremlių ir sovietų ambasadas.

Projekte naudotoms katėms buvo implantuoti mikrofonai ir radijo tranzistoriai.

Pirmą kartą katę-šnipę norėta išbandyti sovietų ambasadoje Vašingtone. Katė buvo paleista netoliese, bet netrukus ją pervažiavo taksistas.

CŽV sustabdė projektą, nes katės sunkiai pasidavė dresūrai. Projektas kainavo 20 mln. dolerių.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įsakė nusiųsti į Kurilų salas daugiau ginkluotės, kad jos “pakaktų” šiam regionui apginti, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Be to, kaip praneša Rusijos informacijos agentūros, remdamosi aukštais Gynybos ministerijos pareigūnais, abu desantiniai karo laivai “Mistral”, kuriuos Maskva ketina įsigyti Prancūzijoje, bus atiduoti Ramiojo vandenyno laivynui.

“Ginkluotė, kuri bus ten papildomai dislokuota, turi būti būtina, pakankama ir moderni, kad užtikrintų šių salų, kaip neatimamos Rusijos dalies, saugumą”, – sakė D.Medvedevas pasitarime su Rusijos gynybos ministru ir regionų plėtotės ministru.

Atsakydamas į tai gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pažadėjo artimiausiu laiku parengti divizijos, esančios Kurilų salose, perginklavimo programą.

Rusijos gynybos žinybos vadovas pranešė, kad atliko visų divizijos Kuriluose objektų – ir karinių, ir socialinių – patikrinimą.

“Dabar aišku, kokių mums būtinai reikia techninių priemonių ir kiek lėšų tam yra pagal valstybinę ginkluotės programą”, – sakė A.Serdiukovas.

Perginkluojant kariuomenės grupuotę ir pajėgas Kurilų salose daugiausia dėmesio turi būti skiriama naujausiems priešlėktuvinės gynybos kompleksams, oro bazės su išplėtotu aerodromų tinklu kūrimui ir Ramiojo vandenyno laivyno papildymui laivais bei raketiniais kateriais. Tai pareiškė Visuomenės tarybos prie Rusijos gynybos ministerijos prezidiumo narys Igoris Korotčenka.

Tame pačiame pasitarime D.Medvedevas sakė, jog Rusija kviečia bendradarbiauti Kuriluose gretimas šalis, atskirai pažymėdamas, kad Maskva pasirengusi bendradarbiauti su tais, kurie nelaiko įžeidžiamu tokio bendradarbiavimo.

D.Medvedevas pernai lapkritį pirmasis iš Rusijos vadovų aplankė ginčijamas salas. Po jo Kuriluose apsilankė iš karto keli aukšti Rusijos asmenys: gruodį – vicepremjeras Igoris Šuvalovas, sausį – gynybos ministro pavaduotojas Dmitrijus Bulgakovas ir Regionų plėtotės ministerijos vadovas Viktoras Basarginas, vasarį – gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.

Japonijos užsienio reikalų ministerija ne kartą pareiškė protestą prieš Rusijos oficialių asmenų keliones į Kurilus.

Pirmadienį Japonijoje vyko vadinamoji Šiaurinių teritorijų diena. Vienos Japonijos kraštutinių dešiniųjų organizacijų nariai išniekino Rusijos vėliavą, o Japonijos premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas) pavadino “neleistinu šiurkštumu” D.Medvedevo kelionę į Kurilus.

Maskva savo ruožtu pareiškė, kad Rusijos suverenitetas Kurilams negali būti peržiūrėtas.

D.Medvedevo sprendimas dislokuoti ginkluotę Kuriluose yra politinio pobūdžio ir patvirtina, kad Rusija neleis peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatų, agentūrai “RIA Novosti” sakė Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Igoris Barinovas.

Po prezidento kelionės į Kurilus daug metų trunkantis abiejų šalių tarpusavio ginčas dėl šių teritorijų tik paaštrėjo, bet abi šalys be paliovos teigia, kad derybos dėl taikos sutarties bus tęsiamos, o salų problema neturi trukdyti plėtoti ekonominių ryšių.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, neturinti atsakymo, ar Rusija nori naujos įprastinės ginkluotės dislokavimą Europoje reglamentuojančios sutarties ir pabrėžia, jog Lietuva nesutiks, kad toks susitarimas būtų pasiektas jos apginamumo sąskaita.

Kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvaujanti R.Juknevičienė sakė jog apie senąją sutartį, iš kurios Rusija 2007 metų pabaigoje pasitraukė, “niekas nebekalba”, o yra dirbama ties naujais dokumentais. Tuo tarpu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Miunchene išsakė poziciją, kad Maskva palaikytų 1999 metais pasirašytos adaptuotos Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (ĮGES) atgaivinimą.

“Galima daug pavadinimų pasakyti. Klausimas yra jos turinys, ar Rusija supranta šalies, kurioje gali būti dislokuotos pajėgos, sutikimo klausimą. Kaip bus sprendžiamas sutikimo klausimas, flangų klausimas ir panašūs dalykai? (…) Aš dar neturiu atsakymo, ar Rusija apskritai nori tos sutarties, todėl kad ji dabar yra iš jos išėjusi, kaip tik prieš įvykius su Gruzija. Tai yra problema – noras susitarti”, – BNS telefonu iš Mincheno šeštadienį sakė ministrė.

“Flangai tai yra tam tikri apribojimai teritorijose, kurios ribojasi su viena ar kita valstybe, nustatantys tam tikrą skaičių konvencinių pajėgų. Tai ir yra sutartis, kuri apribotų konvencinių pajėgų arba įprastinės ginkluotės dydžius ir sudarytų galimybes tikrinti, kaip laikomasi tos sutarties. (…) Mes nebuvome jos objektas, ji buvo pasirašyta 1991 metais, mūsų niekas nekvietė joje dalyvauti, o dabar naujosios sutarties procese mes dalyvaujame. Mūsų atstovai yra Vienoje ir mes esame šio proceso dalyviai”, – sakė R.Juknevičienė.

Ji teigė ĮGES susitarimo klausimą aptarusi su Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriaus pavaduotoja Michele Flournoy (Mišele Flaurnoi).

“Mūsų pozicija yra žinoma, mes jos laikomės. Turi būti abipusiškumo principas tarp būsimųjų sutarties narių ir sutartys negali būti sudaromos kieno nors sąskaita. Mūsų pagrindinis darbas yra, kad mes būtume informuojami, kas dabar ir vyksta, kad mes dalyvautume. Taip ir yra, mes žinome visą informaciją, bent tiek, kiek matome, kad vyksta procesas. Procesas yra nelengvas ir, man atrodo, kad jis nebus greitas”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

“Derybos su Rusija nėra lengvos, bet mes suinteresuoti, kad tokia sutartis būtų, suinteresuoti, kad grįžtume į laikotarpį, kur būtų galima patikrinti ginkluotės dydžius aplink mus esančiose valstybėse. Bet kartoju, kad tai nebūtų daroma mūsų sąskaita, kad kokie nors apribojimai nepakeistų mūsų galimybės gintis, kad sutartys nebūtų pasirašomos mūsų apginamumo sąskaita. Čia esame labai budrūs ir sekame visą situaciją”, – dėstė ministrė.

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis 1991 metais nustatė Šaltojo karo jėgų pusiausvyrą. Vėliau, 1999 metais, Stambule buvo pasirašytas susitarimas dėl sutarties adaptavimo. Tačiau šio susitarimo ratifikavimas užtruko. NATO šalys siejo ĮGES su Rusijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu iš Gruzijos ir Moldovos. Rusija kategoriškai atmeta šias sąsajas.

R.Juknevičienė taip pat pažymėjo, jog Miunchene buvo kalbama ir apie priešraketinės gynybos sistemos kūrimą. NATO ir Rusija deklaruoja norą bendradarbiauti šioje srityje, tačiau nesutariama, ar turi būti kuriamos dvi atskiros ryšį palaikančios sistemos, ar jungtinė.

“Šioje srityje nieko naujo, svarbu išlaikyti NATO valstybių sutarimą. Tai atsispindėjo JAV ir kitų atstovų pasisakymuose, kad NATO turi turėti savo priešraketinę gynybą užtikrinančią kiekvienos Aljanso narės saugumą. Rusijos užsienio reikalų ministras išsakė tą pačią poziciją apie galimą teritorijų pasidalinimą kuriant priešraketinę gynybą. Mums žinoma tokia nuostata yra nepriimtina, ir aš esu įsitikinusi, kad jos NATO tikrai nepriims”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Naujoji Rusijos ir JAV Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis (START) įsigalioja šeštadienį, vasario 5 dieną.

“Šeštadienį, vasario 5 dieną, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Miunchene apsikeis naujosios Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START) ratifikavimo raštais. Po apsikeitimo Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis įsigalios”, – sakoma JAV Valstybės departamento atstovo Philipo Crowley (Filipo Kroulio) pareiškime.

“Atsakinga partnerystė tarp dviejų didžiųjų branduolinių valstybių mūsų branduolinių arsenalų mažinimo srityje, siekiant užtikrinti strateginį stabilumą, būtina globaliam stabilumui plėtoti”, – sakoma pareiškime.

“Pasirašiusios naująją Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį JAV ir Rusija atvertė naują dvišalių santykių puslapį ir toliau tęsia pirmyneigį judėjimą, kuriam pradžią davė prezidentai Obama ir Medvedevas, prieš du metus “perkraudami” santykius”, – sakė P.Crowley.

Jis pranešė, kad H.Clinton nuo vasario 4 iki 6 dienos lankysis Miunchene, dalyvaus saugumo konferencijoje, per kurią surengs dvišalius susitikimus, bei sakys kalbą, pabrėžiančią transatlantinių santykių svarbą saugumui.

Anksčiau Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas irgi išsakė viltį, kad Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis greitai įsigalios.

Rusijoje Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties įstatymas įsigaliojo antradienį, kai buvo paskelbtas laikraštyje “Rossijskaja gazeta”. Praėjusią savaitę naująją Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį ratifikavo abu Rusijos parlamento rūmai, paskui jo ratifikavimo įstatymą pasirašė prezidentas.

Sutartis buvo pasirašyta Prahoje 2010 metų balandžio 8 dieną ir atspindi šalių ketinimus per septynerius metus sumažinti savo strateginę puolamąją ginkluotę iki nustatyto šiuo dokumentu lygio – dislokuotų tarpžemyninių balistinių raketų (TBR), povandeninių laivų balistinių raketų (PLBR) ir dislokuotų sunkiųjų bombonešių (SB) – iki 700 vienetų, dislokuotų ir nedislokuotų TBR, PLBR ir SB paleidimo įrenginių – iki 800 vienetų, dislokuotų TBR, PLBR ir SB kovinių užtaisų – iki 1 550 vienetų.

"Veido" archyvas

Prieš dvejus metus pradėta kurti “Laser Avenger” sistema taikinius gali numušti be jokios klaidos tikimybės

Šiame amžiuje keičiasi ne tik ginklai, bet ir jų paskirtis: vis daugiau karinės amunicijos skiriama taikai, o ne atakoms.

“JAV vyriausybė baigia parengti didžiausią savo istorijoje moderniausios ginkluotės tiekimo sutartį. Pažangiausi kariniai lėktuvai bei sudėtingi ginklai už 60 mlrd. JAV dolerių jau netrukus pasieks Saudo Arabiją”, – skelbia arabų naujienų agentūra “Al Jazeera”. Tokia žinia užkerta kelią bet kokioms abejonėms, kad pasibaigus karui Irake ir pradėjus mažinti karių skaičių Afganistane JAV ginkluotės paklausa dramatiškai sumažės, o kartu nebe tokia sparti bus jos pažanga.

Anaiptol. Artimiausiais metais moderniausią ginkluotę iš JAV pasirengusios pirkti Saudo Arabija, Izraelis, Australija. Vienos ketina pasitenkinti laiko išbandytais, o dabar tik patobulintais senesniais modeliais, o kitos siekia įsigyti naujausių, dar tik bandomų ginklų ir technikos.

Tad ginklų kūrimo laboratorijų specialistai pluša išsijuosę, o jų šedevrai, kurie kartais dar tik išbandomi ir panaudoti bus tik 2017-aisiais ar net 2025-aisiais, jau pardavinėjami užsienio valstybėms.

Pavyzdžiui, jau minėta Saudo Arabija iš JAV ketina įsigyti 11 naikintuvų, kurie laikomi iki šiol bene tobuliausiu kariniu kūriniu visame pasaulyje. Tai F-35 – penktos kartos naikintuvas, galintis skristi iki 2065 km/h greičiu. Jis skirtas ne tik atakoms bei gynybai ore ir žemėje, bet ir žvalgybai, mat sukurtas taip, kad jo nepastebėtų radarai. Beje, tie, kuriuos įsigis Saudo Arabija, “atsparūs” ne bet kokiems, o būtent Izraelio pajėgų naudojamiems radarams – kuriant šį specialiai Saudo Arabijai pritaikytą naikintuvo modelį buvo atsižvelgta į kai kuriuos subtilius užsakovės pageidavimus.

Nors kol kas šių naikintuvų nėra itin daug, nes pasaulį jie išvydo vos prieš ketverius metus ir tebėra tobulinami, manoma, kad 2040-aisiais tai bus pagrindiniai JAV ir daugelio kitų Valstijoms draugiškų valstybių naudojami naikintuvai. Pasak JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso, šiais naikintuvais bus paremta visa būsimos kartos karo ir gynybos strategija.

Ir iš tiesų naikintuvai F-35 yra keturis kartus efektyvesni kovojant ore, aštuonis kartus efektyvesni atakuojant žemėje ir tris kartus pranašesni per žvalgybos operacijas, palyginti su kitais, kad ir itin pažangiais, F-35 giminaičiais.

Beje, įdomi detalė: pernai Pentagonas paskelbė, kad kompiuterių įsilaužėliai nugvelbė dalį informacijos, susijusios su F-35 programavimu. Tačiau naikintuvų gamintoja kompanija “Lockheed Martin” nesutiko jos pakeisti, teigdama, kad tarp pavogtų duomenų nebuvo nieko reikšmingo, o F-35 dėl to nepasidarė pažeidžiamesnis.

Technikos stebuklai

Iš viso šiuo metu sukurti trys F-35 modeliai. Vienas pakyla ir nusileižia kaip  įprasta. Kitas sugeba pakilti neturėdamas kur įsibėgėti, o nusileisti gali net vertikalia padėtimi. Trečiasis skirtas itin didelio svorio amunicijai gabenti. Na, o jei kalbėsime apie pinigus, vidutinė vieno tokio naujo naikintuvo kaina siekia apie 112 mln. JAV dolerių.

"Veido" archyvas

Prieš 4 metus sukurti F-35 2040-aisiais bus pagrindiniai JAV naudojami naikintuvai

Tad F-35 ne tik pažangiausias, bet ir kone brangiausiai kainuojantis iš per visą pastarąjį dešimtmetį sukurtų karinių technikos stebuklų.

Kur kas pigesni, bet ne ką mažiau pažangūs yra ir kariniai bepiločiai lėktuvai “Shadow”, kuriais savo karinį arsenalą atnaujinti ketina Australija. Australai žada įsigyti apie šimtą tokių lėktuvų. O ypatingi jie tuo, kad taikinį gali atpažinti nuskridę šimtus kilometrų nuo valdymo centro. Be to, priešo objektus jie “pastebi” šiems esant daugiau nei 10 kilometrų aukštyje.

"Veido" archyvas

Bepiločiai lėktuvai “Shadow” taikinį gali atpažinti net nuo valdymo centro nuskridę šimtus kilometrų

Šalia skraidančių karinių stebuklų verta paminėti ir važinėjančius žeme. Ne ką mažiau pagyrų nei naikintuvas F-35 nusipelno naujas karinis visureigis “Storm 3″. Ne veltui prieš kelias savaites Izraelio saugumo pajėgos pranešė iš JAV perkančios 500 šių karinių “transporto priemonių”.

“Storm 3″ ypatingi tuo, kad jų korpusas, pagamintas pagal pačias pažangiausias technologijas, iš esmės yra nepažeidžiamas. Šie visureigiai nebijo nei minų, nei kulkų ir, jei tikėsime juos gaminančios kompanijos “Automotive Industries Ltd.” teiginiais, “Storm 3″ nedega ir nesilydo esant net kelių tūkstančių laipsnių temperatūrai.

Kalbant apie didžiausius dešimtmečio išradimus verta paminėti ir sviedinius su GPS įrenginiais, kurių amerikiečiai niekam neketina parduoti ir žada naudoti patys. Štai pernai už daugiau nei 70 mlrd. dolerių Pentagonas iš privačios bendrovės įsigijo “protingų sviedinių”, kurių šaudymo tikslumo paklaida, net jei šaudoma iš 50 km atstumo, pirmą kartą istorijoje nesiekia nė dešimties metrų.

"Veido" archyvas

“Protingi sviediniai” su GPS įranga 50 km nuskrieja vos su 10 metrų paklaida

Na, o Naujosios Meksikos raketiniame poligone korporacija “Boeing” pernai sėkmingai išbandė ir pirmąjį pasaulyje priešlėktuvinį lazerį. Prieš dvejus metus pradėta kurti “Laser Avenger” sistema gali stebėti ir sekti taikinius, o esant reikalui į juos nusitaikyti ir numušti be jokios klaidos tikimybės. Tad per bandymus tris nepilotuojamus lėktuvus numušęs lazeris jau vadinamas revoliuciniu ateities karų ginklu.

Keičiasi ginklų paskirtis

Kai kalbama apie ateities karus, verta pabrėžti ir tai, kad bent jau Vakarų šalyse vis daugiau dėmesio skiriama ne atakoms skirtiems ginklams kurti ar tobulinti. Čia vis labiau orientuojamasi į technologijas, leidžiančias slopinti ir neutralizuoti priešo atakas, išsaugant žmogaus gyvybę. Pavyzdžiui, vien technologijoms, galinčioms įveikti priešų sprogmenis, Pentagonas nuo 2004-ųjų jau yra išleidęs per 20 mlrd. dolerių.

Šioje srityje vienas išskirtiniausių pastaruoju metu sukurtų karinių įrenginių – itin daug liaupsių sulaukiantis ir tiesiog stebuklingu vadinamas “Stingray”. Iš tiesų jis panašesnis ne į ginklą, bet į benzino kanistrą, o pamačius jo veikimo principą galima pamanyti, kad tai greičiau žaislas nei vienas tobuliausių bombas neutralizuojančių įrenginių. Mat tai atliekama ne kaip kitaip, o atakuojant bombą… vandeniu.

"Veido" archyvas

Benzino kanistrą primenantis “Stingray” – vienas tobuliausių bombas neutralizuojančių įrenginių

Šis genialiai paprastas, bet kartu itin pažangus įrenginys buvo sukurtas specialiai Irakui, kur pakelėse sprogstančios bombos kasmet nusineša tūkstančius gyvybių. Tad mėginta sukurti įrenginį, kurį su savimi galėtų nešiotis kiekvienas JAV karys. Tačiau Irake jis kol kas taip ir nebuvo panaudotas, mat iki šiol vyko tik šio prietaiso bandymai gamintojos “Sandia National Laboratories” laboratorijose bei Naujosios Meksikos dykumoje.

Užtat “Stingray” aparatais pirmasis bus aprūpintas Afganistanas: 5 tūkst. šių genialiai paprastų įrenginių dar šiemet papildys Afganistane kariaujančių amerikiečių karinį arsenalą.

Beje, vadinti “Stingray” visai paprastu negalima. Šis įrenginys yra pripildytas ne tik vandens, bet ir sprogstamosios medžiagos. Aptikus bombą sukeliamas dirbtinis mini sprogimas įrenginio viduje, o dėl to maža, bet itin galinga vandens srovė, tvirtumu prilygstanti metalui, detonuoja sprogmenį.

Kalbant apie tokias “taikias” karo technologijas verta paminėti, kad vis daugiau pažangiausių ginklų šaudo ne kulkomis ir ne ugnimi, o lazeriais, dujomis ar suspaustu oru. Tarkime, JAV kariuomenė Afganistane šiemet pradėjo bandyti žalios šviesos lazerius, laikinai apakinančius priešininką. Šių ginklų tikslas – ne nužudyti, o tik atgrasyti priešą arba perspėti civilius gyventojus.

Panašus ginklas per pastaruosius kelerius metus buvo sukurtas ir Kinijos laboratorijose. Teigiama, kad tai naujausios kartos nervus paralyžiuojantys, bet žmogaus nenužudantys šaunamieji ginklai, kai vietoje kulkų naudojamos cheminės medžiagos, o jų daromas poveikis yra trumpalaikis ir nepavojingas.

Beje, manoma, kad ateityje ginkluotės sąvoka apskritai pasikeis. Tarkime, JAV ketina iš esmės pertvarkyti savo karines pajėgas, dabar vadinamas Ateities kovine sistema (“Future Combat System”). Ji susies visų tipų pajėgas į vieną sistemą, ir jos tikslas bus ne priešo atakavimas, o tik saugumo užtikrinimas ir palaikymas. Pavyzdžiui, spėjama, kad daugelis dabartinių tankų užduočių bus perkelta nuotoliniu būdu valdomiems ar savarankiškai sprendimus priimantiems koviniams robotams ar nepilotuojamiems lėktuvams. Tokių kovinių robotų prototipai jau buvo išbandyti Irake, o netrukus dienos šviesą išvys ir pirmas “ateities tankas”, kuris bus skirtas ne kovai, nors aiškios jo koncepcijos Pentagonas dar neišduoda.

Užtat Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos atstovai neseniai atskleidė ilgalaikių tyrimų “The Defence Technology Plan” (aukštųjų technologijų panaudojimas kuriant naujo pavyzdžio ginkluotę) rezultatus, iš kurių atrodo, kad ginklai ir karinė technika jau netrukus atrodys lyg fantastiniuose filmuose skraidančios ateivių “lėkštės”. Ir jų tikslas, kaip ir JAV atveju, nebus atakuoti bei žudyti.

“Visos karinės technologijos, naudojamos Didžiojoje Britanijoje ar bet kurioje kitoje šalyje, ateityje turės tarnauti saugumui ir taikos palaikymui, o ne smurtui”, – ateities ginkluotės viziją apibendrina šalies Gynybos ministerija.

Įprastinės ginkluotės Europoje ribojimo sistema negali paversti Lietuvos “tarpine zona”, sako aukšto rango diplomatas, komentuodamas šiuo metu vykstančias konsultacijas atnaujinti tarptautinę sutartį.

“Mes nenorime tapti kažkokia specifine zona. Jau esame buvę visokiomis tarpinėmis ir buferinėmis zonomis”, – BNS sakė užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.

Jungtinės Valstijos pastaruoju metu aktyviai ragina susitarti dėl Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, kuri numato karių ir sunkiosios ginkluotės ribojimus. Lietuva ir kitos Baltijos šalys šioje sistemoje nedalyvauja, motyvuodamos tuo, kad savo įsipareigojimų nevykdo Rusija.

E.Ignatavičius sakė, kad vasarą prasidėjusiose konsultacijose Lietuva pasiliko galimybę prisidėti prie sutarties, tačiau rūpinasi, kad neatsidurtų “naujų flangų erdvėje”.

“Mes labai atidžiai žiūrime, kad nenukentėtų mūsų saugumas, kad būtų išsaugotas skaidrumas, abipusiškumas ir kad neatsidurtume kažkokioje naujų ribojimų ar naujų flangų erdvėje, kur mums uždedamos lubos, bet negauname jokių saugumo garantijų”, – sakė diplomatas.

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (ĮGES) nustatė Šaltojo karo jėgų pusiausvyrą. Vėliau, 1999 metais, Stambule buvo pasirašytas susitarimas dėl sutarties adaptavimo. Tačiau šio susitarimo ratifikavimas užtruko. NATO šalys siejo ĮGES su Rusijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu iš Gruzijos ir Moldovos. Rusija kategoriškai atmeta šias sąsajas.

Pasak E.Ignatavičiaus, bandyti toliau ratifikuoti 1999 metų sutartį yra “išbandytas ir labai sunkus kelias”. “Jeigu nepavyks derybos, veiks senoji sutartis. Galbūt ją bus bandoma modernizuoti”, – svarstė viceministras.

Diplomatas pabrėžė, kad Baltijos šalių padėtis yra “labai specifinė ir dėl geografijos, ir dėl istorijos”.

“Turime įvairios patirties, šalia mūsų yra daug karinių objektų. Matome ir girdime apie pratybas, kurios organizuojamos kaimyninėse valstybėse, o į scenarijus įtraukiama ir Lietuvos teritorija”, – sakė E.Ignatavičius.

Anot viceministro, Lietuva siekia, kad būtų atsižvelgta į “specifinius regioninius jautrumus”.

“Reikia atsižvelgti į NATO oro policijos misiją, kitą karinę infrastruktūrą, esančią Lietuvoje, kurią norime su NATO išnaudoti mūsų saugumui stiprinti. Žinoma, svarbu ir turėti konkrečius gynybos planus”, – sakė E.Ignatavičius.

Diplomatas pabrėžė esąs tikras, kad į Lietuvos poziciją bus atsižvelgiama tinkamai.

“Visi mūsų sąjungininkai mūsų poziciją puikiai žino, ji žinoma ir Rusijos pusei. Neįsivaizduoju tokios situacijos, kad į mūsų interesus neatsižvelgtų, nes paprasčiausiai tai nebūtų įgyvendinta. Galioja principas – “nieko apie mus be mūsų”, – sakė E.Ignatavičius.

Jis teigė, kad šiuos klausimus su Jungtinių Valstijų pareigūnais aptars ir spalio viduryje viešėdamas Vašingtone.

Lietuvos diplomatas sakė manąs, kad vadinamoji perkrovimo politika tarp Rusijos ir kitų šalių gali paskatinti greičiau spręsti klausimus.

“Tikimės, kad pozityvus klimatas paskatins Rusiją išreikšti visa tai konkrečiais įsipareigojimus. Tai atitinka Rusijos ir ES partnerystės modernizavimo dvasią. Gali būti, kad tie veiksmai, atsiradę tarp Rusijos ir kitų valstybių, paskatins ieškoti labai greitų sprendimų”, – sakė E.Ignatavičius.

Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) prieš kelias savaites dar kartą paragino atkurti įprastinės ginkluotės ribojimo sistemą Europoje.

“Šiemet turėtume sutarti atkurti įprastinės ginkluotės kontrolės režimo Europoje gyvybingumą, ir kitąmet modernizuoti ĮGES režimą “, – ji sakė po NATO ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimo Niujorke.

“Mums reikia abipusiško karinio skaidrumo. Ten, kur reikia, turi būti tikri kariniai ribojimai”, – sakė H.Clinton.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų.

Pasak šalies vadovės, jos sprendimas nevykti į susitikimą su Baracku Obama (Baraku Obama) Prahoje šį pavasarį buvo susijęs su Vašingtono bei Maskvos derybomis.

“Tai buvo surišta su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje ir tame tarpe Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampaną už tokią perspektyvą”, – rugsėjo pradžioje transliuotame interviu TV3 laidai “Savaitės komentarai” sakė prezidentė.

Po kelių dienų premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuva turėjo abejonių dėl įprastinės ginkluotės sutarčių rengimo, bet JAV jas sėkmingai išsklaidė.

“Kai JAV prezidentas su Rusijos prezidentu pasirašė vadinamąją branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį, buvo kilę tokių abejonių – o ką Rusija už tai gaus. Tos abejonės šiek tiek buvo siejamos su įprastinės ginkluotės sutarčių rengimu, bet tos abejonės buvo labai efektyviai ir tinkamai JAV administracijos ir jos atstovų išsklaidytos”, – interviu Lietuvos radijui tada sakė A.Kubilius.

Šių metų balandžio mėnesį JAV ir Rusijos lyderiai susitarė dėl branduolinių arsenalų mažinimo.

Naujoji sutartis turi pakeisti 1991 metų Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartį (START), kuri nustojo galiojusi praeitą gruodį.

Naujojoje START numatoma, kad abi buvusios Šaltojo karo priešininkė galės turėti ne daugiau nei 1 550 naudojimui paruoštų branduolinių kovinių galvučių – apie 30 proc. mažiau, nei buvo nustatyta per paskutinį.