Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Mirtį reikia prisiminti ne tik per laidotuves ir Vėlines, – įsitikinęs stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus. – Jei negalvojame apie mirtį ir staiga netenkame artimo žmogaus, tada skausmas nepakeliamas.“ Šiais laikais žmonės stengiasi mirtį išstumti iš gyvenimo, net vaikų nebesiveda į laidotuves. Kai smilkiniai jau žili, žmogus neturi nė menkiausio supratimo, kaip reikia pasiruošti mirčiai. Jam gali atrodyti, kad užtenka palikti testamentą, kuriame nurodyta: „Mano pelenus išberkite Baltijos jūroje“.

Ginta GAIVENYTĖ

– Dažnai būna, kad artimuosius praradę žmonės pyksta: kodėl Dievas jį iš manęs atėmė? Kaip jūs paguodžiate tokį žmogų?

– Dažniausiai tai būna ilgas, ne minutės trukmės pokalbis. Galbūt bendraujame net ne vieną dieną. Turiu skirti laiko, kad paaiškinčiau, jog Dievas ne atėmė, o tiesiog pasikvietė žmogų. Jo laikas čia baigėsi.

Man labai patinka filosofo Antano Ma­ceinos žodžiai: „Tik gimstam, ir pradedam mirt.“ Tai tas skausmas nepakeliamas būna, kai mes niekada negalvojame apie mirtį. Manome, jog net vaikų į laidotuves nereikia vestis, kad tik jie nematytų mirties. Mūsų bėda, kad mirčiai pradedame ruoštis tik senatvėje. Pensija ateina, smilkiniai žili, reikia pasiruošt, o žmogus nežino, kaip tai padaryti. Jis neturi įpročio melstis, jis neturi suvokimo, kas yra mirtis.

Juk mirtis gali įvykti bet kada, nebūtinai tik gyvenimo rudenį. Turbūt dauguma kunigų pritardami pasakytų, kad dažnai laidojame ne laiku išėjusiuosius. Autoavarijos, ligos. Būna, kad tėvai palaidoja vienintelį savo vaiką. Tik meldžiantis, prašant, kad Dievas būtų guodėjas, – tik taip įmanoma skausmą pakelt ir iki krikščioniško sąmoningumo ateit.

Jei žmogus krikščionis ir gyvena tikėjimu, jis net artimiausio žmogaus netekęs nepraras vilties. Jei jis tiki, žino, kad su artimuoju atsisveikina tam tikram laikui, o paskui vėl susitiks.

– Skamba gražiai, bet ar tikrovėje kas nors džiaugiasi per savo vaiko laidotuves?

– Neseniai Lietuvos stačiatikių bendruomenė neteko vieno garbingo kunigo. Jis buvo 57-erių, kai staiga sustojo širdis. Sakytume, kad mi­rė ne laiku. Ir štai jo motina buvo laidotuvėse. Pražilusi senutė, priėjus norisi ją paguosti, apkabinti. Bet kai priėjau prie jos, pamačiau – ji švyti.

Nepasakyčiau, kad jos veide buvo šypsena. Bet akys švytėjo, veidas šviesus. Ji stovėjo prie karsto, žiūrėdama į mirusį sūnų ir taip švytėdama. Pasakė: „Nereikia manęs guosti, jis žemėje tiek meldėsi, kad Dievas tikrai jį priims. Ir jis manęs ten lauks. Aš juk irgi greitai išeisiu. Tada jis pasitiks mane prie rojaus vartų.“ Taip motina kalba apie ką tik mirusį, karste pašarvotą sūnų. Štai kas yra gyvas tikėjimas.

Nesibaigia su karstu gyvenimas. Nors tai nereiškia, kad jai neskauda. Motinai net į kelionę vaiką išleidžiant skauda, ką jau kalbėt apie mirtį.

– O jeigu vaikas nusižudė? Kaip tada tėvams su tuo susitaikyti? Tada jau nepaguosite, kad žmogus tiesiai pas Viešpatį nukeliavo.

– Tegu Viešpats jį teisia. Mes galim tik liūdėt, kad taip pasibaigė jo žemiškas gyvenimas. Tai tikrai bėda, bet tegu Dievas teisia.

Prisiminkime Kristaus nukryžiavimo istoriją, kai žmonės žiūri į nukryžiuotą nusikaltėlį ir sako: „Pagaliau teisybė, taip jam ir reikėjo.“ O ką Kristus jam pasakė? „Tu dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Negalime mes jokio žmogaus teisti. Nors tai yra baisu – sau pačiam gyvybę atimti.

Yra visokių atvejų. Būna ligų, kurių paveikti žmonės elgiasi neadekvačiai. Vieni pakelia didelį psichologinį krūvį, o kiti ir menkos negandos nepakelia.

– Mes dažnai kalbame apie savižudybes, tarsi jos visos būtų vienodos. Bet gal yra skirtumas, ar žmogus atima sau gyvybę pilnas neapykantos, ar jis tiesiog nepakelia gyvenimo čia ir tikisi išeiti ten, kur geriau?

– Yra skirtumas. Bet čia tik Dievas gali pa­sverti. Vis dėlto mes negalime artimiesiems meluoti, kad šitaip buvo galima elgtis, – kad ir kokios ten buvo priežastys ir motyvai. Artimieji turi už jį melstis, nes Bažnyčia nesimeldžia. Jeigu nėra medicininės išvados, kad žmogus turėjo psichikos ligą, stačiatikių bažnyčioje už jį nesimeldžiama ir kunigas nelydi į kapus. Kodėl? Kad likusiems parodytų, jog šitaip negalima. Mes turime žmonėms sakyti tiesą, kad toks išėjimas negeras, tai yra nuodėmė.

– Bet ar tai neprasilenkia su atjauta, kai žmogus tarsi išstumiamas?

– Jis neišstumiamas. Visi raginami melstis. Net kunigas meldžiasi privačiai. Mes nepaliekam, laikom tam tikra prasme už rankos, bet nemeluojam.

– Tvirtinate, kad su mirusiaisiais ryšį galima palaikyti per maldą, o būna, kad žmonės bendrauja su artimaisiais per sapnus. Ar taip įmanoma palaikyti ryšį?

– Turi būti labai tyros širdies, kad pamatytum būtent tokį sapną, o ne kokią nors apgaulę. Bet koks kunigas patars gyvenime nesivadovauti sapnais. Mes mažiau prarasim nepatikėję tuo, ką matome sapnuose. Dievas ras kitokių būdų pranešti svarbią žinią.

Gali juk būti, kad devyni sapnai labai gražūs, norisi jais tikėti. Bet dešimtas sapnas mus pražudys. Mes dar nesame tokio dvasinio lygio, kad galėtume atskirti, kur Dievo duotas ženklas sapne, o kur mūsų pasąmonės veikimas. Gali tai būti net piktųjų dvasių veikimas, jos irgi moka gražių sapnų mums dovanot.

Su artimaisiais saugiau šnekėtis per maldą. Jei artimasis ateina sapne, galim priimti tai kaip priminimą, kad reikia už jį pasimelsti. Ar jam ten gera, ar negera, vis tiek reikia už jį melstis. Ir jokiu būdu nebandyti sapnuose įskaityti, ką reiškia vanduo, paukštis ar dar kas nors. Sapnininkus vartantieji ir mėginantieji šifruoti ženklus tikrai apsigauna.

– O kaip su pašnekesiais prie kapo? Močiutės lapelius nugrėbia, žvakelę uždega ir su velioniais pasišneka.

– Tegul pasišneka – neturėtume manyti, kad tai kažkas blogo. Su siela bendraujame, nesvarbu, kad kūnas jau sudūlėjęs. Tik tegu tai būna maldos išraiška, noras išreikšti savo meilę.

Juk būna, kad į kelionę važiuodami pasiimame artimo žmogaus, kuris lieka namie, nuotrauką. Išsitraukiam ją dieną ar vakare ir pasišnekam: „Myliu tave. Linkiu tau ramybės.“ Argi tas žmogus supyks: „Kaip tu mane dabar iškeitei į kažkokį popierių?“ Juk jis supranta, kad žodžiai sakomi ne popieriui. Tai yra priminimas sau, kad tą žmogų myli.

Taip ir su pasikalbėjimais prie kapo. Tik nereikia sureikšminti, kad štai turiu kasdien valandą su juo šnekėtis, nes kitaip jau bus blogai. Čia tai jau pasakos. Bet gerai pabūti prie kapo ir pasakyti: „Nematau tavęs, negaliu tavęs paliest, bet myliu tave, tu tai žinok.“

– Ar reikia artimųjų kapais rūpintis?

– Būtinai reikia. Žinoma, mes nerasim daugybės savo proproprosenelių kapų, jų jau nebelikę. Vilniaus miestas visas ant kapinių pastatytas – priemiesčiai anksčiau buvo vien kapinės. Net Senamiestyje daug vietų, kur buvusios kapinės. Ir dabar tų kapų jau niekas neprižiūrės. Bet kol žinome artimųjų amžinojo poilsio vietą, turime išsaugoti ją tvarkingą ir paženklintą krikščionišku simboliu – kryžiumi.

– Būna, žmonės sako: „Noriu, kad ant mano kapo medelis užaugtų.“

– Tegu užauga tas medelis. Nors medeliai, kaip pati žinote, suardo antkapius. Mūsų norai irgi turi būti pamatuoti. Neturiu būti tokių: „Noriu, kad mano pelenus išbarstytų virš miesto iš lėktuvo.“ Mūsų kultūroje tai nėra priimtina. Būna visokių vaikiškų užgaidų.

– O jei žmogus liepia artimiesiems išbarstyti kur nors jo pelenus, o šie pažada, nenorėdami ginčytis su mirštančiuoju? Paisyti tokios pomirtinės valios ar laidoti savo nuožiūra?

– Kodėl tas žmogus galėjo taip pasakyti? Iš nežinojimo, gal net iš pykčio arba tiesiog dėl to, kad jam taip šovė į galvą. Tai gal ir vertinkim tai kaip vaiko užgaidą. Mes pildome ne visus vaikų norus, o jis po mirties supras, kodėl taip nebuvo padaryta.

Žmogus vis dėlto yra protinga būtybė ir negali reikšti tokios pomirtinės valios, kuri artimiesiems sukeltų daug problemų. Atseit, aš išeinu ir man jau tas pats. O gal iš tiesų žmogus giliai širdyje nori, kad kapas išliktų ir jo vaikai jį prie jo prisimintų?

Būna, kad žmogus jūroje kur nors žūva, palaikų niekaip nesurinksi, nežinia, kur jie. Tada jau nieko nepadarysi. Tada vienintelis būdas išreikšti meilę išėjusiajam yra malda. Juk kol žmogus gyvas, galime meilę išreikšti milijonais būdų – apkabinti, pasakyti gerą žodį.

– Ar čia būtina kalbėti maldos žodžius? Gal pakanka tiesiog prisiminti?

– Neužtenka prisiminti. Mes daug žmonių prisimename. Bet kada už žmogų meldžiamės, prašome Dievo, kad jį palaimintų, mes dalyvaujame jo likime. Malda šiuo atveju yra jam pagalbos priemonė. Žinoma, meilės išraiška gali būti ir kapų tvarkymas – prižiūriu, pasodinu gėlyčių. Bet malda yra aukščiausia.

– Teko girdėti, kad stačiatikiai pagerbia mirusiuosius pastatydami prie kapo degtinės ir net padėdami užkandos.

– Deja, yra tokių pagonybės liekanų. Tai baisu. Ypač tai tapo populiaru sovietmečiu. Dvi ar net trys kartos nebuvo auklėjamos krikščioniškai, o reikėjo kažkokių apeigų palydint mirusiuosius. Maža to, per gedulingus pietus prie portreto į lėkštutę paberdavo druskos, padėdavo duonos ir pastatydavo taurelę degtinės. Ne konjako, ne gero prancūziško vyno, bet degtinės.

Dar buvau jaunas dvidešimtmetis kunigas, kai mane pakvietė per Mirusiųjų minėjimo dieną prie kapo pasimelsti. Devintą dieną po Velykų, antradienį po Atvelykio, mes einam melstis į kapines, giedam velykines giesmes. Taip primename mirusiesiems, kad Kristus prisikėlė, taip pat ir jūs prisikelsit.

Ir štai esant tokiai nuotaikai pamačiau, kad ant naujai supilto kapo tarp gėlių padėta taurelė degtinės. Paprašiau nuimti. Giminės man pradėjo aiškinti, kad čia tokia tradicija. Pasakiau, kad nėra tokios krikščioniškos tradicijos. Tada jie man priminė, kad esu jaunas kunigas. Ten buvo ir daug garbaus amžiaus žmonių. Visi ginčijosi ir nenorėjo nuo kapo nu­imti taurelės.

Atsiprašiau jų, pasakiau, kad negaliu čia melstis. Įsiminiau mirusiojo vardą, per šv. Mišias bažnyčioje jį tyliai paminėjau, bet prie kapo nesimeldžiau, kad tai būtų pamoka kitiems, jog taip negalima.

– O jei per laidotuves pamatytumėte, kad mirusįjį išlydi su taurele?

– Nelaidočiau. Jau buvo toks atvejis, kai iš laidotuvių išvykau nebaigęs. Pamačiau močiutę, kuri į karstą dėliojo monetas aplink mirusįjį. Net nepažiūrėjau, ar ten buvo tuomečiai lietuviški centai, ar kokie kiti pinigai. Paprašiau jos liautis. Giesmininkė giedojo, nenorėjau kalbėti, todėl ranka parodžiau jai pasitraukti į šoną. Ji pastebėjo mano gestą, bet toliau tas monetas aplink dėliojo.

Tada jau garsiau pasakiau, dar nenutraukdamas giedojimo: „Pasitraukit į šoną ir melskitės. Nereikia nieko į karstą dėt.“ Jinai nereagavo. Bet iš žvilgsnio mačiau, kad ji girdi gerai, nes į mane pažiūrėjo. Tada paprašiau ją sustabdyti artimųjų. Jie tik tarpusavyje susižvalgė. Nedrįso prieit. Tada jau nutraukiau giedojimą ir viešai pasakiau: „Šitaip neturi būt. Arba jūs pasitraukiat nuo karsto, arba aš pasitrauksiu.“ Visi nudelbę akis tylėjo ir niekas jai nieko nesakė. Aš apsisukau ir išvažiavau.

– Dabar vis labiau viskas susipynę. Būna, kad žmogus praktikuoja jogą ar budistinę meditaciją, tačiau jo artimieji – krikščionys ir nori jį išlydėti krikščioniškai. Ar kitą religiją išpažinusį žmogų galima laidoti krikščioniškai?

– Tikrai ne. Tai turi būti demonstratyvus ženklas, kad šis žmogus gyvenimu nebuvo krikščionis. Jis juk savo gyvenimo būdu parodė, kad jam Bažnyčios nereikia. Tai kodėl turėtume jam piršti, kai jis negali sakyti „ne“? Kai burna užčiaupta, o rankos – surištos? Kam mes melsimės, giedosime, jei jam to nereikia?

Perėjimas į budizmą ar hinduizmą yra krikščionybės išsižadėjimas. Taip žmonės patys save nuo Bažnyčios atskiria. Ne­galima jam priimti komunijos, negalima jam teikti ir kitų sakramentų. Tai kodėl turėtume jį laidoti?

Taip, jis krikštytas, krikštas neišsitrina. Tačiau jis gyvas turėtų pasiprašyti į Baž­nyčią atgal, sakyti: „Aš suklydau, noriu būti krikščionis.“ Tada reikėtų per tam tikras apeigas ar maldas jį vėl priimti į krikščionis. Ne taip, kad kažkur pabuvai ir lyg niekur nieko sugrįžti. Žmogus turi atsiprašyti už savo klajones ir Viešpaties Dievo, ir visos bendruomenės.

BFL

Spektaklyje „Baltas sodininkas“ skleidžiasi Vytauto Kernagio gyvenimo drama.

Ginta GAIVENYTĖ

Ko reikia, kad daina būtų populiari? Ogi pošlykščio teksto ir atvirai iš lenkų ar vokiečių vogtos melodijos! Tada visa tauta kartu užtrauks: „Man vasara miške patinka, ten daug visokių kirmėlių. Ilgų gyvačių ten nestinga, anei gražuolių siurbėlių. Ten šerno viduriai išvirtę…“

Taip kalba spektaklio „Baltas sodininkas“ herojus. Juokinga? Šiurkštu? Tik ar tokius žodžius galėjo ištarti pats maestro Vytautas Kernagis?

Ar tikrai Kernagis taip gėrė ir keikėsi?

Spektaklio režisierius Vytautas V.Lands­bergis įsitikinęs – be Kauno „Žalgirio“ ir V.Kernagio dainuojamosios poezijos būtų buvę daug sunkiau susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų okupacijos ir Atgimimo laikais V.Kernagis liudijo kitokios, ateinančios, laisvėjančios Lietuvos dvasią. Iškėlė jos stiprybes ir šaipėsi iš kompleksų, silpnybių – kaip toje dainoje apie Kukutį, kuris gėdijasi kumelaitės savo ausy.

Koks tas Lietuvą budinęs žmogus buvo iš tikrųjų? Ar tematėme jo kaukes?

„Viena įdomesnių amžinatilsį V.Kernagio tezių buvo, kad artistas scenoje negali būti iki galo nuoširdus. Kad vis tiek artistas turi turėti kaukę, – tai išgirdęs aktorius Ainis Storpirštis daug mąstė. Jis nustojo kaukes vertinti kaip blogą dalyką. – Aš visą laiką suabejoju, kai sako: čia kaukė, o čia – jau tikra. Nuoširdumas gali būti kaukė. O kaukė gali būti nuoširdumas – aš net labiau į tai linkčiau. Kitokia tavo forma gali net labai atspindėti tave patį. Tai gali būti tikriau, negu užsidėjus tą, vadinkim, normalią kaukę.“

Maestro sūnus ir spektaklio prodiuseris Vytautas Kernagis tvirtina, kad artistas visuomenei prisistato toks, kokį jį žmonės nori matyti. Jo tėvas galėdavo aiškiai pasakyti, kas yra populiaru. Jeigu eidamas Palangoje girdėdavo „O, tai šitas, kur dainuoja „Širdelę“, žinodavo – dabar populiarus Dainos teatras. O jei girdėdavo „O, milijonierius, milijonierius eina“ arba „Robinzonas čia, Robinzonas“, tada suprasdavo, kad žmonės žiūri televiziją.

V.Kernagis buvo įsitikinęs, kad yra baisu, kai kūrėjai kaukės iš viso nenusiima. Greitai išgarsėja, mano esantys žvaigždžių žvaigždės, tada pradeda elgtis tam tikru būdu ir net naudoti tam tikrą dantų pastą. Likęs vienas ar su artimais žmonėmis maestro kaukę nusiimdavo. Tai parodoma ir spektaklyje.

„Spektaklio pagrindinis personažas, Kernagis jis ar ne Kernagis, dažnai lieka vienas ir prieš save tampa nuogas. Toks natūralus, koks ir yra, – prodiuseris palaikė režisieriaus sprendimą nekurti biografinio spektaklio. – Biografiją galima knygoje pasiskaityti, internete yra santrauka. Tada lengviau ir aktoriams – nereikia atkartoti Vytauto Kernagio. Jei jie atkartotų, būtų labai bloga kopija.“

Štai todėl jam neskaudės širdies, jei nugirs ką nors po spektaklio nepatikliai murmant: „Negi Kernagis taip siaubingai keikėsi? Ir ar jis tikrai tiek gėrė?“ Kai spektaklyje supintos tikros ir išgalvotos istorijos, žiūrovai taip pat gali laisviau vertinti – netgi išvadinti herojų idiotu. Tai nereikš, kad jie taip sumenkina maestro.

Santechnikas – Šventasis Technikas

„San…. San… San…“ – stena scenoje aktorius. „San Diego?“ – spėja žiūrovai salėje. „Ne, tai Santechnikas, Šventasis Technikas“, – pagaliau paaiškėja.

Kai pirmąsyk per repeticiją pamačiau su raudona klouno nosimi šėliojantį A.Storpirštį, man nepatiko. „Nesąmonė. Joks čia Kernagis“, – pamaniau. O kai per kitą repeticiją išgirdau Vidą Petkevičių dainuojant „Išeinu, palieku tave, atleisk“, galvoje tapo tylu tylu. Kai daina pasibaigė ir vėl įsijungė mano vertinantis protas, ėmė atrodyti – čia tai tinkamas aktorius. Geresnis už Ainį.

„Pusiausvyra tarp kaukės ir nuoširdumo yra ta būsena, kurią kiekvienas menininkas savo gyvenime sprendžia. Vyto Kernagio gyvenime tai labai matome. Net vizualiai vienaip jis atrodydavo kabarete – su klouniškais akiniais, pajaco intonacijomis. Kitaip – koncerto metu bendraudamas su publika, tiesiai šviesiai“, – režisierius V.V.Landsbergis aiškina, kodėl jam reikėjo dviejų tokių skirtingų pagrindinį vaidmenį atliekančių aktorių. Ainis – valiūkiškas klounas, scenoje skaldantis „bajerius“, provokatorius. Vidas – daug rimtesnis, santūresnis, kilnus ir garbingas.

V.V.Landsbergis nemano, kad vienas personažas geresnis už kitą. Jis aiškina, kad gyvenimas vyksta tarp sielos tyrumo ir kaukės, padedančios išlikti. Jeigu stengsiesi būti tik nuoširdus, negalėsi net išeiti į gatvę – tuoj būsi išjuoktas. Jei būsi tik su kauke, apkerpėsi ir greitai imsi kaukti.

Spektaklio „Baltas sodininkas“ žiūrovai turės pasukti galvą, į kurį spektaklį nueiti. Vyresnės kartos žiūrovams spektaklis su jaunu aktoriumi gali patikti mažiau. Arba nepatikti. V.V.Landsbergis kviečia pažiūrėti abi spektaklio versijas.

Svarbu prisiminti, kad aktoriai vaidina ne dokumentiką. Kai supratau žaidimo taisykles ir nesistengiau A.Storpirščio kloune atrasti V.Kernagio, spektaklį žiūrėjau visai kitaip. Mačiau jame savo gyvenimo dramą – kai reikia pasirinkti tarp kaukės ir nuoširdumo, tarp pinigų ir kūrybos.

„Jamaika – Lietuvos širdis!“ – jei dainininkas būtų sušukęs vieną frazę per naujo prekybos centro atidarymą, būtų gavęs didžiulį honorarą. Tai išgalvota istorija, nes nėra Lietuvoje prie greitkelio įsikūrusio prekybos centro pavadinimu „Jamaika“.

Prekybos centras – Lietuvos širdis?

Tikra tai, kad V.Kernagis iš tiesų buvo gavęs verslininko pasiūlymą per atidarymo renginį perkirpti juostelę ir sušukti, kad tas prekybos centras yra Lietuvos širdis. Nors tuo metu labai reikėjo pinigų, maestro atsisakė.

„Visų pinigų neuždirbsi. Kernagis laikė ribas. Yra sąžinės dalykai, kurių nereikia peržengti, – samprotauja aktorius V.Petkevičius. – Sako, kad viską įmanoma nupirkti, klausimas tik kokia kaina. Kartais pasižiūriu per koncertus, matau juose pažįstamus žmones ir mąstau – na, kodėl jūs taip pasiduodat.“ Štai todėl jis jaučiasi pagerbtas, kad gali vaidinti V.Kernagį – Vytautas buvo ambicingas žmogus.

„Daug temų mes čia užgaunam“, – ištaria aktorius. „Kaip gitaros akordai tas spektaklis?“ – klausiu. „Taip, kaip akordai. Kaip disonansai. Nes gyvenimas iš to susideda.“

Vienas iš svarbių akordų – Lietuvos kelias į nepriklausomybę. Dainininkas turi iškęsti ir saugumiečių tardymą, per kurį turi įrodinėti, kad Marcelijus Martinaitis ir Antanas A.Jonynas yra sovietiniai poetai. Jis linksmina Sausio 13-osios naktį barikadas statančius žmones. O kai nepriklausomybė lyg ir yra, visiems svarbūs tampa pinigai. Tada pas jį ateina bendrovės atstovai su apvalia suma, siūlydami ištarti, kad jų parduotuvė – tai Lietuvos širdis.

„Sovietų okupacijos metais menininkai labai daug pasakydavo tarp eilučių. Dabar viskas laisva, bet yra pagunda pasiduoti komercijai. Tačiau jeigu esi tikras menininkas, darai savo, nesvarbu, kokia santvarka“, – V.Petkevičius tvirtina, kad menininkas visada turėtų būti prieš vėją. Jis ragina lietuvius palaikyti žmones, kurie stengiasi nepasiduoti. Išmokti vertinti žmones, kuriuos turim.

Vaidinti jis stengiasi taip, kad būtų „kuo arčiau Vytauto“. Groja dainas kai kurias natas pabrėžia taip, kaip jis: „Darau taip, kad jis būtų nors kiek atpažįstamas. Jokiu būdu negaliu jo nei kopijuoti, nei padaryti geriau negu jis. Tik galiu suprasti, matyti jo vidų.“

V.Petkevičius prisimena, kad amžinatilsį draugas sakė: jeigu nori pažinti žmogų, žiūrėk jo kūrybą.

Spektaklį kūrė ir V.Kernagio šeima

Jei kas manys, kad A.Storpirščio vaidinamas neramusis herojus gali įžeisti V.Kernagio artimuosius, jie nebus teisūs. Statydamas spektaklį režisierius turėjo gauti šeimos sutikimą. Šeimos nariai galėjo ne tik dalyvauti repeticijose, bet ir patys siūlyti kūrybinius sprendimus.

Pabendravęs su V.Kernagiu jaunesniuoju režisierius pamatė, kad šis puikiai nusimano apie kultūros vadybą. Tada ir pasiūlė tapti spektaklio prodiuseriu. Maestro žmona Dalia Kernagienė kūrė spektaklio kostiumus. Dukra Eglė taip pat prisideda – stebėdama, pasakodama, fotografuodama. Iš šeimos narių V.V.Landsbergis išgirdo daug anksčiau negirdėtų istorijų. Jam patinka toks šeimyniškas santykis: „Mums reikia šito spektaklio – ir jiems reikia, ir man reikia. Gal reikės ir žiūrovų šeimai.“

V.V.Landsbergis tikisi, kad bus sukurtas ir dokumentinis filmas apie V.Kernagio gyvenimą. Iš Amerikos jis parsivežė unikalios archyvinės medžiagos. Po Naujųjų pradės parengiamuosius darbus – jau gauta parama iš Lietuvos kino centro. Režisierius tikisi ir tolesnio finansavimo.

Spektaklio „Baltas sodininkas“ premjera įvyko spalio 17, 18 dienomis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Papildomi spektakliai Vilniuje – lapkričio 4 ir 14 d.

Spalio 22, 23 d. spektaklis bus vaidinamas Klaipėdos „Kultūros fabrike“, o spalio 29 d. – Kauno nacionaliniame dramos teatre.