BFL

Emigracijai šluojant kaimus ir miestelius atsivėrė nemaloni tiesa – infrastruktūra, kuriai gerinti investuota šimtai milijonų eurų, tampa nebereikalinga, o parengti kitų projektų kokybiškai negalima. Pagal galiojančius teisės aktus, projektus reikia ruošti remiantis senomis normomis, kurios jau nebeaktualios. Kartu pinigai bus be reikalo užkasti į žemę.

Šie pokyčiai – ne tik provincijos tuštėjimo masto neapskaičiavusios valdžios kaltė. Be emigracijos, vandens naudojimą ir šiukšlių kiekius mažina pasikeitę vartojimo įpročiai. Žmonės taupo, šiukšles, kurios turėjo keliauti į regioninius šiukšlių tvarkymo centrus, išrūšiuoja ir atiduoda tolesniam perdirbimui. Aplinkos ministerija jau skelbia, kad dabartiniu finansiniu laikotarpiu mūsų tikslas – modernizuoti senus vandentvarkos ir atliekų tvarkymo įrenginius ir pritaikyti juos prie esamų teisės aktų, o nebe plėtra.

„Šiandien bėda ta, kad galiojantys teisės aktai ir normatyvai mums nebetinka, nes jais tarsi mėginame paneigti realų faktą, jog dėl emigracijos žmonių kaimuose beveik neliko“, – aiškina Gintaras Bleizgys, UAB „SIKC“ vadovas.

Jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų.

Jis sako, kad būtina kitaip žvelgti į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų. Netgi paviršutiniškai skaičiuojant negalima rasti, iš kur išvažiavo 850 tūkst. žmonių. Realiai, sprendžiant pagal provincijos vartojimą, mūsų likę apie du milijonus ir šį kiekį reikėtų įtraukti į oficialius normatyvinius aktus, o ne mėginti užsimerkti ir toliau rengti milžiniškus, tačiau niekam nebereikalingus projektus ir pagal juos kurti infrastruktūrą.

Pasak G.Bleizgio, skubant tik įsisavinti lėšas mums gresia prisistatyti butaforinių menkai naudojamų įrenginių, kuriuos stengiantis išlaikyti likusiems vartotojams tiesiog bus nuolat didinami tarifai.

Perteklinės investicijos

UAB „Ekonovus“ generalinis direktorius Rolandas Rutėnas taip pat skaičiuoja, kad šalyje pastatytų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektiniai pajėgumai didesni nei realus atliekų srautas, todėl dalis padarytų investicijų yra perteklinės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad tuo pat metu labai smarkiai plečiamas pakuočių rūšiavimo infrastruktūros tinklas. Iki 2018 m. visos individualios valdos bus aprūpintos rūšiavimo konteineriais. O kur dar planuojamos dvi papildomos atliekų deginimo jėgainės Vilniuje ir Kaune.

Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

„Kai rengėme pasiūlymus Aplinkos ministerijai, siūlėme investuoti į infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, o iš gauto pelno plėsti tinklus. Tada plėtra būtų natūrali. Naujuoju finansiniu laikotarpiu intensyvios plėtros nereikia“, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Jis primena, kad į žemę užkasti vamzdžiai tarnaus dešimtmečiais, tačiau įvairi papildoma įranga – siurbliai, informacinės technologijos – sensta, dėvisi ir tai reikia nuolat atnaujinti. Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

Ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą.

B.Miežutavičius sako, kad plėsti reikia tik tose vietose, kur to reikalauja aplinkosaugos standartai. „Dėl išvažiavusių gyventojų didėjančias sąnaudas reikia kompensuoti investicijomis į modernizavimą ir sąnaudų mažinimą“, – apie greitus pokyčius pasakoja Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
Antra vertus, jis pripažįsta, kad tik ES lėšos leido kokybiškai pertvarkyti visą sektorių.

Atliekų tvarkytojai pajuto, kad ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą, į kurią investuota šimtai milijonų eurų.

Pasikeitė žmonės

„Akivaizdu, kad rūšiavimas padės smarkiai sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį, bet tik klausimas – ar mums ne per brangi tokia sistema? Yra dvi nuomonės: viena, kad reikia ir skatinti pirminį rūšiavimą, ir statyti MBA įrenginius, o likusias po rūšiavimo atliekas de­ginti; kita nuomonė – ar nepakaktų po pirminio rūšiavimo likusias atliekas tiesiog panaudoti energijai gauti“, – kaip kintanti aplinka keičia vartojimo įpročius, aiškina R.Rutėnas.

Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.

Pasak jo, kol kas nėra aišku, koks bus faktinis MBA efektyvumas. Lietuvos komunalinių atliekų tvarkytojų asociacija (LKATA), kuriai ir priklauso „Ekonovus“, jau kreipėsi į Ap­linkos ministeriją, kad būtų skelbiamos MBA periodinės veiklos atskaitos, nes šios informacijos neturi.

R.Rutėnas nekomentuoja, kiek regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) reikėtų Lie­tuvai, bet įžvelgia pavojų, kad RATC ne tik organizuoja atliekų tvarkymą regionuose, bet ir vis aktyviau dalyvauja tiesioginėje atliekų tvarkymo ūkinėje veikloje: „Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Savaitgalį prasidėjo “Poezijos pavasario” renginiai. “Veidas” kalbina poetą ir verslininką Gintarą Bleizgį, festivalio išvakarėse pristačiusį septintąją poezijos knygą “Kai sėlinsi manęs”.

“Liūdna knyga. Joje tiek mirties”, – atsidūstu pokalbio pradžioje. “Ir žmona taip sako… O man atrodo tiesiog labai rami. Dauguma eilėraščių rašyti 2010-aisiais ir vėliau, todėl tai ilgo periodo knyga. Keista, bet dažniausiai prie jos sugrįždavau pavasariais ir vasaromis, kai gamta labai gyvybinga. Todėl mirties tema čia reiškia ne tiek išnykimo liūdesį, kiek suvokimą, kad žydėjimas – itin laikinas. Dabar ir klimatas pasidarė toks, kad vaismedžiai apsipila žiedais kone vienu metu ir labai greitai visas tas grožis išnyksta, subyra. O ir pats, artėdamas prie 40-mečio, pradedu suvokti, kad daug ko mano gyvenime jau nebebus. Nebebus dar smarkesnio žydėjimo”, – garuojant jazminų arbatai ramiai dėsto Gintaras.
Per minėtus ketverius metus buvo tarpų, kai jis rašė kitokius eilėraščius: 2012-aisiais pasirodė rinkinys “Sodas”, dar vienas turėtų gulti ant stalo šių metų žiemą. Atrodytų, pats kūrybinis įkarštis, o eilėraščiuose vis viena – “mirties kaukė ledinės grimasos”, “sunkios tuščios pievų įkapės”, “pajuodęs debesis tarsi replės traiško hermetišką zylių pasaulį”. Ir netgi naktį jazmine po langu švilpiantis paukštis primena laikinumą: “išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs…”
“Kaip krikščionis, stengiuosi sekti šventųjų pavyzdžiais ir eiti šventėjimo keliu, nors jaučiu, kokia begalybė nuo jo skiria. Žinau, kad po mirties Kristaus aukos dėka būsiu apvalytas, bet kaip ištverti tarp apreiškimo ir kasdienybės plytinčią naktį ir nepaklysti? Kasdienybėje žmogus neįžvelgia esmių. Tai, kas materialiame pasaulyje atrodo rimta, iš tiesų tėra šypseną keliantys dalykai. Nes to, ką matei prieš sekundę, kitą sekundę nebelieka. Praskrido paukštis, vėjas pakėlė jo plunksną, kuri įsirašė mano atmintyje… Viskas išpustoma tą pat akimirką, kai ją suvokiame. Tai irgi mirtis. Gyvename nuolatinėje mirtyje, bet jos neverta bijoti, nes gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių akimirkų, vaizdų ir paties savęs ir yra būdas išlikti. Man nebaisu, kuo būsiu po sekundės, lygiai taip pat nebaisu, kuo virsiu baigęs gyventi šitame kūne, nes tai tebus mano kitimo dalis”, – dėsto jau du dešimtmečius baptistų bažnyčiai priklausantis pašnekovas.

Vienintelis dalykas, kurį žinau
Čia primenu kitą Gintaro eilėraštį apie trisdešimt penkerių metų kaimynę, po chemoterapijos skarele apsirišusią galvą. “Aš žinau kaip ji bijo”, – liudija eilutė. Poetas sako, kad vaizdas atkeliavo iš realybės: du vaikus auginanti jo kaimynė išties buvo priversta kovoti su liga pačiame gyvenimo žydėjime. Šiek tiek anksčiau jam teko stebėti savo paties sunkiai sirgusią mamą, lankytis ją slaugiusioje ligoninėje, matyti kitų mirtį pasitinkančias motinas. Todėl moterų baimes, netgi subtiliai slepiamas, teigia jaučiantis ir atpažįstantis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m