Rezultatas – per kančias. Be kai kurių kosmetinių padažymų, neišvengiamos Pietų Amerikos specifikos, sugrąžintų regbio ir golfo varžybų, per Rio de Žaneiro žaidynes vėl bus siekiama parodyti kuo daugiau kovos iki paskutinių trasos centimetrų ir šimtųjų sekundės dalių. Juk taip žiūroviškiau. Varžybos per lėtos, paini taškų skaičiavimo sistema, nuobodi apranga, neišlaikoma intriga iki pat galo? Ne bėda – viską pakeisime, tik neperjunkite kanalo.
Iki vasaros olimpinių žaidynių likus daugiau nei metams, vienas populiariausių žodžių bus „olimpinis“: normatyvas, atranka, sistema ir galiausiai rinktinė. Į kokias aukštumas iškeltus normatyvus šįkart teks įveikti mūsų šalies sportininkams arba tarp kelių laimingųjų jie privalės patekti? Ne paslaptis, kad atrankos į žaidynes sistema tik sunkėja. Vis pridedant rungčių, o kartais ir sporto disciplinų ar šakų, per siūles braškančią olimpinę programą atkakliai bandoma įsprausti į nustatytus dviejų savaičių rėmus. Išsitekti nelengva, ypač vasaros žaidynėse, todėl griebiamasi įvairių limitų, automatiškai sunkinančių sportininkų kelią žaidynių link. Bet, kaip sakoma, čia susirenka geriausi, o geriausių negali būti daug.
Dar sakoma, kad sportui kylančios didžiosios grėsmės yra dvi – dopingas ir nelegalios lažybos. Ar ne laikas šalia jų įrašyti trečiąją, kuriai apibūdinti rastume daug pavadinimų: komerciškumo, pataikavimo žiūrovams, didesnio rūpinimosi įvairiais reitingais nei pagrindiniais žaidynių dalyviais – sportininkais.
Kita vertus, įvairūs bandymai pakartoti sėkmingiausiu sporto verslo projektu vadinamas žaidynes rodo, kad einama geru keliu: bent pastaruosius du tris dešimtmečius žaidynės nebėra siejamos su jas rengiančiai šaliai neišvengiamai gresiančiu finansiniu krachu, kaip tai buvo aštuntąjį ano tūkstantmečio dešimtmetį. Kaip vieną lūžio taškų verslo analitikai mini 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes, prieš kurias Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nusprendė pasirašyti rėmimo sutartis su garsiausių prekių ženklų atstovais ir TV transliuotojais. Matyt, šiuos metus derėtų laikyti ir tuo atskaitos tašku, kai į olimpines žaidynes atėjo dar vienas svarbus dalyvis – televizija ir visa su ja susijusi industrija. Bet pamažu sporto šakoms ėmus keistis į žiūroviškesnę pusę, kilo grėsmė jų autentiškumui.
Iš visų sporto šakų bene labiausiai keitėsi ir prie žiūrovų poreikių derinosi šiuolaikinė penkiakovė. Iš pradžių vykusios penkias dienas – po rungtį per dieną, vėliau šios sporto šakos varžybos sutrumpėjo iki dviejų dienų, o dabar prasideda ir baigiasi tą pačią dieną. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino tvirtinimu, dabar bus bandoma įgyvendinti dar vieną naują šūkį: penkios rungtys – penkios valandos. „Žmonėms visko reikia greitai, čia ir dabar. Ir ne bet kaip, o turi būti greita, įdomu, populiaru. Taigi mes ir einame prie šito: kur tik galima, atsisakome nereikalingų elementų, pertraukų, trumpiname kovos laiką, atsisakome žirgų pristatymo, individualaus burtų traukimo ir panašiai, kad žiūrovai niekur neišsivaikščiotų ir jiems būtų iki galo įdomu stebėti varžybas“, – eilinius penkiakovės pokyčius vardija V.Kalininas.
Šios sporto šakos atstovams mažai keitėsi tik olimpinė atranka: į Rio de Žaneirą pateks pasaulio čempionato ir Pasaulio taurės etapų varžybų laimėtojai, Europos čempionate užėmę pirmą–aštuntą vietas – iš viso po 36 sportininkus, daugiausiai po du vyrus ir moteris iš kiekvienos šalies. Deramasi, kad jau 2020 m. Tokijuje vyktų mišrių estafečių varžybos. Lietuvai, pasak V.Kalinino, ši naujovė būtų į naudą, nes mūsų penkiakovininkai gerai pasirodo ir estafečių varžybose.
Bet čia dar ne visos penkiakovei gresiančios metamorfozės. 90 proc. tikimybė, kad tose pačiose 2020 m. žaidynėse visos šiuolaikinės penkiakovės rungtys vyks stadione: tame pačiame stadione penkiakovininkai ne tik fechtuosis, bet ir plauks. O fechtavimosi varžybos vyks pagal jau išbandytą vadinamąją riterių sistemą: bus fechtuojamasi ant pakylos, kova truks apie 50 sekundžių, kas pralaimės, tas paliks pakylą, o nugalėtojas kovos toliau. Po šių varžybų sportininkai sės ant žirgų, o po jojimo lauks sujungta šaudymo ir bėgimo rungtis. Taip, pasak LŠPF gen. sekretoriaus, maždaug 50 tūkst. žiūrovų (tiek vietų planuojama stadione) per penkias valandas pamatys visą šiuolaikinę penkiakovę.
Pats dalyvavęs, pavadinkime, senovinėse varžybose – plaukęs, bėgęs ilgesnį nuotolį ir juolab ne lazeriniais ginklais šaudęs V.Kalininas patikina, kad naujoji šiuolaikinė penkiakovė yra įdomesnė, azartiškesnė. „Specialistams ir penkias dienas įdomu varžybas stebėti, bet žiūrovas ketvirtą dieną jau užmiršta, kas buvo pirmąją. Anksčiau po jojimo rungties jau praktiškai būdavo aiškūs laimėtojai, o dabar intriga išlieka iki pat paskutinės šaudymo ugnies linijos. Juk esame šiuolaikinė penkiakovė, vadinasi, lyg ir priklauso derintis prie šių laikų“, – svarsto pašnekovas.
Kita vertus, čia didelio pasirinkimo nėra: nesikeisi – tavęs neliks olimpinių žaidynių programoje, todėl tenka priimti žaidimo taisykles ir dėl natūralaus noro išgyventi. „Kartais atrodo, kad pradedame dirbti ne kaip sportininkai, o kaip šoumenai, kad tai greičiau ne sportas, o komercija. Betgi keičiasi net krepšinis – visam pasauliui madas diktuoja televizija“, – apibendrina V.Kalininas.
Nors ir ne tokių drastiškų kaip šiuolaikinė penkiakovė, pakeitimų neišvengė ir imtynės, prieš porą metų kartu su penkiakove priartėjusios prie pavojingos išmetimo iš olimpinių žaidynių programos linijos. Todėl 2016 m. žaidynės, kaip ir olimpinė atranka į jas, imtynininkams galėjo būti paskutinės. Išgyvenusios nelengvą laikotarpį, bet bent jau iki 2024 m. olimpiados iš žaidynių programos nedingusios imtynės imtos keisti. Tiksliau, gal ne tiek pačios imtynės, kiek esą nuobodžiai atrodantys jos elementai: arbitrų apranga, atletų triko spalvinė gama, į istoriją pasiųstas ir tradicinių spalvų tatamis – dabar jis nebe geltonas ir raudonas, o tamsiai mėlynas ir oranžinis.
Taisyklių pakeitimais irgi esą siekta imtynes padaryti įdomesnes žiūrovams: liko du kėliniai po 3 min., supaprastinta taškų skaičiavimo tvarka, padaugėjo kovos stovint, taigi ir „žiūroviškų“ efektyvių metimų tikimybė. „Štai čia problema: cirkas yra gražu, o aukštas sportinis meistriškumas nėra gražu, nes tai aukščiau visko. O kai viską turi atiduoti, grožio nebelieka“, – apie televizijos diktuojamas madas savo nuomonę turi Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentas Valentinas Mizgaitis.
Jo manymu, priimti pakeitimai nėra labai reikšmingi. Mums, kaip mažai šaliai, didesnį nerimą turėtų kelti pasikeitusios Tarptautinės imtynių federacijos vadovybės sprendimas daugiau reikšmės suteikti teisėjavimui. „Dabar teisėjai praktiškai gali nulemti varžybų baigtį, o mums, mažai valstybei, kuo daugiau objektyvumo, tuo geriau. Ir korupcijos gali padaugėti. Jau buvo čempionatas Helsinkyje, kuriame pirmaudamas 4:0 per dešimt sekundžių, likusių iki kovos pabaigos, imtynininkas pralaimėjo“, – pateikia pavyzdį V.Mizgaitis.
Imtynininkų kelias žaidynių link paženklintas skaičiumi aštuoniolika – tiek vienos svorio kategorijos sportininkų, daugiausia vienas iš vienos šalies, pateks į olimpiadą (dar vienas gaus vardinį kvietimą arba šis bus atiduotas šeimininkų, šiuokart brazilų, imtynininkui). Kita su šia sporto šaka susijusi naujovė – graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių kovotojai po vieną svorio kategoriją, taigi ir medalių komplektą, atidavė moterims, todėl Rio de Žaneire 344 imtynininkai varžysis dėl šešių kiekvienos imtynių sporto šakos apdovanojimų komplektų: šešių graikų-romėnų svorio kategorijų, tiek pat laisvųjų imtynių ir moterų imtynių.
Bandyti patekti į olimpinį aštuoniolikos klubą bus galima per šių metų pasaulio čempionatą ir tris kitų metų turnyrus. Kaip ir prieš Londono žaidynes, gausiausiai olimpiečių gretos pasipildys po pasaulio čempionato – šiemet Las Vegase bilietus į Braziliją gaus šešių pirmųjų kiekvienos svorio kategorijos vietų laimėtojai. Iš papildomų atrankos turnyrų, pavyzdžiui, žemynų čempionatų, kelialapius gaus tik du pirmieji laimėtojai. „Bet jeigu nugalėtojas jau turės bilietą į Rio, eilė automatiškai pasislinks ir bilietas atiteks tam, kuris liks trečias ar net ketvirtas“, – paaiškina LIF prezidentas.
Svarstydamas, kuo galėjo neįtikti nuo antikos laikų žinomos imtynės, LIF vadovas prasitaria apie esminį argumentą, kuriuo imtynių propaguotojai buvo remiami prie sienos: esą ši sporto šaka mažai atsinaujino. „Kai į TOK vadovo postą atėjo Jacques‘as Rogge‘as, jis vis primindavo, kad gal imtynių nereikia. Aišku, ir mūsų tarptautinė federacija galbūt padarė klaidų, per daug savimi pasitikėjo“, – dėl ko kilo sąmyšis, šįkart imtynininkams pasibaigęs gerai, bando suprasti pašnekovas.
Bet pamąstyti liko apie ką: kai visi pirštais rodė į šiuolaikinę penkiakovę, manydami, kad ji bus pašalinta, netikėtai buvo atsigręžta į imtynes, vadinasi, taip gali nutikti bet kuriai sporto šakai. Laimei, vėlesnis balsavimas parodė, kad palaikančiųjų imtynininkus daugiau nei užtektinai. V.Mizgaitis spėja, kad dėl penkiakovės kilo baisios povandeninės srovės, į kurias, kiek žinoma, netgi įsitraukė olimpinių žaidynių atgaivintojo ir šiuolaikinės penkiakovės sumanytojo Piere‘o de Coubertino anūkas. „Bet ne kiekvienas supurtymas išeina į naudą, todėl dar pažiūrėsime“, – skubotų išvadų nelinkęs daryti LIF prezidentas.
Buvęs imtynininkas turi pastabų ir dėl atskirų sporto šakų dalyvių skaičiaus: kodėl, tarkime, gimnasto užimtą 60–70 vietą kai kurie linkę vadinti puikiu pasirodymu, o imtynininko patekimas tarp minėtų aštuoniolikos sportininkų ne visų laikytinas puikiu rezultatu. Todėl kalbėdamas apie būsimas atrankos kovas ir žaidynes V.Mizgaitis patikina, kad džiaugsis visais, kurie sugebės išsikovoti vietą žaidynėse. Yra numatęs ir dvi olimpines programas: minimalią keturių imtynininkų ir maksimalią aštuonių – po vieną laisvųjų imtynių ir moterų bei šešių graikų-romėnų imtynininkų.
Šį olimpinį ciklą buvo sudrumstas ir kitos kontaktinės sporto šakos – bokso vanduo. Po to, kai Londone pirmuosius olimpinius medalių komplektus išsidalijo boksininkės, naujovės nesibaigė: paspaudusi vyrus iki dešimties svorio kategorijų, Tarptautinė bokso mėgėjų asociacija nusprendė į olimpinį ringą leisti kopti ir profesionalams bei pati įkūrė dvi bokso profesionalų lygas, iš kurių ir atsivers vienas tiesesnių kelių į Rio. Lengvojo svorio kategorijų kovotojai privalės patekti tarp 22–26 geriausių pasaulio boksininkų, vidutinio – tarp 28-ių, o į olimpinių žaidynių sostinę norintiems vykti sunkiasvoriams atiteks po 18 kelialapių.
Po Londono žaidynių pokyčių sulaukė ir plaukimas – antra sporto šaka po lengvosios atletikos pagal dalyvių ir iškovojamų medalių skaičių. Rio de Žaneire iki devynių šimtų bus apribotas žaidynėse dalyvaujančių plaukikų skaičius, nors, tarkime, į Pekiną vyko apie 1200. „Dėl to nukenčia vadinamasis stiprus viduriukas, tokie kaip mes, kurie plaukia apie 30–35 vietą. Daugiau iki Rio žaidynių naujovių nebus. Plaukikų atrankos sistema, kuri, sakyčiau, nėra prasta, nuo 1996-ųjų nesikeičia. O per pastaruosius šešerius–aštuonerius metus, kai buvo imtas taikyti toks kaip dabar sportininkų atrinkimo principas, patobulėjo ir vadinamąsias žaliąsias kortas, arba kvietimus, gaunančių šalių lygis, sumažėjo jų plaukikų atsilikimas“, – sako Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus.
Po Pekino olimpinių žaidynių, kuriose dar buvo A ir B normatyvai, Londono olimpiadoje jau liko tik A normatyvas, prilygęs prieš tai buvusių žaidynių 24 vietai. Dabar, šiek tiek gerėjant rezultatams ir kylant bendram plaukikų lygiui, keliami ir normatyvai, todėl tiesioginį kelialapį į Rio garantuojantys rezultatai prilyginti Londono olimpinių žaidynių šešioliktai vietai.
„Išsivysčiusioms plaukimo bendruomenėms, tokioms kaip JAV, Rusija, Kinija, Anglija ar Australija, tai jokios įtakos neturi, jie ir taip į vieną rungtį siųsdavo maksimalų skaičių savo šalies plaukikų – po du. Besivystančių plaukimo šalių, tokių kaip Okeanijos, Afrikos, plaukikams, neįvykdžiusiems nei A, nei B normatyvų, vis tiek duodama po vietą kiekvienoje rungtyje, nes toks olimpinis principas. Vadinasi, sudėjus A normatyvų turėtojus su tais, kurie gauna kvietimus, įvykdžiusiems B normatyvus žaidynėse vietos praktiškai nebelieka“, – paaiškina G.Bartkus, primindamas, kad Atėnų ir Pekino žaidynėse, į kurias vyko gausus mūsų plaukikų būrys, nebuvo bendro sportininkų limito.
Aukšti normatyvai ir sukviesti geriausi iš geriausiųjų garantuoja dar vieną reginį – įnirtingą kovą, po kurios į vieną sekundę sukrinta vos ne dvidešimties sportininkų rezultatai. Tokius glaustus laikus galima pamatyti ir žvilgtelėjus į Giedriaus Titenio mėgstamą 100 m krūtine rungtį, kurios laimėtojus lemia šimtosios sekundės dalys. Pasak G.Bartkaus, į tą vieną šimtąją sekundės reikia įdėti labai daug. „Bet čia yra sportas: lemia ir psichologija, ir sėkmė. Juk žmonės – ne robotai, iki automatizmo visko nenušlifuosi“, – sako LPF viceprezidentas ir pasidžiaugia, kad, be G.Titenio, turime dar vieną sparčiai tobulėjantį plaukiką Andrių Šidlauską, tad kas žino, gal į 100 m krūtine rungtį ir Lietuvai pavyks išsiųsti maksimalų skaičių vienos šalies atstovų – du plaukikus. O kol kas plaukikų kišenėje du olimpiniai kelialapiai, nes atranka dar tik prasidėjo.
Nuo vandens neatsiejamos irklavimo sporto šakos atstovai prieš žaidynes irgi sulaukė naujovių: mažėja kvotų vaikinams ir daugėja merginoms. Pavyzdžiui, Londono žaidynėse vyrų ir moterų santykis buvo 65 ir 35 proc., Rio de Žaneire – 60 ir 40 proc., o Tokijo žaidynėse galbūt jau bus 50 ir 50 proc.
„Moterų sąlygos gerėja, bet mums nuo to ne geriau, nes merginų stokojame. Kažkam sunkiau, kažkam lengviau, bet, mano galva, viskas tik sunkyn, nes anksčiau mums nelabai reikėdavo fotofinišo, jo dažniau prireikdavo sprinterių sportui, o dabar ir irkluotojų varžybų nugalėtojams išaiškinti – po jėgos ir ištvermės reikalaujančių 2 km lenktynių – jau reikia fotofinišo. Kartais būna ir taip, kad į vieną sekundės dalį sukrinta dvi komandos ir neįmanoma nustatyti vieno laimėtojo, todėl abi komandos skelbiamos nugalėtojomis. Anksčiau taip nutikdavo labai retai, o dabar ir irkluotojai, kaip baidarininkai ar kanojininkai, kurie dažnai plaukia trumpesnius sprinto nuotolius, finišuoja labai artimu laiku. Vadinasi, einame prie maksimalių galių ir nepaisant ilgo nuotolio tampame gana žiūroviška sporto šaka“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Jeigu panašios tendencijos išliks, kaip juokauja pašnekovė, beliks sulaukti didele krūva finišuojančių maratonininkų.
Irkluotojų atrankos sistema nepakitusi – kelialapius garantuoja tam tikros vietos tam tikruose renginiuose: iš pasaulio čempionato vienviečių varžybų juos pelno devynios valtys, keturviečių – aštuonios įgulos ir t.t. Pagrindinė irkluotojų atranka vyks rudenį per pasaulio čempionatą, čia ir paaiškės daugiausiai visų keturiolikos olimpinių rungčių atstovų kelialapių į Rio savininkų. „Kam nepavyks, dar turės galimybę per žemynų regatas, bet ten kelialapius pelno labai nedaug įgulų – po dvi, tai lyg paguodos prizas tiems, kuriems gali nepasisekti dėl techninių priežasčių, nes mums vis dėlto tenka startuoti su technika. O pasakyti, ar šįkart laukia lengvesnė, ar sunkesnė atranka, tai lyg rasti atsakymą į klausimą, kam sunkiau auginti vaikus – mums ar dabartinei kartai. Buvo sunku, yra sunku ir bus sunku įveikti atranką“, – neabejoja LIF gen. sekretorė.
I.Daukantienė taip pat atskleidžia dvi turimas patekimo į žaidynes programas: minimumas būtų trys kelialapiai, iškovoti Londono žaidynėse dalyvavusių įgulų, maksimumas – merginų ir vaikinų vienvietės, abi porinės dvivietės ir vaikinų keturvietė.
Beje, azerbaidžaniečiams nespėjus pritaikyti kanalo, irkluotojų nebus birželio mėnesį Baku vyksiančiose pirmosiose Europos žaidynėse. Europoje mūsų irkluotojai atrodo gerai, kaunasi dėl medalių, todėl subliūškus žaidynių organizatorių grandioziniams planams irkluotojams beliko apgailestauti dėl šios praleistos istorinės galimybės pasivaržyti. „Dar pernai turėjome vilčių, juk Azerbaidžanas – turtinga šalis, bet gal ne viską galima pinigais padaryti, galbūt pritrūko energijos susitvarkyti su keliamais reikalavimais, – svarsto pašnekovė. – Nežinau, ar lengva bėgti 100 m, bet jei kažkas nepavyksta, turbūt įmanoma dar sykį šį nuotolį įveikti, o nuplaukti 2 km ir, tarkime, neužfiksavus finišo laiko iš naujo tokį atstumą irkluoti – sunkiai įsivaizduojama, tai jau gresia skandalu.“
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kurios visame pasaulyje populiarios sporto šakos čempionatai, vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, bet kokių nors kultūrinių skirtumų pajusti netenka, nes viskas sutvarkyta pagal tarptautinį standartą, kurį reglamentuoja, I.Daukantienės žodžiais tariant, didžiulės storos maldaknygės, kuriose numatyta viskas – nuo maisto iki infrastruktūros. „Patenkame į standartinį lygį ir visur jaučiamės panašiai vienodai. Aišku, skiriasi, ar tenka irkluoti kanalu, ar natūraliu vandens telkiniu, bet mes pratę prisitaikyti prie oro sąlygų, juk esame lauko sporto šaka“, – atkreipia dėmesį I.Daukantienė.
Aišku, Europoje startuoti lengviau, o kiti žemynai mums savaime sudėtingesni, bet tam yra mokslas. Sunkiausia, LIF gen. sekretorės manymu, būtų aukštikalnėse ir dar užatlantėje, kaip buvo Meksike, bet praktika rodo, kad ir ten lietuviai medalių laimėjo, vadinasi, ir prie tokių sąlygų įmanoma prisitaikyti.
Iš iki Rio de Žaneiro vykusių bene šešių komandinių sporto šakų varžybų mūsų šalies atstovus matėme tik krepšinio aikštelėje. Šiemet kartu su Europos čempionatu vyks ir pagrindinė vyrų bei moterų krepšinio rinktinių atranka į žaidynes. Kaip ir prieš ankstesnes žaidynes, tiesioginius olimpinius kelialapius gaus abu žemyno čempionato finalininkai, o trečią–šeštą (moterys trečią–penktą) vietas užėmusios rinktinės dėl patekimo į laimingųjų dvyliktuką 2016-ųjų vasarą kovos papildomuose atrankos turnyruose.
Nuo 2016 m. žaidynių olimpinių komandinių sporto šakų gretas papildys po 92-ejų metų pertraukos sugrįžęs regbis. Tik 1924 m. buvo atsisveikinta su didžiuoju, arba penkiolikos žaidėjų žaidžiamu, o grįžta mažasis, kitaip dar vadinamas regbiu-7, arba tiesiog septynetų regbiu. Patekti į istorinį mažojo regbio turnyrą Rio tarp vos dvylikos laimingųjų ekipų turi galimybių ir Lietuvos regbininkai, pernai sugebėję prasibrauti tarp elitinių žemyno regbio komandų ir šiemet žaisiantys „Grand Prix“ pirmenybėse, iš kurių tiesiogiai į žaidynes keliaus viena nugalėtojų rinktinė.
Lietuvos regbio federacijos (LRF) generalinio sekretoriaus Irmanto Kukulskio manymu, regbio grįžimą į olimpinių žaidynių programą lėmė ne vienas veiksnys. „Manau, buvo į viską atsižvelgta: į šios sporto šakos žinomumą, pasaulinį populiarumą, nes didžiojo regbio pasaulio čempionatai pagal populiarumą ir žiūrimumą yra trečia sporto šaka. Tarkime, vienos Šešių nacijų regbio turnyro rungtynės į stadionus sutraukia po 80 tūkst. sirgalių, taigi regbis gal tik Lietuvoje mažiau žinomas“, – dėsto pašnekovas.
Sprendimui suteikti olimpinį šansą mažajam regbiui, be abejo, turėjo ir varžybų trukmė: vadinamojo regbio-15 pirmenybės vyksta apie pusantro mėnesio, tiek olimpiadai per ilgai, o septynetų regbio čempionams išsiaiškinti pakanka dviejų dienų. „Šis mažesnės apimties regbis palankesnis olimpiadai, o pirmajam bandymui pasirinktas mažiausias įmanomas komandų skaičius – dvylika. Gal iš pradžių norima pažiūrėti, kaip seksis, ir tada didinti komandų skaičių bent iki šešiolikos“, – svarsto I.Kukulskis, pripažindamas, kad mums, mažai šaliai, palanku, jog olimpine sporto šaka buvo pasirinktas mažasis regbis, nes didžiajam tiesiog esame per maži.
Kalbėdamas apie pokyčius, kuriuos lėmė regbio grąžinimas į olimpinę šeimą, LRF gen. sekretorius pamini sparčią plėtrą ir investicijas. „Daug valstybių į regbį pradėjo žiūrėti visai kitaip, investuoti ir į patį sportą, ir į rinktines. Todėl tos komandos, su kuriomis kaip lygiaverčiai galėjome kautis, ėmė ir išaugo. Daug finansinių injekcijų sulaukė Ispanijos, Portugalijos regbis, todėl su šių šalių žaidėjais mums bus sudėtinga kovoti, nes pas mus nebuvo investuojama. Vadinasi, vėl turėsime įrodinėti, kad į aukščiausiąją lygą neatsitiktinai pakliuvome“, – prasitaria I.Kukulskis.
Jis dar ne kartą pamini veiksmažodį „įrodinėti“: jausdamiesi truputėlį nepripažinti, mūsų regbininkai turi noro parodyti, kad regbis – visavertė sporto šaka, o ne kokios muštynės, kaip galbūt Lietuvoje kai kam atrodo. Todėl žaidėjams tenkanti papildoma užduotis – įrodyti, kad regbis yra lygiai toks pat kaip krepšinis, o lietuviai gali būti tarp geriausių Europos, o ateityje – galbūt ir tarp pasaulio komandų.
„Neturime profesionalaus regbio, nes čia mūsų galimybės šiek tiek ribotos, nesame tiek skatinami valstybės ir įvertinti, todėl turime įrodyti, kad ir mes galime. Jei turėtume profesionalų komandą, viskas keistųsi – ir žaidėjai į regbį galėtų sau leisti profesionaliau žiūrėti, ir aplinkinių požiūris kryptų į profesionaliąją pusę. Daugumos šalių rinktinės yra profesionalų komandos, o mūsų vyrai į treniruotes ateina po darbų, mokslų, ima atostogų, kitąkart ir nemokamų, kad galėtų išvykti į čempionatus ir atstovauti šaliai. Kita vertus, po praėjusių metų ne mes vieni pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo, todėl gal atsirado daugiau tikėjimo“, – svarsto I.Kukulskis ir pabrėžia, kad nepavykus patekti į Rio de Žaneiro žaidynes tikslas prasibrauti į 2020 ar 2024 m. olimpiadą niekur nedings, juk žaidynės – tai aukščiausias siekis.
Inga Jarmalaitė-Necelienė
Už pinigus – ir vasara žiemą, ir diena naktį
Olimpinės žaidynės – ne tik svarbiausia sporto šventė, bet ir didžiausia komercine sėkme galintis pasigirti sporto renginys. Po ilgo ir brangaus, dažniausiai visus drąsiausius biudžetus bent kelis kartus viršijančio pasirengimo etapo žaidynes organizuojantis miestas keltiems tikslams įgyvendinti turi apie mėnesį: dvi olimpinių žaidynių savaites ir šiek tiek trumpiau trunkančių parolimpinių žaidynių metą. Per šį laikotarpį siekiama visko kartu – nuo kuo didesnės finansinės grąžos, informacinės, turizmo sklaidos ir plėtros iki šalies ar konkretaus miesto įvaizdžio gerinimo.
Sunku būtų kaltinti žaidynių rengėjus naudos siekimu, juk olimpiadai tenka rengtis kruopščiai ir ilgai – nuo kandidatūros pateikimo iki olimpinių žaidynių rengimo dienos praeina visas dešimtmetis. Pavyzdžiui, šiemet prasideda 2024 m. vasaros olimpinių žaidynių miesto atranka. Nors oficialūs kandidatai dar nėra paskelbti, tarp galimų minima Roma, Berlynas, Bostonas, Paryžius. Beje, jeigu Prancūzijos sostinė tikrai kandidatuos, šios teisės ji sieks ketvirtą kartą per pastarąsias septynias olimpiadas. Tris nesėkmes iš eilės patyręs Madridas šįkart nusprendė nepretenduoti. Taigi miestai jau intensyviai rengiasi, o 2024 m. žaidynių šeimininkas paaiškės iki olimpiados likus septyneriems metams – 2017-aisiais.
Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) prezidento Gintaro Nenartavičiaus tikinimu, pastaruoju metu pastebima ryški tendencija, kad ne tik žaidynes, bet ir apskritai dideles sporto varžybas gali rengti tiktai sparčiai besivystančios turtingos šalys, nes joms tai galimybė kažką pasiekti, pasigerinti infrastruktūrą ar šalies įvaizdį. Tai tokios šalys, kaip Kinija, Turkija ar ypač pastaruoju metu aktyvus Kataras. O gerai gyvenančiose stabilios ekonomikos valstybėse sulaukiama kliūčių. Pavyzdžiui, surengti žaidynes pretendavusi Krokuva, Stokholmas, Oslas po įvykusių referendumų atsisakė šios minties, nes pamatė, kad žmonėms jų nereikia, jie nori ramaus, nesujaukto gyvenimo. „Oslas buvo absoliutus favoritas rengti 2022-ųjų žiemos žaidynes, bet Norvegijos valdžia pareiškė, kad negali užkrauti šaliai tokios naštos, ir atsiėmė kandidatūrą, nors norvegai buvo praktiškai neginčijami laimėtojai. Dabar rengti šias žaidynes liko vienas realesnių pretendentų – Almata, nes naftos turtinga Kazachija nori bet kokia kaina pasirodyti ir parodyti pasauliui save. Kaip ir netrukus Europos žaidynes rengsiantis Azerbaidžanas“, – pasakoja G.Nenartavičius.
Kaip jau minėta, netrukus Baku rengs pirmąsias Europos žaidynes, o štai rasti antrųjų žaidynių organizatorių lengva nebus, nes kas norės būti lyginamas su sunkiai „perspjaunamu“ Azerbaidžanu. Panašiai būtų galima pasakyti apie Katarą, šiuo metu aktyviai siekiantį rengti bet kokias didesnes sporto varžybas – čempionatus, žaidynes. Kaip žinoma, 2019 m. Katare vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, prieš kurį dar teks spręsti karščio klausimus ir greičiausiai varžybas rengti vėlų vakarą, o 2022 m. – daug diskusijų keliančios pasaulio futbolo pirmenybės, taip pat dėl karščio keliamos į žiemą.
„Kataras – šalis, kurioje žmogiškųjų išteklių kiekis labai ribotas, o pinigų kiekis neribotas. Jiems reikia garbės, todėl jie ją ir perka“, – nesistebi LSŽF prezidentas.
Katariečiai už naftos milijardus perka ne tik garbę, bet ir žaidėjus. Šių metų pradžioje Katare vyko pasaulio rankinio čempionatas. Nusipirkęs gal dvylika žaidėjų (daugiausia iš buvusios Jugoslavijos šalių) ir pridėjęs du tris savus, Kataras jo vos nelaimėjo – liko antras. „Visiems buvo lengvas šokas. Po to pasklido juokas, esą FIFA su UEFA derasi dėl to, kad į 2020 m. Europos futbolo čempionatą būtų įtraukta 2022 m. pasaulio futbolo pirmenybių šeimininko Kataro rinktinė, besirengianti jų šalyje vyksiančiai futbolo šventei. Nors ši žinia buvo paskleista balandžio pirmąją, neabejoju, kad nemažai žmonių ja patikėjo“, – juokiasi pašnekovas.
Kita vertus, suteikiant teisę rengti žaidynes ar čempionatą kartu tenka susitaikyti su būsimojo rengėjo identiteto specifika, todėl vieni siekia garbės, pasirodyti, o kiti sportą išnaudoja propagandiniams tikslams – tai irgi nieko nauja, žinome, ką Rusija darė su Sočiu. Kinai prieš Pekino žaidynes irgi įvedė visokių reikalavimų dėl interneto prieigos, kitų dalykų, kad užčiauptų Tibetą, žmogaus teisių gynėjus.
Bet visi žemynai ir dauguma šalių turi savo specifiką, kuri, pasak G.Nenartavičiaus, galbūt yra vienas žavesių, antraip visi čempionatai ir žaidynės būtų vienodos.
Boksas
Žaidynių skaičiai (gali būti su žiemos žaidynių foto)
2012 m., be 10 700 atletų, Londonas dar turėjo priimti beveik 3 tūkst. techninio personalo ir arti 6 tūkst. komandų atstovų, per 21 tūkst. akredituotų žurnalistų, prie kurių dar reikėtų pridėti apie 6 tūkst. personalo darbuotojų, 70 tūkst. savanorių ir 100 tūkst. įvairiausių rėmėjų – iš viso mažiausiai 200 tūkst. žmonių minią. Vadinasi, vienam į žaidynes patekusiam sportininkui tenka kone dvidešimt kito būtinesnio ir ne tokio gyvybiškai svarbaus personalo.
Žiemos žaidynių rengėjai kol kas susiduria su tris keturis kartus mažesniais iššūkiais, nes 70 dalyvaujančių šalių ir 2 tūkst. sportininkų riba žiemos žaidynėse buvo perkopta 1998 m. Nagane, jau prieš tai pamažu ėmus didinti rungčių skaičių ir nuo tradicinių 34–38-ių perėjus prie septynių sporto šakų keturiolikos disciplinų 68 rungčių. Į 2002 m. žiemos žaidynių programą buvo įtraukta dar dešimties rungčių varžybos, vėlesnėse Turino ir Vankuverio toliau vyko spartus vadinamųjų baltųjų žaidynių progresas, rungčių padaugėjo iki 84-ių, tada iki 86-ių, sulaukta ir rekordiškai daug dalyvių – per 2500, o prieš metus Sočyje buvo priartėta prie 3 tūkst. sportininkų ribos (2873) ir varžytasi dėl 98 žiemos sporto rungčių apdovanojimų. Galima palyginti: 2012 m. vasarą Londone 10 700 atletų varžėsi 26 sporto šakų 302 rungčių varžybose.
Žaidynės baigiasi – kas lieka?
Priklausomai nuo šalies ir jos finansinių išgalių, siekiama įvairiai išnaudoti būsimąją sporto šventę. Tarkime, prieš 2004-ųjų žaidynes Atėnai tiesė metro linijas, statė oro uostą, iš pagrindų tvarkėsi ir, pasak mačiusiųjų miestą prieš ir po žaidynių, visiškai pakeitė Atėnus. Bet tą kainą iki šiol moka.
Be daugybės iki šiol sėkmingai veikiančių naujų sporto arenų, apie 40 mlrd. JAV dolerių infrastruktūros projektams išleidęs Pekinas tris kartus padidino viešojo transporto tinklą, Londonas ne tik tobulino susisiekimo sistemą, bet ir visiškai pakeitė, atgaivino bei naujam gyvenimui prikėlė iki tol nereprezentatyvią pramoninę miesto dalį, gyventojams atvėrė 100 ha ploto parką. Bet kur kas svarbiau, kas nutinka sporto bazėms, olimpiniam kaimeliui žaidynėms pasibaigus, tai yra kaip vėliau gebama išnaudoti brangų žaidynių palikimą.
G.Nenartavičiaus tvirtinimu, pastaruoju metu TOK susirūpino po žaidynių nenaudojamomis sporto bazėmis, kurios siejamos su Olimpinio komiteto, olimpinio judėjimo vardu, o tai neigiamai atsiliepia tam pačiam olimpiniam sąjūdžiui. Kitas sporto valdininkų lūpose populiarus žodis – palikimas, ypač neigiamas, likęs dėl perdėto išlaidavimo. Dėl to nuo kito olimpinio ciklo bus kreipiamas dėmesys į sąnaudų mažinimą bei stengiamasi gaunamą neigiamą efektą kaip nors neutralizuoti.
Loading ...