Koncertinio sezono pradžioje dirigentas Gintaras Rinkevičius garsiai pareiškė, kad valstybė tyčiojasi iš menininkų. Per žiniasklaidą nuvilnijo Maestro griežtų pasisakymų banga, kurią atsivijo pranešimas apie dar vieną Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) laukiantį Valstybės kontrolės vizitą. Dirigentas su pareigūnais apsikeitė kaltinamaisiais argumentais, o toliau, kaip Lietuvoje dažniausiai nutinka, viskas grįžo į įprastas vėžes.

Kas bręsta tyloje, kurioje skendi valstybinių lėšų švaistymu apkaltintos kultūros įstaigos, šįkart iš G.Rinkevičiaus mėgino išklausti “Veidas”.

– Auditorių pateikti skaičiai byloja, kad Jūsų už vieną koncertą gaunamas honoraras (beveik 2800 Lt) tolygus Jūsų orkestro muzikanto mėnesio atlyginimui. Ar nebijote “apačių maišto”?

– Profesionalais save vadinantys auditoriai, prikišantys man už 30 koncertų gautą 84 tūkst. Lt honorarą, nenutuokia, kiek rinkoje vertas dirigento darbas. Mano atlygis čia kelis kartus mažesnis nei gaučiau diriguodamas svetur.

Norvegijoje mano honoraras už koncertą – 5 tūkst. eurų. Netgi diriguodamas spektaklį greta stovinčiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre gaunu 4 tūkst. Lt. Tuo tarpu iš užsienio kviestiems žymesniems dirigentams už koncertą mokama maždaug po 4 tūkst. eurų. Kiek kartų tai viršija mūsų muzikantų atlyginimus?.. Bet kitaip užsieniečiai čia nevažiuos. Juos dabar ir matome retai, nes nėra tokių pinigų. O kolegos lietuviai (tarkim, Mindaugas Piečaitis, dirigavęs LVSO “Gaidos” atidarymo koncerte) už parengtą programą gauna tiek pat, kiek ir aš.

Bet jei kontroliuojančios institucijos, besiremdamos skaičiais, ims spręsti, koks dirigentas arba kuris solistas turi stovėti scenoje, – tai reikš, kad kūrybiniam procesui pradeda vadovauti žmonės, neturintys tam jokios profesinės kompetencijos.

– Ar tiesa, kad Valstybės kontrolierių nemalonėn patekote dėl asmeninio konflikto su Kultūros ministerijos auditoriumi Gediminu Urnevičiumi?

– Tai pamokanti istorija apie tai, kuo gali baigtis skundimas. Aštuoniolika orkestro gyvavimo metų su auditoriais neturėjome jokių bėdų. Bet 2008-aisiais, iškart po rinkimų, pas mus apsilankė Kultūros ministerijos Vidaus audito skyriaus specialistai G.Urnevičius ir Janė Gruzdzevičienė. G.Urnevičius pareiškė, kad esu parašęs pernelyg daug įgaliojimų orkestro direktoriui Jurgiui Banevičiui, vadinasi, nedirbau savo tiesioginio darbo kaip orkestro meno vadovas ir neteisėtai imu už tai atlyginimą. Paprašiau jo, kad verčiau ieškotų finansinių pažeidimų, užuot aiškinęs, kaip turėčiau vadovauti simfoniniam orkestrui, nes manau, kad tai sugebu geriau. Tai, kas dėjosi po to, galėčiau pavadinti asmeniniu pono G.Urnevičiaus kerštu. Jis nuo mūsų ir neslėpė, kad didelės įtakos audito išvadoms turėjo “žmogiškasis faktorius”. Dabar štai laukiame jau ketvirto (per porą metų) valstybės kontrolierių vizito, nors tokiam tikrintojų uolumui nėra jokių motyvų: nei mes VEKS milijonus žarstėme, nei brangias statybas arba remontus pastaruoju laiku darėme.

– Ar žinią apie dar vieną patikrinimą priėmėte kaip atsaką į savo komentarus dėl netoleruotinos kultūros žmonių padėties valstybėje?

– Pradėkim nuo to, kad mano pasisakymai buvo atsakas į Valstybės kontrolės išplatintus pranešimus, kuriuose nurodoma, neva kultūros institucijos turėtų išmokti skaičiuoti pinigus. Norėjau pareikšti, kad kultūros institucijos moka skaičiuoti pinigus, tačiau gaudamos mažesnes dotacijas ir kartu mokėdamos keturiskart didesnius mokesčius tiesiog nebesugeba išgyventi. Tame kontrolierių pranešime buvo punktų, kuriuos laikau melagingais. Pavyzdžiui, tai, kad 2009 m. rugpjūtį padidinome algas mūsų orkestro muzikantams. Tikrai būčiau nieko prieš jas padidinti, bet realiai tik pakėlėme muzikantų algos koeficientą, o sumažinome jiems mokamus priedus. Bendras atlyginimų fondas dėl to nepadidėjo, o atvirkščiai – sumažėjo.

Ir apskritai – manau, kad šiuo metu kai kas bando kelti savo reitingus, žemindamas kultūros žmones. Ką gi daugiau reiškia tokie visus iš eilės apvaginantys spaudos pranešimai? Valdininkai pajuto, kad mus murkdydami, patys kyla visuomenės akyse. Sudaromas įspūdis, kad čia šis tas nešvaraus vyksta. Nors visi, lankantys mūsų koncertus ir operinius pastatymus žino, kad tai verti dėmesio produktai.

– Buvo užsimenama, kad kontrolierių vizitai padažnėjo, nes netaisote įstaigoje aptiktų pažeidimų.

– O kaip ištaisyti nesamus pažeidimus: dar kartą mažinti algas, kurios ir taip jau buvo sumažintos? Į visas protingas auditorių pastabas atsižvelgėme. Tarkim, orkestre 2008-aisiais dar nebuvo nustatyti tarnybinių mobiliųjų telefonų sąskaitų limitai, bet iškart po revizijos tai buvo padaryta. Būta ir buhalterinės netvarkos, nes viena po kitos mus paliko dvi trumpai dirbusios finansininkės. Juk tam, kad turėtum biudžetinių pinigų tvarkymą išmanantį specialistą, turi jam mokėti padorų atlyginimą, o mes atsidūrėme situacijoje, kai nebegalėjome sau to leisti. Tačiau dabartinei finansininkei Danguolei Zulonienei priekaištų neturime nei mes, nei Kultūros ministerija.

– Ar tiesa, kad šiuo metu už dirigavimą LVSO organizuojamiems koncertams nebeimate honorarų?

– Toks mano asmeninis sprendimas. Viena vertus – taip elgiuosi, nes sunki orkestro finansinė padėtis. Kita vertus – man įdomu, kiek laiko valdančiosios institucijos toleruos tokią situaciją: juk milijonu litų per metus sumenkusios valstybės dotacijos dirigento honorarais neužkamšysi. Pats ir toliau laikausi  nuomonės, kad kiekvienam žmogui už darbą turi būti sumokėta. Kai sėdame į taksi, nesakome: “Dabar vežk mane nemokamai”. O muzikantui, nacionalinės premijos laureatui, galima taip pasakyti. Mano darbo sutartyje su Kultūros ministerija numatyta, kad už kūrybinių programų parengimą bus mokamas papildomas atlygis. Todėl, atvirai šnekant, lūkuriuoju būsimų rinkimų. Jei ir po jų niekas nesikeis, teks priimti radikalesnius sprendimus.

– Pavyzdžiui, emigruoti?

– Supraskit – mane kviečia ir mano darbą svetur vertina kur kas geriau nei Lietuvoje. Dėl to man skaudu. Nebaisu prarasti vietos, nes turiu jų – ir antrą, ir trečią. Lietuva – maža šalis, kuriai kažkodėl atrodo, kad profesionalai turi dirbti nemokamai, o jeigu nesutinka ir išvažiuoja – tai jų asmeninis reikalas. Bet juk iš Lietuvos traukiasi talentingiausias jaunimas. Mūsų muzikantų parengimas jau dabar silpnesnis, nei buvo prieš dešimtmetį. Prisidėjo ir stojamųjų tvarkos kvailystės, verčiančios perspektyvius atlikėjus rinktis studijas ne Lietuvoje. Štai dabar rengiame koncertų ciklą “Jaunųjų talentų galerija”, kuriame su mūsų orkestru groja prestižinius tarptautinius konkursus laimėję muzikantai. Lietuviškų pavardžių šiame cikle pristatyta bus, tačiau ar bus tikrų lietuviškosios atlikėjų mokyklos atstovų? Nebent pianistas Gintaras Januševičius, bet ir jis jau studijuoja Vokietijoje. Tai šį tą byloja. Galiu prisipažinti, kad man, kaip dirigentui, neužtenka to profesionalumo lygio, kurį muzikantas šiandien įgyja studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ypač tai pasakytina apie stygininkus. O pūtikai, kuriuos priimame į orkestrą, praktiškai visi būna perėję užsienio stažuotes. Jaunimas tai mato ir taipogi veržiasi į užsienį.

– Neseniai kalbinome Lietuvos nacionalinio baleto trupės vadovę Tatjaną Sedunovą. Ji neslėpė, kad šokėjų algos pernai sumažėjo, tačiau teigė, kad sunkmečiu taip ir turėtų būti. O jūs atvirai  rėžiate, kad taip būti neturi?

– Taip tikrai neturi būti. Į kultūros sritį netgi ekonominio pakilimo metu valdžios požiūris buvo ne pats geriausias. Žinau, koks požiūris kitose šalyse, todėl kalbu apie tai garsiai. Aišku, lieka ir teisingo lėšų paskirstymo klausimai. Jei Nacionalinė filharmonija užsidirba 11 proc. savo biudžeto, o LVSO – 53 proc., tai kuri iš organizacijų, jūsų nuomone, geriau tvarkosi ekonominiu požiūriu? Ištisus dvidešimt metų stengiausi pasiekti, kad mūsų orkestro muzikantų atlyginimai prilygtų Filharmonijos muzikantų atlyginimams, bet man taip ir nepavyko. Kvalifikuotų muzikantų netgi sostinėje yra mažai, dalis jų groja visuose trijuose profesionaliuose simfoniniuose orkestruose. Obojininkų, trimitininkų, valtornininkų ieškome su žiburiu.

– Tiek “Jaunųjų talentų galerijoje”, tiek apskritai šalies koncertinėse afišose mirga daug rusiškų pavardžių. Turbūt esate girdėjęs sąmokslo teorijų, kad visa tai – neatsitiktinis reiškinys?

– Natūralu, kad diplomatai stengiasi panaudoti valstybių sukauptą kultūrinį potencialą tam tikriems tikslams. Tame nėra nieko smerktina. Atvirkščiai – manau, kad lietuvių diplomatai šiuo požiūriu turėtų gerokai pasimokyti iš rusų, nes mes savojo potencialo neišnaudojame. Kai simfoninis orkestras iš Lietuvos Vasario 16-ąją koncertuos vienoje iš prestižinių Maskvos koncertų salių – tuomet sakysiu, kad tai teisingas valstybės požiūris. O jei kalbame apie tokius pasaulinio lygio atlikėjus kaip neseniai Vilniuje viešėjęs pianistas Jevgenijus Kissinas, tai šitokie talentai priklauso žmonijai, o ne vienai kuriai nors tautai. Šiuo požiūriu Ūkio banko ir Nacionalinio operos ir teatro iniciatyvą galėčiau tik pasveikinti. Gaila, žinoma, kad panašūs koncertai Lietuvoje tėra prieinami rinktinei publikai, o ne, pavyzdžiui, muzikos mokytojams. Jei pono Vladimiro Romanovo fondas sudarytų sąlygas į tokius renginius patekti didesniam inteligentijos būriui – skirčiau jam dar daugiau liaupsių.