"Veido" archyvas

Šią savaitę “Veidas” pristato turtingiausių lietuvių sąrašą. Kadangi šį reitingas sudaromas jau ne pirmą kartą, puikiai žinome, kad jis sulaukia daugybės kritiškų vertinimų: vieni piktinasi pačiais turtuoliais, kiti – sistema, kuri vieniems leidžia tapti tokiems, o kitiems – ne, treti įrodinėja, esą ne visi turtingiausieji paskelbti, mat, jų duomenimis, esama ir turtingesnių. Patys turtingiausiųjų sąrašo dalyviai į šį reitingą žvelgia ironiškai, bet kartu ir su susidomėjimu.

Šiaip ar taip, abejingų turtingųjų trisdešimtukas nepalieka. Kažkodėl žmonėms rūpi žinoti, kas turtingiausias pasaulyje, kas Europoje, kas Lietuvoje, o kas – jų mieste. Patenkinęs smalsumą ir palyginęs su savimi, dažnas ima analizuoti: o kaip tiems turtuoliams pavyko sukaupti tuos milijardus. Benagrinėjant didžiausius turto valdytojus nesunku sudėliuoti į tris skirtingas lentynėles: “baltieji”, “pilkieji” ir “juodieji”. “Baltieji” – tai tie verslininkai, kurie turtus susikrovė juodu darbu, kūrybingumu, unikaliomis idėjomis ar produktais. Čia kaip pavyzdį galima paminėti pirmajame turtingiausių planetos žmonių trejetuke jau aštuonerius metus esantį Billą Gatesą. Turime ir lietuviškų pavyzdžių – tarkime, buvusį “Fermento” vadovą Viktorą Butkų arba “GetJar” vadovą Ilją Laursą. Kažkaip prie jų nelimpa jokie kaltinimai nei įtarimai, kad jie kažką “prichvatizavo”, pagrobė, lipo per kitų galvas, šantažavo ar papirkinėjo.

Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių. Niekam ne paslaptis, kad kai kurie mūsų dabartiniai turtuoliai nusigriebė privatizacijos grietinėlę, kiti turėjo kone asmeninius ministrus, tretiems buvo dirbtinai sudarytos išskirtinės sąlygos, ketvirti nevengė netgi kriminalinių metodų. Tiesa, apie dalį šių turtingų žmonių yra prikurta nemažai absurdišų legendų ar mitų, bet dėl to dažniausiai jie patys ir kalti, nes yra visiškai įsislaptinę, visais įmanomais būdais vengia viešumo ir skaidrumo. Štai ir šiame reitinge esama asmenybių, kurie visą informaciją apie save (ir net nuotraukas) laiko po devyniais užraktais. O paskui stebisi, kodėl dažnas lietuvis į turtuolius žvelgia taip negatyviai. Elkitės taip, kaip B.Gatesas, būkite vieši kaip B.Gatesas, ir jus gerbs, jumis didžiuosis, jus rodys kaip pavyzdį ir aukso raidėmis įrašys į istoriją.

Tačiau yra ir priešingas polius, kurį neblogai iliustruoja Rusijos oligarchai milijardieriai. Jie niekada nesulauks pagarbos. Turime ir Lietuvoje tokių, tik gal su mažiau nulių. Tiesą sakant, viskas priklauso nuo išsikeltų tikslų. Gaila, kad dažnai magnatas užmiršta, kam jis visą tą savo imperiją kuria, kam tuos milijardus kaupia. Dar blogiau, kai užmirštama, kas tuos turtus padeda sukrauti. Jei milijardierius ar milijonierius savo darbuotojus vertina kaip vergus, tai iš visų turtingų žmonių pranašumų jis turės tik vieną – pinigus, o jei su darbuotojais elgiasi sąžiningai ir didina savo darbuotojų gerovę bei gyvenimo kokybę, tada jam bus ir atseikėta: gera reputacija, pagarba, padėka, sėkme asmeniniame gyvenime, gyvenimo prasmės pajautimu.

"Veido" archyvas

Šios savaitės  “Veido” numeryje jau trečią kartą pristatomas Lietuvos kolegijų reitingas. Svarbu pabrėžti, kad lyderiai, palyginti su ankstesniaisiais metais, šiek tiek pakito. Taip atsitiko daugiausia dėl to, kad aukštosios neuniversitetinės mokyklos buvo vertintos pagal daugiau kriterijų. Ypač didelį dėmesį kreipėme į tai, kiek kolegijų absolventų varsto Darbo biržos duris, ką apie kolegijas mano patys studentai, be to, nemažai pliusų kolegijoms suteikė ir jų tarptautiškumas.

Beje, rengdama šį reitingą “Veido” komanda patyrė daug visokių keistenybių. Tačiau apie viską iš pradžių.

Universitetus “Veidas” reitinguoja jau 14 metų. Prieš penkerius metus kolegijų vadovai ėmė siūlyti reitinguoti ir neuniversitetines aukštąsias mokyklas – tai yra kolegijas. Kodėl gi ne? Juk tai jaunuoliams svarbi informacija. Po neilgų įkalbinėjimų sutikome. “Veido” žurnalistai dirbo du mėnesius, nuveikė titanišką darbą. Natūralu, kad reitinge vienos kolegijos užėmė pirmąsias vietas, bet kai kurioms teko tenkintis paskutinėmis pozicijomis. Taigi vieni džiūgauja, kiti – griežia dantį ir ieško kaltų. Kaltas “Veidas”, nes neva kriterijus ne tuos parinko. Tad pernai po ilgų konsultacijų su daugybe kolegijų rektorių ir švietimo ekspertų kriterijai buvo ištobulinti iki maksimumo ir pasirodė antrasis kolegijų reitingas. Bet ir vėl kai kam teko negarbingos paskutinės vietos. Vėl pyktis, pagieža. Vėl kaltas “Veidas”. Be to, kolegijų rektoriai pasitarė ir nusprendė “Veidą” nubausti – tai yra nebeteikti jokių duomenų apie savo mokslo įstaigas. Dar per kitus pasitarimus kolegijų vadovai nusprendė, kad kaltas vis dėlto ne “Veidas”, o kai kurių jų pačių nesąžiningumas. Nes dalis kolegijų ir jų vadovų duomenis apie save sufabrikavo ir iškraipė, kitaip tariant, pagražino. Ir jau visai paprastai kalbant, tiesiog melavo. Tada rektoriai pasiūlė kolegijų nebereitinguoti. Bet juk mes reitingus organizuojame ir atliekame ne dėl pačių kolegijų, o dėl to, kad jų reikia į kolegijas stoti planuojantiems jaunuoliams ir iš dalies jų tėvams.

Nes šiandien Lietuvoje niekur nėra jokios sistemos nei bazės, kurioje būtų galima rasti nešališkos informacijos apie visas kolegijas. Paradoksalu, bet net šiame informacijos amžiuje abiturientai jaučia elementarų informacijos apie mūsų švietimo istaigas stygių. O “Veidas” šią spragą gali užpildyti. Todėl mes ir šiemet nusprendėme nenutraukti kolegijų reitingo rengimo ir šiame numeryje jį pristatome.

Beje, tiek universitetų rektoriai, tiek kolegijų vadovai teigia, kad šie reitingai reikalingi, bet dar geriau būtų, jei būtų reitinguojamos studijų programos. Tiesa, čia jie stipriai gudrauja, nes juk dailininkus rengia tik Dailės akademija, todėl šių jos studijų programų su niekuo palyginti neįmanoma, kaip ir Žemės ūkio universiteto siūlomų žemdirbystės pakraipos studijų programų. Tačiau vadybininkus, teisininkus, inžinierius, medikus ar informacinių technologijų specialistus rengia įvairios aukštosios mokyklos ir šias studijų programas palyginti galima. Visą šią informaciją galima sudėti į naują reitingą. Kitąmet “Veidas” pamėgins tai padaryti.

"Veido" archyvas

Panikos kėlimas, ypač dabartiniame informaciniame amžiuje, visada turi pragaištingų padarinių. Nesvarbu, ar kalbėtume apie kiaulių gripą, karvių kempinligę, ar apie pastarųjų savaičių aktualiją – bakterijomis užkrėstus agurkus bei kitas daržoves. Nelemtieji agurkai taip trinktelėjo Ispanijai, kad visas jos žemės ūkis dar ilgai gulės paslikas. Šie agurkai jai dar daug mėnesių reikš milijardinius nuostolius ir dar labiau padidėjusį nedarbą. Todėl nieko keisto, kad Ispanijos vyriausybė žada pareikalauti iš Europos Sąjungos kompensuoti nuostolius, susijusius su įtarimais, kad infekcija užkrėsti agurkai, dėl kurių apsinuodijo tūkstančiai žmonių ir keliolika iš jų mirė, atvežti būtent iš Ispanijos.

Žinoma, labai nemalonu būti skandalo epicentre ir srėbti panikos pasekmes. Panika yra žiauriai pakenkusi daugybei įvairių kompanijų, o dabar jau matome, kaip nuo to kenčia netgi valstybės.

Kita vertus, kartais tos kompanijos ar valstybės vartotojų nubaudžiamos visai pagrįstai. Juk šių laikų maisto pramonė ir žemės ūkis tokie iškrypę, juose tiek daug manipuliacijų ir gamintojų piktnaudžiavimo, kad būtų keista, jei jie metų metais galėtų siautėti nebaudžiami. Jei mūsų proseneliai pamatytų ar paragautų, kuo mes maitinamės dabar, neabejotinai rinktųsi bado dietą.

Žinoma, per dešimtmečius žmogaus organizmas prie daug ko priprato, bet dauguma tikrai nesidžiaugia tomis permainomis. Milijonai žmonių ir dabar norėtų valgyti agurkus, žuvį, mėsą, pieną, sūrį, vaisius, o ne agurkų, žuvies, mėsos, pieno, sūrio skonio ar tik formos produktus. Nes su pažanga maisto produktų sektoriuje akivaizdžiai perlenkta lazda. Ūkininkams svarbu iki maksimumo didinti derlius ir primilžius, o gamintojams – apgauti pirkėjų skonio receptorius. Todėl kaimo žmogus, nusipirkęs pakelį pieno, niekaip nepatvirtins, kad geria pieną, ar nusipirkęs ispanišką agurką tikrai nesutiks, kad jo skonis kaip agurko. Ką ten žmogus – net šuo niekaip nenori sutikti, kad antros rūšies dešrelėse esama mėsos ir kad jos apskritai dešrelės.

Taigi mes valgome kažkokį mažų mažiausiai keistą maistą, kad ir ką mums įrodinėtų visokios maisto ir veterinarijos tarnybos. Nors ir jos patvirtina tik tai, kad parduotuvėse esamas maistas nekenkia sveikatai. Bet juk žmonės iš maisto nori šiek tiek daugiau nei patvirtinimų, kad jis nekenkia. Jiems į pasąmonę yra įsirėžę, kad valgydami daržoves ar vaisius jie gauna vitaminų ir sveikos ląstelienos, bet ar galima tą patį pasakyti apie 18 kartų chemikalais nupurkštus obuolius ar apie nežinia kur, kaip ir ant ko išaugintus agurkus, pomidorus bei paprikas, kurios nebepūva?

Todėl atsiranda nepasitikėjimas didele dalimi maisto gamintojų, kyla skandalai, vilnija panikos bangos. Kai ūkininkams ir maisto perdirbėjams ima rūpėti tik pinigai, nieko kito ir negalima tikėtis. O vartotojams belieka grįžti prie natūrinio ūkio ir patiems augintis kiek galima daugiau vaisių bei daržovių ar pirkti maisto produktus tik iš pačių patikrintų ūkių.

"Veido" archyvas

Dabartinė valdžios viršūnė, tai yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė bent vienoje srityje atrodo nepriekaištingai: visi jie yra skaidrūs ir neturi nė menkiausios korupcijos dėmelės. Ir svarbiausia, kad panašias normas ir tradicijas jie stengiasi įtvirtinti visoje šalyje. Ir jiems kažkiek sekasi.

Net plika akimi matyti, kad korupcijos lygis šalyje per pastaruosius trejus metus sumažėjo. Iš “otkatų” erdvės traukiami viešieji pirkimai, skaidrėja visa energetikos sistema, savivaldybėse – net ir be kyšių greitėja procedūros, žabojami monopolininkai ir ogopolininkai.

Tačiau yra viena sritis, kuri tarsi užkeikta, kurioje visos geros iniciatyvos ištirpsta – tai statybos. Per pastaruosius dešimt metų be skandalų ir korupcijos šešėlių Lietuvoje nepastatyta nė vieno didesnio objekto. Visi jie dažniausiai pabrangsta po kelis kartus nuo to, kas buvo planuota, ir visų jų atomazga labai vienoda – tyrimai prokuratūroje.

Pavyzdžius galima vardyti dešimtimis: pradedant Ignalinos atominės elektrinės panaudoto branduolinio kuro saugyklomis, Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalu, skirtingų miestų valymo įrenginiais, visokių mokslo slėnių statiniais, “Rail Balticos” projektu, valdžios rezidencijomis ir baigiant Valdovų rūmais. O jau visokiausių sporto objektų statybos Lietuvoje apskritai virto legendomis: ko vertos stadiono ant Šeškinės kalno statybos, dabar baigiamų statyti arenų Kaune ir Klaipėdoje ar visiškoje nežinioje prasmegę Žalgirio stadiono ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projektai. Kažkoks didelis nesusipratimas ir liūnas. Ir svarbiausia, kad šiuose beviltiškuose projektuose nei kaltų, nei atsakingų nėra. Statiniai nebaigti, bet visi pinigai jau panaudoti ir išsidalyti iki cento. Tai labai primena sovietines tradicijas ir realijas.

Kontroliuojančios institucijos yra paklaikusios nuo machinacijų gausos statant panaudoto branduolinio kuro saugyklas ar stadioną Šeškinėje, bet galime lažintis, kad dėl milijonų ištaškymo niekas ne tik nebus patupdytas už grotų, bet apskritai liks nenubaustas. Didžiausia bausmė – sustabdyti statybas ir išvyti rangovą, nesvarbu, ko ir už kiek jis ten pridirbo.

Iš tiesų tai nėra kažkokia užkerėta sritis. Ir čia galima įpūsti skaidrumo ir antikorupcijos vėjų. Kaip kad dabar pamažu vyksta viešųjų pirkimų srityje. Estijoje ar Olandijoje tiek valstybinių, tiek privačių statybų srityje gana greitai pavyko įvesti tvarką. Ką jau kalbėti apie Vokietiją, kur vyrauja “ordnungas” ir kur lietuviškų statybų realijos atrodo kaip nesąmonė.

Tiesą sakant, ir Lietuvoje galima pasiekti proveržio, tik reikia mokytis iš kitų, reikia priversti dirbti visokias statybų inspekcijas, reikia už grotų patupdyti keletą statybinių projektų siurbėlių, reikia neskirti nė vieno papildomo lito bendrovei, kuri laimėjo konkursą ir įsipareigojo pastatyti reikiamą statinį, kartu reikia priversti tą statinį užbaigti. Dar reikėtų bent šiek tiek civilizacijos įnešti į teritorijų planavimo džiungles Lietuvoje, ir pamatytume, kad mokame gyventi kitaip. Taip pat pamatytume, kad, tarkime, stadioną galima pastatyti ne už 350 mln. Lt, o perpus pigiau.

"Veido" archyvas

Šios savaitės žurnale “Veidas” gana daug puslapių skirta švietimo temai. Tai natūralu, juk abiturientams egzaminų maratonas jau prasidėjo, o visai čia pat ir stojimas į aukštąsias mokyklas. Tik neaišku, kiek jaunuolių stos į Lietuvos, o kiek į užsienio šalių universitetus. Kadangi Švietimo ir mokslo ministerija tuo nesidomi ir apie tai neturi jokio supratimo, mūsų savaitraštis nusprendė atlikti tyrimą – apklausti tam tikrą, apibrėžtą kiekį mokyklų, gimnazijų abiturientų, kiek jų planuoja važiuoti studijuoti į užsienį.

Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad ketinimų studijuoti užsienyje turi 22 proc. apklaustų dvyliktokų. Informacija palyginimui – pernai į užsienio aukštąsias mokyklas įstojo 17,9 proc. apklaustų gimnazijų abiturientų. Vadinasi, šiemet bent jau norinčiųjų esama daugiau.

Bet gal neverta taip plūsti į užsienį? Patys jaunuoliai tikina, kad verta, nes tai netgi pigiau ir kokybiškiau, be to, baigus užsienio universitetus su vakarietiškais diplomais lengviau gauti darbo, o ir atlyginimai siūlomi didesni.

Tiesa, “Veido” pašnekovai vis dėlto tvirtina, kad tokiuose samprotavimuose esama daug klaidingų mitų, nes didžioji dalis abiturientų įstoja tikrai ne į pačias geriausias Europos ir JAV aukštąsias mokyklas, o į žemesnio lygio nei vidutinės. Ekspertai tikina, kad Lietuvoje tikrai verta studijuoti bakalauro programas, o magistrantūros studijoms verta kelti sparnus į Vakarus.

Vis dėlto keturi penktadaliai šalies abiturientų rinksis studijas Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Kaip tik jiems “Veide” pateikiamas antrasis straipsnis, tai yra šių metų universitetų reitingas. Jis atsakys į klausimą, kur geriausia studijuoti. Svarbu paminėti, kad reitingas iš tiesų profesionalus, nes mūsų žurnalas universitetus kartu su partneriais reitinguoja jau 14 metų. Ir šiemet aukštosios mokyklos vertinamos net pagal 70 skirtingų kriterijų, pradedant duomenimis apie tai, kiek kiekvieno universiteto absolventų varsto darbo biržos duris, baigiant pačių studentų nuomone apie skirtingus universitetus.

Šiuo universitetų reitingu mes labiausiai siekiame padėti abiturientams, na, iš dalies ir jų tėvams. Norime pagelbėti jaunuoliams geriau susigaudyti aukštojo mokslo sistemoje ir priimti teisingą sprendimą renkantis profesiją bei aukštąją mokyklą. Nes informacijos akivaizdžiai stinga. Juk būtų keista, jei abiturientai vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų, kur studijuoti, priimtų vien pasižvalgę į universitetų ar kolegijų interneto svetaines, kuriose skelbiami aukštųjų mokyklų pasigyrimai. Niekur kitur išsamios ir objektyvios informacijos jie rasti negali.

Tuo tarpu “Veidas” pateikia maksimumą informacijos apie visus universitetus vienoje vietoje. Ir pateikia ne bendrybes, o labai konkrečius skaičius apie kiekvieną universitetinę aukštąją mokyklą. Visus šiuos duomenis jaunuoliai gali lyginti, matyti stipriąsias ir silpnąsias visų universitetų puses. Beje, visa ši informacija gauta ne iš vieno šaltinio, o iš kelių.

"Veido" archyvas

Šios savaitės “Veido” numeris kiek kitoks nei įprastai, mat visą jį nusprendėme paskirti analizei ir įžvalgoms, kokiomis kryptimis ateityje pasuks Lietuva, kur link judės atskiros jos šakos ir kaip mūsų valstybė veikiausiai atrodys 2020 m.

Tiesą sakant, mes puikiai žinome, kad yra prikurta debesys visokiausių Vyriausybės, departamentų, institutų ir pavienių ekspertų vizijų, tai yra ir “Lietuva 2020″, ir “Lietuva 2030″, ir “Lietuva po pusamžio”, ir “Lietuva – žalia šalis”, ir “Lietuva – žinių visuomenės ir technologijų šalis”, ir begalė kitų. Tačiau jose dažniausiai dominuoja tokie žodžiai kaip “siekti”, “skatinti”, “stengtis”, “įgyvendinti”, “turi būti”, “galėtų tapti” ir pan.

Mes nusprendėme atsiplėšti nuo šių svaičiojimų ir išsikėlėme tikslą pabandyti atsakyti, ne kokių galimybių Lietuva turi, ne kaip turėtų būti, o kaip bus. Juk jau tūkstančius kartų esame girdėję, kad Lietuva siekia pastatyti naują atominę elektrinę, o mes, pasitelkę skirtingų sričių guru ir praktikus, bandome atsakyti, ar toji elektrinė bus realiai pastatyta. Arba Vyriausybė emigraciją yra įvardijusi kaip vieną Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių, o mes bandome atsakyti, ar už šių žodžių slypi veiksmai ir ar 2020 m. Lietuvoje dar gyvens 2,9 mln. gyventojų.

Ir šį kartą “Veido” žurnalistai kalbina ne teoretikus, o praktikus, savo srities žinovus. Jie, beje, pasakė kur kas daugiau ir gerokai vertingesnių prognozių nei kažkokie politikai, strategai, visų galų ekspertai ar nuolat per TV kalbančios galvos.

Taip yra todėl, kad jie išmano savo sritį, yra žmonės sveikos nuovokos ir į viską žvelgia gana realistiškai, kartu ir kritiškai. Štai politikai to dar nė nenujaučia, o žemės ūkyje besidarbuojantis verslininkas Ramūnas Karbauskis jau dabar skelbia, kad 2020 m. Lietuvoje stigs ne tik medikų, IT specialistų ar inžinierių, bet ir daugybės žemdirbiškų profesijų atstovų – agronomų, zootechnikų, nes, pasirodo, jaunimas nenori būti žemės ūkio specialistai, taip pat nenori ir dirbti žemės ūkyje, nesvarbu, kad šio perspektyvos kasmet gerėja.

Kur kas įtikinamiau, nei skirtingų sričių ministrų samprotavimai, skamba ir verslininkų Vlado A.Bumelio, Roberto Dargio, Antano Zabulio, “Verslo žinių” vyr. redaktoriaus Rolando Baryso ar Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovo Dano Arlausko įžvalgos. Taip yra todėl, kad jie turi ką pasakyti. Tarkime, dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai tikina, kad mokesčiai Lietuvoje toliau nebus didinami, ilgainiui verslo įmonių šalyje daugės, o štai D.Arlauskas įrodinėja priešingai – mokesčiai didės (ir išvardija, kurie), o verslo įmonių skaičius mažės. Ir juo tikėti kažkodėl linkę labiau, nes visiškai suprantama, kad 2020 m. atsivertus jo prognozes paaiškės, jog išsipildė 80–90 proc., o visokiausių valstybininkų vizijų ir prognozių išsipildymas nebus priartėjęs nė iki 30 proc.

Tiesą sakant, perskaičius visą šį “Veido” numerį bus galima susidaryti neblogą vaizdą, kaip mūsų valstybė atrodys, kuo gyvens ir kokių problemų patirs 2020 m.

"Veido" archyvas

Kadaise redakcijoje turėjome užsivedę kalendorių ir pildėme pagal politikų pažadus, kada jie parengs “Sodros” ir socialinės apsaugos reformas. Iš pradžių tai buvo žadama padaryti 2010 m. pavasarį, tada – rudenį, vėliau – 2011 m. sausio 1 d., galiausiai – šį pavasarį. Atėjus pavasariui kalendorių pildyti metėme – tuščias reikalas. Juolab kad ir žadėtojai šia tema nustojo kalbėti, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė socialinės apsaugos ir darbo ministro nei kviečiasi, nei klausia, kiek su tų reformų metmenimis pasistūmėta. Anksčiau labiau domėjosi.

Kai kokie nesusipratę žurnalistai premjero Andriaus Kubiliaus ar socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko paklausia, ar ši reforma iš Vyriausybės prioritetinių darbų jau išbraukta, paprastai išgirsta atsakymą, kad ne, tačiau tai esą labai sudėtingas projektas ir daug darbų, tad ne tik iki starto, bet netgi iki kažkokio didesnio aiškumo dar labai toli.

Beje, politikų teigimu, dabar šia tema vyksta kažkokie svarstymai su visuomene. Gaila, kad niekaip nepavyksta nustatyti, kas ten su kuo ir kur svarsto. Taigi, kaip ir daugelyje sričių, socialinių reikalų srityje artėjame prie liūdnos atomazgos.

Čia svarbu paminėti, kad per visą pastarąjį dešimtmetį mūsų socialinės apsaugos sistema nebuvo iš esmės reformuota, o vis lopoma, priduriama, apkarpoma, pataisoma, ir šiandien primena kaliausę ar net trigalvę pabaisą. Nes jokios sistemos, kaip tobulinti mūsų socialinės apsaugos sistemą, nebuvo. Taigi socdemai užvilko sijoną, konservatoriai apavė kerziniais batais, socialliberalai apsupo paklode, liberalai ant galvos užmovė puodą – štai ir visas kūrinys. Kažką dar siūlė mokslininkai, ekspertai, tyrėjai, bet visi jie buvo nušvilpti, natūralu, kad ir į jų siūlymus atsižvelgta nebuvo. Pas mus visas sritis reformuoja politikai, įsivaizduojantys turį begalinį nusimanymą apie viską.

Dabar apžvelkime viso to pasekmes. “Sodros” deficitas vis didėja, artėdamas jau prie 3 mlrd. Lt ribos. Kaip liudija “Veido” užsakymu bendrovės “Prime consulting” pernai atlikta sociologinė apklausa, net 91,4 proc. respondentų baiminasi, kad dabartinė “Sodra” bankrutuos. Svarbu neužmiršti, kad demografinė padėtis šalyje vis blogėja, tai yra dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo dirbančiųjų mažėja ir jie priversti išlaikyti vis didesnį skaičių išlaikytinių (pensininkų, neįgaliųjų, bedarbių, vaikų etc.).

Antras svarbus aspektas, kad pensinis amžius tiek Europoje, tiek Lietuvoje ilgainiui bus vis vėlinamas ir po keliolikos metų, tikėtina, pasieks 67 ar daugiau metų. Žinant tikinėtiną vidutinę gyvenimo trukmę, paaiškėja, kad du trečdaliai Lietuvos vyrų pensijos nesulauks. Visą šią aritmetiką supranta vis daugiau Lietuvos gyventojų, kurie pradeda gyventi šia diena. Jie visiškai nesuinteresuoti kaupti pinigų senatvei (ypač tai pasakytina apie 25–45 metų amžiaus grupę). O jei ir suinteresuoti, tai galvoja, kaip pensijai sukaupti savarankiškai, o ne per “Sodrą”, nes šios ateitis juk neaiški.

Tokios žmonių nuotaikos ir toks politikų požiūris lemia, kad socialinės apsaugos srityje mes patenkame į vis didesnę aklavietę. Ir išeičių vis mažėja.

Praėjusią savaitę teko skersai ir išilgai pervažiuoti Lietuvą. Vaizdas slogus: pilkuma ir daugybė hektarų apleistų, apžėlusių, dirvonuojančių laukų. Kaip paaiškėjo, šiuo metu Lietuvoje nedirbama kone 0,7 mln. hektarų, tai yra beveik ketvirtadalis visos dirbamos žemės. Ir ši tendencija ilgainiui nėmaž nesikeičia. Nesvarbu, kad Lietuvoje trūksta savų daržovių ir vaisių, nesvarbu, kad jų kainos viršija rekordus, nesvarbu, kad kaimiškus rajonus smaugia žiaurus nedarbas, – mes leidžiame dirvonuoti šimtams tūkstančių hektarų. Keleriopai turtingesni vokiečiai, danai ar olandai sau to neleidžia. Jie kiekvieną kvadratinį metrą dirbamos žemės stengiasi išnaudoti kuo efektyviau ir produktyviau.

Nes supranta, kad jei patys visko, ką išaugina, nesuvalgys, galės pelningai eksportuoti, mat grūdų, daržovių ir apskritai maisto produktų paklausa pasaulyje vis didėja.

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė paskendusi svajose ir vizijose apie informacinių technologijų, saulės baterijų, biotechnologijų Lietuvą. Tai nėra blogai, bet dėl to nederėtų ir į žemės ūkį žvelgti kaip į kažkokį atsilikusį sektorių.

Išsivysčiusios valstybės viską sugeba suderinti: tiek biotechnologijas, tiek lazerius, bet ir iš žemės ūkio išspaudžia maksimumą.

Beje, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius taip pat nuolat ragina, kad Lietuvoje mažėtų dirvonuojančių laukų, nes tai leistų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, smarkiai padidintų pajamas į biudžetą (šimtais milijonų litų), na, ir pagražintų mūsų šalį.

Tad kyla klausimas, kas trukdo atgaivinti apleistus laukus. Pasirodo, abejingi, apsileidę arba godūs dirvonuojančios žemės savininkai. Kaip paaiškėjo, tūkstančiai didesnių ar mažesnių dirbamos žemės sklypų savininkų nei patys tos savo žemės dirba (daugybė jų gyvena miestuose), nei jos parduoda, nei nuomoja. Dauguma laukia, kol jų turima nuosavybė pabrangs iki jų įsivaizduojamos ribos, ir tuomet galbūt ją parduos. O tuo metu jų žemėje auga metro aukščio žolės, įsiveisia krūmynai ir šabakštynai. Kyla klausimas, kodėl jie savo žemės nenuomoja norintiesiems ją dirbti. Atsakymas dažniausiai toks – nuomininkai žemę nualins. Taigi, regis, aklavietė.

Bet išeičių yra. Galime pasimokyti iš jau minėtų išsivysčiusių valstybių, kurios sugeba priversti žemės savininkus tinkamai prižiūrėti savo nuosavybę. Paprastai tai daroma administracinėmis, kontrolės ir net baudžiamosiomis priemonėmis, o kartais, priešingai, mokesčių lengvatomis skatinant išnuomoti žemės sklypus ūkininkams. Taip išlošia visi – tiek valstybė, tiek patys žemės savininkai, tiek ją besinuomojantys ūkininkai, tiek pirkėjai, galintys pigiau įsigyti vietinės žemės ūkio produkcijos, tiek visi žmonės, galėdami grožėtis dirbamais laukais, o ne nykiais, apžėlusiais kemsynais.

Liūdna, kad dabar, kai žemės ūkis ant bangos, mūsų Vyriausybė ir Seimas delsia išnaudoti gerą šansą sukrėsti žemės savininkus ir pasiekti, kad dirbama žemė Lietuvoje iš tiesų būtų dirbama.

Nemaža dalis Seimo narių – keisti žmonės. Geriausiai tai matyti balandžio pirmąją, kai dviejose televizijose apdovanojami metų nevykėliai. Tuomet Seimo nariai šaiposi ir tyčiojasi tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų, tiek iš institucijos, kurioje dirba. Tarkim, labai savitos nuomonės apie įstaigą, kurioje dirba, ir apie kolegas yra Seimo narys Saulius Stoma, pareiškęs, kad “šitas Seimas yra mėšlas”, o kolegos – “nusikaltėliai”. Kitas parlamentaras Algis Čaplikas savo kolegas pavadino trąša, o Aleksandras Sacharukas pridūrė, kad Henrikas Daktaras yra šventasis, palyginti su premjeru ir kai kuriais Seimo nariais.

Tiesą sakant, žodžių apie savo darbovietę ir kitus politikus nesirenka dešimtys Seimo narių: pradedant Juliumi Veselka ar Petru Gražuliu ir baigiant Andriumi Šedžiumi ar Arūnu Valinsku.

Užsieniečiui, išgirdusiam tokius žodžius, net į galvą neateitų, kad kalbama apie Lietuvos parlamentą – įstatymų leidžiamąją valdžią. Bet kas neateina į galvą Vakarų europiečiui, nesunkiai ateina mūsų nepraustaburniams. Klausantis kalbų mūsų Seime susidaro įspūdis, kad vyksta mužikų suvažiavimas, kuriame vieni mužikai kvailina kitus, antri tyčiojasi iš trečių, o ketvirti skelbia, kad jiems į viską nusispjaut.

Tada kyla klausimas, kam tuomet tokioje institucijoje dirbti. Jei darbovietė atrodo kaip mėšlas, o kolegos – kaip trąšos, tada padedi mandatą ir keliauji savais keliais, ir dirbi ne mėšle, o mėgstamoje įstaigoje su mėgstamais žmonėmis. Neįsivaizduoju, kiek varžtų turėtų atsisukti galvoje, kad žmogus savo darbovietę ir kolegas imtų apibūdinti tvarto terminologija.

Beje, juk būta atvejų, kai politikai išreiškė begalinį nusivylimą Seimu ir iš jo pasitraukė (taip pasielgė Artūras Zuokas) arba kategoriškai atsisakė kandidatuoti kitai kadencijai (taip pasielgė Kęstutis Čilinskas, Seimą pavadinęs “kriminalizuota institucija”). Bet tai išimtys.

Tad šiandien Seimą, regis, būtų galima paskelbti institucija, kurioje dirba daugiausiai jos nemėgstančių žmonių. Šiuo metu Seimu pasitiki 3–4 proc. Lietuvos gyventojų. Anksčiau atrodė, kad tarp pasitikinčiųjų dauguma pačių Seimo narių, jų giminių ir įvairioms partijoms priklausančių žmonių. Tačiau jei nemaža dalis ir jų nepasitiki, tuomet kyla klausimas, kas apskritai tuo mūsų Seimu pasitiki ir vertina jį pozityviai.

Ir čia jau kaip visiškas nonsensas skamba Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pareiškimas, kad už politikos nemoralumą atsakomybę turėtų prisiimti visuomenė. Esą rinkėjai turėtų nebalsuoti už nesąžiningus ar ne savo rogėse sėdinčius politikus. Tik ką tiems rinkėjams daryti, kai partijos tuos nesąžiningus ir nemoralius politikus įrašo į savo rinkimų sąrašo viršūnę?

Iki šiol Lietuva yra gavusi per 20 mlrd. Lt Europos Sąjungos finansinės paramos. Beveik tiek, kiek sudaro metinis mūsų šalies biudžetas. Kitaip tariant, pagalbą gavome milžinišką. Ir tai dar ne viskas – dar panašiai tiek gausime. Taigi išsivysčiusios šalys mums sudarė šiltnamio sąlygas didinti pažangą ir vytis Vakarų Europos pragyvenimo lygį bei gyvenimo kokybę. Jei visus tuos 20 mlrd. padovanotų litų būtume panaudoję išmintingai, šiandien mūsų valstybė atrodytų visiškai kitaip, nei atrodo. Kitaip tariant, būtų jau aukštesnėje lygoje.

“Mano manymu, Lietuva tikrai efektyviai, protingai, maksimaliai naudingai panaudojo tik apie 10 proc. jau gautos ES finansinės paramos”, – teigia Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Tokia išvada tikrai sukrečia.

Beje, taip mano ne jis vienas. Verslininkas, bendrovės “Garlita” direktorius Juozas Martikaitis taip pat įsitikinęs, kad Lietuva milijardus litų, gautų iš ES, panaudojo neefektyviai, tai yra išleido juos “vėjiniams” arba “minkštiems” projektams. Kartu jis paprašė prezidentės Dalios Grybauskaitės ieškoti būdų, kaip pakoreguoti ES paramos skirstymą, kad bent tie pinigai, kuriuos gausime ateityje, nebūtų panaudoti “vėjiniams” projektams ir nenueitų vėjais, o kad iš tos likusios ES finansinės paramos būtų galima sukurti kuo daugiau darbo vietų ir stiprinti šalies pramonę bei technologinę pažangą.

Žinoma, esama ir pakankamai daug optimistų, kurie tikina, kad nelabai svarbu itin efektyviai panaudoti ES skiriamas lėšas, svarbiausia, kad jos lieka Lietuvoje ir kad jos įsisavinamos skirtinguose sektoriuose. Tačiau tai primityvūs išvedžiojimai ir kažkokia sovietinė filosofija. Sovietiniais metais buvo įprasta lėšas “įsisavininti”, nemaža dalis Lietuvos gyventojų, ypač prieinančių prie ES lėšų ir jų skirstymo, mano, kad panašiai reikia elgtis ir su ES finansine parama, tai yra “įsisavinti”, todėl ir rengiama begalė keisčiausių mokymų, kursų, vykdomi netikėčiausi projektai, leidžiami absurdiškiausi leidiniai, kuriamos beviltiškos programos, perkami nereikalingi pirkiniai, žemdirbiams neretai pinigai mokami už nesąmones, tai yra kad jie nebedirbtų žemės, ir pan. Nors dokumentuose viskas atrodo gražiai, tačiau realybėje tai vėjai ir niekalai.

Kartu negalima užmiršti ir to, kad dalis ES paramos apskritai pavagiama, ypač tose srityse, kuriose jos panaudojimą sunkiau sunkontroliuoti, – stretegijų, programų rengimo, statybų, įvairių idėjų (tarkime, žaliųjų) skleidimo ir kt. Bet tie įsisavintojai turėtų žinoti, kad jie nuskriaudė tūkstančius žmonių. Juk ekonomistai yra apskaičiavę, kad iš milijardo litų galima sukurti per 20 tūkst. naujų darbo vietų. Gavome 20 mlrd. Lt. Taigi naujų darbo vietų galėjo būti 400 tūkst. Bet nėra. Ačiū įsisavintojams ir ES lėšų skirstytojų abejingumui.

Šios savaitės  “Veido” numeris kitoks nei įprastai. Jame didžiulis priedas “Kur studijuoti”. Taip mes bandome padėti abiturientams, svarstantiems ir jau turintiems apsispręsti, ką ir kur studijuoti. Šiame priede apstu naudingos informacijos: tiek universitetų ir kolegijų reitingai, tiek analizė apie perpsktyvias profesijas, tiek informacija apie studijų kainas, tiek duomenys apie tai, kurios aukštosios mokyklos “parengia” daugiausiai bedarbių, tiek pranešimai apie studijas užsienyje. Šį priedą mes parengėme todėl, kad dvyliktokai tiesiog palikti likimo valiai. Net švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius aiškina, kad apsispręsti, kur stoti, jaunuoliai turėtų įsiklausydami į širdies balsą ir pasitarę su tėvais. O kur visokių mokslininkų ir institutų rekomendacijos ir patarimai? Nėra. Bus po kelerių metų.

Tiesą sakant, keistas vaizdas ne tik šioje srityje, – visa mūsų švietimo sistema atrodo gana liūdnai. Pradedant darželinukais ir baigiant garbiais profesoriais. Visur daugybė įsisenėjusių problemų. Pradėkime nuo darželių: jų tiesiog trūksta, didumos materialinė bazė apverktina. Kilkime aukštyn – vidurinės mokyklos: jose problemų irgi ne mažyn, o daugyn. Prieš 10–15 metų buvo kritikuojama, kad mokiniai mokyklose tik iškala faktus, datas ir formules, o tai ydinga, esą juos reikia mokyti mąstyti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Tikslai gražūs, bet kokie rezultatai? Nuo senosios tvarkos nutolome, taigi vaikai kala mažiau, bet ar jie tapo kūrybiškesni? Vargu. Tarptautiniai tyrimai to nerodo.

Lipkime dar aukščiau. Universitetai ir kolegijos. Ir vėl liūdesys. Lietuva yra rekordininkė pagal universitetų ir kolegijų skaičių milijonui gyventojų. Jų tiek tikrai nereikia. Bet aukštosios mokyklos jungiasi labai iš lėto. O kai kuriose jų mokymo kokybė ilgainiui darosi vis prastesnė. Tiesą sakant, vieša paslaptis, kad kai kurioms aukštosioms mokykloms studentai reikalingi dėl jų krepšelių, o šiems universitetai ir kolegijos reikalingi tik dėl diplomų. Tai yra tolstama nuo tikrosios universitetų ir kolegijų sampratos ir paskirties. Todėl nereikėtų stebėtis šiame “Veido” numeryje skelbiamos sociologinės apklausos rezultatais, kad net 61,6 proc. respondentų mano, esą kol kas geriau rinktis studijas ne Lietuvoje, o užsienyje. Ir tam jie argumentų turi ne po vieną, o po keliolika.

Neįkvėpia vaizdelis ir mokslo viršūnėje. Šiame “Veido” numeryje rasite publikaciją, kurioje atskleidžiama, kad mūsų mokslininkai labai jau pasyvūs, – nedaug keliauja po pasaulį, mažai semiasi žinių, menkai kelia kvalifikaciją, retai bendrauja ir bendradarbiauja su kolegomis iš kitų šalių, kitaip tariant, verda savo sultyse. Be to, mūsų mokslininkams labai sunkiai sekasi palaikyti ryšius su vietos verslininkais, todėl Lietuva ne artėja, o tolsta nuo inovatyvios šalies įvaizdžio.

Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius – liberalas, moderniai mąsto, principingai įvykdė aukštojo mokslo reformą (nors jos rezultatai, regis, kiek prastesni nei tikėtasi). Tačiau pastaraisiais metais ministro entuziazmas ir noras gerinti atskiras švietimo sistemos sritis kažkur prašapo.

Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad ilgainiui jie tampa vis protingesni, vis daugiau žino, daro vis mažiau klaidų, sugeba neblogai prognozuoti, apsisaugoti nuo įvairių nelaimių, todėl vis kyla ir kyla gerovės ir pažangos laiptais.

Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai, ypač tragedija Japonijoje, šį įsivaizdavimą stipriai pakoregavo. Pasirodo, mes ir šiandien vis dar gana menkai žinome, darome pernelyg daug klaidų, poprasčiai prognozuojame ir nemokame apsisaugoti nuo nelaimių. Pastaroji katastrofa Japonijoje privers tiek paprastus žmones, tiek pasaulio galinguosius apie daug ką susumąstyti iš naujo. Galbūt paaiškės, kad anksčiau įtikėtos mūsų tiesos buvo klaidingos. Tikrai kažkiek pasikeis daugumos žmonių požiūris į atominę energetiką. Žinoma, čia tuojau atsiras skeptikų, kurie pradės tvirtinti, kad alternatyvų atominei energetikai ne taip jau daug turime. Nes elektrinės, kurenamos dujomis, nafta, ar anglimis – lygiai tokia pat didelė blogybė, kuri didina šilnamio afektą, lygiai taip pat didina cunamių ir kitų stichinių nelaimių tikimybę.

Tačiau čia svarbu kitkas – žmonija manė, kad atominiai reaktoriai – panacėja, todėl milžiniškas lėšas metė į juos ir iki minimumo sumažino investicijas į kitokių – naujų energetikos šaltinių paiešką ar išradimus. Juk šioje srityje per pastaruosius 30 metų nieko labai ypatingo neišrasta.

Panašiai viskas rutuliojasi ir kitose srityse, tarkime, automobilių pramonėje. Čia automobilių pramonės milžinai tiesiog dirbtinai gniaužia bet kokias naujas idėjas, bet kokių naujų degalų panaudojimo galimybes, bet kokias išradėjų revoliucines mintis. Automobilių gamintojus visiškai tenkina dabartinė padėtis. Regis, jų nuostatas pakeisti gali tik nelaimės. O kol nelaimių nėra, visi panyra į rutiną ir mano, kad elgiasi tinkamai.

Kaip žmonės protingais veidais daro didelių ir brangiai kainuojančių klaidų, puikiai iliustruoja Europos Sąjungos pavyzdys. Tiksliau, jos žemės ūkio politika. Dešimt metų Europos Sąjunga stengėsi nuo žemės ūkio nuvaryti kuo daugiau žmonių ir dirbtinai mažino žemės ūkio produktų gamybą. Tam išleista milijardai eurų. Šiemet apsižiūrėta, kad tai visiškai klaidingas sprendimas, nueita visai ne tuo keliu.

Pamatę, kad pasaulyje didėja maisto produktų poreikis, kyla jų kainos, už ES sprendimus atsakingi asmenys ima suprasti, kad pridaryta klaidų, išmesti milijardai, jie dabar jau linkę keisti ES žemės ūkio politiką.

Ir tokių pavyzdžių – gausybė. Nagrinėjant juos – išvada viena: visur reikalingas balansas ir harmonija, bet kur kenkia lazdos perlenkimas. Iš tiesų daugumą nelaimių ir nuostolių lemia vadinamasis žmogiškasis faktorius (už jo tiek neprofesionalumas, tiek godumas, tiek pikta valia, tiek nežinojimas) ir nepasimokymas iš savo ar kitų klaidų. Galbūt pastarieji sukrėtimai šioje srityje lems permainų.