Ir po šių rinkimų vėl geriausiai jaučiasi tie, kurie juose nedalyvavo ir nebalsavo. O iš tų, kurie balsavo, dauguma nusivylę, – juk tas jų balsavimas nieko vertas. Įsivaizduokime, balsuoja žmogus už kurią nors partiją, ji surenka daugiausiai balsų, bet valdančiąją koaliciją sudaro gerokai mažiau mandatų gavusios partijos.

Arba kitas atvejis: balsuoja rinkėjas už tradicinę partiją ir kartu pasisako prieš populistus, tačiau po rinkimų partija, už kurią jis balsavo, susideda su, tarkime, populistinėmis Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijomis ir sudaro valdančiąją koaliciją. Kaip tokiu atveju jaustis rinkėjui? Ką apskritai tas jo balsas reiškia, jei niekas negali prognozuoti, kas nutiks po rinkimų, jei bet kas gali jungtis su bet kuo, svarbiausia – paimti valdžią. Taip diskredituojama pati koalicijos samprata. Tai ir nulemia paradoksą, kad jau praėjus savaitei po rinkimų nemažai žmonių būna nepatenkinti rinkimų rezultatais, net jei juose ir balsavo. Ir tai visiškai nekeista.

Partijų vadovai tuomet pasirenka labai keistą taktiką ir ima tvirtinti, kad jie nesikišą į savo partijos skyrių apsisprendimą ir pasirinkimą vietos valdžioje. Kitaip tariant, jiems nei šilta, nei šalta, jei konservatoriai susideda su “darbiečiais”, socdemais ar “tvarkiečiais”. Tai aukščiausias politinės nekultūros laipsnis. Ir paskui tie partijų lyderiai dar drįsta priekaištauti rinkėjams, esą šie nepilietiški, nesubrendę, lengvai pasiduodantys manipuliacijoms. O ką tie rinkėjai gali padaryti?

Iki šių rinkimų visiems nusivylusiems partijomis buvo siūloma balsuoti už nepriklausomus kandidatus. Bet dabar paaiškėjo, kad ir šis variantas ne ką geresnis, nes tarp tų nepriklausomų kandidatų išties nepriklausomų labai jau nedaug, o po rinkimų “nepriklausomieji” susijungė į keisčiausius darinius.

Tiesą sakant, priežasčių būti nusivylę rinkėjai turi labai daug, nes jie mulkinami pačiais įvairiausias būdais: juk partijos į savivaldos rinkimų sąrašus įtraukia savo lyderius, tačiau šie dirbti savivaldybių tarybose net minčių neturi; arba surašo partija savo rinkimų programą, kurios net patys nariai neskaito, ką jau kalbėti apie tų programų vykdymą.

Žinoma, partijos pasiteisinimą turi, esą jos sudarė koaliciją su kitomis partijomis, taigi savo programų įgyvendinti nebegali. Tačiau po tokių atvejų mes pereisime į kažkokį kitokį lygmenį, kažkokią kitokią erdvę, kur nei programų, nei pažadų, nei lankstinukų, nei reklamų apskritai nebereikės. Mes tiesiog žaisime rinkimus, balsuosime baksnojimo metodu arba mesime kauliukus, nes koks skirtumas, už ką balsuoti, kai Lietuvoje teliko viena partija – “Valdžios ėmimo”.

Trakų rajono bendruomenės surinko 516 rajono gyventojų parašų ir kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką, prašydamos netenkinti Trakų rajono policijos komisariato viršininko Nerijaus Šiaulio pareiškimo atleisti jį iš einamų pareigų ir palikti toliau vadovauti Trakų rajono policijai. Bendruomenių prašyme teigiama, kad kitų pareigūnų ne darbo metu sukelti tragiški įvykiai negali būti priežastis dar labiau silpninti teisėsaugą, lengva ranka atsisakyti gabaus, nuoširdžiai tarnaujančio pareigūno.

Taigi paprasti žmonės tai jau suprato, o aukšti valdžios pareigūnai to nesupranta arba taiko dvejopus standartus.

Tarkime, jau tapo beveik norma, kad generalinis komisaras privalo atsistatydinti po girto policininko sukeltos avarijos.

Ir ne tik jis, kaip matome, bet ir rajoninio policijos komisariato vadovas, o gal ir dar keletas veikėjų iš policijos vadovybės. Bet juk tai visiškai neadekvatūs veiksmai – policijos pareigūnų yra daugiau nei 11,6 tūkstančio. Kaip vadovas gali užtikrinti, kad visi jie negers, nevažinės apsvaigę, nedarys kitokių pažeidimų? Nėra tokios kontrolės sistemos, kuri leistų pasiekti absoliučios abstinencijos viršūnę visose valstybės institucijose.

Žinoma, čia jau galima įžvelgti, kad bandome ginti vadovus, kad taip neturėtų būti, kad po tragedijų kažkieno galvos vis tiek turėtų lėkti. Gerai, gali būti ir taip, bet tuomet toji taisyklė turi galioti visiems. Tarkime, prie mašinos vairo sulaikomas girtas Seimo narys ar Seimo darbuotojas (o juk taip būna, ir ne taip retai) – marš iš darbo tiek jis pats, tiek Seimo pirmininkė, nusikalsta koks nors teisėjas – lauk iš teismo ir visą teismo vadovybę, padaro avariją premjero patarėjas – atsistatydinimo pareiškimą rašo ir premjeras, kyšį paima koks nors savivaldybės klerkas – atsistatydina meras su visais vicemerais. Kaip tai atrodytų? Kaip absurdas. Bet juk kaip tik taip vyksta su generaliniais policijos komisarais.

O paskui prasideda skundai, esą daugybė profesionalų nebenori eiti vadovaujamų pareigų. Bet kaip jie gali norėti, jei tos pareigos tokios neprognozuojamos? Tarkime, naujasis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis dirbs ne kadenciją, o iki kito policininko sukeltos avarijos ar kitokio nusikaltimo. Ir tai darosi norma daugumoje institucijų: paskirtieji vadovai žalio supratimo neturi, kiek jie eis aukštas pareigas. Jie pradeda reformas, naujus projektus, bet niekada neužbaigia, nes būna priversti trauktis. Tada ateina nauji vadovai ir imasi naujų iniciatyvų, o anksčiau pradėtos reformos nebaigiamos. Ir taip be pabaigos. Deja, nepasakysi, kad naujai paskirti vadovai yra geresni, profesionalesni ar sąžiningesni nei buvusieji.

Tie dvejopi standartai kaip tik labiausiai ir erzina. Nes jie iškeroję visoje mūsų valstybėje. Štai naujausias pavyzdys: prezidentės pasitikėjimą šiuo metu praradę du ministrai – Gediminas Kazlauskas ir Dainius Kreivys, tačiau pastarasis kažkodėl turi žaibiškai atsistatydinti, o G.Kazlauskas be prezidentės pasitikėjimo dirba jau aštuonis mėnesius, ir nieko. Tai nonsensas, bet į jį visi žvelgia visiškai abejingai.

Per pastarąsias dvi savaites teko lankytis net keletoje renginių, kuriuose aukštintas profesionalumas, aukščiausias meistriškumas, netgi siekis tobulybės. Tai kino filmas “Juodoji gulbė” – apie tobulybės siekusią ir ją pasiekusią perfekcionistę baleriną Niną; tai teatro spektaklis “Meistriškumo pamoka” Mažajame teatre – apie operos primadonos Marios Callas kelią į profesionalumo viršūnę ir apie sau ir kitiems keltus reikalavimus; tai popietė nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune; galų gale – tai kelios Knygų mugėje įsigytos knygos – vėlgi apie profesionalumą, perfekcionizmą, tobulybę. Vienoje jų skelbiama, kad perfekcionizmu nereikėtų girtis, netgi reikėtų susirūpinti juo, kaip psichologine problema, o kitoje – priešingai – įrodinėjama, kad noras tapti geriausiu nereiškia nieko blogo, svarbiausia tik, kad siekiama būtų tapti geriausiu ne pasaulyje, o pasauliui.

Mano supratimu, profesionalumo viršūnės reikia siekti visiems, visų profesijų, nes tai kelias į progresą. Kitas kelias – tai vidutinybių kelias. Gaila, bet Lietuvoje būtent jį renkasi dauguma žmonių. Šios savaitės  “Veido” numeryje rasite straipsnį, kuriame itin daug sporte, mene, versle pasiekusieji bando įrodyti, kad sau būtina išsikelti aukštus tikslus, būtina atiduoti visą save, būtina viską daryti profesionaliai, nes jei to nebus, tai nei savęs, nei kitų niekuo ir nenustebinsi.

Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė: “Jokios tobulybės nėra, tobuli tik danguje.” Taip, tobulybės gal ir nėra, bet aukščiausio lygio profesionalų vis dėlto yra. Nuvykus į Londoną daugelyje sričių tiesiog galima pajusti spinduliuojantį profesionalumą: nesvarbu, ar būtum teatre, ar koncerte, ar muziejuje, ar televizijoje, visur yra justi, kad turi reikalų su profesionalais, kad dirbama nepriekaištingai.

Lietuvai dar toloka iki to. Žinoma, ir pas mus esama sričių, kur kritinė masė žmonių yra pasiekusi profesionalumo aukštumas: tai ir gydytojai, ir nemaža dalis aktorių, muzikų, advokatų, finansininkų, kai kurių kitų profesijų atstovų, tačiau daugiau sričių, šiaip ar taip, dominuoja neprofesionalumas. Juk niekaip neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad profesionalai dominuoja politikoje, teisėtvarkoje, energetikos srityje, biurokratiniame aparate ar net ir žiniasklaidoje.

Čia kur kas daugiau ne profesionalų, o abejingų prisitaikėlių, imituojančių darbą. Tarkime, mūsų Seime politikų profesionalų gal tik 20 iš 141, – taigi visiška mažuma. Svarbu pastebėti, kad kai kuriose srityse tų profesionalų lyg ir nemažai, tačiau šį savo pranašumą jie panaudoja blogiems kėslams, tai yra vien tik asmeninės naudos siekimui. Tarkime, jie tampa profesionaliais sukčiais, aferistais, biurokratais ar korumpuotais veikėjais. Kartu jie profesionaliai ir visą šalį traukia atgal.

Na, o į pažangą šalį stumia pozityvūs ir altruistiški lyderiai. Žinoma, kiekvienas žmogus lyderiu netaps, nes tokių savybių turi tik kas dešimtas, bet profesionalu savo srityje gali būti kiekvienas. Kaip tokiu tapti? Čia neblogą receptą savo knygoje “99 %” siūlo Vladas A.Bumelis: “Visada būk pirmas, turėk strategiją, nebijok keistis, būk išradingas ir ką darai, daryk tik gerai.”

Šį ketvirtadienį prasidės Vilniaus knygų mugė. Tai tikra šventė skaitantiems žmonėms. Bėda tik, kad tų skaitančiųjų Lietuvoje kasmet vis mažiau. Ir mažiau skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Kai kurie tėvai savo vaikams jau linkę mokėti po 5 ar 10 litų už perskaitytą knygą, tačiau šie vis tiek neskaito. Tėvai klausia mokytojų, ką daryti, kaip paskatinti ar priversti? O mokytoja į klausimą atsako klausimu: “O jūs patys, ar skaitote?” “Na, kokias dvi knygas per metus tikrai perskaitome”, – atskrieja atskydami. “Tada nesitikėkite, kad ir vaikai daugiau skaitys”, – daro išvadą mokytoja.

Šiaip jau lietuviai niekada nebuvo itin skaitanti tauta, jiems visada buvo toli iki vokiečių, belgų ar rusų, tačiau dabartinis neskaitymas jau darosi pavojingas. Na, ma jį bala, kad tautiečiai mažiau skaito laikraščių ar žurnalų, tačiau juk kasmet mažėja ir knygų skaitomumas (tą liudija vis menkesni – net septynis kartus, palyginti su 1991 m. – knygų tiražai), ką jau kalbėti apie poeziją, kuri bedomina gal tik šimtą kitą lietuvių.

“Mums visiškai pakanka perskaityti žinučių pavadinimus interneto portaluose”, – tokio tipiško paaiškinimo galima sulaukti tiek iš moksleivio, tiek iš rimto verslininko. Gana sukrėtė ir neseno tyrimo rezultatai, – jie aptariami šiame “Veido” numeryje. Pasirodo, net ir studentai nebeskaito arba skaito tik šį tą prieš egzaminus. Taip ir siaurėja akiratis, menkesnė tampa erudicija, atsiranda daugiau elementaraus išsilavinimo spragų.

Šia tema praėjusią savaitę diskutavome redakcijoje, ir vieno kolegos žodžiai ne tik atėmė žadą, bet ir privertė suklusti. “Mano sūnus mokykloje perskaitė gal tik 20 knygų, bet jis neleido laiko tuščiai – domėjosi kompiuteriais ir dabar yra itin stiprus programuotojas, – kalbėjo pašnekovas. – Jo alga siekia 7 tūkst. Lt, tai yra trigubai didesnė nei jo bendramokslių, kurie perskaitė galbūt po kelis tūkstančius knygų. Ir jis tikrai nėra tamsus. Taip, jis nežino, nei ką parašė J.Biliūnas, nei kas toks buvo J.Janonis, bet jis turi daug kitokios informacijos.”

Žinoma, dauguma besilankančiųjų knygų mugėje, knygynuose ar bibliotekose šiuo klausimu turi kitokią nuomonę. Jų vertybės visiškai kitokios, jie nesupranta, kaip galima neskaityti, ir dar labiau nesupranta, kai tą neskaitymą bandoma moksliškai pagrįsti.

Skaitančiuosius kamuoja visiškai kitokie rūpesčiai: kaip didelėje knygų jūroje išsirinkti tikrai vertingų knygų, kaip išvengti šlamšto. Juk šiandien kokios nors populiariosios psichologijos arba patiekalų taisymo patarimų knygos reklamuojamos šimtus kartų aktyviau nei klasika ar nauji literatūros perlai. Ir tai kelia nerimą. Neigiamai veikia ir tai, kad žvelgiant į perkamiausių knygų dešimtukus, didelių šedevrų ten labai nedaug. Tarkime, prieš 6–8 metus populiariausiųjų knygų dešimtukuose vertingos literatūros, o ne skaitalo, buvo tikrai daugiau nei dabar.

Taigi atrodytų, kad mūsų visuomenė tampa vis pažangesnė, bet kalbant apie skaitymą ir knygas, to nepasakysi. Judame atgal. Greitai žmones, kurie per gyvenimą perskaito po tris keturis tūkstančius knygų, teks įrašyti į Raudonąją knygą.

Garsus režisierius Šarūnas Bartas pavogė šampūną, kainuojantį 4,79 Lt. Nors iš tiesų nieko jis nevogė, o viso labo nepastebėjo pirkinių vežimėlyje po striuke, tačiau už tai buvo nubaustas daugiau nei šimtą kartų ir galėtų būti tikriausiai įrašytas į Guinnesso rekordų knygą, kaip gavęs maksimaliausią bausmę už minimaliausią prasižengimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Visų pirma režisierius buvo “išskalbtas” parduotuvėje “Maxima” ir tikrai nebuvo paglostytas jos apsaugininkų, antra, buvo teisiamas, tada gavo 360 Lt baudą. Kad nepasirodytų per maža, šį “baisų” nusikaltimą ir dar “baisesnį nusikaltėlį” aprašė visi laikraščiai, interneto portalai, apkalbėjo radijo stotys, parodė televizijos, prikišamai primindamos, kad už tokį nusikaltimą grėsė areštas iki 30 parų.

Kažkokia nesąmonė. Kažkas mūsų valstybėje ne taip. Pasaulinio lygio režisierius už kažkokį nesusipratimą ir neapsižiūrėjimą patyrė tokį neregėtą ir visiškai neadekvatų pažeminimą.

Kaip tokiu atveju turėtų būti baudžiami ir nušviečiami tie, kurie pavagia, tarkime, milijoną? Tada jie turėtų gauti milijardo litų baudą ir apie jų nusikaltimus žiniasklaida ištisą parą turėtų kalbėti ir rodyti 572 metus (jei palyginsime su minėtu šampūno buteliuku ir skirta bausme bei suteiktu dėmesiu). Bet pas mus šampūno buteliuko nepastebėjimas pirkinių krepšyje yra daug didesnis nusikaltimas nei, tarkime, “rubikoninės” aferos, nes juk čia nei kaltų, nei nubaustų iki šiol nėra. Lietuva nuo seno garsėja kaip šalis, kurioje už vištos vagystę skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė nei už gamyklos ar 8 mln. Lt pasisavinimą.

Kita vertus, paprasta režisieriaus Š.Barto ir šampūno buteliuko istorija parodė keletą giluminių reiškinių: ne tik kaip iš tiesų su savo pirkėjais elgiasi “Maxima” ir jos apsaugininkai, ne tik kaip “principingai” elgiasi teismai, pasistengiantys, kad informacija apie garsų žmogų nutekėtų į viešumą, bet ir, žinoma, kaip apgailėtinai elgiasi kolegos žurnalistai. Prieš paskelbdami šią informaciją jie visiškai nemąstė nei apie pasekmes, nei apie žinios reikšmingumą, nei apie pranešimo įtaką pačiam aprašomam žmogui – apskritai apie nieką. Taip jie kasasi sau duobę. Po tokių “demaskavimų” noras bendrauti su žurnalistais praeina dešimtims tūkstančių žmonių.

Po žurnalistikos vardą paniekinusių neva publicistinių TV laidų apie tai, kad iš vandens čiaupų Lietuvoje bėga nuodai, maisto prekių parduotuvėse prekiaujama nuodais, ūkininkai augina nuodus, kosmetologijos pramonė gamina tik nuodus, norisi kaukti. Tai totalios ir visas ribas peržengiančios manipuliacijos. Padorius žurnalistus apima neviltis. Jie nebežino, kaip elgtis. Gal kurti visuomeninį judėjimą, gal platinti viešus pareiškimus, gal kam nors skųstis, gal viešinti susikompromitavusius kolegas ar ieškoti kitokių būdų, kaip atsiriboti nuo žurnalistikos pašlemėkų, kurie neverti žurnalisto vardo?

Žinoma, vis dar tebėra šimtai sąžiningų, padorių žurnalistų, tačiau įrodyti, kad jie tokie, jiems vis sunkiau.

Praėjusią savaitę į Vilnių suvažiavo pusė šalies merų. Jie atvyko į “Veido” organizuotą renginį pagerbti geriausiais 2010-aisiais pripažintų kolegų. Po oficialiosios dalies teko pabendrauti su daugeliu iš jų. Pokalbiai nuteikė ir maloniai, ir liūdnai. Maloniai todėl, kad paaiškėjo, jog Lietuvos savivaldos valdžios viršūnėje turime daugiau nei dešimt tikrų šviesulių, tikrų lyderių, kurių galvos tiesiog pramuštos idėjų. O liūdna pasidarė todėl, kad gerų merų pavydu kitiems regionams, kitoms savivaldybėms. Matant, kiek visko vyksta Druskininkuose, Klaipėdoje, Ignalinoje, Kaune ar Radviliškyje, šiems miestams ir rajonams tikrai galima baltai pavydėti gerų merų ir gerų jų komandų.

Pagal naujų projektų skaičių, pagal idėjų novatoriškumą, pagal elementarų tvarkymąsi, pagal palankius žmonių vertinimus atrodo, kad Lietuvos sostinė yra Druskininkai arba Klaipėda, bet tikrai ne Vilnius. Na, nesiseka tikrajai sostinei su merais. Per pastarajį dvidešimtmetį gal tik porą trejetą metų merai stebino gerąja, o ne blogąja prasme. Pilkąjį periodą išgyvenome ir pastaruosius trejus metus. Nors gal ir ne visai pilką, bent vienoje srityje mūsų sostinė žengė tikrai stulbinamą žigsnį, už kurį Vilnių galima paskelbti skolų sostine. Juk bendros Vilniaus skolos jau pasiekė 1,2 mlrd. Lt. Na, tiek to, esame visiškai prasiskolinę, tai gal nors šimtai projektų, šimtai naujų statybų Vilniuje pradėta?

Deja. Nei originalių projektų, nei novatoriškų idėjų. Vietoj to tik kone pusmetrio storio ledu padengti šaligatviai, kas antra gatvėse deganti lempa ir pasibaisėtinas tarnautojų abejingumas arba korumpuotumas. Na, galbūt naujasis meras Raimundas Alekna bus tas proveržis, tik kad jam iki rinkimų nebedaug laiko liko. Be to, ir tikslus jis visai kitokius dabar turi kelti: ne kaip Vilnių įstumti į klestinčių miestų lygą, o kaip išsrėbti bent kiek milijonų skolos ir patvirtinti biudžetą, kuris miestui leistų bent jau išgyventi.

Todėl ir pavydime kitiems miestams ir rajonams jų valdžios ir merų. Jie juos turi jau keletą metų ar visą dešimtmetį, ir šiuose regionuose progresas vyko visus pastaruosius metus, tad jie ėjo ir nuėjo. Tarkime, tie patys Druskininkai. Prieš dešimt metų tai buvo viena labiausiai atsilikusių, tiesiog apgailėtina savivaldybė, o šiandien – pavyzdinis klestintis regionas. Vadinasi, užtenka vos dešimtmečio taip stulbinamai pakeisti gyvenimo kokybę. O jei tai būtų vykę visoje Lietuvoje, būtų kažkas nerealaus. Bet nėra. “Ar nesinorėtų bent idėjomis ar patarimais padėti kilti ir kitiems regionams”, – klausiu Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus. “Norisi, – atsako abu, – tik kad nelabai kam tų mūsų patarimų reikia. Jei ką nors siūlai, dar įsižeidžia.” Taigi ir žengia kiekvienas rajonas skirtingu keliu, o jų gyventojai išbando šių eksperimentų ar elementaraus neveiklumo rezultatus. O juk galėtų būti kitaip.

Šios savaitės  “Veido” numeris bus plačiai aptarinėjamas ir teigiamame, ir neigiamame kontekste. Tarp geriausių merų atsidūrusieji tikriausiai džiaugsis, o neatsidūrusieji neabejotinai kaltins, kad nugalėtojai už vietas susimokėjo, kad visas šis projektas specialiai surengtas prieš rinkimus.

Tačiau čia derėtų paaiškinti, kad geriausius merus “Veidas” renka jau ne pirmus metus, ir visada tai darydavome būtent šiuo metu, tai yra metų pradžioje. Apie tai, kad geriausi merai bus paskelbti šiandien, pranešta jau prieš tris mėnesius, apie tai kabėta ir su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku.

Utenos meras Alvydas Katinas jau prieš du mėnesius piktai aiškino, kad renkantieji geriausią merą tariasi tarpusavyje, balsuoja partiniu pagrindu, tai yra už savo partietį. Negana to, A.Katinas pareiškė netgi žinąs, kas taps geriausiu meru, – neva konservatorius arba liberalas. Tačiau jo prognozės visiškai neišipildė: pirmą vietą užėmė valstiečių liaudininkų atstovas Bronis Ropė. O dešimtuke esama ir socialdemokratų, ir centristų, ir Pilietinės demokratijos partijos atstovų, taip pat konservatorių bei liberalų. Kitaip tariant, didžiulė įvairovė.

Beje, tik du iš visų balsavusiųjų balsavo už savo partijos narius, ir jų balsai nebuvo įskaityti. O keliasdešimt balsavo kaip tik priešingai – už kitoms partijoms priklausančius merus. Svarbu ir tai, kad šiemet apklausos dalyvių skaičių dar labiau padidinome – iki 180. Tai yra buvo apklausiama 60 merų ir 120 įvairių valdžios institucijų, konfederacijų, asociacijų vadovų ir atstovų. Taigi mitas apie balsavimą partiniu pagrindu subliūško.

Jurbarko rajono savivaldybės meras Ričardas Juška atsiųstame laiške priekaištauja, kad mūsų rengiamuose geriausių merų rinkimuose gerai pasirodyti gali tik didžiųjų savivaldybių merai. Esą kaimiškųjų rajonų savivaldybių vadovai niekada nesudarys konkurencijos didžiosioms savivaldybėms – ne ta svorio kategorija. Tačiau šiemet per geriausio mero rinkimus pirmose dviejose pozicijose atsidūrė Ignalinos ir Radviliškio merai. Ar šiuos miestus galima vadinti dimiesčiais? Vargu. Taigi paaiškėjo, kad ir šis mitas klaidingas.

Dar keletą argumentų norėtųsi pateikti ir vis burnojantiesiems, kad merai už aukštas vietas reitinguose susimoka. Nei pirmosios vietos laimėtojas B.Ropė, nei Ignalinos savivaldybė, nei jokia kita Ignalinos institucija ar įmonė per pastaruosius penkerius metus “Veide” nėra nei užsakę, nei pirkę nė vienos reklamos, nė vieno žodžio. Tą patį galima pasakyti apie pusę pirmajame dešimtuke esančių merų.

Mūsų tikslas visiškai kitoks. Šiuo projektu tiesiog siekiame sužinoti ir paskelbti, kas yra geriausias meras, kaip jis dirba, kuo skiriasi nuo kitų, kaip garsina savo miesto vardą, kaip kuria savo komandą, kaip pritraukia investicijų, ES paramos, kokį vadybos modelį yra pasirinkęs. Tai turėtų skatinti konkurenciją tarp merų ir siekį tapti geriausiam. Kitaip tariant, projekto tikslas – išskirti geriausius merus, kurių asmeninės savybės ir profesionalumas būtų sėkmingo vadovavimo pavyzdys kitiems. Nes tik lyginant su kitais geriausiai pasimato, kas yra kas.

“Valdžia galėtų ištraukti milijardą iš šešėlio, jei to iš tikrųjų sieks”, – mano Pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Tačiau kol kas neatrodo, kad to būtų siekiama.

Priminsime, kad ši Vyriausybė išsikėlė tikslą per 2011 metus, žabodama kontrabandą ir gniauždama šešėlinį verslą, papildomai surinkti milijardą litų. Tai reiškia, kad per mėnesį papildomai reikia surinkti apie 100 mln. Lt. Tai tikrai didelė suma. Taigi sausis jau persivertė per pusę, o ar kam teko matyti arba girdėti, kad būtų vykę nors kokių operacijų, iš kurių susidarytų įspūdis, kad vyksta kažkokia kova, kad kažkaip kitaip dirba muitininkai, pasienio tarnybos, policijos pareigūnai, įvairios inspekcijos, kontrolės institucijos, kad į biudžetą įplaukia daugiau lėšų. Nieko panašaus. Visur didžiulė ramybė ir net, sakytume, snaudulys. Gal net priešingai: padidėjus degalų ir tabako akcizo mokesčiams, dabar jų vėl daugiau vežama iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities. Taip pat padidėjo ir kontrabandos srautai. Bet kontrabandininkų medžioklė kažkaip labai jau nesiseka. O pusė visų Lietuvoje surūkomų rūkalų kaip buvo kontrabandiniai, taip ir tebėra. Ir, regis, jų dalis toliau didėja.

Ne ką geresni ir kovos su šešėliniu verslu rezultatai. Nei darbo inspekcija kažkaip naujoviškiau dirbti pradėjo, nei mokesčių inspekcija žiauresnė tapo. Gatvėje, kurioje gyvenu, prieš penkis mėnesius dirbo šeši statybininkai, kurie oficialiai yra bedarbiai, užsiregistravę darbo biržoje, – tiek pat jų dirba ir dabar. Nė per nago juodymą vaizdas nepasikeitė ir Gariūnų turgavietėje. Taip, vieną mažytį žingsnelį Vyriausybė lyg ir žengė – ketina įvesti kasos aparatus turgavietėse, kuriose prekiaujama maisto produktais. Tačiau ar smulkieji prekybininkai savo protestais neprivers atsisakyti kasos aparatų – dar neiašku. O jei tie kasos aparatai turgavietėse ir bus, vėlgi nežinia, ar jie nevirs visos kovos su šešėliu karikatūra. Be to, aptariamas sprendimas dėl kasos aparatų turgavietėse – tarsi pusiau nėščias, nes kasos aparatai bus privalomi tik maistu prekiaujantiems turgaus prekeiviams. O jau dėl kitų prekeivių ministrų nuomonės kažkodėl išsiskyrė: žemės ūkio ministras K.Starkevičius mano, kad ir jiems reikėtų įvesti kasos aparatus, o finansų ministrė I.Šimonytė – kad dar nebūtinai arba kad dar ne metas.

Pusiau nėščiais sprendimais toli nenuvažiuosi, ką jau kalbėti apie papildomo milijardo litų surinkimą. Bet Lietuvoje jau nuo seno taip: turime lyg ir gerų norų, ir gerų idėjų, bet nemokame jų įgyvendinti. Netgi mokame pasiekti priešingų rezultatų, nei norėjome. Taip, beje, gali atsitikti ir šį kartą: ir šešėlinis verslas šiemet gali dar padidėti, ir kontrabanda gali išaugti, ir pinigų į biudžetą gali įbyrėti mažiau, nei planuoja Finansų ministerija. Ypač tai pasakytina, kai kalbama apie akcizo mokesčius. O kas tada?

Lietuvos moksleivių mokymosi pasiekimai nesiekia tarptautinio vidurkio. Tokią žinią po tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatų apibendrinimo mums paskelbė Švietimo ir mokslo ministerijos strategai.

Prieš šią blogybę ministras Gintaras Steponavičius jau užsimojo nauja koncepcija – girdi, mokykloms bus suteikta daugiau savarankiškumo ir atsakomybės tobulinant ugdymo procesą. O ir tikimasi, kad “pagerinti rezultatus leis kuriama turtinga mokymosi aplinka bei pedagogų rengimo pertvarka”. Šie žodžiai, išversti į žmonių kalbą, reiškia, kad ministerija ir su ja susijusios viešosios įstaigos bei grupelės iš įvairių švietimo projektų rengimo tarpstančių visuomenininkų vėl galės neblogai pasipinigauti.

O kokia iš tikrųjų visų tų per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų kurtų koncepcijų nauda ir kodėl, užuot per šį laiką išauginę naujuosius lyderius, savo mokinius “numokėme”?

Dauguma psichologų garsiai skelbia, kad vis daugiau mūsų gabių ir žinių siekiančių vaikų praranda bet kokį norą ir motyvaciją mokytis – vos atėję į pirmą klasę. Ypač tai pasakytina apie gabiausius pradinukus, kurie ateina į pirmųjų klasių suolus jau skaitydami, rašydami ir skaičiuodami. O esmė ta, kad absoliuti dauguma Lietuvos mokytojų nelinkę pateikti mokslingesniems pradinukams individualių sudėtingesnių užduočių. Gabūs vaikai priversti ramiai sėdėti, šaudyti varnas ir netrukdyti vidutiniokams.

Dauguma pradinių klasių mokytojų vadovaujasi filosofija: man niekas dorai nemoka, tad kodėl turėčiau plėšytis. Taigi dauguma pradinukų mokytojų, kurie iš esmės ir nulemia mūsų vaikų tolesnį požiūrį į mokymąsi, užuot vidutiniokus tempę iki aukštesnio lygio, “sodina” gabiausiuosius, taip sulygindami klasę. Ir tokia situacija visiškai nepriklauso nuo mokyklos – miesto ar kaimo, elitinės ar “eilinės”.

Didžiausia bėda ta, kad šitos piktžaizdės gylio niekaip negalima išmatuoti, nes Lietuvos pradinukai nelaiko jokių egzaminų. Todėl pradinių klasių mokytojų darbo broko nematome. Bet jei apklaustume, pavyzdžiui, Jėzuitų gimnazijos moksleivius, kiek jų dar būdami pradinukai naudojosi repetitorių pagalba, kad nebūtų tik statistiniai vidutiniokai, pamatytume tikrąjį dramos mastą.

Juk iš tikrųjų dvidešimt metų kūrę esą tautišką, be prievartos, kūrybišką mokyklą, nužudėme vaikų smalsumo pradą. Taip, sovietinė mokykla, kurią aš irgi baigiau, buvo muštro ir rezultato mokykla. Bet šiandieninės mokyklos mokiniai nei kūrybingesni tapo, nei žinių daugiau turi.
Tie tėvai, kuriems rūpi jų vaikų ateitis, priversti rinktis iš dviejų alternatyvų: jau pradinukams samdyti repetitorius arba patys po darbo mokyti vaikus. Taigi šiandieninė mokykla labai primena P.Rimšos skulptūrą “Lietuviška mokykla”, kai prie ratelio sėdinti mama viena ranka verpia, kita rodo sūnui raides. XXI a. mamos ir tėčiai viena ranka maigo kompiuterio klaviatūrą, antrąja moko vaiką.

Užtat vos sulaukę aštuoniolikos mūsų gimnazistai balsuoja kojomis ir neria iš Lietuvos, nes jiems visa lietuviškoji sistema (tiek pradinio, tiek vidurinio, tiek aukštojo mokslo) neatrodo normali.

Dauguma mūsų ministrų – visiškai neįtakingi. Taip mano tiek Seimo nariai, tiek verslininkai. Pavyzdžiui, iš šiame “Veido” numeryje skelbiamų apklausų paaiškėjo, kad šiuo metu verslininkas Tautvydas Barštys yra kelis kartus įtakingesnis nei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, o štai bankininkas Vladimiras Romanovas pagal savo įtaką sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį lenkia kone šviesmečiais.

Įtakingiausius lietuvius “Veidas” skelbia jau penktą kartą. Čia derėtų pabrėžti, kad Lietuvoje asmenybės į įtakingiausiųjų viršūnę patenka skirtingais keliais: vienus ten kilsteli pareigos, o kitus – asmeninės savybės, išskirtiniai gebėjimai ar charizma. Pastarosios savybės būdingesnės verslininkams, pavyzdžiui, Bronislovui Lubiui ar Dariui Mockui, kurie tarp dvidešimties įtakingiausiųjų patenka visus penkerius metus.

Įdomu ir keista, kad tiek apklausti Seimo nariai, tiek verslininkai gana hiperbolizuotai vertina žiniasklaidos galią. Tarkime, dešimtims politikų atrodo, kad žiniasklaidos magnatai ir kai kurie žurnalistai turi didesnę įtaką nei dauguma ministrų ar aukščiausias pareigas einančių teisininkų.

Kyla klausimas, kam mes tuos įtakingiausiuosius renkame ir skelbiame. Tam, kad visuomenė žinotų, kieno žodis Lietuvoje svariausias, kas mūsų šalyje yra pilkieji kardinolai, taip pat pravartu žinoti ir jų sąsajas, konfliktus, interesus, kėslus, bičiulius. Juk įtakingieji mūsų šalyje lemia daugybę sprendimų, nuo jų daug kas priklauso, todėl žmonės turi juos stebėti, vertinti, kritikuoti, o prireikus – pažaboti.

Beje, paskelbus įtakingiausiųjų sąrašą norėtųsi priminti, kad artėja ir kito “Veido” projekto kulminacija – mūsų savaitraštis jau trečią kartą išrinks, paskelbs ir pagerbs geriausius Lietuvos merus. Galbūt kils klausimas, kodėl apie tai kalbame dabar, jei geriausi merai bus paskelbti tik sausio 24 d. Todėl, kad jau dabar aišku, jog vos tik pranešus geriausių merų rinkimų rezultatus kils kaltinimų banga, esą mes esame nupirkti, neva prieš savivaldos rinkimus užsiimame nešvaria politine reklama ir aprašydami geriausius merus siekiame paveikti rinkėjus.

Iš tiesų to nėra ir nebus. Tiesiog “Veidas” jau keletą metų iš eilės sausio pabaigoje renka geriausius merus. Tai darė šiemet, darys ir 2011-ųjų sausį. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas patarė apie tai informuoti gerokai iš anksto ir užbėgti kaltintojams už akių. Taigi, tai ir darome.

Beje, pats geriausių merų rinkimo projektas jau prasidėjęs, nemažai anketų jau yra apdorojamos. Ir visa tai vyksta iki rinkimų likus trims mėnesiams. Kad geriausio mero rinkimų rezultatų negalėtų paveikti susitarę partijoms priklausantys žmonės, bus apklausiama daugiau nepartinių, įvairioms verslo ir visuomeninėms organizacijoms priklausančių ekspertų. Dar derėtų pridurti, kad pats “Veidas” savivaldybėse neturi absoliučiai jokių interesų ir mums visiškai nerūpi, ar rinkimus Molėtuose, Skuode, Pagėgiuose, Panevėžyje laimės liberalai, socialdemokratai, darbiečiai, ar konservatoriai. Mūsų savaitraštis tiesiog rinks 2010-aisiais geriausiai ir profesionaliausiai dirbusius merus, kurie savo regionui davė daugiausiai naudos.

Visi, kurie turite kokių nors svarbių projektų ar problemų, reikalingų spręsti Vilniaus miesto savivaldybėje, paskubėkite, nes palankesnio meto nei dabar, tiksliau, iki ateinančių savivaldos rinkimų, greičiausiai nebus. Pasak kalbintų verslininkų, šiuo metu sostinės savivaldybėje vyksta sunkiai protu paaiškinami procesai, – suinteresuotoms grupuotėms naudingi sprendimai priimami sparčiai ir dideliu mastu, bet, kaip žinoma, ne už ačiū.

Korumpuoti klerkai visiškai nebesibaimina nei Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), nei savo valdžios, nes jos, tiesą sakant, kaip ir nėra. Juk Vilius Navickas toks pusiau luptas, pusiau skustas. Tiksliau, pusiau meras, pusiau nemeras. Ir toks jis jau daugiau nei du mėnesius. Jam pačiam toks statusas visai patinka, porą mėnesių jis vis žada atsistatydinti, bet niekaip to nesugeba padaryti. “V.Navickas turi savų motyvų”, –  teigia kandidatas į niekaip neatlaisvėjantį Vilniaus mero postą Raimundas Alekna.

Na, o kol vyksta visas šis stumdymasis, kol sostinėje akivaizdi netvarka, visi valdininkai ir interesantai tuo išmaniai naudojasi ir tvarkosi savo didelius ar smulkesnius reikalus.

Sakysite, kad po to, kai STT kirto Evaldui Lementauskui, Audriui Butkevičiui ir kitiems panašiems veikėjams per pirštus, kiti tarnautojai turėtų būti mažiau panirę į korupcijos liūną, nes šitai turėtų veikti prevenciškai. Nieko panašaus. Jokios baimės, juk STT pastaraisiais mėnesiais apsiraminusi, o ir E.Lementausko bei A.Butkevičiaus istorijos baigtis tikrai kitokia nei prognozuota ir žadėta.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai žadėjo, kad vienas jų prioritetų bus kova su korupcija. Galima teigti, kad energetikos sektoriuje jiems tai iš dalies pavyko. Bet tik jame. Visur kitur – fiasko.  Savivaldoje – ypač.

Maža to, pasirodo, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai atsidūrė tarp labiausiai savivaldos lygmeniu susikompromitavusių partijų, mat su STT ir kitomis teisėtvarkos institucijomis reikalų turėjo šeši šios partijos deleguoti aukšti politikai (merų, vicemerų ir savivaldybės administracijos direktorių lygmeniu). Ir pagal nuopolį ši partija atsidūrė šalia partijos “Tvarka ir teisingumas” bei Naujosios sąjungos (socialliberalų).

Liūdniausia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai visiškai abejingai žvelgia į tai, kas vyksta sostinės savivaldybėje, kuriai su merais visą dvidešimtmetį labai nesisekė, kuri šiandien prasmegusi prie milijardo litų priartėjusiose skolose. Buvęs skandalingasis Vilniaus meras Artūras Zuokas dabartinę padėtį sostinėje įvertino tokiais žodžiais: “Vilnius iš optimistų miesto tapo pesimizmo sostine. Be to, šiandien Vilnius yra ir, ko gero, tamsiausia Europos sostinė”. Čia derėtų pridurti, kad tamsiausia ne vien tiesiogine prasme. Ir atsakingų veikėjų už tai toli ieškoti nereikia.

Šios Vyriausybės nariai dievažijasi, kad yra atviri, dirba labai skaidriai ir profesionaliai. O dėl to, kad visuomenė jų nesupranta ir labai neigiamai vertina, kalta žiniasklaida, viską nušviečianti labai tendencingai. Taigi kaltininkai ir kenkėjai visiškai aiškūs.

Bet pažvelkime, kaip visas tas atvirumas ir skaidrumas atrodo realybėje. Tikriausiai dauguma sutiks, kad Lietuvos energetikos ūkyje šiemet vyksta dideli virsmai: ir dėl naujos atominės elektrinės, ir dėl Lietuvos elektrinės, ir dėl energetikos tiltų, ir dėl RST bei VST reorganizavimo, ir dėl dujų terminalo Klaipėdoje statybos, ir dėl elektros kainų, tai yra dėl to, ar kitąmet kiekvienas vartotojas už elektrą mokės brangiau, ar ne.

Visą šį ūkį lyg ir kuruoja Energetikos ministerija. Taigi teoriškai ji apie visas minėtas temas ir problemas turėtų turėti daugiausiai informacijos. Tačiau ši institucija savo informaciją, regis, laiko seifuose, kad tik visuomenė ko nors nesužinotų, kad tik ko nors neatsitiktų.

Šių metų birželį “Veido” žurnalistai pradėjo keistą odisėją. Iš pradžių siekėme gauti interviu iš energetikos viceministro Romo Švedo. Šis žurnalistę priėmė, bet į klausimus atsakyti atsisakė. Neva klausimai sudėtingi ir jis tam turėtų ruoštis du mėnesius. Atėjo ir praėjo liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis, o viceministras vis dar ruošiasi. Bet čia dar palyginti trumpas laikotarpis, nes iš “skaidriojo” ministro Arvydo Sekmoko interviu paimti bandome jau dvejus metus. Nesėkmingai.

Iš pradžių kreipėmės į ministro patarėją Kęstutį Jauniškį, šis pažadėjo, kad “Veidui” neturėtų būti sunku gauti interviu. Tada paprašė klausimų, kuriuos nusiuntus mikliai atskriejo žinutė, kad interviu nebus. “Ministras neturi ko pasakyti, o kai turės – surengs spaudos konferenciją”, – paaiškino K.Jauniškis. Taip paprasta dar nebuvo: mes darome, ką norime, o komentuojame – kada norime ir ką norime.

Bet čia svarbu pristatyti visos tokios Energetikos ministerijos viešųjų ryšių politikos pasekmes. Taigi ministerijos vadovybė nieko nekomentuoja, ministerijos tarnautojai visada siūlo kreiptis į nieko nekomentuojančią vadovybę arba apskritai į jokius paklausimus nereaguoja. Vadinasi, Energetikos ministerijos negalima vertinti kaip informacijos šaltinio. Kas žurnalistams belieka? Kalbinti tai, kas liko. O liko visokie senosios energetikų kartos atstovai, kurie neretai būna šališki, arba ekspertai, kurie turi įvairių interesų.

Taip gimsta straipsniai. Tuomet iš Seimo, Vyriausybės, o neretai ir iš pačios Energetikos ministerijos pasigirsta klyksmas, kad straipsniai nupirkti, kyšo “Gazpromo” ausys ar uodegos. Bet iš tikrųjų jokios “Gazpromo” ausys čia nekyšo. Jei ir kyšo, tai tik pačios Energetikos ministerijos vadovų neskaidrumo, neatvirumo ir neprofesionalumo ausys. “Bet tokie jau mes esame, taip jau mes nusprendėme ir tokią viešųjų ryšių politiką pasirinkome. Nes mes bet kokiu atveju gauname per galvą”, – paaiškino K.Jauniškis.

Bet čia derėtų priminti, kad su tokia viešųjų ryšių politika galima toli nusiristi. Taip, beje, atsitiko ir su daugiabučių namų renovavimo programa. Jei Energetikos ministerijos vadovybė ir toliau taip bendraus, toks pat likimas laukia ir dalies energetikos projektų.