Politikų reitingai dar niekada nebuvo tokie stabilūs: geriausia – prezidentė Dalia Grybauskaitė, blogiausias – premjeras Andrius Kubilius. Tokie Lietuvos gyventojų vertinimai nekinta jau daugiau nei metus. Kitaip tariant, tautiečiai turi ir asmenį, kuris dėl visko kaltas, ir lyderę, kuriai viskas atleidžiama.

Tačiau kai kalbama ne apie asmenis, o apie institucijas, paaiškėja, kad čia permainų esama gana daug ir gana ženklių. Pasitikėjimas visomis politinėmis institucijomis krito tragiškai: tarkime, 2004-aisiais Vyriausybe pasitikėjo 31 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, o dabar jau tik 10 proc.; Seimu 2004-aisiais pasitikėjo 15 proc., o dabar jau vos 3,8 proc. (priminkime, kad 1991 m. Aukščiausiąją Tarybą palankiai vertino net 52 proc. žmonių). Apie partijas apskritai net neverta šnekėti – pasitikėjimas jomis nebesiekia nė 3 proc. Tiksliau tariant, jomis pasitiki tik tie, kurie toms partijoms ir priklauso, o jie ir sudaro maždaug 3 proc. šalies gyventojų.

Sociologai bandė pasiteirauti, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis, ir išgirdo tokias priežastis: Seimo nariai – savanaudžiai, jie kovoja tik dėl savo interesų, nevykdo pažadų, pjaunasi, barasi, meluoja, jiems nerūpi paprasti žmonės, Seime nesiliauja rietenos, parlamentarai priima ydingus įstatymus ir pan.

Beje, iš tyrimų bendrovės “Vilmorus” sociologinių apklausų matyti, kad žemyn smunka ne tik politinių institucijų reitingai. Kovoje dėl žemiausių reitingų joms nedaug tenusileidžia ir teisėtvarkos institucijos. Tarkime, per pastaruosius dvejus metus pasitikinčiųjų prokuratūra sumažėjo iki 14,7 proc. Drastiškai smuktelėjo ir pasitikėjimas teismais: nuo 24 proc. 2004-aisiais, iki 13,5 proc. dabar. Šiek tiek pakenčiamiau atrodo gal tik policija, kuria ir šiandien pasitiki per 35 proc. respondentų.

Pastaraisiais metais stipriai žemyn nučiuožė ir Lietuvos gyventojų pasitikėjimas “Sodra”, taip pat komerciniais bankais. Ir čia priežastys gana aiškios.

Teisybės dėlei derėtų paminėti, kad ir pasitikėjimas žiniasklaida smuko gana stipriai – nuo 69 proc. 2001-aisiais, iki 44 proc. šiuo metu. Tas nuosmukis gana pagrįstas, nes žiniasklaidos, ypač televizijų bei dalies spaudos leidinių, kokybė sumenko ar ji stipriai nutolo nuo pagrindinės savo funkcijos – informuoti ir šviesti.

Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė tampa nihilistinė ir niekuo nebepasitiki. Mat yra institucijų, kuriomis pasitikima labiau nei anksčiau. Tarp tokių derėtų paminėti kariuomenę, pasitikėjimas kuria padidėjo nuo 33 proc. 2000-aisiais iki 52,3 proc. šiuo metu. Stipriai nuo Rolando Pakso laikų išaugo ir pasitikėjimas prezidento institucija, juk 2004-aisiais ja pasitikėjo vos 26 proc. apklaustųjų, o šiuo metu – jau 73,3 proc. Ką jau kalbėti apie ugniagiasius ir gelbėtojus, kuriais šiemet pasitiki praktiškai visi Lietuvos gyventojai.

Taigi žmonių pasitikėjimo nesulaukusios institucijos ir jų vadovybė galbūt turėtų padaryti išvadas ir pasimokyti iš tų, kurios dirba kokybiškai ir žmonėms kelia pasitikėjimą.

Per pastaruosius dvidešimt metų gana didelė dalis mūsų maisto produktų gamintojų, vaisių bei daržovių tiekėjų ir dalis ūkininkų stipriai susiniokojo savo reputaciją. Ir tai turės ilgalaikių pasekmių. Šiandien nuėjęs į parduotuvę dažnas nebežino, nei kaip elgtis, nei ką pirkti. Paimi ledų, o juose nėra pieno, išsitrauki sūrį, bet paaiškėja, kad tai kažkoks baltyminis produktas, nueini į daržovių skyrių – ten vaškuoti obuoliai, dujomis sunokinti pomidorai ar morkos, kurių daugiau užvalgęs gali apsinuodyti. Duonos skyriuje irgi jau daugybė gaminių, kurie su duona nebeturi nieko bendra, o jei dar prisimeni, kad toji duona pagaminta iš javų, kuriuos “sąžiningi” ūkininkai nupurškė raundapu, tai apskritai dingsta noras tame skyriuje lankytis.

Anksčiau žmonės nuo apgailėtinos kokybės apsisaugoti bandydavo pirkdami aukščiausios kokybės gaminius, bet dabar ir tie gaminiai neatlaiko kritikos. Štai paimi “Utenos mėsos” aukščiausios rūšies virtą dešrą “Lietuviškas standartas” ir paklaiksti nuo sudėties: visokios odelės, dervos, šlykščiausi priedai. Maisto ir veterinarijos tarnybos klerkai ir “Utenos mėsos” vadovai iki užkimimo aiškina, kad viskas teisėta, viskas puiku, bet taip ir norisi pasiūlyti jiems patiems maitintis tokia dešra ar kitais mėsos vardo nesusipelnančiais gaminiais. Ir dar jie drįsta pasivadinti “Lietuvišku standartu”. Tikriesiems mėsos gamintojams, juolab senesnių laikų, tokios dešros turėtų būti mirtinas įžeidimas.

Taigi dabar jau ir aukščiausios rūšies gaminiai nebekelia jokio pasitikėjimo. Ir dėl to didelė atsakomybė tenka Maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri į viską žvelgia formaliai, o gal, kaip kai kas įtaria, aukšti jos viršininkai turi įmonių, gaminančių maisto produktus, akcijų? Maisto ir veterinarijos tarnybos neva ekspertai įrodinėja, kad viskas patikrinta ir jei maitinsimės tuo, ką nusiperkame parduotuvėse, tikrai neapsinuodysime. Bet ar žmonės į parduotuves eina teturėdami vieną tikslą – neapsinuodyti? Tikriausiai ne. Jie eina pirkti sveiko, vertingo maisto. Bet tokio randa vis mažiau ir vis rečiau.

Kokia išeitis? Alternatyvų nėra labai daug, bet yra: dalį daržovių ir vaisių galima pačiam augintis, dalį maisto produktų – pačiam gamintis (tai vis didesnė dalis žmonių jau ir daro), jei nėra sąlygų, tenka ieškotis ūkininkų ar sąžiningų ekologiškų maisto produktų tiekėjų, o jei tai per brangu, dar galima lankytis ūkininkų turgeliuose. Žinoma, jau ir ten randasi nemažai nesveikų maisto produktų, bet vis tiek jų kokybė nepalyginama su parduotuvine.

Apeliuoti į šlamštą nusprendusių gaminti mėsos bei pieno perdirbėjų akcininkų ir vadovų sąžinę ar žmogiškumą – tuščias reikalas. Bet darantieji juodus darbus anksčiau ar vėliau sulaukia liūdno galo, juk nemažai mėsos produktus praktiškai be mėsos gaminusių mėsos perdirbėjų jau bankrutavę.

O Lietuvos gyventojų sąmoningumas vis didėja, sveiko maisto judėjimai plečiasi. Kadangi auga ir toliau augs sveiko maisto paklausa, atsiras ir jo pasiūla, o kai kuriems fabrikams, kurie vis dar gamina tariamus maisto produktus, skirtus žmonėms, gali tekti persiorientuoti į gyvūnų ėdalo gamybą.

Estijos parlamento narys Heimaras Lenkas nutarė savo kailiu išbandyti, kaip galima pragyventi iš šalyje nustatytos minimalios socialinės pašalpos – 220 Lt. Taigi visą spalį maitinosi pigiomis košėmis ir balta duona. Savaime suprantama, kad po šio eksperimento tiek jam, tiek jo kolegoms kilo tam tikrų minčių (paaiškėjo, kad su tokia suma galima tverti mėnesį ar du, bet ne ilgiau). Veikiausiai visa ši istorija gali nulemti naujus sprendimus, o gal net permainas Estijos socialinės apsaugos sistemoje.

Čia kyla klausimas, ar mūsų valdantieji, tarkime, Seimo nariai ar ministrai negalėtų save išbandyti taip ar panašiai eksperimentuodami. Galbūt po to jie praregėtų ir į viską imų žvelgti visai kitomis akimis. Pradžiai galima  gal pabandyti ne nuo tokių asketiškų išgyvenimo stebuklų, o, pavyzdžiui, pradėti nuo minimalios algos. Bet to neverta tikėtis, nes mūsų išrinktieji mano, kad užsiimti tokiais niekais (tai yra pagyventi taip, kaip gyvena trečdalis Lietuvos žmonių) neišmintinga, populistiška ir primityvu. Vis dėlto tai kaip tik būtų išmintinga. Galbūt neišmintinga sėdėti rūmuose Gedimino pr. 11 ir manyti, jog viską žinai.

Lietuvoje tikrai kai kas apsiverstų ir visuomenės vertinimuose įvyktų lūžis jei, tarkime, premjeras ar ministrai dažniau išvažiuotų į skirtingus Lietuvos regionus ir aktyviau bei artimiau imtų bendrauti su gyventojais. Ir ne du kartus per metus, o kartą per savaitę. Po tokių išvykų premjero sprendimai skirtųsi nuo dabartinių, o visuomenė jį priimtų kaip savą žmogų, o ne kone kaip į visų nelaimių kaltininką. Tik svarbiausia nepranešti, kur ketinama vykti. Nes dabar, kai prieš mėnesį paskelbiama, jog premjeras su delegacija ar prezidentė su svita vyks į tokį ir tokį rajoną, tokį ir tokį miestelį, šie mėnesį ruošiasi, vėliau svečius pasitinka ne tik su duona ir druska, bet ir su vaišėmis, muzika, pažangių įmonių pristatymu ir gražiausių vietų aprodymu. Kam visa tai? Juk šios kelionės ne turistinės.

Jei būtų apsilankoma neįspėjus, reakcija būtų visai kitokia ir valstybės tarnautojams kur kas naudingesnė. Jie pamatytų tikrąjį vaizdą, trūkumus, pabendrautų su tikrais, ne reprezentaciniais, žmonėmis, sužinotų, ką ir kur galima keisti ir kur sutaupyti.

Jei nėra laiko belstis kur nors į Skuodą ar Biržus, šį tą prasmingo galima nuveikti ir Vilniuje. Premjero tikrai niekas nepriluptų, jei jis vieną dieną užsuktų į Darbo biržą, ir ne pas direktorių, o aplankytų bedarbius; kitą dieną – į kokią įmonėlę pasiteirauti, kaip ji gyvuoja, kas trukdo steigti darbo vietas; trečią dieną gal vertėtų 15 minučių skirti susitikti su kokio daugiabučio namo gyventojais, po kurio premjeras puikiai žinotų, kodėl Lietuvoje vis delsiama pradėti renovuoti daugiabučius namus (ir galbūt priimtų tinkamus sprendimus); ketvirtą dieną – galbūt pravartu būtų papietauti su keliolika kultūrininkų ir pasiteirauti nuomonės, kaip protingiau paskirstyti tegul ir skurdžius kultūrai skirtus biudžeto asignavimus.

Panašiai galėtų pasielgti ir daugybė kitų aukščiausio lygio pareigas einančių veikėjų. Ir tai tikrai ne populizmas. Tai viso labo valdžia arčiau žmonių ir sveikesnė atmosfera valstybėje.

Nors iki artimiausių rinkimų Lietuvoje liko mažiau nei 4 mėnesiai, rinkiminėmis nuotaikomis mūsų šalyje kol kas net nekvepia. Iš visų pusių sklinda visiškas abejingumas. Štai iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos sužinome, kad artėjančiuose Savivaldos rinkimuose ketina tikrai dalyvauti tik ketvirtadalis apklaustųjų, o 56,8 proc. vis dar nežino, ar jie norės ateiti prie balsavimo urnų. Ne ką menkesnis abejingumas tvyro ir politikų bei partijų stovyklose: jokių programų, jokių vizijų, jokių gražių žodžių ir net pažadų – jokių. Tiesą sakant, su pažadais šiemet ir kitų metų pradžioje bus striuka. Net sunku įsivaizduoti, ką taip apsitapšnojusios partijos dar gali siūlyti ir žadėti. Tarkime, ką gali siūlyti konservatoriai, prisimenant jų programą ir pažadus prieš Seimo rinkimus, kartu matant jų pastarųjų dvejų metų nuopelnus. Arba, ką gali žadėti liberalai, prisikėlėliai ar net tie patys socialdemokratai. Jie nebeturi jokios moralinės teisės net išsižioti, nekalbant apie partijų kažkokių programų rašymą.

Nebent prieš šiuos rinkimus kokia nors partija imtųsi sarkazmo ir paskelbtų, kad štai jie pristato programą, bet realiai viską darys priešingai, nei žada. Arba dėl įdomumo galėtų susikurti kokia anarchistų partija, o gal draugų partija, arba, pavyzdžiui, partija kad ir tokiu pavadinimu “Vertybės yra niekas, troškulys yra viskas”. Ir, tiesą sakant, jos nedaug skirtųsi nuo dabar Lietuvoje veikiančių partijų.

Liūdna ir net baisu konstatuoti, bet Lietuvoje demokratijos garantas –  partijos – pačios negrįžtamai suniokojo savo reputaciją ir galutinai prarado bet kokius pasitikėjimo likučius. Juk šiandien partijomis pasitiki ir jas palankiai vertina mažiau nei 3 proc. Lietuvos gyventojų.

Čia kyla jau hamletiškas klausimas, kaip žmonėms elgtis per rinkimus ir pagal ką rinkti valdžią. Lietuviškos partijos jokių savo vertybių nebeturi, jų programomis ir šūkiais remtis neišeina, nes net tų partijų lyderiai nelabai žino, kas ten tose jų programose parašyta. Savaime suprantama, žodiniais pažadais irgi negali kliautis, nes šie užmirštami maždaug per 3 minutes po pasakymo. Patys politikai siūlo, kad prieš priimant sprendimus už ką balsuoti, geriausia būtų žvelgti į asmenybes ir į jų nuopelnus. Tik kad ir su tais nuopelnais sudėtinga: maždaug trečdalis savivaldybių merų ir administracijų direktorių per šią kadenciją turėjo reikalų su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir teismais. Taigi ir dėl asmenybių nekas.

Regis, iki šiol labiausiai išlošė ir teisingiausiai per rinkimus elgėsi tie, kurie savo balsą atiduodavo už 3 alaus butelius, 4 makaronų pakelius ar už 20 Lt. Visi jie bent šiokios tokios naudos turėjo, o visiems kitiems   buvo tik akių dūmimas. Žinoma, tai juodas humoras, bet Lietuvoje, kalbant apie partijas ir apie rinkimus, be jo nebeįmanoma.

Mūsų šalyje nei vieni rinkimai negali apsieiti be vis naujų nesusipratimų, be naujų gelbėtojų, o tiksliau – be vis naujų kvailintojų. Jau, atrodo, išbandėme ir ugnį, ir vandenį, ir akmenis, tai yra ir Rolandą Paksą, ir Viktorą Uspaskichą, ir Arūną Valinską. Taip pat, atrodo, jau ir visas manipuliavimo formules žinome, bet, pasirodo, anaiptol ne visas.

Veikiausiai ir per artimiausius rinkimus patirsime šį tą naujo. Mat tokia garsi teisėja kaip Neringa Venckienė pareiškė turinti ketinimų eiti į politiką ir net burti bendražygius. Žinant, kiek a.a. Drąsius Kedys turi gerbėjų ir šalininkų, galima prognozuoti, jog jo seseriai N.Venckienei pavyktų suburti didžiulį, gal net milžinišką, gerbėjų ir rėmėjų būrį.

Gal net didesnį nei V.Uspaskichui ir A.Valinskui kartu sudėjus. Ir tai būtų nauja ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos politikoje. Mat dar niekas nebandė burti politinio judėjimo, paremto kova prieš pedofilus, ir galbūt dar kova su teisėtvarkos pareigūnų abejingumu.

Aišku viena: N.Venckienė ir jos artimiausi bendražygiai patektų bet kur, kad ir kur jie kandidatuotų: tiek į Seimą, tiek į savivaldybių tarybas. Ir tada mes turėtume galimybę stebėti naujovišką šou. Visiškai kitokį nei V.Uspaskicho, R.Pakso ar A.Valinsko. Su politika tai, aišku, neturėtų nieko bendra, su profesionalumu – taip pat, bet būtų netikėta, gal net įdomu, televizijos šią temą eskaluotų dar metus. Galiausiai finišas būtų toks pat, kaip ir su V.Uspaskichu ar A.Valinsku. Šiandien nei vienas, balsavęs už A.Valinską ir prisikėlėlius, nenori prisipažinti tai daręs, nes A.Valinskas su savo šoumenais politikoje pasirodė kaip nesusipratimas, bet per naujus rinkimus tie balsuotojai ir vėl balsuos už naujus politikos prašalaičius, galbūt ir už minėtąją N.Venckienę, o gal ir be jos išnirs dar kokių nors naujų gelbėtojų, kurie bus pasiryžę gelbėti mus nuo didelių kainų, nuo nedarbo, o gal net nuo mūsų pačių.

Bet grįžkime prie profesionalumo, nes būtent dėl jo, o tiksliau, dėl neprofesionalumo Lietuvoje kyla daugybė nelaimių, ir tai stabdo pažangą mūsų valstybėje. Pažvelkime į skandinavų ar britų visuomenę. Juk ten kritinė masė žmonių bet kokį darbą, kad ir kokį jie atliktų, stengiasi atlikti profesionaliai. Ten iš visur dvelkia profesionalumu, o pas mus, deja, ne. Pas mus iš didžiumos svarbių sričių spinduliuoja totalus neprofesionalumas. Pažvelkime į politiką – ten iš 141 Seimo nario, profesionaliai dirba gal aštuntadalis, teisėtvarkos sitemoje vaizdas irgi nykus (juk būtent dėl pareigūnų ir prokurorų neprofesionalumo į politiką ir ketina žengti N.Venckienė, kuri normaliomis aplinkybėmis to tikriausiai nebūtų sugalvojusi). Nedaug profesionalumo apraiškų ir mūsų viešajame sektoriuje, energetikos, aplinkosaugos srityse, ką jau kalbėti apie valstybės turto valdymą ar, tarkime, daugiabučių namų renovavimo programą. Jei galima atlikti bet kaip, jei galima už maksimalią kainą, tai taip ir daroma; jei galima nusikratyti atsakomybės, tai taip pat padaroma. Su tokiu požiūriu nedaug tepasieksi. Tuo mes galime įsitikinti žvelgdami į sportininkus, kultūros, mokslo ar verslo žmones. Daug laimi tik profesionalai. Ta pati formulė galioja ir kalbant apie valstybę. Jai reikia, kad kritinę masę žmonių sudarytų savo srities profesionalai, o ne žmonės, kuriems viskas “dzin”.

Gal nuskambės paradoksaliai, bet premjerui Andriui Kubiliui norėtųsi palinkėti tapti Ukmergės gyventoju. Ir ne tik jam, bet ir teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui, ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei, taip pat krizių valdymo komiteto nariams bei visokiausiems teisininkams. Pagyventų kokį mėnesį be šildymo, šalto vandens gaudami porą valandų per parą, pasiklausytų visokių klejonių, kad dar turės sumokėti kažkieno kito milijoninius nuostolius – gal tada imtų jautriau žvelgti į kitų žmonių bėdas.

Trumpai prisiminkime, kas tokio ypatingo Ukmergėje įvyko. Taigi prieš kelerius metus daugelis savivaldybių sprendė, pasirašyti sutartis su privačiomis bendrovėmis dėl šilumos tiekimo ar ne. Dalis susigundė. Ukmergė – taip pat. Tuometei merei viešint užsienyje, jos pavaduotojas L.Nugaras pasistengė, kad Ukmergės šilumos ūkis būtų išnuomotas Panevėžio “berniukams” – taip šį sandorį traktuoja patys ukmergiškiai. Taigi buvo pasirašytos Ukmergės gyventojams stulbinamai nenaudingos sutartys ir šilumos ūkis išnuomotas keliolikai metų (panašiai atsitiko ir keliolikoje kitų savivaldybių).

Gana greitai paaiškėjo, kad naujieji šilumos tiekėjai prisiimtų įsipareigojimų nevykdo, o kainas už šildymą užkėlė iki neįsivaizduojamų aukštumų (Ukmergėje jos dvigubai didesnės nei kai kuriose kitose šalies savivaldybėse). Ukmergės gyventojai ėmė kunkuliuoti, ieškoti kaltų, bet L.Nugaras šiandien jau nebe pavaduotojas, užima kitą šiltą postą, taigi nei kaltų, nei atsakingų tarsi ir nėra. Yra tik jo pasirašytos sutartys, pagal kurias vargšai Ukmergės gyventojai už šilumą turėtų mokėti maksimalias kainas.

Taigi visiška aklavietė. Ką šiandien gali Ukmergės gyventojai? Bylinėtis, bet tai tęsis ilgai, o kol tęsis, už šildymą vis tiek teks mokėti lupikiškas kainas. Kita išeitis – perimti šilumos ūkį iš įžūliai besielgiančios įmonės anksčiau laiko, nei numatyta sutartyje. Ukmergiškiai pasirinko pastarąjį variantą, nes jie buvo visiški situacijos įkaitai ir kitokių alternatyvų neturėjo. Tiesa, viena alternatyva dar buvo – lyg veršiui bukai žvelgti, kaip tave mausto.

Ir štai čia fantastiškai atsiskleidė centrinės mūsų valdžios atjauta ir požiūris į viešąjį interesą, kurį paprastai galima nusakyti septyniais žodžiais “ukmergiškiai patys kalti” ir “durną ir bažnyčioje muša”. Betgi ukmergiškiai ne tokie – ne jie pasirašė sutartis, pasirašė tik vienas Ukmergės gyventojas. Bet keliolikai tūkstančių tenka srėbti karčias pasekmes ir klausytis užgaulių pašaipų iš Vilniaus.

“Dėl dabartinės Ukmergės savivaldybės tarybos veiksmų gali susidaryti nuostolių iki keliasdešimties milijonų litų, ir juos, jei prireiks, turės atlyginti patys vietos gyventojai”, – pareiškė R.Šimašius, o premjeras A.Kubilius pridūrė: “Savivaldybė privalėjo įvertinti visas rizikas, prieš pasirinkdama vienašališkus sprendimus. Todėl atsakomybę dėl susidariusios padėties turėtų prisiimti Ukmergės rajono vadovybė”. Įdomu, ką pats premjeras būtų daręs dabartinio mero vietoje? Ir ar pačių ukmergiškių nuomonė šioje vietoje visiškai nieko nereiškia?

Įkirta
Ukmergės dramoje fantastiškai atsiskleidė centrinės mūsų valdžios atjauta ir požiūris į viešąjį interesą.

Pastarosiomis savaitėmis kiekvienas apsilankymas parduotuvėse baigiasi nemaloniomis emocijomis. Mat vis nustebina kainų šuoliai ir šuoliukai: vieną savaitę pabrangsta pieno produktai, kitą – bulvės, morkos ir kitos daržovės, trečią – duona ir kiti grūdų produktai, ketvirtą – kiaušiniai.

Premjeras Andrius Kubilius su ministrais Dainiumi Kreiviu ir Kaziu Starkevičiumi įrodinėja, kad objektyvių priežasčių kainoms kilti nėra, o jos vis tiek kyla. Tada politikai ima teisintis turintys per mažai priemonių žemdirbiams, perdirbėjams bei prekybininkams pažaboti ir niekaip negalintys paveikti kainų didėjimo. Bet ar jie neišsisukinėja?

Iš tiesų poveikio priemonių jie turi. Štai panagrinėkime žemės ūkio produkcijos augintojų elgesį. Pavyzdžiui, kai būna prasti metai, javai ir daržovės iššąla, nukenčia nuo sausrų ar liūčių, tuomet žemdirbiai ima virkauti ir prašyti pagalbos, kad jiems valdžia padėtų ir mokesčių mokėtojų pinigais kompensuotų dalį praradimų bei nuostolių. Valdžia paprastai padeda. Bet kai metai būna geri ir kai aplinkinėse šalyse javų bei daržovių ima trūkti, tuomet nemaža dalis žemdirbių viską užmiršta ir jiems ima rūpėti tik pinigai: rusai atvėrė sienas ir brangiai moka už daržoves bei javus, tai ir vežam ten. O, jau ir Lietuvoje paklausa viršija pasiūlą, nuostabu, tada ir čia kainas padidinam trečdaliu. Nepatinka – nepirkite.

Bet juk politikai žemdirbius galėtų labai nesunkiai paspausti: gerai, mielieji, jei jūs nesileidžiate į kalbas ir be jokių skrupulų didinate kainas, tuomet kai kitą pavasarį ar rudenį jums bus sunku, tai jokios pagalbos ir pinigų nesitikėkite. Beje, nesunkiai paspausti žemdirbius galima ir per ES paramos lėšų skirstymą.

Savaime suprantama, kad nemažai priemonių esama ir gamintojų bei prekybininkų godumui pažaboti. Ypač padeda viešumas. Štai atsistotų premjeras ir žemės ūkio ministras prieš TV kameras ir viešai paskelbtų, kokius antkainius nusistato “Rimi”, kokius “Maxima”, kokius “Prisma”, dar primintų jų akcininkų bei vadovų pavardes, ir poveikis būtų didžiulis. Arba ne puse lūpų, kaip dabar daro žemės ūkio ministras, o tiesiai šviesiai praneštų, kokios šeimos dabar valdo pieno perdirbimo verslą Lietuvoje, kokie jų turtai ir kokie tų bendrovių pelnai.

Lietuviai labai nemėgsta atvirai nesąžiningų ir vidury dienos plėšikaujančių gamintojų bei prekybininkų. Galima prisiminti istoriją, kai po algų mokėjimo vokeliuose istorijos tūkstančiai Lietuvos gyventojų ėmė nebepirkti Krekenavos agrofirmos produkcijos. Ir čia pat galima skelbti bendroves, kurios nepiktnaudžiauja ir kainų be pagrindo nedidina. Negana to, galima netgi propaguoti ir remti sąžiningus rinkos žaidėjus. Tokios nieko nekainuojančios priemonės tikrai būtų paveikesnės nei vien tik kalbėjimas, kad kainos didėti neturėtų ar kad dėl kainų kilimo kalti kažkokie anoniminiai prekybininkai. Kalbėti tokias bendrybes – tai tas pats, kas nieko nekalbėti, nes nei prekybininkams, nei gamintojams dėl to nei šilta, nei šalta.

Kiekvienais metais pareiškiama, kad jau nuo kitų metų valstybės biudžetas bus formuojamas pagal kažkokius itin skaidrius principus bei metodus ir bus neregėtai pažangus. Tas pats buvo kalbama ir pernai. Taigi šiemet formuojant ir svarstant kitų metų biudžeto projektą daug kas laukė kažkokių stebuklingų permainų.

Dar rugpjūčio viduryje finansų ministrė Ingrida Šimonytė “Veidui” pažadėjo, kad rugpjūčio pabaigoje arba vėliausiai rugsėjo pradžioje biudžeto projektas bus parengtas ir gulės ant stalo. Dabar jau visiška rugsėjo pabaiga, o tas projektas vis dar kažkur klajoja.

Paskambinus į Finansų ministeriją, net finansų viceministrai aiškina, kad dar niekas nežinoma, neaiškūs ir ministerijų apetitai, tad nė vieno skaičiaus iš biudžeto projekto sužinoti mes neturime šansų. Ir apskritai – ko mes čia tą savo nosį kaišiojame.

Taigi, paprastai tariant, elgiamasi kaip ir kasmet: premjeras, finansų ministrė ir vienas kitas žmogus, kurių nuomonė galingiesiems įdomi, susėda ir siaurame ratelyje paslapčia stumdo bei brauko skaičiukus. Kur čia tie itin pažangūs biudžeto formavimo principai – nežinia. Aišku tik tai, kad ir šiemet biudžeto projektas kurpiamas neskaidriai ir, tikėtina, neprofesionaliai.

Žinoma, spalį kažkoks 2011 m. valstybės biudžeto įstatymo projektas bus parengtas ir padrėbtas Seimui. Parlamentarai reaktyviniu greičiu turės viską perskaityti ir išnagrinėti. Į maždaug 3 proc. jų pasiūlymų bus atsižvelgta, o visų kitų tautiečių nuomonė ir argumentai apie biudžeto projektą, apie proporcijas ir apie tai, kam asignavimų skaičiukus būtų galima sumažinti, niekam neįdomi. Ji netgi erzinanti.

Didžiausi protai gali siūlyti alternatyvius biudžeto variantus, gali pirštu baksnoti, kur pinigai metami tiesiog į balą, gali prikišamai rodyti genialius sprendimus, bet niekam tai neįdomu. Šiandien linkstama save ir kitus įtikinėti, kad apie biudžetą išmano tik keli žmonės, ir visi jie Tėvynės sąjungos vadovybėje. Visi kiti – tai tik tamsi tauta, kuri mano, kad pinigai auga ant medžių.

Įdomu, kas būtų, jei ir kitose valstybėse biudžetas būtų sudarinėjamas taip, kaip Lietuvoje: atsikelia ryte Barackas Obama, įsitaiso krėsle, pasikrapšto pakaušį, pasismailina pieštuką ir ima vienur skaičiukus braukyti, o kitur prirašinėti. Ir štai vakare JAV biudžetas jau “gatavas”. Sakysite, tai nesąmonė, hiperbolizavimas ir realybėje to nebūna. Bet Lietuvoje juk būna.

Štai rugsėjo viduryje premjeras Andrius Kubilius pareiškia, kad diskusijos dėl biudžeto dar per ankstyvos. Įdomu, o kada jos bus ne per ankstyvos? Gal gruodį? Ir ką tos diskusijos mūsų šalyje apskritai duoda? Esant dabartinei valdančiajai daugumai jos yra visiškai tuščias reikalas. Nes valdantieji tariasi tik su veidrodžiu.

“Atsakomybė už Valdovų rūmus turi būti kolektyvinė”, – teigia kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Tai labai keista girdėti iš tokio, regis, profesionalo, nes jis šneka niekus. Juk kolektyvinė atsakomybė reiškia niekieno, arba jokia atsakomybė. Maža to, kolektyvinė atsakomybė yra mūsų valstybės nelaimė ir milijardiniai praradimai ar nuostoliai. Šiame “Veido” numeryje rasite keliolika pavyzdžių, ką reiškia atsakomybės išplovimas.

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo istorija – tikrai nepakartojamas pavyzdys, kaip išnyksta šimtai milijonų litų, o kaltų nėra. Tas pats pasakytina ir apie Valdovų rūmus – jų statyba pabrango nuo 114 mln. iki 367 mln. Lt, o ministras mano, kad nieko čia tokio. Gyvenime visaip atsitinka ir ieškoti už atsakingų nėra prasmės. Dar ir kaip yra.

Jei Lietuvoje veiktų asmeninės atsakomybės principai, šiandien koks 50 politikų, tarnautojų ir vadovų sėdėtų Lukiškėse arba pareigūnų kolonijoje. Ir jų istorijos būtų puikios pamokos visiems norintiesiems pralobti iš valstybės biudžeto ar ES paramos lėšų.

Taigi jų godumas šiandien būtų keleriopai mažesnis, nei esant kolektyvinei atsakomybei. Juk per pastaruosius 20 metų mūsų šalyje nė vienas pinigų siurbikas ar taškytojas bent kiek rimčiau nenukentėjo. Daugiausiai, kas jiems grėsė ir gresia, tai netekti posto. Tik tiek. Bet juk per keletą metų tuose postuose galima užsidirbti keliems gyvenimams. Tada šiek tiek pavaidini naivų infantilą, paverki, kad kažko nesupratai, kažko nežinojai, ir bent Lietuvoje tavo nuodėmės atleistos. Mūsų valstybė ir valdžia su visais nuostoliais maloningai susitaiko. O tie nuostoliai per dvidešimt metų susidaro neregėto dydžio ir jau prilygsta kone visam metiniam mūsų valstybės biudžetui.

Sakysite, perdedame. Deja, ne. Juk bedę pirštu į bet kurį reikšmingesnį projektą pamatysime, kad po keliasdešimt milijonų litų praplaukė pro šoną: daugelį metų užsitęsęs muitinės elektroninės sistemos diegimas, sveikatos įstaigų kompiuterizavimas ir elektroninės sistemos diegimas jose, keisčiausios brangios ginkluotės pirkimas socialdemokratų valdymo laikais, VEKS pridarytos nesąmonės, minėti Valdovų rūmai (beje, įdomu, kad kultūros srityje to pinigų “įsisavinimo” bene daugiausiai), ką jau kalbėti apie aplinkosaugos sritį, kurioje lengviau ir paprasčiau būtų suskaičiuoti į bent kokius logikos rėmus telpančius projektus, nes jų mažuma.

Tiesą sakant, užtenka pažvelgti į Valstybės kontrolės duomenų bazes, ir pamatysime, kad ten šimtai faktų apie blogiausius ir daugiausiai nuostolių pridariusius darbus. Pati naujausia jų išvada tokia: per ketverius metus sveikatos priežiūros pertvarkai skyrus 200 mln. Lt, daugelis tikslų nepasiekta. Dar kartą pažiūrėkime į šią sumą: 200 mln. Lt.

Panaši suma ir prie Valdovų rūmų, ir prie valstybinių įstaigų kompiuterizavimo projektų, o kiek šimtų milijonų susiurbė niekam nereikalingos viešosios įstaigos! Viską susumavus ir susidaro tie milijardiniai praradimai.

Beje, kaltieji bei už tai atsakingieji yra. Tik niekas jų neieškojo ir neieškos.

Šios savaitės  “Veido” numeris skelbia naują savivaldybių reitingą ir supažindina, kuriuose Lietuvos regionuose gyvenimo kokybė geriausia. Taip pat bandome aiškintis, kas tą gerą ar prastą kokybę nulemia. Žinoma, labai svarbu ir miesto dydis, ir gyventojų, pramonės įmonių ar kultūros objektų skaičius, ir rajono vieta, ir sveikatos bei švietimo paslaugų teikėjų lygis. Bet ne mažiau svarbu, ir kokia to miesto ar rajono valdžia ar net koks meras stovi prie valdžios vairo.

Verta panagrinėti keletą pavyzdžių. Tarkime, pažvelkime, kas šeimininkauja Pagėgių savivaldybėje. Vietiniai tuos šeimininkus apibūdina dviem žodžiais “Komskių klanas”. Šio klano reputacija visos Lietuvos mastu tragiškai prasta, jų veikimo būdai ir priemonės ydingos, o valdymo rezultatai – nykus, mat Pagėgiai savivaldybių reitinge atsidūrė paskutinėje vietoje. Be to, kai visa savivaldybė imama tituluoti “kontrabandininkų irštva”, regis, metas būtų daryti tam tikras išvadas.

Nepasakysi, kad su valdžia labai pasisekė ir sostinei. Juk Vilniaus savivaldybė vis dar baisiai prasiskolinusi, daugybė projektų apmirę, o iš nuveiktų nesąmonių jau būtų galima atidaryti nemenką nesąmonių muziejų: šabakštynu virstantis Sereikiškių parkas, paranormalios naujojo stadiono statybos, mažiausiai renovuotų mokyklų tarp visų šalies regionų, absurdiška sveikatos įstaigų reforma, unikalus gatvių (ne)apšvietimas, baigiantys išnykti gėlynai, už 400 tūkst. Lt patiltėse sukabinti metaliniai burbulai, sprendimas rugsėjo 1-ąją uždaryti centrinę miesto gatvę vien tam, kad ja keletą valandų pasivažinėtų “Formulės 1″ žvaigždė, o tūkstančiai vilniečių kelias valandas praleistų spūstyse.

Tiesa, esama ir kitokių savivaldybių bei kitokių vadovų. Žvilgsnis natūraliai krypsta į Druskininkus ir jų merą Ričardą Malinauską. Būtent šis vadovas puikiai parodo, kiek daug visko galima nuveikti per dešimt metų, kaip galima pakeisti miestą, jo gyventojų gyvenimo kokybę. Ir, svarbiausia, šios permainos nesustoja. Ir šiandien Druskininkai atrodo kaip didelė statybų aikštelė – tiek daug ten visko dar statoma ir remontuojama. Tačiau Druskininkai – jau senas pavyzdys. Daug proveržio ženklų matyti ir kitose savivaldybėse, tarkime, Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Utenos. Ir tam taip pat daug įtakos turi tų miestų vadovai ir jų komandos.

Taigi žmonės mato tuos gerus ir prastus pavyzdžius. Bet, regis, reikia ne tik matyti, bet ir daryti išvadas. Juk artėja savivaldos rinkimai, ir nuo pačių gyventojų priklausys, kas įsitaisys savivaldybių valdžioje ir merų postuose. O tai daug įtakos turės pačių rinkėjų gyvenimo kokybei. Galima išsirinkti lepšių valdžią ir visiems kartu verkti, kaip sunku gyventi ir kaip nieko neįmanoma pakeisti, arba galima išsirinkti aukšto lygio vadybininkus, dar turinčius patriotizmo priemaišų, ir šie jūsų gyvenamojoje vietovėje sukels proveržį.

Dar metų pradžioje mūsų savaitraštis skelbė, kad šiemet dalies universitetų, kolegijų ir profesinio lavinimo mokyklų laukia bankrotas. Mat šiemet vidurines mokyklas ir gimnazijas baigė trimis tūkstančiais jaunuolių mažiau nei pernai. Maža to, tūkstančiai abiturientų pasirinko studijas ne Lietuvoje, o užsienyje.

Bet tai, kas įvyko šiemet, yra tik didžiosios vaikų gimstamumo dramos pradžia. Mat jau 2012 m. į universitetų, kolegijų ir profesinių technikos mokyklų pirmus kursus ateis kone 14 tūkst. studentų mažiau, nei įstojo pernai. O jei dar pridėsime, kad kasmet vis daugiau lietuvių jaunuolių išvyks studijuoti į kitų šalių aukštąsias mokyklas ir niekados nebesugrįš į gimtinę, pamatysime, kad ne tik mūsų aukštojo mokslo, bet ir visos valstybės laukia tikra katastrofa. Juk jau dabar vienas dirbantysis išlaiko daugiau nei po vieną pensininką, neįgalų žmogų ir vaiką, o po dešimties metų ant vieno dirbančiojo kupros sėdės daugiau nei po pusantro išlaikytinio.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga dar prieš keletą metų buvo paskelbusi ambicingą šūkį “2 V”, tai yra kad kiekvienoje lietuvių šeimoje augtų ne mažiau kaip po du vaikus. O jau šeimoms, kuriose augs ne du, o trys V, buvo prižadėtos pieno upės kisieliaus krantais. Deja, priešrinkiminiai politikų pažadai “į nieką pavirto”. Šiandieninė valdančioji koalicija daro viską, kad gimstamumas mažėtų ir, būkime atviri, netgi galimas mirtingumas ir jaunų žmonių emigracija didėtų. Štai konkretūs faktai: motinystės išmokos mažėja ir ateityje dar labiau mažės. Nebeliko ir vadinamųjų vaiko pinigų, kuriuos gaudavo vaikai iki aštuonerių metų.

Apie tai, kokiomis sąlygomis į pasaulį ateina mūsų vaikai, baisu net kalbėti. Buvęs sveikatos ministras Algis Čaplikas praėjusią savaitę “Veide” pasidžiaugė, girdi, per metus pavyko uždaryti dešimtis neefektyviai veikusių akušerijos- ginekologijos skyrių. Uždarytų skyrių gimdyves esą aptarnaus vadinamosios rajoninės, ragioninės ir respublikinės ligoninės. Bet pažvelkime, kokiomis sąlygomis moterys gimdo vadinamosiose respublikinėse ligoninėse.

Štai Universitetinėse Antakalnio ligoninės Moterų klinikose sąlygos tokios kaip Balio Sruogos “Dievų miške”, kai kaimyno koją pajunti savo burnoj… Palatos didžiulės, tvankios, apsilaupiusiomis sienomis, skylėtu linoleumu, susidėvėjusiais čiužiniais ir lopyta užlopyta patalyne. Žinoma, politikų žmonos ir marčios šito nemato – jos po gimdymo stebuklingai gauna vadinamąsias komercines palatas, o paprastoms gimdyvėms jų neužtenka.

Naujasis sveikatos ministras Raimondas Šukys žengė dar toliau. Birželį įsigaliojo sveikatos ministro įsakymas, neva turintis pagerinti vaikų sveikatos priežiūrą, bet iš tikrųjų vesiantis didesnio kūdikių mirtingumo ir vaikų sergamumo link. Mat poliklinikų administracijoms nuo šiol leista pačioms parengti tvarką, kaip sekti vaikų sveikatą. O jos ir rengia – kol kas viskas daroma taip, kad padėtis blogėtų.

Tikrąjį valdžios požiūrį į vaikus puikiai atskleidžia ir naujasis Švietimo įstatymas. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo pateikęs Seimui Vyriausybės aprobuotą Švietimo įstatymo projektą, kuriuo pasiūlė, kad vadovėliais būtų aprūpinti tik socialiai remtinų šeimų vaikai, o visi kiti patys juos įsigytų. Laimei, šįkart, aišku, ne be politinės naudos siekio, įsikišo kairieji, ir ši nuostata buvo išbraukta, nors neaišku, ar vėl neatsiras. Jei taip nutiktų, tai, tarkime, pirmoko tėvams vaiko išlaikymas pabrangtų maždaug apie 250 Lt.

Čia paminėsime tik tai, kad, tarkime, Estijoje, kuri gyvena be šūkio “2 V”, vaikams einant į mokyklą reikia nupirkti tik kuprinę, o vadovėlių ir sąsiuvinių duoda mokykla.

Taigi sveiki sulaukę Rugsėjo 1-osios.

Šį savaitgalį televizijos triukšmingai pradėjo naują sezoną. Ir ne tik televizijos, bet ir Seimo nariai. Tiesa, teoriškai parlamentarų pats darbų įkarštis laukia rugsėjo 10-ąją, kai prasidės Seimo sesija, tačiau tai galima pasakyti tik apie normalius politikus, o tokių bent mūsų parlamente vis mažiau. Užtat vis daugiau mūsų Seimo narių elgiasi kaip klounai, taigi ir savo darbovietę baigia paversti cirku.

Štai keletas pavyzdžių. Seimo narys, kadaise netgi ėjęs Seimo pirmininko pareigas Arūnas Valinskas kviečia į televizijos talentų šou. Šią laidą jis, beje, ir ves. Tiesa, Seimo nario mandato jis neatsisako, taigi tuo pat metu dirbs ir parlamente. Ten tikriausiai taip pat ieškos talentų. Ir jų ten tikrai daug. Tik gaila, kad ne politikos talentų.

Jo žmona, taip pat Seimo narė Inga Valinskienė ves kitą televizijos laidą. Dar pora parlamentarų kviečia žiūrėti šokių programas, kuriose jie patys dalyvaus. Beje, tie šokėjėliai kiekvieną dieną po tris valandas tryps ant parketo ir taip ruošis kassavaitiniam filmavimui.

Kai kas ims įrodinėti, kad tai nėra smerktinas dalykas. Bet ar tikrai? Minėti ir dar keliolika neminėtų Seimo narių rinkėjams parodo, kad darbas Seime tėra tarsi užklasinės veiklos būrelis, kuriame nėra ką veikti, todėl reikia pasiieškoti rimtesnių darbų. Taigi jie ir ieško. Dar vienas Seimo narys Arminas Lydeka iš neturėjimo ką veikti ne tik skaito paskaitas, remontuojasi palėpes, bet dabar jau ir elgetą televizijos laidose vaidina. Ką dar būtų galima sugalvoti? Dar būtų galima sudalyvauti laidose “Kitas” ir “Aistrų pakrantė”, pasiprašyti vesti laidą “Kakadu”. Koks skirtumas – vis tiek jau visos absurdo ribos peržengtos.

Parodykite bent vieną išsivysčiusią Vakarų Europos valstybę, kurios parlamentarai – ir ne pavieniai, o tiesiog būriais – taip elgtųsi. Nieko panašaus nėra. Čia mes esame pionieriai. Kur dar yra tokių nonsensų, kai rinkėjai iškelia žmogų į įstatymų leidžiamąją valdžią, o išrinktieji Seime lankosi tarp šokių repeticijų ir talentų paieškų, iš Seimo pasiima algą (juk visiems garsiai ir viešai pareiškė, kad iš televizijos projektų jie algos negauna) ir toliau traukia ieškoti linksmesnių pramogų.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija kažką svarsto, kažką pasmerkia, bet koks skirtumas, kam visa tai, jeigu du trečdaliai parlamentarų, be savo pagal pareigas priklausančių užsiėmimų, turi įvairiausios papildomos veiklos. Ir jiems visai neįdomu, kad Lietuvos Seimu pasitiki vos 3 proc. šalies gyventojų, jiems rūpi tik tai, kad jie žinomi, yra neblogi šoumenai, juokdariai, šokėjai, artistai, D.Kedžio istorijos žinovai ir puikūs asmeninių problemų sprendėjai.

Tiesa, didžiumą dabartinių parlamentarų už tokį darbą, kokį jie dirba Seime, dauguma darbdavių apskritai ištrenktų į gatvę. Ir kad tai nėra prasimanymas, rodo ankstesnių Seimo narių istorijos – sunku buvusiems parlamentarams susirasti darbo.