Dauguma dabartinių mūsų ministrų pasižymi ypatingu lankstumu, kai nereikia, ir ypatingu nelankstumu, kai reikia lankstumo. Be to, ministravimas, regis, juos stipriai pakeitė, nes iki jo jie kalbėjo ir žadėjo visai ką kita, nei rodo dabartinis jų elgesys.

Štai konkretūs pavyzdžiai: tarkime, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, kai kalba pasisuka apie alkoholio prekybos ribojimą, dažnai ima tvirtinti esąs liberalas ir pasisakąs už šios rinkos liberalizavimą. Bet kitose srityse jo liberalizmas kažkaip staigiai išgaruoja. Tarkime, Valstybės kontrolei paskelbus, kad Vidaus reikalų ministerijos turtas turėtų būti valdomas taupiau bei racionaliau ir ši ministerija turėtų atsisakyti jai nebūdingų funkcijų, iš tiesų liberalus ministras turėtų apsidžiaugti gavęs tokį akstiną ir pradėti reformą. Tai yra išjudintų tą seną pelkę ir perduotų nebūdingas funkcijas privačioms bendrovėms. Bet “pusiau nėščias” liberalas ima aiškinti, kad nieko keisti nereikia, nes tai neva neracionalu, gal ir netikslinga.

Juk jau dvidešimt metų žurnalistai rašo apie valstybinę apsaugos policiją, kuri jau prieš 19 metų galėjo būti privatizuota, tiek pat metų kritikuojama ir VRM autoūkio sistema, bet niekas nesikeičia nei socialdemokratams, nei liberalams vadovaujant. Nesvarbu, kad dar nebūdami valdžioje tie keistieji mūsų liberalai kritikavo dabartines ydas ir prisiekinėjo jas naikinti.

Jau, regis, toks progresyvus liberalas Remigijus Šimašius turėtų norėti įpūsti naujų vėjų į labai surambėjusią ir didelės dalies žmonių pasitikėjimą praradusią teisingumo sistemą, bet nenori. Tarkime, Lietuvoje jau senokai buvo galima įvesti grupinių ieškinių teismuose galimybę, ir tai būtų naudinga šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų, bet ministrui tai nerūpi, nes jis liberaliai darbuojasi liberaliose smulkmenose.

Turime ir dar vieną ministrą liberalą Raimondą Šukį, kuris pateko visai ne į savo roges ir sveikatos apsaugos ministro poste tiesiog prasmego. Ką jau ten svajoti apie kažkokias liberalias reformas ar pirmtako pradėtų reformų užbaigimą, jei šis ministras net kalbėti ir viešumoje pasirodyti bijo.

Tiesa, negalima teigti, kad visi liberalai tapę ministrais nuliberalėja. Ne, taip nėra. Tarkime, ministras Gintaras Steponavičius išliko liberalas, netgi ultraliberalas: jis įvykdė tikrai vykusią aukštojo mokslo reformą, bet paskui taip apsvaigo, kad liberaliai ėmė žiūrėti ir į pinigų skirstymą. Taip gimė vadinamasis Manto Adomėno ir universitetų reitingavimo skandalas. Ir, regis, šis skandalas ne vienintelis.

Apibendrinant galima teigti, kad liberalų partijos ir liberalai Lietuvoje yra savotiški. Su vertybėmis, kurias turėtų išpažinti, iš tiesų jie yra stipriai apsipykę. Kai kurie ministrai neliberalai, tarkime, Kazys Starkevičius, Dainius Kreivys ar Arvydas Sekmokas, elgiasi kur kas liberaliau ir pažangiau nei jau minėti tariamieji liberalai.

Regis, liberalai išbandymo valdžia neišlaikė. Bent jau liberalcentristai tai tikrai. O apie Tautos prisikėlimo partiją (kuri yra nei velnias, nei gegutė, bet kažkokias liberalias vertybes kadaise minėjo) net nekalbu.

Lietuvos valdžios ir teisėtvarkos institucijų kova su korupcija, kontrabanda ar nelegalaus alkoholio pramonininkais visada buvo ir yra žavi, naivi bei komiška. O dar tiksliau – beviltiška. Prezidentė grūmoja kumščiu ir grasina, premjeras teisinasi kuriamomis naujomis kontrabandos pažabojimo priemonėmis, Muitinės departamento direktorius raportuoja jau pastebėjęs, kad su kontrabanda kovojama efektyviau, nes daugiau sulaikyta kontrabandinių cigarečių. O viskas vyksta kaip vykę – vilkikai ir toliau per sieną “šniūrais” veža kontrabandą. Ir jiems nei šilta, nei šalta, kad su jais kažkas “kovoja”.

Arba pažvelkime į dar vieną fronto liniją, tiksliau, net ne liniją, o primityvią kovą su vėjo malūnais – į mūsų pareigūnų “kovą” su pilstuko, samanės ir kito nelegalaus alkoholio gamintojais, kurie taip gerai organizuoti ir tokie stambūs, kad praktiškai juos būtų galima pavadinti atskira pramonės šaka, nes legalią alkoholio pramonę savo mastu jie tikrai pranoksta.

Šiuo metu kiekviename rajone veikia 6–10 didesni nelegalaus alkoholio fabrikėliai ir dar po keliasdešimt smulkesnių daryklėlių. Vietiniai gyventojai puikiausiai žino, kur tos pilstuko gamyklėlės yra, kam jos priklauso, kas jas saugo ir kur jų produkcija prekiaujama. Juk kiekvienas daugiabučio gyventojas parodys artimiausią “tašką”. Gana daug šios informacijos turi ir policija bei kitos tarnybos, bet kas iš to. Jos turi interesą tos milžiniškos nelegalaus alkoholio industrijos Lietuvoje tiesiog nematyti. Nesvarbu, kad žala valstybei stulbinama, o šio nelegalaus alkoholio “baronams” galima prikabinti tūkstančius žmonių mirčių.

Juk iš principo pakirsti nelegalaus alkoholio industrijos šaknis Lietuvoje daug lengviau, nei pažaboti kontrabandą. Tam užtektų poros mėnesių ir penkiasdešimties pareigūnų su principingu vadovu priešakyje. Ir net jokių pusmečiais kuriamų strategijų nereikėtų. Rezultatas visai valstybei būtų pribloškiantis. Gerąja prasme. Ir tuomet, kaip tvirtina prezidentė, nereikėtų nei mokesčių didinti, nei valstybės skolos taip stipriai auginti. Jei dar į kontrabandininkų tvirtoves būtų rimčiau įsisukta, jei dar ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba dirbtų truputį rimčiau nei vaikų darželis, proveržis būtų stulbinamas. Beje, tada žmonės šiek tiek rimčiau ir pagarbiau imtų žiūrėti ir į savo valstybę, ir į jos valdžios bei teisėtvarkos institucijas.

Bet kol kas tai negresia. Kol kas gresia tik daug kalbų, kaip principingai bus kovojama su kontrabandininkais, finansiniais nusikaltėliais ir nelegalaus alkoholio gamintojais bei platintojais. Tiesa, jie tos aršios kovos nė nepastebės, o valstybės nuostolius ir toliau didins šimtais milijonų.

Šiandien būtume kur kas toliau pažengę ir daugiau pasiekę, jei nebūtume tokie užsispyrę ir tokie “visažiniai”. Dauguma lietuvių metai iš metų bando išrasti dviratį ir po keliasdešimt kartų lipa ant to paties grėblio.

Juk pasaulyje jau daug kas išrasta, išbandyta ir ištobulinta. Regis, lietuviams užtektų į tai atsiremti ir žengti tolyn, bet ne – jie nori patys viską išbandyti ir visas klaidas padaryti, šiek tiek paklaidžioti, o paskui stebėtis, kodėl kiti mus aplenkė. Pažvelkime į estus ar lenkus – tiek vieni, tiek kiti mus aplenkė, ėjo ir nuėjo. Estai stebėjo ir mokėsi iš suomių, lenkai – iš vokiečių, o mes nesimokėme iš nieko. Kaip pas mus sakoma, pasirinkome savo kelią. Regis, šunkelį. Estai jau tolokai mus palikę, regis, bent dabar galėtume iš jų pasisemti patirties, paklausti patarimų, bet ne, mes ir toliau iš estų geriau pasišaipysime, toliau laikysime juos trečiaisiais broliais, aiškinsime, esą jie flegmatikai, o mes – staigūs ir greiti.

Šiame “Veido” numeryje rasite interviu su Estijos premjeru Andrusu Ansipu, iš kurio irgi daug ko gali pasimokyti tiek mūsų ministras pirmininkas, tiek kiekvienas iš mūsų, nes kalba jis išmintingai (ir ne tik kalba, bet ir dirba). Bet mes kietakaktiškai nesimokysime ir savo šunkeliškos krypties nekeisime. Žinoma, gal mokytis iš estų mums atrodo negarbė, bet kad ir iš kitų nesimokome. Ir ne tik nesimokome, bet net mažai domimės kitų darbo rezultatais. Šitaip tvirtinti leidžia kad ir toks faktas: lietuviai praktiškai neskaito užsienio žiniasklaidos – įtakingiausius užsienio spaudos flagmanus, tokius kaip “Financial Times”, “Spiegel” ar “Economist”, pas mus skaito po šimtą ar du šimtus žmonių. Šiek tiek populiaresnė gal tik rusiška spauda. Kaip tvirtina mūsų televizijų atstovai, naujienos iš užsienio žiūrovams Lietuvoje pagal populiarumą ir reikalingumą tėra 8–10 vietoje. Savo kaimo naujienos mums daug įdomesnės, nesvarbu, kad jau kitą dieną jų neatsimename.

Kiekvieną kartą grįžęs iš užsienio parsivežu gerų idėjų, kiekvieną savaitę patyrinėjęs vokiečių, lenkų, britų ir rusų savaitraščius randu idėjų arba ko mes galėtume pasimokyti. Lygiai tas pats pasakytina ir apie kitų profesijų atstovus, taip pat ir apie politikus. Mums tereikia vieno – pripažinti, kad nesame išmintingiausi, kiti pasiekę kur kas daugiau, todėl mums būtų tikslinga ir prasminga iš jų mokytis, jų klausti. Tada greičiau progresuosime, greičiau iš 25 vietos Europos Sąjungoje atsidursime 22-oje ar net 20-oje. Beje, dar tik norėdami ir siekdami narystės ES iš kitų valstybių mokėmės kur kas daugiau nei dabar, todėl tada ir padarėme didžiausią pažangą. O dabar aiškiname, kad esame pavyzdys, kaip suvaldyti krizę, kaip taupyti, kaip didinti gimstamumą, bet iš tiesų esame viso labo pasipūtę provincialai, kurie vieną žingsnį žengia į priekį, o du – atgal.

Lietuvoje kaip gamtoje – akivaizdi pusiausvyra. Pusiausvyrą regime ir mūsų politikoje. Tarkime, kai kurie mūsų politikai yra akivaizdūs atpirkimo ožiai (dažniausiai premjeras, ministrai, susikompromitavę politikieriai), kaltinami dėl visų nelaimių Lietuvoje bei dėl prastėjančio gyvenimo. Ir yra kitas polius, kita grupė politikų, kuriuos būtų galima pavadinti pusdieviais, nes jiems tenka gyventojų pasitikėjimas, pagyros ir aukščiausi reitingai (tai daugiausia prezidentai, kai kurie ministrai, kai kurie Seimo pirmininkai, viena kita patyrusi charizmatiška asmenybė).
Šių skirtingų polių politikams susikeisti vietomis praktiškai nėra galimybių. Juk visi premjerai paprastai malasi reitingų apačioje, o prezidentai (išskyrus Rolandą Paksą) – nuolat viršūnėje.

Štai šiame “Veido” numeryje publikuojame sociologinę apklausą, kurioje rasite prezidentų vertinimus. Iš tyrimo sužinome, kad neigiamai pirmuosius prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo metus vertina vos 2,4 proc. apklaustųjų, nors jokių stebuklų ši prezidentė, regis, nepadarė. O pasidomėjus, kuris Lietuvos prezidentas dirbo / dirba geriausiai, paaiškėjo, kad puikiai vertinami tiek Valdas Adamkus, tiek D.Grybauskaitė, tiek ir a.a. Algirdas Brazauskas. Ir nesvarbu, ką jie padarė ar ko nepadarė, nesvarbu, kaip jie valdė, kiek kartų klydo, – vis tiek jie turi didžiules gerbėjų armijas. Neretai prezidentams priskiriami netgi ne jų nuopelnai. Regis, žmonėms šalia atpirkimo ožių reikalingi ir idealai, autoritetai, mesijai, patriarchai, kuriems jie atleidžia ir klaidas, ir paklydimus, nes į kažką atsiremti juk reikia, kažkuo tikėti juk būtina.
Tuo tarpu ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui neatleidžiama niekas, nė viena klaidelė, o jo geri darbai apskritai ignoruojami. Ir net ateityje tapti populiariu politiku jis praktiškai nebeturi jokių šansų.

Bet tai nėra teisinga. Kitaip tariant, Lietuvoje žmonės vertinami ne pagal nuopelnus, o pagal meiles ir nemeiles, simpatijas ir antipatijas, juk, tarkime, du skirtingi politikai už du tokius pačius sprendimus ar veiksmus gali sulaukti kardinaliai priešingos reakcijos. Pavyzdžiui, prezidentės vizitai į užsienį vertinami kaip reikalingi ir naudingi šaliai, o premjero vizitai į užsienio šalis apibūdinami kaip betikslis pasiskraidymas už mokesčių mokėtojų pinigus. Nors iš tiesų taip juk nėra.

Taip, šis premjeras ir jo komanda padarė daug klaidų, nusipelno nemažai kritikos, bet ne prakeiksmų. Juk vertinant iš esmės A.Kubilius yra kvalifikuotesnis, profesionalesnis, išmintingesnis ir padoresnis nei, tarkime, ankstesni premjerai Gediminas Kirkilas ar R.Paksas. Ir mūsų anūkai A.Kubiliui tikriausiai bus dėkingesni nei G.Kirkilui ar R.Paksui.

Kita vertus, A.Kubiliaus premjeravimo istorija yra pamokantis pavyzdys, kaip nereikia elgtis viešųjų ryšių požiūriu ir kaip stagiai galima pasiekti reitingų dugną. Na, o pavyzdžiai, kaip žmonių pasitikėjimą galima ilgai išlaikyti, regis, bus V.Adamkus ir D.Grybauskaitė.

Iš šiame “Veido” numeryje publikuojamos sociologinės apklausos sužinome, jog net 87,6 proc. respondentų mano, kad per pastaruosius 20 metų padėtis Lietuvos valstybės institucijose pablogėjo, tai yra jos nutolo nuo žmonių, jose įsišaknijo biurokratija ir dabar jos yra netgi dar neskaidresnės bei labiau korumpuotos negu sovietmečiu. Ir tik dešimtadalis apklaustųjų sutinka, kad valstybės institucijos dabar modernesnės, europietiškesnės ir labiau tarnauja žmonių interesams.

Tačiau su šiuo vertinimu drįsčiau nesutikti. Pažvelkime į keletą konkrečių institucijų: Valstybinės mokesčių inspekcijos šiuo metu praktiškai net lyginti nebeįmanoma su buvusia prieš 15–20 metų, Registrų centro – taip pat: anksčiau eilės, biurokratija, baisios patalpos, pasibaisėtinas aptarnavimas – dabar civilizuotos, vakarietiškos salės, moderni technika ir greitas bei malonus aptarnavimas. Arba dar viena institucija – Migracijos departamentas: prieš dešimt metų į jo padalinius keliaudavome kaip į sovietmečio muziejus, o dabar – kaip į naujų technologijų ir pažangos muziejų. Stulbinama permaina. Ką jau kalbėti apie Statistikos departamentą, kuris galėtų būti pavyzdys net daugumai Vakarų Europos institucijų.

Dar vienas pavyzdys: prieš 15 metų statybos leidimą gauti užtrukdavo iki dvejų metų, dabar tam užtenka ir 2–6 mėnesių. Ir to negalima nepastebėti. Taip pat negalima nematyti ir to, jog valstybės institucijose dirba daugiau jaunesnių, labiau išsilavinusių, progresyvių žmonių. Daugėja ir tokių tarnautojų, kurie elgiasi ne kaip stabdžiai, o kaip pažangos varikliukai.

“Veidas” mano, jog šias tendencijas reikia pastebėti, o geriausius valstybės tarnautojus dera pagarsinti ir pagerbti. Tai prieš kiekvieną Mindaugo karūnavimo, tai yra Valstybės, dieną mes ir darome jau šešerius metus. Ir renkame ne tik geriausius tarnautojus, bet ir progresyviausias institucijas.

Nes net ir padorūs tarnautojai, valdininkai kiekvieną dieną girdėdami, kad jie yra biurokratai, niekšai, tranai, siurbėlės ir kitokie kenkėjai, ilgainiui iš tiesų tokie tampa. Nes jiems kyla klausimas, kam stengtis, kam taupyti, kam padėti daugybei žmonių, jei už tai ir vėl būsi iškeiktas ir išvadintas parazitu ant valstybės kūno.
Kitaip tariant, kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir mūsų valstybės tarnyboje stinga elementaraus įvertinimo, šilto žodžio, padėkos (omenyje turiu ne kyšį), kartais tiesiog įsijautimo į tarnautojo kailį.

Žinoma, tai tinka ne visiems tarnautojams ir ne visoms institucijomos, nes yra tokių, į kurias gėda užeiti (jos “Veido” institucijų reitinge metai iš metų stumdosi gale), taip pat vis dar tūkstančiais skaičiuojami ir sovietinio sukirpimo klerkai, bet jie jau nebėra lemianti masė. Kitaip tariant, prieš 15–20 metų bendrą valstybės tarnybos darbo kokybę tebuvo galima įvertinti ketvertu pagal dešimtbalę sistemą, o dabar – jau septynetu. Praeis dar 20 metų, galbūt priartėsime ir prie devyneto.

Mūsų šalyje mėgstama su užsidegimu spręsti mažareikšmes problemėles, o stambūs kliuviniai nejudinami metų metais. Tarkime, reikšmingi vyrai ir moterys savaičių savaitėmis gali svarstyti kokias nors Azartinių lošimų įstatymo 10 ir 25 straipsnių pataisas arba aptarinėti parlamentaro Sauliaus Stomos pasakymą, jog Seimas yra mėšlo krūva, taip pat gali mėnesių mėnesiais svarstyti Lino Karaliaus išsišokimus, bet vos tik kas primena amžinąsias ir daugumai Lietuvos gyventojų rūpimas bėdas, mūsų galingiesiems akimirksniu įsijungia ausų blokatoriai.

Žiniasklaida gali nors ir tūkstantį kartų pranešti, kad “Orlen Lietuva” jau keletą metų degalus lietuviams parduoda brangiau nei latviams ar estams, ir kas? Ir nieko. Gali nors ir kasdien skelbti, jog absoliuti dauguma viešųjų pirkimų pas mus korumpuoti, ir net vardyti konkrečias istorijas. Reakcijos jokios. Gali iki užkimimo šaukti, kad Lietuvai derėtų kuo greičiau nuo dujinio centrinio šildymo pereiti prie perpus pigesnio šildymo deginant biomasę. Tai irgi nuleidžiama negirdomis. Galima pateikti netgi tūkstantį siūlymų, kaip pagreitinti senų daugiabučių renovavimą, bet tai ir vėl bus tik tuščias oro suvirpinimas.

– Tai rūpi šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų.

– Na, ir kas. Tegul rūpi.

– Tai bent pasirūpinkite, kad už dujas lietuviai mokėtų ne brangiausiai Europoje.

– O kodėl turėtume? Dabar mes 65-ą kartą sprendžiame, ar iš Seimo nario Roko Žilinsko atimti neliečiamybę.

– Bet juk žmonėms kur kas labiau rūpi sužinoti, kokie mokesčiai nuo kitų metų didės ir kiek.

– Maža, kas tiems žmonėms rūpi – mums rūpi, kad Seimo narių komandiruotėms neužtenka lėšų.

– Na, bet “Sodros” ir visos socialinės apsaugos sistemos reforma jums turi rūpėti, nes ir patys kažkada į pensiją išeisite, tai bent dėl jos pasistenkite.

– Oi ne: tiek “Sodros”, tiek sveikatos apsaugos reformos labai sudėtingos, labai sumažina jos autorių ir vykdytojų populiarumą, kam mums visa tai? Mes geriau pakalbėsime apie Lietuvos – drąsios šalies viziją, apie jos perspektyvas po 20-ies metų, dar galime pridurti, jog mūsų valstybės tikslas tapti aukštos pridėtinės vertės regiono IT paslaugų centru.

– O jūs nebijote, kad per ateinančius rinkimus rinkėjai už jus nebalsuos?

– Ne, nebijome, mes žinome, kad dauguma Lietuvos gyventojų yra nusivylę ir į rinkimus neateis. Ateis gal koks trečdalis.

Ir taip manantieji yra teisūs. Mūsų politikų nebeveikia niekas: nei rinkimai, nei žiniasklaidos pranešimai, nei moralės autoritetų padūsavimai, nei prezidentės pagrūmojimai. Taip, prezidentė keliolika svarbių veikėjų iš postų išvertė, net pora ministrų turėjo pasitraukti, bet dabar pusmetį jau ramu.

Nors Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko istorija jau visiems įkyrėjusi ir ją norėtume užmiršti, praėjusios savaitės įvykiai neleidžia į šį nonsensą žiūrėti abejingai.

Taigi praėjusį ketvirtadienį Seimas nesutiko leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn A.Sacharuko. Už tai, kad šio parlamentaro imunitetas būtų panaikintas, balsavo vos 46 Seimo nariai. Pats svarstytasis tai įvertino kaip “sveiko proto pergalę”. Tik vargu ar tas protas sveikas.

A.Sacharuko kolega, kitas taip pat prieštaringai vertinamas Seimo narys Jonas Ramonas paskelbė: “Prokurorai turi svarstyti ir tirti visus Seimo narių balsavimo vienas už kitą atvejus. Negalima ištraukti iš konteksto tik vieno atvejo, kaip daroma šįkart”. Taip ir norisi sušukti: “Tai ir svarstykite, pone J.Ramonai, nes tai, ką jūs padarėte, tapo baisiu precedentu”. Juk praėjusią savaitę politikai balsuodami parodė, kad dvigubi standartai Lietuvoje yra norma.

Remiantis J.Ramono ir kitų panašių veikėjų logika, dabar visi korupcija įtariami ar jau kaltinami valstybės tarnautojai turėtų paprašyti, kad visi įtarimai jiems būtų panaikinti. Taip ir turėtų būti padaryta, juk negalima iš konteksto ištraukti tik vieno atvejo. Turėtų būti reabilituoti ir visi tie užimantieji aukštas pareigas, kurie ant įvairių sutarčių suraitytais savo parašais valstybei padarė daug žalos. Juk jų elgesys nė kiek nesiskiria nuo A.Sacharuko. Ir apskritai po šio Seimo narių balsavimo turėtų būti nutraukta tūkstančiai bylų ir gal net keletas šimtų įkaltintųjų reikėtų paleisti į laisvę. Jei koks nors korumpuotas žėmėtvarkininkas, pinigų padirbinėtojas ar aferistas sėdi įkalinimo įstaigoje, o kiti tokias pačias machinacijas darę, bet nepagauti, nesėdi – vadinasi, ir sučiuptuosius reikėtų paleisti, nes, pasak J.Ramono, neteisinga, kad vieni sėdi, o kiti – ne.

Štai iki kokio absurdo galime nusiristi. Ir, tiesą sakant, ritamės.

Po šio balsavimo parlamente Seimo specialiosios komisijos, nagrinėjusios prokurorų kreipimąsi dėl A.Sacharuko, pirmininkas konservatorius Kęstutis Masiulis sakė: “Patyriau vieną didžiausių nusivylimų dabartiniame Seime. Prokurorai manė, kad A.Sacharukas galimai pažeidė įstatymą, ir tai norėjo patikrinti tirdami bylą ir gavę Seimo leidimą tą daryti. Leidimas neduotas ir tai labai liūdina”.

Taip tvirtindamas K.Masiulis ir teisus, ir ne visai. Mat šis nusivylimas dabartiniu Seimu tikrai ne pats didžiausias. Per pastaruosius dvejus metus tų nusivylimų buvo šimtai, taigi tai jau kasdienybė. Visi jie ir lėmė, kad Lietuvos Seimu pasitiki vos 5 proc. Lietuvos gyventojų. Po keistos A.Sacharuko istorijos atomozgos pasitikėjimas Seimu Lietuvoje gali pasiekti ir 2 proc. Bet toks yra pačių parlamentarų pasirinkimas.

Po kiekvieno panašaus absurdo politikos apžvalgininkai pareiškia, kad visos ribos peržengtos ir toliau jau nėra kur. Bet jie vis tiek suklysta – mūsų politikai geba kasdien stebinti ir kas savaitę peržengti visas sveiko proto ribas.

Susidaro įspūdis, kad premjeras Andrius Kubilius nusprendė siekti, jog į istorijos vadovėlius būtų įrašytas ne tik jis, bet ir visa dabartinė Vyriausybė. Ir, regis, įrašyti jie bus riebiomis raidėmis. Ir jau visai aišku, kad aprašyti jie bus ne skyriuje apie Lietuvos pažangą, o skyriuje apie šalies atžangą. Na, bet tai irgi įsiamžinimas.

Panašiai buvo ir tarpukario Lietuvoje: vieni politikai tuomet įsiamžino kaip itin išmintingi žemės ar pinigų reformos autoriai, o kiti – kaip valdininkų Lietuvos kūrėjai ar lašinių bylos herojai. Dabartinės Vyriausybės nariai turėjo retą progą padaryti didelius darbus mūsų valstybei ir įsiamžinti kaip įžvalgūs reformatoriai. Turėjo, bet neišnaudojo. Ir netgi visiškai apsijuokė.

Beskime į bet kurią sritį ir visur išvysime istorines nesėkmes. Štai aplinkos ministro Gedimino Kazlausko kuruojama daugiabučių renovavimo programa – visiškas fiasko. O juk ji galėjo tapti įspūdingu proveržiu ir neregėta nauda visai šaliai. Netapo. Kitas ministras Donatas Jankauskas atsakingas už “Sodros” ir visos socialinės apsaugos sistemos reformą. Į šią reformą taip pat dėta daug vilčių ir lūkesčių. Ir visai be reikalo, nes tai, ką turime šiandien (tiksliau, neturime nieko), tegalima apibūdinti tokiais žodžiais: blogiau nebūna, visiška gėda.

Dar vienas ministras Raimondas Šukys turėjo užbaigti sveikatos reformą, bet kol kas jis vis dar pažindinasi su sveikatos apsaugos sistema, o reforma jau seniai išsikvėpusi, užgesusi ir beveik nieko bendra neturinti su pirmine idėja.

Maždaug dvejeto pagal dešimtbalę sistemą nusipelno ir ne visai reforma, bet antikrizinės priemonės bei kažkokie tik ministrui Dainiui Kreiviui žinomi milijardai verslui skatinti. Kol kas niekaip nepavyksta aptikti gavusiųjų šią paramą.

Apskričių reformos vadinti reforma apskritai neapsiverčia liežuvis (už ją, beje, atsakingas pats premjeras ir vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis), nes tai tiesiog pasityčiojimas iš savivaldos ir žmonių, kurių žemės grąžinimo klausimai sprendžiami dešimtmečiais.

O apie mūsų “laimėjimus” energetikos srityje ir atominės elektrinės uždarymą lenkai, estai, rusai ir latviai jau kuria anekdotus, kuriuose mums tenka jau net nebe trečio brolio, o asilo vaidmuo. Na, bet mes to nusipelnėme, ypač mūsų valdantieji.

Turime dar vieną sritį, kur reformų įvykdyta beprotiškai daug ir dar galo nematyti. Žinoma, tai pasakytina apie nesibaigiančią mokesčių reformą, tiksliau, mokesčių didinimą ir naujų įvedimą. Tamsi tauta (bent taip ją vertina visažiniai politikai) ir į šią reformą, kuri vaizduojama kaip visų mūsų išgelbėjimas, žiūri kaip į nepataisomą žalą visai nacijai. Ir labai nedaug ženklų liudija, kad istoriniuose vadovėliuose ji bus aprašoma kaip pozityvus faktas. Na, bet dabartinė valdančioji koalicija šiuo klausimu turi šiek tiek kitokią nuomonę. Vadinasi, teks palaukti 50 metų, kol tie istoriniai vadovėliai bus parašyti. Jei bus kam rašyti.

Veidas.lt rasite turtingiausių lietuvių sąrašą. Jis visada labai prieštaringai vertinamas, bet sulaukia didžiulio susidomėjimo. Šiemet “Veido” žurnalistai patyrinėjo dar nuodugniau, tad turtingiausiųjų sąrašas pailgėjo, jame atsirado keliolika naujų pavardžių.

Bet svarbu ne tai. Svarbu, kaip patys turtuoliai į tai reaguoja. O toji reakcija dažnai būna neadekvati. “Aš nieko nesakysiu ir iš tų sąrašų mane išbraukite”, – tokia dažno reakcija. Tiesa, “Veidas” į tokius nurodymus nekreipia dėmesio ir sąrašą skelbia tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį kai kurie norėtų matyti.

Būna ir smagių vertinimų. Tarkime, ekscentriškojo verslininko Vladimiro Romanovo atstovai nuolat pateikia pastabų, kodėl “Veidas” sumažino šio verslininko turtus, esą jis iš tiesų yra turtingiausias asmuo Lietuvoje. Keistai ir visiškai neadekvačiai elgiasi “VP grupė”, kuri jau šešerius metus po devyniomis spynomis laiko paslaptį, kokiomis dalimis šios grupės akcijas pasidalijęs vadinamasis devintukas. Kažkodėl “Aldi”, “Wal-Mart” ar “Tesco” prekybos tinklų savininkams tokių minčių nekyla. Jie jau seniai suvokė, kad neskaidrumas pridaro daugiau žalos nei viešumas. Bet Lietuvoje taip mąsto dar mažuma turtuolių. Vadinasi, dar turės praeiti šiek tiek laiko. Kita vertus, galbūt dalis mūsų turtingųjų turi ką slėpti, nes dar ne visus milijonus ar milijardus pavyko “išbalinti”.

Šiaip jau turtingieji turėtų suvokti, kad jie nėra paprasti žmonės ir jų turtai nėra vien jų asmeninis reikalas. Juk jų judesiai ir sprendimai turi įtakos tūkstančiams žmonių, o neretai net visai valstybei. Patys turtingiausi Lietuvos gyventojai turi po keliasdešimt įmonių, gamyklų, pas juos dirba po keliolika tūkstančių darbuotojų, nuo jų paramos priklauso šimtų žmonių perspektyvos. Žinoma, galima įsislaptinti, laikyti šimtą milijonų Šveicarijos bankuose ir rūpintis tik savimi. Lietuvoje turime tokių pavyzdžių. Turime ir tokių turtuolių, kurie vis nepasisotina daiktais ir perka nekilnojamąjį turtą, sraigtasparnius, prabangius automobilius, jachtas, prabangos prekes. Bet labiausiai norėtume turėti tokių turtuolių, kaip Bilas Gatesas. Jis milijardus investuoja į inovacijas, milijardus skiria paramai. Šis žmogus – tikra dovana savo šaliai ir visam pasauliui.

Žinoma, Lietuvos ir jos turtuolių masteliai kitokie, tačiau esmė ne ta, svarbiausia – kiek savo turtuolių mes galime vadinti dovanomis mūsų šaliai, kiek jų visuomenei duoda visokeriopos naudos. Ir tokiems žmonėms turtų tikrai niekas nepavydi. Beje, jiems ir sekasi. O ilgainiui jie tampa reikšmingi valstybėje. Pažvelkime į pirmąjį turtingiausiųjų dešimtuką ir pamatysime, kokie jie visi skirtingi (nesvarbu, kad turtai panašūs) ir kokį skirtingą indėlį jie įneša į mūsų valstybę ir visuomenę. Kartu ir jų įvaizdis labai skiriasi. Ko gero, geriausią įvaizdį iki šiol pavyko susikurti ir išlaikyti Bronislovui Lubiui.

Lietuvoje apie medaus kokybę paprastai nusprendžiama vien tik iš deguto šaukšto. Nusprendžiama ketagoriškai ir be jokių išlygų. Jei Linas Karalius su Aleksandru Sacharuku apsitapšnojo, vadinasi, visi Seimo nariai yra kiaulės. Jei du prokurorai aplaidžiai tyrė Drąsiaus Kedžio dukters istoriją, vadinasi, visi prokurorai yra pedofilai. Jei vienas klierikas paslydo, vadinasi, visi kunigai yra ištvirkėliai. Jei du medikai padarė klaidą, vadinasi, visi keliolika tūkstančių medikų yra niekšai ir kraugeriai.

Bet juk tokie vertinimai yra nonsensas. Na, ir kas, kad jų Lietuvos televizijose ir interneto svetainėse daugybė.
Kaip tik praėjusią savaitę teko daugiau bendrauti su įvairiausiais gydytojais. Pastebėjimai tokie: 90 proc. jų yra savo darbui atsidavę, profesionalūs ir jautrūs, kone šventi žmonės. Beje, jie labai išgyvena, kad Lietuvoje neigiamame kontekste jie rodomi keleriopai dažniau nei teigiamame. Mūsų televizijose medikai dabar kitaip beveik ir neberodomi, tik kaip klaidų darytojai, kuriuos kuo skubiau reikėtų teisti. O dar svarbiau iš jų prisiteisti milijonines kompensacijas už padarytą žalą.

Tokios tendencijos gąsdina. Paranormalu, kai atsakingi, darbštūs, altruistiški žmonės vaizduojami kaip parazitai. Juk ir patiems žurnalistams nepatinka, kai dėl poros žurnalistų klejonių ar parsidavėliškumo visi žurnalistai vadinami “tūpais filadelfijais”. Juk dauguma žurnalistų vis dėlto yra sąžiningi, padorūs ir išsilavinę. Lygiai tas pats pasakytina ir apie politikus: tarp jų “korumpų” ar pašlemėkų juk ne dauguma, o mažuma.

Taigi Lietuvoje dauguma ne tik konkrečių žmonių, bet ir profesinių grupių pristatomos ir vaizduojamos iškreiptai. Realybėje jos yra visiškai kitokios. Tarkime, medikas iš savo praktikos gali susidaryti įspūdį, kad jis dirba vienoje valstybėje, o žurnalistai rodo kažkokios kitos valstybės gydytojų kasdienybę. Taip pat, beje, gali pamanyti ir pacientai.

Kaip tik dėl to Lietuvoje ir kilo didžiulis susipriešinimas bei susvetimėjimas ir jis vis didėja. Kaip tik dėl to mūsų šalyje užgimė tiek mitų ir keistų stereotipų. Kaip tik todėl žvelgiant iš užsienio mes atrodome keista nacija. Kaip tik todėl šiandien žurnalistų akyse nenori matyti daugybė teisininkų, medikų, mokytojų, politikų, verslininkų.

Šioje vietoje derėtų atsiprašyti už žurnalistų paklydimus. Atleiskite. Ir dar prašytume skirti bulvarinę žiniasklaidą nuo rimtosios. Išsipasakodami bulvarinei žiniasklaidai galite būti tikri, jog būsite “išmaudyti”, bet Lietuvoje dar likę ir nebulvarinės žiniasklaidos, kuri stengiasi žmonių neįžeidinėti.

Taip pat norėčiau pažadėti, kad bent “Veide” nei profesinės grupės, nei atskiri žmonės nebus įžeidinėjami. Jei į dienos šviesą bus traukiami kurumpuoti veikėjai, tai jų paklydimai nebus pristatomi kaip visų jų kolegų paklydimai. Kartu galbūt metas įsipareigoti negatyvių dalykų rodyti ne daugiau nei pozityvių.

Šiaip jau visi nauji televizijos realybės šou užgimsta Didžiojoje Britanijoje arba JAV ir lietuviai po keliolikos mėnesių šias idėjas klonuoja. Bet kartais galėtų būti ir išimčių – bent vieną gerą mintį galėtų pasiūlyti ir lietuviai, nes nei britams, nei amerikiečiams tokių idėjų tiesiog negalėtų kilti.

Taigi idėjos esmė tokia: filmuoti Lietuvos kasdienybę ir rodyti išsivysčiusiuose kraštuose kaip humoro arba absurdo realybės šou. Kitaip tariant, sukti kažką panašaus į filmą “Boratas”, tik tai būtų ne meninis, o dokumentinis žanras.

Įsivaizduokite, su kokiu susidomėjimu britai, vokiečiai, švedai ar prancūzai žiūrėtų siužetus apie keistą lietuvių tautą, keistus jos herojus ir visiškai keistas problemas. Pirmadienis. P.Gražulio ir gėjų nuotykiai po Baltuoju tiltu. Antradienis. Greiti ir įsiutę: A.Sacharuko ir L.Karaliaus elgesio vertimas. Trečiadienis. Venckų namų sargyboje. Ketvirtadienis. Kaip pavogti milijardą – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Penktadienis. “Žalgirio” krepšinio klubo savininkas prisipažįsta esąs Buratinas (dar ne Boratas, bet netoli to).

Ir, svarbiausia, nieko nereikia kurti, viskas vyksta iš tiesų, intriga nesibaigia, tęsiniai dramatiški ir be galo originalūs. Dialogai spalvingi, netgi šokiruojantys, vaizdai niekur pasaulyje nematyti, pabaiga neprognozuojama.

Kitaip tariant, kam užsieniečiams žiūrėti Pono Byno nesusipratimus ar Simpsonus, jei lietuviai gali pasiūlyti daug spalvingesnį reginį, kupiną dar didesnių nesusipratimų ir dar arkliškesnio humoro. Po tokio projekto Lietuvai nebereikėtų kurti jokių įvaizdžio programų – trys mūsų oro uostai pasiūlytų dar šimtą skrydžių krypčių, nes nepakartojamų realybės šou prisižiūrėję užsieniečiai į mūsų šalį plūste plūstų. Pasižiūrėti, kaip čia tie laukiniai gyvena.

Taigi, gerbiami mūsų prodiuseriai, nesnauskite, parodykite savo talentą ir garsinkite Venckus, A.Ūsą, P.Gražulį, K.Uoką, L.Karalių, “Buratiną” ir jų draugus bei priešus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Juokas juokais, bet iš tiesų mes tokioje šalyje ir tokioje informacinėje erdvėje gyvename. Kalbant be užuolankų, tai primena košmarą. Užsitęsusį košmarą. Juk su D.Kedžio, A.Sacharuko, L.Karaliaus ir gėjų istorijomis mes gyvename jau kelis mėnesius. Blogiausia, kad nuo viso to pabėgti negali, nebent išmestum televizorių ir kompiuterį, sudaužytum radiją, ignoruotum visą spaudą ir apskritai vengtum bet kokių žmonių, nes šiandien visais šiais klausimais visi žmonės turi savo nuomonę.

Nuo viso to pailsėti galima nebent užsienyje. Ten būnant galva prašviesėja, nuotaika pragiedrėja, bet grįžti – ir vėl tavęs čia laukia L.Karalius, A.Sacharukas, K.Uoka ir nesibaigiantis absurdo realybės šou. Liūdna.

Pasiklausius Lietuvos parlamentinių politinių partijų lyderių kalbų, susidaro įspūdis, kad jie visažiniai. Jie puikiai žino, kaip valdyti valstybę, kaip suvaldyti krizę, kaip skatinti verslą, kokias reformas vykdyti. Kitaip tariant, jie ekspertai visais klausimais. Tačiau vienu klausimu, pasirodo, jie nėra ekspertai, nors kaip tik čia jų išmanymas ir profesionalumas būtų svarbiausias. Kalbu apie savų komandų formavimą.

Panagrinėkime valdančiąsias partijas. Štai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai prieš rinkimus į Seimą sudarė tokį savo rinkimų sąrašą, kad dabar lyderiai Andrius Kubilius ir Vytautas Landsbergis priversti spjaudytis. Bet juk jie patys nulėmė, kokie veikėjai atsidurs pirmajame penkiasdešimtuke. O po rinkimų visi jie ir susikraustė į Seimą. Dar po keleto mėnesių ėmė aiškėti, kad didžiausioje valdančiojoje frakcijoje gausu destruktyvių asmenybių, kurios šneka, ką nori, ir elgiasi, kaip nori.

Netrukus šie prieštaringai vertinami veikėjai gavo “talibų” pravardę. Tačiau jiems tai nė motais, jie šokdina visus iš eilės ir nė iš tolo neprimena darniai dirbančios komandos: Kazimieras Uoka tiek prisidirba ir prisišneka gėjų parade, kad konservatorių lyderiai iš gėdos nebeturi kur akių dėti ir prašo, kad žmonių galvose K.Uoka būtų atribotas nuo TS-LKD, Vida M.Čigriejienė, Evaldas Jurkevičius ir Rytas Kupčinskas Seime balsuoja taip, kaip jiems patinka, o ne pagal partijos poziciją, pas konservatorius perbėgusio Sauliaus Stomos ar skandalų nevengiančios Aurelijos Stancikienės elgesio taip pat negalima prognozuoti, o, pavyzdžiui, Gintaras Songaila apskritai pareikalauja net paties A.Kubiliaus atsistatydinimo. Ir tai tik keli pavyzdžiai, kaip šiandien atrodo didžiausia valdančioji partija.

Skystai šiandien atrodo ir Liberalų bei centro sąjungos frakcija, kurios lyderis Artūras Zuokas iš Seimo pasitraukė, o jo vietą užėmusi žmona prie frakcijos net neprisidėjo. Šios frakcijos narys Žilvinas Šilgalis jau seniai veikia visiškai savarankiškai ir dažnai priešingai, nei frakcija nusprendžia. Kaip atskira “frakcija” Seime vis dažniau veikia ir Vytautas Bogušis.

Na, o apie trečią valdančiąją partiją – Arūno Valinsko į Seimą įgrūstus “prisikėlėlius” apskritai nėra net ko šnekėti. Nes tai ne komanda, o kažkoks nesusipratimas ir gėda. Nei vienybės, nei kvalifikacijos, nei profesionalumo – tik daug skandalų.

Taigi čia kyla pagrįstas klausimas: jei dabartiniai valdančiųjų partijų lyderiai nesugeba suformuoti ir išlaikyti bent daugmaž pakenčiamos komandos, jei po trečdalį net tokių palyginti mažų frakcijų Seime sudaro atsitiktiniai veikėjai ir pajuokos objektai, tai kaip jie gali atlikti kur kas sudėtingesnius darbus ir vykdyti svarbius projektus? Kitaip tariant, jei nepavysta suburti net 50 žmonių komandos, tai kaip gali pavykti valdyti valstybę?

Ir dėl to negalima kaltinti jokių išorinių jėgų ar aplinkybių, čia visa atsakomybė tenka tik partijų lyderiams.