“Net savo priešui nelinkėčiau darbo prokuratūroje”, – toks kalambūras dabar skrajoja viešojoje erdvėje. Ir jis nėra itin hiperbolizuotas. Per pastarąjį pusmetį šioje institucijoje visiškai įsivyravo baimės atmosfera ir darbas čia tapo iš tiesų nepavydėtinas. Net trumpiausias prokuroro pasisakymas pedofilijos ar gėjų eitynių tema gali baigtis pažeminimu ar karjeros pabaiga ir dar viešu pasmerkimu žiniasklaidoje. Todėl absoliuti dauguma prokurorų tyli kaip žemė. Ypač prokurorai dabar bijo generalinės prezidentės – taip jie šiuo metu vadina prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriai dabar ypač sunkiai sekasi ieškoti kandidatų į generalinius prokurorus.

Iš tiesų galima suprasti abi puses: juk tiek visuomenės, tiek prezidentės netenkina prokurorų darbo kokybė, todėl ji įvairiais būdais šią kokybę siekia pagerinti: reikalavimais, nurodymais, iškvietimais ant kilimėlio, gąsdinimais, griežtais pokalbiais ir net atleidimais. Ir tai visiškai suprantama, nes Jos Ekscelencija kitokių priemonių neturi, o savaime prokurorai dirbti geriau nepradeda. Sukrėtimo šiai sistemai iš tiesų reikėjo.

Kita vertus, pabandęs įsijausti į prokurorų kailį imi suprasti, kad jiems dirbti darosi nebeįmanoma. Prezidentė reikalauja greičio ir rezultatų, darbo krūvis neįtikėtinas, Seimo nariai tyčiojasi, žiniasklaida spardo į sėdynę, visuomenė įsiaudrinusi ir jau seniai žino daugelio bylų kaltininkus, nors prokurorai jų kaltę patvirtinančių įrodymų dar nėra surinkę.

Na, įsivaizduokime: išeitų dabar prokuroras ir apie pedofilijos bylą paskelbtų kitokią žinią, nei įtikėjusi ir jau seniai viską nusprendusi didžioji visuomenės dalis. Jis žaibiškai būtų nušvilptas, o naujas Generalinės prokuratūros pastatas apmėtytas akmenimis, kiaušiniais ir apdėliotas karstais. Prokurorų atimieji sulauktų spaudimo darbovietėse, o jų vaikai – mokyklose. Laikinasis generalinis prokuroras būtų iškviestas į Prezidentūrą, Seimą ir į visas televizijas.
Pažvelkime, kuo baigėsi iš laikinojo generalinio prokuroro lūpų išsprūdęs vienas sakinys apie gėjų eitynes – klyksmu, pasibaisėjimu ir patyčiomis. O Seimo narys Rokas Žilinskas tai pavadino baisia gėda ir pasiūlė prokurorui dingti iš akių.
Žinoma, prokurorai dar turi išeitį: bet kurią bylą, tegul ir prastai ištirtą, tegul ir be įrodymų, jie gali siųsti į teismą. Ir taip permesti karštą bulvę teisėjams. O ką šiems teks daryti? Kaip jiems reikės nagrinėti bylas, vertinti silpnus įrodymus, atlaikyti besipiktinančiųjų emocijų cunamį? Kaip jiems apskritai dirbti ir grįžti namo?

Taigi atsidūrėme aklavietėje. Kitaip tariant, pasiekėme ribą, kai tam tikros rūšies nusikaltimų nebegalima objektyviai ištirti, kai tam tikrose bylose nebegalima tikėtis teisingo teismo, daliai pareigūnų nebegalima išsižioti, o į visuomenę grįžo susižavėjimas Linčo teismu. Viso to padarinius mums dar teks ilgai srėbti.

Susidaro įspūdis, kad Lietuva yra užkerėta: juk nė vienas rezonansinis nusikaltimas pas mus dar nebuvo ištirtas taip, kad dėl tyrėjų nebūtų gėda. Tirdami nusikaltimus ir ieškodami kaltininkų, mūsų pareigūnai tarsi rungtyniauja, kuris sumuš neprofesionalumo ar net absurdiškumo rekordą. Ne išimtis ir Drąsiaus Kedžio istorija.

Atrodytų, šios istorijos tyrimą stebėjo ir prezidentė, ir premjeras, ir aukščiausi teisėtvarkos pareigūnai, bet ir vėl fiasko. Ši istorija parodė, kad Lietuvoje žmonės ne tik patys tiria bylas, ne tik patys vykdo bausmes, bet jau ir patys tiria nusikaltimus, už policijos pareigūnus greičiau suranda ir atpažįsta ieškomiausius asmenis. Kol mūsų pareigūnai kūrė grandiozinius planus, kol D.Kedžio ieškojo Ispanijoje, Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje, D.Kedžio giminaičiai, perskaitę kažkokios informacijos nuotrupas internete, nuvažiavo į morgą ir atpažino ieškomiausią asmenį Lietuvoje. Tiesa, jau negyvą.

Ir tik tada horizonte pasirodė policijos pareigūnai, tyrėjai ir prokurorai. Kad visiškai neapsijuoktų, jie dar surengė keletą parodomųjų akcijų: vieną kitą spaudos konferenciją, per kurią iškilmingai pranešė, kad atliekama ekspertizė, siekiant nustatyti, ar tai D.Kedžio lavonas. Ir dar praėjus parai po to, kai buvo rastas lavonas, ir maždaug savaitei po to, kai D.Kedys mirė, net šimtas policijos pareigūnų su džipais sulėkė prie Kauno marių ir atliko neva svarbią operaciją – iššukavo apylinkes.

Čia kyla klausimas, už ką apskritai mokamos algos, jei dirbama taip stebėtinai neprofesionaliai. Ir dirba juk ne vienas, o daugybė pareigūnų. Po tokių istorijų kažkodėl peršasi išvada, kad Lietuvos teisėtvarkos institucijos dirba baksnojimo metodu ir nusikaltimus dažniausiai ištiria atsitiktinai, netyčia.

Po tokių istorijų teisėtvarkos institucijų reputacija dar keliais punktais sumenksta, pasitikėjimas krinta ir žmonėms kyla dar didesnis noras patiems tirti nusikaltimus ar net bausti. Nes iš teisėtvarkininkų dažniausiai sulaukiama ne pagalbos, o dviejų žodžių: “Vyksta tyrimas”. O pasiteiravus, kur rezultatai, atsakymo paprastai jau nesulaukiama.

Įdomu, kas būtų, jeigu taip elgtųsi ir kitų profesijų atstovai. Tarkime, medikai ne gydytų, o vaidintų, kad gydo ir vis kartotų: “Vyksta gydymas”. Arba mokytojai ne mokytų, o tik garsiai aiškintų: “Vyksta mokymas”.

Žinoma, kartais taip ir būna, bet tai greičiau išimtys nei taisyklė, o teisėtvarkos institucijų darbe tai greičiau taisyklė nei išimtys.
Tiesa, pratęsiant mintį apie D.Kedžio bylą, lygiai taip pat daug kritikos nusipelno ir nemaža dalis žiniasklaidos, kuri irgi elgėsi itin neprofesionaliai. Juk kiek būta versijų, kiek klaidinimų, kiek kaltinimų tarp eilučių, kiek destruktyvios veiklos ir kaip dabar visa tai atrodo. Tiesiog gėdingai.

Išsivysčiusiose valstybėse po tokių įvykių padaromos rimtos išvados. Pas mus, deja, ne. Netgi priešingai – imama dirbti dar neprofesionaliau.

Iš sociologinių apklausų sužinome, kad šiandien Seimu nepasitiki net keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų. O iš šiame “Veido” numeryje spausdinamos dar vienos apklausos matyti, kad manančiųjų, jog Seimas šiuo metu – kokybiškiausiai dirbanti valdžios šaka, yra lygiai nulis.

Taigi žemiau jau nėra kur. Ir tai nieko keista, juk šiemet visus tris mėnesius normalių žinių iš Seimo (be Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios posėdžių) girdėti neteko. Užtat mus pasiekė L.Karaliaus ekscesai, S.Stomos pareiškimai dėl mėšlo vardo suteikimo Seimui, V.Žiemelio klajojimai po partijas, A.Valinsko ir A.Sacharuko išsivadinimas šunimis, pamatėme, kad dar keliolika parlamentarų kone apsigyveno televizijose.

Kyla pagrįstas klausimas, kam mums viso to reikia ir kodėl mes jiems už tokią veiklą dar atlyginimus turime mokėti? Juk mums to nereikia, tad galėtume pasistengti, kad taip ir nebūtų. Jau daugybę kartų patyrėme, kad Seimo kokybė su kiekviena kadencija vis prastėja, parlamente vis daugiau atsitiktinių žmonių, kurie neturi žalio supratimo, nei kur jie yra, nei ką veikia. Taip pat po kiekvienų rinkimų dar kartą įsitikiname, kad mes nei teoriškai, nei praktiškai negalime išsirinkti 141 bent pakenčiamo tautos atstovo.

Iš tiesų šiame Seime tikrų politikų, išmintingų strategų, iniciatyvių ir veiklių parlamentarų tėra vos 30. Dar turime maždaug 40 tiesiog darbščių ir nemažai gerų norų turinčių asmenybių, o visa kita – vidutinybės ar apskritai balastas bei klounai. Bet jie mums kainuoja tiek pat, kiek ir Seimo nariai iš didžiosios raidės (kartais net daugiau).

Juk viskas galėtų būti kitaip, tarkime, apsispręstume, kad Lietuvai reikia ne 141, o šimto Seimo narių (gal net dar mažiau), ir iš karto pamatytume, jog šis pokytis turi daug privalumų: į parlamentą patektų kur kas mažiau Seimo nario vardo nevertų personų (juk kuo didesnis konkursas, tuo jį įveikia tik iš tiesų talentingi žmonės), partijos į savo rinkimų sąrašo pradžią įrašytų iš tiesų iškilias, patyrusias ir idėjų turinčias asmenybes. Itin sumažėtų galimybių į Seimą patekti atsitiktiniams veikėjams. Mažesnis Seimas dirbtų greičiau ir efektyviau, jam rečiau arba iš viso netektų užsiimti niekais ar po mėnesį trunkančiomis kokių apsitapšnojusių parlamentarų apkaltos procedūromis.

Ir, žinoma, dar vienas svarbus aspektas – šis kokybiškesnis Seimas mums kainuotų mažiau nei dabartinis. Ir tos sumos ne tokios jau mažos – keliasdešimt milijonų litų. O trūkumų šis pasiūlytas variantas beveik neturi.

Beje, čia būtų galima priminti, kad mažinti Seimo narių skaičių yra siūlę ir prezidentas Valdas Adamkus, ir prezidentas Algirdas Brazauskas, ir nemažai pačių parlamentarų, ir net nuverstasis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Beje, A.Valinskas galėtų ne tik siūlyti, bet net ir šį tą nuveikti – juk jam išsivedus atsivestuosius “prisikėlėlius”, Seimo kokybė tikrai pagerėtų.