Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tiki, kad aukštojo mokslo reformą po kelerių metų vadinsime visiškai pavykusia, tačiau kol kas jai pagreitį įgauti esą trukdo akademinės nomenklatūros sustabarėjimas. Apie pačią reformą, jos ateitį ir kliuvinius kalbamės su ministru.

– Reformos vertinimų esama labai įvairių. Tačiau kaip Jūs pats asmeniškai ją vertinate?

– Kritiką aš matau dvejopą. Viena vertus, kai kam nepriimtinas atrodo pamatinis reformos principas – konkurencijos diegimas. Antrą kritikos dozę girdžiu iš žmonių, kuriems reforma kelia egzistencinę grėsmę, pavyzdžiui, reformos pralaimėtojais bijo tapti dalis akademinės nomenklatūros.

Taigi bet kokią kritiką aš vertinu tuomet, kai ji konstruktyvi ir susijusi su reakcija į konkrečius kliuvinius, siekiant juos įveikti proceso metu. Tačiau reformos tikslų pasirinkimu aš nė kiek neabejoju ir esu tikras, kad judame teisinga kryptimi.

– Užsiminėte apie kliuvinius. Jūsų paties nuomone, kur reforma stringa, kas vyksta ne taip, kaip tikėjotės?

– Tai, ką suvaldyti sekėsi sunkiau, buvo stojimas į menus, nes tai specifinė sritis ir skiriasi nuo kitų specialybių, tad ir šiemet dėl stojimo bus korekcijų. Lygiai taip pat Achilo kulnas yra tai, kad nors mes nauja teisine baze sukuriame prielaidas dirbti geriau, tačiau, deja, lieka žmogiškasis, dalies akademinio personalo veiksnys, neleidžiantis daug greičiau vykti kokybinei kaitai.

– Ar tų su akademiniu personalu susijusių problemų neišsprendžia aukštųjų mokyklų persitvarkymas į VšĮ?

– Visiškai teisingai. Akademinis personalas pamažu jaunėja. Be to, tose aukštosiose mokyklose, kurios jau persitvarkė ir išsirinko naujus vadovus, pokyčiai pastebimiausi. Kaip iliustraciją galėčiau paminėti VDU, kuriame pasikeitė didžioji dalis dekanų. Jaunėjimas matomas ir Mykolo Romerio universitete, kuris persitvarkė vienas pirmųjų. Iš viso VšĮ statusą jau turi penki universitetai ir septynios kolegijos, o iki metų pabaigos tokia pertvarka turi įvykti visuose universitetuose – tuomet pokyčiai paspartės visame sektoriuje.

– Koks bus kitas reformos etapas?

– Reformos ciklas – ketveri metai, kai bus finansuojamos visos bakalauro studijos ir apims jau visus studentus. Taip pat šių metų pabaiga yra tas brūkšnys, kada baigiasi valdymo pertvarka. Lygia greta yra prasidėję procesai, susiję su tinklo konsolidacija, vidinių struktūrų optimizavimu. Dėl to turėsime daug labiau į pasiekimus orientuotą ir dinamiškesnį aukštojo mokslo sektorių. Kalbu ir apie pačias aukštąsias mokyklas, kurios reiklios sau kokybės požiūriu, kurios orientuojasi į studentų poreikius, kurios nepalyginti labiau sąveikauja su privačiu sektoriumi, atsižvelgdamos į darbo rinkos poreikius. Ir, be abejo, visas sektorius kur kas pajėgesnis priimti tarptautiškumo iššūkius. Nes daug lėšų skiriame ne tik programų atnaujinimui, bet ir pasirengimui priimti, tapti magnetu ekspertams iš užsienio.

– Tačiau Lietuvos mokslininkai iš esmės nelinkę bendradarbiauti su kolegomis iš užsienio ir yra gana uždari idėjoms iš svetur.

– Nėra tokio bendro reiškinio, kaip “Lietuvos mokslininkai”. Gal tokios inercijos ir būta, bet situacija keičiasi. Pabendravęs net ir su ne taip stipriai į pokyčius linkusiomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis jaučiu, jog suvokiama, kad jei pačios netaps atviresnės ir tarptautiškesnės, tai po trejų ar penkerių metų tokios aukštosios mokyklos atsidurs kelkraštyje.

Šiuo metu yra šešios jungtinės studijų programos, kurias mūsų universitetai ir kolegijos vykdo su užsienio partneriais. Kitaip tariant, studentas, baigęs vieną iš šių programų, kartu įgyja dviejų ar net trijų užsienio aukštųjų mokyklų diplomus. Tokiam persiorientavimui į jungtines programas yra prasidėjęs savotiškas Lietuvos aukštųjų mokyklų medžioklės sezonas.

Jungtines programas su užsienio universitetais turi Vilniaus universitetas, M.Romerio universitetas, VDU ir viena privati kolegija. Girdėjau, kad M.Romerio universitetas magistro studijų lygmeniu nori turėti vien tik arba bent jau didžiąją dalį jungtinių programų. Tokioms programoms esame skyrę keliolika milijonų litų.

– Kai kalbama apie finansavimą, regis, nėra jokios aiškios strategijos, kokie jo prioritetai. Kodėl tik gavusi lėšų ministerija tariasi su ekspertais, kaip ir kur lėšas tikslingiausia panaudoti?

– Tokių nuogąstavimų nesu girdėjęs. Tapęs ministru radau per 3 mlrd. Lt, skirtų švietimui – tiek bendrajam lavinimui, tiek aukštajam mokslui. Iš jų per 800 mln. Lt skirta studijų mokslo ir verslo integruotiems slėniams. Mokykloms aprūpinti, pradedant kabinetais, baigiant modernių metodikų diegimu, skirtos šimtamilijoninės lėšos. Daug lėšų skirta ikimokyklinio ugdymo plėtrai, 80 mln. Lt – daugiafunkciams centrams, 150 mln. Lt – aukštųjų mokyklų konsolidacijai. Taigi pasakykite man konkretų priekaištą, kada mes neturėjome plataus matymo.

– Gerai, tuomet paklausiu kitaip: jei šiandien gautumėte 50 mln. Lt, kam jie būtų skirti?

– Šiandien pinigai pirmiausia būtų skirti mokyklų renovacijai, nes sunkmečio kontekste visos 2007–2013 m. tam skirtos lėšos buvo panaudotos jau per pirmus metus. Taip pat viena kita dešimtis milijonų litų praverstų tolesnei mokyklų tinklo konsolidacijai. Beje, lėšos taupomos ir sutaupyta bus, tad tas lėšas panaudosime – laukia užtaisyti šoviniai.

– Atskleiskite universitetų “nekrepšelinį” finansavimą. Iš ko jis susideda, pagal kokius principus universitetams paskirstomos lėšos?

– Yra penki aukštųjų mokyklų pajamų šaltiniai: lėšos, skiriamos studijoms per krepšelius, lėšos, konkursiniu būdu skiriamos mokslui, lėšos, kurios yra skiriamos ES, tada privačiai aukštųjų mokyklų užsidirbamos lėšos ir penktas šaltinis – bazinis aukštųjų mokyklų finansavimas.

Jei kalbama apie pastarąjį, jis paskirstomas pagal aiškią metodiką, apskaičiuojant būtiną pastatų, administracijos ir kitų reikmių išlaikymą. Tačiau kaip šios pajamos panaudojamos, ar tikslingai ir efektyviai paskirstomos, man pačiam yra didelis klausimas. Esama labai daug užkalkėjimo ir neskaidrumo.

Pavyzdys – Vilniaus universitetas, kuris yra aiškus reformos laimėtojas ir surenka daugiausiai krepšelių. Man keista matyti, kad fakultetai ar padaliniai surenka kur kas daugiau krepšelių, bet jų finansavimas nuo to nepadidėja. Vadinasi, centrinė grandis, gaunanti ir paskirstanti lėšas, nesugeba sustiprinti akademinio personalo, dirbti, uždirbti ir gauti didesnius atlyginimus. Tačiau universitetams konsoliduojantis skaidrumas didės.

– Jei jau prakalbome apie konsolidaciją, ir pirmiausia aukštųjų mokyklų, – kiek universitetų ir aukštųjų mokyklų Lietuvai reikia?

– Starto pozicijoje turėjome 15 valstybinių universitetų ir kolegijų. Dabar du universitetai ir trys valstybinės kolegijos yra susijungusios. Dar savo kadencijos metu aš norėčiau matyti vienaženklį aukštųjų mokyklų skaičių.

– Bet jei žvelgsime iš studentų pozicijų, reforma jiems reiškia vis didėjantį mokestį už mokslą. Kiek jaunuolių vien dėl to pasirenka studijas užsienyje? Juk, tarkime, kai kurių specialybių studentams už mokslą Lietuvoje tenka mokėti po keliolika tūkstančių per metus.

– Brangiausių studijų grupei priklauso iki 5 proc. visų studijuojančiųjų. Tai pasirinkusieji menų, pilotų rengimo studijas ir dar kelias brangiau kainuojančias specialybes. Nuo 2009 m. mokslo metų vieną studentą pradėjome finansuoti dvigubai didesne suma. Atitinkamai ir į mokamą vietą įstojusiam studentui tiek pat padidėja įmokos dydis.

Tačiau klausydamasis kai kurių aukštųjų mokyklų vadovų aimanavimo, esą valstybė kalta, kad studentai turi tiek daug mokėti už studijas, girdžiu ir veidmainiavimo gaidelę. Juk garbūs vadovai puikiai žino apie galimybę savarankiškai taikyti nuolaidas. Be to, drįstu priminti, kad, tarkime, muzikų ar pilotų poreikį valstybės mastu mes galime pakankamai tiksliai apskaičiuoti, ir tiek, kiek jų studijuoja valstybės lėšomis, visiškai pakanka.

– Pakalbėkime ir apie vidurinį mokslą. Kodėl Lietuvoje tiek mažai privačių vidurinių mokyklų?

– Iš tiesų nevalstybinės vidurinės mokyklos Lietuvoje sudaro labai mažą dalį ir mes esame tarp Europos valstybių, kuriose ši dalis pati mažiausia. Nors ir esame išsikėlę tikslą suteikti tėvams galimybę rinktis mokyklą ir visiškai finansuoti ne tik valstybines, bet ir nevalstybines mokyklas lankančius vaikus, deja, palaikymo Seime nesulaukėme.

Nepaisant to, nevalstybinių vidurinių mokyklų ir jas lankančių vaikų daugėja, ypač kai kalbama apie privačias katalikiškas mokyklas, nes jos gauna visą finansavimą pagal susitarimą su Šventuoju sostu.

– O kiek šiemet bus uždaryta valstybinių nesukomplektuotų vidurinių mokyklų?

– Žinoma, turėti mokyklą, kurioje yra viena ar kelios klasės, labai neefektyvu, nes brangiai kainuoja ją išlaikyti, bet svarbiausia – nukenčia ugdymo kokybė. Tad geriau vaikus pavėžėti iki gerai sutvarkytos mokymo vietos, negu leisti juos į tokią nevisavertę mokyklą, kad ir esančią arčiau gyvenamosios vietos.

Tačiau didysis mokyklų uždarymo etapas jau praeityje ir didesnių uždarymų nebebus, išskyrus vieną kitą dešimtį.

– Ką atsakytumėte besipiktinantiems lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nelietuviškose mokyklose? Gal tai iš tiesų nereikalingas santykių su kaimyne Lenkija aštrinimas?

– Klausimas svarstytinas ne tarpvalstybinių santykių kontekste, o atsižvelgiant į vaiko interesus. Nevadinčiau to reforma. Tai pokyčiai tautinių mažumų mokyklose, siekiant geriau parengti jaunuolius tolesniam gyvenimui. Mes to nedarome iš užsispyrimo – apie tai buvo kalbama daug metų, ir po visų diskusijų pasirinkti pakankamai nuosaikūs sprendimai.

Pavyzdžiui, prie bendro lietuvių kalbos egzamino bus einama ne iš karto, o laipsniškai – jis suvienodės nuo 2013 m. Be to, Vyriausybė palengvins tautinių mažumų klasių komplektavimo reikalavimus. T.y. bus sumažintas reikalavimas, kiek minimaliai vaikų klasėje turi būti.

Galiausiai didžiausią nerimą jaučia mokytojai, bijantys, kad nesugebės parengti mokinių. Bet per artimiausius mėnesius vyks jų apmokymai, o nuo rugsėjo pirmosios atsiras papildomų lietuvių kalbos mokymo valandų ir jos bus finansuojamos iš valstybės pinigų, tad mokytojai nepraloš ir finansiškai.

– Kodėl Lietuvoje iki šiol nėra tiriama ir prognozuojama, kokių specialistų reikės darbo rinkai bent jau po penkerių metų, kai šiųmečiai abiturientai taps universitetų absolventais ir eis ieškotis darbo? Kaip moksleiviams apsispręsti ir neapsirikti, kad vėliau netektų papildyti bedarbių gretų?

– Skaičiuojame ir analizuojame nuolat – pagal tai kasmet ir koreguojamos valstybės finansuojamų vietų proporcijos. Tačiau lūkesčiai, kad valstybė turėtų pateikti visa apimančias prognozes ir nuspręsti už abiturientą, kur jam studijuoti, yra nepagrįsti. Manau, kad niekas ir negali pateikti labai tikslios analizės, kokia bus šalies ekonomika ir darbo rinka po daugelio metų.

PAbiturientas visų pirma turėtų blaiviai įvertinti savo polinkius, gebėjimus, tartis su tėvais. olitikai neturėtų švaistytis nurodymais ir garantijomis, kokios profesijos bus paklausios po daugelio metų. Juk kiekvienas prieš penkerius metus būtų paraginęs abiturientą rinktis statybų, transporto, bankininkystės sektoriaus specialybes – ir taip pasiuntęs dabar universitetus baigiančius žmones į darbo biržą. Kas tada būtų drįsęs prognozuoti tokią ekonominę krizę?

– Tačiau bent apytikriai nukreipti būtų galima. Juk visame pasaulyje dabar sutariama, kad labiausiai vystysis aukštųjų technologijų, moderniosios inžinerijos pramonė.

– Dėl to galima sutikti vienareikšmiškai, ir tai jau kelerius metus atsispindi Lietuvos universitetų pasiūloje. Nuolat mažinama valstybės finansuojamų vietų humanitarinių, socialinių mokslų srityje, o didinamas technologijų, inžinerijos mokslų finansavimas. Pavyzdžiui, pernai dvigubai sumažinome pedagogų rengimo finansavimą, smarkiai sumažėjo valstybės finansuojamų vietų teisės, vadybos specialybėse, jų sąskaita daugiau krepšelių gaus aukštųjų technologijų specialistus rengiantys fakultetai. Tendenciją tikrai išlaikysime ir šiemet. Lietuva apsisprendė tapti technologijų ir paslaugų centru mūsų regione, tad ir šiai krypčiai aptarnauti specialistų rengsime daugiau – ir tai ne tik technologijos, bet ir tarptautiniai finansai bei teisė, užsienio kalbos.

– O ar kas nors daroma, kad didėtų pačių mokinių susidomėjimas technologijų, inžinerijos studijomis. Kol kas matyti disproporcija tarp abiturientų norų ir valstybės politikos: pernai technologijų, biomedicinos ir fizinius mokslus pirmuoju pasirinkimu norėjo studijuoti tik 33 proc. abiturientų, o valstybės finansuojamų vietų krepšelyje šie mokslai sudarė 51 proc.

– Mes sąmoningai skatiname abiturientus rinktis specialybes, kurios ateityje turėtų būti reikalingos Lietuvai. Tačiau suprantame, kad reikia ne tik primesti valstybės valią, bet ir stiprinti pačių moksleivių motyvaciją rinktis tiksliuosius mokslus. Skyrėme lėšų informacinei kampanijai Lietuvos mokyklose ateities specialybėms populiarinti. Taip pat per 70 mln. Lt iš ES fondų skirta technologijų kabinetams, laboratorijoms įrengti. Kelios mobiliosios šiuolaikinės laboratorijos įrengtos bendradarbiaujant su Lietuvos biotechnologijų pramonės lyderiais.

Studentų organizacijos rengia kolektyvinį ieškinį prieš Lietuvos valstybę, švietimo ir mokslo ministras kaltinamas vos ne aukštojo mokslo žlugdymu, Seime mojuojama kardais dėl Švietimo įstatymo. Antra vertus, Gintaras Steponavičius pelnytai vadinamas drąsiausiu, ir ne tik šioje Vyriausybėje, ministru, kuris išdrįso imtis švietimo struktūrinių reformų. Tad kaip praktiškai sekasi įgyvendinti pažangias idėjas? Ar realybė jų neiškreipia? Pavyzdžiui, ar tikrai, kaip teigia studentai, aukštojo mokslo reforma diskriminuoja nepasiturinčius studentus?

G.S.: Bandau išlikti objektyvus, vertindamas bet kokią kritiką. Daug dalykų pernai prasidėjus reformai taisėme kartu su pačios akademinės visuomenės atstovais. Tačiau kai kalbama apie ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl nepasiturinčių studentų diskriminacijos, siūlyčiau pulkeliui kairuoliškos pakraipos studentų vertinti faktus: studijų prieinamumas, turint omenyje valstybės 100 proc. finansuojamų vietų skaičių, yra didesnis nei iki reformos. Daugiau nei pusė studentų studijuos nemokamai, o pagal tai, kaip šiemet buvo laikomi egzaminai, matome, kad šimtukininkai pasiskirstę per visą Lietuvą ir yra nebūtinai iš prestižinių mokyklų.

Nepritariu, kad visiems aukštasis mokslas turi būti nemokamas, kaip reikalauja viena reformos kritikų grupė. Tai neveda prie motyvacijos gerai studijuoti. O socialiai remtiniems studentams skiriamos išmokos, lengvatos paskoloms nemokant palūkanų – visa tai papildomos priemonės, kurių anksčiau nebuvo.

VEIDAS: Esate kaltinamas, kad daužote gabių menams jaunuolių likimus.

G.S.: Po pernai metų priėmimo į meno specialybes nesklandumų su tų aukštųjų mokyklų atstovais padarėme sprendimus, kurie leidžia užtikrinti iki 20 proc. gabiausių stojančiųjų finansavimą ne per krepšelių paskirstymą, o pagal jauniems talentams skirtus vadinamuosius grantus. Tokių vietų buvo per šimtą. Galų gale priėmimo procesą organizavo pačios aukštosios mokyklos, jos sudarė priėmimo komisijas, o 70 proc. rezultato priklausė nuo stojamojo egzamino. Aš pareikalausiu šių aukštųjų mokyklų vadovų atsakyti, kodėl jie, turėdami svertus užtikrinti sklandų talentingų žmonių priėmimą mokytis, antrus metus iš eilės ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti. Meluojama ir sąmoningai klaidinama visuomenė.

VEIDAS: Vis dėlto ar Jus patį tenkina Jūsų paties inicijuotos aukštojo mokslo reformos eiga?

G.S.: Trūkumus, kurių natūraliai kyla, šaliname. Antrus metus atlaikome kritiką, kodėl daugiau finansuojame kolegijas, o ne universitetus, tačiau akivaizdu, kad pagal mūsų valstybės gyvenimo struktūrą tokio lygmens specialistų reikia daugiau. Vyksta aukštojo mokslo tinklo konsolidacija: jau priimti sprendimai dėl Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos susijungimo, pernai susijungė dvi valstybinės kolegijos Klaipėdoje, dvi privačios kolegijos Šiauliuose, viena valstybinė kolegija integravosi į Vytauto Didžiojo universitetą. Konkurencija dėl studentų, dėl lėšų mokslui aukštąsias mokyklas skatina stiprinti savo gebėjimus.

Geras rezultatas, kad jaunų žmonių sprendimu atsisijoja pelai nuo grūdų: beveik 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų, daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, nesurinko studentų, keturios penkios universitetinės aukštosios mokyklos studentų surinko mažiau, nei tikėjosi. Jei jos nori save matyti veikiančias aukštajame moksle, turėtų imtis pakankamai principinių savo vidaus struktūros pertvarkymų.

Aukštosios mokyklos turi savo autonomiją, o prasidėjus reformai įgijo dar didesnę galimybę veikti, išbandyti, ko yra vertos. Tačiau dveji metai – pakankamas laikotarpis savo pajėgoms pasitikrinti. Nenoriu dirbtinių sprendimų iš viršaus, bet turiu pabrėžti, kad nebūsime vien pasyvūs šių procesų stebėtojai, nes aukštųjų mokyklų pastatai, administracijų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

VEIDAS: Jei Jūsų sūnus šiemet jau būtų baigęs mokyklą, būtumėte pataręs studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?

G.S.: Mano, kaip tėvo, vaidmuo būtų patarti pasirinkti atsakingai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje matyti geriausius variantus ir galimybes. Dėkui Dievui, esame atviro pasaulio dalis, nebemąstome vienos šalies kategorijomis. Esu prieš studijų užsienyje, kaip negatyvaus mūsų šaliai reiškinio, vertinimą, nepriimu tokios supaprastintos schemos. Bet kokiu atveju galėčiau kirsti lažybų, kad kai mano dabar keturiolikmetis sūnus baigs mokyklą, kokybiškų studijų pasirinkimas Lietuvoje bus daug didesnis nei dabar.

VEIDAS: Kokios esminės ateinančių mokslo metų naujovės bendrojo lavinimo mokyklose?

G.S.: Toliau pastangas ir dėmesį skirsime mokyklų savarankiškumui didinti, skatinti mokytojų kūrybiškam darbui per pamokas, taikant interaktyvius mokymo būdus, perkeliant ugdymą į tokią aplinką, kuri skatintų gebėjimus, – gamtą, virtualią erdvę, muziejus, kitas terpes. Tikimės laipsniškų pokyčių, kad įgytos dalykinės žinios būtų palydimos gebėjimo jas taikyti, ir tai daryti kūrybiškai.

VEIDAS: Baigiamosiose klasėse ketinate beveik trečdaliu mažinti mokomojo turinio medžiagos. Kas atrinks, ko bus atsisakoma?

G.S.: Dėl žinių kokybės tikrai esame pasiryžę žengti šiuos žingsnius nuo 2011–2012 mokslo metų. 11–12 klasių ugdymo programų sumažinimas trečdaliu leistų perkelti akcentus į gebėjimų ugdymą, iš mokyklos gyvenimo pamažu išstumiant kalimo kultūrą. Dabar inicijuojame plačią diskusiją, į kurią norime įtraukti ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir jų tėvus, socialinius partnerius, aukštąsias mokyklas, mokslininkus, ir bendromis jėgomis rasti, ko galima atsisakyti.

VEIDAS: Kas bendrojo lavinimo sistemoje turėtų keistis priėmus Seime ilgai svarstomas Švietimo įstatymo pataisas?

G.S.: Vyriausybė, teikdama Seimui šio įstatymo projektą, kėlė tikslą užtikrinti pradėtų pertvarkų tęstinumą ir mokyklų tinklo išgryninimo, dėl kurio apsispręsta prieš dešimtmetį, pabaigą. Man nesinorėtų, kad sprendimai, gimę Seimo sesijos pabaigoje, susikaupus nuovargiui, paliktų bendrojo lavinimo sistemą ir mokyklų tinklo klausimą pusiau luptą, pusiau skustą. Tai tikrai nepasitarnautų nei ugdymo kokybei, nei vaikų labui.

VEIDAS: Ar ir toliau išliks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, kokio sau neleidžia net kur kas turtingesnės šalys?

G.S.: Mokinių skaičius, tenkantis mokytojui, Lietuvoje vienas mažiausių. Išsivysčiusiose šalyse, įskaitant tas, kuriose pasiekta didžiausių mokymo laimėjimų, pavyzdžiui, Suomijoje, vidurkiai daug aukštesni. Tai tik patvirtina mokslininkų išvadas, kad mokymo kokybę lemia ne mokinių skaičius, o ugdymo procesas, pedagogų gebėjimai, sistemos gebėjimas dirbti kūrybiškai.

Bet vaikų skaičiaus klasėse pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir kaimuose labai netolygus, todėl mokyklų tinklo pertvarka per pastaruosius septynerius metus vyko pakankamai sparčiai – mokyklų sumažėjo trečdaliu. Tačiau mokyklų uždarymo banga jau atslūgsta. Norime atkreipti savivaldybių politikų dėmesį, kad gimstamumo kreivė kyla į viršų, o kaimuose uždaryti nedideles mokyklėles lengva, bet jas atkurti, kai atsiras poreikis, bus sunkiau. Todėl leidžiame savivaldybėms maksimaliai lanksčiai perskirstyti mokinio krepšelio lėšas, siekiant padėti nutolusioms nuo centrų mokykloms. Reikia matyti ne vien sunkmečio padiktuotą, bet ir keleto metų į ateitį perspektyvą.

Beje, su didesniu skaičiumi vaikų klasėje dirbančius mokytojus mokykloms leidžiame skatinti jiems daugiau mokant.

VEIDAS: Kodėl renovuojamos nedidelės, pasmerktos išnykti mokyklos, jei lėšų pristinga surenkančioms daug mokinių?

G.S.: Anksčiau galiojusią lėšų renovacijai skirstymo praktiką vadinti nusikalstama nedrįsčiau, bet ji buvo tikrai neteisinga. Akis badė politinė konjunktūra, o Vilniui ir Kaunui, kur daugiausiai vaikų, mokykloms renovuoti buvo skiriama mažiausiai iš 60-ies savivaldybių. Per praėjusius ir šiuos metus šią sistemą bandome subalansuoti.

O dėl mažų ir neperspektyvių mokyklų ne vienas ir ne du politikai mynė ir mina šios ministerijos slenkstį mėgindami sakyti, kad bendruomenės kultūros židinio išsaugojimo vardan reikėtų akivaizdžiai perspektyvos neturinčiai mokyklai skirti milijoną ar du. Ne vieną tokią iniciatyvą stabdžiau ir toliau tą darysiu. Šiaulių rajone turėjau raudonuoti prieš didelės mokyklos bendruomenę matydamas, kaip netikslingai ir nepaisant mokinių skaičiaus toje pačioje savivaldybėje renovuotos mokyklos, kuriose mokinių nėra nė šimto.

VEIDAS: Kokių veiksmų imatės kilus skandalui dėl Jūsų ministerijos rengto universitetų reitingų konkurso neskaidrumo?

G.S.: Vertinant formaliai buvo atliktos visos nustatytos procedūros. STT pateikė išvadas, kad korupcijos požymių nerasta. Tačiau kaip politikas ir ministras, suvokiu savo atsakomybę. Nė vienas litas nėra ir nebus išmokėtas, kol visos institucijos, taip pat ir vertinančios viešųjų bei privačių interesų supainiojimo aspektus, pasakys galutinį žodį.

Tikiuosi, ir žiniasklaida vadovausis nešališkumo principu, nes antraštėse žodžio “korupcija” vartojimas, nors tai vėliau nepasitvirtina, irgi ne visais atvejais dera su atsakingu kokių nors reiškinių vertinimu.

Reikalausiu atsakomybės tų aukštųjų mokyklų vadovų, kurie, turėdami svertų užtikrinti sklandų priėmimą, ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti.

Lietuvos švietimo profesinės sąjunga (LŠPS) pranešė svarstanti galimybę reikšti nepasitikėjimą švietimo ir mokslo ministru liberalu Gintaru Steponavičiumi, nes švietimo sistemos padėtis šalyje vis prastėja, o ministras esą nesitaria su socialiniais partneriais bei užsiima manipuliacijomis.

Tai konstatavo ketvirtadienį posėdžiavusi LŠPS valdyba. Dėl nepasitikėjimo reiškimo ministru dar spręs šios profesinės sąjungos taryba.

“Švietimo ir mokslo ministerija esminius švietimo klausimus sprendžia faktiškai nesikonsultuodama ir nederindama su visuomene ir socialiniais partneriais”, – rašoma profesinės sąjungos pranešime.

Anot LŠPS, apie rimtus šalies švietimo sistemos trūkumus byloja ir valstybinio audito ataskaita apie švietimo reformą. Joje esą aiškiai matyti, kad daugelio švietimo sistemos problemų nesėkmingo sprendimo priežastis yra valstybinės švietimo politikos formavimo institucijos – Švietimo ir mokslo ministerijos – nepakankamas bendradarbiavimas su kitais švietimo sistemos subjektais: savivaldybėmis, mokymo įstaigų darbdavių asociacijomis, pedagogų profesinėmis sąjungomis bei mokytojų dalykinėmis asociacijomis.

“Tokiame kontekste neatsakingai atrodo ministro G.Steponavičiaus ir jo politinio pasitikėjimo komandos manipuliacijos švietimo sistemoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis: vienus eliminavus iš informavimo ir konsultavimo proceso, už uždarų durų pradėti derybas su kitomis”, – rašoma profsąjungos pranešime.

Išdėstyti faktai ir aplinkybės Lietuvos švietimo profesinės sąjungos valdybą verčia abejoti ministro G. Steponavičiaus bei jo politinio pasitikėjimo komandos kompetencija ir gebėjimu vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai, ir svarsto galimybę pareikšti nepasitikėjimą ministru. Galutinį sprendimą kitos savaitės pradžioje priims LŠPS taryba.

“Jeigu bus priimtas toks sprendimas, bus patvirtintas veiksmų planas ir sieksime, kad ministras būtų pakeistas, – BNS sakė A.Jurgelevičius. – Mėginsime įrodyti, kad ministras kenkia visai švietimo sistemai.”

LŠPS vadovo teigimu, profsąjungos poziciją preliminariai palaiko Tėvų forumas, kai kurios studentų sąjungos, aukštosios mokyklos.

LŠPS teigia vienijanti apie 9 tūkst. švietimo darbuotojų.

Komentuodamas jam reiškiamus priekaištus G.Steponavičius apgailestavo, kad pedagogus vienijančios profsąjungos yra tiek susipykusios, kad jų atstovai negali dirbti vienoje darbo grupėje.

“Pagrindinė problema – kad pačios profesinės sąjungos tarpusavyje negali susišnekėti ir net sėdėti prie vieno stalo, – BNS sakė ministras. – Kad jie užsispyrę ir nenori kalbėti vieni su kitais, tai, be abejo, trukdo socialiniam dialogui.”

G.Steponavičius tvirtino, kad ir pats, ir jo komandos nariai bendrauja su visų profesinių sąjungų atstovais nacionaliniu bei regioniniu lygiu, jie įtraukiami į darbo grupes, bet kai kurių klausimų sprendimą stabdo būtent profsąjungų konfliktai.

“Įsivaizduokite, vyksta derybos, į jas ateina vienos profsąjungos atstovai, tuomet pakyla kitos, vienijančios apie 80 proc. švietimo darbuotojų, ir išeina”, – pasakojo švietimo ir mokslo ministras.

Liberalų sąjūdžio narys G.Steponavičius Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja nuo 2008 metų gruodžio.