„Lietuviški ženklai pasaulyje“ – taip šį kartą vadinta Vilniaus knygų mugė. Ta mugė, kuri padeda auginti skaitančią kartą. Ta, kuri kiekvienais metais ir džiugina, ir nuvilia. Ta, kurioje įstringi spūstyje ir baiminiesi, kad visiems laikams liksi LITEXPO rūmuose.
Gintarė ADOMAITYTĖ
Ne taip jau svarbu atėjusiam, kiek jis pirko knygų, kokių ir už kiek. Svarbiau, kad mugėje alsuojama tuo pačiu oru: ankštose salėse, siauruose praėjimuose jo stinga, net labai stinga. Perkeltine prasme knygų mugių oras visada gaivus. Tik ten sutinki tiek daug bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių, tik ten regi daugybę didelių miestų ir mažų kaimelių bendrapiliečių. Ar tikrai jie visi knygiai? Ne. Ar tikrai norom nenorom kalbasi apie knygas? Taip.

„Daugiau į mugę neisiu“, – sakiau ne kartą sau. Ir ne aš viena. Bet nueiname. Vasario vėjai pučia keista kryptimi: Vilniaus, Lazdynų, LITEXPO pusėn. Pučia pavasariškai.

Šiame rašinyje – tik trys žvilgtelėjimai į mugę, į tuos renginius, kuriuos aplankė daugybė žmonių ar keliasdešimt, kai kuriuos gal tik keliolika… Vienaip ar kitaip, pasakoju apie rašytojus, kuriais pasikliaunu. Apie knygas, kurioms lemta knygių asmeninėse bibliotekose apsigyventi ilgam.

Penktadienis: „Žmogus pasaulyje.
Ne ženklas“

Svarbiausia Knygų mugės diena visada laikiau ketvirtadienį. Ne todėl, kad mugę atveria aukšti valdžios žmonės. Kur kas svarbiau, kad renkasi žinovai – bibliotekininkai. Tie, kurie rūpinasi, kad knygų užtektų visiems – labiausiai tiems, kurių piniginėse erdvu. Pirmą kartą gyvenime ketvirtadienį praleidau, tad apie jį nepasakoju, bet penktadienį, tą ilgąjį mugės penktadienį…

Pilnutėlėje salėje susipažįstame su nauja leidykla: tai „Odilė“. Susitinkame su vienu žymiausių Lietuvos rašytojų Valdu Papieviu. Svarbu paminėti, kad jis anykštėnas, jis iš tos žemės, kuri ne pasaulį, bet Lietuvą paženklino svarbiais literatūros ženklais.

„Odilė“ pateikia naują anykštėno (o dabar paryžiečio) knygą „Žiebtuvėliai anarchistai“. Tai ne romanas, ne apysaka, o apsakymai, susieti meilės ir draugystės trapumo, miestų labirintų klastos, persmelkti amžina vienatve.

„Valdas Papievis – žmogus pasaulyje, o ne ženklas pasaulyje“, – taip senų laikų bičiulį ir kolegą apibūdina rašytojas Liudvikas Jakimavičius.

Naujos leidyklos „Odilė“ jauna vadovė Bartė Kuolytė tvirtina, kad geriausių V.Papievio draugų Paryžiuje amžius – nuo penkerių metų iki devyniasdešimt penkerių, tad kartų konflikto nedera baimintis. Pasak jos, rašytojo tekstai skirti nei jauniems, nei vyresniems – visiems, kuriems suprantama sąvoka „Eiti“ (tai V.Papievio romano pavadinimas).

Violeta Kelertienė, Vašingtono universiteto Sietle profesorė, primena V.Papievio debiutą – romaną „Ruduo provincijoje“, padariusį stiprų įspūdį JAV lietuviams. ,,Kito tokio rašytojo pasaulyje, kaip Valdas Papievis, aš nežinau ir negali būti“, – tvirtina profesorė.

Jos palankūs žodžiai anaiptol nereiškia, kad unikalus rašytojas taps svarbus Amerikai. „Jautrumas Amerikoje nei ugdomas, nei vertinamas“, – sako Lietuvos (ir pasaulio) literatūros žinovė.

Šeštadienis: ,,Kodėl emigrantai?
Gal… išėjūnai?“

Pradėdama šio pasakojimo antrą dalį privalau prisipažinti, tiesiog deklaruoti: su Anykščiais manęs nesieja jokie ryšiai – nei kilmės, nei meilės ar pažinčių, o juolab verslo. Sieja mįslė: kada ir kas tą anykštėnų žemę palaimino, kaip ir kuo ją laistė, kad joje (arba arti jos) gimę, augę žmonės tampa svarbiais Lietuvai rašytojais. Priminsiu tik kelis: Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Saulius Šaltenis, Vytautas Račickas, Rimantas Vanagas, ką tik aprašytas Valdas Papievis ir… Jurga Žąsinaitė, gimusi ir augusi prie Rubikių ežero.

J.Žąsinaitės romanas „Azuritijos kardinolai“ pasakoja apie moterį, kuri vaikystėje nuolankiai pakluso visiems, net ir vėjui. Kuri ilgainiui išsilaisvino – labiau nei vėjas. Azuritija yra menama šalis, gal kiek panaši į Airiją. Galbūt į Lietuvą panašus kraštas, rašytojos pramintas Lygiadieniais. O kardinolai? Tai tik nebylios žuvelės akvariume, šiek tiek primenančios mus, žmones, uždarytus (arba užsidariusius) menkame pasaulėlyje.

Romane atskleidžiama žiauri, retai aptariama tiesa – slogūs motinos ir dukters santykiai, tartum moteris būtų pagimdžiusi ne savo, o kitų žmonių vaiką. Nuovargio knygoje daug, bet jis skaitytojo nė kiek nevargina. Tekstas sodrus, sklidinas rečiausių, bet suprantamų, suvokiamų žodžių. Žmonės jame ne vaikštinėja, o gervinėja, riešutai gvilbsta, upė šapa.

Apysakos „Akmeniniai Avondalio namai“ ir romano „Azuritijos kardinolai“ autorė J.Žąsinaitė yra filologė, neseniai apgynusi disertaciją apie XVIII amžiaus Gardiną. Taigi, jau daktarė. Ši žinia ir smagi, ir kiek baugi. Pažįstu ne vieną literatą, iš kurio akademinis rašymas atėmė stilių, jausmo lakumą, galų gale ir naivumą, būtiną menininkui.

Per knygos pristatymą šalia J.Žąsinaitės jos dešinėje pusėje – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Reikli kritikė laimina ir romaną, ir Jurgą, linkėdama abiejų krypčių – kiek meno, tiek mokslo.

O salėje, toje Vilniaus knygų mugėje ak kaip sudėtingai randamoje salėje, susirenka keliasdešimt žmonių. Yra Jurgos bendraklasių, yra Anykščių šviesuolių, yra žmonių, kurie J.Žąsinaitės asmeniškai niekada nepažinojo, bet romaną jau skaitė.

„Man nepatinka žodžiai „emigracija“, „emigrantai“, – sako rašytoja Jurga, kadaise keletą savo gyvenimo metų praleidusi tolimoje šalyje. – „Išėjūnas“ – man patiktų toks žodis.“

Smalsiems skaitytojams tikriausiai rūpi, ar vienatvės viršūnes ir nuopuolius romane atskleidusi rašytoja yra vieniša. Manau, kad ne. Ji – ir žmona, ir trijų vaikų mama. Save vadina lėtarašte. Nežada skaitytojams nei romano, nei kitos disertacijos po metų ar kelerių. 

Šiokį tokį pažadą drįstu teikti aš. „Azuritijos kardinolai“ skaitančiajam padės nerti į gelmes. Kas žino, į kurias – upės ar akvariumo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m