Sausis sausas: po naujametinių dvasios puotų – įprastas šviežių reginių badas. Teatrų premjeromis viduržiemį lepinami tik mažieji ir jaunieji.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Oskaro Koršunovo „Tartiufas“, Gintaro Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“, miuziklas „Adamsų šeimynėlė“… Stop, neskubėkit: visa tai laukia mūsų vasarį. O kol kas didieji teatrai tenkinasi sukauptu repertuaru, kuriame dėl ligų pakirstų artistų žioji vis daugiau atšauktų spektaklių skylių, ir kaupia jėgas būsimoms premjeroms.

Rodo studentai

Užtat atsirado daugiau vietos studentų ir neformalių jaunimo trupių pasirodymams. Dar nespėjęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos atsiimti Vytautas Anužis kartu su žmona Velta pristato savo išleidžiamo magistrantų kurso diplominį spektaklį „Heda Gabler“, kuris visiems norintiems nemokamai rodomas LMTA Balkono teatre.

Tai tas pats garsusis „anužiukų“ kursas (tiksliau – magistrantūrą pasiekusi jo dalis), kuris buvo rengiamas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui ir savo bakalauriniais spektakliais sėkmingai papildė jo repertuarą. Porą jų ryškiausių darbų (Kazio Sajos „Devynbėdžius“ bei Fiodoro Dostojevskio „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“) įrašė netgi Lietuvos televizija, retkarčiais rodanti juos „Kultūros“ kanale.

Gerai, kad spėjo įrašyti, mat šiandien tai būtų nebeįmanoma: naujajam plačius užmojus puoselėjančiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovui Linui Zaikauskui „anužiukai“ ir jų spektakliai pasirodė visiškai nereikalingi. Tai pajutęs, kurso jaunimas praėjusią vasarą vieningai pasiprašė iš teatro atleidžiamas. Dabar ryškiausi jo aktoriai Agnieška Ravdo bei Marius Meilūnas sėkmingai vaidina Vilniaus ir Kauno scenose (užtenka priminti naujausius jų vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose „Apreiškimas Marijai“ ir „Fjorenca“), o kino ekranuose sužibėjusi Aistė Diržiūtė toliau filmuojasi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Visa tai primenu tam, kad nelaužytumėte galvos, kodėl tikrus teatro mėgėjus raginčiau sausį užsukti į kuklų LMTA balkoną dėl Henriko Ibsenos „Hedos Gabler“, net jei iš atminties dar neišdilusi kaunietiškoji Gintaro Varno ar televizinė Vidmanto Bačiulio šios dramos interpretacija.

O štai Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Vytautas Gasiliūnas kartu su VDU vaidybos studentais spektaklį „Man ne *X“ pristatys Kauno miesto kameriniame teatre. Eksperimentinio teatro nemėgėjai įspėjami, kad tai ne spektaklis, o vis madingesnis tampantis „interaktyvus socialinis vyksmas“. Išvertus iš akademinės į paprastų žmonių kalbą, šis žodžių junginys reiškia tai, kad žiūrovai taip pat gali būti prašomi ką nors elementaraus nuveikti visos publikos akivaizdoje, o išėję iš teatro nemokės draugams apsakyti, ką jie ten matė, nes vientiso, pasakojimui tinkamo siužeto „interaktyviuose socialiniuose vyksmuose“ tiesiog nebūna. Būtent tai jaunimą ir traukia kaip medus (kartu su išraiškingomis žvaigždutėmis pavadinimuose).

Tik nemanykite, kad Kauno studentai rezga kažką nešvankaus. Atvirkščiai – „Man ne *X“ anotacija teikia nuorodas į amžinatilsį brazilų režisierių Augusto Boalį ir jo išgarsintą forumo teatro metodiką, padedančią žiūrovams spręsti aktualias problemas. Pagal skambius metodikos siekius – tai kone grupinės psichoterapijos seansas, raginantis nelikti abejingiems ir aktyviai dalyvauti kovoje už geresnį pasaulį. O iš tiesų greičiau žaidimas, kuriame aktoriai pateikia iš anksto surežisuotas situacijas ir publikos atsiklausia, kaip, jos nuomone, suvaidintus konfliktų mazgus galima išnarplioti.

Temų ratas – įprastas socialiniam teatrui: emigracija, psichologinis ir fizinis smurtas, socialinė nelygybė, rasizmas ir t.t. Kartu su studentais vaidinsiančio V.Gasiliūno spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro projekto „Kaitos platforma“ dalis.

Pirmasis Lietuvos samurajus

Tas pats Kauno miesto kamerinis teatras pristato dar vieną eksperimentinį spektaklį – menininkų sindikato „Bad Rabbits“, kurio ideologiniu vedliu laikomas garsus režisierius Agnius Jankevičius, naują darbą „Samurajaus knyga“. Jo legenda byloja apie keistą sąsiuvinį, ant kurio viršelio šie žodžiai buvo užrašyti storu šriftu. Patyrinėjus sąsiuvinį paaiškėjo, kad tai berniuko, vardu Tomas Lašas, dienoraštis.

Kartą Tomas parsinešė į namus knygą „Hagakure. Slaptoji samurajų knyga“ ir susižavėjęs ja pabandė rytiečių išmintį taikyti kasdieniame gyvenime. Taip Tomas Lašas tapo pirmuoju samurajumi Lietuvos istorijoje…

Apie tai, ką likimas buvo parengęs lietuviškam samurajui, spektaklyje liudija ir jo tėvai, leidžiantys nuosekliau suvokti Tomą supančią aplinką. Juos labiausiai jaudina klausimas, kas yra paslaptingas jų šeimos samurajaus Šeimininkas. Mat kiekvienas samurajus privalo susitikti su savuoju Šeimininku, o samurajus be Šeimininko, pasak „Hagakure“ išminties, tėra šuo.

Tiek apie legendą. Apie spektaklį ką nors apibrėžtai sakyti rizikinga, nes „Bad Rabbits“ pats save pristato kaip partizaninę opoziciją tradiciniams teatro reiškiniams. Taigi jei vakaro pramogas renkatės spontaniškai, iš anksto spektakliais nepasidomėję – dėl neapdairumo galite kaltinti tik save. Vis dėlto ir šiuo atveju „Bad Rabbits“ neturėtų smarkiai nuvilti, mat vienas sindikato devizų – kurti ne vien uždarai teatro bendruomenei.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m